[Eliotas Llewellyn]

Atėjo kelios mergaitės, ir Eliotas susiraukė. Kaip jie skraidys su mergaitėmis? Tos būtinai išsigąs ir dar turbūt apsiverks. Geriausiu atveju Oliveris puls jų guosti. O ką reikės veikti pačiam? Pirmakursis laukė, kad ateitų dar bent keli berniukai, bet laukimas tikrai nebuvo ta veikla, kuria Eliotas mėgautųsi. Jau norėjo griebti šluotą ir skristi, bet išgirdo vieną mergaitę sakant, kad ji iš Varno Nago.
- Bet aš mačiau tave Klastūnyno bendrajame kambaryje! - nė akimirkos nesudvejojęs sušuko. Jeigu gerai suprato, į bendrąjį kambarį gali patekti tik to koledžo mokiniai. Vadinasi, ji arba meluoja, arba sugebėjo patekti ten, kur nepriklauso. Abu atvejai tiesiog sužavėjo, ir Eliotas pažadėjo sau pabandyti su ta mergaite susidraugauti. Na ir kas, kad nemoka skraidyti? To jie čia ir susirinko, tik tiek, kad abu Llewellyn berniukai šioje srityje tikrai nebuvo naujokai. Ir Eliotas galiausiai nutarė tą įrodyti. Kiek vis dėlto galima laukti? Jis priėjo prie tų nekaip atrodančių šluotų ir pasiėmė iš pažiūros geriausią. Nelaukdamas draudimų ar dar kokių nuobodžių komentarų atsisėdo ant jos ir plačiai išsišiepė.
- Oliveri, eikš! Mes mokame skraidyti, mums tikrai nereikia visko aiškinti nuo pradžių!
Nelabai ryžtingai, bet Eliotas atsispyrė nuo žemės ir pradėjo lėtai tolti nuo grupelės mokinių.

[Oliveris Llewellyn]

Pradėjo rinktis ir daugiau vaikų. Oliveris niekaip neatsikratė minties, kad labiausiai nori iš čia išeiti. Bet Eliotas jo tikrai nesuprastų. Kažkada ta atskirtis padidės tiek, kad brolis ir vėl nustos jį mylėti.
Daugelis atėjusiųjų prisistatė, tačiau Oliveris to beveik negirdėjo. Galvojo tik apie brolį ir tai, kad jam šioje mokykloje visai nesiseks. Tiesa, tai, kad viena iš mergaičių atsinešė savo šluotą, visai sudomino. Norėjo jai pasakyti namuose tokį daiktą irgi turintis, tačiau nedrįso. Galbūt kada nors papasakos, tačiau kol kas nenorėjo išsišokti. Priešingai nei Eliotas, kuris iš karto visiems pranešė, kad kita mergaitė meluoja. Taip, ir pats ją matė Klastūnyno bendrajame kambaryje, bet tikrai nebūtų drįsęs prie visų pasakyti, kad ji sako netiesą.
- Ne, Eliotai, - nedrąsiai sumurmėjo broliui, kai jis jau ruošėsi skristi. Deja, dvynys nesiklausė. Žinoma, jis mokėjo valdyti šluotą, o šitos turbūt dar ir lėtesnės už tą, kurią pirko tėtis. Bet ar būtina taip elgtis? Kodėl brolis negali ramiai pastovėti vietoje?
- Eliotai, sugrįžk, - dar sumurmėjo Oliveris. Ir pats to nesuprato, bet turbūt labiau norėjo ne kad brolis nusileistų ant žemės, o kad grįžtų tas dvynys, kuris kartu su juo leisdavo laiką namuose.

[Leticija Mendel]

Rinkosi vaikai vienas po kito. O Leticija jautėsi vis labiau vienišesnė. O tai atrodė keista. Juk Grifei patiko vienatvė. Bet čia visi atrodė tokie laimingi, kad mokosi šioje mokykloje ir tai dar labiau ją skyrė nuo visų mokinių.
Viena mergaitė teigė, kad yra iš Varno Nago. O vienas iš dvynių, kurį jau spėjo pažinti sakė, kad ne. Keista. Kodėl ji meluoja? Tai buvo labai įdomu. Bet tada tas valiūkas dvynys, tas kuris nuo pat pirmos sekundės erzino Letę užsėdo ant šluotos ir pakilo į orą. Leticija negalėjo neigti, kad tai padarė įspūdį. Bet nusuko akis nuo jo, nebežiūrėjo. Kojos ėmė veikti prieš jos valią. Juk Letė sakė sau, kad niekada su jokiais burtininkais nesielgs gražiuoju. Bet kojos ėmė ir nunešė prie antrojo brolio.
- Jis juk žino kaip nusileisti tiesa? Juk sakė, kad mėgsta kvidičą. Tai gal žinos, kaip nusileisti. Jis sugrįš. - Bandė raminti ant žemės likusį dvynį.
- Ei tu! Tuojau pat leiskis. Nemanyk, kad viskas šiame pasaulyje daroma vien tau! Jeigu žmogus organizuoja pamoką, tai gal bent paklausytum ką papasakos! - Šūktelėjo taip garsiai, kad skraidantysis brolis ją tikrai išgirstų.
- Nepyk, bet jis mane veda iš kantrybės. - Šyptelėjo ant žemės pasilikusiam dvynukui.

[Walgunas Levinsas]

  Mokiniai po truputį rinkosi, kas leido Walgunui šypsotis. Jis sveikinosi su kiekvienu pirmakursiu. Rodos, vaikams tikrai rūpėjo išmokti skraidyti, kas leido spėti, kad artėja kvidičo žvaigždžių laikai. Vaikai net prisistatė, kas privertė grifą nusijuokti. Rodės, vieni tai darė, kad pasigirtų, kiti, nes taip darė visi.
  Walgunas dar norėjo šiek tiek palaukti, tačiau tada pamatė, kaip vienas iš berniukų, rodos dvynių, atėjusių pačių pirmų, pakilo į orą.
- Ei, leiskis! - suriko. Girdėjo, kaip viena mergaitė, turbūt net drąsesnė už jį patį, liepė jam leistis, tačiau nebuvo panašu, kad jis klausys bendraamžės, jei turėjo įžūlumo pakilti. Tačiau grifas nesiruošė leisti skraidyti vienam. - Aš rimtai, už tavo traumas net dėl įžūlumo turėsiu atsakyti aš! - vėl suriko. Na jau ne, grifas neatsakys už tokio įžūlaus mokinio traumas, kai tas nukris, nes nepakluso nurodymui leistis. Kaip, po velnių, atėjus į pamoką galima leisti sau elgtis kaip nori? Pradėjo niršti. Va dabar jau tamsiaplaukis pagalvojo, kad gal pamoka ir nebuvo pati geriausia mintis jo gyvenime.
  Tačiau grifas nusprendė patikėti, kad jis už sekundės nusileis, todėl, vis dar stebėdamas jį ir pasiruošęs kilti, pasakė kitiems vaikams:
- Galit sustoti atskirai, kas esate skridę, tą mokate ir kas pirmą kartą skris?

[Lumita Pandora OConnor]

  Žinoma, kad kažkas aplenkė varnanagę. Tačiau tai buvo jos kaltė. Ji pati per ilgai delsė pakilti į dangų ant šluotos. Jai dabar buvo įdomiau ką toliau darys musmirė. Taip pat sudomino ir kita čia esanti mokinė, kuri šūkavo. - Nebūtina šaukti, garsiakalbi, - prunkštelėjo. Žinoma, kad pravardę sugalvojo ir Leticijai. Su pravardžių sugalvojimu Lumita niekada problemų neturėjo.
  Padangių valdovės kotas vis dar buvo tvirtai suspaustas vienoje rankoje. Seniausiai būtų pakilusi į orą, Eliotui iš paskos. Deja, stabdė supratimas, kad Walgunas yra kvidičo komandoje, o reiškia jis privalo pamatyti jos gebėjimus skraidyti ir galbūt pasiūlys savo tėvui (žinoma, kad O'Connor sudėjo du plius du, kad grifas Walgunas yra Varno Nago vadovo sūnus) Lumitą įtraukti į komandą, net jei ji pirmakursė? Jei ji dabar sukvailios ir pasielgs netinkamai, kelionė į kvidičo komanda jai užkirsta nežinia kuriam laikui. Tai būtų negera pasekmė, todėl varnanagė kantriai laukė. Išgirdusi ne tai prašymą, ne tai paliepimą, Lumita atsistojo nuošaliau, leisdama kitiems (pagrinde Levinsui, žinoma) suprasti, kad ji jau moka skraidyti.

[Kaja Adams]

Kaja kartu su savo draugėmis Lina ir Sevirina vaikščiojo po Hogvartso apylinkes. Dabar mergaitės pėdino per kvidičo aikštę. Tačiau kvidičo aikštė nebuvo tuščia. Joje ketvirtakursė pamatė Walguną ir būrį... pirmakursių?
- Kas čia vyksta? - paklausė šviesiaplaukė draugių. - Ar Walgunas moko juos skraidyti? Einam, pasižiūrėsim, - pasiūlė draugėms.
Netrukus Kaja priartėjo prie kompanijos. Iš čia pažinojo tik Walguną ir Leticiją. Leticijai dėmėsio kol kas neskyrė. Vis dėlto Kaja jau ketvirtakursė, o ši bendrakoledžė - visai mažylė. Na, ir Sevirina buvo tik antrame kurse, tačiau antras - tai ne pirmas.
- Labas, Walgunai, - pasisveikino ji su vaikinu. - Ką čia darot? Nejau įsidarbinai skraidymo mokytoju? - nusišypsojo.

[Sevirina Mckenna]

Sevirina vaikščiojo pro pilį ir plepėjo su Kaja ir Lina. Jos nusprendė išeiti laukan ir ėjo link kvidičo aikštės. Antrakursė kaip ir jos draugės žvilgtelėjo į aikštę kuri nebuvo tuščia.
  - Na tikriausiai, - spėliojo švilpė, - kam jiems tada reikėtų šluotų. Eime.
Tuomet visos trys priėjo arčiau būrio pirmakursių ir vyresnio berniuko. Sevirina galvojo, kad Kaja tikriausiai jį pažįsta. Mergaitės mintys pasitvirtino kai grifiukė užkalbino berniuką. Klausydamasi pokalbio nužvelgė pirmakursius. Sevirinai buvo keista, kad ji nebebuvo mažiausia. Netrukus pamatė pažįstama mergaitę. Nežinojo ką daryti gal pamojuoti jai, o gal nieko nedaryti. Nusprendusi nieko nedaryti atsisuko į Kają ir berniuką kurio vardas buvo Walgunas.
  - Labas, - taip pat pasisveikino Sevirina, - geras. Aš ir norėčiau išmokti skraidyti, - užsiminė antrakursė.

[Gaiva Devilaite]

Gaivos kaklo plaukeliai pasišiaušė. Kažkas į ją buvo įdėbę akis, o tai buvo praktiškai visi. Tačiau aršiausias žvilgsnis buvo brunetės, kurios spalviniai akcentai buvo varniški. Pirmakursė, kuri buvo iš varno nago, atrodo norėjo ją sutrypti. O manė, kad varno nagai moksleiviai yra draugiški, ne tokie kaip gyvatės, kurios dėl kraujo grynumo norėdavo perkasti gerkles.
Tačiau nė nespėjo jai pamojuoti, kaip vienas iš dvynių pareiškė, kad ją matė klastūnyno bendrajame kambaryje. Gaiva atmetė savo ryškiai mėlynus plaukus ir nusišypsojo:
-   Ten buvo mano dvynė Daiva, nejaugi manei, kad esi vienintelis dvynys visame Hogvartse? Mano sesė ir aš, esame identiškos dvynės, tad nieko tokio, kad sumaišei mus.
Apsimesti dviem žmonėmis vienu metu bus lengva, tačiau reikės iš kažkur gauti varnišką uniformą. Nors po piktų žvilgsnių, gal verčiau reikėjo sakyti, kad yra iš grifų gūžtos. Ten žmonės atrodė draugiškesni.
Planuoti tarp žmonių, niekada nėra gerai, nes štai, vienas iš berniukų jau ėmė vaizduoti kaip puikiai moka skraidyti. Užlipo ant šluotos ir pakilo. Jis priminė vestuvinį žibintą, kuris pradėjo kilti į dangų ir galimai atsitrenks į debesį.
Atrodė lengva. Gaiva apžergė šluotą ir šoktelėjo į viršų. Tačiau nei į dangų pakilo, nei į orą. Šoktelėjo dar kartą, bet ji atrodė lyg vaikas su mediniu arkliuku. Ar ji kartais nenusipirko paprastos šluotos? Mokinukė suraukė nosį ir nulipo nuo šluotos.
Vyresniojo kurso mokinys, juodaplaukis, kuris turbūt juos pakvietė čia, bandė sutramdyti skraiduolius ir davė komandą tiems, kurie čia atėjo išmokti skraidyti.
Ar ji yra skraidžiusi? Oro balionu – taip, ant šluotos – ne.
-   Skrisk! – ji liepė šluotai, tačiau ši nė krust. Taip jos planas apsimesti, kad moka skraidyti nuėjo šuniui ant uodegos ir ji nutipeno prie mokinių, kurie taip pat nepasižymėjo skraidymo sugebėjimais.
Bet tikrai turėtų būti koks burtažodis, kuris paliepia šluotai skristi! Ji atsisuko į varnanagę.
-   Bendrakurse, gali pasakyti tą burtažodį, kur leidžia mums skraidyti? Tas dvynys, - mostelėjo ranka į pirmakursį. – Kažkaip skrenda.   

[Lumita Pandora OConnor]

  Lumita jau buvo spėjusi apsispręsti, kad geriau šiandien daugiau nieko nesakys ir prie nieko nelįs. Deja, likimo valia buvo kitokia, jis buvo banalus kaip muilo opera. Kai tik kažko nesinori, tai įvyksta. Šita mėlynplaukė musmirė (sicilietiškas erkėvoras) toliau čiauškė melagienas, tad Pandorai reikėjo sugalvoti kaip nuleisti šitą musmirę iš mėnulio į žemę. Nors gal atvirkščiai? Gal ji nukrito iš mėnulio į žemę ir turi grįžti į mėnulį? O'Connor per daug laiko apmąstymams neskirė (greičiausiai šiuo klausimu buvo labiau panašesnė į tėvą, tačiau sunku buvo pasakyti tiksliai).
  Siutino tas faktas, kad ši bjauri mergiukštė drįso vis dar apsimesti esanti Varno Nage. Per šitiek laiko ji nei karto nenakvojo mergaičių miegamajame! Mintis staiga persikreipė visai kitur. O jeigu šita Graiva ar kaip ten ji yra berniukas? Berniukas, kuris apsimeta esantis mergaite? Tai juk būtų logiškas paaiškinimas, kodėl ji nematė šito nesuprasi ko mergaičių miegamajame. Pyktis šiek tiek atslūgo. Bent iki to momento kai O'Connor susižinos ar šita musmirė tikrai yra Varno Nage. Pasitikslinti kol kas neturėjo pas ką, nes čia nebuvo nei vieno berniukščio, kuris dėvėtų Varno Nago spalvas.
  Ta pati berniukštė (kaip kitaip šį neaiškų žmogų pavadint) atrodo norėjo pasileisti Eliotui iš paskos. Lumita jau buvo sugalvojusi kokį palinkėjimo žodelį kai Gaiva nusiristų nuo šluotos (arba savo arba Lumitos dėka), tačiau pamatytas vaizdas privertė prunkštelėti. Panašėjo į tai, kad šita ne-da-varnė net nemokėjo pakilti su šluota. Kur tavo išdidumas dabar, musmirė? pagalvojo pirmakursė. Reikalai klostėsi visai gerai, sėkmė atrodė esanti rusvaplaukės pusėje.
  - Burtažodžio nereikia, musmire, - nusijuokė ir pati apžergusi šluotą pakilo į viršų jau pati nepaisydama Walguno žodžių. Jei Eliotas ir kažkokia musmirė drįsta pakilti (pastarosios atveju bandyti pakilti) ant šluotos, tai kuo už juos blogesnė pati varnė? Padangių valdovė kaip visada (o taip, Lumita ant šios šluotos skraidė ir prieš mokslų pradžią Hogvartse) buvo nuostabi skraidymo kompanionė. Pirmakursė pakilo dar aukščiau ir jau buvo pradėjusi sukti ratą aplink aikštyną.

[Eliotas Llewellyn]

Na taip, dvynės mergaitės egzistuoja. Eliotas tuo įsitikino, kai susitiko tą, kur ne ledai. Bet kad jų būtų čia, Hogvartse? Kažkokia nesąmonė. Žinoma, gal yra ir daugiau dvynių, bet jau tikrai ne mergaičių.
- Klastūnyne nėra jokios Daivos! - sušuko jis. Žinoma, dar nespėjo įsidėmėti visų vardų, bet netikėjo ta mergaite. Tik kam jai meluoti? Nieko, išsiaiškins. Tai, kaip ji elgėsi, visai sudomino. Tiesa, visai nereiškė, kad ji žaidžia futbolą. O turbūt ir neskraido.
Pakilęs pasijuto visai kitaip ir nenorėjo sustoti. Išgirdo, kaip ta nelabai maloni mergaitė, kuri turi lego, liepia nusileisti. Prunkštelėjo. Dar betrūko jos klausyti! Tiesa, tada tą patį liepė ir vyresnis berniukas, jų mokytojas. Leistis Eliotas vis tiek nenorėjo. Jam visai nerūpėjo, kad jeigu kas nutiks, kaltas liks vyresnis mokinys. Tiesa, gal ir būtų galiausiai paklausęs, bet pamatė, kad ore yra ne vienas. Ore buvo ne kas kitas, o ta pati mergaitė, kuri turi varlę. Augintinis gal ir keistas (visai nesvarbu, kad vieną pasigavo ir pats Eliotas), tačiau mergaitė visai šauni. Bet kartu ji tarsi nurodė nė už ką nesileisti. Jeigu skraido mergaitė, kodėl leistis turi jis? Taigi pasuko šluotą Lumitos link ir pabandė pasivyti. Nors ir buvo skraidęs, patirties trūko, o ir šluota buvo nekokia. Nereikia stebėtis, kad Eliotas tarsi užstrigo ore ir liko kabėti vienoje vietoje. Tik tai jam, deja, labai nepatiko.

[Oliveris Llewellyn]

Eliotas, regis, nebuvo nusiteikęs artimiausiu metu nusileisti. Tai ir gąsdino, ir skaudino. Niekada nepagalvojo, kad jie tokie skirtingi. Natūralu, kad tam nepasiruošė ir dabar nežinojo, kaip viską ištverti. Jam reikėjo tėčio. Ir to brolio, su kuriuo gali statyti konstruktorių, žaisti su Miriam ir mažaisiais. O šitas Eliotas, kuris dabar skrido šluota, atrodė kaip nepažįstamas žmogus.
- Mes neturime daug patirties, bet nusileisti jis mokės, - atsakė Oliveris priėjusiai Leticijai. Buvo kažkaip smagu, kad ji prisiartino. Žinoma, bendrauti buvo drovu, tačiau ši mergaitė atrodė draugiška. Bet jai tikrai nepatiko Eliotas, ir netrukus pasigirdę žodžiai tą tik patvirtino. Taip, ji buvo teisi. Brolis tikrai turėtų nusileisti, bet Oliveris bijojo ką nors sakyti. Tiek priekaištauti Eliotui, tiek pasakyti Leticijai, kad ji teisi.
- Jis geras, - nykiai pratarė, kai mergaitė vėl kreipėsi į jį. Nežinojo, ar reikėtų paaiškinti, kad brolis tiesiog labai nekantrus ir nori pasirodyti, kad skraidyti moka. Be to, ir kita mergaitė pakilo į orą. Vadinasi, Eliotas ne toks jau ir išsišokėlis.
- Tu turbūt nesi skraidžiusi? - dar paklausė Leticijos ir neužtikrintai nužingsniavo ten, kur ką tik stovėjo ta jau skrendanti mergaitė. Vis dėlto jis skristi mokėjo ir norėjo, kad šiandieninis mokytojas tai žinotų.

[Leticija Mendel]

Letei kuo toliau, tuo labiau visa tai nepatiko. Aišku, kad Eliotas nesileido. Na, jei nudribs, tai Letei jokio skirtumo. Bet Oliveris tikrai nusimintų.
- Tu labai broliškas. Labai miela savybė. - Tik ar tas brolis to vertas?
- Tu ten man kažką sakei? - Paklausė tokios bjaurios Varnės.
- Niekada neskraidžiau. - Atsakė Oliveriui.
Mergaitė nusičiupo nušiurusią šluotą ir atsistojo šalia tos mėlynplaukės. Girdėjo tą kvailą pokalbį ir tik labiau ėmė siusti. Juk Gaiva tiesiog draugiškai paklausė kaip pakilti. Kai tik toji pasipūtusi povė pakilo į orą pasakė mėlynplaukei.
- Tu irgi nemoki skraidyti ar ne? Klausyk, sukirskim ją kaip nors. Kažkokia pasipūtusi povė atsirado. - Toji Gaiva irgi turbūt melavo. Bet gal turi priežastį. Gal jai čia irgi liūdna, kaip ir Leticijai. Meluoti negerai, bet vis tik povė nervino labiau.
 Leticija visiškai ėjo prieš savo charakterį. Kol mokėsi žiobariškoje mokykloje niekur nesivėlė. Niekada. Bet laikai keičiasi. Ir be to jeigu pešis, tai gal greičiau išlėks iš šitos nelemtos mokykliūkštės.

[Walgunas Levinsas]

  Tas berniukas, rodos, nežadėjo nulipti nuo šluotos. Kas dabar jam negerai?.. Mintyse atsiduso berniukas. Matė, kokių dalykų vyksta pamokose, tačiau tikėjosi, kad paskraidyti ateis tie, kurie tikrai nori išmokti, o ne tie, kurie nori viską sugadinti. Ypač žinant tai, kad tai nebuvo privaloma. O patys paskraidyti galėjo bet kada, kai bus patys už save atsakingi.
  Paskui jis išgirdo pažįstamą balsą, kas privertė nusišypsoti. Pamatė Kają su dar dviem mergaitėmis, viena, rodos, iš Švilpynės, o kitos uniformos grifas neįžiūrėjo. Na, nelabai turėjo laiką tą daryti. Tai, kas vyko danguje, buvo svarbiau.
- Bandau daryt pirmakursiams skraidymo treniruotę, dauguma komandų narių jau baigė Hogvartsą, o komandos reikėtų visiems koledžams, - nusišypsojo.
  Tačiau tada pamatė vaizdą, kuris vertė sukąsti dantis. Viena mergaitė, iš Varno Nago, irgi pakilo į orą.
- Leiskis! - ir vėl piktai pakartojo žodį, kuris, rodės, šioje aikštėje niekam nieko nereiškė. O tada, lyg problemų dar būtų mažai, pirmasis į orą pakilęs berniukas ėmė kabėti ore. Walgunas sėdo ant šluotos, ne taip patogiai kaip įprastai, mat teko spaustis priekyje, ir priskrido prie berniuko. Atsiduso, pašnopavo ir pasakė:
- Jei nenori kaboti, lipk. O apie jus pranešiu jūsų koledžų vadovams.

[Lina Catamans]

Lina su Kaja ir Sevirina vaikščiojo po kiemą. Ji labai džiaugėsi, kad susirado kelias geras drauges. Su Kaja ji susipažino jau seniai. Dar kai buvo pirmakursė. O štai dabar ji trečius metus Hogvartse pradeda. Kaip greitai laikas bėga. Su Sevirina susipažino pernai, bet irgi greitai susidraugavo, kartais dirbdavo kartu per pamokas. Todėl Lina buvo labai patenkinta ir jautėsi tikrai priklausanti Hogvartsui. Ji plepėjo su draugėmis kai jos kartu ėjo link kvidičo aikštės. Kaja pirma pastebėjo, kad toje aikštėje yra žmonių. Buvo panašu, kad jie pirmakursiai. Ir mokėsi... Skraidyti? O kaip įdomu! Kodėl mes negavome skraidymo pamokų? Lina buvo kelis kartus skraidžiusi, bet negalėjo sakyti, kad tai mokėjo. Tai neužsimušti sugebėdavo, bet nedaugiau. Bet ji buvo savamokslė ir labai tam dėmesio neskyrė. Todėl ir stebėtis negalėjo. Todėl kai Kaja pasiūlė eiti į aikštę ir pažiūrėti kas ten vyksta ji su džiaugsmu sutiko ir jos kartu priėjo aikštę. Paaiškėjo, kad tai išties buvo skraidymo pamoka. O dar ir vedė ją pažįstamas žmogus.
- Labas, Walgunai!
Pasakė šypsodamasi berniukui.

[Gaiva Devilaite]

Rusvaplaukė varnė jeigu būtų galėjus, galimai būtų sudeginus Gaivą. O galbūt pakasus po žemėmis. Mergaitė nuoširdžiai nesuprato, kuo užgavo varnę. Ar tai dėl jos mėlynų plaukų ar tai todėl, kad nemoka skraidyti, o galbūt toji bevardė užpavydėjo jos šluotos?!
Nes tikrai nebūtų niekas ant jos supykęs dėl paprasčiausio prisistatymo.
Varnė nieko nelaukus pati pakilo su šluota, tačiau nepamiršo numesti Gaivai sugalvotos pravardės „musmire“, kuri beje neskambėjo taip ir blogai. Galėtų priimti tai kaip komplimentą, nes dažniausiai, bent jau ten kur gyvena, musmirės buvo ryškiai raudonos su sijonėliu.
Bet mergaitė, tikrai, norėjo ją įžeisti.
-   Grambuolį tu, skrisk, jeigu jau skrendi ir neatsitrenk į lietaus debesį! – šūktelėjo varnei paskui.
Ramybės nedavė jai dvynukai, ar tiksliau vienas jų, užtad atsakęs į paprastą klausimą – kaip skristi, jis taipogi užsipuolė, kad bene Daivos nėra Klastūnyne. Taip, jos ten nebuvo, tačiau iš kur jie tai žino!
-   Daiva yra! O gal buvai mergaičių kambaryje ir patikrinai? Maniau esi berniukas! – ir parodė liežuvį, kuo toliau tuo ši aikštė tapo nemalonesnė.
Gaiva gniaužė rankose medinę šluotą. Manė, kad vyresnis mokinys pasakys kaip skraidyti, kad juos pamokys, tačiau čia susirinko bendraamžiai, kuriuos jau kažkas (turbūt tėvai) išmokė juos skraidyti. Mamai nepatiko skraidyti, o tėtis visada dirbdavo, tad Gaiva taip niekada ir neišmoko skraidyti, nors buvo maišyto kraujo.
Jai nepatikdavo lipti kopėčiomis, tad turbūt ir skraidyti nepatiks. Kam išvis čia atėjo? Jau ketino numesti šluostą ir išeiti, tačiau mergaitė su grifų gūžtos akcentais ją užkalbino.
-   Tu irgi nemoki skraidyti? – net apsidžiaugė Gaiva, dar labiau išsišiepė kai mergaitė išreiškė nepasitenkinimą varne. – Tai pasipūtėlei, povė pernelyg gražiai skamba, ji grambuolys! Tas bjaurus vabalas skraidūnas, kuris atsitrenkia į langus! – net sukikeno, o tada tyliau sukuždėjo. – Būtinai sukirksime ją, sakyk, ar žinai kokį burtažodį, kuris iškviestų audros debesį?
Bet dabar ore kabojo trys skraiduoliai – du nuožmieji ir tas, kuris bandė juos sutramdyti, vyresnėlis. Jeigu mergaitėms pavyktų užkeikti, kurią nors šluotą, galėtų bent pasijuokti.