[Lisette la Claire]

Pagaliau sukoncentravusi savo dėmesį į užduotį, Lisette prisiminė savo namų adręsą ir šaltais, apledėjusais pirštais jį įvedė į laukelį. Po keletos akimirkų ekrane atsirado žemėlapis, o ant jo ilga, vingiuota mėlyna linija, su rausva mašinėle linijos pradžioje. Šalia mašinėlės buvo parašyta "Trafalgaro aikštė", o melsva linija vedė iki pat jos namų. Oho! Aparatas tikrai veikia puikiai! O ta mašinėlė turbūt esu aš! Iš nuostabos antrakursė kilnojo antakius. Rausvaplaukė pradėjo sekti liniją, tačiau ne per toli, kad nenuklystų nuo grupės. Staiga iš aparato pasigirdo moteriškas balsas:
-Už penkių šimtų metrų sukite į dešinę,- sakė ji. Lisette kiek išsigando, ji nesuprato, kaip moteris gali gyventi tokiame mažame prietaise.
-Alio!- surėkė ji prikišusi savo nuo šalčio suskilusias lūpas arčiau ekrano. Deja, niekas neatsiliepė. Dabar mergaitė susirūpino dėl kalbančios moters iš vidaus ir visaip bandė išsiaiškinti, kaip ją išgelbėti.

[Bethany Landworth]

   Elena ,,sunkiai'' dirbo prie telefono, kol pamatė, kaip viena varnanagė prieina prie profesorės. Antrakursė bandė ką nors nugirsti. Vis gi išgirdo tik Caroline žodžius, kadangi ji kalbėjo garsiau. ,,Ta mergaitė turbūt paprašė profesorės telefono numerio, gal ir man taip padaryt? Tai tikrai padėtų. Neketinu likusią pamoką tiesiog praspaudinėti tuos...kvadratėlius ekrane... Na jau ne''. Tada mergaitė išgirdo ir profesorės raginimą paskubėti su užduotimi. Ela apsidairė. Dauguma mokinių dar tik pradėjo aiškintis savo išmaniųjų daiktų paskirtį. ,,Oh, tai gerai. Vadinasi neatsilieku... Pala, numeris. Ką tik apie tai mąsčiau. Kaip viskas galėjo iš galvos išgaruoti vos per keturias sekundes?''. Mergaitė kiek pagalvojusi apie pasekmes (,,o gal neiti? Jeigu man numerio neduos? Kas, jeigu profesorė supyks? Arba kaip nors apsijuoksiu? Taip gėėda''), prisėlino prie savo žiobarotyros profesorės ir tyliai paklausė:
   - Atsiprašau, profesore, gal galit ma...
   Rudaplaukė suprato, kad į vyresnį žmogų kreipėsi nelabai mandagiai. ,,Poo prliais! Gerai, taisom klaidą''. Ji atsikrenkštė ir kalbėjo toliau:
   - Gal galite ir man duoti jūsų telefono numerį? Kad... Galėčiau paskambinti..jums..?
   Elena šiek tiek kilstelėjo antakius ir nedrąsiai nusišypsojo.

[Jasmin Berlin]

Jasmin su išmaniaisiais akiniais gavo ir vieną plytą primenantį dalyką - išmanųjį telefoną. Kas jau kas, bet varnanagė žino kaip juo naudotis: tai buvo dalykas kuris keliavo visur kartu kur tik ėjo Jasmin! Na, išskyrus Hogvartsą. Mergaitė buvo kiek pasiilgusi to daikčiuko. Taip, keista yra pasiilgti daikto, bet ko tik telefone nebuvo: nuotraukos su draugais, tėvais, mėgstamiausia muzika, keletą žaidimų...  Viskas, ko tik reikėjo vienuolikmetei. Tik mergaitė kiek sutriko, kad prie akinių gavo ir telefoną. Jasmin manė, kad išmanieji akiniai tokie išmanūs, kad galėsi juos valdyti be telefono!
Mergaitė paėmusi akinius juos apžiūrinėjo. Dar kartą. Gal ko nepamačiau klasėje? Na, lyg nieko naujo nepamatė. Tiesiog, šį kartą pamatė išjungimo/įjungimo mygtuko logotipą ant šono, bet kad ten toks dalykas yra, ji jau žinojo.
Jasmin užsidėjo akinius ir telefone radusi keistą programą suporavo telefoną su akiniais.
▲▲▲▲▲▲▲▲▲▲▲▲▲▲
Jasmin užsidėjo akinius. Jie buvo kiek didoki vienuolikmetei, tačiau ko norėti, akiniai pirkti ne jai. Viskas atrodė įprastai, kadangi akiniai net neturėjo stiklų, tik mažą nedidėlį stiklinį stačiakampiuką dešinės akies kampe. Buvo kiek keista būti su tokiais akiniais. Norėdama pažiūrėti kaip atrodo varniukė nuėjo į telefone esančią kameros programą ir įsijungė priekinę kamerą. Na, galėtų jie turėti gražesnį ir labiau tinkantį man dizainą pamanė mergaitė ir mintyse nusijuokė. Tik dabar Jasmin pirštus pradėjo spausti šaltis. Viena iš išmaniosios plytos minusų - negali naudotis kai esi užsidėjęs pirštines.
Taigi, kiek pasifotografavusi per telefoną (Na, neturėčiau to daryti, bet neturiu naujos nuotraukos sniege, be to, tai vienintelės mano nuotraukos kurios bus darytos Londone, taigi gal mokytoja nepyks. buvo pagalvojusi Jasmin) nusprendė grįžti prie pamokos.
Taigi, kaip valdyti šį daikčiuką? Jasmin paspaudė mygtuką esantį dešinėje ant akinių kojelės. Akiniai atrodė lyg ir įsijungė, bet nelabai kas pasikeitė. Berlin nusprendė įsijungti programėlę su kuria suporavo akinius. Programoje buvo atsiradę keletą naujų pasirinkimų kurių nebuvo anksčiau. Taigi, ką čia padarius?.. Manau, kad pirma aš noriu nufotografuoti nuotrauką ir paspaudė mygtuką ekrane su užrašu ,,nufotografuoti nuotrauką". Mergaitė mažame stikliniame stačiakampyje akinių kampe pamatė kaip atrodys nuotrauka. Pradėjo dairytis ir ieškoti ką gražaus nufotografuoti. Nusprendė įamžinti visus mokinius kažką darančius, taigi kiek nuo visų nutolo. Bet... Ką paspausti, kad nufotografuoti nuotrauką? Tada mergaitė pažvelgė į ekraną kur buvo atsiradęs kažkoks užrašas ir nustebo: reikia mirktelti vieną akį, kad nufotografuoti nuotrauką?! Wooow. Ir mergaitė mirktelėjo ir... nufotografavo nuotrauką kurią tuojau pat išvydo telefone! O ir kokybė nebuvo ta, kad galėtum suskaičiuot pikselius. Mergaitė prifotografavo dar keletą žieminių nuotraukų.
▲▲▲▲▲▲▲▲▲▲▲▲
Pamoka ėjo į galą, taigi mergaitė bandė kuo greičiau išbandyti dar keletą akinių funkcijų. Programėlėje mergaitė pasirinko ,,navigacija". Paspaudusi ekrane atsirado tik užrašas ,,Pasakyk kur nori nukeliauti". Mergaitė kiek sutriko. Pasakyti? Ne parašyti? Varniukė manė, kad atrodys keistai, dėl to vos girdimu balsu pasakė:
-Biblioteka.
Tačiau akinių kampelyje ji išvydo užrašą, sakantį, kad kalbėtų garsiau. Mergaitė apsižvalgiusi ar nėra aplinkui nieko kiek garsiau tarė:
-Biblioteka.
Tam pačiam stikliniame stačiakampyje ji išvydo nuorodas kur eiti, pasukti, kad prieiti artimiausią biblioteką, kuri pagal akiniuose esantį žemėlapį, buvo visai netoli.
Varniukė nusprendė daugiau negaišti laiko su akiniais ir pradėti rašyti. Iš mažos kuprinės, kurią per atostogas Ispanijoje jai nupirko jos močiutė, kuri, deja, jau nėra tarp gyvųjų tarpo, išsitraukė lapą ir tušinuką. Lapo kampe mergaitė užsirašė

Jasmin Berlin, I kursas, Varno Nagas

ir pradėjo galvoti, ką čia parašius?
Kiek pamąsčiusi mergaitė pradėjo rašyti stengdamasi parašyti dailyraščiu:

Mano pasirinktas daiktas - išmanieji akiniai. Šiais akiniais nesu niekad naudojusi taigi buvo šaunu išbandyti. Šie akiniai įsijungia paspaudus ant dešinės kojelės esantį mygtuką on/off. Be to, pirmą kartą naudojant akinius reik suporuoti su savo išmaniuoju telefonu į jį atsisiuntus akinių valdymo programėlę. Per pamoką spėjau išbandyti tik kelias funkcijas - fotografavimą ir navigaciją. Norint nufotografuoti tereikia mirktelti akį ir po akimirkos į jūsų telefoną ateis ką tik matytas vaizdas! Man tai atrodo labai šaunus fotografavimo būdas. O jei būdamas su akiniais nuspręsi kur nors nueiti, bet nežinosi kur - akiniams tiesiog pasakyk kur nori eiti ir jie tau parodys stikliniame stačiakampyje akinių kampe kur eiti!

Varniukei nesugalvojus ką čia dar parašius, nešvaisčiusi laiko pasiėmė akinius, lapą, išmanųjį telefoną ir pasišokinėdama patraukė link mokytojos. Į dėžę atsargiai įdėjo išmaniuosius daikčiukus, o mokytojai padavė lapą ir atsistojusi netoli laukė ką ji pasakys.

[Lisette la Claire]

Lisettei dabar labiausiai rūpėjo moteris, gyvenanti prietaiso viduje. Antrakursė savo sušalusiais pirštais ėmė visur rakinėti, ieškodama kokio nors tarpelio, už kurio užlįstų jos nagas ir dangtelis atsidarytų. Šiaip ne taip rausvaplaukės nagas surado sau vietą, o Lisette, iš visų jėgų stengėsi atplėšti dangtelį. Po kiek laiko televizoriuko nugarėlė atsiplėšė, o kartu su ja ir įvairios mikroschemos, tūnojusios viduje. Prietaiso ekranas užgeso. Mergaitė labai išsigando, juk negana to, kad ji sulaužė prietaisą, bet dar ir nerado jokios moters, esančios viduje. Surinkusi visas detales nuo žemės, nedrąsiu žingsniu nuėjo link netoliese esančios profesorės.
-Atsiprašau,- nedrąsiai priėjusi bakstelėjo mokytojai į petį,- aš n...netyčia sugadinau p..prietaisą,- kiek mikčiodama prisipažino mokytojai,- t..ten pradėjo k...kalbėti moteris, ir.. ir aš pamaniau, k..kad ji ten įstrigus, ir.. ir tiesiog norėjau jai p..padėti,- pilnomis akimis ašarų kalbėjo Lisette,- aš tikrai a..atsiprašau, pasirūpinsiu, kad mano t...tėtis apmokėtų žalą.

[Caroline Elase Wilding]

Caroline nekantriai pasimuistė. Pagal viską pamoką ji turėjo baigti prieš penkiolika minučių, bet profesorė labai norėjo, kad visi mokiniai spėtų pabaigti.
 - Žinoma, gali pamėginti,- pasakė mergina vienai grifiukei paduodama skiautelę popieriaus, kokią neseniai buvo gavus Dalli.- Bet aš patariu paskubėti. Pamoka jau baigiasi.
Viena mergaitė priėjo prie profesorės ir atidavė užbaigtą darbą.
 - Dėkoju, šaunuolė, kad baigei. Tuojau patikrinsiu ir skirsiu taškus,- Caroline pagyrė mokinę vardu Jasmin.- O visi kiti paskubam, paskubam.
Kai profesorė (kaip keista, kai Caroline amžius - vos devyniolika) jau ketino atsidėti rašinio skaitymui prie jos priėjo išsigandusi mergaitė (Regis Lisette) ir ėmė pasakoti, kad sulaužė prietaisą.
 - Nieko tokio, viskas gerai,- kalbėjo Caroline imdama iš mokinės rankų GPS'ą.- Sutvarkysiu. Žiobariškuose prietaisuose nėra gyvų žmonių. Tai tik įrašas,- šyptelėjo mergina įgudusiais judesiais surinkdama mikroschemas. Uždariusi nugarėlę profesorė padavė jį Lisette ir tarstelėjo:
 - Prašau ir pasistenk paskubėti. Pamoka į pabaigą.

((Pamoką baigsime rytoj iki dvyliktos valandos.))

[Lisette la Claire]

Išsigandusiomis akimis Lisette žiūrėjo į profesorę, kai ši iš mergaitės rankų paėmė prietaisą. Laimei, vos keliais rankų mostais profesorė Wilding sutvarkė televizoriuką ir grąžino mokinei patikindama, kad jokie žmonės jame negyvena. Padėkojusi mokytojai ir paėmusi prietaisą Lisette nuėjo suoliuko link. Atsisėdusi ir šalia pasidėjusi televizoriuką, Lisette iš kuprinės išsitraukė tvarkingą popieriaus lapelį ir ėmė rašyti.

Lisette la Claire, Klastūnynas, II kursas

GPS - "Elektroninio žemėlapio" veikimas

GPS yra labai panašus į mažą televizoriuką, kuris telpa vienoje rankoje. Deja, šis prietaisas turi visai kitokį veikimo principą nei žiobariškas televizorius. GPS'as yra skirtas kelionėms, kad žmonės, kurie važiuoja ten, kur dar nėra buvę, nepasiklystų ir lengviau rastų kelią. Žiobarai (o gal ir ne tik), norėdami rasti vietovę, tiesiog įveda į tam tikrą laukelį vietovės pavadinimą, gatvę, namo numerį, o prietaisas automatiškai suskaičiuoja atstumą ir nurodo kryptį. Taip pat GPS'as net gi kalba (iš dalies), jis pasako kur ir kada reikia sukti, o tai tikrai palengvina žmogui kelionę (juk jis negali kas kart pažiūrėti į žemėlapį ar ekraną, reikia žiūrėti į kelią). Žinoma, kaip ir dauguma technikos prietaisų, taip ir šis televizoriukas veikia įvairių mikroschemų pagalba, kurių veikimo, deja, aš nesuprantu. Mano manymu, prietaisas yra be galo naudingas ir daug patogesnis už popierinį žemėlapio variantą.

Lisette, baigusi rašyti dar kartą patikrino klaidas ir nunešė lapelį bei GPS'ą profesorei Wilding, kuri buvo visai netoliese. Įdavusi profesorei daiktus, rausvaplaukė vaikštinėdama netoliese apžiūrinėjo taip gerai pažįstamą vietą.

[Caroline Elase Wilding]

Caroline apsižvalgė ir garsiai suplojo delnais.
 - Viskas, pamoka baigta. Kas parašėte aprašymus atneškite juos man. Prietaisus prašau gražiai sudėti ten, iš kur paėmėte,- profesorė mostelėjo ranka dėžės link. Vertinsiu ir pastangas, ir rezultatą. Kas nespėjote, tai nespėjote. Parašykite kiek padarėte.
Mergina atsistojo prie dėžės ir ėmė dėlioti grąžintus prietaisus į jų dėžutes. Kai paskutinis įtaisas atsidūrė originalioje savo pakuotėje Caroline pasikišo dėžę po pažastimi ir pamojo mokiniams sekti paskui ją. Juk dar reikia spėti grįžti į mokyklą ir mokiniams nueiti į kitas pamokas. Regis, pamoka nusisekė. Kitą kartą pasistengsiu padaryti dar geriau, juk ši buvo man pirmoji.

((Pamoka baigta, bet kam mirtinai reikia pabaigti postą galite iki rytojaus, nes tada dalinsiu taškus. Taškai skiriami už originalumą, pastangas, postų taisyklingumą. Turite laiko dar kartą peržiūrėti ir pataisyti klaidas))

[Bethany Landworth]

   Gavusi iš profesorės numerį Bethany, net nepadėkojus, kaip tik įmanydama greičiau puolė prie telefono. Suspaudinėjusi reikiamus mygtukus, ji, šiaip ne taip, įvedė profesorės duotąjį numerį ir paspaudė žalią mygtuką. Netrukus pasigirdo keistas pypsėjimas, bet tuoj pat ir baigėsi. Bethany, nieko nesuprasdama, pasisveikino ir iškart padėjo ragelį. ,,Na, turbūt veikia''.
   Nebegaišdama tokio brangaus laiko, Betė pasiėmė savo planšetuką, įsijungė ir pradėjo rašyti keverzoti:

Bethany Landworth, Grifų Gūžta, II kursas

Išmanusis telefonas

Išmaniojo telefono, kaip ir paprastų telefonų, pagrindinė funkcija yra skambinti ar rašyti kitiems. Taip susisiekti daug lengviau ir greičiau. Taip pat, jei nuobodu, gali pažaisti kažkokį žaidimą. Tik pirma reikia būti jį atsisiuntus, nors aš dar nenustačiau iš kur. Per telefoną gali naršyti internete, t.y. skaityti žinias, žiūrėti laidas ir bendrauti kažkokiame Facebook. Telefonas yra maždaug delno dydžio, turi didžiulį liečiamą ekraną ir vieną kvadratinį mygtuką apačioje. O jo kitoje pusėje galima matyti nukastą obuolį. Kad ir ką tai reiškia.

Baigusi grifiukė apžvelgė savo rašinėlį ir nunešė profesorei planšetinį bei telefoną. ,,Uh, pamoka baigta''.

[Raven Krystall Walters]

Atostogos. Atrodė, jog jos atėjo per greitai. Nereikia suprasti klaidingai, Mirjam patiko gauti nors truputį saulės šitame visomis prasmėmis šaltame krašte. Bet tas truputis saulės dar labiau vertė ilgėtis namų. Namais grifė vadino ne Hamburgą, o Rio. Tai buvo jos tikrieji namai, pilni saulės, karščio, žmonių juoko ir liūdesio - visko. Gaila, kad per atostogas ji negalėjo grįžti namo. Teks laukti dar keletą mėnesių, kol galės vėl sėsti į lėktuvą ir keliauti į Pietų Ameriką. O kol kas reikia pabandyti mėgautis gyvenimu čia.
Taigi šią sąlyginai karštą dieną Mirjam sėdėjo kažkokioje Londono aikštėjo (kokioje, po teisybei, nelabai domėjosi) ir žvelgė į savo kelius, paslėptus po balta plazdančios medžiagos suknele. Ūžė ir pypsėjo mašinos, mamytės žiobarės netoliese stumdė vežimėlius su klykiančiais vaikais, senutės mezgė sėdėdamos ant suolelių pavėsyje. Taip prasidėjo dar viena Mirjam diena, pilna filosofinių apmąstymų ir žiobariško triukšmo. Gal mergaitė taip ir būtų sėdėjusi ant suolelio iki vėlyvos popietės, jei ne kažkiek matyta figūra, pasirodžiusi aikštės gale. Kiek susidomėjusi Mirjam pakėlė akis, bet nelabai kažko tikėjosi - gal jai tik pasirodė.

[Edgar Jeffter]

Edgar'as, jau spėjęs kiek pailsėti nuo mokslų ir visokiausių vyravusių intrigų Hogvartse, ganėtinai gražią ir šiltą dieną atklydo į Trafalgaro aikštę. Raudona maikute apsirengęs vaikinas aplinkiniams gal ir atrodė keistokai dėl ant vienos iš savo rankų dėvimos ilgos, juodos pirštinės, kuri buvo iki pat jo alkūnės jau nuo žiemos galo. Tai iš pradžių keldavo savotišką diskomfortą pačia būsimam penktakursiui prieš esant prieš aplinkinius, nepažįstamus žmones, tačiau su laiku jau spėjo prie to priprasti ir jam tai paliko įprastas, nieko nereiškiantis reiškinys.
Juodaplaukis praeidinėdamas pro fontaną, prie netoliese esančių suolelių pamatė sėdintį matytą veidą. Jis sekundėlei stabtelėjo ir smeigęs žvilgsnį į mergaitę, kuri matėsi, jog tikrai yra jaunesnė už jį patį, bandė susivokti kur ją matė. Ach.. Tai ji! susijuokė ir papurtė galvą, kiek pasimesdamas dėl savo gal pernelyg perdėtai intensyvaus įsižiūrėjimo. Taip pat jis prisiminė ir mergaitę, kurią lyg ir matė savo koledžo bendrajame kambaryje, bet laiko progos pabendrauti dar ir neturėjo. Vis gi pastarieji metai žaliaakiui, kaip ir visam Hogvartsui, buvo kupini visokiausių nutikimų. Prisigretinęs arčiau jaunesnės tos pačios mokyklos mokinės nieko neklausęs prisėdo.
- Sveika..,- įkvėptelėjęs oro tęsė, - Nusprendei truputėlį magijos paieškoti Londone?- žvelgdamas į priešais fontaną be perstojo praeinančius žmones šyptelėjo užsimindamas netiesiogiai, jog yra susijęs su magijos pasauliu, nes nebuvo įsitikinęs, kad grifė jį atpažins ar išvis bent bus jį mačiusi ar girdėjusi.

[Kajus Arno Wintersas]

Su stipriu vasaros lietumi Trafalgaro aikštė ištuštėjo. Skėčiais ir kapišonais apsiginklavę smenys, stengėsi kuo greičiau praeiti aikštę ir pasislėpti po kokiu nors stogeliu.
Žmogysta su kapišonu ant galvos lėtai brovėsi tarp skubančių pakeleivių. Lietaus lašai kapsėjo nuo juodo kapišono, smelkėsi į džemperį, kelnias, kuprinę, lengvus sportinius batus, tačiau žmogysta neskubėjo. Jo juodos akys stebėjo viską aplinkui, tik galva nejudėjo.
Žvilgsnis šokinėjo nuo vieno iki kito praeinančiojo, apžiūrinėjo veidus, bandė atpažinti tuos, kuriuos matė prieš pusvalandį. Buvo įsitikinęs, jog niekas neatpažins - prieš išeidamas iš tenais pakeitė drabužius, apdaužytas veidas skendėjo kapišono tamsoje, rankos nuo delnų iki alkūnių buvo aptvarstytos juodos spalvos juostomis it "tvarsčiais".
Tikrai niekas jo neatpažins.
Tačiau visgi, širdis nemaloniai tuksėjo vis dar maudančioje krūtinėje.
Apie jo veiklą niekas nežinojo iš namiškių. Kaip ir nelabai žinojo apie jo dešimt taturiuočių.
Arno susiraukė. Pasikuitė atmintyje.
Visgi žino. Tačiau nieko nesako, matyt, žino tą vietą.
Aptvarstytas rankas sugrūdo dar giliau į kelnių kišenes.
Tačiau Wrena nelabai žino.
Jaunuolis sukando dantimis. Ir atsiduso.
Praėjusi vasara jį pakeitė tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Jis buvo mokinamas kovoti, paties jo prašymu. Tiesa, viskas prasidėjo vienoje Švilpynės salėje, tačiau nepasiekė tokio intensyvumo, kai mokinosi su Mela ir Igoriu per vasarą.
Arno sustojo ir pakėlė galvą į dangų. Užsimerkė.
Daug ko išmoko. Daug ką suprato.
Subrendo.
Šyptelėjo, vos tik lietaus lašai pasiekę jo atidengtą veidą nuriedėjo skruostais, smakru.
Jis jautėsi stipresnis.
Šešiolikmetis atsimerkė. Mikliais pirštais išsitraukė žiobarų ausinukus. Pasileido muzikos. Ačiū, Melijandra, jog pradėjai profesoriauti kaip žiobarotyros mokytoja. Ir pasileido visu greičiu bėgti.
Aplenkdamas balas, upelius, vaikinas išlėkė iš Trafalgaro aikštės, nuskuodė tamsiais ir niūriais Londono skersgatviais, gatvėmis.
Staigiai šoko ant vieno šukšlių konteinerio, čiupo už vieno balkono strypų, prisitraukė artyn. Netrukus, jis sliuogė vamzdžiais, balkonų strypais, kabarojosi visokiausiomis iškilimais link stogų.
Like, what's up, danger? - ausyse trankėsi žiobarų daina.
Rankų raumenys degė iš skausmo, tačiau Arno nepasidavė.
What's up, danger?
Jis, supratęs, esantis arti tikslo, sukaupė paskutines jėgas ir šoktelėjo nuo viso iškilimo link stogo "kampo".
Like, what's up, danger?
D-don't be a stranger.
Stiprūs pirštai kaip mat "prisilitavo" prie naujojo iškilimo, šešiolikmetis prisitraukė ir persivertęs nudribo ant plokščiojo stogo.
Įsišiepė ir davė sau atsikvėpuoti.

Kajus Arno Wintersas lėkė stogais, šokinėjo nuo vieno iki kito, vertė kulversčiais, tačiau nestojo, tik keitė bėgimo tempą.
Jis visą laiką aklai tiesiai nebėgo: žvalgėsi aplinkui, vis tikrinosi ar vietos, kur yra nešyklė, nepraleis pro akis ir pro skrajojančias mintis, kurios, kaip keista, vis sukosi apie Wreną ir tai, kas vyko visai neseniai.
Nors jau senai buvo prasidėję mokslo metai, Kajus dar nebuvo pasirodęs jokioje pamokoje, tam turėjo priežastį - lankėsi čia, Londone. Kam? Tam tikroje vietoje vyko kovos. Be burtų lazdelių. Ne, tik fizinė jėga. Ir tai vyko pas žiobarus.
Kajus greitai ir minkštai nušoko nuo stogo ant grindinio, persivertė kūlversčiu ir atsistojęs ant kojų nulėkė tolyn.
Wrena...Įdomu ką tu dabar darai? pasiekęs gatvę, vienoje vietoje peršoko per metalinių laiptų turėklą ir į puolė  į tamsų akligatvį.
Kajus greitai išsitraukęs ausinukus iš ausų, grįžtelėjo per petį.
Nieko.
Nusisuko ir žaibiškai pripuolė prie sienos pastatyto žalios spalvos arbatinuko.
Pasaulis pradėjo suktis ir Kajus persikėlė į Ūdrų Žabangus.

[Camille Cornet]

Šį ryta mergaitė atsikėlė su šiurpuliukais, nes senelė sakė, kad šia diena ji pirma kart susitiks su pusseserę Trafalgaro aikštėje. Klastuolė ten buvo daugybė kartu ir visada buvo nors vienas turistas. Senelė buvo išėjusi ir visą dieną jos nebus todėl pasigaminus dešreles Camilla palaistė magišką gėlę esančia jos namuose. Nusišypsojo naminei gyvatei, katei ir pasiėmus raktus išėjo. Įsidėjus ausinukus juodaplaukė išėjo iš namų. Užėjus į bandelių kepyklėlę ir nusipirkus bandelę su šokoladų. Nukirtus kelią, kad greičiau ateitu po keliu minučių jau buvo pilną apkrautą žmonių aikštėje. Klausus savo mėgstamiausiais muzikas. Cornet pradėjo išžiūrinėti į žmonės bijodama praleisti pusseserės. Ką žinojo mergaitė tai pusseserės vardą daugiau nieko. Todėl nieko nedelsdama ji pradėjo šaukti jos vardą bandydama surasti ją. Keli žmonės vis atsisukdavo, bet Milla tikrai buvo įsitikinus, kad tai ne jie. Pagaliau pavargusi šaukti ji prisėdo lig laukdama, kad Nihal ją pastebėtu.

[Elijah Chris Dawson]

Trafalgaro aikštėje buvo kaip niekad tuščia. Keistas ir nerimastingas jausmas persmelkė Elijah. Kaip tik ne per seniausiai buvo tėvo perspėtas, kad vampyrai, kuriuos jis laikė uždarytus, gelbėdamas kitus, dabar yra laisvi ir ieško aštuoniolikmečio, tačiau šis nemanė, kad jie galėtų jį susirasti čia - Londone.
Tyla ir keista atmosfera slėgė Dawson' ą. Jam rodėsi, kad aplink jį pilna žmonių, tačiau buvo tik keli, į darbą skubantys kostiumuoti žiobarai su portfeliais rankose ar mamytės su vaikučiais. Tačiau visi šie individai greit išgaruodavo iš vampyro akiračio ir likdavo tik keli juodais džemperiais ir gobtuvais ant galvų. Chris' as stebėjo juos, tačiau nenorėjo patraukti dėmesio. Bijojo? Jaudinosi? Nenorėjo sukelti skerdinių? Galime prisigalvoti daugybė priežasčių, tačiau viskas buvo dėl to, kad žurnalistai greit viską ims fiksuoti ir visa tai nesibaigs geruoju. Kaip atrodytų straipsnių antraštės: "Ar tikrai vampyrai egzistuoja?" "Vampyrų kautynės Trafalgaro aikštėje?" Elijah apie tai pagalvoti net negalėjo, o tai apibūdinti te buvo vienas žodis - NESĄMONĖ.
Kvailoms mintims besipinant vampyro galvoje šiam kelią užkirto juodai apsirengęs "padaras", iš kurio širdies plakimo buvo galima suprasti, kad jis yra kraujasiurbys, tačiau jis buvo ne vienas, aplink rudaplaukį sustojo dar dešimtys, tokių keistuolių. Jie buvo silpni, tai matėsi iš jų išblyškusių veidų. Dawson' as žvelgdamas, turbūt jų vadui į akis plačiai šypsojosi.
- Jūs silpni ir nepasisotinę, prieš grynakraujį? - Negalėjo nustoti juoktis. - Gal jūs sau mirties nuosprendį atėjote pasirašyti? - Šiek tiek apsiraminęs klaustelėjo vaikinukas. - O kas čia vyksta? - Elijah kalbėjo, stengėsi, bandė su jais tartis, kad šie nepradėtų muštynių, čia kur rodos visai ne vieta, tačiau jie nieko nesakė, o negana to ėmėsi veiksmų ir vienas iš skaudesnių smūgių "keliavo" tiesiai rudaplaukiui į dešinįjį skruostą. Šis dėl per didelio juoko priepuolio išsiblaškė ir gavo savo dozę, tačiau po to karto, tas dručkis skrido į kitą aikštės pusę..
- Kas kitas?   

[Melisa Keyes]

  Žinot kaip ten būna prieš tas vestuves? Nieko nespėji, neišsimiegi ir penkiasdešimt kartų persigalvoji. Ne, ta vieta netinka, ne, aš noriu bažnyčioj, bet laive. Suknelė per trumpa, suknelė per ilga, KODĖL JI ŽALSVA... Sportbačiai nuostabūs, o žmonės priekaištauja. Jovalas. Vestuvės yra blogai. Melisos Keyes išmintis byloja, nesituoksi - lengviau gyvensi, mažiau pinigų išleisi ir-
- KAS TU PER VIENAS?!- sukriokė moteriškė, kai šiai prie pat kojų nusileido dručkis.- Alio, garaž?- pamosavo rankele prieš pat jo snukelį.
  Jokios reakcijos. Raudonplaukės akys perbėgo per Trafalgaro aikštę ir sustojo ties būrėliu, tiksliau, visu suknistu būriu padarų, kurie šoko ant vieno. Arba mano akys nelabai funkcionuoja, arba ten jie ant vieno klecko puola. Dieve švenčiausiasis, negaliu net ramiai į darbą nueiti. Melisa dar bato galu bumbtelėjo į, rodos, jau užsilenkusį vyrioką, truktelėjo pečiais. Negyvas, tai negyvas, nors tokiam tai kuolo reikėtų.
- Ėė, kas čia per karnavalai maskaradai vyksta? Atstokit nuo berniuko!- moteris užsiraukusi šūktelėjo ir bėgomis priartėjo prie nepažįstamųjų. Vos atkreipusi kelių padarų dėmesį pasigailėjo.- Oj vargeli, jūs vampyriukai,- nervingai sukrizeno, vos tik tie keistų dantų savininkai prisiartino prie jos.
  Taip, tai Melisa Keyes, vietoj to, kad praignoruotų arba pasikviestų pagalbos, pati lenda kur nereikia ir vaidina didvyrę. Super. Sulaukusi tinkamo momento kirto vienam iš vampyrų iš alkūnės į apatinį žandikaulį ir, pasinaudodama proga, jog tasai inkščia iš skausmo, smaragdinėmis akimis sugaudė tą, kuris čia pagal ją gerietis turėtų būti. Aukštas, garbanotas. Tokių pilnas Londonas! Ir tada pasimatė veidelis.
- Ehehe, juk mes matėmės tam miške!- sušuko ministerijos darbuotoja ir su šypsena trinktelėjo vienam iš mušeikų.- Čia šitas kietas, žinok,- mirktelėjo nieko nesuprantančiam, išblyškusiam padarėliui.
  Nuprotėjus. Ką ir daugiau pasakysi.

[Elijah Chris Dawson]

Po frazės "kas kitas" Elijah ėmė pulti krūva kraujasiurbių, kurių rodos buvo tik... Tik dešimt, bet jie greit gyvatės dauginosi. Nežinia iš kur, tačiau ir pats Dawson' as nustebo išvydęs juos visus. Negi aš tiek daug jų laikiau uždarytų? Ką galiu pasakyti, šaunuolis.
Trafalgaro aikštė, ką tik tapo muštynių, žudynių vieta, kur vienas po kito krito gyvi numirėliai. Rudaplaukis juos svaidė kaip mažus teniso kamuoliukus, jis nesitikėjo, kad šie bus tokie silpni.
- O jūs tikrai tokie protingi, kad pulti suaugusį, stiprų grynakraujį vampyrą, būnant tokiems.. - pasiknaisiojo po savo makaulę, - tokiems skystiems? - Klaustelėjo vieno, kurį greitu metu trinktelėjo į pastato sieną.
Chris' o klausą sudirgino balsas, moteriškas balsas, kuris rodos buvo labai girdėtas. Tačiau dabar čia kištis moteriškei, kai aplink pilna vampyrų tikrai nebūtų geriausia mintis.
- Klausyk, aš įtariu tu nežinai ką darai? - Riktelėjo bernužėlis, kad ta keistuolė jį išgirstu. Tikrai keista... - Išvydęs kaip ši ką tik trinktelėjo vienam iš išbalėlių jis tik šyptelėjo.
- Na kaip matot, jus net moterys daužo, kieti vampyrai.. - Nusikvatojo melsvai - žalsvų akių savininkas. - Be to gal norit pasiduoti, ar man pradėt širdis plėšyt? - Mirktelėjo vienam prieš save stovinčiam ir prisiminęs, kad gali jiems vadovauti sugriebė vieną už peties:
- Dabar tu pulsi saviškius.. - Sugaudęs akių kontaktą burbtelėjo aštuoniolikmetis ir stebėjo prasidedantį cirką, tačiau neilgai, staiga kažkas paleido mažytį medinį pagaliuką tiesiai šiam į riešą.
- Gal tu KVAILAS? - Šuktelėjo šis įpykęs ir sukaupęs visas jėgas taip gerai smogė jam į snukį, kad šio priekiniai dantys ir iltys tiesiog iškrito.
- Na, o kaip ten tau sekasi? - Pažvelgė į raudaplaukę, kuri puikiai "dorojosi" su puolėjais.