[Auris Senkleris]

Ką išjudino nutikimas aikštelėje? Kaip nutiko, kad vaikas staiga pasidarė toks kalbus? Auris tuo labai stebėjosi, bet tikrai ketino išnaudoti šitą akimirką.
- Tas gėrimas jis tikrai kartais labai kenkia. Žinoma, geriau jo niekada nevartoti. Bet kai kurie žmonės retkarčiais mėgsta jo išgerti. Kai jo išgeria kartais ir ne per daug nieko baisaus neatsitinka. Bet geriausia išvis be jo gyventi. - Prabilo abstinentas. Nusivaipė mintyse.
- Raudoni plaukai tau primena tėtį suprantu. Bet Timoti, tai tik spalva. Mano ir tavo plaukai raudoni, nes mes tai gavome iš savo tėčio. Vaikai visada kažką gauną iš savo tėčio ir mamos. Bet tai tėra tik spalva. Dėdė Fapydd labai myli savo vaikus ir niekada jų neskriaustų. Nesvarbu, kad jis raudonplaukis. O aš niekada neskriausiu tavęs ir galbūt  kada nors suprasi, kad manęs bijoti nereikia. - Labai įdomus tai buvo pokalbis. Auris negalėjo patikėti, kad jis išvis vyksta.
- Eion tu irgi labai patinki. Aš žinau. - Nusišypsojo berniukui. - O kodėl geri plaukai yra šviesūs? Ar koks nors žmogus su tokiais plaukais padarė tau kažką gero? - Bandė prisiminti kokie yra Lauros plaukai. Gal tai ji šviesiaplaukė. Neprisiminė ar Amyras apie tai kada rašė. O ir jiedu su broliuku labai mažai kalbėjo apie Laurą.
Šį kartą kažkaip patikėjo, kad jam neskauda. Ir kol kas namo dar neėjo.
- Tada gerai, kad neskauda. - Nusišypsojo.

[Timotis Senkleris]

Timočiui buvo keista, kad gali būti didelių žmonių, kurie gyvena negerdami fu fu. Tiesa, su broliu Auriu berniukas gyveno jau ilgą laiką, o jo niekada ir nematė išgėrusio fu fu. Bet visada nenoriai laukdavo, kol taip nutiks. Netikėjo, jog to nebus.
Timotis pagalvojo apie save. Jis žinojo, kad užaugęs turės gerti fu fu. Priėmė tai kaip neišvengiamą realybę. O dabar viduje sukirbėjo galimybė. Galimybė užaugus galbūt negerti fu fu. Ar tai būtų įmanoma?
Tačiau Aurio suteikiamos informacijos apie plaukus Timotis nepriėmė. Jis buvo įsitikinęs, jog raudoni plaukai - blogi. O tokie kaip Eion, kaip makaroniukai be padažo, geri. Tačiau dabar vaikas linktelėjo. Drąsa šiek tiek ėmė blėsti, penkiamečiui nepavyko paprieštarauti.
- Gerų plaukų vyras man davė gumos, - pasakė Timotis. - O Eion davė saldainį ir pasakė, kad suvalgė cukrų. Ir kad nemuštum, - paskutinį sakinį kiek tyliau pridūrė.
Timotis ėmė stebėti aplinką. Grįžti į žaidimų aikštelę jis nebenorėjo. Bet pasivaikščioti mielai būtų sutikęs.

[Auris Senkleris]

Kaip įdomu. Kodėl jam užsifiksavo būtent žmonių plaukai. Bet tai ir nelabai gerai. Kada juk gali sutikti ir kokį piktavalį šviesiaplaukį.
- Žinai Timoti, pasaulyje gyvena labai daug žmonių. Vienų plaukai vienokie, kitų kitokie. Ne spalva juos daro gerais arba blogais žmonėmis. Yra ir gerų raudonplaukių, ir blogų šviesiaplaukių. Visaip būna. - Norėjosi tą temą pavystyti. Jeigu jau pasitaikė proga pasikalbėti su mažyliu kiek daugiau.
- Ar nori dar grįžti pažaisti? O gal nori šiaip pasivaikčioti arba grįžti namo? - Davė jam kelias pasirinkimų galimybes. Labai norėjo išmokyti vaiką spręsti kažką. Kol kas su tuo buvo nelengva, bet galbūt šį sykį pasitaikys kitaip. Juk šiandien jie kalbėjosi daugiau, nei per visus metus kartu sudėjus. Na žinoma, Auris mokė vaiką. Bet tai buvo priverstiniai pokalbiai.

[Timotis Senkleris]

Timotis susiraukė. Jam visai nepatiko tai, ką šnekėjo didelis Auris. Žmonės su tokiais plaukais kaip jie abu - blogi. O žmonės su tokiais plaukais kaip Eion - geri. Ir tikrai nebūna visaip. Timotis tai žinojo.
Jis dar nebuvo tikras, kokie žmonės yra su tokiais plaukais kaip Erka arba Hannah. Taip pat nebuvo tikras, kokiems žmonėms auga rudi plaukai. Didžiausias klausimas kilo dėl žmonių, kurie plaukų neturi. Hogvartse Timotis su Auriu kartais valgydavo šalia dėdės Juzefo, kuris buvo plikas. Tačiau dėl tokių plaukų kaip Timočio ir Aurio ir dėl tokių plaukų kaip Eion viskas buvo aišku.
Vaikas nenorėjo prieštarauti, todėl tik linktelėjo, nors buvo galima pastebėti, jog su žodžiais jisai nesutinka.
- Pasivaikščioti, - nedrąsiai atsakė berniukas.

[Auris Senkleris]

Auris suprato, kad įtikinti mažylį dėl plaukų nebus taip paprasta. Kol kas nežinojo ar tai labai kupinas svarbos klausimas. Na nebent tiek, kad save patį Timis laikė blogu dėl tų plaukų. Ką gi. Reikės pagalvoti kaip pakeisti Timočio nuomonę. O dabar nenorėjo prarasti visus metus taip lauktos pasikalbėjimo akimirkos.
- gerai einam pasivaikščioti. Gal dar pakeliui rasim ledų furgonėlį ir nusipirksim gerai? - Abudu patraukė iš žaidimų aikštelės ir paskui per parką. Auris svarstė kaip geriau reiks grįžti. Autobusu jie užtruktų labai ilgai. O reaktyvinis autobusas irgi labai krato. Dar supykins ir vėl jo vargšą broliuką. Nutarė, kad gal šį kartą grįš nešykle. O jau paskui ims važinėtis paprastais autobusais. O gal kada galės nusipirkti mašiną. Kad galėtų ramiai ir paprastai kažkur išlėkti su visa savo trijule.

[Linėja Roberts]

- Žinai, labai keista, kad atradau tikėjimą, - pasakė Linėja. - Paauglystėje ir dar vėliau nei pagalvojusi nebūčiau, jog savo noru eisiu į bažnyčią, - šyptelėjo. - Dabar ten nusiraminu. Pabūnu su savimi.
Jie įžengė į parką. Ak, ji elgėsi taip kvailai, ar ne? Tačiau ir toliau norėjo glaustis prie raudonplaukio. Įsikibo jam į parankę.
- Man patinka Godriko Dauba, - toliau šnekėjo ji. - Labai gražus miestelis. Ir šitas parkas. Akmenimis grįsti takai suteikia jam savitumo. O ką tu apskritai veiki Godriko Dauboje? - paklausė. - Labai tikiuosi, kad neseki manęs, - pažvelgė į jį griežtesniu žvilgsniu, bet ne piktu, o tuo, senosios Linėjos iš mokyklos laikų ir šyptelėjo, buvo galima suprasti, kad juokauja.
Šią akimirką jautėsi visai gerai. Tikrai geriau nei prieš susitinkant Aurį.

[Auris Senkleris]

- Tai gerai. Visiems praverčia būdas aprimti. - Ar tai tikra? Kas išvis čia dedasi? Auris nedegė noru eiti kaip tik į šį parką. Čia sužeidė Timotį. O ir paauglystėj jie su Nėja čia eidavo. Bet nieko nesakė.
Dar bažnyčioje užtikrino ją, kad aišku nieko nesakys jos tėčiui. O to žmmogaus ir nenorėjo sutikti. Truputėlį jo prisibijojo nuo vaikystės. Čia tau ne geroji Linėjos mamytė. Čia griežtokas auroras. O ir šiaip nei nesiruošė jam lįsti į akis su tais klausimais.
Jie ėjo šalia, o paskui Nėja išvis išverttė jį iš kojų. Kas jai yra? Stebėjosi. Ne, skųstis tikrai nesiskundė. Bet tiesiog suprasti negalėjo kas jai yra. Kaip visada Linėja jį sugebėdavo nustebinti.
- Labai ramus ir mielas miestelis. Bet man gal per ramus. Nors nežinau... - Vos neleptelėjo, kad jau ne kartą buvo pagalvojęs apie panašią vietą, kaip Linėjos sodyba. Bet to aišku nesakė.
- Nesekioju tavęs. O tu čia ką gyveni? Tiesiog miestelyje gyvena Alanas su savo šeima. Buvau pas juos. O paskui praeidinėjau pro tą bažnyčia ir kažkaip užėjo noras užsukti. - Nusišypsojo jai.
- Ten pas jį toks zoologijos sodas užsiveisęs. Jaučiu iki senatvės rimtai galės atidaryti gyvūnų parką.

[Linėja Roberts]

- Oi, ne. Čia ateinu aplankyti kapų, nes čia palaidota ji, mano... mano mama, - dabar liūdniau tarė. - Ir užsuku čia į bažnyčią. Ir į šį parką.
Linėja žvilgtelėjo į vieną tolėliau esantį medį. Prisiminė, kaip kartą jau susidraugavę kaip pora, jiedu su Auriu gulėjo po tuo medžiu vasarą ir bučiavosi. Bučiavosi praktiškai visą laiką, nes tai buvo taip nauja, taip nepatirta. Drugeliai ėmė skraidyti pilve prisiminus tą dieną.
Sustok, aš noriu tave pabučiuoti, pasakė ji, bet tik sau. Tik savo mintyse. O iš tiesų ėjo kaip ėjusi. Kas yra? Kas man darosi? Turi liautis. Negali gyventi prisiminimuose ir iliuzijose, toliau šnekėjosi su savimi galvoje. Tai ne tu.
Toks elgesys Linėjai iš tiesų nebuvo būdingas. Ji racionaliai mąstanti, tvirta, realybėje gyvenanti moteris. Bet juk ir stiprūs žmonės palūžta. Šiandien, tik šiandien aš pabūsiu silpna. Įsivaizduosiu, kad viskas yra kitaip. Mintyse ji ėmė kurpti istoriją, kad Auris visai su ja taip nepasielgė. Kad jie nebendravo tiek metų dėl visai kitų priežasčių. Ir šią akimirką ji nuoširdžiai bandė sau tai įteigti.
- Alanas turi šeimą? - nustebusi paklausė Linėja.
Mintyse jis Linėjai buvo mažas vaikas. Ji neįsivaizdavo jo suaugusio ar, juolab, turinčio šeimą.
- Bet jis labai jaunas, - pasakė. - Kiek jam dabar? Žiemą bus... bus dvidešimt dveji? - mintyse paskaičiavo. - Oho... Kokiame koledže jis mokėsi? Netikiu, kad Klastūnyne, - nusišypsojo. - Na, kai pasakojai, tai pas tave irgi nemenkas zoologijos sodas, - nusijuokė.

[Auris Senkleris]

Paminėjus tas kapines vėl pajuto skausmą. Tas suvokimas kaip žuvo Linėjos mama siaubingai skaudino.
Jie praėjo vieną vietą ir Auris panoro sustoti. Bet nestojo. Tik kiek sulėtino tempą. Kaip keista, kad galvoje įsiminė visos vietos, panašios į būtent šią. Juk tai niekuo neišsiskiriantis medis. Bet tik jau ne jam.
- Taip. Kai buvo šešto kurso pabaiga išsiskyrė su mergina ir pašėlo. Buvo sunkus metas. Paskui jie susitiko. Jau kai jis buvo septintam kurse. O vasarą po to septinto kurso. Na žodžiu gimė dvynukės. Tai va jie dabar visi gyvena miestelyje. Jau maniau, kad Alanas taip ir nebaigs mokyklos tais metais. Bet susiėmė ir kažkaip pasibaigė mokslus. O jam visai gerai sekėsi mokytis. Žiemą sueis dvidešimt dveji. - Auris nusijuokė. - Oi aišku jis ne klastuolis. Jis buvo paskirtas į Grifų Gūžtą. O mano namų zoologijos sodas visai ne mano. Beveik viskas priklauso Erkužei, o kitkas Eion. Mano tik sena katė ir beveik triušis. Nes triušis yra Timočio. - Aš pabusiu ir suprasiu, kad šitai nevyksta. Kad nesame parke ir nekalbame taip, tarytum nebūtų tų metų pertraukos. Tai ir neramino ir vertė kilti į padebesius.
- Nežinau ar prisiskaito prie to zoologijos sodo. Prisimeni, pas mane namie ant sienos prie įėjimo tą kvaila pabaisa. Tai va Rodnę Alanas ir nupaišė tada, kai buvo išsiskyręs su ta mergina. Nes tada pas mane gyveno per atostogas. Kiek aš jam kartų sakiau, kad nepaišytų ant sienų. Bet jis manęs neklauso. O butas tai net ne mano. Nežinau kaip reikės jį priduoti savininkui, jei kada kraustytumėmės kitur. Ta vargšą butelį jau  tiek išplėčiau kerais. O Timočiui kada juk reikės kito kambario. Kai ten atsikrausčiau visai nemaniau, kad... Na aš nemanaiu, kad jis pasidarys toks pilnas. - Butas buvo reikalingas tik slapstymuisi.

[Linėja Roberts]

- Dvynukės? Po septinto kurso? Oho, - šyptelėjo. - Pasiutęs, pasirodo, Alanas, - nusijuokė.
Ji ėjo vis dar įsikibusi Auriui į parankę ir neketino atsitraukti.
- Na, o man per tuos metus neteko gyventi nei su vienu gyvūnu, - pasakė. - Tiek, kiek jų turėjau gyvendama su tėvais, ir buvo visi mano gyvūnai.
Linėja paauglystėje augino porą žiurkėnų skirtingu metu, taip pat jie turėjo ir šunį, kuris numirė nuo senatvės jau merginai išsikrausčius iš tėvų namų.
- Prisimenu, kad Alanas mėgo piešti, - tarė. - Džiugu, jog nenustojo. O kuo jis dabar užsiima?
Kalbantis vis šmėstelėdavo mintys apie tai, jog nereikėtų to daryti. Tai juk niekur neveda ir vėliau bus tik sunkiau. Tačiau tokias mintis šią akimirką Linėja sėkmingai vijo šalin.

[Auris Senkleris]

- Baik jau. Visai nejuokinga. Nei nežinau kas būtų, jei Rolandas būtų išmetęs jį iš dvaro. Nežinau ar būčiau sugebėjęs juos išlaikyti, kol susirastų darbą. Aš jau seniai neturiu prieigos prie Senklerių aukso. Na čia ilga istorija.  - Prieiga dabar jau kaip ir turėjo. Išties jau turėjo. Bet kažkas vis trukdė nuvykti ir pasiimti savo saugyklos raktelį. Rolandas jam persiųsdavo pinigų neprašytas. Ir tik būtiniausioms išlaidoms. Būtų siuntęs ir daugiau, bet Auris jam neleido to daryti.
- Piešia toliau. Namo palėpėje turi įsirengęs tokią savo gūžtą taip sakant. O dirba jis magiškųjų gyvūnų priežiūros centre. Ten jau savanoriavo ir besimokydamas. Visai žinok pamišęs dėl gyvūnų. Praeitais metais gulėjo ligoninėje, nes jam įgėlė kažkokia fėjūnė. Žiauriai prisinervinau. Ten jau buvo mirties ar gyvybės klausimas. - Prisiminus tą siaubą perliejo šiurpas.
Jis taip norėjo ką nors sužinoti apie merginą. Norėjo pasikalbėti apie tai kuo ji gyvena. Todėl pasiūlė.
- Pažaiskim klausimų žaidimą? - Jie jį kartais pažaisdavo paauglystėje. Ypač tada, jeigu Auris užsispirdavo ir tylėdavo nenorėdamas kažko pasakoti. Žaidimo esmė klausti apie vienas kitą ko nors. Pradėti nuo lengvesnių klausimų ir eiti prie sunkesnių.

[Linėja Roberts]

- Kažkodėl manęs tai nestebina, - graudžiai šyptelėjo Linėja Auriui paminėjus tai, jog jis nebeturi prieigos prie Senklerių aukso.
Ji žinojo, kad Aurio situacija su Senkleriais buvo ne kokia. Aišku, negalėjo būti tikra, kaip viskas yra dabar, bet įtarė, kad arba taip pat, arba blogiau.
- Bet tai neatrodo labai sąžininga, - šiek tiek susiraukė. - Juk tu rūpiniesi Timočiu. Manau, kad išlaidoms, kurias skiri vaikui, auksą turėtum imti iš ten.
Linėja mėgo sąžiningumą ir teisybę. Tačiau Auris buvo gana principingas ir išdidus, tad tikriausiai nei knuto neima iš Senklerių.
Moteris stengėsi įsivaizduoti Alaną. Piešiantį, užsiimantį su gyvūnais. Iš to, kokį berniuką pažino vaikystėje, toks vaizdinys jam tiko.
- Ak, svarbiausia, jog viskas gerai baigėsi, - tarė išklausiusi apie įgėlimą.
Išgirdusi Aurio pasiūlymą apie klausimų žaidimą Linėja susiraukė. Prisiminė, kaip šio žaidimo pagalba vaikiną prakalbindavo. Be to, žaidimą sėkmingai naudodavo savanoriaudama. Tai buvo Linėjos metodas.
- Ne, - atsakė pasikeitusiu, griežtu balsu. - Mes jau nebe paaugliai. Jeigu nori ką nors sužinoti, klausk tiesiai.

[Auris Senkleris]

- Na kaip čia pasakius. Dabar jau Rolka pasidarė kitoks. Tu jo nepažintum, jei susitiktum. Kai mirė Frederika... - Jis atsiduso. - Na ji mirė. Kai Alanas buvo pirmam kurse. Nuo ligos. - Kiek patylėjo. - Buvo ten visko. Ir dabar jau Rolandui kažkas pasidarė. Aš jo neprašiau, bet jis siunčia pinigų Timočio psichologei. Iš pradžių galvojau siųsti jį po velnių. Metus išvis Rolkai nieko apie jį nesakiau, bet susitikom netyčia. Ir dar, tik pamanyk kartu buvo Augustinas. Tai ten tokia nesąmonė gavosi. Timis pagalvojo, kad ten Amyras. Kažkoks košmaras buvo. Žodžiu, paskui pagalvojau, kad Timočiui nuo to jei užsirauksiu geriau nebus. Tai nieko taip ir nesakiau dėl tų pinigų. Nors nežinau. Gal negerai čia. Man nepatinka. Ir laiškus rašinėja matai. Irgi... Kas jo prašė. - Nežinia kodėl ėmė nervintis. - Ai nesvarbu. Pamiršk šitas nesąmones. - Ko jis čia dabar užsiplieskė apie tą Rolką pliurpti. Dabar buvo tūkstantį kartų svarbesnių temų.
- Taip. Dabar jau jis sveikas. - O tada nusišypsojo. - Gerai, gerai nesiusk. Aš daug ką noriu sužinoti. Bet klausimas kiek tu nori pasakoti. - Norėjo klausti apie tą Airiją. Bet prisiminė, kad dėl kažkokios priežasties merginą ta tema liūdina. Todėl neklausė.
- Kaip atklydai į žurnalistiką? - Va. Gal šita tema nieko nežeis.

[Linėja Roberts]

Linėja jau žiojosi klausti, kaip sekasi Frederikai, tai mažai mergaitei, kai Auris pasakė, kad ji... mirė. Tą akimirką moteris aiktelėjo. Ši žinia tiesiog šokiravo. Kai miršta vaikas...
- O Merline... - tarė ji. - Nuo... kokios ligos? - atsargiai paklausė. - Tikriausiai... tikriausiai visiems buvo nežmoniškai sunku...
Aišku, tai vertė pagalvoti ir apie savo prarastą vaikelį, nors jis nebuvo spėjęs gimti. Linėja tikrai nebuvo iš jautriųjų, bet pajuto tokį artumą Aurio dėdei ir tetai, kad beliko tramdyti ašaras.
- Tai žinoma, kad jis pamanė, jog tai Amyras, - atsiduso Linėja išklausiusi pasakojimo. - Vargšas Timotis... Teisingai elgiesi, jog priimi Senklerių pinigus, - rimtai pasakė. - Timotis juk yra Senkleris, neturėtum už jį jaustis atsakingas vien tik tu, - padrąsinimai žvilgtelėjo į vaikiną. - Nesiuntu, - nusijuokė Linėja.
Šią akimirką pasijautė visai kaip su senuoju Auriu.
- Klausk, ko nori, - gūžtelėjo pečiais. - Jei ko nors pasakoti nenorėsiu, tai nepasakosiu. O, žurnalistika... Tiesiog reikėjo pailsėti nuo muzikos. Susivokti savyje, - ji prikando lūpą. Ėjo vis dar įsikibusi Auriui į parankę. - Nusprendžiau grįžti į gimtinę, ieškojau darbo. Man patinka bendrauti su žmonėmis. Todėl įsidarbinau radijuje. Ir tuo pačiu gaminu dekoracijas šventėms, na, juk matei, - pagalvojo apie patį pirmą netikėtą jų susitikimą po šitiek daug metų. - Tai man lyg pomėgis.

[Auris Senkleris]

Fredė. Labai retai apie ją galvodavo. Stengėsi negalvoti. Fredei patiko kasytės. Todėl Auriui teko išmokti jas pinti. Išmokti pinti ir dar visokiais būdais. Jai patikdavo kaspinai plaukuose. Frederika buvo tvarkinga, labai tvarkinga mergytė. Visai kaip jos tėtis. Kada grįš Alanas, buvo vienas iš didžiųjų klausimų, kai jis išvyko į mokyklą. O dar tas, kad tuo laikotarpiu jie su Alanu atitolo. Dėl tų prakeiktų nukryžiavimo kerų. Mergaitė plėšėsi nuo vieno, prie kito. Klausinėdavo kas jiems yra. Kodėl nebežaidžia kartu, kaip seniau. Auris nenorėjo galvoti apie Frederiką.
- Nuo slibinraupių. - Taip ir nesulaukė, kol Alanas sugrįš. - Turėjau pasakyti Alanui, kai pasiėmiau iš stoties. - Liejo jį nenorimi prisiminimai. - Tai įvyko mokslo metams pasibaigus. Buvo blogai. Elija susirgo. Na žodžiu. - O kur buvo seniau? Kodėl jos nebuvo seniau su Frederika?
Man nieko nereikia iš Senklerių. Timotis mano brolis, ne jų šeimos dalis. Norėjo taip ir išrėžti, bet tą būtų pasakęs Auris prieš keliarius metus. O ne dabartinis. Todėl nutylėjo. Nors akyse ir žybtelėjo užsispyrėliškos kibirkštėlės.
- Tiesiog darau taip, kad Timočiui būtų geriau ir tiek. - Tepasakė ir viskas. - Tikrai, kad tas susitikimas buvo sudėtingas. O dar žinant Augustiną. O jis visai nepasikeitė.  - Auris vėl nuginė klausimus apie Airiją.
- O ar vyko kažkokios atrankos į darbą radijuje? - O tada nusijuokė. Tik aš tokiu keistu būdu galėjau susitikti Linėją gatvėje ir užkalbinti net nežinodamas ką kalbinu.
- Tikrai, kad mačiau tas dekoracijas. - O tada nei nespėjus pagalvoti ėmė ir paklausė. - O kas toks tas vaikinas, kuris buvo ir radijuje ir tada, kai susitikome pirmą kartą?