[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Mokslo metams jau visai artėjant į pabaigą, o orui vis šiltėjant, Sigurdo kojos visiškai netikėtai jį atnešė prie Uždraustojo miško. Ką padarysi - mintys klaidžiojo kažkur kitur, tikriausiai jau po namų apylinkes. Kiek šaltokas islandiškas vėjas turėjo taršyti jam plaukus, tačiau dabar kol kas grifui meiliai šypsojosi pavasarinė saulutė. Tik batai, kaip ir mintyse, mindė gana pravaikščiotą takelį.
Jis atsitokėjo tik tada, kai paniro į gūdų miško šešėlį. Vos už kelių žingsnių bolavo niūrūs aukšti medžiai, ir vaikinukas šiek tiek atsitraukė. Kaip aš taip galėjau nukrypti? paklausė savęs, nors paprastai vaikščiodamas nenusistatydavo jokių tikslų.
Šįkart ir varlės nesinešė, su kuria neabejotinai būtų nukulniavęs link ežero. Tokią gražią dieną palikęs ją pilyje, jis šiek tiek pyko ant savęs. Bet dabar Sigurdas tiesiog norėjo pabūti vienas, be Eylfos draugijos. Nors vieną kartą.
Stovėdamas netoli ošiančios girios, jis abejojo. Eiti ar ne?

[Rokas Sviper]

  Vieną vėlyvą pavasario dieną, Rokas ieškojo savo neseniai įsigytos augintinės Matildos. Kol vaikinas skaitė prie ežero pakrantės, ji nušokinė nežinoma kryptimi. Varnis lyg ir girdėjo kažkokį kurkimą iš miško pusės, tai nuėjo ten. Žalią varlę tikrai buvo sunku pastebėti tarp žalios žolės ir žalių medžių lapų, bet kurkimas darėsi vis aiškesnis.
 Juodaplaukis buvo nuleidęs galvą ir atsargiai žiūrėjo po savo kojomis, nes nenorėjo sumindyti naujosios draugės. Dėl to eidamas netyčia trinktelėjo galvą į medį – nepamatė, kad priekyje toks yra. Ouč. Rokui šiek tiek suskaudo smegeninę ir spėjo, kad atsiras guzas. Tačiau tuo metu jis nieko nebegalėjo pakeisti. Tęsė augintinės paieškas. Galiausiai jos varnį apvedė ratu ir šis išeidinėjo iš miško, bet staiga pajuto, kad į kažką atsitrenkė. Šį kartą tas kažkas nebuvo medis ar koks kitas miško gyventojas. Rokas atsitrenkė į kitą mokinį. Žinojo, kad jo vardas buvo Sigurd, bet niekada nebendravo.
 – Atsiprašau, ieškojau savo varlės ant žemės.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Taip bemąstydamas jis užvertė galvą į giedrą dangų, lyg ten ieškodamas atsakymų. Tačiau tą žydrynę kiek užstojančios pušys ir kiti medžiai nieko neatskleidė. Nors net ir tokią šviesią dieną nuo miško sklido kažkas nejaukaus, Sigurdas užsinorėjo ten eiti. Jis buvo taip užsižiūrėjęs į medžių viršūnes, kad net nepastebėjo, kad iš miško kažkas išniro. Ir palenkęs galvą, tarsi ieškodamas, žmogus pėdino tiesiai į jį. Tik po neskaudaus susidūrimo jis pamatė mokinį, todėl grifas kiek abstulbęs žengtelėjo atgal. Iš kur jis čia išdygo? Jis kiek priešiskai nužvelgė juodaplaukį, bet tokia išraiška kaipmat dingo, kai jis skubiai atsiprašė ir užsiminė apie varlę.
-Nieko tokio. Man viskas gerai. - ramiai tarė, jau kartu besižvalgydamas žaliaodės. Jokios varlės čia nebuvo, ar bent jau nesimatė. Jo smegenys lyg ir atsiminė, kad visai neseniai girdėjo kažką šalia kurksint. Bet tuomet Sigurdas suabejojo. Ar jam tik pasivaideno?
-Gal ji nušokavo prie ežero? - prisiminė Eylfos įpročius jis ir to pasiteiravo tamsiaakio. - Ji tikrai sugrįš. - norėjo nuraminti vaikinuką islandas, mėlynos akys dar kartą perskrodė aukštą žolę. Kilo mintis susipažinti, bet, regis, juodaplaukiui buvo ne draugystės galvoje.

[Rokas Sviper]

 Rokas nudžiugo, kad atsitrenkdamas nesukėlė jokios ekstremalios situacijos, tačiau nebuvo patenkintas, kad dabar teks bendrauti su dar vienu grifu. Su tokiais vaikinas turėjo patirties ir buvo jau susidaręs šiokią tokią nuomonę. Nors galėjo ir būti, kad šis blondinas netoks. Visgi rūpinasi Matilda:
 – Aš su ja buvau prie ežero, girdėjau, kaip nušokavo į miško pusę. Turėtų sugrįžti, – greitai išbėrė žodžius varnis. – Bet vistiek geriau paieškosiu, svarbu tik pačiam nepasiklysti.
 Pasišnekėjęs jaunuolis nusprendė nebetrukdyti sutiktojo ir nuėjo į kitą pusę, toliau ieškodamas savo varlės. Gilyn į mišką eiti nesiruošė, juk dėl to jis ir vadinasi uždraustasis. Nemanė, kad taip toli galėjo nušokuoti ir Matilda, varlėms nelabai patinka tamsios ir sausos vietos, koks ir buvo šis miškas.
 Rokas savo dešinėje išgirdo kurktelėjimą. Nusekė paskui jį.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Iš tiesų, jaunuoliui rūpėjo tik jo varlytė. Tokią nuomonę susidarė klausydamasis Sigurdas.
-Eisi į mišką? - po kurio laiko dar perklausė juodaplaukį, bet šis jau buvo spėjęs dingti tarp medžių.
Grifas vėl stovėjo vienišas šalia senų linguojančių medžių. Akimirką svarstė, ar eiti, ar ne. Varlės paieškos skambėjo įdomiau negu įprastas pasivaikščiojimas, todėl jis nieko daugiau nelaukdamas nėrė girion. Islandą greitai apgaubė miško tyla ir tamsa, kelis kartus pamirksėjo, bandydamas prie jos priprasti. Netrukus jis greitu žingsniu pasileido link neseniai pasigirdusio kvarksėjimo.
Nors Sigurdas jau buvo miške, šone pro kamienus dar matėsi laukas, kuriuo atėjo. Ten kartkartėmis žvalgydavosi, lyg nenorėdamas pasiklysti.
-Kvarkt. - netikėtai sukurksėjo kažkas žemai, visai jam po kojomis.
Islandas skubiai sustojo ir pažvelgė apačion. Ant samanų tupėjo ir į jį spoksojo varlė. Dar kiek, ir būtų užrioglinęs ant šito mielo gyvūnėlio. Nukratė šiurpas nuo tokių minčių. Ji greičiausiai priklauso tam juodaplaukiui.
-Ei! Radau varlę! - atsitiesęs sušuko tebeieškančiam mokiniui. Bet vos tik ketvirtakursis nukreipė žvilgsnį į žaliaodę, jos jau ten nebebuvo...

[mergaitė123]

Adelė linksmai ėjo link vietos, kurioje būdavo tikrai dažnai - pamiškės. Ji ten darydavo namų darbus, skaitydavo užduotas arba savo mėgstamas knygas, grodavo, šokdavo, dainuodavo ir tyrinėdavo augalus, rašydavo laiškus. Šiandien ji ten ėjo daryti ne ko kito, o groti smuiku, taip skamba labai keistai, tačiau Adelė nenorėjo, kad ją kažkas pamatytų. Ji žingsniavo lėtai, nes pamokos jai jau buvo seniai pasibaigusios, po truputėlį temo, todėl ilgai užsibūti pamiškėje ji nelabai nori.
Pagaliau prisistačiusi į vietą, kurioje norėjo griežti smuiku ji išsitraukė jį iš dėklo tačiau pastebėjo, kad buvo pamiršusi smičių, todėl ištarė burtažodį ir smičius atlėkė pas ją. Ji pradėjo griežti ir aišku, nes visi pauksčiai nuo medžių pakilo, kadangi nebuvo pratę klausyti tokio garso.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Kristinai pasibaigus pamokoms, ji nusprendė pailsėti ir pabūti tyloje. Mokinė norėjo eiti į pamiškę uždraustajame miške. Pamiškėje mergaitė mėgo klausytis paukščių čiulbėjimo arba pagroti gitara ir tuo pačiu dainuoti. Ji išsiruošė apsirengė šiltai , užsidėjo paltuką , kepurėlę ir nužygiavo iki pamiškės. Pamiškėje išgirdo garsą atrodė lyg kažkas smuiku grotu , tą garsą ji atpažino, nes seniau mokėjo ir su smuiku groti, bet dabar tuo neapsikrauna. Mokinė ėjo, ėjo ir pamatė mergaitę kuri grojo smuiku. Kristina priėjo ir pasakė:
- Sveika , matau , kad gražiai groji aš taip pat atėjau čia pagroti tik tai, kad gitara jeigu nori aš galiu tau netrukdyti ir kitur nueiti , o jeigu nori galime kartu pagroti.
Kristina nutilo ir laukė kol atsakys ta klastuolė.

[mergaitė123]

Adelė Mokslinčė pamačiusi ilgaplaukę susinervino, tačiau išgirdusi mergaitės žodžius nusišypsojo:
- Labukas, aš esu Adelė. Adelė Mokslinčė. Manau, kad galėtumėme kartu pagroti. Moku groti ir gitara, tai padėjusi smuiką, kuriuo ką tik griežiau.
Žanos sesė ramiai nužvelgė mergaitę, tačiau niekur jos nebuvo regėjusi. Adelė suprato, kad mergaitė, kurios vardo dar nežinojo buvo iš Grifų Gūžtos, dėl to, kad jos šalikas buvo pagrindinių Grifų Gūžtos koledžo spalvų.
- O kuo tu, grifiuke, vardu? Nes niekada tavęs čia nemačiau, na tikriausiai nepastebėjau. Bėja tavo plaukai labai gražiai atrodo, jie nuostabūs ir labai spindi.
Tikiuosi nieko blogo jai nepasakiau, nes neriu turėti draugę iš Grifų Gūžtos arba tiesiog ne klastuolę.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Kristina apsidžiaugė, kad ši klastuolė nori kartu groti ir, kad yra maloni grifei. Kristina atsakė:
- Labai ačiū tavo plaukai taip pat gražūs ir mano vardas yra Kristina, Kristina Granger - nusišypsojusi atsakė mokinė.
Mergaitė atsisėdo šalia Adelės ir pradėjo groti gitara taip tikėjosi, kad kai ji pagros , klastuolė pagros kaip ji moka groti su smuiku. Begrodama grifė išgirdo kažkokius keistus garsus, o už savęs pamatė baisų, storą, didelį vorą! Kristina pradėjo visa drebėti, nežinojo ką daryti. O voras priėjo prie jų ir pradėjo storu balsu kažką kalbėti. Grifė iš tos visos baimės net nenorėjo klausyti ką jis sako, ji tik numetė savo gitarą atsistojo ir pradėjo vorui sakyti:
- Prašau nieko nedarykite mums , aš kitaip pasiskųsiu direktorei - visa išsigandusi maldavo Kristina.

[mergaitė123]

Adelė negalėjo atsiklausyti Kristinos gitaros skleidžiamų garsų.
-Labai gražiai groji, -prakalbo Adelė. Ji pamatė išblyškusį Kristinos veidą ir suprato, kad kažkas negerai, ji pasisuko ir išvydo milžinišką, šlykštų vorą.
-AAAAA, vv..ooo..raaaaaas, gelbėkit padėkit! Aš jo labai bijau!!! -šaukė Adelė.
Po kelių minučių voras dingo, nežinia kaip, tačiau Adelė mąstė, kad jos balsas, na tiksliau klykimas šį padarėlį pradangino.
-Ačiū, kad pagaliau viskas gerai, tikiuosi jo daugiau niekada gyvenime nebepamatyti, nes jei pamatysiu tada dėsiu į kojas ir pas savo sesę Žaną bėgsiu, nes kito pasirinkimo aš visisškai nebeturėsiu, gal ji bent kokius kerus mokės, nes mano žinios prilygsta vienam procentui jos turimų žinių, -plepėjo Adelė.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

O pagaliau ta bjaurybė išnyko... Kristina sušaukė:
- Adele!! Tu turi ypatingų galių!
Kristina sutriko, kad nuo jos rėksmo dingo tas padaras, na, o ji pati pagalvojo, kad jai ją užpultų kažkas ji surėktų ir gal jai būtų taip kaip Adelei, jis išnyktų. Mokinė pasiūlė nueiti į kitą vietą, nes bijojo, kad gali kažkas vėl panašaus atsitikti.
- Gal nori nueiti kitur arba galime likti čia tu galėtum jau tada pagroti smuiku, nes visai norėčiau išgirsti.
Kristina laukė kol klastuolė atsakys ir belaukdama pamatė savo pelėdą kuri atsiuntė jai laišką. Laiške buvo parašyta, kad direktorė ir visi kiti ieško jų ir, kad gresia didelis pavojus.
- Oho, mums reikia grįžti atgal į hogvartsą arba nežinau ką darom.
Kristina už savo nugaros pamatė direktorę, ir visus kitus profesorius.
- Ar man tik tais vaidenasi ar jie čia rimtai?

[mergaitė123]

Adelė ramiai nusišypsojo ir tarė:
- Ačiū, Christina, už gražius žodžius. Man jie labai daug reiškia.
Adelė ramiai užgriežė smuiku ir pastebėjo, kad Christina vis žvelgia už nugaros ir šnekasi su savimi.
-Christina, tau gal vaidenasi? Nieko ten nėra, negazdink dar manęs taip, nes jeigu mano tėvai sužinotų, kad patekau į bėdą panaudotų Avada Kadavra kerus. Jie yra labai griežti...labai. O ir sesė čia pat, kuri labai labai labai nervina, -susinervino Adelė.
Tikiuosi, kad šita maža nesusipratėlė pagaliau ras sau vietą ir negazdins visų papuolusių po ranka, nes ji, kaip Grifė dar visai draugiška atrodė, na, bet gal aš klydau. Gal reiktų pabandyti padegti jos plaukus, nors gal ne..,o gal taip...ne. Tikrai ne, tai per daug rizikinga, tokiai klastuolei kaip aš- Adelė.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

- Ai, tai tikriausiai, kad pasivaideno..
Kristinai pasidarė nuobodu, o lauke buvo balta, balta ir daug sniego. Grifiukė slaptai padarė sniego rutulį ir laikė ją kol bus pasiruošusi mesti į Adelę. Mokinė taip pat užsimanė nulipdyti sniego senį tai taip ji ir padarė. Pastatė sniego senį ir padarė iš sniego namelį kuriame tikriausiai ruošėsi saugotis nuo klastuolės sniego rutulių. Mokinė padarė stogą, ir namelyje padarė stalą kuris taip pat buvo iš sniego na ir žinoma daug sniego rutulių, didelių, mažų, visiškai mažų. Kristina šypsojosi ir negalėjo susilaikyti iš juoko ant kiek laukė Adelės reakcijos. Kristina pasiėmė sniego gniūžtę ir metė tiesiai į klastuolę. Tuomet pasiėmė dar vieną sniego gniūžtę tik jau didesne.
- Nagi! Sniego karas?

[mergaitė123]

Adelei sniego buvo iki kelių, todėl išvydusi, kad grifiukė į ją metė kelias gniūžtes tiesiog paėmė ir stipriai trenkė jai į jos žieminę mantiją, kuri tiesą sakant atrodė kaip nauja.
- Tu dar klausi ar noriu sniego karo? Aišku, kad taip, koks gi dar atsakymas gali būti? -nusijuokė Mokslinčė.
Mergaitė numetė gal septynis šimtus gniūžčių į Christiną, o paskiau pasistatė visą sniego namelį, kuriame buvo gal tūkstantis blizgančių, nuo apšvietimo gniūžčių. Ji įėjo į baltą, kaip sniegas (nes ir buvo iš sniego) namelį ir pažvelgė aukštyn, deja stogo pastatyti Žanos sesuo nesugebėjo, todėl tiesiog paprastai užmetė savo mantiją tik dėl viso pikto. Ji ramiai atsisėdo ir staiga ant jos užkrito visas sniego kalnas, lyg kažkas specialiai tai durnai sugalvotų... Ji greitai išlindo, nes buvo permirkusi ir pradėjo klykti:
- Kas tau negerai, Granger, atrodai, kaip pati didžiausia kvailė pasaulio istorijoje!!!
Na, ir kodėl aš su tokia kvailele sugebu susidėti ir kodėl tai visada man? Neegzistuoja kiti burtininkai ar burtininkės??? Ai dar ir tie žiobarai yra...

[Mikasa Sei Yoshitaka]

- Tu pati kvailė! Ir aš ne esu kvailė, o tiesiog moku žaisti šį žaidimą ir jeigu ką sunervinai mane todėl atsiprašau, bet..
Kristina susinervinusi iš visų jėgų metė sniego gniūžtę tiesiai į Adelės veidą, o gniūžtė buvo kieta kaip ledas.
- O Dieve, Adele! Atleisk man, aš labai labai atsiprašau jeigu nori gali man atgal mesti - nusiminusi tarė grifų gūžtos mokinė.
Kristina net nebežinojo ką daryti, o už dviejų kokių metrų matėsi kažkoks lyg sniego žmogėdra ir priėjęs prie mergaičių tarė:
- Mergos!!! Aš esu sniego vaaadas, o jūs tik vaikai iš molio padaryti leiskit man jus apmėtyti didžiausią sniego gniūžtę kurios jūs net nematėte, o be to mano vardas yra Delfinauskas!!! Dinkite arba jeigu norite galite tapti mano draugėmis.