[Celeste Victoria Lavenza]

-Žinoma!- išdidžiai pareiškė, vietoj kumščio į orą iškeldama butelį. Tarsi būtų gerų trijų draugų ratelis, susidaręs iš Margutės žodelių ir Karasutės gesto, kurį palaimino ir nepažįstamo keksiukas - o kodėl keksiukas, net ir pats velnias atsakyti negalėtų.
Dirstelėjo į šį, numestą tiesiai po jos kojomis - pilkai mėlynų akių kamputis sutrūkčiojo, o mergina vos susilaikė rankos klausiamai neiškėlus, savą gestą apvainikuodama "u wot meit" iškalba. Bet susilaikė.
-Žinai, dabar dešrelių bachūriukai neturi. Turi tik keksiukus. Bet ar tai reiškia, kad panos, turėjusios keksiukus, dabar vietoj šių turi dešreles?- tačiau nesusilaikė pasakiusi kažko kitko, laikydama akis klausiamai įsmeigtas į Margo - tačiau su kiekvienu žodžiu Karasunos veidas niaukėsi, dirbtinis siaubas akyse vis plito. Viena ranka įsikniaubusi aplink butelį, kita iš niekur nieko apsičiuopė krūtinę - vieną pusę, kitą, kelis kartus pamaigė, tik tada laimingai atsiduso,- O gal ir ne. Atčiūūūūūūūū Dievams, kad ne.
Na, kažkas sakė, kad girtuoklystės veda į naujas, netikėtas pažintis. Ir žodžius, kurių nepamirš nei kiti, nei visata - žodžiu visi, išskyrus tave patį. Tačiau nauji pažįstami, atsitiktinai likimo vingių sutikti ir surasti buvo daug įdomesni, tad jau įkaušusi klastuolė koja paspyrė keksiuką atgal krūmus (ar bent šių pusę) ir ranka paplojo ant žemės ten, kur šis neseniai buvo - žodžiu, nepažįstamasis, ateik ir prisijunk.
-Eiii, Marguti,- galva staigiai kryptelėjo į varnės pusę, o penktakursės akyse sužibėjo idėjos žiburėliai,- Mudvi prezidentė ir viceprezidentė, o šis galėtų būt talismanas. Apatiniai ant galvos. Ir tegul verbuoja žmones winx'ėmis.

((Viiiiiiiskas gerai, nesijaudink, brangutea, rašyk ir tebūnie smagumas))

[Teodoras Meiden]

-O man nėra didžiulio skirtumo, kas ten ką gina,- lengvabūdiškai atkirto Teo,- o dėl klausimo kas nešioja keksiukus, atsakymas būtų aš. Matot, aš jums niekada neprilygsiu, nes esu viena pakopa aukščiau,- juokas juokais, bet jis dar net nežino su kuom susidūrė. Theodore žvilgsnis nukrypo netoli klastuolės rankos. Ir ką ji čia išdarinėja? Jos tikrai nesveikos Ir tą pačią akimirką, suplotas keksiukas buvo paspirtas po krūmu, o jis pats pakvietas prisėsti. Nejučia trinktelėjo savo užpakalį ant kietos žemės ir apsidairė, po nekaip kvepenčią gamtą.
-Aš Teodoras. Kaip matote,- parodė žalią emblemą,- klastuolis, penktakursis. Na, o kas jūs tokios?- gana nemandagiai paklausė. Talismanas? Ne ne ne...
-Jūs ką? Visai išprotėjot? Kas per winx'ės? Ir aš jokių apatinių nesidėsiu!- užprotestavo penktakursis.

((Duosiu aš jums viskas gerai :') ))

[Margo Diuken]

 -Junko, brangute, baik tas savo kojines gniaužyt. - globėjiškai perspėjo tuojau atsisukdama į užklydėlį. -Cha! Geras humoro jausmas. - nesusilaikiusi nusikvatojo. Juk čia ji, pati JI, pati karalienė Margo, kas gali būti aukščiau už ją? Jos kraujas toks mėlynas, kad turbūt net akis badytų, o elgesys, ką jau ten lyginti su kai kurių Blekų ar Smirdžių didybe dėl gryno kraujo. Bernelis tikrai nežino su kuo susidūrė.
 -Nežinau iš kokios olos, kuri yra kitos olos viduje tu išlindai, bet ką jau ką, o winxes tikrai turėtum žinoti. Man tikrai įdomu, kokiame užkampy reikia gyventi, kad būtum negirdėjęs apie mane.
 Margo pasipūtus. Kartais, nes taip linksmina tuos, kurie pažįsta tikrąją ją ir tiesiog siutina jos nemėgstančius, o kartais todėl, kad tiesiog yra verta to pasipūtimo ir šiokios tokios puikybės.
 -Ei, jos juk nenaudotos. Ar labiau norėtum  tokių? - vėl nusikvatojo, nes juk smagu gluminti nepažįstamuosius. Varnė nesuprato tų kuklių mergaičiukių, miksinčių kalbant su priešingos lyties persona. Ji nesistengė jiems įtikti. Čia veikiau vyrukai turėtų taikytis prie Margo ir viso jos sarkazmo, ironijos ir viso kito, kas nė per nago juodymą nepalieka merginos.

[Celeste Victoria Lavenza]

-Nori tu paminkyt tuomet?- pakėlė antakius, nuleido, kelis kart nutaisydama pervertišką veido išraišką - trūko tik to, kad kokios Ursulos juokelį išleistų iš gerklės, ir leistų jam nuvinguriuoti visuose miško užkampiuose. Žinoma, klausė Margo, o ne naujoko atvykėlio nepažįstamojo, bet koks gi skirtumas.
-Tttt, T-h-e-odooorai!- piktu žvilgsniu atsisuko ir rodomąjį pirštą atsuko tiesiai į jį - nedaug trūko, kad  šis susiliestų su jo nosimi,- Nu nežinok dar Margo, per velykas Margučius prisiminsi jos, b-bet! Nežinoti mano pagrindinės, Musos! Nusikaltimas Ant giljotinos! Nukirsti galvą, nukirsti morką!!
Susiraukusi išraiška staigomis persimainė į besijuokiančią, ir mergina dar kartą užsivertė butelį, nugerdama kelis siaubingai šlykščius ir deginančius gurkšnius. Šlykštu. Siaubinga. Jau verčiau ėstų mėšlą.
-Nori? Paskui nebesiūlysiu,- atkišo butelį į vaikino pusę, pateliūškuodama į pusę kitą, pati atsisukdama į Margo,- Aha, numirdysi bernioką iš laimės, jei gaus tavo panaudotus apatinukus. Įsivaizduok tą džiaugsmą! Laimę! Gyvenimo prasmę, kurią a-atraaas!
-Blemba, pasiilgau semkių. Visai neblogai kaip girtam ruselkai pasispjaudyt čia būtų,- patempusi lūpą pratarė, ranka pasiremdama smakrą ir žiūrėdama į tolį, jau svajodama apie tą skanumyną, kuris kartais (dažniausiai) pasibaigdavo su puskruve burnyte.

[Teodoras Meiden]

Teodoras dar iki šiol stovėjo pastatęs, taip sakant, ausis, kad gerai išgirstų atsakymą apie winx'es. Taip, ir ko gi tikėtis iš tų merginų, kad net normaliai paaiškinti nesugeba po nosim murmtelėjo vaikinas.
-Deja, teks prisipažinti, kad nei vieno iš jūsų nesu mačiusi, apart šios dienos. O išlindau iš jūsų smirdančių kojinių urvą, turint omenyje lagaminą,- turbūt turėjo nuskambėti sarkastiškai, bet kas jau kas, bet klastuoliui visai nesisekė. Jis nepakentė būti įžeidinėjimas, tad tik suprunkštęs kaip arklys ant galvos užsimovė apatinius, nežinia kaip bandydamas pritapti prie girtuoklių klubo. Išgirdusi Junko balsą, gal labiau šaukimą, atsisuko į merginą bei sužvairavo akimis, įsižiūrėjęs į klastuolės pirštą, atsuktą tiesiai jam į veidą.
-Puiku,- įtikimai šniurkštelėjo nosimi, išgirdęs šūksnius, liepiančius kirsti galvą ir...morką?- dar ir kiap puiku. Čia jūs taip priviliojat vaikinus ar jums nėra ką veikti, tik gerti kiaurą parą? Girtuoklės,- nusispjovė po pečiu jaunuolis, atsisėsdamas ant akmens. Išgirdęs siūlymą ir jam gurkštelti to marmalo, musuko veidą ir pakratė galvą, teigdamas atsakymą "Ne".
-Jūs čia rimtai norit mane nužudyt ar pasodint į kaliūzę?- palingavo galvą penktakursis, bet nejučia kieno valdomas perėmė butelį į savo rankas. Pažvelgis į skystą jo turinio, užsivertė butelį virš galvos, net seilių nenusivalydamas, kaip tą būtų daręs anksčiau. Netyčiom, didelis kartus gurkšnis nuriedėjo gerkle, atrodo vienu ypu padaugino ar išgėrė už tris. Pradėjo springti, deginantį skystį, spjaudant į šalis.
-Eeee, semkės būtų tikrai neblogai...- lyg uždainavo, bet tuoj pat ir nutilo, užsigerdamas gurkšnelį kitą. Na, ir dar kartelį.
-Naaa, draa-uugės,- pasuko savo blondinišką galvą į Margo,- o kokia čia gražuolė į kompaniją atkeliavo?- paiimdamas merginos ranką, tiesė ją prie lūpų, butelį numesdamas tolyn.

[Margo Diuken]

 Margo suraukė antakius.
 -Nieko nesupratau, bet tu, ką, kodėl buvai lagamine? - net nesuvokdama ko teiraujasi išbėrė atsitiktinius klausimus, nes kaip pašausi taip atsilieps, o tas pasakymas dėl kurio kilo toks nesusipratimas ir buvo pats nesusipratimas.
 Kol Junko pasiutėliškai savaip plūdo atklydėlį varna toliau spoksojo nieko nesuprantančiu žvilgsniu.
 -ATSIPRAŠAU? - nesuprastai suraukti antakiai ir žvilgsnis šviesos greičiu tapo įžeistais ir pasibaisėjusiais. -Kas sakė, kad geriam kiauras paras ir net nebadyk kaltinti manęs moterišku alkoholizmu. Be to, aš norėjau ledų. - galbūt pasirodė, kad varnė pakeltu balsu lieja įtūžį, bet juk čia ji - taip greitai neįsiplieskia, o ir elgiasi kur kas garbingiau, taigi tik kalbėjo šaltu tonu. -Nepyk, JunJun, tu gali gerti. Aš irgi gerčiau gerą vyną, ne kasdien, žinoma, bet elfai nepasiduoda. - atsisukusi į klastuolę visai nepiktai pridūrė. -Pats, veikiausiai, ir blaivas sakinio suprantamai sudėlioji. Po velnių, kas per urvai lagaminuose?! Ir nesiskrepliuok čia! - įsakmiai dėbtelėjo.
 Gerai, dabar ir kitam patiko ta bjaurastis... Margo turbūt vairuos ar ką. Išsitraukusi iš kuprinės vynuogių sulčių penktakursė neprašiusi gavo į jas keletą laipsnių, bet, visa laimė, Junko birzgalas neužmušė sulčių skonio - tokį birzgalą bent jau įmanoma nuryti, tad, kad taip neišsiskirtų pasivaišins šituo.
 -Kokio stiprumo tas tavo gėralaaaooooDieve, Junko, jis nukąs man ranką!

[Celeste Victoria Lavenza]

-Man regis, kad jis būsiąs girtasis negirtasis. Tas tipelis, kuris toks durniukas, jog sugeba į šiukšlines blaivutėlis gulstytis, ką apie sakinių sudėliojimą kalbėt,- keliskart sumirksėjo, kaip galima ramiau pranešdama žinią Margo,- Ir galbūt, žinai, jis paslapčių paslãptį išdavė, kãd vaaajkaj, gimę lagaminų skyriuose, esą girtuokliai krauju. Pa-sã-ką!
Iškišo liežuvį, pati apsikabindama butelį - nenori ir nereikia, velykinį kiaušinį draugė imituojanti galės pakovoti už (ne)girtuoklių teisęs viena. Argi taip blogai kartą, antrą ar penktą gyvenime pasigerti buvo? Na jau ne!
-Ar ne tu esąs bernūšką, ieškąs panikių tamsojie, a? A?- pakraipė galvą, tarsi kalbėtų durnystes šis. Pats gi save atsivoliojo,- A ko po krūmais slepies, a? A kou į apatinius žiūr, a? Apatinškas ant galvikės užsimouvąs, dar mus keikti drįstą, kas per jaunimas šiais laikas! O-o-o-o-oai! Ką darai tu..!?
Butelis iš rankos išplėštas buvo, priverčiant Mei susiraukti - argi ne tas pats bernelis prieš akimirką keikė jų - na, gal verčiau jos vienos - girtuoklystės įpročius? Siaubas, koks šiuolaikinis jaunimas hipokritiškas buvo.
-Kiaušini velykini mãnas, man regis, mūsų kompanijai reik teismo linčinio. Kažkoks kvailiukas, nė prasme negera. Net pasigerti nemoka, ir kažkoks šlykštuOLIS!,- tik paskutinius žodžius tariant užmatė visą kabinėjimąsi - tarsi reakciją kaip galima greitesnę palaikydama, pati griuvo ant Margo, išsitiesdama ant jos kelių, savomis rankomis mušdama per Theo, bandančio kibti prie jos dlaugelkos.


[[Panos, aš nė neatsiprašysiu, net pasigėrus geriau parašius būčiau, bet kas per blynas prisvilęs esu aš, tokios ir rašliavos maniškės :") Ir ten, tie kirčių ženklai vietose, tiesiog durniausią galimą tarimą susiraskit ir bus tas, ką norėjau parodyt]]

[Teodoras Meiden]

-Tavo žiniai, kažkokia nusmurgusi varnanagė man nelieps atsakinėti į tuos kkva-ailus klauuusim-mus, o tuo labiau, kad nesuprantan juokų,- tyliai užriko vaikinas, stebėdamas kaip butelys po truputi tuštėja. Na, jis pats neatsakingas už visą šitą košę, tad niekas jo ir nekaltins. Dabar tik dar labiau abejoja savo gerumu ir taip toliau, ir taip toliau. Semdama piktus žvilgsnius iš abiejų penktakursių, suklupo, nes jam buvo uždrausta paliesti Margo ranką. Kiek įpykęs, berniokas irgi šoko ant merginų, nežinia ką turintis minty. Dabar jau tryse, galima sakyti, voliojosi prie upeliuko ir Theo tikrai atrodė nekaip. Bandydamas nustumti Junko į kitą pusę, veidą netyčiom tėkštelėjo į žemę, kuris dabar tikrai "neatrodė" rudas bei išmozotas šlykščiu marmalu. Kiek atitolęs nuo merginų, merktelėjo marmūzę vandenin ir nusiplovė visą, taip tariamą, tešlą nuo veido. Sugrįžęs prie klastuolės ir varnanagės, vaidindamas supykęs, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir sustingusiu veidu žiūrėjo į jas, turbūt bandydamas išerzinti.

((Net nežinau kas čia įvyko, lol))

[Margo Diuken]

 -Tavo žiniai jokia nusmurgusi ir neliepia. - kilstelėjo antakius tokiai išraiškai, lyg pašaipiai rodytų liežuvį, tik jo nerodė, nes vos paskutinė "a" įgavusi pagreiti nuskriejo vaikino pusėn penktakursė jau traukė didelį gurkšnį vynuogių sulčių ir degtinės mišinio per šiaudelį.
 Pagriebta už rankos ir garsiai išreiškusi savo nerimą dėl jos netekimo varnanagė tikėjosi ko kito negu "pasivoliokime vidury miško prie upelio ant dar ne kažin kiek atsigavusios žolės trise" vakarėlio, bet tik pasidavė nešama likimo, o dar labiau keistų sumanymų gimusių tųdviejų galvose, nes ką jau ten pasipriešinsi kai ant tavęs užvirtę dar du kūnai.
 Graži vietelė čia buvo: nei per aukša, nei tai kokia išplikusi miško laukymė, be jokių dilgėlių, tik su keletu gražiai išsikerojusių senų lapuočių medžių, į kuriuos prireikus gražiai įliptum,  nes šakos savo stogą stato jau visai žemai. Čia pat saidrus upelis su nugludintais akmenukais dugne ir pirvelę nuo jo skiriantis plokščias ir smėlėtas krantas, vietomis nusagstytas tokių pačių švelnių akmenukų. Na, o dabar visoje šioje grožybėje Theodoras ir JunJun kovojo  suvirtę ant Margo dėl jos pačios rankos.
  Smagi kova virė ir nuostabus vaizdas atsivėrė prieš varnės akis žvelgiant iš apačios, bet viena kovotojų pusė nusprendė palikti savo veido atspaudą šlapiame kranto smėlyje, tad ji ir užgeso.
 -Ei, juk reikia palikti rankų atspaudus. Holivude. Cemente. O prieš tai tapti kino žvaigžde. - nepiktai pašiepdama sukikeno tuo pačiu lėtai rangydamasi iš žolės, kur buvo parblokšta ir per kovą kažkaip nuridenta.
 Dabar penktakursė jau sėdėjo atsilošusi pasirėmusi viena ranka, kad nenuvirstų aukštielninka, kitoje laikydama savo sulčių pakuotę ir per šiaudelį garsiai sriaubdama paskutinius gėrimo lašus
 -Oi pupuliukas mažuliukas užpyko. - užvertusi galvą į dangų užsikvatojo Margo, kad net visas miškas skambėjo ištisas kelias minutes, o po to dar ilgokai nepaleido aido.

[Celeste Victoria Lavenza]

-O dieve švenčiausias,- murmtelėjo, apsimestinai šokiruotu žvilgsniu permesdama varnės ir bukapročio mišinį - smagiu kūlversčiu ir apsisukusia galva kažkaip nutolo nuo tikriausiai naujųjų meilės saldėsių - ei, nuo kada čia ėmė galioti Indijos įstatymai, jog regis, pasipirštų jis jau visai mielai? - atsidurdama prie vieno medžių, taip patogiai buvusio prie pat jos, o ne kitame gale, kaip dažnai realybėje pasitaiko.
Nors neatrodo, kad bus lengvai iš visos makalynės - tiesiogine prasme - išbridusi, kvailoki bernužėlio veiksmelėliai dovanojo ant skruosto įsitaisiusį šlykštų purvo dryžį ir jai. Atbula ranka per šį persibraukė, nepešdama nieko gero - tik didesnį skruosto plotą dengė ruda terliūzė - ak, siaube siaubingiausi.
Vieną akimirką jautėsi siaubingai išsekusi - vis dar nesusivokė, ar alkoholis daro ją siaubingai mieguistą, ar siaubingai energingą ir atrodo, kad tai nebus klausimas, į kurį atsaką gaus - net skruostą, tą purviną, priglaudė prie vėsios ir keistai drėgnos medienos, užmerkdama sunkumą įgavusias akis; tačiau kitą jau šoko iš savo vietos, vėlei puldama į nesąmonę, keliamą likusių dviejų.
-Cloooose your eyeees and open your heeart,- užtraukė ir vėlei dainą; gi smagu, gi tokie pasigėrimai ir turi būti. Ranka apsikabino Margo per pečius, liežuvį iškišdama vaikinui, net koją į priekį ištiesdama - suprask, nė neliesk,- Man regis, greičiau lesbietiškos šaknys sužydėtų tavy, Margut, negu prasidėtum su tokiais, kurie gert nemoka nė.

[Teodoras Meiden]

Teodorui tikrai galvoje virė pyktis, vieną akimirką net supanikavo, kad viskas bus išlieta ant abiejų merginų, o jam šiektiek jų buvo gaila. Kitą akimirką jis jau atsileido ir patogiau įsitaisė, nugarą atremdamas į storą medį, įsiklausė į siaubingus Junko dainos klyksmus, kad net teko užsikimšti ausis. Staiga sukilo noras vemti, vėliau gurkštelti kažko kartaus, tarsi tai būtų jo nauja priklausomybė. Nuo degtinės. Ar net alaus. Narkotikų. Visko, kas žalinga. Ketvirtąją akimirką puolė noras šokti. Dar toliau ir dainuoti. Norėdamas kiek prasiblaivyti, įmrekė delnus į upelio vandenį, pasėmė, tėkštelėjo į veidą. Tą patį judėsi pakartojo kelis kartus ir, kai jau atrodė, kad stovi visiškai blaivas, pajudėjo atgal į savo vietą, bet pasijautė lyg plūduriuojantys vandenyje. Ko gero, kad Theo neprisimins šio švykio jau ir kitą dieną, bet svarbiausia ir smagiausia - tai kas vyksta dabar.
-Ką dabar veiksim?- paklausė penktakursių, tarsi tikėdamasis, kad jos atsakys ar bent pažvelgs jo pusėn.

[Mireille Céline Leroy]

((Ilgokai nei viena iš jūsų trijulės nerašė ir atrodo, kad neberašys, tai persiprašau, bet perimsim šią temą.))

Dangus greitai temo. Besižiebiančias žvaigždes ir spiginančią vienišą mėnulio pilnaties akį protarpiais uždengdavo pavieniai debesys, tačiau šie greitai praslinkdavo vėl leisdami grožėtis atsiveriančia visatos platybe. O ji buvo dar ir kaip nuostabi; čia, toli nuo didžiųjų žiobariškų miestų, pasimatė, regis, kiekviena pavienė žvaigždė. Jos spietėsi į šiokias tokias grupes, taip numargindamos pasaulio gaubtą įvairių figūrų raižiniais.
Tačiau ne visiems rūpėjo sustoti ir pakelti galvą aukštyn. Kol vieni ruošėsi gulti, o kiti galbūt vis dar naktinėjo koledžo kambariuose ar paslapčiomis slinko pilies koridoriais, Leliana įnirtingai brovėsi pro uždraustojo miško medžius. Basos kojos kliuvo už stambių šaknų ir dygių brūzgynų, rankas raižė krūmokšnių šakelės, bet ji turėjo aiškų tikslą. Persimetusi per petį drobinį, sutraukiamą krepšelį (šį kart padarė išimtį, kad neišbarstytų daiktų kur nors tamsioj pakelėj) mergaitė nė nemanė lėtinti tempo.
Galiausiai, kai jau manė, jog nesugebės prasibrauti pro visai sutankėjusią girią, Lelija išgirdo upelio čiurlenimą. Dar paspartinusi žingsnį pagaliau išlindo iš medžių tankmės ir nusišypsojusi giliai įkvėpė. Atlošusi pečius ir pakėlusi veidą, užmerktomis akimis, aukštyn, kiek pasiūbavo vietoje ir numetė savo krepšelį palei vieną iš gluosnių.

[Morgana Buterfield]

  Morgana vėl pabudo visa išpilta prakaito. Ji kvėpavo giliai ir trūksmingai, tarsi būtų bėgusi maratoną, bet deja, tai buvo visada ją lydintis košmaras. Mergaitė perbraukė blyškia ranka per drėgnus ir garbanotus plaukus. Mėnulio pilnaty jos blyški oda atrodė dar baltesnė nei lapas, o rausvi plaukai žvilgėjo it ugnis, didelės žalios akys lakstė po kambarį, po lovas kuriose mergaitės miegojo ramiai, be košmarų, o tada sustojo prie neįtikėtinai didelės pilnaties. Morgana lėtai išlipo iš lovos ir priėjo prie lango. Pažvelgė į pilnatį, kuri atrodė kaip didelis apvalus sūris, o tada į jos apšviestą kiemą, kuris žvilgėjo nuo rasos lašelių ir atrodė lyg ant žalios žolės būtų paberti maži deimantukai.   
  Rausvaplaukė nusisuko nuo lango ir patykomis išsliūkino iš mergaičių kambario, perėjo per bendrąjį kambarį kuriame jaukiai spragsėjo kelios, dar karštos žarijos. Ji pažvelgė į laikrodį kuris kabėjo virš židinio, kuris rodė, kad yra be dvidešimt iki vidurnakčio. Klastuolė papurtė garbanotą galvą ir išėjo į koridorių.
–Lumos.– ji sumurmėjo išsitraukusi lazdelę.
  Lazdelės gale išsižiebė ryški šviesa trumpam apakinusi merginą ir nutvieksdama koridorių.
–Ei, ko čia bastaisi? Leisk mums miegoti. – piktai paklausė vyriškis iš paveikslo.
  Morgana pažvelgė į seną, raukšlėtą ir susiraukusį veidą, na ir į dar kelis kurie tai pat piktai žiūrėjo į rusvaplaukę.
–Atleiskit, tai dėl košmaro. Reikia įkvėpti gryno oro.– ji susigėdusi sumurmėjo ir kiek pridengė šviesą.
  Išėjusi iš mokyklos Morgana pamačius vaizdą visai neteko žado. Viskas tiesiog spindėjo, tarsi būtų pažerta fėjų dulkėmis...
 Tokį vaizdą retai kada pamatytum...
  Klastuolė pasuko galvą link uždraustojo miško. Ją vėl kažkas traukė ten link. Mergaitė nė kiek neabejoma patraukė miško link skubiu žingsniu, kartais net pabegėdama. Pasiekusi mišką jį pradėjo brautis pro krūmynus, kliuvinėdama už medžių šakų, susibraižydama rankas, kojas, veidą... Bet ji tarsi to nejuto. Jai knietėjo nueiti iki upelio. Pamatyti tą skaidrų vandenį, galbūt jis irgi atrodys tai pat magiškai kaip ir mokyklos kiemas...
  Ir po neilgos kelionės ji pasiekė tikslą. Pro menkus krūmokšnius matėsi skaidrus upelio vanduo, kurio bangos lėtai šoko atsimušdamos į krantą, o jo čiurlenimas – kaip raminanti muzika. Tai pat ji pamatė ir siueltą. Gal ten elfė? Arba vandenė... Bet Morgana drąsiai žengė į priekį, kartu suklupdama ir nusirisdama iki upelio ir paslaptingosios būtybės...

[Mireille Céline Leroy]

Tie gluosniai švelniai ošė vis siūruodami bei švelniai glostydami aplinkinį orą bei žemę savo nukarusiomis šakelėmis, taip savotiškai kurdami girios lopšinę. O toji lopšinė dar ir kaip veikė – vis kvietė, kvietė į savo prieglobstį, tad Leliana vos laikėsi nesukniubusi žemėn bei nesusirangiusi draugiškame pomiškio guolyje. Ji ir pati nejučiomis lingavo į šonus visai kaip tasai medis šalimais jos. Tuo metu ji buvo gluosnis ir gluosnis buvo ji. O kartu jie buvo pasaulis. Tokiomis akimirkomis mergaitė galėdavo dar lengviau patikėti gamtos dievybe.
Šiaip ar taip, iš šios keistos hipnozės varniukę netikėtai prikėlė už jos kilęs krebždesys. Ji neskubėdama pasuko pečius ir galvą šonan, nužvelgdama atėjūnę. Tačiau kojų nepajudino. Galbūt nenorėjo nutraukti užsimezgusio ryšio, o galbūt tiesiog nenorėjo pajudėti iš tos vietos. Kad ir kaip bebūtų, ji tik prakapstė duobutes basais kojų pirštais minkštoje paklotėje ir suleido juos gilyn tarsi norėdama dar labiau susijungti su Žeme.
Atklydusi mergaitė Lelijai buvo dar nematyta, bet tai, tiesą sakant, visai nestebino – ji juk mokosi dar tik pirmus metus. Ir visgi, nepaisant to, nežinojo kaip elgtis, mat nesitikėjo tokiu metu nieko sutikti. O dar ir gerai neįžvelgė, kaip šioji atrodo, tik blankų siluetą, nes visos spalvos šioje tik mėnulio apšviestoje prieblandoje atrodė vienodos. Bet, regis, jos galvą vainikavo nuostabiai garbanotų plaukų kupetą.
Nespėjus įsižiūrėti į mėnesienos apšviestą veidą, atėjūnė žengė priekin bei suklupusi nusirideno Lijos link. Tikriausiai, kiek skaudėjo, bet žemė, visgi, buvo minkšta.
- Ar tokiu metu žmonės paprastai nemiega? – nusprendusi kalbėti abstrakčiai, neįterpiant savęs į kontekstą, galiausiai paklausė.
Kojų pirštai vis dar rausėsi ir lengvai krutėjo, tad Leliana ir toliau stovėjo per pusę pasisukusi į draugijon užklydusią mergaitę.

[Morgana Buterfield]

  Vos nukritus, Morgana pajuto minkštą smėlį po alkūnių, na tai pat ir keistą jo skonį burnoje. Ji spaudydama susimaišiusį smėlį su žeme, pakelė galvą ir magišką būtybę, bet viso labo, tai buvo tik paprasta mergiotė, kuri keistai lingavo.
–Ar tokiu metu žmonės paprastais nemiega?– šioji paklausė.
  Morgana nusijuokė ir šiaip ne taip atsistojo. Mergaitei kiek sukosi galva, o tarp dantų vis dar jautė girgždantį smėlį.
–Ką gi, turbūt aš nežmogus.– rusvaplaukė atrėžė ir vėl išspjovė smėlį tiesiai prie mergaitės basų kojų.
Klastuolė nekreipdama dėmesio į tą keistąją mergaitę lėtais žingsniukais nuėjo prie upelio kranto ir suklupo. Smėlis esantis burnoje beprotiškai troškino, tad mergaitė rieškučiomis pasisėmė sidabrinio vandens ir pridėjo jį prie rausvų lūpų. Vanduo buvo nepaprastais skanus, jautėsi menkas saldumas. Ji vėl įsižiūrėjo į vandenį, į savo menką raibuliuojantį atspindį, auksinius akmenukus dugne, kuriuos atrodė galėtum laisva ranka pasiekti. Čiurlenimas ir gluosnių ošimas buvo it lopšinė, kuri pamažu pradėjo traukti į save klupančią rusvaplaukę.
Dabar ji galėjo girdėti viską. Ji tarsi susiliejo su ja supančia augalija ir gyvūnija. Girdėjo, kaip tyliai netoliese tykojo lapė su lapiukais. Matė kaip mažas, mėlynas krabiukas ėjo auksiniu smėliu, upelio dugne. Ji jautė ir matė beveik viską.