[Mayra Llewellyn]

 Lukui ją apglėbus, Mayra atsirėmė į vyriškį. Klausėsi jo atsakymo, klausėsi ir mąstė. Ir nieko nesuprato. Galbūt jai ir nebuvo lemta šiame gyvenime suprasti, kaip veikia ta besąlygiška meilė, nors kai kurie žmonės sako, kad motinos, vos paėmę savo naujagimį į rankas, ją pajunta. Bet Mayra suvokė skaudžią realybę - ji būtų siaubinga mama. Blogesnė už savąją. Kas gali būti geriau už psichologiškai nestabilią motiną, balansuojančią ant išprotėjimo ribos ir turinčią net tris asmenybes? Galbūt dar geriau būtų tik prisidėjusi priklausomybė nuo raminamųjų, kuriuos psichiatras jai truputėlį per aršiai siūlė. Ne, pone Vilsonai, diazepamas neišspręstų mano problemų, kaip jų neišsprendė tos trys ampulės subinėn.
 Mayrą iš nelinksmų apmąstymų pažadino Lukas, dėdamas raištį ant akių. Taip ir žinojau, kad jis kažką suplanavo. Nusišypsojusi dėl jo komentaro apie pavydžius arklius, mergina sąžiningai stovėjo visiškoje tamsoje ir klausėsi ramių gyvūnų skleidžiamų garsų. Štai kažkuris iš jų suprunkštė, kitas kanopa paspyrė akmenuką, kuris atsitrenkė į kitą akmenuką, sukeldamas garsą. Štai ir vėjas, groja žolių stiebais. O ir štai Luko žingsniai.
 Mergina nežinojo, ko turėtų tikėtis, bet tikrai ne šito. Nuo akių nusiplėšusi raištį, pažiūrėjo į Luką kaip į visišką durnių.
-Ar noriu būti tavo žmona?-nenorėdama patikėti savo ausimis (Lukas gi augo žiobariškuose vaikų namuose, tikrai žino, ką sako vyrai pasipiršdami), Mayra, šiek tiek susiraukusi, žiūrėjo į du (pala pala, kodėl du?) žiedus dėžutėje. Viso šito ir tikėjosi, ir nesitikėjo. Ar ne per greitai? Ar nesigailės?
 Na, blogiausiu atveju, iki vestuvių dar gali pasakyti ne.
-Sutinku,-galiausiai klastuolės veidą papuošė švelni šypsena ir ji ištiesė Lukui kairę ranką.

[Lukas Dubajus]

Lukas pasijautė labai nemaloniai kai uždavęs klausimus galvoje permetė žodžius kurie prieš kiek mažiau nei minutę išlindo į vakaro šviesą. Kadangi jam nelabai pavyko susiprasti kas buvo pasakyta blogai, tiesiog jautė tai. Jo nuomone tragiškiausiai nuskambėjo sakinio pabaiga, tad teko susiprotėti ką tenai primalė. Bet merginos klausime paminėtas žodis žmona viską išaiškino. Tad atsakydamas linktelėjo, o tuomet galvoje išvadinęs save asilu trumpam grįžo į tikrovę, dar prieš tai pasinerdamas į apmąstymus. Gerai, na nelabai, bet... dabar bent žinosiu kaip reikia pasipiršti, nors šaukštai jau ir po pusryčių, pietų ir kai kam net jau po vakarienės. Laikas atrodo dabar slinko lėčiau nei įprastai, kelią jau šiek tiek ėmė skaudėti nuo klūpėjimo, bet kol Mayra nesutiko jam teko klūpėti ir laukti tojo lemtingojo žodžio, o gal net ir žodžių.
Ir štai pagaliau atėjo toji akimirka kai klastuolės lūpos prasivėrė ir iš jų į lauką išlindo žodis "Sutinku". Vaikino kūne dar neseniai sustingęs kraujas vėl grįžo į savo pradinį greitį, o širdis į normalų ritmą. Paėmęs žiedą iš dėžutės padėjo ją ant žemės ir paėmęs kairiąją merginos ranką užmovė žiedą ant josios bevardžio piršto. Pakėlęs dėžutę nuo žemės paėmė kitą žiedą ir užsimovė jį taip pat ant kairės rankos bevardžio piršto.  Na nors ir neturi vardo šitas pirštas, bet bent jau gerą darbą atlieka prilaikydamas žiedą nuo nukritimo. Atsistojęs nuo kelnių nusibraukė prilupusias žemės kruopeles ir žolę, o tuomet priėjęs prie Mayros ją apglėbė ir pabučiavo į lūpas. Rudaplaukis net negalėjo pagalvoti, kad per vieną dieną teks patirti tiek daug. Džiaugsmą, nerimą, skausmą (nors jis ir buvo mažas ir truko palyginus trumpai), meilę. Tikriausiai jam teko patirti ir daugiau, bet dabar smegenys buvo atsisakusios veikti ir viskas buvo daroma taip kaip atrodė, kad yra geriausia ir teisingiausia. Kadangi pagrindinė užduotis jau buvo atlikta Lukui teko kita užduotis. Sugalvoti ką būtų galima nuveikti. Eh... galėjau aš tai susiplanuoti iš anksto. Bent dabar nereikėtų bandyti pažadinti nualpusių smegenų.

[Mayra Llewellyn]

 Šypsodamasi, Mayra žiūrėjo į žiedą ant jos piršto. Pastebėjusi panašų ir ant Luko rankos, mergina pagaliau susiprato, kodėl žiedai buvo du. Toks tradicijų nepaisymas šiek tiek ją nustebino, mat nesitikėjo tokio poelgio iš Luko.
 Įsikabinusi į rudaplaukio marškinius, klastuolė laiminga atsak į jo bučinį. Nors ir nujautė, kad dabar jau jos sužadėtinis kažką paruošė šiam vakarui, pasipiršimas buvo viena iš paskutinių minčių. Viduje dar kirbėjo šiokia tokia abejonė: ar ne per greitai? Ar nepasigailės? Nustūmusi tokias mintis į šoną, Mayra prisiglaudė prie Luko, kuris kaip kokia krosnis spinduliavo šilumą.
 Saulė sparčiai leidosi žemyn. Koks nuostabus vakaras.
-Žinai, jeigu jau tuoksimės, tai gal supažindinsi su savo šeima?-kalbėdama apie arklius, kurių vis dar šiek tiek prisibijojo, kikendama paklausė Mayra.

[Lukas Dubajus]

Jiems stovint susiglaudus tiek iš vieno, tiek iš kito kūno sklido šiluma kuri šildė juos abu. Tuomet kai Mayra paprašė jį supažindinti su jo šeima atrodė, kad Luko širdis buvo persmeigta. Nors jis pats galėdavo sakyti, kad jis neturi tikrosios šeimos ir, kad jo šeimą atstoja arkliai, o dabar ir Mayra, bet jis negalėjo priprasti prie to kai apie tai kalbėdavo kiti. Kadangi jų veidai buvo priešingose pusėse lyg apsimesdamas, kad kažkas įkrito į akį, kiek pakeitė rankų poziciją ir išsitraukė iš akių dar nepradėjusias veidu bėgti ašaras ir lyg niekur nieko sutiko supažindinti ją su savo šeima. Kadangi norint supažindinti su visais būtų tekę paaukoti naktį, o galų gale viskas pradėtų kartotis ir būtų pasidarę nebeįdomu. Kadangi apie tris keturkojus gyvūnus jau buvo kažkiek pasakojęs norėjo dar papasakoti bent apie tris, o jeigu tai ilgai neužsitęs ir apie daugiau.
 -Gerai, supažindinsiu tave su savo šeima.
Kiek atsitraukęs nuo merginos nusirengė apsiaustą likdamas vien tik trumpomis rankovėmis ir uždėjo tamsiaplaukei ant pečių. Nors šaltukas ir spaudė, bet nebuvo taip jau baisiai šaltą, tad buvo galima bent kažkiek laiko prabūti ir taip. Sunėręs savuosius rankos pirštus tarp klastuolės kiek pasisuko į dabar ant žemės gulintį arkliuką kuriam ką tik buvo suteikta medicininė pagalba.
 -Čia yra Silverė, ji yra viena iš pirmųjų čia apsigyvenusių ponių. Taip pat labai draugiška ir nuskriaustų tik labai įkyrų vabalą ar musę. Pagrinde ji čia yra vadė, bet kartais dar pakonkuruoja su mano pirmuoju poniu - Sidabre.
Iš lėto su Mayra eidamas prie į juos žiūrinčios ponės priartėjo prie josios ir jai keliant galvą jis švelniai kiek nuleido merginos ranką link snukio leisdamas joms susipažinti vienai su kita. Apsidairęs ieškodamas kitų dviejų jo šeimos narių su kuriais klastuolė turėjo susipažinti pastebėjo, kad kitas ponis ir asilaitis stovi visai arti vienas kito, tad kaip buvo galima kai sužadėtiniai ateis prie vieno kitas irgi prisistatys. Rudaplaukiui buvo malonu stebėti kaip jam dvi mylimos moterys nepyksta viena ant kitos. Tokiais atvejais džiaugdavosi, kad jis neturi tėvų arba bent mamos, nes nelabai žinojo ir net nenumanė kaip būtų reagavusi jo motina į tai, kad susižadėjo su dešimtimi metų jaunesne mergina. Atsigręžęs į tamsiaplaukę užklausė klausimo kurio galbūt turėjo paklausti dar prieš dėdamas jai ant pečių apsiaustą.
 -Tau nešalta? Žinau, kad daviau apsiaustą, bet jeigu pasidarys per daug šalta pranešk.

[Mayra Llewellyn]

 Mergina nepastebėjo trumpam pasikeitusios Luko nuotaikos. Smagiai įsisupdama į apsiaustą, kuris maloniai kvepėjo jos sužadėtiniu, mergina šypsojosi. Jos gyvenime pagaliau atsirado viltis, kad viskas bus gerai, nors viduje dar kirbėjo jausmas, kad visa tai tik kaip kokia cunamio banga - trumpas atsitraukimas prieš milžinišką nelaimę, nušluosiančią viską nuo jos gyvenimo paviršiaus.
 Ir Mayra buvo teisi. Jos gyvenimas jau buvo suplanuotas ir žiedas, šiandien užmautas ant bevardžio piršto, tik įtvirtino jos likimą, audžiamą Pragare staklėmis beakių demonų.
 Susikibę rankomis, pora grįžo prie susižeidusio arklio. Eidama artyn, Mayra jaudinosi, kad gyvūnas jos neišsigąstų ar kad ji nepabijotų romaus padaro.
-Arklių hierarchija. Nebūčiau apie tokį dalyką pagalvojus,-jausdama, kaip šiltas, Silverės išpučiamas oras kutena jos ranką, klastuolė nusišypsojo. Galbūt arkliai nėra jau tokie baisūs padarai. Vis gi, liesti gyvūno neišdrįso - bijojo ką nors padaryti ne taip. Nesisekė jai nei su magiškaisiais gyvūnais, nei su paprastais - užteko toks pamokos su keistom lamom, kai ši įsikibusi į klastuolės apsiaustą kažko reikalavo iš jos. Oi ne, tokiu atveju, jau net burbuliuojantis katilas geriau už gyvūnus.
 Vos tik mergina pritūpė, ji neišlaikė pusiausvyros ir skaudžiai atsisėdo ant savo kaulėto užpakalio.
-Oi, ne. Nebešalta,-Mayra trumpam susimąsčiusi nutilo.-Sakei, kad ji labai rami, ane? Pamokyk mane elgtis su arkliais, nes per žvėrių priežiūrą keista lama vos nesuvalgė mano apsiausto. Taigi, nemoku elgtis su gyvūnais. Katilai geriau.

[Lukas Dubajus]

Lukas stebėjo kaip Mayra laiko ranką kiek aukščiau nei ponio snukis. Nors vėjas ir lakstė aplink, bet vis dar buvo juntama šiluma. Šiai paminėjus apie arklių hierarchija vaikinas tik linktelėjo, jis irgi anksčiau apie tokį dalyką nebūtų pagalvojęs. Šis dalykas įrodė, kad gyvūnai taip pat kaip ir žmonės. Nors dabar yra nemažai demokratinių šalių, bet kai kur pasitaiko, kad žmonės yra suskirstyti į atskiras grupes ir iš vienos patekti į kitą nėra taip paprasta arba tai būna tiesiog neįmanoma. Merginai atsidūrus ant žemės buvęs klastuolis padėjai jai vėl pakilti, o tuoj pat po to išgirdo klausimą į kurį atsakymą jam buvo rasti sunku, o dar ir kitiems paaiškinti taip, kad jie suprastų. Bet kadangi klausimas jau buvo užduotas reikėjo į jį ir atsakyti.
 -Na aš nežinau kaip būtų galima visą tai paaiškinti, bet pabandysiu tai padaryti kiek galima aiškiau, -įkvėpęs oro ir kiek pagalvojęs apie tai ką pasakys tęsė toliau. -Pirmiausia reiktų su arkliu susidraugauti. Iš pat pradžių jis ims tave uostinėti, dažniausiai patampys už drabužių ar plaukų, taip pat gali patikrinti kišenes ieškodamas ko nors skanaus. Jeigu tau tai nepatinka gali nustumti jo snukį nuo savęs. Su mažesniais gali būti kiek sunkiau, bet jie taip pat pastumti kiek atsitrauks, -kiek nustojo kalbėti ir leido klastuolei suvirškinti informaciją. -Jeigu šiuo atveju poniai yra atstatę ausis į priekį jie yra gerai nusiteikę ir leisis paglostomi. Na, o jeigu į kitą pusę reiškia, kad jie dabar yra pikti arba jiems kažkas nepatinka ir neprisileis prie savęs nieko iš svetimų. Taip dažniausiai būna su kumelėmis kurios neseniai atsivedė kumeliukus, bet pasitaiko ir kitokių atvejų, -kadangi jau buvo pasakyta dalis informacijos rudaplaukis nutilo ir pastovėjęs minutėlę gaudydamas orą tęsė toliau. -Jeigu nebandysi jo nuskriausti arklys tau nieko nedarys, bet vos tik pajutę grėsmę jie ims gintis. Nesvarbu kokio dydžio ji bebūtų. Jeigu jie pripažins tave kaip draugą, o ne priešą, blogiausia kas gali tuomet atsitikti tai, kad jie tau užmins ant pirštų, bet šitai pasitaiko pakankamai retai. Taip pat jie jaučia emocijų kaitą, tad jeigu esi liūdnas bent jau vienas prieis prie tavęs ir norės tave nuraminti.
Bendrus dalykus apie juos jis jau buvo papasakojęs ir nelabai žinojo ką dar galėtų pridurti, tad buvo likę kalbėti apie jojimą ant jų.
 -Jeigu turi bendrai kokių klausimų, tai klausk. Nes dabar ką tau papasakojau tai yra pagrindiniai dalykai kuriuos turėtų žinoti kiekvienas norintis artimiau susipažinti su arkliu. Taip pat jeigu nori galiu papasakoti apie pasiruošimą prieš jojimą ir bendrai apie jojimą.
Lukas džiaugėsi, kad gali su kažkuo pasidalinti šia patirtimi, kurią kaupė per visus tuos dvidešimt vienerius metus. Kitiems nuo širdies akmuo nukrenta kai pasako dalyką kurį slėpė, nes nenorėjo sužinoti, o vaikino atveju akmuo nukrito, nes žinios buvo panaudotos ne vien tik praktikoje.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra įsikibo į Luko rankas ir vėl netvirtai atsistojo ant kojų. Gal čia suveikė tos kelios ankščiau išgertos vyno taurės ar Žemės gravitacinis centras laikinai pasislinko, nežinia, bet mergina, nenorėdama dar kartą susimušti sėdynės, tvirtai įsikibo į savo sužadėtinio ranką ir į jį atsirėmė. Jai patiko, kaip pasikeisdavo Luko balsas prakalbus apie arklius. O ir šie padarai klastuolei nebeatrodė tokie grėsmingi, nors apie juos žinojo mažiau nei apie eliksyrų gaminimą. Ak, iš jos tikrai nebus magizoologė - tas matyt iš to, kaip nedrąsiai Mayra spoksojo į Silverę, nors ši atrodė susidomėjusi mergina. Nors ką ten klastuolė apie arklius žino.
-Gal liekam prie pačios pradžios. Gerai, visus pirštus dar turiu, ką reiktų daryt toliau. Pats žinai, kad apie arklius aš beveik nieko,-pakėlusi savo tamsias akis į Luko veidą, paklausė mergina. Po velnių, ji tikrai dabar jautėsi didesnėje nežinioje nei per egzaminus. O dar ir tas, kad klaida gali kainuoti ne taškus, bet pirštą... Ne, ne, ji norėtų pasilikti savo kūno dalis sau.

[Lukas Dubajus]

Lukas suprato, kad čia nebuvo pats geriausias supažindinimas su arkliais ir kaip reiktų elgtis prie jų, tad per antrą bandymą nusprendė viską rodyti ant šalia gulinčio ponio kuris po kelių minučių pagal viską jau galėjo stotis. Ne koks iš manęs būtų jojimo treneris, bet gerai, kad apie tokį darbą nelabai ir galvojau. Mayrai prakalbus apie turimus pirštus vaikinas šyptelėjo, prisimindamas kaip vieno vos neprarado kai Sidabrė galvodama kad jis kažką turi rankoje arba tikėdamasi, kad jo ranka yra skani bandė jos atsikąsti. Na štai Silverė dar kiek pasivoliojusi ant žemės vos kanopomis nenutrenkdama judviejų ėmė stotis, tad buvo galima imtis antrojo plano.
 -Na nesvarbu kiek turi pirštų, visus ar vos kelis, bet prie arklio prieiti vistiek gali ir aišku jį paglostyti. Iš mano praktikos kiek yra tekę matyti vaikus pirmą kartą pamačiusius arklius jie dažniausiai eina prie tvoros ir jeigu prie jų prieina jie paglosto jų snukį, -rudaplaukis parodė ant netoliese jau stovinčio ponio. -Aišku drąsesni vaikai ims lįsti prie tų ponių kurie stovi ne už tvoros, o tarkim vaikšto po kiemą. Šie gali imti kibti prie tavęs tikėdamasi kažko skanaus, tuomet ypač mažesnio amžiaus vaikai ima verkti ar rėkti šaukdamiesi, kad juos puola. Tada būna du variantai žirgas nesuprasdamas kas vyksta bando vaiką nuraminti arba tęsia veiklą kurią užsiiminėjo prieš tai. Tuomet tėvai išgirdę, kad jų mylimasis sūnelis ar mylimoji dukrelė verkia ima juos gelbėti ir kartais pasitaiko tokių kurie ima aiškinti, kad jų vaiką nuskriaudė. Na bet dažniausiai tie patys vaikai jau po kelių minučių grįžta prie žirgų ir vėl ima juos glostyti.
Buvęs klastuolis suprato, kad kiek nusišnekėjo, bet gal tai, kad mažesni vaikai kurie pagal viską turėti bijoti labiau nei tokio amžiaus kaip Mayra beveik nebijo tokių gyvūnų. Bet aišku pas mažesnius vaikus dar nėra tokios baimės.
 -Prisipažinsiu, aš nelabai žinau kaip reikia elgtis su arkliais. Pas mane šis dalykas yra išsivystęs ir kai nesu turėjęs iš kažko teorinės dalies apie arklius nelabai galiu kitiems perteikti tai ką esu pats sukaupęs. Gali bandyti paglostyti Silverę, iš pradžių ji tave bandys tikriausiai apuostyti, galbūt patikrins kišenes ar plaukus, bet jeigu jau matysiu ar tu praneši, kad per daug lenda apsaugosiu tave.
Lukas labai tikėjosi, kad tamsiaplaukės arklių baimė su laiku išnyks. Nekoks iš manęs aiškintojas ar pasakotojas, bet bent pabandžiau kaip galėdamas geriau. Reikia tikėtis, kad suprato ką aš jai čia bandžiau paaiškinti. Labai tikiuosi.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra patraukė savo akis nuo Luko veido ir dabar žiūrėjo į Silverę. Ji nežinojo, kaip vadinasi tie arklių kailių raštai ir spalvosi, visai kaip autorė, kurios RPG partnerio žodynas skurdus kaip šios salos augalija, tad kumelė jai atrodė tiesiog graži ir šviesi. Ir didelė. Gyvenime pirmą kartą stovėdama taip arti arklio, Mayra suprato, nuvertinusi jų dydį. Šiek tiek jaudindamasi, mergina priėjo prie Silverės. Dvi moterys kurį laiką viena į kitą spoksojo, kai ta, ant keturių kojų, nusprendė veikti pirma ir apuostyti merginos rūbus. Nosimi bakstelėjusi merginos ranką, Silverė, kažko laukdama, žiūrėjo į juodaplaukę. Ir ką dabar daryt? Nekąs?
Paglostyk, kvaiša tu. Gi tavo Lukas šalia, nemirsi.
Nedrąsiai, Mayra perbraukė per Silverės kaklą ir, iškart atitraukusi ranką, žengė kelis žingsnius atgal, beveik įsirėždama į Luką. Silverė, vis dar nežinia ko norėdama iš merginos, priėjo arčiau poros. Mayra pakėlė akis į Luką.
-Ar aš ką nors blogai padariau?

[Lukas Dubajus]

Lukas stebėjo kaip Silverė priartėjo prie Mayros ir ėmė uostinėti aplinkui ieškodama kažko skanaus ir valgomo, bet nieko neradusi ėmė stebėti ją. Na štai ir atėjo toji akimirka kai mergina pridėjusi ranką paglostė ponį, bet šis džiaugsmas truko neilgai, nes tuoj pat buvo pradėta trauktis jo link.
 -Ne, viskas gerai. Tiesiog kadangi ją paglostei ji nori gauti to daugiau, todėl tave ir atsekė.
Poniui taipogi priartėjus rudaplaukis paėmė klastuolės ranką ir pakėlęs ją perbraukė per Silverės kaklą.
 -Na va, šaunuolė, -pagyrė tamsiaplaukę. -Taip pat jiems patinka kai kasai, -paleidęs ranką buvęs klastuolis parodė kaip tai yra daroma. -Dažniausiai jiems niežti netoli snukio, apie ausis, kaklą, apie kojas ir galą.
Paėmęs merginos ranką sulenkė josios pirštus ir ėmė kasyti netoli snukio. Silverė prailgino kaklą ir atkišusi lūpą mėgavosi patiriamu malonumu. Paleidęs Mayros ranką Lukas paėjo porą žingsnių atgal ir stebėjo kaip ji toliau tvarkysis su poniu.
 -Jeigu kas bus blogai ar nelabai taip pasakysiu, o šiaip tau labai gerai sekasi, -pagyrė merginą rudaplaukis.
Kadangi tamsiaplaukei ėjosi visai gerai vaikinas sumanė nueiti iki stalelio ir viską susikrauti atgal į krepšį. Užsiropštęs į kalniuką ėmė krauti ištrauktą maistą, vyną, įrankius ir kitus dalykus į krepšį, bet staliuką su kėdėmis paliko, kad poniai ir asiliukai turėtų kuo užsiimti. Lipdamas žemyn su krepšiu rankoje buvęs klastuolis stebėjo Mayra kuri bent kaip jam atrodė šiek tiek įveikė žirgų baimę.
Nenorėdamas išgąsdinti priėjo iš šono ir paglostė Silverę kuri užuodusi morkas ir obuolius ėmė bandyti atidaryti krepšį. Neturėdamas kito pasirinkimo ištraukė viską kas buvo likę, bei buvo tinkama arkliams (morkos, obuoliai) ir nuėjęs kiek tolėliau pabėrė viską. Per kelias akimirkas prie tos krūvelės prisistatė bent dešimt ponių ir ėmė godžiai šlamšti. Silverė į tai nepareiškė noro ir vis dar stovėjo beveik toje pačioje vietoje, tik kartkartėmis paeidavo kiek į priekį.

((28, 7, kaklas prie 9, 23 ir apytiksliai kur 15 yra))
((Va taip atrodo kai kurie kasomi žirgai))

[Mayra Llewellyn]

 Gal Mayra tikrai nieko blogo nepadarė, tiesiog Silverei pasirodė įdomi. Luko žodžiams ją šiek tiek apraminus, klastuolė leido sužadėtiniui paimti jos ranką ir braukti ja poniui per kaklą. Juodaplaukei patiko nuo gyvūno sklindanti šiluma ir švelnus jo kailis, taip pat, tas glostymas labai merginą ramino. Padedama Luko, Mayra sau patenkinta glostė ir kasinėjo Silverę. Poniui, regis, tai irgi patiko - arklių kūno kalbos subtilybių juodaplaukė neišmanė taip gerai kaip Lukas, tad nebuvo tuo užtikrinta.
 Mayra net nepastebėjo, kaip jos sužadėtinis paliko ją ir Silverę vienas. Kelis kartus keturkojė motera dar bandė lįsti į merginos kišenes, bet po kelių švelnių pastūmimų susiprato, kad ten nieko gero nėra. O Mayra toliau patenkinta glostė švelnų Silverės kailį. Tik priėjus Lukui, klastuolė žengė žingsnį atgal. Dabar jau ir tas prakeiktas nerimas buvo sumažėjęs, visai kaip natūralios šviesos kiekis. Mayra tik dabar pastebėjo, kokia prieblanda viską užliejo. Ir kokia ji pavargus. Šiandiena tikrai buvo viena iš įspūdingesnių ir labiausiai į atmintį įsirėžusių dienų.
 Stebėdama godžiai obuolius naikinančius, ponius, Mayra priėjo prie Luko ir jį apsikabino. Padėjusi galvą ant sužadėtinio krūtinės, atsiduso. Nenorėjo, kad jis išeitų. Užsimerkė. Girdėjosi triauškiami obuoliai ir arkliai.
-Myliu tave,-iš merginos lūpų ištrūko du, labai netikėti, žodžiai.

[Lukas Dubajus]

Lukas stebėjo ponius ir jų šlamščiamą krūvelę kuri sparčiai tirpo, lyg sniegas karštą vasaros vidurio dieną. Prie jo priėjusi Mayra padėjo savąją galvą jam ant krūtinės, o jis savo ruožtu ėmė glostyti josios tamsiai juodus plaukus. Šią dieną jis išgirdo žodžius kurie jam buvo sakomi labai retai. Galbūt arkliai savąja kalba juos sakydavo kiekvieną dieną, bet tai nebuvo tas pats. Jis su jais praleido visą savo gyvenimą, rūpinosi, padėjo nelaimėje, tad šioji meilė jam buvo jau įaugusi į kraują ir nors ji buvo svarbi, bet išgirsti iš tikro žmogaus kurį jis myli buvo visai kitoks potyris.
 -Aš taip pat tave myliu, -sušnabždėjo saulei pradingstant už medžių viršūnių. -Ir visada mylėsiu...
Vaikinas neįsivaizdavo ką dabar reiktų daryti. Dažniausiai žmogus kuris pasipiršdavo turėdavo kokių nors minčių ką juodu darys prieš ir po sužadėtuvių, bet rudaplaukis neturėjo jokių minčių, tad dabar kiek gailėjosi, bet ką padarysi. Yra kaip yra. Nors ir nesinorėjo klausti tokio klausimo ir pasirodyti, kad šitam pasimatymui ir pasipiršimui beveik nesiruošė, bet kitaip nelabai galėjo, nors stovėti susiglaudus nebuvo jau labai blogai.
 -Aš nesu nieko suplanavęs šiam metui, tad toks klausimas iškilo, -buvęs klastuolis trumpam nutilo. -Ką norėtum nuveikti dabar?
Ir kodėl aš negalėjau kažko sugalvoti? Dabar net nelabai faina taip yra klausti tokio dalyko. Kaip nors galbūt išgyvensiu visą tai. Lukas pažvelgė į ponius kurie dabar jau išsiskirstę nuo buvusios maisto krūvelės rupšnojo žolę ar jau miegojo nakties miegu.

[Mayra Llewellyn]

 Lukui švelniai braukiant per jos plaukus, Mayra pasijuto kaip koks glostomas arklys. Bet merginai tai vis tiek patiko. Tik buvo labai sunku priimti faktą, kad kažkas ją myli tokią, kokia ji yra. Giliai klastuolės viduje buvo įsikūręs nerimas, vis šnabždantis, kad Lukas jos nepažįstą, o pažinęs - pasibjaurėtų ir paliktų. Kad ji nieko verta pasileidėlė, kurios paskirtis - būti išnaudojamai visų. Pirma tėvo, paskui demonų, o paskui...
 Mayra nenorėjo apie tai galvoti, tad mielai nukreipė mintis galimos veiklos link.
-Prisimeni mūsų pirmą pasimatymą? Tą naktį buvo priešpilnis. Šiąnakt irgi,-pakėlusi akis į mėnulį, nusišypsojo juodaplaukė.-Gal tiesiog prisėdam kur ir pastebim žvaigždes? Nenoriu, kad tu išeitum,-Mayra tvirčiau įsisupo į Luko apsiaustą ir apsikabino rudaplaukį. Vis dar jautė žiedą, taip neseniai užmautą jai ant piršto. Pažadas, kurį tesėdama sulaužytų kitus. Bet sąžinė niekada nebuvo stiprioji merginos pusė - meti visa tai į šoną ir darai tai, ką tau reikia, kad išgyventum. Tada neberūpi nei moralai, nei taisyklės, nei kitų skausmas. Nagais kabiniesi į gyvenimą.
 Ir nors jau praėjo beveik dešimt metų, Mayra vis dar jautėsi, tarsi turėtų kovoti už savo išlikimą. Ir, galbūt, ji kažkada papasakos apie šią vidinę kovą Lukui.

[Lukas Dubajus]

Jiedu stovėjo vienas šalia kito perteikdami šilumą kuri dabar šildė juos abu neleisdama sušalti. Tamsa greitai pasiglemžė visą salą ir dabar tik saulės šviesą atsispindintis mėnulis apšvietė juos. Mayrai prakalbus apie tai, kad dabar spindi tokia pati mėnulio fazė kaip ir per pirmąją pasimatymą vaikinas tik linktelėjo. Į tai Lukas nebuvo atkreipęs dėmesio, kas vyko per pirmąjį pasimatymą jis ir taip nelabai atsiminė. Prisiminė tik judviejų pokalbius apie Hogvartsą, Magijos ministerijos reikalus, josios asmenybes ir tai matyt buvo tik tos temos kurios buvo bent kiek gvildenamos. Merginai pasiūlius pasėdėti ir pastebėti žvaigždes buvęs klastuolis sutiko, tad paėmęs ją švelniai pasodino ant žemės ir tuomet pats įtaisė greta.
 -Aš taipogi nenoriu tavęs palikti, -nusišypsojo rudaplaukis pabučiuodamas klastuolei į skruostą.
Sėdėti nebuvo labai patogu, tad pasidėjęs ranką po galva atsigulė ir toliau tęsė žvaigždžių stebėjimą. Vienos iš žvaigždių mirktelėjusios išnykdavo, na, o tuomet jų vietą užimdavo kokia nors kita, naujai sužibėjusi žvaigždė.
Buvęs klastuolis užmerkė akis norėdamas geriau išgirsti nakties garsus. Visomis kryptimis girdėjosi ramus arklių šnopavimas, sklandantis vėjas sušiūrendavo žolės stiebelius, o dar šalia buvo mylimas žmogus. Luko fantazija neišnešė kas galėtų būti už visą tai geriau.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra užsimerkusi klausėsi Luko širdies plakimo ir aplink esančių arklių skleidžiamų garsų. Kaip gera. Kaip visada, ramybę ji rasdavo vyro glėbyje. Mergina atsisėdo ant žemės, iškart pajusdama, kaip nepatogiai į kietą paviršių atsiremia jos dubuo. Žvaigždės, kaip deimantai ant tamsaus audinio, žėrėjo, tyliai šnabždėdamos savo paslaptis, tik mėnulis, tylus ir santūrus, stebėjo pasaulį iš savo sosto. Atsigulusi šalia sužadėtinio, juodaplaukė abu apklojo jo duotu apsiaustu ir padėjo galvą jam virš širdies. Mayra jautėsi laiminga, bet ta laimė buvo suteršta liūdesio atspalvio. Tas suvokimas, kad tokia naktis bus vienintelė jos gyvenime, kad daugiau taip niekada nesijaus, buvo nemalonus. Klastuolei norėjosi sustingdyti šią akimirką, čia pasilikti amžiams. Čia, kur kaulai nepatogiai remiasi į kietą ir šaltą žemę, kur šalia jos šilumą skleidžiantis mylimasis, kur ji saugi ir ne viena. Kur ji laiminga.
 Nuovargis galiausiai nugalėjo visur bėgiojančias mintis ir Mayros akys užsimerkė. Šiąnakt mergina nesapnuos košmarų.