[Caroline Elase Wilding]

Kad ši pamoka vyks ne kabinete buvo aišku vien iš Caroline skubėjimo. Mergina kaip viesulas įlėkė į klasę. Ant pirmo suolo paskleidė daug šiltų mantijų ir pirštinių ir ėmė laukti mokinių net nenusivilkusi savo švarkelio. Visiems susirinkus ji tarstelėjo:
 - Sveiki visi. Šiandien pamoka bus ypatinga. Eime į kiemą, ten viską paaiškinsiu. Kas neturite su savimi šiltų drabužių - prašome pasiimti,- Caroline atsistojo prie durų ir, praleidusi mokinius, jas užrakino.

***

Kieme buvo paruoštas labirintas. Prie jo Caroline ir Gvendolina dirbo kelias dienas.
 - Ką gi, šiandien aš ir Herbologijos profesorė Gveldolina Linder turime jums staigmeną - integruotą pamoką. Dabar čia matote labirintą. Jame yra magiškų ir žiobariškų augalų. Pavojingus augalus turite atpažinti ir nukenksminti nepadarant didelės žalos augalui. Vaistinius augalus ir kitokius naudingus turite surinkti. Įėjimas štai čia,- mergina mostelėjo tarpo link.- Turite išeiti pro kitą pusę. Jei pasiklysite - siųskite raudonas kibirkštis. Jei turite klausimų - klauskite dabar. Kai tik pasirodys profesorė Linder pradėsime,- Caroline atsikvėpė ir pažvelgė į mokinius laukdama klausimų.
((Paprasta - einate į labirintą ir susiduriate su augalais. Vaistinius ir naudingus surenkate (pvz.: ramunėlė. Vaistinis. Nuskabote žiedus.), pavojingus nukenksminate. Negalite eiti kiaurai sienas. Vienu metu kviesti pagalbą gali du žmonės (nes mes tik dvi). Už originalumą gausite taškų, taip pat pirmas parašęs. Laikotės visų RPG taisyklių. Aš ir profesorė Linder taškus skirsime atskirai. Ji - už savo dalyko žinias, aš - už savo. Sėkmės.))

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Įžengęs į kabinetą, Igoris nustebo, kad profesorė šitaip skuba. Greitai pačiupęs šiltus drabužius, kai mokytoja buvo patariusi bei linkteldamas pasiveikindamas,   paskubomis dingo iš kabineto, kad jo paties netyčia neužrakintų. O juk Igoris netroško tokio "džiaugsmo". Nors kaip čia pasakiusi... vaikinui Ilvermonyje neitin patiko Žiobarotyros pamokos... Visgi ketvirtakursiui knietėjo sužinoti, kuo ši pamoka bus ypatinga...

            ****
Patekęs į kiemą, švilpio veidą papuošė nuostaba. Labirintas? Jūs...Rimtai? Stebėjosi Igoris. Pala... dabar Žiobarotyra ar Herbalogija? Jei žiobarotyra, tai prie ko labirintas?  Nesuprato šis, bet kai profesorė Caroline Wilding pranešė, kad ši pamoka bus integruota su Herbologija. Gerai, jei intergruota, tai kur dalykai susieti su žiobarotyra? Vis dar buvo pasimetęs Igoris. Tačiau garbanius atsidusęs, ir visą išgirstą informaciją peranalizavęs, galiausiai suprato, kur šuo ar katė pakasta. Lorijanas-Greywindas atidžiai peržvelgė labirinto įėjimą. Primena paskutinę Burtų Trikovės turnyro užduotį, kuri vyko Hario Poterio laikais....
((Carolin.:Papildomas taškas už tai, kad parašei pirmas))

[Bethany Landworth]

   Bethany nenoromis įėjo į žiobarotyros kabinetą. Apsižvalgiusi ji nužingsniavo prie pirmo suolo ir atsisėdo, o tada pasisveikino su profesore. Vos tik ji spėjo pasiremti ranka galvą, turėjo vėl atsistoti, kadangi skubėdama Caroline prabilo ir paskelbė tikrai netikėtą žinią apie integruotą pamoką ir apie tai, jog jie visi eis į lauką. Betės nuotaika iškart praskaidrėjo ir ji džiaugsmingai cyptelėjo ir, kadangi ji buvo apsivilkusi savo žiemine mantija, jai kitų drabužių nereikėjo, tad grifiukė, vos tik profesorė žengė pro duris, taip pat nuskubėjo paskui.
   Kieme visų laukė išties įspūdingas labirintas. ,,Na, jos tikrai pasistengė''. Šyptelėjus antrakursė priėjo prie labirinto sienų ir jas pačiupinėjo. ,,Magiški augalai... Įdomu kokių rūšių čia bus. O gal išvis nereikėjo ateit į šią pamoką? Kaip aš juos nukenksminsiu nesužeisdama?''. Taip begalvojant ji priėjo prie labirinto įėjimo. Keletą akimirkų ji pasvarstė, ką profesorė padarytų, jei Betė jau dabar įeitų, tačiau prisigalvojusi visokių žiaurių kankinimų, ji tik išplėtė akis ir kuo toliau atsitraukė nuo labirinto. Dar kiek ramiai pastovėjus ji ėmė vaikščioti po lauką karts nuo karto žvilgtelėdama link profesorės pusės, ar neatėjo daugiau mokinių.

[Jay Reye]

Andi ramiai sėdėjo žiobarotyros kabinete ir tarp pirštų pasimėgaudama suko šviesią plaukų sruogą, kai staiga į kabinetą įlėkė be galo skubanti profesorė. Antrakursė buvo nusiteikusi ilgai sėdėti tempiant gumą pamokoje, bet mergaitės džiaugsmui, pamoka, regis, vyks kieme. Iš kuprinės išsitraukusi ilgą žieminę mantiją nieko nelaukusi užsimetė ją ant pečių ir nė nepajuto, kaip atsidūrė kieme ir spokso į gan baugiai atrodantį labirintą. Oho... Koks didelis! - nusistebėjo antrakursė. Užduotis atrodė gan viliojanti, bet tuo pat metu ir pavojinga. Grifiukė pajuto malonų širdies kutenimą, jaučiamą tik naktimis slampinėjant po Hogvartsą ar jo teritorijas.
Teko laukti herbologijos profesorės. Per tą laiką, kad būtų patogiau, Andi apgraibomis supynė savo plaukus į vieną kiek pasišiaušusią kasą.
Antroji profesorė vis dar neatėjo, tad Andromeda pradėjo rūpintis, kokiais gi būdais galima įveikti pavojingus augalus jų nesužeidžiant. Kaip ir dažniausiai atsitinka, mergaitei jokia išganinga mintis nešovė į galvą. Tai atsitinka tik tada, kada jau žūtbūt prireikia. Et, veiksiu pagal aplinkybes... - numojo ranka šviesiaplaukė ir neramiai žvilgčiojo, kada gi pasirodys herbologijos profesorė Linder.

[Rafaela Ginoble]

 Mergina sedėjo klasėje dar nenuskambėjus varpui, skelbiančiam pamokos pradžią. Vis vien neturėjo su kuo leisti pertraukų, tad išsyk pasibaigus pamokai, nužingsniavo šičia. Iš gilių, o gal ir nelabai, svarstymų Dalli teko atsipeikėti, kai mokytoja it viesulas vos ne įbėgo į kabinetą. Mokiniams dar nespėjus deramai pasisveikinti, ši greitai numėtė ant stalo žieminius rūbus. Dallifrea tik pavartė akimis, supratusi, kad šiandien negalės skaniai pasnausti per pamoką. Tingiai pasiėmusi šiltą apsiaustą bei pirštines kartu su kitais vaikais išgūžėjo į lauką.
***
 Lauke jų laukė labirintas. Ironiškai pakėlusi antakius atsiduso. To dar betrūko, reikės dabar lakstyti it bandai laukinių žvėrių ir ieškoti žolyčių. Tačiau kol kas dar reikėjo sulaukti kitos profesorės. Nuobodžiaudama apsidairė aplinkui. Kol kas nematė jokių pažįstamų, vos vieną jaunesnę merginą, kurią prisiminė iš vienos praeitų pamokų. Žinoma, nebuvo tos, kurią labiausiai troško pamatyti. Kaip ir reikėjo tikėtis. Priėjusi prie šalimai stovinčio samanoto nemenko dydžio akmens atsisėdo ant jo, nė nekreipdama dėmesio į tai, kad po to turės vaikščioti su šlapia sėdyne. Ėmė pirštu žaisti su samanom, bandydama nors šitaip prastumti laiko iki kol ateis profesorė Linder.

[Gvendolina Linder]

Šiek tiek vėluodama, net neužsukusi į Žiobarotyros kabinetą, jaunoji Herbologijos profesorė kaip vijurkas pašiauštais plaukais prisisuko prie labirinto. Šios pamokos jaudulys kaip koks šlykštus, šiltas besiraitantis kirminas atsiliepė jos viduje, o ją pasitikęs besisveikindamas labirintas su keliu jau atėjusių mokinių būreliu nuteikė Gvendoliną teigiamai. Tikėkimės viskas pavyks... - nusišypsojo prisistačiusi į vietą ji.
- Prašau dėmesio! - pašaukė ji. - Atleiskite, kad vėluoju. Manau su profesorė Wilding nenuobodžiavote ir ji jau paaiškino užduotį. Aš iš savo herbologiškos pusės tenoriu pridėti, kad lazdelė bus geriausias draugas, aišku, ne magiškiems augalams, tačiau mano išsikeltas tikslas yra jus supažindinti su magiškų augalų pavojais. Išėjus iš labirinto būsite apdovanoti taškais. O dabar nepamirškite atsargumo ir sėkmės! - nedaugžodžiaudama užbaigė profesorė leidusi pradėti ir laukdama daugiau mokinių.

Už šį darbą labirinte duosiu 5 taškus, o už aktyvių ir originalių post'ų rašymą galit užsidirbti +3 taškus.

[Lola Spungen]

Pirmakursė iš Švilpynės koledžo Caroline (arba tiesiog Line) labai laukė žiobarotyros pamokos. Line iš žiobarotyros tikėjosi daug, daug daugiau nei iš kitų dalykų. Jau nuo vaikystėje girdėtų močiutės pasakojimų apie žiobarus, ji tvirtai žinojo, kad žiobarotyra tikrai taps vienu mėgstamiausiu, o gal net pačiu mėgstamiausiu mokomuoju dalyku Hogvartse.
Nors mergina ir buvo mėgėja ilgai pamiegoti, šį rytą ji atsikėlė kaip niekada anksti. Kai žaliaakė pramerkė savo katės žalsvumo akis, bendrajame Švilpynės kambaryje vis dar buvo neįprastai tylu. Net įdėmiau įsiklausius galėjai girdėti tik židinyje tebespragsinčią ugnį. Tyliai susiruoši, ji taip pat tyliai nulipo laiptais ir išėjusi iš bendrojo kambario tiesiu taikymu nužingsniavo į žiobarotyros klasę.
Mokinė sustojo tik priėjusi kabineto duris. Ji perskaitė užrašą ant durų, šyptelėjo pastebėjusi, kad jos ir profesorės vardai vienodi ir paskutinį kartą gyliai įkvėpusi palengva pravėrė duris. Mergina jau žiojosi pasisveikinti, bet pamačiusi, rodos, be galo skubančią profesorę persigalvojo. O ir profesorė neatrodė pastebėjusi mokinukės. Mergiūkštė jau norėjo klestelėti ant kėdės, bet staiga pastebėjo ant pirmo suolo padėtas pirštines ir mantijas, o ir profesorė rodos neketino nusirengti savojo švarkelio, nors klasėje ir nebuvo šalta. Taigi užuot klestelėjusi ant arčiausiai esančios kėdės, mergina nusliūkino į jos nuomone, atokiausią suolą ir trumpam prisėdo, tikėdamasi ilgai neužsisėdėti klasėje.
Nors už lango dar buvo tamsoka, o ir iki pamokos pradžios buvo likę nemažai laiko, žiobarotyros klasėje jau buriavosi mokiniai. Caroline sėdėdama klasės gale, ir regis, likusi nepastebėta galvojo, kas paskatino mokinius čia susirinkti taip anksti. Gal jiems taip pat kaip ir jai mokinukei patiko žiobarotyra, gal juos tiesiog paskatino nuobodulys... Nežinia kiek laiko Line būtų šitaip sėdėjusi, jei ne mokytojos žodžiai "...Eime į kiemą...". Merginos veidas pasipuošė vos pastebima šypsena - jos spėjimai pasitvirtino.
Caroline mėgo keistas ir neįprastas pamokas, tad ir pamoka kieme buvo jai kaip atgaiva. Ir nors jos veidas švytėte švytėjo iš nekantrumo, visą idilę sudrumstė pamokos integravimas su herbologiją. Iš tiesų mergina nieko prieš herbologiją neturėjo, bet vis dėl to tikriausiai savo noru į ją neitų.
- Ką gali žinoti, gal po šiandienos pamokos tikrai pradėsiu lankyti herbologiją?? - mergiūkštė stengėsi mąstyti optimistiškai.
Taigi pamiršusi visas neigiamas mintis mergina išsitraukė iš kišenės papildomą porą pirštinių ir su nekantrumu laukė, kada galės pradėti vykdyti užduotį.
((Carolin.: Papildomas taškas už ilgą ir originalų postą))

[Bethany Landworth]

   Taip bevaikščiodama ir belaukdama ateinančių mokinių ji sulaukė ir profesorės Linder. Bethany pribėgo arčiau, kad išgirstų, ką ji ten murma. ,,Tai ką, vistiek nepasakė, kaip nukenksminti tuos augalus? O jeigu aš pavyzdžiui pamiršau visus burtažodžiu? Tai man iš viso neiti į labirintą?!''. Suraukusi antakius grifiukė greit nušlepsėjo prie labirinto įėjimo ir pradingo.
   ,,Oho, nesitikėjau, kad čia taip šalta bus... Neveltui profesorė sakė šiltai apsirengti... Brrr.''. Susigūžusi mergaitė apsidairė. Įėjimas buvo pradingęs. ,,K...Kaip?.. įeis kiti?...''. Sienos... sienos buvo baugokos. Ir dar tarpas tarp jų toks mažokas. Išsigandusi Betė dar labiau susisupo į savo žieminę mantiją ir supratusi, kad pasirinkimo nebėra, nutipeno į priekį. Dar šiek tiek paėjus kelias išsiskyrė į dvi šonan pakrypusias puses. Įtariai apžvelgusi kiekvieną kelią grifė pasirinko sukti kairėn. Vos įėjus ji atsisuko atgal, tačiau pamatė tik sieną. Išplėstomis akimis rudaplaukė lėtu žingsniu patraukė priekin. Tačiau vėl tas pats garsas. Žvilgtelėjus kairėn Bethany pamatė naują kelią, o jo pabaigoje, už kokių aštuonių metrų, augo milžiniška gėlė. Sulaikiusi kvapą mergaitė žengė arčiau jos, o ji, gal iš baimės, gal iš pykčio, o gal iš savigynos ėmė rėkauti. Krūptelėjus Betė atsitraukė kiek įmanoma toliau ir, pajutusi sieną, prie jos prisiplojo. Užsimerkusi antrakursė išsitraukė savo ladelę,  nutaikė ją į augalą ( bent jau tikėjosi, kad į augalą, kadangi nieko nematė ) ir ėmė karštligiškai galvoti, kokių kerų mokėsi per pastaruosius metus Hogvartse.
   - Nagi...Kaip ten, kaip ten? Nu nu nu!.. Nu kodėl kai reikia, aš neatsimenu? O! Reducio!
   Po kelių sekundžių rėkavimas nutilo. Antrakursė bailiai atmerkė vieną akį ir... nieko nepamatė.
((Gvendolina: papildomas taškas))

[Jay Reye]

Andi už savęs išgirdo balsą - jau atėjo profesorė Linder. Jai palinkėjus sėkmės ir atsargos, buvo laikas pradėti užduotį. Antrakusė išsitraukė lazdelę ir ją suspaudusi, viena iš pirmųjų įžengė į labirintą. Į plaučius plūstelėjo ledinis oras, braižydamas trachėją. Pirštai prieblandoje atrodė keistai pilkšvi ir dėl to įgavo vaiduoklišką įvaizdį. Tolyje driekėsi siauri, tamsūs, išsišakoję koridoriai, keliantys stiprų nežinomybės jausmą. Mergaitė atsargiai žengė pirmą žingsnį ir atsigręžė į įėjimą - ten nieko nebebuvo. Viskas, kelio atgal nebėra. Būk stipri! Žengusi dar vieną, paskui kitą žingsnį išgirdo duslų, tikriausiai už sienos skleidžiamą nežemišką riksmą, nuo kurio visa nugara nueidavo pagaugais. Andromeda nieko nelaukusi greitu žingsniu (ar ristele) nuėjo kuo toliau nuo šio garso, kol priėjo išsišakojimus: į priekį, į kairę ar į dešinę. Nusprendė eiti į priekį. Ir gerai nusprendė, nes priėjo apvalią erdvesnę vietą, į kurią vedė aštuoni keliai. Ant grindinio augo daugybė ryškiai oranžinių gėlyčių. Pasilenkusi jas atpažino – tai medetkos – žiobarų vaistinės žolės daugybei ligų pagydyti. Nusiskabiusi kelis žiedelius sumetė juos didelėn mantijos kišenėn ir pamintijo vakarus, kai su senele gėrė šių vaistažolių arbatą.
Pasukusi vienu iš koridorių Andi ėjo lėtai ir atidžiai dairydamasi - gal pamatys dar naudingųjų augalų. Kol kas pavojų neužtiko, bet tai tikriausiai buvo tik tyla prieš audrą ir dar labiau gąsdino. Priėjo dar vieną kryžkelę: galėjai eiti į kairę arba į dešinę. Dvylikametė pasirinko dešinę pusę ir kelias minutes ėjo. Staiga netikėtai sustojo, nes grindinį – nušiurusią žolę - pakeitė daugybė, tarsi gyvatės susisukusių juodų augalų visuma.
- Velnio raizgai, - sumurmėjo sau panosėje, - gyvena tik patamsyje, medžioja aukas jas pasmaugdami, bijo.. bijo... – atsakymas staigiai žiebė į galvą, - bijo ugnies! Incendio! – sušuko ir stebėjo, kaip ugnies liežuviai raižo augalus išdegindami takelį praėjimui. Kai ugnis baigė savo darbą, mergaitė ramiai perėjo per išdegintas vietas ir vėl stovėjo ant žolės. Pasigirdo sušiugždėjimas. Mergaitė atsisuko: velnio raizgai akimirksniu ataugo ir vėl styro lyg nieko nebūtų buvę.
((Gvendolina: papildomas taškas))

[BettyEvans]

   Dar neprasidėjus pamokai Betty'ė sedėjo Žiobarotyros klasėje pasirėmusi ranka galvą. Ką gi mes šiandien veiksime? Gal apžiūrinėsime kokius neįprastus žiobarų daiktus? Gal tokius kaip telefonas, kompiuteris ar pan. ? – mąstė mergina. Staiga jos svarstymus pertraukė į kabinetą įlėkusi profesorė Wilding. Klastuolė greitai pagriebė savo šilčiausius drabužius kaip liepė profesorė ir išbėgo į kiemą. Ten mokinių laukė ilgai ruoštas profesorių Wilding ir Linder labirintas. Jos paruošė integruotą pamoką! Kaip įdomu! Bet kaip gali Žiobarotyra būti susijus su Herbologija? Nesuprantu... Beje, aš tik pirmakursė... O man nuojauta kužda, kad užduotys tikrai nebus lengvos – galvojo Betty'ė.
   Profesorei Wilding paaiškinus užduotį pirmakursė nustebo. O kas bus jeigu užmiršiu burtažodžius? Ar mane ištiks nelaimė? Jeigu iš vis nerasiu išėjimo? Į visą šį reikalą mergina žiūrėjo gana skeptiškai, bet stengėsi save nuraminti. Netrukus pasirodė ir Profesorė Linder. Ji palinkėjo visiems sekmės ir paskelbė, kad jau laikas pradėti užduotį. Eidama link labirinto klastuolė save drąsino. Viskas bus gerai. Nesinervuok. Stenkis būti atidi. Mergaitė Įžengė į labirintą. Na dabar tai kelio atgal nebėra – mintyse ištarė Betty'ė ir atsargiai nužingsniavo labirintu gilyn.

[Lola Spungen]

Nors iš pat pradžių Caroline labai džiaugėsi, kad pamoka vyks kieme, dabar ši mintis jos nebedžiugino. Pirmakursės manymu jai (ir visiems kitiems pirmakursiams) turėjo būti taikomos nuolaidos, nes jos nuomone visa tai tikrai ne pirmakursės mergaitės jėgoms. Jei ji būtų buvusi drąsesnė būtų rėkte išrėkusi profesorėms, kad leisti į tą patį labirintą pirmakursius ir ketvirtakursius mažų mažiausiai nesąmonė. Iš tiesų merginai drąsos ir netrūko, bet ji nebuvo kvaila: puikiai įsivaizdavo  tuos profesorių žvilgsnius, tarytum sakančius:
- Tau čia ne vaikų darželis, mieloji, čia magijos mokykla... Ir jei kažkas nepatinka visada galima išeiti.
Mergiūkštei sudrėko akys. Ji tiesiogine to žodžio prasme NEAPKENTĖ žinojimo, kad yra silpnesnė ir prastesnė už kitus. Tą žinojimą jai nuo pat mažumės diegė jos vyresnysis brolis. Kad ir kaip mergaitė mylėjo savo brolį, ji ir pati puikiai suprato, kad kartais jis gali būti tikra rakštis. Nors dabar ji ir supranta, kad brolis tik erzino ją, vis dėl to...
Kaip pabudusi iš transo būsenos Caroline suprato įžengusi į labirintą. Ji kaip per miglą prisiminė keletą į labirintą įėjusių merginų ir užsiveriantį labirintą. Mergaitė pažvelgė atgal - taip, labirintas užsivėrė. "Verksniukė" nusivalė porą ištryškusių ašarų ir nuvijo visas slogias mintis taip pasiruošdama užduočiai.
Line mėgo žiemos vėsumą, bet labirinto oro negalėjai pavadinti vėsiu, o greičiau stingdančiu. Raganaitei atrodė, kad ji net jaučia, kaip jos veido oda traukiasi nuo šalčio, tad švilpynietė daug nesvarsčiusi pasileido bėgti. Ji nežinojo kas jos lauke labirinte, o ir galvoje rodos nebuvo užsilikęs joks burtažodis. Taigi vedama intuicijos ir nieko daugiau Line bėgo kiek kojos nešė ir rodėsi niekada nebesustos. Bet sustojo.
Riksmas. Štai kas privertė Caroline taip netikėtai sustoti. Ir nors jai nuo kaktos upeliais žliegė prakaitas, jai pasidarė kaip niekad šalta. Ji laisvai galėjo apsiverkti, pasikviesti į pagalbą profesorę ir baigti užduotį, bet priešingai. Ji nusijuokė. Nusijuokė garsiai ir iš širdies. Taip nuoširdžiai kaip juokiasi mažas vaikas. Ji pajuto... Ji pajuto kažką panašaus į drugelius pilve, kai iš baimės svaigsta galva ir kutena pilvą, o arterijomis rodos teka nebe kraujas, o adrenalinas. Ji vėl pasileido bėgti, bet greitai ir vėl sustojo.
Caroline pajuto keistą šilumą. Merginai rodėsi, kad šiluma sklinda iš dešiniojo posūkio, bet ji neskubėjo ten. Pirmiausia ji nusprendė įsiklausyti,ir nors kuo jau kuo, bet klausa ji nesiskundė, vis tiek išgirdo tik savo širdies dūžius. Mergiūkštė lyžtelėjo savo suskirdusias lūpas, iškvėpė anglies dioksidą ir žingtelėjo į priekį. Ji vėl pajuto šiluma:
- Šilta... Puiki vieta augalams augti.
Ir iš tiesų iš už kampo jos laukė MILŽINIŠKAS musėkautas. Musėkautai merginai visada patiko. Savo tėvų namuose ji irgi augino musėkautą. Net vardą buvo jam davusi - Mažylis. Bet šiam ekstravagantiškam augalui toks vardas tikrai netiko. Caroline žvelgė į augalą ir mąstė kaip nukenksminti augalą jam nepadarant didelės žalos.
- Mažas tu visai nekenksmingas, - pajuokavo Line, prisiminusi savąjį Mažylį. - BŪTENT!!! Turiu tave sumažinti! REDUCIO! - raganaitė, net pati nesuprato kaip prisiminė burtažodį.

[BettyEvans]

   Betty'ė jau ilgai žingsniavo labirinto takeliais ieškodama už ko jos akys galėtų užkliūti. Netrukus ji priėjo kryžkelę. Kuriuo keliu eiti? – klausė savęs klastuolė. Kairėn? Dešinėn? Ar tiesiai? Šį kartą ji pasirinko į kairę pusę vedantį takelį. Vos žengusi kelis žingsnius mergaitė išvydo, kad prieš akis stūkso aukšta gyvatvorė. Juk tai labirinto siena! Na ir nesiseka... Nei jokių augalų nesugebu rasti, nei tinkamo kelio pasirinkti... – Betty'ė puolė į neviltį, bet staiga jos akys suspindo, nes ji pamatė pačiame kampe augantį nedidelį augalą. Jis buvo žolinis, o jo stiebas ir lapai buvo apaugę mažais plaukeliais. Juk tai vaistinė melisa! Žiobarai iš jos lapų gamina eterinius aliejus. Taip pat naudoja ir medicinoje. – mąstė Betty'ė. Ji prisiminė, kaip močiutė nuolatos kartodavo šios vaistažolės geriausias savybes. Taigi klastuolė profesorių liepimu nusiskynė kelis šio augalo lapelius, saugiai įsidėjo į mantijos kišenę, apsisuko ir sugrįžo prie kryžkelės. Šį kartą ji pasirinko į dešinę pusę vedantį keliuką.
   Dangus apsiniaukė taip smarkiai, kad joks saulės spindulėlis net nedrįso pasiekti žemę. Didelis rūkas lyg skraistė apgaubė visą labirintą. Klastuolė žingsniavo labirintu ir staiga į kažką atsitrenkė. Lumos! – tyliai sušnabždėjo Betty'ė. Dabar ji galėjo išvysti aukštą, spygliuotą augalą, kuris žydėjo labai tamsiai violetiniais žiedais. Tai buvo Climoni Recutita. Mergaitė neužmiršo, kaip mokslo metų pradžioje ji apie šį augalą skaitė knygoje "Šimtas nuodingiausių magiškų augalų", bet mergaitė nieko daugiau apie jį negalėjo prisiminti... Na gi... Betty'ė, susikaupk! Lyg ir skaičiau kažką apie jų spyglius... Ak taip! Juk juos suspaudus išsiskiria nuodingos sultys, kurių vos lašelis gali nulemti visą žmogaus likusį gyvenimą... Bet ką man su šiuo augalu daryti? Nė nenumanau...  – galvojo klastuolė. Ji ilgai stovėjo mąstydama. Mergaitę jau buvo apėmusi panika, bet pagaliau jai šovė į galvą labai paprasta mintis, bet jai tuo metu ji pasirodė tiesiog geniali. Gal reikia pabandyti sumažinti šį augalą? Vis tiek aš jo spyglių nepaliesiu ir galėsiu eiti toliau labirintu! – apsidžiaugė Betty'ė. Reduco! - sušuko mergina, bet augalas nei kiek nesumažėjo.

[Lisette la Claire]

Lisette visai neskubėdama ėjo koridoriais žiobarotyros kabineto link. Rodos, profesorė tikrai sugalvojo kažką įdomaus,- pamanė rausvaplaukė, kai kiek tolėliau pamatė profesorę Wilding įlekenčią į kabinetą. Antrakursė taip pat kiek paspartino žingsnį ir visai netrukus jau žengė į klasę, kurioje jau buvo nemažai mokinių. Lisette atsisėdo jau į savo pamėgtą vietą prie lango, pro jį stebėjo gamtą. Staiga profesorės žodžiai lyg prabudino mergaitę, ir ši kone pašoko iš savo vietos. O ši profesorė tikrai žino kaip sudominti mokinius.Laimei, šis rytas klastuolei pasirodė itin šaltas, tad ši apsirengė daug šilčiau nei įprastai. Lis iš kuprinės išsitraukė savo didelį pūkuotą šaliką, ir juo apvyniojusi kaklą, kartu su visais išėjo į lauką.

* * *

Lauke sustojome prie didelių augalų, kurie, rodos, sudarė labirintą. Nors ir iš dangaus krintančios snaigės keistai lipdė rausvus Lisettės plaukus, mergaitei buvo labaai įdomu, kas dedasi už šių augalų.  Žiobarotyros profesorė paaiškino užduotį, o visai netrukus pasirodė ir herbologijos profesorė Linder, kuri pamažu ėmė įleidinėti mokinius į labirintą. Greit atėjo ir Lis eilė. Ši nedrąsiai įžengė į augalų raizgalynę. 

[Jay Reye]

Už velnio raizgų slėpėsi posūkis į dešinę. Lėtai ir giliai alsuodama dygliuotu ir lediniu oru ji pasuko į dešinę. Jos žalsvas akis patraukė prie sienos dygstanti maža nematyta raudona gėlytė su siaurais lapeliais, kuriai nepritiko būti šaltame labirinte. Jai žymiai labiau tiko būti saulėtoje pievelėje, kurioje aplink ją skraido rožinės plaštakės ir geros bitutės. Išvariusi fantaziją mergaitė įsistebeilijo į gėlę ir mąstė, kas tai: pavojus ar vaistažolė. Andi ilgai galvojo, kol sugalvojo, kaip tai patikrinti. Kilstelėjusi lazdelę raiškiai tarė:
- Accio, vaistažolę, - tačiau nieko nenutiko. Galbūt profesorės sumanė užburti šį labirintą taip, kad neveiktų šie kerai? Na žinoma, juk su šiais kerais užduotį atlikti būtų labai lengva. Tik reikėtų saugotis pavojų.
Grifiukė, kiek pavargusi nuo mąstymo, giliai įkvėpė oro ir žengė žingsnį artyn gėlės ir dėl atsargos nukreipė į ją lazdelę. Tada žengė dar vieną žingsnį, dar vieną... Galiausiai ėjo tol, kol jau galėjo ją paliesti. Atsargiai pritūpusi, tiesė savo ranką į paslaptingąją gėlę, pasiruošusi bet kurią sekundę pabėgti.
Kai pirštų pagalvėlės švelniai palietė vieną iš raudonųjų žiedlapių kelias sekundes nieko neatsitiko, tik staiga, netoli gėlytės iš žemės išlindo žalia ranka, sudaryta iš keistų gijų. Toji ranka sudaryta iš šaknų! Aš susidūriau su liūdnai pagarsėjusiu Anglijos smaugiku! - pranešė pavojų galvoje cypsintis balselis.
- Ką aš apie jį žinau, ką aš apie jį žinau??? - išsigandusi savęs klausinėjo šviesiaplaukė ir su šiokiu tokiu pasišlykštėjimu stebėjo iš žemių išlendančias aukšto žmogaus pavidalu susisukusias tvirtas mažos gėlytės šaknis.
- Ką daryti? Ką daryti? Sectusempra? Bet jis pakenks augalui... Gal incarcerous?
Iš žemių jau išlindo žmogaus pavidalas su ant galvos juokingai styrančia gėle, iš lėto tiesdamas ilgas rankas į Andi. Išsigandusi grifė pajuto nuo jo sklindantį žemės dvoką, tad nesusiturėjusi besidaužančia širdimi suriko:
- Incarcerous!
Iš lazdelės galo šovė plonos virvės besivyniojančios ant Anglijos smaugiko rankų ir kojų. Virvės tvirtai užsiveržė ir šis, neišlaikęs pusiausvyrus nugriuvo netoli Andi kojų.
- Chuuu... Vos išsisukau... - suburbėjo ji.

[Skarletė Siuzana Vein]

Kiyomi beveik pasišokinėdama keliavo link žiobarotyros kabineto. Prasidėjus pamokai, profesorė paliepė šiltai apsirengti ir keliauti paskui ją. Antrakursė tik timptelėjo savo trumpoką žieminį apsiaustą žemyn, kad kojos nesušaltų, užsimovė melsvas pirštines ir ant galvos užsidėjo mėlyną žiobarišką kepurę. Kiy jautėsi it suvystyta šiltoje antklodėje, todėl jausmas, kad mažoji tapo pingvinu - neatslūgo. Netrukus visi susirinko šalia didelio augalų labirinto, o mokiniai apspito žiobarotyros profesorę. Iš jos lūpų sklido pavojinga užduotis, o Harlė susigūžusi stovėjo atokiau nuo visų ir to šurmulio. Kai į kiemą atėjo ir herbologijos profesorė, varniukė dar labiau išsigando, nes tai reiškė užduoties pradžią. Kiy išpylė šaltas prakaitas, o kažkur gyliai kūno viduje slapstėsi baimė. Baimė susižeisti, baimė neįvykdyti užduoties, baimė apalpti, kaip tada per magiškų gyvūnų priežiūrą, o tai juk taip gėda. Mokytojos pamiršo paminėti kaip išburti tas raudonas žiežirbas... Varnanagė dar labiau susitraukė, bet ne iš šalčio, o baimės ir tyliai patraukė link profesorių, rankoje spausdama burtų lazdelę.
-O kaip...kaip išburti tas raudonas kibirkštis jei iškils pavojus?- šiektiek susigėdusi savo neišmanymu, paklausė vienos iš mokytojų,- ir...ir ar galima dirbti su kažkuom drauge?- dar labiau paraudonavo mergaitė.