[Celeste Victoria Lavenza]

Kilo sumaištis - žvilgsnis, nukreiptas į Izaac buvo vos ne priverstas persukti ir spoksoti į akmenų krūvas, kurios it pasiutusios ėmė ristis žemyn, o viską apėmė mažas žemės drebėjimas. Gi jis suaugęs vyras, žino, ką daro - pamislijo, net jei netikėjo nei tuo, ką sakė jis, nei tuo, ką dabar galvojo. Šūdą suaugęs vyras, verčiau toks pat savižudis, kaip šios kartos paaugliai.
Vis dėlto Sirėja pati priartino prie jos, tikriausiai išgirdo, kaip Karasuna išgirdo ją.. Žodžiu, sumaištis, bet dabar reikėjo susižinoti, kas nutiko ar ko prisireikė raudonplaukei. Vos joms abiems susitikus, ir vėl žemė ėmė drebėti, ir vėl buvo sunku išsilaikyti ant kojų.
-Protego horribilis,- murmtelėjo, apgaubdama abi merginas. Kad jau gedėjo patvaresnę versiją išsikviest, tai ir derėjo šia naudotis - vien dėl apsaugos. Kažkuo nustebo, kažkuo ne į tokį Sirėjos meilų pasisveikinimą, netgi - ką, negi ji norėjo pratęsti kerėjimo kabineto įvykius mūšio laiko? Nors ne, vos raudonplaukės lūpas palikus jos norui, Karasuna tankiai sumirksėjo, tada išsišiepė,- Argi vampyrai nėra nemirtingi? Žinai, saulėje blizgantys, degantys ir nemirtingi?
Žinoma, juokavo - na, o gal ne? Ką ten gali žinoti.
-Be to, man nėra priežasties tavęs žudyti.. Tavimi atsikratyti,- murmtelėjo, vis pritylindama balsą - Sirėja ir taip buvo arti, kas itin palanku buvo Karasunai, nusprendusiai lėtai, labai lėtai vis artinti jų veidus, kol abiejų merginos lūpos susilietė - iš pradžių lengvai, it baimingai ar gėdingai, tada smarkiau, it klastuolė bandytų pasivogti pakštelėjimą, kuris perauga į bučinį, ilgą ir aistringą.

[patsuan]

Visi mes juk turime kaukes, ar ne? Tačiau kas gi nutinka, jeigu šios ima ir tiesiog įskyla ir subyra į tūkstančius smulkių smulkių dalelių, kurios trukdo matyti, kvėpuoti, jausti? Lieka visiškai nieko; tą vyras puikiai suprato ir tai jam patiko. Pirmapradiškumas. Paprasta ir gražu. Atrodo, kad su tuo supratimu atėjo ir nepaprastas karštis jo kraujyje, kuris reikalavo imti ir šokti pirmyn, draskytis ir kandžiotis kaip pamišusiam; tas staigus adrenalino pojūtis įaudrino jo jusles ir vėl greitu judesiu jis paleido tvirtus-- kaip ir pridera savo amato žinovui-- skydinius kerus. Žinoma, kai kuriose vietose nuo moters galios barjeras įtrūkinėjo ir gūsis vis vien praskverbė į koridoriaus tolumą, tačiau pats profesorius liko nepaliestas, na, gal tik šiek tiek sutaršytas.
-Kodėl tau nepasismaginus su kažkuo, kas tau gali pasipriešint?- prabilo, pakankamai garsiai, kad ji išgirstų. Dabar jam nebebuvo gerų ar blogų pusių, rodos, jam aptemo jo racionalioji proto dalis. - Ar maži, bėjėgiai vaikai yra vienintelės aukos, kurias sugebi nužudyt?- su dygia pašaipa Izaac smeigė it durklu orą ir staiga sudrebėjo grindinys; po kelių akimirkų iš aplink esančių akmenų sparčiai ėmė formuotis didžiulis, bent kelių metrų aukščio golemas, kurio vienintelis noras buvo traiškyti viską aplink.

[Rokas Sviper]

Staiga tiesiai į varnonagio kairę ranką įskrido peilis, kuris greitai nukrito ant ženmės  ir nusileido laiptais iki nuodų ir vaistų klasės, kur, kaip Rokas spėjo dabar eliksyrų ieško Neilas. Gerai, kad esu dešiniarankis Alohomora juodaplaukis įėjo pro duris, Colloportus ir užrakino jas. Vaikinas atsisėdo ant artimiausio ir nusprendė susitvarstyti ranką. Ferula žaisda, kaip mat susitvarstė. Gerai, kad pataikė į kairę ranką, be jos dar galėčiau išgyventi, bet ranka nėra sunkiai sužeista, peilis tik truputį  įsmigo. Reikia paklausti Neilo, ką jis rado čia, nes nemanau, kad dar galima čia ilgai būti.
 – Ką nors radai ar čia tik visokie vaistai, o nuodų nėra? – paklausė Rokas ir atsisuko į penktakursį.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Jekaterinai buvo labai smagu. O dar smagiau tai, kad atsirado kažkokia egzistencija, kuri troško kautis su šia triuškinančia jėga.
   Moteris taip palaimingai atsikvėpė ir atlošė galvą. Gobtuvas švelniai nukrito atidengdamas ironiško smagumo perkreiptą veidą. Taigi, tai buvo Izaac, tas, kuris dabar sakė šiuos žodžius. Damutei norėjo pasakyti kokį nors liaudišką sakinį, užsibaigiantį keiksmažodžiu, kad išreikštų savo poziciją šiuo klausimu (tai yra, jai buvo visiškai nusispjaut), tačiau patylėjo.
 - Visi mirtingieji yra lygūs. Nori pasismaginti? Prašau, - visą laiką mąstant ji kaupė energiją. Kaupė kai ką, kas galėjo visą aplinką nusiaubti labiau nei pamišimas.
   Siaubingas energijos kiekis plūdo  į pirštų galiukus. Susikaupusi magija draskė krūtinę ir atakavo sunkiais dūžiais. Buvusi Klastūnyno moksleivė jautė, kad dar užtrukusi galėtų net išprotėti, jos psichika sudužtų į tūkstančius gabalėlių.
   Nevaržomas juokas išsprūdo iš vadės lūpų. Ji mostelėjo riešu taip lengvai, atsainiai, tačiau nuo įtampos ir energijos kiekio aplink suskambo beprotiškas griausmas, sudrebėjo visos grindys ir milžiniškas golemas išsitaškė nuskindamas dar daugiau nekaltų gyvybių, kraujas paplūdo žeme. Keletas skeveldrų palytėjo ir Jekateriną, iš prakirstų rankų lašėjo juodas kraujas, tačiau žaizdos greitai gijo.
 - Būkime atviri - dauguma priemonių prieš mane atneš dar daugiau aukų, nes man tikrai labai smagu, - nusišypsojo ji. Akys žibėjo ir mainėsi. Akimirkai net baltymas pajuodo ir vėl sugrįžo į žmogišką pavidalą. Įtampa ir energija vis dar sruvo delnuose, tačiau ji jos nenaudojo. Labiau patiko nukreipti jai skirtus burtus į aplinką.

[Tae Yeon Min]

Nepasakytų, kad bučinys buvo labai netikėtas, gal tik šiek tiek. Mielai jį tokį priėmė, atsakė, pati prisispaudė arčiau, gal paprasčiausiai yas bučinys padėjo pasijusti pagaliau mylimai, nors jeigu kas tą mintį būtų išsakęs garsiai, Sirėja būtų nusikvatojusi iš visų plaučių, nagais išsidūrusi akis ir akla pabandžiusi nušokti nuo uolos. Vargu ar užsimuštų, kaip draugiškai priminė Karasuna, ne taip paprasta atimti sau gyvenimą.
Tačiau varnei naiviai norėjosi tikėti, kad klastuolė kažkokiais būdais sugebės tai padaryti ir už tai Sirėja galėsianti mylėti ją visą savo pomirtinį gyvenimą.
- Kodėl ne? - paklausė. - Galėtum nukalti, ir tau pačiai būtų smagiau, argi ne, tai vis ne kokio apgailėtino mokinio mirtelė. Galėtum po šitų pievų kiekvienam girtis, kad nužudei vampyrę, gal tau tai kažkiek paglostytų savimeilę?
Maldavimai liejosi kaip vanduo per užtvankos kraštus. O jeigu Karasuna nepanorėsianti užbaigti varnės nelaimingų dienų? Vien nuo minties norėjosi verkti.
- Prašau.
Vėl prispaudė lūpas prie Mei, bučiavo taip, lyg tai būtų paskutinis kartas, nes toks ir turėjo būti.

[Zelig Reiher]

-Nesutinku su tavimi, - atsainokai mestelėjo, ir dar kartą kilstelėjo lazdelę. Visa jo oda tarsi buvo įsilektrinusi-- jautė priešininkės nevaržomą ir nesutramdomą energiją, kuri buvo tokia pat pavojinga kaip bet kokia gamtos katastrofa. Žinojo, kad jo šansai sustabdyti ją buvo lygus vos ne nuliui, tačiau tartum užsispyręs mulas vis vien žengė į priekį, nesustojo. - Mirtingųjų sielos yra skirtingos. Tavoji, taip pat ir manoji yra nieko verta palyginus su nekalto vaiko siela. Paprasti dalykai, manau supranti. Žinoma--, - čia jo tirada buvo sutabdyta, kai jo išburtas golemas buvo sunaikintas; per vėlai išsibūrė sau dar vieną skydą ir vienas, siaubingai greit lekiantis, akmens gabaliukas rėžėsi tiesiai vyriškiui į akies kamputį, vos vos neišmušė pačio akies baltymo į gličią tirštymę. Kraujas plūstelėjo iš žaizdos žemyn, dalis pateko ir į pačią akį-- rodės, kad skruostais teka raudonos ašaros. Skamba kvailai, tačiau jis net nepajautė to skausmo, todėl tik sušnypštęs kryptelėjo pirštais-- kruvini gabalai vėl susijungė į golemą, kuris, rodos, buvo dar labiau įsiųtęs nei anksčiau, ir, rodos, dar sąmoningesnis, tarsi mąstytų pats. Rausva, tanki aura gaubė sutvėrimą, užgožė viską aplink it tarsi koks skydas. Atiduos save visa.
-Man smagu, kad tau smagu, - išspaudė ir ėmė artintis prie moters, Izaac žingsniai ėmė sinchronizuotis kartu su golemo pėdinimu. -Tačiau gana smagintis kitų sąskaita, ar ne?- akmeninis monstras staiga šoktelėjo į priekį ir vienu didžiuliu, sulyg kokia girna, kumščiu, taikėsi vožti į vadę.

[Celeste Victoria Lavenza]

Apsikabino raudonplaukę per liemenį, suglaudė drauge jų kūnus, leisdama mėgautis aistros akimirka. It iš prasto filmo, kur pagrindinis herojus ir dažnai ligi plaukų šaknų buka jo meilės interesė mergina pradeda laižytis karo viduryje, kai į juos skraido daiktai ir kitos to pasaulio nesąmonės, tik norinčios klausti, kaip jie dar gyvi buvo. Čia ėjo tas pats - bet nei Karasuna Mei, nei Sirėja nebuvo pagrindinės herojės, nebuvo ir pačioje kovos įkarštyje, kur ir mėtėsi visi akmenys ir vyko visi akmenų luitų judėjimai po kojomis.
Bent gerai, kad šį kart scenos vidurys nebuvo nė vienos merginų, o smagintis jos galėjo niekieno netrukdomos.
-Kodėl turėčiau girtis? Nebeturėčiau su kuo smagintis, su kuo ieškoti bučiniuose patirties, Sirėja,- pratarė, vienoje rankų dar laikomą durklą sugriebdama stipriau.
Lūpos ir vėl prisispaudė prie lūpų, o mergina nieko nelaukusi ašmenis suvarė į raudonplaukės kaklą, niekur tiksliai netaikydama. Iš burnos paplūdo kraujas, įprasta žmogiškoji reackija - tik tada lazdelės galą įsmeigė vyresnei varnei tarp krūtų, akimirkai pakeldama akis į šią.
-Sugrįžk pas mane, Sirėja. Ilgai netruk. Avada kedavra,- sušnibždėjo, tik tada galutinai pribaigdama merginą. Nežinojo, sugrįžtų ši ar ne - na, bet kuriuo atveju, atsiras kažkas, kuo bus galima pasinaudoti, nepriklausomai nuo Sirėjos išėjimo ar pasilikimo.
Paskutinį kartą lūpas pakštelėjimui prispaudusi prie nebegyvo kūno, Karasuna nuleido jos akių vokus, kaip kad filmuose - dabar realiai ėmė rodytis, kad ji tik miega. Įsigalėjo tyla - žinoma, tik jai vienai girdima, žiūrinčiai į varnės kūną, atremtą į sieną. Aplink ir toliau ėjo sąmyšis, nereikalingas, nedosningas.
Tarsi ką prisiminusi, šviesiaakė akis įsmeigė į lazdelę, kartu ir niūriai šyptelėdama - rodos, suteršti bus jie abu, taip įtraukiant ir pačią Junko į nusidėjėlių sąrašą.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

 - Ak, nelygink manęs su kitais mirtingaisiais. Galbūt būtų visai smagi pramoga ar tai kokias šaradas būtų galima iš to surengti, bet, matai, siela... toks trapus reikalas, o man trapumo... šiek tiek trūksta, tad... aš kaip ir jos neturiu, ką manai, hm? - visiškai kasdienišką pokalbį vedė Jekaterina. O kodėl gi ne? Tokia gera nuotaika, taip smagu, gera, galima ir padiskutuoti. Kažkur vyko dar ir įsimylėjėlių drama, galbūt kažkas tokio kada nors prigriebs ir Jekutę, tačiau ne laikas buvo apie tai galvoti.
 - Nekalto vaiko siela... jei jau tiki tokiais dalykais, turėtum pasidžiaugti už tą mergaitę, kad ji šitaip mirė... tokia... nekalta. Dabar jai žymiai geriau už bet kokį žmogų jau pridariusį ne tokių nekaltų dalykų, - žavingai nusišypsojo ji.
   Golemas atrodė pavojingai ir net labai, bet juk tai buvo Jekaterina. Ji turėjo tiek elektrinės jėgos savyje, kad golemas jai bemaž kėlė juoką. Ji nieko nedarė. O kam? Taip juk smagiau.
   Sunkus golemas su visa krūva akmenų užgriuvo ant jos ir kurį laiką įsivyravo kapų tyla iš tos pusės, tačiau net ir kvailiui buvo aišku, kad tai negalėjo pribaigti būtybės.
   Akimirką ramybės su trenksmu nusinešė viską griaunantis sprogimas. Jis išvertė vieną koridoriaus sienų, sukėlė plika akimi matomus vėjo gūsius ir sūkurius, nunešė viską aplink. Akmenys talžėsi ir smuko žemyn. Juodaplaukė it plunksnelė šokinėjo per kruvinų akmenų krūvas. Žaizdos ant kūno ir veido leido juodą kraują ir tuo pačiu metu gijo.
 - Na, kas dar? - linksmai nusikvatojo ji.

[Tae Yeon Min]

Būtų nusijuokusi, jei būtų likę laiko. Nusijuokusi tikru, švelniai keistu savo juoku iš gerklės gilumos, kurią galutinai sužalojo šaltas metalas. Būtų juokusis iš minties, kad galėjo būti vienintelė, juk akivaizdu, kad ja naudojosi dėl to, kad buvo lengvai prieinama. Tokios asmenybės kaip Karasuna Mei retai kada vaikydavosi sunkiai pasiekiamų sielų, tokių, kurios negalėtų būti pakeičiamos nusibodus, išmetamos į naudotų daiktų konteinerį.
Sirėja būtų juokusis iš savo apgailėtino gyvenimo, jei tik būtų turėjusi tam laiko. Bet laiko nebeliko, o gal jis paprasčiausiai sustojo kaip sustoja visiems mirusiems.
Būtų norėjusi mirti su šypsena veide, tačiau ir šiaip nebeliko laiko, vien stiklinės akys ir pražiota burna, kvaila mirti su tokia išraiška veidr, bet nebuvo laiko sugalvoti kažką didingesnio. Bent jau užbaigė savo kalendorių Karasunos glėby nuo Karasunos rankų.
Vėstantis kūnas atgulė prie sienos, ir turėjo būti miręs amžiams. Tačiau tai viso labo tebuvo poilsis.

[Hekas Laudlis]

Hekas atsikėlė ir išlipo iš lovos. Jis išėjo iš klastunyno bendrojo kambario ir pailo laiptais į antrą aukštą, ten jis pamatė kažkokią suaugusią moterį, bet niekaip negalėjo įžiūrėti jos veido. Ta moteris neatrodė panaši į blogietę. Tikriausiai profesorė, na žinos, kaip pakliūti po mano kojomis. Nepasigailėsiu jos. Na šiaip jinai gali džiaugtis, kad aš dar nesu tiek gabus magijos menui, kad ją nužudyčiau, bet norėčiau tai padaryti. Klastuolis iškėlė lazdelę Petrificus totalus. Gaila, bet berniukas pervertino savo jėgas ir nepataikė į profesorę. Hekas apsisuko ir pradėjo bėgti, jis žinojo, kad moteris nepaliks jo ramybėje. Staiga užkliuvo už kažko ir pargriuvo. Dabar tai jau šakės.

[Jay Reye]

Atsargiai iškišusi savo galvą pro paveikslo angą ir apsižvalgiusi, mergaitė pamatė už kampo nuplevesuojantį juodo apsiausto skverną. Kai jis išnyko, ilgaplaukė grakščiai lyg stirna iššoko iš angos, tyliai uždarė paveikslą ir pribėgo prie Bethany, besislepiančios už kolonos. Prisiglaudusi visa nugara prie šaltos sienos, jautė po visą kūną iš lėto pasklindantį šaltį, kuris trokšta įsiskverbti į jos širdį. O gal ne šaltį. Baimę. Baimę, užgožiančią visus jausmus, išskyrus skausmą, kančią ir meilę, kuri karo įniršyje nebuvo reikalinga, nes meilė perauga į jautrumą, kuris verčia jaudintis dėl kiekvieno kažkada matyto žmogaus.
- Ar jau yra aukų? - sunerimusi paklausė Andi draugės. Patrypčiojusi vietoje pajuto, kad kažką sutraiškė storu odinio bato padu. Atsitūpusi ir įtempusi regą pastebėjo, kad visos grindys nuklotos angliukais ir suodžiais. Čia būta ugnies...
- Gal žinai, kada prasidėjo mūšis? Grindys apdegusios... Regis, kažkas iš tamsiųjų jėgų čia padirbėjo. Beje, ar matei, kad kažkas pasuko už to kampo? Įtariu, kad ne gerietis... Buvo kažkokia juoda figūra su gobtuvu, todėl nesimatė jos ar jo veido, - virpančiu balsu pasakė Andi ir klausėsi Betės.

[Džeinė Warington]

  Mergytė išgirdo nepažįstamosios žodžius, kad viskas bus gerai. Džeinė tikėjosi, kad ją tuoj nuves pas seselę arba ji pati padės ir Džeinė toliau galės laiminga gyventi. Vietoj to Warington gavo spyrį ir ji pajuto, kaip guli ant grindų ir į jos odą sminga stiklai. Išleidusi tylia skausmo aimana švilpė pakėlė ašarų pilnas akis į žmogų iš kurio tikėjosi pagalbos. Apšvietus veidą šviesaplaukė pamatė, kad tos žmogystos veido bruožai moteriški. Moteris kalbėjo apie pagalbą, kuri gali Džeinei nepatikti. Kaip man gali nepatikti pagalba? Koks kitas gyvenimas? Mintyse sau klausimus uždavinėjo šviesaplaukė. Ji buvo per daug išsekusi, kad galėtų suprantamai klausimus išreikšti lūpomis todėl tik tyliai sudejavo. Mėlynakė pajuto, kad jos nugara pakyla nuo žemės ir ji jau pradėjo svajoti, kad spyris galėjo būti iš kito žmogaus. Kai staiga prie savo gerklės ji pajuto kažką aštraus. Mergaitė pajuto kaip jos gerkle rieda šiltas skystis, bet viskas jai kėlė didelį fizinį skausmą. Skruostu nusirito didelė, kupina skausmo, sūri ašara. Neatsilaikiusi tai traukiančiai tamsai Džeinė užmerkė akis.
  Atmerkusi akis Džeinė Warington stovėjo tvirtai ant žemės, jokių sužeidimų ant jos kūno nebuvo, Švilpynės uniforma buvo švari ir neapdraskyta, o ir ji pati švarut švarutėle. Patalpa kurioje švilpė buvo taip pat buvo tobulai iššveista. Lubos baltos, grindys baltos, jokių langų. Iš kažkur sklido akinama šviesa, be mergytės kambaryje daugiau nieko nebuvo. jai jau norint žengti žingsnį prieš ją išdygo du visiškai nematyti žmones.
-Sveikia, Džeine, - ramiu balsu pasisveikino baltu apsiaustu apsivikęs vyras. Jis turėjo ilgą, žilą barzdą ir draugiškus veido bruožus.
-Malonu su tavimi susitikti, Džeine, - pasakė jau kitas vyras. Jo bruožai jau buvo rūstensi, bet vis tiek draugiški. Jis turėjo ilgus, žilus ūsus.
-Sveiki, - droviai pasisveikino  švilpiukė. -Atleiskite, bet aš norėčiau sužinoti kur esu?
-Tu esi ten ir kur turi būti, - ramiu balsu atsakė barzdotas vyras.
-Dabar privalai pasirinkti: žemė ar dangus? Amžinas gyvenimas būnat bekūniu žemėje ar amžinas gyvenimas būnant ir su siela, ir su kūnu danguje? - kaip mintinai iškaltus klausimus išbėrė vyriškis su ūsais.
-Žemė, amžinas gyvenimas žemėje būnant bekūniu, - vos ištarus paskutinį žodį visksas pradėjo suktis ir kristi. Kas čia dabar? Su tokiu klausimu mintyse Džeinė vėl atsidūrė mūšio įkarštyje. Šviesių plaukų savininkė atsidūrė prie pat savo kūno. Išsigandusi ji nuskriejo toliau. Pala, nuskriejau? Palenkusi galvą Džeinė pamatė, kad neturi kojų, vietoj jų skrajojo kažkas. Greit susivokusi, kad patapo vaiduokle Warington išpūtė akis ir pakilo prie pat lubų, taip išvengdama žalio žaibo. Jos mėlynas akis patraukė žmogysta stovinti šalia jos lavono. Taip, tai buvo moteris nužudžiusi Džeinę. Bet kad ir kaip tai keista švilpė nepyko. Dar šiek tiek paskriejusi pirmyn vaiduokliukė išvydo savo koledžo vadovą, kuris šiuo metu laidė kerus į moterį su gobtuvu. Daug nesigilindama į to priežastis bekūnė mergaitė vsi skraidžiojo aplink ir baimingu žvilgsniu stebėjo visas mirtis.

[Skarletė Siuzana Vein]

Hannah bėgo apdegusiais koridoriais, bet ne iš baimės, o iš noro kažką gelbėti ir ginti Hogvartsą. Tikiuosi, kad treniruotės pravertė mokiniams ir jie saugūs... Pagalvojo profesorė ir sustingo, nes iš kitos pusės atlėkė vaikas. Emblema ant apsiausto švytėjo nuo mėnulio spindulių, o devyniolikmetė tik sustingusi bandė išnarplioti kokios jis pusės. Klastuolis...neatrodo blogai nusiteikęs... Bet Von Peach suklydo, netrukus mėnulio apšviestoje vietoje pasirodė tas pats berniukas žiūrėjęs į ją anksčiau, Hannah jį atpažino ir jau puolė klausti ar jam viskas gerai, kai pirmakursis smogė paraližavimo kerais. Hann jau ruošėsi juos atmušti, bet burtažodis buvo sviestas per šoną ir atsitrenkė į vieną koloną, kuri garsiai sudrebėjo ir pamažu pradėjo kristi. Klastuolis bėgo tolyn, Hannah ne tik, kad vijosi jį, bet stengėsi nepakliūti po marmurine, krentančia kolona.
-Stupefy! Expelliarmus!- bet berniukas bėgdamas vis kur nors pasukdavo į šoną ir mokytoja kerus palikdavo šone,- stupefy!- nieko nelauktai pirmakursis pargriuvo ir traukėsi atbulas nuo jos,- Hekai? Nekvailiok, aš...aš...privalau apsaugoti pilį...Expelliarmus!- kerai buvo taikyti tiesiai į berniuko burtų lazdelę.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Išgirdęs, žmenesniuose pilies aukštuose triukšmą kaip ir Edgar'as, iš ketvirto aukšto koridoriaus Igoris nulėkė žemyn, bet greičiau vos neprasmego žemyn, mat galinga jėga apačioje it kokias domino "korteles" išgriovė koridoriau sienas. Tačiau ketvirtakursiui pavyko nenudribti žemyn. Sveikas pasiekęs apatinį aukštą, Igorio nosį pasitiko kraujo, lavonų smarvė, kuri numaldė klyksmų, išaukiamų kerų tiradų chaosą. Nuo tos minties, kad kažkur voliojasi mokinių lavonai, keturiolikmečiui nudiegė širdį iš skausmo ir nevilties, kojos patapo švininės. Visgi Igoris greitai kaip įmanydamas šmurštelėjo kaip pelė į kertelę, už kolonų. Tagi...Antrasis Hogvartso mūšis prasidėjo...
Koridoriuje pro išdaužytus langus sverbėsi šaltas naktinis žiemos oras maišydamasis su degėsiais, dulkėmis. Igoris stengėsi neužsikosėti. Uždengęs kairės rankos delnu burną,  akies krašteliu pažvelgė kas vyksta koridoriuj. Ketvirtakursis prieš save pastebėjo užsisukusį Švilpynės koledžo vadovą, kuris  lyg kovojo su Jekaterina- aurorų štabo vade. Moteris atsipalaidavusi ir pasitikinti savimi šokinėjo per kruvinus akmenų luitų, kvatodama. Atrodė, kad Jekaterinai visa tai yra vaikų žaidimas.
.Švilpis įsikando į lūpą. Jis gyvas iš čia neišeis, jei naudosis jėga. Išsitraukęs iš kišenės, ir stipriai suspaudęs burtų lazdelę, dėl apsigynimo, Igoris giliai įkvėpė, prablaivindamas protą ir mintis.
Lieka laukti.

[Zelig Reiher]

-Neturi sielos?- tokiu pat kasdienišku tonu atsakė, nors visa jo išvaizda apie tai visiškai neskelbė-- rodos, kad profesosius buvo pasiutlige sergantis žvėris, kurio laikas jau buvo suskaičiuotas--- betrūko tik kokio budelio, kuris suvarytų savo kirvio ašmenis į kaklą ir užbaigtų visa tai. -Na, tuomet, atleiskit už įžeidimą, - išsiviepė. - Jūs esate ne ką geresnė už šiukšlę savartyne, ar ne?- išsitiesė ir sulyg tais žodžiais golemas suvarė savo kumštį į moterį su tokia jėga, kad iš paprasto žmogaus tebūtų likusi kaulų gabaliukų, odos atplaišų ir mėsos košė, tačiau... Izaac sulaikė kvėpavimą ir sustingo vietoje, įsitempės it stygą; oda pasidengė šiurpuliukais, o kažin kas jo galvoje šaukė jam dingti kuo toliau nuo tos vietos, kurioje kaip ir buvo palaidota toji moteris. Akies krašteliu pastebėjo kažkur-- pernelyg arti-- esantį mokinį, ir, tarsi supratęs, kur link krypsta viskas, jį ar ją užbūrė skydiniais kerais, kurie numušė vaiką į saugesnę vietą, bet-- nespėjo apsiginti savęs nuo to pragaro, kuris atsivėrė sugriuvus tylai.
Per vėlai susivokęs, instiktyviai užsidengė veidą nuo vėjo šuoro ir akmenų, tačiau gabalai buvo per dideli, jėga buvo per smarki ir profesorius tikrąja to žodžio prasme buvo nutėkštas į sienos likučius; pakaušis skaudžiai trenkėsi į ją, akyse ėmė ribuliuoti švieselės, kurios vis labiau plėtėsi ir plėtėsi. Vangiu judesiu dar kilstelėjo lazdelę, dar sumurmėjo kažkokį burtažodį, tačiau griuvėsių krūva kaip tik tuo momentu užgriuvo ant jo, visiškai palaidodama vyrą; nė kraujo, nė nieko neištekėjo užu akmenų, tiesiog liko dailoka luitų krūvelė.