0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Tiltelis
« Atsakymas #915 Prieš 4 metus »
Saulė jau leidosi. Mergina stipriai prisispaudė prie Alekso. Širdyje iškart pasidarė gera ir norėjosi, kad šis vakaras niekada nesibaigtu. Po kurio laiko Camilla nusijuokė ir tarė:
- Atspėjai,- klastuolė vėliau vėl tarė,- tu tikriausiai labai gerai pažįsti savo brolį.
Aš vos nepabučiavau, norėčiau, kad tuo momentu vietoj tavo brolio būtum tu pabaigė mintyse. Susikaupk būsimos antrakursės rankos drebėjo. Susiruošus visas jėgas raganėlė jau lenkėsi prie varnanagio lupų, bet staiga viskas apsivertė ir Aleksas buvo pirmesnis. Viskas lyg apsivertė ir kai vaikinas viska pasakė, Milla negalėjo tarti nei vieno žodžio, bet vėliau pasakė:
- Žinai ką aš apie tai galvoju,- merginos skruostai paraudonavo, pakėlus galva ji tarė,- ar nori, kad tavo pora būtu paprasta žiobarė?
Klastuolė žinojo, kad keistai skamba, bet ji galvojo, kad atrodė kaip žiobarė. Švelnios klastuolės rankos palietė rudaplaukio dešinę. Mėlynų akių savininkė tarė:
- Žinai, net jeigu aš tau netinku tai tu tikrai man patinki.
Vėl nusišypsojo ji ir jau ruošiesi keistam atsakimui.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Camille Cornet »
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Aleksas82

Ats: Tiltelis
« Atsakymas #916 Prieš 4 metus »
-Ne, nepažystu,-liūdnai tarė Aleksas prisimindamas Jul. Praėjo daug laiko ir varnius su klastuoliu nebebuvo tokie artimi. Na taip, jo broliukas privertė Gilbert apsilankyti ligoninėje ir dėka to dabar Aleksas atrodė kaip mumija. Pleistrai and veido, bintai ir kiti tvarsčiai juosė beveik visą vaikio kūną, bet buvo panašu, kad Milla to nepastebėjo. Taip daug geriau. Jokių klausimų iš jos pusės. Tarė vaikis sau mintyse ir dar kartą pažvelgė į besileidžiančią saulę. Vakaras buvo pasakiškas. Su gražiu peisažu ir mylimu žmogum. Toks pakilėtas varnius jau seniai nesijuto ir dabar jis galėjo atsakyti į klausimą  - kas yra laimė?
-Aš noriu, kad mano mergina būtų ne žiobarė, o Camilla Cornet,-po ilgesnės pauzės atsakė Aleksas į merginos klausimą,-tai ar būsi mano pora?

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Tiltelis
« Atsakymas #917 Prieš 4 metus »
Jau nuleidus galvą merginą laukė kokio keisto atsakymo, bet išgirdus to ko ji nesitikėjo akys sužibėjo ir merginai norėjosi verkti iš džiaugsmo. Saulė leidosi ir būsimus antrakursius apšvietė graži saulės šviesa. Prisiminus visus nuotykius kurios jie patyrė tamsiaplaukė negalėjo nustoti šypsotis. Kai pirma kar jie buvo susitikę,net tuo metu Camillai jau buvo užkliuvęs Aleksas, labiausiai žalios akys. Žvelgiant į juos merginai atrodė, kad tai gražiausios akys kuriuos ji matė, net pas ta berniuką akys buvo ne tokios gražios, nors jis buvo ją įsimylėjęs baisiai, o jokios simpatijos jam ji nejautė.
Po pauzės klastuolė tarė:
- Aišku noriu, kad būtumėme pora,- ji paėmė dvi varnanagio rankas ir nužvelgė jam tiesiai į akys. Ko ji labiausiai bijojo tai tai, kad tas švilpis susitiks su Millos tikra meilę ir sakys, kad jie bučiavosi nors tai buvo ne tiesa. Todėl tarė.- Aleksai aš nenoriu, kad vienas švilpis tave apgautu ir, kad jokiu būdu netikėtum jo žodžiais.
Ką gali žinoti ką tas rudaplaukis sutiktas varpinėje gali pasakyti pagalvojo mergina ir atsisuko į saulėtekį. Vėliau ji prisimynė senelės viename laikraštyje sakinis kuris sakė, kad jeigu nežinai žmogaus akių spalvos tai reiškia nemylį, nors Camilla nelabai tikėjo, bet kažkas pasakė jos viduje, kad jį pabandytu. Todėl atsisukus ir uždengus delnais savo akys su šypsena tarė:
- Kokios spalvos mano akys?
Nors žinojo, kad tai skamba absurdiškai, bet kažkas jos viduje labai pergyveno.
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Aleksas82

Ats: Tiltelis
« Atsakymas #918 Prieš 4 metus »
Aleksas nusišypsojo kai Camilla sutiko. Varnius dabar norėjo šokinėti iš džiaugsmo, apibėgti penkis ratus apie pilį ar tiesiog dar kartą stipriai pabučiuoti merginą. Jos akys, jos plaukai, jos charakteris, viskas iš jos pusės užbūrė jaunajį burtininką ir dabar vaikis jutosi kitaip. Aišku viską sugadino Millos paistymai apie švilpį.
-Koks dar švilpis? - sutrikęs ir gal net nusiminęs prakalbo Aleksas,-Kas jis toks ir ką jūs veikėt?
Dabar Gilbert juto skausmą. Didžiulis skausmas perverė jo krutinę taip, kad norėjosi rėkti iš tos keistos kilmės skausmo. Jis nebuvo fizinis, kokius varnius patirdavo kiekvieną pilnatį, jis buvo vidinis ir dar bjauresnis už kitus išvardintus. Aleksas atsitraukė nuo merginos ir paėjo į šoną. Vaikino sudraskytam veide matėsi nusivilimas ir liūdesys, gal net ašarojančios akys. Sulaukęs keisto ir visiškai ne į temą klausimo Gilbert tyliai nusisukęs tarė:
-Mėlynos, Camilla, mėlynos.

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Tiltelis
« Atsakymas #919 Prieš 4 metus »
Kam aš jam pasakiau, kad sutikau tą švilpį. Jis sugadino visą mano gyvenimą klastuolė buvo pasimetus ir norėjosi vergti. Camilla labai bijojo, kad dėl jo jis galės daugiau jos nemylėti. Kvailė. Kvailė. Akys prisipildė ašarų, net pati nesupratus kodėl. Jis sugadino mano visą gyvenimą, kam tu pasikėlei į tą varpinę. Ar negalėjai tiesiog praeiti pro šalį. Dar turstanti kartų prakeikė save. Pagaliau susiėmus ji tarė:
- Tas švilpis norėjo, kad aš tapčiau jo pora,- po to giliai atsidususi ji tarė,- jis labai nervina mane ir aš bijau, kad jis bandys dar kart, bet aš noriu būti su tavimi.
Jeigu jis dar lys aš tiesiog jam tiesiai pasakysiu. Pagalvojo mergina ir nuleido galvą. Camilla, Camilla ką tu padarei. O su manimi tau geriau išeitu. tarė piktas vidinis balsas. Linktelėdama lyg sutikdama su juo klastuolė norėjo gražinti laiką atgal ir viską ištaisyti.
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Aleksas82

Ats: Tiltelis
« Atsakymas #920 Prieš 4 metus »
Aleksas atsiduso ir užvertė galvą į viršų. Vaikinas čia būti su Milla nebenorėjo. Dabar jam reikėjo broliuko ir pašnekesių su juo. Jul tikrai būtų pasakęs kažką gražaus ir nuraminančio kol Camilla dar labiau jį siūtino su savo švilpiu.
-Pora?! - išgirdęs Milla Aleksas atsisuko į jos pusę ir suriko per visą ežerą,-Koks to šikniaus vardas? Nemeluok! Žinau, kad žinai!
Alekso kantrybė truko kaip plonas siulelis, o liūdesį pakeitė milžiniškas pyktis. Jai tas švilpius dabar būtų čia, tai Aleksas pritrenktų jį kiek tik turi jėgų, o per pilnatį išvarytų jį laukan, bei sudraskytų. Gilbert priartėjo prie Cami ir švelniai paėmęs jos smakrą atsuko į save. Tai padėjo varniui nusiraminti.
-Daugiau nei žodžio apie jį,-jau švelniai kalbėjo Aleksas. Vaikinas su kitos laisvos rankos nykščiu nubraukė mergaitės ašaras ir pasilenkęs pabučiavo ją.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Aleksas Gilbert »

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Tiltelis
« Atsakymas #921 Prieš 4 metus »
Mergina jau apsiramino. Žiūrėdama į Aleksą. Veidas buvo paraudonavęs, bet viskas apsiėjo. Pakėlusi galvą Camilla tarė švilpio vardą ir vėl ją nuleido galvą. Pasižiūrėjus į medį prie ežero ją užpuolė daug minčių. Tas medis matė visas merginos ašaras ne viena kart ji ten lankėsi ir ne viena kart žiūrėjo saulėtekį. Tas medis jau buvo tamsiaplaukės geriausiais draugas kuris žinojo, jos visas paslaptis.
Klastuolė išklausė Alekso ir linktelėjo. Pažvelgus į duota varnanagio megztinį ji paklausė:
- Ar galiu ji pasilaikyti kelias dienas?- paklausė prancūzė ir nusišypsojo.- Gal nori bebūti iki tol kol sutems?
Mergina prisiglaudė prie jo ir stebėjo leidžiančia saulę. Net prie to medžio nebuvo taip gražu pagalvojo.
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Aleksas82

Ats: Tiltelis
« Atsakymas #922 Prieš 4 metus »
Aleksas išgirdo švilpio vardą ir tyliai nusikeikė. Jai vaikis pamatys, tą berniukai, tikrai nepraleis progos jo pamokyti. Vis dėl to Aleksas buvo vyresnis ir daug stipresnis. Camillai paklausus apie megztinį Gilbert tik nusijuokė.
-Turėkis,-tarė jis,-kai jį nešiosi, bent jau prie tavęs nelys visokie švilpiai,-tai pasakęs Aleksas nusišypsojo,-kol sutems? O šiandien kartais ne pilnatis?-dabar vaikinas sutriko. Šias dienas Gilbert visiškai nesekė artėjančios pilnaties ir slapčia tikėjosi, kad ji ne šiandien. Aleksas norėjo dar pabūti su mergina, kad ir iki ryto, bet jai šiandien danguje pasirodys didelis blynas, Gilbert turės bėgti kuo toliau nuo čia. Kvailys, kvailys, kvailys! Kam tau duotas protas, jai vis tiek jo nenaudoji? Aleksas mintyse tyliai peikė save, bet jo veide vis dar buvo plati šypsena. Varnius laukė merginos atsakymo į užduotą jam labai aktualų klausimą. Gilbert norėjo iš Millos išgirsti "ne" ir nuraminti save.

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Tiltelis
« Atsakymas #923 Prieš 4 metus »
Atsirėmus į tiltuką klastuolė pradėjo žvalgytis ieškant mėnulio. Pažvelgus atgal mėlynos akys užkliuvo už didelį paltą blyną danguje kuris švietė labai ryškiai. Po to akys nužvelgė į mišką ir Camillai pasidarė baisoka. Pažvelgus į Aleksa mergina pasakė:
- Gal geriau jau einam,- norėdama neparodyti, kad bijo pilnaties,- šiaip esu pavargus ir reikia pasiilsėti.
Raganaitė nusižiovavo ir nužvelgė į saulė. Vėl gyliai atsiduso:
- Sunki diena buvo, tai norisi kuo geriau išsimiegoti prieš mokslo metus.
Bandė visais būdais parodyti, kad čia tik dėl to, kad nori išsimiegoti, o ne dėl pilnaties. Nužvelgus varnanagį Milla vėl atsiduso ir laukė teigiamo atsakymo, nes juodaplaukės keliai jau pradėjo drebėti. Net jeigu jis nuspręs pasilikti tai tikriausiai nieko nenutiks,čia tik tas sapnas nieko kito. Ramino save mergina.
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Aleksas82

Ats: Tiltelis
« Atsakymas #924 Prieš 4 metus »
Aleksas net nesulaukė atsakymo iš Cami kai sukrito ant tilto grindų. Vaikino kūnas buvo prakaituotas, o viršutiniai marškinėliai plyšo. Gilbertui prasidėjo virsmas. Kaulų lūžimo garsas, Alekso aimanos ir urzgimas šią gražią naktį skriejo per ežerą.
-Milla! - suriko Varnius, - bėk!
Aleksas taip pat šiaip ne taip pakilęs nuo tiltelio, pasileido bėgti miško pusėn. Vaikis nenorėjo sužeisti mylimos merginos, bet jai būtų pasilikęs, tai klastuolės gyvųjų tarpe nebebūti. Paslaptis kurią ruošėsi atskleisti vaikis šiandien buvo atskleista savaime. Dabar tik liko baimė, kad tokio vaikino Milla nenorės. Juk kas norėtų draugauti su bet kada tave nužudyti ar sužeisti galinčiu vilku. Tiesa, virsmas būna tik per pilnatį, bet tai nekeičia fakto, kad su tokiu žmogumi gyventi ar draugauti pavojinga.

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Tiltelis
« Atsakymas #925 Prieš 4 metus »
Atsisukusi į Aleksą ji pamatė, kaip varnanagis jau buvo pavirtęs vilkolakių. Ką? tamsiaplaukė nustebo, bet bėgant į mišką ji pradėjo jį vytis, bet supratus, kad nepasivys tiesiog pradėjo šaukti:
- Aleksai viskas gerai,- atsikosėjus ji dar garsiau sušaukė,- Tu irgi kai ko nežinai...
Bet nespėjus pasakyti iki galo klastuolė pradėjo kosėti. Prašau, kad jis išgirstu meldėsi mergina. Reiks kada po pamokų su juo pakalbėti atsiduso Camilla ir suprasdama, kad jei reikėtu išeiti ramiai nuėjo į pilį, bet jau artėdama prie jos suprato. Žalios akys, pilnatis, miškas, ne... ne... mergina pradėjo stipriau kvėpuoti. Ne taip negali būti atsisėdusi ant žolės į raganaitės galvą lindo blogos mintys O antras vilkolakis tai Julian? Ne..., bet apsiraminus ir nusprendus, kad tai nėra apie ką ji galvoja tiesiog nuėjo atgal į pilį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Camille Cornet »
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Angelina Presley

Ats: Tiltelis
« Atsakymas #926 Prieš 4 metus »
  Šįvakar Juliab'ui buvo ypač sunki diena. Jo vaistai nuo skausmo baigėsi, o kūną gėlė skausmas. Sunkiais ir gan netvirtais bei lėtais žingsneliais klastuolis atžygiavo prie tiltelio. Puikiai atsimenu šią vietą iš antro kurso. Kai man būdavo liūdna, jausdavausi vienišas ar neturėdavau nuotaikos dažniausiai ateidavau čia. Dėja. Kad ir kaip norėčiau aš niekad netapsiu būtent toks koks buvau anksčiau. Jeigu ir norėsiu tapti tokiu keleta mano naujųjų savybių vistiek liks... Pagalvojo jaunuolis.
  Pagaliau pasiekęs tiltelio vidurį ir sustojęs ten bei rankomìs įsikibęs į turėklus paauglys atsiduso. Ištiesų jis gal kiek ir pasiilgo senesnių laikų. Visgi tada jis turėjo vieną draugę, kuria galėjo pasitikėti, simpatiją, buvo linksmas ir  gerai sutarė su broliu, kas dabar viskas tarsi išnyko. Julian'as buvo vienut vienutėlis ir tai buvo vien tik jo kaltė, bet perdaug šis tuo nesiskundė. Vienintelis geras dalykas, kurį išsinešiau iš ten turbūt yra pasitikėjimas savimi. Na dar pridėkim didesnį sportiškumą ir mokėjimą šiek tiek geriau burti. Bet ištiesų dauguma dalykų ir įvykių yra blogi... Net nepajautė kaip vėl susimąstė rudaplaukis.
  Daugiau neiškentęs jis išsitraukė cogaretę ir užsidegė ją. Klastuolis žinojo, kad jeigu jį kasnors pamatys ar pričiups tikrai nesibaigs geruoju, bet perdaug dėl to nesikrimto. Visgi nuodingosios lazdelės padėjo Gilbertukui atsipalaiduoti...

*

Paul

Ats: Tiltelis
« Atsakymas #927 Prieš 4 metus »
Emma neskubėdama žingsniavo prie ežero. Kodėl ji ten pasuko vėsią rudens popietę, rudaplaukė tikrai nebūtų atsakiusi. Greičiausiai antrakursę ten vedė nuojauta, o gal noras patyrinėti Hogvartso apylinkes, o gal...
Jaunoji burtininkė eidama palaimingai atsiduso. Kaip gera...Tylu...Tokį ir įsivaizduoju tobulą rudenį... Deja, jis toks retai būna. Varnanagė tvirčiau įsisupo į tamsiai žalią žiobarišką paltą, kurį per didelius vargus iškaulino iš tėvų. Akys lėtai slydo kaip visada ramaus ežero paviršiumi, kol staiga jos pastebėjo medinį tiltelį. Regis, ant jo jau kažkas buvo. Emma susiraukė, bandydama įžiūrėti, kas ten stovi, tačiau veltui. Verčiau pati nueisiu. Taip pagalvojusi škotė tuo pačiu neskubriu žingsniu nupėdino link tiltelio.
Per tą laiką, kol rudaplaukė atkeliavo iki medinio statinio, žmogus jau buvo spėjęs užsirūkyti cigaretę. Žinoma, antrakursė tai pastebėjo tik paskutinę akimirką ir jau norėjo grįžti iš kur atėjusi, tačiau apsigalvojo. Nuo tiltelio atsivėrė puikus vaizdas, tad varnanagė pasiliko. Užlipus ant medinuko jis kartkartėmis subraškėdavo, bet taip maloniai ir jaukiai (jeigu tik tai įmanoma), kad to net nepastebėdavai.
Tylomis Emma priėjo tiltuko vidurį ir, netrukdydama vyresniam berniukui, ji pažvelgė į priešingą pusę ir pasirėmė į turėklą. Mergaitė dar nebuvo tapusi tokia įžūli, kad sutrikdytų kito žmogaus mintis, tad net atidžiau nepasižiūrėjusi į jį škotė paskendo savo mintyse. Tiksliau, būtų paskendusi, jei ne klaikus kvapas, kuris sklido iš kitos tiltelio pusės. Varnanagė jau pravėrė burną, norėdama kažką pasakyti, bet jai kilo, jos manymu, geresnė idėja.
Greitai išsitraukusi lazdelę mergaitė sušnibždėjo:
-Avis.
Iš lazdelės galiuko atsirado balti paukščiai, kurie, laimei (o gal ir nelaimei) skrido pro kitą tiltelio pusę ir kilo į vakarėjantį dangų. Šitaip Emma nedrąsiai nutraukė tylą ir galbūt šalia esančio vaikinuko mintis, todėl antrakursė pradėjo gailėtis, kad taip pasielgė. Tačiau kas padaryta - padaryta. Sulaikiusi kvapą rudaplaukė atsisuko.

*

Angelina Presley

Ats: Tiltelis
« Atsakymas #928 Prieš 4 metus »
  Vaikinuko mintys dar vis tebeskraidė kažkur padangėse. Šiuo metu jis net pats nesuprato apie ką galvojo ir mąstė, o tiesiog buvo tarsi atsijungęs nuo aplink jį supančio pasaulio...
  Staiga jaunuolio mintys sugrįžo ties kažkada jam labai patikusią ir sukėlusią didelį susižavėjimą, rudų plaukų savininke. Tiesa, per šiuos vienerius metus jis neturėjo laiko apie ją net pagalvoti. Julian'as tikrai manė, kad visi šilti jausmai, kurie buvo skirti Emma'i buvo išnyken. Nors ištiesų buvo ir menkų abėjonių dėl to...
  Vos Gilbertuko pirštų galiukai pajuto menką deginimą, Julian'as suprato, kad šio cigaretė jau buvo surukyta ir paleido ją iš rankų. Cigaretė nukrito į ežerą ir jo paviršiumi nuplaukė tolyn.
- Šūdas. - Menkas keiksmažodis išėjo iš klastuolio lūpų ir jis papurtė ranką taip šiek tiek numalšindamas menką skausmelį.  Julian'as aiškiai žinojo, kad tas menkas skausmelis neprilygo tiems kankinimams, kuriuos šis patyrė praitais metais ir net dar visai neseniai...
  Staiga išgirstas paukštelio cyptelėjimas privertė rudaplaukį pakeltį galvą nuo ežero platybių ir pażvelgti į visai priešingą pusę. Ketvirtakursio šaltas žvilgsnis sustojo ties jam jau kiek pažystama, rudų plaukų savininkę, bet dėja. Iš Julian'o lūpų neišėjo net menkas pasisveikinimas ar kitas garselis...

*

Paul

Ats: Tiltelis
« Atsakymas #929 Prieš 4 metus »
Pasisukusios į vaikinuką Emmos akys susidūrė su stingdančiu ir įdėmiu jo žvilgsniu. Veidas atrodė keistai pažįstamas, o gal netgi draugiškas, nepaisant šaltų bei skvarbių akių. Vyresnis mokinys buvo už rudaplaukę aukštesnis, tad mergaitė turėjo kiek pakelti galvą, kad geriau įsižiūrėtų.
Tarp dviejų žmonių įsivyravusi gal šiek tiek nejauki tyla netrikdė žaliojo palto savininkės, priešingai, jos galvoje skriejo kur kas daugiau minčių nei įprastai. Tačiau nei viena nedominavo, todėl buvo galima, pasakyti, kad ji praktiškai apie nieką negalvojo. Tačiau antrakursės smegenys dirbo pašėlusiu greičiu, tačiau tik po kelių sekundžių škotė žinojo, kas prieš ją stovi. Tuo tarpu, kol smegenys bandė atgaminti vardą ir priderinti prie jo veidą, varnanagei labiausiai rūpėjo nepraverti burnos pirmai. Žinoma, tai kvaila, bet kažkodėl norėjosi, kad jis prabiltų pirmas. Nors pasisveikintų...
Mintyse nelauktai nuskambėjus vaikinuko vardui Emma dar kartą pažvelgė į šaltas mokinio akis ir tylutėliai ištarė:
-Julian...
Balse nesigirdėjo nei atpažinimo džiaugsmo, nei liūdesio, nei dar kitokių jausmų. Na, tik galėjai išgirsti menkas nuostabos gaideles.
Netikėtai ūžtelėjus šaltam oro gūsiui varnanagė susikišo sužvarbusias rankas į palto kišenes.