[Dori Mendel]

O, kad ir aš galėčiau sėdėti Aberdine ir bandyti nesusipykti su Matthew. Bet gal tau bus geriau... Gal tu sėdėsi prabangiuose namuose su kalnais galeonų? Apie tai pagalvojusi Mendel sukikeno.
- Tikrai taip, nusipelnei, - pritarė draugei. - Pavydžiu tau. Kiekvienais metais mokslai darosi vis sudėtingesni. Girdėjau gandų, kad pradės profesoriauti keli nauji profesoriai... Kaži, kas išeis iš senųjų...
Akimirką trylikmetė nusigando. O jeigu herbologas? Ne. Nepaisyk niekų. Kur jis tau eis? Jeigu Hogvartse nebebūtų ne tik Deoiridh, bet ir Matthew, Dori gyvenime atsivertų nemaža praraja.
- Niekada nepamiršiu savo pirmųjų rungtynių! - entuziastingai atsakė.
Smarvinė bombelė gerokai apkartino (o gal apkvapino) kelių vyresnių varnaičių pasisėdėjimą prie stalo. Mendel sukikeno.
- Turiu kiek tik reikia, - mirktelėjo ir padavė draugei kelias smarvines bombeles bei laukė mintyse spėliodama, kur Deoiridh jas panaudos.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Dori juokas kiek praskaidrino kiek įtemptą atmosferą, tad Deoiridh taip pat nusišypsojo. Viskas galėjo būti gerai. Jos beveik išmoko nebendrauti tomis temomis, kurios buvo nepriimtinos. Viskas šaunu, ar ne? Grifė šypsojosi ir pažvelgė į draugę.
- Na, Matthew tai tikrai čia nebebus, - visiškai abejingai gūžtelėjo pečiais Dori užsiminus apie kitų mokslo metų profesorius. Buvo kiek keista suprasti, kad herbologas mokykloje buvo tik dėl jos, ypač kai jie paskutiniu metu sutarė tikrai nekaip. Vis dėlto tėtis ją mylėjo kaip niekas kitas. Iš tos neklaužados mergaitės išaugino... Tiesą sakant, lygiai tokią pačią neklaužadą jauną merginą. Ši mintis prajuokino, tad rudaplaukė suprunkštė, nors nuotaiką kiek pagadino Dori entuziazmas kvidičo klausimais. Tokia meilė tam idiotiškam daiktui grifę gerokai erzino, tad ji susiraukė, tačiau daugiau nieko nesakė. Nuomonių išsiskyrimas tikrai nebuvo tai, dėl ko reikėtų griauti malonią atmosferą. Ji buvo pakankamai smagi, kad negalvotum apie visokias nesąmones. Pavyzdžiui, apie tai, ką veiksi rudenį.
- Sakai, nemėgsti Varno Nago, ar ne? - gudriai paklausė Deoiridh paimdama bombeles. Deja, nežinojo, kur tiksliai sėdi jos kambario draugės, tad prasmės palikti daikčiukus ant stalo nebuvo. Nesinorėjo, kad kokia pakliūtų Alanui. Bet štai įkišti keletą bombelių toms vištoms į lagaminus...
- Ačiū, būtinai panaudosiu, - išsišiepė mergina ir atsargiai susidėjo ginklus į kišenę. Blogiausiu atveju pamokys kambariokes traukinyje.
Tarsi prisiminusi, kad atėjo čia pavalgyti Deoiridh pradėjo kirsti kiek atvėsusią vištieną. Vis tiek buvo skanu, tad nuotaika buvo nebloga. Kartais visai smagu prisivalgyti ir pasišnekučiuoti su drauge, ar ne?
- Jeigu jau taip nemėgsti varnių, gal nori į juos paleisti kokią varnos kulšelę? - paklausė grifė draugės ir parodė į netoliese stovintį dubenį su varniena vištiena. Na ir kas, kad ne tas paukštis, varnanagės vis tiek turėtų būti patenkintos, ar ne? Nors pati prieš tą koledžą nieko neturėjo, puikiai suprato: paskutinės dienos proga tiesiog būtina pasiausti.

[Dori Mendel]

Dori prisiminė, kad valgė kiaušinienę. Pasmeigė jos šakute. Ši jau buvo atšalusi, bet dar įmanoma valgyti.
- Ta prasme, Matthew čia nebebus? - išsižiojo Dori ir dabar jau nustūmė lėkštę tolyn.
Ar Deoiridh juokavo? Juk Matthew čia dirbo... dėl Merlino barzdos, kiek laiko herbologas jau profesoriavo Hogvartse? Šito Dori nežinojo, bet tie trys metai, per kuriuos ji eidavo šiltnamin į Turner pamokas, mergaitei buvo pakankamai ilgas laikas.
- Bet jis... jis negali išeiti iš darbo! - pasakė trylikmetė ir suraukė antakius. - Jis negali...
Akyse susitvenkė kelios ašaros, tačiau vis dėlto trečiakursė neapsiverkė.
- Žinoma, tegul sau eina kur tik nori, - atsainiai burbtelėjo.
Mes tave palaikysime, mes tau padėsime, bla bla bla. Buvo paistalai. Nejau tikėjaisi, kad ir toliau rūpėsi Deoiridh ir Matthew? Naivuolė.
Dori nusivylimui, animagė smarvinių bombelių nepaleido čia ir dabar, o susikrovė jas į kišenes. Tačiau po to ji pasiūlė genialų dalyką.
- O tu žinai, Deoiridh? Aš nekenčiu paukščių. Nekenčiu. Ir aš tik dabar pagalvojau, kad varniai yra sparnuočiai, - susimąstė.
Mendel spoksojo į vištienos dubenį. Nutarė visą apėmusį apmaudą dėl herbologijos profesoriaus išlieti ant varnanagių.
- Ei, paukšteliai! - suriko Dori jiems. - Gaudykit! - ir pradėjo svaidyti kulšeles į Varno Nago stalo pusę.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Tokia jausminga (?) Dori reakcija, kad Matthew išeina iš darbo, nustebino. Kad ir ką klastuolė sakė, niekada neatrodė, kad ji pernelyg mėgsta herbologijos profesorių. Na, kaip gali šitaip nesisekti? Buvo labai sunku patikėti, kad visos nesąmonės, Dori apninkančios šiltnamyje, yra netyčinės. O tai bylojo, kad Matthew jai kažkuo yra nusikaltęs. Vis dėlto grifė neketino kažko sakyti. Tai buvo ne jos reikalas. Tiesa, daugiau nekomentavo ir to fakto, kad rudenį šiltnamyje karaliaus kitas žmogus. Tiesa, kad Matthew ten karaliavo, pasakyti būtų sunku.
Panašu, kad Dori ir pati sutriko ar išsigando atvirai parodytos emocijos. Deoiridh smalsiai pažvelgė į ją, bet ir toliau tylėjo. Ne jos būdui kištis į reikalus žmonių, kurie jai yra bent kiek svarbūs. Jeigu tai būtų kokia Daniela Kravitz, dar ne taip ją pakankintų. Bet Dori grifei rūpėjo.
- Nekenti paukščių? - pasitikslino rudaplaukė, nesupratusi, ką tiksliai draugė turėjo omenyje. Varno Nago mokinių? Paukščių, kurie skraido danguje? Ir, be to, už ką?
Kokią akimirką škotė ketino tramdyti draugę. Su Varno Nago mokiniais daug reikalų niekada neturėjo, tad nejautė poreikio elgtis šitaip keistai. Jau žiojosi kažko sakyti, tačiau galų gale suprato: o ko nepasilinksminti? Norėjo būti prisiminta Hogvartse - štai dar viena proga tai padaryti. Aišku, paveikslai galerijoje, prisimins tiek ją, tiek Alaną, bet čia pasitaikė galimybė dar labiau pasireikšti. Tiesa, maistą mėtyti buvo šiek tiek gaila, tad iš kišenės išsitraukė vieną smarvinę bombelę. Nieko nesakiusi paleido ją į Varno Nago mergaites, kurios pagaliau atkreipė dėmesį. Deoiridh iš paskutiniųjų stengėsi apsimesti esanti rimta ir niekuo dėta, tačiau nesusilaikiusi pradėjo garsiai kvatoti. Nusisuko į savo stalą ir maistą, tačiau nustoti juoktis nepavyko. Taip ir juto, kaip už nugaros esančios varnės pradeda siusti, bet tai visiškai nenuramino.

[Dori Mendel]

Dori jautė Deoiridh žvilgsnį, tačiau draugė, regis, neketino daugiau nieko sakyti apie Matthew. Neiškentusi trečiakursė ir vėl prabilo ta tema:
- Tai jis išeis iš darbo? - kiek nervingu tonu paklausė. - Kodėl man niekas nesakė, kad jis išeis iš darbo? - Mendel ėmė beveik tempti lūpą. - Nebus nei tavęs, nei Matthew, - jau nepasitaisė pavadinusi profesorių vardu. - Tai kurių galų man čia grįžti? Aš... aš mesiu mokyklą!
Prie kulšelių mėtymo animagė neprisijungė, tačiau numetė į varnių pusę smarvinę bombelę. Septintakursė juokėsi, bet Dori juokas visai neėmė, dabar jau ji norėjo tik kažkur išlieti susikaupusį apmaudą.
Matydama, kad Deoiridh šitie pokštai pralinksmino, klastuolė taip pat bandė šypsotis, krizenti, tačiau šios reakcijos buvo dirbtinės. Mendel tik mėtė tas kulšeles, kol galiausiai vieną pataikė kažkokiai varnei į galvą. Tada tamsiaplaukė jau natūraliai suprunkštė, nusisuko ir ėmė apsimesti, kad valgo.
- Taip, nekenčiu paukščių, - atsakė vyresnėlei. - Visų.
Dori maišantis mintims - mąstant apie Matthew, apie tai, kad rugsėjį šiltnamiuose pamokas ves jau kitas žmogus, apie Alrisos paukštį, kuris buvo įsipynęs mergaitei į plaukus, apie tą baisų didelį sparnuotį, kuris žiemą pagriebė Dori ir skraidė virš ežero - apie visa tai galvojant į jos veidą atskrido palaidas pudingas.
Valydamasi masę nuo akių Mendel išgirdo juoką, sklindantį nuo Varno Nago stalo. Žinoma, o tu tikėjaisi, kad niekas nekerštaus? Turėjai išlikti budri. Trylikmetė riebiai nusikeikė. Įprastai tokiose situacijose ji pradėdavo karščiuotis, tačiau dabar įnirtingai kovai nebuvo visiškai jokio noro.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Tas nenormalus Dori entuziazmas dėl Matthew kiek trikdė ir netgi erzino. O kas jai darbo, ar jis liks profesoriauti, ar ne? Tebuvo eilinis profesorius, per kurio pamokas klastuolė amžinai susimaudavo. Ar bent jau taip buvo supratusi iš paties profesoriaus pasakojimų. Taip, giliai širdyje Matthew Dori mėgo, bet nepakankamai, kad dėl jos liktų mokytojauti. Jis dėl manęs čia sėdėjo visą šitą laiką. Ko jam grįžti, kai aš baigsiu Hogvartsą? Toks susierzinimas trikdė ir pačią grifę, bet galiausiai ji suprato: tai pavydas ir noras pasilikti Matthew tik sau. Dori turėjo tėvus, vasarą praleis su mama, kam jai dar Matthew?! Štai ji, Deoiridh, galimybės leisti laiką su tikraisiais tėvais neturėjo.
- Nori pasakyti, esi čia tik dėl manęs ir profesoriaus Turner? - pabrėždama Matthew pavardę sarkastišku tonu paklausė. - Maniau, kad mėgsti viską, kas magiška!
Kiek per vėlai suprato kalbėjusi pernelyg piktai ir nedraugiškai. Pastaruoju metu klastuolės gyvenime buvo daug nutikimų, kurie tikrai nebuvo visiškai paprasti. Į širdį bandė smelktis kaltė, bet, laimei, netoliese buvusios Varno Nago mokinės nukreipė tas mintis. Keiktelėjusi išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją į Dori veidą.
- Valyk. - griežtai ištarė ir pažvelgė į draugę. Dabar buvo kiek gėda dėl visai neseno sarkastiško pasisakymo. Argi mergaitė kalta dėl to, kaip jaučiasi? Gal kaip tik reikėtų vertinti tai, kad kažkam yra reikalinga? - Klausyk, Dori, aš… Atsiprašau. Nenorėjau taip tavęs užsipulti…
Grifė nuleido akis. Nepaisė nei krizenančių varnių, nei to, kad ką tik buvo puikios nuotaikos. Dabar tiesiog norėjosi prasmegti skradžiai žemę.

[Dori Mendel]

Deoiridh nuotaika išgaravo. Ji susierzino, kažką mąstė, o galiausiai pašaipiai paklausė, ar Dori čia yra tik dėl jos ir Matthew. Stebėdama vyresnėlę Mendel susiraukė. Akimirką pagalvojo, kad rudaplaukė pavydi. Tačiau ko jai pavydėti? Ko? Ir tada trylikmetei į galvą toptelėjo baisi mintis: gal Deoiridh patinka Matthew? Nuo šios minties Dori netyčia garsiai aiktelėjo. Pasijuto nusigandusi.
Deoiridh kerais išvalė pudingą, kuriuo varniai papuošė Mendel veidą.
- Ačiū, - padėkojo draugei. - Viskas gerai, - numojo ranka. - Tiesiog... tiesiog jūs man tiek padėjote. Tu ir herbologijos profesorius, - dabar jau rinko žodžius. - Priėmėte mane per atostogas, palaikėte sunkiomis akimirkomis ir man... ir man tiesiog bus sunku, kai Hogvartse nebeliks nei vieno, - atsiduso. - Bet aš viską suprantu. Tu baigi mokyklą. Profesorius gyvena savo gyvenimą. Viskas suprantama, - gūžtelėjo pečiais.
Tada įsistebeilijo į septyniolikmetę.
- Gal nori kruasano? - atkišo lėkštę su bandelėmis.
Pati pasiėmė vieną ir atsikando.
- Su kumpiu ir sūriu, - pasakė pilna burna. - O tau patinka koks nors vaikinas? - neva nerūpestingai paklausė. - Gal tu turi vaikiną, tik slapukauji? - stengėsi klausti draugiškai, tartum juokaudama.
Labiau už viską trečiakursė troško, kad Deoridih pasakytų, jog turi vaikiną. Tada ta baisi mintis pasitrauktų iš Mendel galvos, nes ji siaubingai trikdė. Jeigu taip atsitiktų, sugriūtų visa graži šeima, kurios dalimi Dori slapčia save laikė.
Po akimirkos Dori dar spėjo pagalvoti, kad paklausė to, ko klausti nederėjo. Juk Deoiridh nemėgo pasakoti apie savo asmeninį gyvenimą. Tikriausiai dabar įsižeis, pasius ar dar kas nors, pamanė mergaitė ir sučiaupė lūpas. Laukė atsako.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Atrodė, kad Matthew tema nebebus tęsiama, tad viskas buvo gerai. Reikėjo pamiršti šitą nejaukumą ir judėti toliau. Ne dėl to apsidžiaugė pamačiusi Dori, kuri, deja, netruko ir vėl grįžti prie profesoriaus temos. Dabar suprato nežinojusi, kaip klastuolė vertina tai, kas nutiko žiemą. Deoiridh nesijautė nuveikusi kažką ypatingo, mat ir pačiai buvo smagu atostogas leisti ne tik su Matthew. Na, o tai, kas nutiko iš karto po Kalėdų… Iš anksto niekas nenumatė, o negi ji gali paimti ir numesti draugę likimo valiai? Ar Dori anksčiau taip blogai galvojo, kad dabar nuoširdžiai stebisi? Tai šiek tiek skaudino, bet Deoiridh pasistengį to neparodyti.
- Bet kas būtų tą padaręs, - abejingu balsu tarstelėjo ji. Laimei, bent jau Varno Nago mokinės, regis, jomis nebesidomėjo, tad buvo galima pamiršti, kad jos egzistuoja.
- Žinoma, - su mielu noru paėmė kruasaną ir atsikando. Valgyti, tiesą sakant, nenorėjo, tačiau vylėsi, kad tai padės šiek tiek numušti įtampą, kuri atkakliai nenorėjo trauktis. Maistas buvo skanus, tad grifė jau žiojosi padėkoti ar pasakyti šiaip ką nors, kai Dori ir vėl viską sugadino. Apie Sigurdą tikrai neketino pasakoti, bet ar gali būti, kad draugė kažką žino? Pastebėjo galbūt pakitusį elgesį, kai islando nebėra mokykloje? Ar suprato, kad ji šiais metais gauna daugiau laiškų? Ir, svarbiausia, kaip dabar atsakyti į klausimą, kad nereikėtų juodai meluoti, bet nepasakytų per daug? Tiesą sakant, kad nepasakytų nieko. Sigurdo ir jos draugystė buvo kažkas, ko nesinorėjo pasakoti niekam. Jeigu nebūtų kvietusi islando į Aberdiną, tikriausiai nežinotų net ir Matthew.
- Aš? Tau atrodo, kad su manimi kažkas draugautų? - galiausiai sugalvojo variantą Deoiridh ir nusijuokė. Juokas skambėjo dirbtinokai, bet mergina vylėsi, kad to užteks nukreipti dėmesiui. - O gal pati ką turi? - pasmalsavo. Prisiminė, kad Dori nemažai laiko leidžia su Alanu, tad kas ten žino? Nors ir vaikai, bet visko būna, ar ne?

[Dori Mendel]

Ne, nebūtų, pagalvojo Dori, bet nieko nesakė. Aš nebūčiau taip padariusi. Nebūčiau kvietusi į savo namus kažkokios mažvaikės, kuri jau šimtus kartų būtų suniokojusi mano įtėvio darbo vietą. Širdį persmelkė kažkoks kaltės jausmas. Dori tikrai nebūtų tokia gera su kitais, kokie kiti būna su ja.
Trylikmetė bijojo animagės reakcijų, tačiau ši visai nuotaikingai pasivaišino kruasanu ir buvo galima kurį laiką ramiai kramtyti. Reakcija į klausimą apie vaikiną Mendel taip pat maloniai nustebino. Deoiridh, žinoma, nepuolė pasakoti trečiakursei apie savo meilės reikalus, tačiau vis dėlto neatrodė, kad būtų susinervinusi. Pokalbį pavertė juokeliu. Klastuolė šyptelėjo.
- Žinoma, kad draugautų! Jeigu būčiau vaikinas, tikrai su tavimi draugaučiau!
Dabar Dori susijuokė. Suprato, kad pasakė visišką nesąmonę, tačiau bent jau atslūgo įtampa. Ir pasidarė dar labiau smalsu nei anksčiau, ar rudaplaukė turi vaikiną, tačiau Mendel susitaikė su tuo, jog jos smalsumo šita tema šiandien tikrai niekas nepatenkins.
Kai Deoiridh paklausė mergaitės, ar ji pati neturi vaikino, klastuolė iškart pagalvojo apie Alaną, bet juk jis, deja, nėra jos vaikinas. Tada prisiminė nutikimą per kvidičą su Indio ir užraudo kaip rožių darželis. Nors nuo tos kvailystės praėjo jau beveik dveji metai, vis tiek buvo suknistai gėda.
- Ne, neturiu, - burbtelėjo.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Laimei, Dori nepradėjo kabinėtis dėl vaikino ir, atrodo, atsakymą priėmė. Nežinia, kodėl, bet Deoiridh nebuvo pasiruošusi kam nors pasakoti apie Sigurdą. Paskutinio susitikimo metu jie lyg ir išsiaiškino esantys pora, bet tai nepadėjo apie jį kalbėti. Ne, bent jau kol kas islandas buvo mažytė paslaptis, kurios grifė nepasakos niekam. Net ir Matthew neminėdavo nieko, kas nebuvo absoliučiai būtina. Tiesą sakant, su herbologu beveik visai nebendravo. Buvo smalsu, kaip viskas bus dabar, bet šiandien dar buvo galima apie tai negalvoti.
Skaisčiai išraudęs draugės veidas privertė išsišiepti. Akivaizdu, kad kažkas buvo. Alanas? vis labiau tuo įsitikino Deoiridh. Supratingai nusišypsojo. Vis dėlto Dori atsakius neigiamai nieko nesakė. Puikiai suprato, kad pat nenorėjo nieko sakyti, tad tikrai nespaudė draugės išsipasakoti viską. Kada nors, kai bus pasiruošusi, galės pasakyti. Dabar jai tebuvo trylika (o kada jos gimtadienis?..), tad nenuostabu, kad vaikinai galėjo būti ne itin patogi tema.
- Žinai, gal ir gerai, kad tu ne vaikinas, - sukikeno Deoiridh, tik dabar prisiminusi tą itin keistą komentarą. Nelabai suprato, ką Dori nori juo pasakyti, bet gilintis neketino.
Skubiai susigrūdusi kruasaną į burną įsipylė moliūgų sunkos ir neskubėdama išgėrė. Suprato maisto pasiilgsianti. Buvo apmaudu, kad taip ir nepasiryžo atviriau bendrauti su Sigurdu, kai jis dar mokėsi Hogvartse. Prisiminti laiką prie šio stalo būtų tikrai smagiau. O dabar... Dažniausiai sėdėdavo viena, kartais persimesdama pora žodžių su kambariokėmis, kurių tiesą sakant, net nemėgo. Dori ir Zoey buvo tos draugės, kurios praskaidrins prisiminimus apie Hogvartsą.
- Manau, reikėtų persižiūrėti, ar tikrai viską susidėjau, - kiek skubotai pratarė Deoiridh pajutusi, kad gali kaip mažvaikė apsiverkti. Ne, šito nebuvo galima leisti, tad skubiai atsistojo. - Eini?
Dar kartą nužvelgusi salę grifė suprato jos niekada nebepamatysianti. Tai buvo keistas jausmas, tad kol nepradėjo ašaroti nieko nelaukė ir skubiu žingsniu nukulniavo išėjimo link.

[Andrew Link Grey Vilson]

Džeimsui įžengus pro dideles duris buvo pilną stalų bet kaip niekada visur buvo tuščia. Tikriausiai visi savo kambariuose pagalvojo vaikinas. Teleskopas stovėjo ant stalo. Taip, teleskopas kurį Džeimsas nešėsi iš astronomijos bokšto. Juos turėjo net tris. O kam tiek? Vaikinas nežinojo.
-reiks gal kokiam pirmakursiui atiduot.
Tarė vaikinas ir nusišypsojo. Atsisėdęs ant Grifų stalo pradėjo mąstyti apie viską. O ypač apie tai koks jis subrendęs ir rimtas tapo paleidęs "senajį Džeimsą" kuris išvisų tyčiojosi ir darė nesąmones. Bet ką gi. Kas buvo tas buvo. Su tais žodžiais ištiėsė lazdelę ir tarė:
-Avis
Iš lazdelės išlindo paukščiukai kurie skraidė po visą salę. Šie kerai buvo gan įdomus bet labai lengvi dėl ko Džeimsas juos ir ištarė.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw norėjo valgyti ir jau ilgą laiką šio noro nesugebėjo pamiršti. Ar šioje vietoje kažkur galima pavalgyti? Velsietė neprisiminė, kur esanti, tačiau teleskopo juk nekramtysi... Vadinasi, reikėjo rasti maisto. Tik kur, po galais, jo ieškoti? Galbūt galėtų padėti Liucija? Problema buvo ta, kad Elliw nė neįsivaizdavo, kur galėtų geriausią ir protingiausią mergaitę pasaulyje rasti. Tad ar jai ieškoti Liucijos, ar... Ko ji ten norėjo? Šito, deja, jau neprisiminė. Tik žinojo esanti alkana.
Galvodama, kaip išspręsti šitą problemą, klastuolė klaidžiojo po pilį. Alkis vis stiprėjo ir atkakliai nesileido pamirštamas. Rankose laikomas teleskopas šį kartą visai nepadėjo, tad norėjosi jį šveisti į šoną. Vis dėlto tai buvo didžiausia brangenybė, su kuria taip žiauriai elgtis negalima. Taigi vis dar laikė prietaisą rankose ir lakstė koridoriais. Kažkuriuo metu pasijuto labai pavargusi, tad pamačiusi įdomias duris priėjo prie jų. Neprisiminė, kodėl tai daro, tačiau tai buvo durys į kažkokią salę, kur anksčiau galbūt buvo tekę lankytis. Kiek pasvarsčiusi, ar galės čia gauti maisto, Elliw pamiršo, apie ką galvojo, tad tiesiog įėjo vidun. Ilgi stalai jos nesudomino, tačiau ant vieno iš jų stovėjo...
- Mano teleskopas! - baisiausiai apsidžiaugė velsietė ir nukurnėjo prie to stalo. Pakeliui užkliuvo už kito, tačiau galiausiai pasiekė vietą, kurioje iš tolo matėsi astronomijos prietaisas. Elliw čiupo teleskopą ir įdėmiai jį apžiūrėjo. Jis atrodė esantis sveikas, tad gyvenimas buvo visai neblogas. Klastuolė patenkinta spoksojo į rankose tvirtai laikomą brangenybę ir galiausiai suprato: tai yra kaip tik tai, ko ji ir ketino ieškoti.
Kad norėjo valgyti, Elliw jau seniai buvo pamiršusi.

[Andrew Link Grey Vilson]

-Mano teleskopas!-surekė Džeimsas po to kai kažkokia mergiūkšte žymisi vyresnė už Džeimsą sugriebė jo prietaisą. Mergaitė atrodė gan "kvaila" vienu metu bėgdama ji užkliuvo. Su šiom mintim Vaikinas prisiminė kad turi teleskopu daugiau tad šito buvo negaila.
-pasilik jį sau tik nesudaužyk jei sudaužysi aš sudaužysiu tave ateik aš jį sutvarkysiu.
Tai pasakęs Džeimsas nusišypsojo jis pagaliau pradėjo daryti gerus darbus. Bet gal tą mergaitę reikėjo pastumti nuo teleskopo ir pasakyti kad tai ne jos? staiga vaikinukas net nesupratęs ištarė:
-Kas tu?
Tai nuskambėjo šiek tiek agresyviai bet ką padarysi. Paukščiai vis dar plasnojo salėje su savo baltais popieriniais sparneliais, o Džeimsas akimis stebėjo merginą ir mąstė kas ji

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw buvo labai patenkinta dėl savo atradimo. Kaip ji galėjo pamiršti, kad teleskopas yra būtent čia? Kita vertus... O kaip jis čia atsidūrė? Vis dėlto dabar tai nebuvo svarbu, mat teleskopas buvo gyvas ir sveikas. Ir, kas svarbiausia, saugiai įsitaisęs klastuolės rankose.
Netrukus kažkas prabilo ir paminėjo teleskopą. Elliw žvilgtelėjo į tą mergiūkštę, kuri paaiškėjo esanti berniūkštis. Jis šnekėjo kažkokias nesąmones. Visi ir taip žino, kad šis teleskopas priklauso būtent jai! Buvo galima pamanyti, kad tai neLiucija, ne neLiucija ar ne ne neLiucija. Deja, tas tris bjaurybes Elliw prisiminė tiesiog puikiai, tad žinojo: šis berniūkštis nėra nė viena iš jų. Kurį laiką spoksojo į pirmą kartą gyvenime matomą berniūkštį, bet galiausiai nusisuko. Pamiršusi, kad prie stalo ką tik su kažkuo susitiko velsietė jau norėjo eiti sau, kai kažkas prabilo. Tai gerokai išgąsdino - Elliw buvo įsitikinusi čia (kad ir kur tas "čia") esanti viena. Iš išgąsčio ji net pašoko ir išmetė teleskopą iš rankų. Jis nukrito ant žemės ir gailiai sudužo.
- Mano teleskopas! - garsiai suriko klastuolė, vėl pamiršusi apie netoliese esantį nepažįstamą berniūkštį. Dabar jai reikėjo Liucijos - tik ji ir kitos keturios draugės mokėjo taisyti teleskopus. Tik kaip vis dėlto geriausią ir protingiausią mergaitę surasti?
- Liucija? - viltingai kreipėsi Elliw. Galbūt kaip tik šį kartą ji pagaliau pasirodys, ir visai netrukus astronomijos prietaisas vėl bus sveikas? Deja, geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje teleskopo gelbėti neatėjo, tad Elliw pasijuto esanti visiškai viena. Ji liūdnai žiūrėjo į teleskopo liekanas ir svarstė, ką daryti dabar.

[Andrew Link Grey Vilson]

Taip ir ji vistiek tai padarė. Padarė ko prašiau nedaryti. Sudaužė teleskopą
-Elliw, Liucijos nėra bet aš sutvarkysiu tavo teleskopą. Beje mano vardas Džeimsas.
Kad ir kaip vaikinas tingėjo jis pasiemė teleskopą išsuko varžtus ir kaip tik turėjas atsarginį lešį kurį nešėsi kartu su savimi (jeigu ką) pakeitė stiklą.
-imk bet daugiau nebesudau.....
Su tais žodžiais nutilo nes žinojo kad ji tai padarys specialiai.
-jeigu ką visada kreipkis būsiu šalia
Paukšteliai dar skraidė ir kiek Džeimsas spėjo įžiurėti vienas skrido tiesiai į jį ir įsipainiojo plaukuose.
- nesuvaldžiau nes nukreipiau dėmesį.
Lyg teisindamasis tarė vaikinas.
- Gal nori valgyti?-keistdamas temą jis šiek tiek nutilo. Salėje buvo nejauki tyla kurią žutbutinai turėjo sutramdyti. Bet kaip? O gi Maistas!!
-tuoj gryšiu Elliw niekur neik
Nubėgęs link virtuvės Džeimsas išrekė.