[Liucija Andersson]

 Krytis buvo skaudus - smūgio banga nukeliavo per šoną ir sujudino didžiąja dalį jos kelyje pasitaikiusių vidaus organų. Liucija iš skausmo susiraukė ir sukando dantis - prie nepažįstamos mergaitės tikrai nenorėjo rodyti, kaip jai skauda. Deja, vos baltaplaukė spėjo atsisėsti, į ją pabiro purvas. Pasisukusi šonu, švilpė juto, kaip glitūs gniutuliukai trankosi jai į apsiaustą ir mintyse keikėsi. Regis, ši dumblina audra net nesiruošė rimti, o kažką daryti reikėjo - nesėdės jos taip amžinai, o ir kuo ilgiau dels, tuo sunkiau bus panaikinti kvapą iš rūbų ir plaukų. Lazdelės mergina liesti tamsiai ruda koše aplupusia ranka net nenorėjo - delikatus magiškasis instrumentas po to galėjo tapti praktiškai nenaudojamas nuo jį apnikusios smarvės - tad beliko gintis tuo pačiu dalyku, kuriuo ją ir puolė - purvu.
 Suleidusi pirštus į drėgną ir šaltą košę, Liucija nusipurtė. Jausmas buvo beveik nepakeliamai nemalonus, bet suprasdama, kad kitos išeities nėra, baltaplaukė suėmė saują dumblo. Ji galėjo jausti, kaip jis teka pro jos pirštus ir lėtai tikšdamas grįžta namo, tad sulaukusi, kada purvo gniūžčių atakoje atsiras tarpas, švilpė apsisuko ir tėškė purvo saują mergaitei į burną.
-Ša,-žiūrėdama į jos akis tarė mergina.

[Amelija Harmon]

 Amelijai po truputį darėsi baisu. Ji pradėjo suvokti ką daro. Ar tu visai pakvaišai? Nuo kada pradėjai muštis? Ir ji juk vyresnė! Pavojinga!.. Galvojo mergaitė. Jai buvo labai keista, kad sugeba taip elgtis. Tačiau prisiminus kaip su ja elgėsi priešininkė Ameliją vėl suėmė nelabai jai pažystamas pyktis. Ji galvojo kodėl ta mergaitė su ja taip elgėsi. Buvo jau pamiršus, kad blogą nuokaiką čia atsinešė pati. Ji galvojo kodėl jai taip pikta, nesuprato kas jai darosi. Staiga ją užčiaupė kažkas žnektelėjęs jai į burną. Amelijai iš siaubo išsiplėtė akys. Ką ji padarė!? Ji bandė nusivalyti purvą ranka, bet jo visur buvo pilna. Amelija baisiai įpyko ir pabandė įspirti mergaitei, bet tuo metu neišlaikė tokios šlykštynės ir pradėjo vemti ant dumblu aptekusios žemės.

[Liucija Andersson]

 Mergaitės veidas, kai jos burną pripildė dumblas, buvo nepakartojamas. O Liucija, pati išsimurzinusi kaip pelkių trolis, tik stovėjo su pergalinga šypsena lūpose ir stebėjo besikankinančią bendramokslę. Taip tau ir reikia, dumblakirmėle.
 Dumblas baltuose plaukuose, dumblas už apsiausto ir ant jo, dumblas ant rankų, dumblas, dumblas, dumblas. Liucija atsargiai nusibraukė rudos košės lašelį nuo veido, palikdama ten tik rudą dryžį. Šaltos mėlynos akys stebėjo vemiančią mergaitę ir jose nebuvo nė krislelio gailesčio.
-Baigei?-žengusi kelis žingsnius atgal paklausė Liucija atėjūnės. Įsilipti į šviežių skrandžio išskyrų balą baltaplaukė visiškai nenorėjo, kad ir kaip prie to buvo pripratusi nuo tada, kai pradėjo savanoriauti Ligoninės sparne. Vis tiek, tai buvo šlykštu.
 Valydamasi dumbliną ranką į kelnes (ji jau pasidavė tiek rūbų švaros išsaugojimu - teks kankinti namų elfus, kad šie viską itin greitai išplautų), Liucija atsisuko į ežerą ir atsiduso.
-Jei žuvys mokėtų kalbėti, ar jos norėtų tylėti?-klausimas nuskambėjo garsiai ir nusirideno ežero paviršiumi kaip girtas uodas. Išties, ar ir žmonės nori tylėti ar juos tik priverčia gyvenimas? Baltaplaukės niūrus žvilgsnis keliavo į ūkanotus tolius, ieškodamas atsakymo į keisčiausius gyvenimo klausimus.

[Amelija Harmon]

Buvo baisiai šlykštu. Amelija dar vis nesugebėjo suvokti, kad tokia bjaurastis atsirdo jos burnoje. Blogiausia buvo, kad neįsivaizdavo ką darytų, jei ta mokinė vėl ją pultų. Dabar jautėsi tokia bejėgė, nieko negalėjo daryti, kartu ir sustoti vemti. Galiausiai viskas ką turėjo sukaupus viduje išsęko. Pabaigą palydėjo dar ir nemalonus baltaplaukės klausimas. Amelijai norėjosi šokti ant jos ar dar ką padaryti, bet šį kartą ji susilaikė. Galvojo, kad galėtų kažkaip prieš ją panaudoti savo skrandžio turinį, bet tai Amelijai dabar buvo per daug šlykštu. Ji taip ir stovėjo nežinodama ką daryti. Viduje dar vis virė pyktis, norėjo pulti mergaitę, bet nesiryžo. Išgirdus keistoką baltaplaukės klausimą atrėžė:
- Aišku, kad nenorėtų. Norėtų tik sukilti prieš žvejus... Ir prieš kai kuriuos kvailius... - Amelija nutilo ir išspjovė burnoje likusį purvo gabalėlį.

[Liucija Andersson]

 Susimąsčiusi, Liucija stebėjo drumzliną ežero vandenį. Vargšės žuvys, nieko jame nemato. Įsivaizduodama mažas sidabrines žvynuotąsias, klaidžiojančias tokioje dumblo pilnoje tamsoje... Mergina pajuto kažkokį ryšį su jomis, tarsi giliai viduje jos siela suprastų, ką tenka išgyvent toms vandens būtybėms.
-Taip...-pritardama mažės atsakymui palinksėjo baltaplaukė.-Bet žvejai žymiai galingesni už žuvis. Jie neprivalo jų klausyti, o tas, kurios prieš juos blogai kalba, gali išmesti ir iš ežero... Matai, sunkus tas kalbančios žuvies gyvenimas. Todėl ir gerai, kad dauguma tyli, supratai?
 Atsisukusi į atėjūnę, mergina apsidairė, priėjo prie kažkokio augalo ir nuskynė šakelę. Priėjusi prie mergaitės, ištiesė ją jai sakydama:
-Jeigu dar pykina, pakramtyk lapelių. Taip pat padeda nuo refliukso. Tik įspėju - kartokos,-lyg kokia hilerė praktikantė Liucija greitai viską paaiškino. Visas pyktis ir susierzinimas regis iškeliavo kartu su sidabražvynėmis žuvelėmis į ežero krantą. Dabar ir tas mėtymasis dumblu ir kitos isterijos švilpei pasirodė apgailėtinai vaikiškos, nederamos net pirmakursiui. O ir bėda ta, kad dabar baltaplaukei sukilo gailestis dėl jos kaltės apsivėmusiai mergaitei.

[Amelija Harmon]

 Amelija klausėsi kaip baltaplaukė pasakoja apie labai rimtą dalyką - kalbančias žuvis. Bet paskutiniai žodžiai ją... Na, nustebino, jei taip galima pasakyti. Dauguma? Tai ką, ji nori pasakyti, kad kai kurios žuvys kalba? Ar čia irgi filosofija? Jeigu taip, tai šios mergaitės filosofinės žinios buvo Amelijai akivaizdžiai per aukštame lygyje.
 Jaunoji varnanagė net nepajuto, kaip bemąstydama nurimo. Bet vėl atsisukus į baltaplaukę nemalonūs jausmai grįžo. Nors ir žinodama, kad nepuls pirma, jei priešais ją stovinti mergaitė nepradės, Amelija vis tiek nenorėjo prie jos būti. To priežastys buvo dvi. Pirma - Amelija dar vis jautė pyktį, nors jis su kiekviena akimirka mažėjo. Antra - nors baltaplaukė dabar atrodė nepikta, bet Amelija niekaip negalėjo pasitikėti ja ir įsitikinti, kad ji nebepavojinga.
 Mergaitei pasiųlius pakramtyti augalo Amelija nepatikliai nužvelgė jį ir mergaitės veidą. Galvojo ar tikrai nepavojinga. Bet iš baltaplaukės žodžių neatrodė, kad ji ketina apgauti Ameliją. Tyla užsitęsė ilgokai. Amelija užsigalvojo. Galiausiai, nusprendus, kad reikia kažką daryti, (be to, Ameliją tikrai dar truputį  pykino) tamsiai mėlynų akių savininkė lėtai paėmė augalą. Neskubėdama įsidėjo jį į burną. Augalas tikrai buvo kartokas ir Amelija bandė nesusiraukti. Lyg ir nieko nenutiko, bent jau kol kas. Ir pykinimas pamažu mažėjo. Tačiau dabar Amelija baisiai užsinorėjo gerti, o vienintelis vandens šaltinis šalia buvo ežeras, tad mergaitei teliko stovėti ir laukti.

[mergaitė123]

  Adelė vis dar žiovaudama ir net pilnai neatmerkusi akių vaikštinėjo po ežero pakrantę, aišku glėbyje laikydama vieną iš mažųjų savo draugužių. Vis dar užsimiegojusi pirmakursė čia atėjo ne šiaip sau. Ji norėjo pabūti tik su savo katinėliu. Tik juo ir daugiau niekuo. Ji buvo labai įniršusi ant viso pasaulio ir, jeigu tik būtų galėjusi (arba mokėjusi) ištarti kokį nors burtažodį iš karto būtų susprogdinusi kiekvieną, kuris pasimaišytų jai po kojomis. Deja, mergaitė to negalėjo. Ji net nesugebėjo prisiminti tokio burtažodžio, jeigu jį išvis mokėjo, o ir po pastarųjų dienų įvykių suprato, kad lazdelę rankose laikys tik tada, kai būtina. Mokslinčės požiūriu ji pati niekad neišmoks kerėti, klastuolė to niekad nesugebės. Ji nesugebėjo nieko, absoliučiai nieko.
  Mergaitė jautė, kaip tuoj pravirks. Jautėsi tokia ne sava, tiesiog negalėjo patikėti, kad ji - ta pati mergaitė, kuri čia mokėsi nepilnus metus. Kad ir, kaip buvo Adelė negalėjo susitvarkyti su savo emocijomis, negalėjo susitvarkyti su niekuo, na nebent katėmis, tačiau tą ji daro nuo pat pirmų gimimo dienų. Vien tik katės mergaitę darė laimingą šiame gyvenime, nors ji jautė, kad kažkada džiaugsmo visai nebeliks, o tai ją privertė dar labiau liūdėti.
  Ji atsigulė ant rasos lašeliais padengtos žolės ir tiesiog priglaudė katinėlį šalia savęs, nejučia pradėjo kūkčioti, tačiau suvaldyti to nebuvo įmanoma. Teko tik viltis, kad niekas šios ašaras liejančios pirmakursės neišvys tokioje padetyje.
  Ir už ką man taip? - ranka persibraukiant per veidą paklausė savęs klausimo tuo pat metu per ašaras akyse stebėdama dangų. Jis atrodė tiesiog stulbinamai, mergaitė ištyrinėjo kiekvieną debesėlį, kiekvienam sugalvojo po skirtingą vardą, pavardę ir į ką šis panašus. Tą darė vis dar bandydama neatkreipti į save dėmesio, kai burtų ir kerėjimo mokykloje jau girdėjosi vaikų šauksmai.

[Aurora Gler]

Aurora pastaruoju metu jautėsi gan vieniša ir atstumta. Broliui daug rašyti negalėdavo, nes tas buvo labai apsikrovęs darbais ir neturėdavo laiko jai atrašinėti. Vienintelis gyvas padaras su kuriuo Aurora dar galėjo pabendrauti buvo Naida - jos šunytė.
Grifiukė karts nuo karto su Naida išeidavo pasivaikščioti. Labiausiai mergaitei patiko pėdinti link ežero. Naida laiminga pliuškendavosi tamsiame, vėsiame ežere kol Aurora skaitydavo knygą. Mergina be galo mėgo stebėti kylančią ir besileidžiančią saulę. Aurora ramiai sėdėdavo ežero pakrantėje su Naida padėjusia galvą jai ant kelių, iki pat sutemos ir tik visiškai nusileidus saulei jos pakildavo ir pėdindavo atgal į pilį.
Grifiukė visą naktį negalėjo sumerkti akių. Į galvą lindo įvairiausios mintys ir prisiminimai. Kai tik pradėjo aušti mergaitė nedelsusi čiupo Naidą ir išlėkė laukan. Tipeno jos per šlapią žolę link ežero pakrantės. Netikėtai Naida kažkur prapuolė. Aurorai nereikėjo nerimauti, nes žinojo, kad šunytė niekur toli nepasidės. Staiga merginos ausis pasiekė riksmas. Ji pasileido į tą pusę kur prieš porą sekundžių girdėjo kažką šaukiant. Pagaliau grifiukė pamatė mergaitę. Aurora pastebėjo merginos akyse pasipiktinimą. Tuo metu grifės akys nukrypo prie žalios Klastūnyno koledžo emblemos ant mergaitės krūtinės ir Aurora suprato, kad jos akys matė ne ką kitą, o klastuolę. Šalia merginos Aurora pastebėjo mielą kačiuką. Jo kailiukas atrodė pasišiaušęs ir grifiukei jis aiškiai atrodė išsigandęs. Aurora pasišaukė savo šunytę ir švelniai prispaudė ją prie šono.
- Atleisk aš... ji nenorėjo tavęs išgąsdinti,- puolė atsiprašinėti Aurora.
- Mes tuojau pat išeisime,- toliau kalbėjo grifiukė. Ji nenorėjo niekam gadinti ryto.
Nusisukusi į savo šunytę Aurora ėmė ją barti:
- Negeras šuo! Kiek kartų tau sakiau, kad taip nedarytum,- įpykusi kalbėjo mergina.
- Jei tai pasikartos, daugiau tavęs niekur nesivesiu ir tūnosi vienut vienutėlė kambaryje,- pasakė Aurora ir nusivylusiu žvilgsniu pažvelgė į Naidą.
Atsigręžusi į klastuolę grifė pažiūrėjo jai į akis ir pasistengė nutaisyti besigailiančią miną.

[mergaitė123]

  Mergaitė vis dar nesuprasdama, kas dedasi jos širdyje jautė, kaip per jos skruostą rieda ne viena ašara. Adelė net neįstengė to nuslėpti, todėl gulėdama ant rasos lašeliais padengtos žolės tiesiog priglaudė katinėlį dar arčiau, lyg jausdama, kad dabar galėjo nutikti kažkas ne gero. Švelnus katinėlio kailiukas pasišiaušė, o pats augintinis pradėjo šnypšti, jeigu Adelė nebūtų Adelė jai jis net gi būtų įdrėskęs, tačiau to tikėtis iš įvairiaspalvį kailiuką turinčio katinėlio net nebuvo verta. Mokslinčė žinojo, kad jis jai tikrai gyvenime, taip negalėjo padaryti, taip pat žinojo, kad pati pirmakursė dėl šitokio jo išsišokimo nėra kaltą.
  - Na, ir kas tau čia dabar? - persibraukusi per veidą apsižvalgė ir išplėtė akis. Prie jos artinosi milžiniškas šuo, na arba taip atrodė tik ant žolės gulinčiai mergaitei. Ji paguldė katinėlį sau už nugaros. Jo gyvybė buvo daug svarbesnė, nei jos pačios. Mergaitė ašarų pilnomis akimis, net negalėjo įžiūrėti ar tas šuo atrodė pavojingai, tačiau jis šuo. Šunų Adelė nemėgo, kadangi šie padarai jau ne kartą buvo įkandę klastuolei.
  - Nesiartink, - bandydama šnekėti kuo rimčiau iš tikro žodį ištarė drebančiu balsu, tačiau tą pačią akimirką išvydo mergaitę, kuri matyt ir buvo šio gyvūno prižiūrėtoja.
  - Galėtum išmokti tai, kad be pavadėlio šunims vaiksčioti negalima, - mėgindama nuslėpti ašaras kalbėjo pikčiau, tačiau tuoj pat sulaukė atsiprašymo, todėl teko pridurti: - Viskas gerai, kas gerai baigėsi...
  Mergaitė vis dar stengėsi nepravirkti dabar jau prie Grifų Gūžtoje besimokančios pirmakursės, todėl giliai įkvėpusi bandydama nukreipti dėmesį nuo savęs uždavė patį įprasčiausią klausimą, kurį galėjo užduoti:
  - Kuo tu vardu? Aš Adelė...
  Mielai būtų pridūrusi ir koledžą ir pavardę ir katinėlio vardą, bet nejautė, kad tai šiuo metu buvo reikalinga. Juk vienuolikmetė šuns šeimininkė čia tikrai neužsibus. Bent jau Mokslinčė to tikėjosi iš už nugaros ištraukdama mažą, išsigandusį katinėlį, kuriam lėtai perbraukė per kailiuką, bandydama jį nuraminti. Juk jis buvo toks mažas, o jau dabar patyrė tiek daug baimės...
  - Nepyk ant jos taip, - lyg pamokslaudama, juto, kaip per skruostą ir vėl rieda ašara ar kelios, tačiau vis dar negalėjo nieko pakeisti. - Geriau jau papasakok kažką, matau, kad norėjai čia pabūti, o aš pati tikrai niekur neisiu.

[Aurora Gler]

Ką tik sutikta mergaitė prisistatė Adelės vardu ir Aurorai jau pasidarė lengviau, žinant, kad klastuolė ant jos labai nepyksta.
- Aš esu Aurora... Aurora Gler,- mandagiai, bet kiek sutrikusi prisistatė grifiukė.
- Patinka rytiniai pasivaikščiojiimai?- prisėdus šalia, bandydama užmegzti pokalbį, paklausė Gler. Grifei mergina nors ir klastuolė, pasirodė visai maloni.
- Aš dievinu pasivaikščiojimus!- nusijuokė Aurora ir iškart susiprato, kad per daug kalba ir jau per daug įsijautė. Bet kažkas leido Gler atsipalaiduoti prie Adelės. Klastuolė atrodė kitokia, kitokia nei daugelis kitų žmonių, kuriuos ji buvo kažkada sutikusi.
- Aa, čia Naida - mano šunytė, žinau, jog ji tave išgąsdino, bet ištikrųjų, ji nesužeistų nei musytės,- kalbėjo Grifų Gūžtos pirmakursė.
- O kuo gi tu vardu, mažyli?- norėdama susipažinti ir su katinėliu, paklausė ji.
Tada kurį laiką stojo tyla. Gler sėdėjo užvertusi galvą į mėlyną dangų ir sekė pralekiančius paukštelius, mėgavosi ryto tyla ir saulės spinduliais. Nuo ežero atsispindintys rytinės saulutės spinduliai spigino jai akis. Šunytė gulėjo prisiglaudusi šalia ir regis parpė.
Aurora pasuko galvą į Klastunyno koledžo bendrakursę ir išvydo šlapią nuo ašarų veidą.
- Ei, ar viskas gerai? Gal nori išsipasakoti...?- susirūpinusi pažvelgė Gler į vandenyno žydrumo Adelės akis. Nors jos ir ką tik susipažino, grifė tikrai jautė ryšį tarp savęs ir klastuolės. Atrodė, kad jos buvo pažįstamos visą gyvenimą ir Aurorai tikrai rūpėjo kas galėjo nutikti merginai, kad ji net pravirko...

[mergaitė123]

  Tas keistas prisistatymas. Ir kam Adelei reikėjo žinoti, kokia tos Auroros pavardė? Tai juk visiškai nereikalinga. Išvis kas šiam gyvenime buvo reikalinga? Tokios keistos ir labai neįprastos mergaitei mintys šiandien skraidžiojo jos galvoje ir neleido gyventi ramiai.
  - Jis vardo dar neturi...- šyptelėjo ir atsargiai pakėlė mažajį draugužį ir ištiesė jį parodyti pirmakursei. Ne, glostyti neleido, dar nepasitikėjo šia mergaite, tačiau bent jau išvysti tą mielumo įsikūnijimą suteikė galimybę. Vis gi mergaitė norėjo būti to gyvūnėlio vietoje, atrodė, kad jo gyvenime viskas sudeliota taip, kaip turėtų būti ir tiesiog jis gali juo mėgautis, o ji. Ji tik vargsta nežinodama dėl ko ir eikvoja gyvenimo minutes. Visiškai betiksliu savo egzistavimu.
  - Dėl manęs nesijaudink, išgyvensiu, - atsiduso ir ranka nusibraukė riedančias ašaras nuo veido. Iš tikro, kas privertė ją jaustis tokia beverte? Ji juk viską turėjo. Krūva katinų ir viską, ko daugiau reikėjo šiame gyvenime? Ir kodėl klastuolė jautėsi tokia nedėkinga, neverta daugiau įkvėpti oro ir tiesiog negyva? Daug tokių minčių skraidė Adelės galvoje ir kas buvo visos šios sumaišties kaltininkas? Ne, vienuolikmetė tikrai nežinojo kokia to priežastis, neturėjo nei menkiausio įtarimo, kas privertė ją jausti tokia, kokia yra dabar.
  - Atrodau, kaip nežinau kas, - sumurmėjau sau po nosimi ir nusisuko. Įsijungė netikrą šypseną ir atsimetė, kad jai viskas gerai. - Am..atsiprašau, man tik ašaroja akys, aš alergiška...- pradėjo. Gyvenimui... - paskutiniojo žodžio taip ir neištarė. Neturėjo noro, kad jos kažkas gailėtųsi arba guostų. Ne ne, ji buvo per daug stipri nusiristi, taip žemai, kad girdėtų paguosti turiančius žodžius.

[Aurora Gler]

Aurora galėjo permatyti Adelę kiaurai. Toks jausmas, kad ji net galėjo skaityti klastuolės mintis. Gler matė merginos akyse skausmą ir nerimą, bet nežinojo kaip jai padėti. Mergina galėjo jausti, kad nauja pažįstamoji ja nepasitiki. Nenorėdama sėdėti tyloje, ji paklausė:
- Iš kur tu? Kur gyveni? Ar turi šeimą? Brolių, sesių?- papylė grifė ir dabar tik sėdėjo ir laukė klastuolės atsakymo.
- Aš turiu vyresnį brolį,- šyptelėjo Gler.
- Jis visada mane gina ir saugo,- dar pridūrė. Tuo metu Aurorą užpylė prisiminimai apie vaikystę ir tada, tada ji prisiminė tėvus. Nuleidus galvą, merginai per veidą ėmė kapsėti ašaros. Ji labai tikėjosi, kad Adelė to nemato ir verčiau žiūri į visai kitą pusę.
Nusiminusi Gler pasilenkė ir pabučiavo savo šunytę į kaktą. Naida buvo jos viskas. Jos šeima ir jos geriausia draugė. Aurora sėdėjo šnirpščiodama nosimi ir ant šlapios žolės, pirštu vedžiojo pentagramą. Ji įsivaizdavo normaliai leidžianti laiką su šeima. Su tėvais...broliu... Pasiilgau jo...- apie Nojų pagalvojusi, nusišypsojo mergaitė. Jos galvoje sukosi bent tuzinas minčių ir jos visos ją graužė iš vidaus. Ji taip norėjo grįžti į pilį ir ramiai kažkur atsisėdusi parašyti laišką namo, bet žinojo, kad turi čia dar pasėdėti ir palaikyti kompaniją Adelei. Dabar grifė nė nenumanė kas vyksta klastuolės galvoje, nes aiškiai pati turėjo daugybę minčių, kurių niekaip negalėjo atsikratyti.

[mergaitė123]

  Adelės mintys vis dar buvo tokios pačios. Tas nerimas buvo toks slegiantis, kad atrodo, kiekvieną minutę galėjo nualpti, tačiau stengėsi to neparodyti ir tiesiog pažvelgė į Aurorą, ši atrodė susirūpinusi, kažkodėl Mokslinčė jautė kaltės jausmą dėl to. Išvis kodėl turėjo būti čia? Negalėjo savo emocijų išlieti, kur nors kitur? Visad turi pasisukti ne ta linkme, kuria turėjo? Kodėl mergaitei iš vis kilo tiek daug klausimų? Kodėl ji tiesiog negalėjo nurimti ir pasimėgauti vaikyste?
  -Aš gimus Ispanijoje, Barselonoje, tačiau nesu grynakraujė ispanė, tiesiog ten augau ir gimiau, tėvai nėra ispanai, tai va, - jau norėjo papasakoti visą šeimos istoriją, tačiau nejautė, kad tai buvo reikalinga. Išvis, kas šiam gyvenime mergaitei buvo reikalinga? Atsakymas buvo tik vienas: katės, tačiau ar jai tikrai daugiau nieko nereikėjo....
  -O tu iš kur? – pasidomėjo, šiek tiek atsikvėpė ir jau ruošėsi atsakyti į kitus klausimus, tačiau pajuto, kaip į glėbį įšoko augintinis. Mergaitė perbraukė, per jo šlapią, nuo ryto rašos kailiuką ir šyptelėjo. Katinėliai iš tikro buvo mielumo įsikūnyjimas. Šis įsitaisė ant mergaitės kojų ir užsnūdo. Matyt, poilsio reikėjo kiekvienam, o ypač tam, kuris visą rytą lakstė, kaip pašelęs.
  - Tai ir gyvenu Ispanijoje, Barselonoje iki kol sulauksiu pilnametystės, tada tikrai dingsiu iš ten su savo tikrąja šeima – katėmis, nežinau, kur tiksliai išvyksiu, tačiau manau, kad kažkur kuo toliau nuo giminių, gal į kokią Vokietiją arba Italiją...- jautė, kad šnekėjo per daug, tačiau jau pradėjo svajoti, kaip vaiksčioja gatvėmis, nieko nevaržoma ir gyvena svajonių gyvenimą. Ten ji turėjo namą, krūvą katinų ir daug saldumynų ir jai, ir augintiniams. Apie visą kitą buvo galima negalvoti, gyvenimo planą buvo nukišusi kažkur lagamine, kuris buvo bendrąjame kambaryje, o jei ir nebuvo, tai egzistavo kažkur Hogvartse. Adelė tikrai suras jį iki tol, kol pabaigs septynis kursus (jei aišku, pabaigs) ir naudosis juo visą gyvenimą. Ji tuo kol kas buvo užtikrinta ir nematė priežasties, kodėl tokia nebūti.
  -Turiu šeimą, tačiau apie juos kalbėti tikrai nenoriu...- nutęsė sakinį ir nebeturėjo ko pridurti. Tiesiog. Ši tema nebuvo ta, kuri buvo ir įdomi ir naudinga šnekėti pirmą kartą susitikusioms mergaitėms, aišku, jei norės kažkada papasakos, tačiau nejautė pareigos to padaryti dabar. Manė, to nereikėjo, o ir darė, ką galvojo tiesiog išklausė Gler pasakojimo apie brolį ir viskas. Na, tiksliau ne viskas. Mergaitė pastebėjo, kaip per Grifų Gūžtos koledžui priklausančios grifiukės veidą riedėjo ašaros.
  -Nu neverk...prašau, viskas bus gerai, - per daug paguodžiančiai ištarė. Iš tikro nenorėjo stebėti kūkčiojančio vaiko, kai pati buvo ką tik nusiraminusi, tad paprasčiausiai palenkė galvą prižiūrėti gyvenimo prasmės – katinėlio, lyg laukdama ką pasakys Aurora.

[Aurora Gler]

- Atleisk... viskas gerai, nekreipk į mane dėmesio...,- liūdnomis, raudonomis akimis žiūrėdama į Adelę, netikrai nusišypsojo grifė. Šeima Aurorai buvo skaudi tema, bet kaip pastebėjo Gler, ne jai vienai...
- Ar dažnai čia ateini?- kiek nusiraminusi, paklausė mergaitė.
- Mes su Naida čia nedažnai lankomės, labiau mėgstam... mišką,- nežinodama ar pasitikėti klastuole, pasakė grifiukė.
Naida gulėjo prispaudusi šoną prie Auroros ir ramiai kvėpavo, karts nuo karto dūsaudama. Gler glostė šiurkštų gyvūnėlio kailį ir svajojo apie šiltą orą, kaip vasarą ji su augintiniais galės pakeliauti ir ramiai pagalvoti, pabūti netrukdoma pamokų ir kitų mokinių. Dabar Aurorai į galvą šovė mintis Adelę supažindinti su Beta - savo katyte. Gler pašoko iš vietos ir šyptelėjusi nudūmė pilies link. Jai net neįdomi mano katė, ką aš darau... o gal vis dėl to... Grifė skubėdama čiupo Betą ir jau išeidama iš kambario prisiminė pasukų punšo butelį, gulintį kažkur giliai, mokykliniame lagamine. Dabar ji skuodė koridoriumi, link pagrindinio išėjimo. Tikiuosi ji neišėjo...
- Aš... čia...,- uždususi, bandė kažką pasakyti grifė.
- Atleisk... čia mano katytė... Beta,- atgavusi kvėpavimą, paaiškino ji.
- Pagalvojau, kad galbūt norėsi kažko atsigerti,- dar pridūrė ir nusijuokusi atsisėdo šalia Adelės. Ji švelniai nuleido katę ant jau šiek tiek pradžiūvusios žolės ir atsisuko į klastuolę.
- Nori atsigerti?- paklausė ir pamojavo buteliu Gler. Ji išbūrė dvi paprastas taures ir įpylė po šiek tiek punšo. Labiau Aurora mėgo vandenį, bet punšo butelys jau buvo užsistovėjęs lagamine. Ji pastūmė klastuolės taurę arčiau jos, o savąją paėmė ir paragavo punšo.
Mergina užsisvajojusi gurkšnojo gėrimą ir žiūrėjo į dangumi ramiai plaukiančius debesis. Beta regis domėjosi Adelės katinu, bet stengėsi palaikyti atstumą, glausdamasi prie Naidos.
- Kokioje vietoje labiausiai norėtum šiuo metu būti?- paklausė labai keisto klausimo šiuo metu, bet nė nepajudėjusi sėdėjo ir stebeilijo į dangų.

[mergaitė123]

  Katinėlis, kaip visad atrodė tobulai. Ar buvo galima tikėtis ko nors kito? Adelės požiūriu tikrai ne, ji vos galėjo atitraukti nuo jo savo mėlynas akutes.
  - Nemanau, kad dažnai, tiesiog stengiuosi ištyrinėti viską ką galiu, jei man ten patinka, tai tada užsuku ir dažniau, - nepažvelgusi į Aurorą sumurmėjo tyliau, nei įprastai, net nesupradama kodėl. Gler atrodė sumišusi, visai tokia pat, kaip ir Adelė prieš keletą minučių, tačiau Mokslinčė jai nejautė tokios paguodos, kokią suteikė jai grifiukė. Ji stengėsi to neparodyti, bet jai nerūpėjo tai, jog ji verkia. Arba bent jau stengėsi sau įrodyti, kad mergaitei iš tikro nerūpėjo.
  Klastuolės viduje egzistavo daug jausmų, jau nebesuprato ar buvo liūdna ar linksma, o gal išvis pasimetusi... Buvo sunku, ak ar ji kažkada gyvenime sugebės valdyti savo jausmus ir emocijas?
  - Katytė? - klausiamuoju žvilgsniu pažvelgė į Aurorą, tačiau aišku, vandenyną primenančias akytes nukriepė į Betą. Aš noriu dar vieno kačiuko... Katytė rodos, norėjo susidraugauti su Mangu, deja šis kačiukas nerodė tokio pat susižavėjimo Auroros augintiniu.
  - Galvojau, kad tau tik šunys patinka...- paremė galvą ranka ir šyptelėjo. Aurora jai iš karto pasirodė priimtinesnė ir šaunesnė. Katinėliai nuostabūs, dažniausiai jų šeimininkai irgi tokie buvo. Juk, ne kiekvienas būdavo toks drąsus ir turėjo noro auginti šiuos mielumo įsikūnyjimus.
  - Aš irgi turiu Nebelungą. Jos vardas Snaigė, - perbraukė per Betos kailiuką, tačiau tuoj pat pajuto iš savojo katinėlio tvyrančią neapykantą ir kažkokį pavydą. Adelė paniuro. Ir kodėl jos augintinis negalėjo būti toks pat draugiškas, kaip ir Auroros? Aišku, jį mylėjo labiau, už viską pasaulyje, tiesiog jai tai buvo keistas klausimas ir aišku, nesurandamas atsakymas.
  - Norėčiau būt hm...- susimąstė, kur gi iš tikro dabar norėtų būt, tačiau jos mintis išsklaidė atplaukiantis tamsus debesis, pranašaujantis lietų. Ne, Mokslinčė tikrai nebuvo orų žinovė ar kokia ateities būrėja, ir tokia būti nei galėjo, nei norėjo, tačiau nuspėti tai, žinių dar užteko. Vien dėl katinėlių (kaip žinia, daugima jų neapkentė vandens) greitai atsistojo ir tarė:
  - Nagi, eime greičiau, negi nori, jog tavo katinėlis liktų šlapias?
  Pati mergaitė tuoj pat su savuoju augintiniu rankose nutrepsėjo iki mokyklos, jau daug puikesnės nuotaikos, nei buvo prieš ateinant į ežero pakrantę. Keista, jog taip prastai prasidėjusi diena pasirodė ne tokia ir bloga. Auroros katinėlis iš tikro buvo visai mielas.