[Mireille Céline Leroy]

Leliana dėbtelėjo į šalimais jos kojų išspjautą smėlį, tarsi šis galėti pasislinkti metrą į šoną vien nuo jos žvilgsnio, bei suraukė nosį. Negalėjo nuslėpti, jai tai ne itin patiko. Nepatiko jai ne smėlis – atvirkščiai smėlį ji mėgo, - bet pačios aplinkybės. Nepaisant to, mergaitė, nepažįstamajai nutipenus upelio link, blankiai šyptelėjo ir vėl atsuko veidą gluosniui. Atrodė mažne romiai. Gaila tik tiek, jog nebegalėjo sugrąžinti išslydusios bei tolyn nuplevėsavusios akimirkos.
- Jei ne žmogus, tuomet mes abi galime būti, kuo panorėjusios, - po kelių akimirkų atsakė į garbanės žodžius. – Kuo norėtum būti?
Galvon dingtelėjus šiai minčiai, Lija paskendo mintyse. Iki šiol nebuvo susimąsčiusi, kuo galėtų būti, jei ji nebūtų ji. Nors, greičiausiai, vis tiek būtų savimi, tik gal kiek kitokia fiziškai. Varniukė norėjo tuo tikėti. Ir tikėjo. Jai patiko jos siela, ir dar patiko žinoti, kad kitos tokios pasaulyje nėra. Jei tiesą sakant, tai, jos galva, visos sielos unikalios, bet, be abejo, sava visuomet bus mieliausia.
Išnirusi iš minčių, Leliana kartu ištraukė iš žemės pirštus bei apsižvalgė. Kiek tolėliau, prie tankėjančių medžių, pamatė būtent tai, ko jai reikėjo – kokią metro ilgio laibą lazdą. Nuėjusi tenai ją paėmė ir kiek pakilnojo rankose tarsi sverdama.

[Morgana Buterfield]

Rusvaplaukė vėl išgirdusi nepažįstamosios balsą papurtė galvą ir atsipeikėjo. Dabar ji susimąstė, kuo ji būtų, jei nebūtų žmogus. Tai išties sunkus klausimas jai, ji turbūt vis tiek pasirinktų savo žmogiškąjį pavidalą. Na, nebent ji taptų kokiu mistišku gyvūnu - jei negali būti magijos pasaulyje kaip burtininkė, būtų koks gyvūnas.
Ji neatsakė į mergaitės klausimą, bent balsu. Morgana atsistojo nuo kranto ir pažvelgė į nueinančią nepažįstamąją. Ji kiek suraukė nosį, bet toliau žvelgė į mergaitę kuri priėjusi prie medžių pačiupo ilgą ir grublėtą lazdą.
Klastuolė vėl susimąstė, ką šį atvykėlė daro tokiu laiku Uždraustajame miške? Nors toks pat klausimas iškilo ir Morganai, ką jį daro Uždraustajame miške beveik vidurnaktį.
–Ką tu veiki čia tokiu laiku?– ji nė pati nepajuto kaip išsprūdo šie žodžiai iš lūpų.
Ji papurtė suveltus plaukus ir toliau spoksojo į mergaitę su lazda, kur prietemoje ji atrodė net baisiau.

[Mireille Céline Leroy]

Vis dar sverdama pakeltą šakelė rankoje, Leliana šiek tiek pakreipė galvą šonan tarsi įtemptai mintydama. Jai nepraslydo pro ausis, jog nepažįstamoji taip ir neatsakė į klausimą, todėl nejautė pareigos pasidalinti ir savais apmąstymais.
Galiausiai, tikriausiai dorai nė nepraėjus dešimčiai sekundžių, varniukė silpnai, veik nepastebimai truktelėjo petimi bei vėl sugrįžo atgal, kur buvo daugiau erdvės. Žvilgtelėjusi dangun į žvaigždes susirado šiaurinę ir laikomos šakelės galu žemėje kuo tolygiau įspaudė penkis taškus, sudarančius apskritimą. Tuomet, iš lėto ėmė vesti šakele nuo vieno taško iki kito. Tiesa, tai visai nebuvo būtina, bet mergaitei norėjosi, kad vėliau viskas išeitų kuo lygiau, tad dabar silpnai žymėjosi linijas.
- Mėginu šį tą naujo, - itin aptakiai atsakė. - O tu kodėl bastaisi miškais beveik patį vidurnaktį? - vesdama vidinį ratą paklausė, o baigusi pasilenkė bei ištraukė susuktą baltojo šalavijo ir levandų smilkynę. – Štai, jei nori uždek. Jei nenori, vėliau vis tiek turėsiu uždegti.
Galiausiai dar kartą, tik kitomis kryptimis, einančiomis per rato vidų, o ne išore, sujungė visus taškus, sudarydama penkiakampę žvaigždė ir ėmė kuistis savo krepšyje. Penkiuose taškuose pastatė didesnes, skirtingų - geltonos, žalios, raudonos, mėlynos ir violetinės - spalvų žvakes, o tuomet atsitiesė vienoje rankoje laikydama druskos sklidiną kapšelį, o kitoje gniauždama seno, nurudusio popieriaus lapą.
- Nepažinojau savo tėvo, gyvenau su patėviu. Mama visuomet sakė, kad jis miręs, supranti? - visai netikėtai prabilo. Šiaip ar taip, jei toji mergaitė iki šiol neišėjo, tai bent jau žinos, ką varnė trokšta padaryti. – O prieš išvykdama čionai, vienoje močiutės knygoje suradau tokį ritualą, kuriuo galima prisikviesti mirusio žmogaus dvasią, supranti? – kiek pastėrusiomis akimis pakartoje ir pamojavo iš knygos išplėštu lapu. Lija labai tikėjosi, jog močiutė nesupyko dėl to niekšybės tokiai senai knygai.

[Morgana Buterfield]

Morganos toks mergaitės atsakymas nepatenkino. Mėgina šį tą naujo. ji pašaipiai pamąstė. Iš ties gana kvaila taip bastytis. Ji turėtų grįžti atgal į mergaičių kambarį, atsigulti į lovą ir užmigti, tačiau ji norėjo pamatyti ką darysi ši mergiotė.
O pamačius kaip ji braižo pentagramą ir ant žvaigždės kampų sudeda skirtingų spalvų žvakes, dar labiau susidomėjo. Ji buvo išties keistoka būtybė, bet tą pati apie save pasakytų ir Morgana. Jos abi keistos, nes vidury nakties bastosi Uždraustajame miške.
–Aš atsivilkau čia dėl nuolatinių košmarų, tiesiog atsibodo įprastas Hogvartso kiemas. Užsinorėjau kažko naujo, be to mokslų metų pabaiga, jie nieko nebepadarys.– rusvaplaukė atsainiai gūžtelėjo ir tada iš kišenės išsitraukė burtų lazdelę. Ji užvertė akis į viršų bandydama prisiminti burtažodį.– Incendio.
Taip ji uždegė visas penkias žvakes, kurios blausiai apšvietė nepažįstamosios veidą. Ji buvo blyški ir atrodė tarsi vaiduoklis, bet turėjo rausvas lūpas, kurios atrodė tarsi apkramtytos, tamsius plaukus, kurie tarsi bangos vilnijo jos nugara. Ji atrodė tarsi japonė, bet turėjo ryškias mėlynas akis, dėl ko atrodė gana keistai. Tai pat Morgana pastebėjo ir tai, kad nepažįstamoji yra iš Varno nago koledžo.
–Aš manau, kad tai šaunu. Na žinai, išsikviesti dvasias. Man patinka šis sumanymas.– rusvaplaukė sužavėta nusišypsojo ir pasitrynė rankas.
Jai patiko idėja apie dvasias, ji net dievino ją. Dvaasios. Kažkas nuostabaus ir naujo.

[Mireille Céline Leroy]

Lelianai patiko, jog toji mergaitė nepamanė, kad kalba kvailystes. Neišvadino kvaišele kaip kiti, iki šiol akies krašteliu nužiūrėję, kuo ji užpildo savo laisvalaikį. Net taip, kaip šeimos nariai, kurie tariamai turėtų palaikyti ir, kurie kas kart tik pavartydavo akimis bei nusisukę eidavo užsiimti „rimtais“ ir „naudingais“ darbais. Žinoma, tik ne močiutė. Ji visuomet palaikė ir mokė. Tikriausiai tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl mergaitę išsiuntė pas tetą.
Tokioms mintims suplūdus galvon, Lelija kilstelėjusi ranką pasitrynė skruostą ir nuleido akis. Nė nepastebėjo, kad nepažįstamoji jau spėjo sudegti visas žvakes.
- Ak, pirmiausiai, manau, reikėjo pasmilkyti tą smilkynę, jog nuo blogos energijos išvalytume šią vietą, - sutrikusi pakreipė galvą. Greičiausiai garbanė pamanė, jog varnė prašė uždegti žvakes, o ne žoleles. – Bet gal bus gerai ir dabar.
Tiesą sakant, nebuvo tuo tikra. Močiutė visuomet kartodavo, kad prieš ko nors imantis pirmiausia reikia atsikratyt blogų minčių ir apvalyti pasirinktą vietą. Tačiau gal nieko nenutiks. Juk tai tik žvakės.
Trumpam padėjusi druskos kapšelį šalin ir paėmusi pamirštą smilkynę, Lija bakstelėjo į ją savo lazdele bei leido šiek tiek padegti. Tuomet užpūtė liepsnelę, o nuo sudžiovintų žolelių ėmė kilti kvapnūs dūmai. Perbraukusi laikomais smilkalais išilgai savęs, per rankas ir per kojas, bei tą patį padariusi ir raudonplaukei, ėmė vaikštinėti po laukymę vis vėduodama laikomu žolelių ryšuliuku. Buvo dariusi tai dešimtis kartų, tačiau dabar mąstė, ar šįkart jau nebus per vėlu.

[Morgana Buterfield]

Morgana nervinai pasikasė galvą ir iškeikė save už nesiklausymą ir nesupratingumą. Bet tas mintis greitai nustūmė šonan ir pagalvojo apie tai ką reiks daryti kai kviesis dvasiais. Ar viskas bus kaip per žiobariškus filmus? Ar reikės sėdėti susikibus rankom ir murmėti kokias kalbas?
Bet visas mintis nutraukė staiga sukilęs čiaudulys nuo smilkalų kvapo. Ji pradėjo ištisai čiaudėti it koks kačiukas.
–Atleisk,– ji atsiprašė ir susimąstė koks galėtų būti mergaitės vardas.– Kuo tu vardu?
Rusvaplaukė mintyse spėliojo ar jos vardas yra koks egzotiškas ir retas, sunkiai ištariamas ar gana lengvas ir dažnai vartojamas? Mergaitė papurtė galvą ir išsitraukusi lazdelę bei pasakiusi burtažodį apšvietė didelę dalį kranto tuo pat metu ir keistąją mergiotę.

[Mireille Céline Leroy]

Numojusi ranka į raudonplaukės atsiprašymą, atseit nieko tokio, Leliana įsmeigė nebaigusias smilkti žoleles į minkštą žemę keli metrai nuo rato. Nuo jų vis dar plonu srautu kilo dūmelis tarsi sidabro upokšnis vinguriuojantis aukštyn.
- Aš - Leliana, o kuo tu būsi vardu?
Varniukė tik dabar susivokė, jog iki šiol nė nežinojo garbanės vardo. Tikriausiai visas kasdienes mintis ir mandagybes buvo išstūmęs vienintelis tikslas.
- Beveik baigta, - sumurmėjo vėl imdama druskos kapšelį ir padalindama jį į dvi dalis. Padavusi pusę klastuolei Lelija dar paaiškino: - Aš apibersiu ratus, o tu vidines linijas, gerai?
nusigręžusi mergaitė nužingsniavo prie artimiausios žvakės, suėmusi druskos maišelį už kakliuko apvertė jį bei ėmė lėtai berti ant prieš tai išvedžiotų rato linijų. Lėtai ėjo nuo žvakės prie žvakės, skrupulingai berdama baltas smilteles, o vėliau perėjo prie vidinio rato. Baigusi apžvelgė darbą ir ganėtinai patenkinta rezultatu išlankstė išplėštąjį lapą. Jau prieš tai buvo dešimtis kartų buvo jį skaičiusi ir vis suko galvą, ar nederėjo paimti dar ir šalimais buvusio puslapio.

[Morgana Buterfield]

Išgirdusi varniukės vardą Morgana kiek nusivylė, ji tikėjosi kažko sunkesnio ar įmantresnio. O Leliana toks paprastutis, tarsi lelija.
–Mano vardas Morgana.– ugniaplaukė jau norėjo tiesti ranką ir paspausti Lelianai, bet vietoje to jos delne atsirado odinis kapšelis su druska.
Ji išklausiusi varniukės nurodymų pradėjo lėtai eiti ir berti ant mergaitės nubrėžtų linijų. Kelis kartus netyčia prabėrusi ir patvarkiusi su ranka ji atsitiesė. Klastuolė pažvelgė į šalimais stovinčią mergiotę kuri rankose laikė seną, susiraukšlėjusį ir kiek pageldusį lapelį. Morgana priėjo prie tamsiaplaukės ir pažvelgė į lapelį. Tačiau blausioje šviesioje negalėjo įmatyti kas buvo parašyta.
–Ką dabar darysim? Sėdėsim tame rate ir murmėsime kokius keistus žodžius?– Morgana nežinia dėl ko staiga susierzino.
Ji papūtė užkritusią raudonų plaukų sruogą ir tada klestelėjo ant minkšto smėlio, šalia Lelianos kojų.

[Mireille Céline Leroy]

Varniukė silpnai suraukusi antakius braukė vienos rankos pirštais per eilutes. Nors buvo tikrai ganėtinai tamsu ir pirmą kartą žvelgiant į tąjį puslapį tegalėjai išvysti menku patamsėjimus raidžių ir paprastų braižinukų, tačiau Lelijos akys slyste slydo. Nė nebūtum galėjęs pavadinti to skaitymu, mat ankščiau tiek kartų regėjo tuos žodžius, kad dabar veik mokėjo visus mintinai. Greičiausiai būtų galėjusi išbert juos ir prižadinta vidury nakties. Nors dabar jau ir buvo vidurnaktis.
- Na, čia rašoma, jog visą laiką reikia iš lėto žingsniuoti aplink sukerėtą ratą. Kadangi mes dvi, tai tikriausiai reikėtų atsistoti priešingose pusėse ir kuo labiau suderinti žingsnius, - silpnai krimsčiodama lūpą pratarė bei netikėtai šyptelėjo. - Ak, ir turėsi nusiimti batus – taip energija lengviau srūva iš žemės į kūną ir atvirkščiai. Imk, pati paskaityk.
Leliana išsitraukė lazdelę, užžiebė jos gale šviesą, kad klastuolė galėtų įskaityti tekstą, ir ištiesė gelsvą lapą Morganai.

[Morgana Buterfield]

  Apakinta staigios ir ryškios šviesos Morgana kelias sekundes pabuvo užsimerkusi. Tada vos vos pravėrusi akis pradėjo skaityti. Raštas buvo ne ką tvarkingesnis nei jos pačios, o rusvaplaukė dailiai tikrai nerašė. Bet ji viską perskaičius kiek pašaipiai nusišypsojo. Viskas atrodė taip paprasta padaryti.
– Gerai. – atsainiai gūžtelėjusi pečiais pasakė klastuolė.
 Ji pasilenkė ir pradėjo greitai atrišti suvarstytus kareiviškus batus ir juos nusiavusi, mergiotė padėjo į šalį – ten pat kur numetė odinį maišelį nuo druskos. Atsitiesusi Morgana užkišo išslydusias netvarkingas sruogas atgal už ausies ir atsistojo, prie jos manymu pusės rato. Rusvaplaukė nusivalė kiek prakaituojančius delnus į juodas kelnes ir pažvelgė į mėlyną žvakę, kurios liepsna buvo neįprastai didelė. Visų žvakių liepsnos buvo didelės ir keistai judėjo, tarsi prisidėtų prie mergaičių ritualo šokdamos savo šokį. Morgana pajuto kaip netikėtai pašiurpo jos rankų plaukeliai ir keisti šiurpuliukai nuėjo per nugarą, tačiau nekreipė į tai dėmesio – pamanė, kad tai dėl vėsaus oro.

[Mireille Céline Leroy]

Klastuolei nusispyrus batus, Leliana sulankstė storo popieriaus lapą ir įkišo atgal į krepšelį, visai užmirštą ir vis dar gulintį po guosniu. Dedant jį atgal į savo vietą, viduje kažkas tyliai dunkstelėjo ir varnės galvoje susijungė du palaidi virvės galai. Greitai dar kartą įkišusi ranką į krepšį, kiek pasikuitė ir ištraukė penketą nedidelių akmenukų. Mergaitę tarsi vanduo perliejo pagalvojus, kad vos jų nepamiršo.
Nueinančiai į kitą rato pusę Morganai paskubomis delnan įspaudė mėnulio akmenį, azūritą ir kalnų krištolą, o savuose pasiliko kraujo akmenį bei peridotą.
- Tik neišmesk jų. Suverti būtų, be abejo, patogiau, bet, na, gerai kad iš vis jų radau, tad dabar reikia nenumesti žemėn, kol visko nebaigsim, - paskubom murmėdama paaiškino jai.
Garbanei užėmus vietą prie mėlynosios žvakės, Lelija atsistojo tiksliai priešingoje pusėje, tarpe tarp geltonosios ir žaliosios žvakių. Trumpam nuleido žvilgsnį į žemė, kad atsikratytų pašalinių minčių bei nusiramintų, tačiau protui vis taip pat karštligiškai dūzgiant, galiausiai vėl pakėlė akis, ir įsmeigusi jas į Morganą, kad darytų kaip ji, žengė žingsnį dešinėn.
- Tu, kuris dar vakar gyvenai, - jos balsas naktyje nuaidėjo pakankamai aiškiai, o gamta aplinkui, regis, sustingo. Svirplių ir tų pačių nebegalėjai išgirsti. Arba gluosnių - visi jie nutyko. – Mano siela šaukiasi tavęs vis nebyliai, - rankose laikomi akmenys sušilo, tačiau ne taip, kaip sušyla ilgai delnuose spaudžiami daiktai – dabar rodėsi, jog jie patys skleidžia šilumą. – Sugrįžk atgal iš šešėlių į šviesą, - rato riba, palengva vis dedant po žingsnį dešinėn, buvo labai arti pėdų. Labai. Bet Lija itin susikaupusi stengėsi jos neperžengti ar net neužminti. – Išlaisvink vėl balsą ir sakyk tik tiesą.
Žodžiai nutilo, o ji sustojo kitoje rato pusėje, prie mėlynosios žvakės. Varnanagė buvo sutrikusi, mat iki šiol nieko reikšmingo taip ir neįvyko. Ji vis svarstė, ką bus padariusi ne taip, bet galiausiai įtikino save, jog viską pakartojus ir apėjus pilną ratą, viskas bus taip, kaip turi būti. Kad joms pavyks.

[Morgana Buterfield]

  Ji jautė, kad kažkas ne taip. Pasidarė velniškai tylu, atrodė, kad net pats upelis sustojo. Morgana sustojo tarp geltonos ir žalios žvakių. Jų liepsnos buvo didelės ir lėtai šokinėjo, nors vėjelio atrodė, kad nėra. Jos pradėjo eiti antrą kartą ir Morgana tai pat sakė žodžius, nors nelabai juos atsiminė.
– Tu, kuris vakar gyvenai, – ji netiksliai pasakė, bet niekas to neišgirdo. – Mano siela šaukiasi tavęs nebyliai.– ji vėl pajuto kaip akmenys jos delnuose pradėjo šiltėti ir mergiotė nė nepastebėjo, kaip netyčiomis perbraukė per smėlio liniją. – Sugrįžk atgal–
  Garbanei užgniaužė kvapą, ji jautė, kad kažkas yra šalia. Negalėjo to matyti, bet matė kaip vaizdas rato vidurį raibuliuoja. Ji matė kaip tas raibuliuojantis siuletas priartėjo prie Lelianos ir tada prie Morganos. Bet staiga jis ištrūko iš rato, trenkėsi į garbanę ir ji išmetė akmenis bei pati parvirto ant smėlio. Rusvaplaukei truputį susisuko galvą ir ji nebematė raibuliuojančios sielos, bet girdėjo kaip ji pradėjo visur daužytis, trankytis... Ir tada viskas nutilo ir pranyko.

[Mireille Céline Leroy]

Pradėjus eiti likusią rato dalį, prie Lelianos balso prisijungė ir antrasis. Galbūt ne visiškai tiksliai ištariantis frazes, tačiau juodaplaukė tai ir ne itin rūpėjo, mat esmė vis tiek liko ta pati. Na, ji tikėjosi, kad tos smulkios klaidelės iš tiesų neturi jokios reikšmės, bet, šiaip ar taip jau, nieko pakeisti jau nebegalėjo. Iš dviejų mergaičių sklindantys žodžiai susitikę rato vidury persipynė ir patys pleveno panašiai kaip tosios žvakių ugnelės, nušviečiančios jų kelią.
Tačiau per akimirką viskas susprogo tarsi per daug išsipūtęs muilo burbulas. Tiesą sakant, Lelija nė nematė, kas visa tai susprogdino. Jos ėmė zuiti įvairūs klausimai, kuriems atsakymų, deja, kol kas nesugebėjo rasti.
Netikėtai varnanagės akys užkliuvo už prieš tai rate išryškėjusio raibuliuojančio pavidalo, kuris ištrūkęs iš nubrėžtų ribų trenkėsi į Morganą. Visas veiksmas Lijai sustingo ir mergaitė tarsi sulėtintai matė, kaip klastuolė virsta ant žemės. Jau antrą kartą per valandą.
Pirmakursė kiek gąstelėjusi žvelgė į nekrutantį bendraamžės kūną nepajėgdama išspaust net aiktelėjimo. Praėjus stinguliui ji puolė į priekį, tačiau, dar net nepasiekus ugniaplaukės, ją sustabdė nematoma siena, o tuomet buvo nublokšta atgalios.

[Morgana Buterfield]

  Praėjus kiek laikui Morgana lėtai pakėlė galvą. Jai vaizdas kiek liejosi ne vien dėl keisto dujinio kūno smūgio, bet ir dėl to, kad į akis pateko smėlio. Raudonplaukė palietė galvą kur keistai perštėjo, pajutusi glitų skysti ant pirštų ji greitai atitraukė ranką ir pažiūrėjo pro ašarojančias akis į pirštus. Šie buvo ištepti krauju.
– Velniai rautu.– Morgana nusikeikė ir atsiduso.
  Tada ji apsižvalgė, nors matė ir prastai dėl smėlio dalelių, bet vis dėl to matė, kad visa jų ritualo vieta buvo sugriauta. Žvakės buvo išmėtytos po visą smėlyną, tačiau vis dar degė, akmenys bala žino kur. Viskas buvo tiesiogine prasme sugriauta.
– Kur Leliana?– ji pati savęs paklausė nepastebėjusi juodaplaukės mergiotės.
  Ji pradėjo lėtai stotis, tačiau vos pakėlusi apsunkusį kūną ji pajautė stiprų galvos svaigimą ir vėl krito ant sėdynės.

[Mireille Céline Leroy]

Sunkiai žnektelėjusi ant kiek drėgno smėlio Lelianai iš plaučių išėjo visas oras. Iš pradžių nė neatkreipė dėmesio į tąją drėgmę, mat ne šitokios problemos tuo metu sukosi jos galvoje, bet galiausiai, vis dar nesikeldama, pasuko galvą kairėn. Jei ją šalin būtų nušlavusi dar kiek stipresnė jėga, mergaitė šiuo metu būtų murgdžiusis upelyje, mat gulėjo ne per toliausiai nuo jo. O ir vanduo nebetekėjo romiai kaip prieš tai – dabar taškėsi į krantus tarsi mėgindamas išlipti iš vagos, o nuo dugno kilo nemenki oro burbulai. Akimirką varniukė sustingo iš siaubo pamaniusi, jog upelio vanduo nežinia kaip užvirė ir toji dvasia ketina pasiruošti sau vėlyvą vakarienė, tačiau ji lengviau atsipūtė, kai pajuto, jog ant odos tyškantys purslai yra šalti kaip jiems ir priklauso. Na, nebent juslės ją apgauna.
Šiaip ar taip, protui nesugebant suvokti matomo reiškinio (nors, geriau pagalvojus, kas apskritai sugebėtų paaiškint visa tai?), Lija pasivertė ant šono bei pakilo. Keletas metrų priekyje pamatė vėl parkrintančią Morganą, bet nespėjo pastebėti, dėl ko taip atsitiko. Beliko tikėtis, jog nebus kas baisaus.
Upelis vis dar veržėsi iš vagos, gluosnių, augančių palei krantinę, taip pat nepaliovė plėšęs vėjas, o judviejų manta buvo ištaškytą į visas šalis. Žavingas vaizdelis. Juodaplaukė atsargiai nutykino priekin, klastuolės link, ir šįkart, jos laimei, jokia nematoma siena nesutrukdė. Pratarti žodžio nesugebėjo, todėl tik žvilgsniu pasiteiravo, ar viskas gerai, o pati mintyse nepaliovė kartoti vis tos pačios mantros:

„Tu, kuris dar vakar gyvenai,
Dėkoju tau, kad mus, gyvuosius, aplankyti sutikai.
Tačiau ši žemė nebėra tavi namai,
Tad skrisk, prašau, pasaulin dvasių tu ramiai.“

Mergaitė nežinojo, ar dėl to, kad žodžiai nebuvo ištarti balsu, o gal todėl, jog šios dvasios tie burtai tiesiog neveikė, bet dar nė nebaigus pakartoti visko antrą kartą, mintis užgožė duslus juokas, rodos skambantis tiesiai jos ausyse. Šiuo metu Lelijai buvo įdomu tik tai, ar ir raudonplaukė jį girdi.