[Caroline Elase Wilding]

Iš pasikeitusio vaikio balso tono jau galėjo suprasti, kad šis ją prisiminė beveik iškart. Kurgi neprisiminsi tokios asmenybės, kuri vidury baltos dienos bare sugalvojo elgtis dar durniau, nei įmanoma numanyti. Paglostė savigarbą? O taip, kas gi šuniui uodegą pakels, jeigu ne pats. Savo ruožtu įsistebeilijo į ryžos ševeliūros savininką, mėgindama ieškoti kažkokių pokyčių nuo praeito susitikimo. Na, bent jau tiesiai muštis nesiveržė, tas jau tikriausiai pagirtina, nors gera nuotaika nespinduliavo nei iš tolo. Nežinojo tikslaus jo amžiaus, bet jeigu pernai dar mokėsi, galbūt mokosi ir šiemet, tai kokio velnio prieš šventes išsinešdino iš mokyklos? Ten šilta, gerai maitina ir musės nekanda. Kas nepatiko? O jeigu jau baigęs - tuo labiau, turėtų sėdėt namuose su šeima (tėvais ar naujai sukurta - nenutuokė, kokio amžiaus vaikai išsikraust iš tėvų namų, nes pati tai padarė keturiolikos), o ne apmirusiam parkely vidury apmirusio miestelio. Toks dvipusis tyrinėjimas apsimetant, kad nei vienas kito nepastebi iš tikrųjų, truko gal porą minučių, kol galiausiai vaikinukas nutarė prabilti. Išgirdus vardą, cigaretė tarp pirštų sudrebėjo. Carol ironizuodama kilstelėjo antakius, pati mėgindama sugrįžt į padorią šneką. Džeimso pavardė veikė gerokai stipriau, negu būtų norėjus pripažinti.
 - Ir tave su artėjančiom,- linktelėjo ir susikėlė koją ant kojos, pasisukdama į ryžaplaukį. Dabar jau rimtai pasistengė prisimint jo vardą, bet pragertos smegenys šiuo klausimu ne pačios patikimiausios tarpininkės. Ir negali sakyt, kad vaikis tada buvo visai neteisus.- M, žiūrėk dar ne toks ir durnas kaip atrodai- prisimerkė tikėdamasi, kad apsiblausęs vaizdelis visgi primins tą naktį? rytą? popietę? kada jie susitiko.- David? Dafydd? Tikrai kažkaip panašiai,- kilstelėjo cigaretę prie lūpų, tačiau užsitraukti pamiršo.
Visai ne laikas buvo čia atšliaužti rankiot praeities šukių, regis, buvo su savim sutarusi, kad gali sėkmingai apsimesti, jog pastarieji metai neegzistavo ir pamėgint su savim susipažint iš naujo. Hehe, dar kiek, ir pati savim būtų patikėjus. Misija nesėkminga, bandykit dar kartą...
 - Vietinis?- vėl pasuko galvą į Dafydd, kita ranka nubraukdama plaukus už nugaros.- Nes neįsivaizduoju ką dar galėtum veikt šitoj landynėj,- elitinis burtininkų miestelis? Neeea.- Beje, kad jau užsiminei, Džeimsui linkėjimai perduoti?- specialiai neminėjo pavardės. Nekentė jos nuo pat dienos, kai atrado užrašytą ten, kur visai nesitikėjo, todėl į bet kokias užuominas reagavo, švelniai tariant, jautriai.
Ironija, kad prieš kelias minutes neketino turėt kontakto su jokiu gyvu padaru (išimties tvarka pakęstų barmeną), bet dabar buvo netgi labai įsitraukusi į pokalbį (apgailėtina, kai apsikeitimas frazėmis jau staiga pakrikštijamas pokalbiu). Nebaigtą cigaretę numetė ant žemės ir atsainiai sutrynė kulniuku - visgi jėgos įdėjo tiek, tarsi po juo gulėtų bent keli sluoksniai tamsiai mėlyno audinio. Neapykanta šitai spalvai vis dar nedingo, nors praėjo bene dešimtmetis. Ir ne, ne dėl to, kad būtų staiga susirūpinusi ryžaplaukio plaučių sveikata ir kenksmingomis dervomis. Tiesiog pabodo, kaip ir viskas pastarosiomis dienomis. Keista, tačiau gyvas šalia sėdintis padaras buvo bent kiek įdomesnis, nei rašomosios mašinėlės klavišai ir pernelyg lengvai į sieną dūžtančios plono stiklo taurės. O noras bendrauti Carol atveju buvo jau ne šiaip pažanga.
 - Ne laikas namo padėt mamai kalakuto kepti?- paklausė, nenuleisdama akių nuo nuo priešais esančio (negalėjo pavadinti augančiu dėl visiško gyvybės požymių nebuvimo) medžio, bet buvo visiškai tikra, kad Dafydd klausa skųstis neturėjo. Na, bent jau ne dėl jos kaltės.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kai tikiesi, kad tave gražiausiai ignoruos, savaime aišku, kaip tik taip ir nenutinka. Tad nenuostabu, kad girtuoklė iš karto reagavo į klausimą. Nors kažin ar tai galima pavadinti reagavimu į klausimą, mat jos pasakyti žodžiai atrodė nei į tvorą, nei į mietą. Galbūt dėl šitos priežasties vaikinas nerado ką pasakyti. Žinoma, būtų galėjęs dar kelis kartus paklausti to paties, tačiau pernelyg ilgai galvoti apie nelemtą profesorpalaikį? Ne, šito visai nesinorėjo.
- Džiugu girdėti, nes pati, matyt, nepalyginamai durnesnė nei atrodai, - neaiškiai burbtelėjo klastuolis. Ir toliau nežiūrėjo į moteriškę. Tarsi laukė, kada gi pagaliau prakeiktas dūmų kvapas taps nepakenčiamas, nors kol kas to taip ir nesulaukė.
Ji žino mano vardą? susiraukė Dafydd, išgirdęs, kaip moteris bando kažką pasakyti. Nesusilaikęs žvilgtelėjo į ją. Cigaretė, savaime aišku, lūpose. Dafydd demonstratyviai atsiduso, tačiau nieko daugiau nebesakė. Tik klausė savęs, kokio velnio jis vis dar sėdi čia, užuot nešdinęsis bet kur, kur nėra šitos girtuoklės.
- Greywindpalaikis su tavimi? - klaustelėjo raudonplaukis, ignoruodamas klausimą, kuris buvo užduotas jam pačiam. Dar betrūko, kad šita pradėtų rūpintis, ką jis čia veikia! Vis dėlto, nepaisant to, kad yra dar tik šeštame kurse, Dafydd buvo pilnametis. Kur norėjo, ten ir leido atostogas. Ak, būtų tiesiog puiku nebegrįžti į tą pragaro skylę, pavadintą Hogvartsu... - Atidaviau aš tą tavo kvailą popiergalį. Daugiau nieko neprašei, kvėša, - rėžė vaikinas. Ir kodėl ji būtinai turi pažinoti Greywindpalaikį? Argent ar Moore - ir tie būtų geriau. Ne, kur ten. Jiedu būtinai turi šnekučiuotis apie tą, kurio Dafydd negali pakęsti labiausiai!
Susinervinęs vaikinas norėjo išplėšti nuorūką girtuoklei iš žabtų, kai ji, velsiečio nuostabai, padarė tą pati. Dafydd net nerado ką pasakyti. Galvoje sušmėžavo mintis pasveikinti moteriškę su proto nušvitimu, tačiau atrodė, kad tai nebūtų itin tinkama. Vis dėlto tai ne šiaip proto nušvitimas - tai ištisas žygdarbis!
Raudonplaukį kiek nustebino moteriškės bendravimas. Juk buvo akivaizdu, kad jiedu nėra vienas kitą itin mėgstantys žmonės. Tad ko ji čia iš viso sėdi? Visų pirma, ko atsivilko būtent prie šito suoliuko?! O dabar tarsi palaiko pokalbį, tačiau spokso į kažkokį medį. Ryškiai bando išsiblaivyti nutarė velsietis. Viduje pradėjo kilti keistas pyktis. Ant visko. Tiek šitos girtuoklės, tiek motinos, tiek savęs, tiek netgi Džeimso Greywindo.
- O pačiai ne laikas kepti kalakutą? - metė Dafydd ir atsistojo. Jeigu reikės tverti su šita dar bent kelias akimirkas, vaikinas nežinojo, kas gali atsitikti. Bet kuriuo atveju tai nebūtų gerai.

[Heidi Mollson]

  Apžergusi senąją ir jau kiek spėjusią papūti šluotą Heidi skrido kuo tolyn nuo Moriso. Nors jį iš dalies ir mylėjo, bet nenorėjo jam leisti atimti, kas jai buvo svarbu. Vienintelis dalykas kuris buvo likęs nuo to laiko kuomet ji išsiskyrė su tėvais buvo Balsas, kuris lyg šuo ar koks kitas švelnus naminis gyvūnėlis ją nuramindavo ir saugodavo. Globėjas nesuprato, kad atėmęs vienintelį dalyką kurį turi tamsiaplaukė pasmerks ją liūdesio dienoms.
  Kas kiek laiko, kai atrodydavo, kad nuskrido jau daug mergaitė sustodavo, pavalgydavo ir kartais net savomis kojomis įveikdavo dešimtį kilometrų, o tuomet vėl skrisdavo kol ateidavo naktis. Na, o kitas dienas viskas tęsdavosi taip pat, tik aišku visas keliavimo procesas sustodavo atėjus lietingoms dienoms. Tuomet klastuolė apsistodavo kur nors kur yra stogas ir pratūnodavo kol lietus praeidavo. Heidi neįsivaizdavo kiek jau taip keliauja, kaip ir neįsivaizdavo kiek pajėgs taip keliauti, nes pinigų kuriuos galėtų išleisti mažėjo. Galbūt praėjo savaitė, kelios, o galbūt net mėnesis ar daugiau nuo to laiko kuomet mergaitė iškeliavo iš namų ieškodama geresnės vietos gyventi.
  Tamsiaplaukės tikslas buvo pasiekti Godriko daubą kurioj planavo kažkur apsistoti, na, iki to tikslo buvo likę netgi mažiau negu savaitė arba kiek daugiau nei tiek, bet kadangi ji buvo pasimetusi laikė to tiksliai pasakyti negalėjo.

Po kelių dienų

  Naktis - nuostabus metas atskristi į miestelį nepastebėtai. Heidi kiek nepatogiai nusileido miestelio parke ir ėmė dairytis padoraus medžio įdėti šluotai, kad jos kas nepamatytų. Tokių atrodė tikrai nemažai, bet jie visi buvo toliau nuo takelio, kas visiškai nepadėjo, nes mergaitė nenorėjo tos šluotos praganyti. Nusivylusi, kad nesugeba rasti vietos šluotai pasiėmė ją su savimi ir ėmė vaikščioti apie parką ieškodama kokio nors suoliuko, kuris būtų kiek nuošaliau ir būtų geras numigti. Atrodė, kad tamsiaplaukė rado tokį, bet jis buvo kiek aplaužytas, bet kadangi jai tai dabar buvo mažiausiai svarbu ji pasidėjo šluotą po suoliuku, o tuomet nusiėmusi kuprinę su rūbais, nedideliu buteliuku vandens bei nedidelėje kišenėje esančiais galeonais, pasidėjo ją ant suoliuko ir pabandė užmigti.
  Ėjo minutė po minutės, bet klastuolei vis nesisekė užmigti, tad buvo likęs vienintelis dalykas kurį ji galėjo daryti. Kadangi ji buvo apvaikščiojusi tik nedidelę parko dalį ji turėjo puikią, tiksliau nuostabią galimybę apvaikščioti jį. Pasiėmusi kuprinę nuo suoliuko ir šluotą nuo žalios žolės Heidi patraukė parko takeliais. Iš pat pradžių parkas atrodė tikrai stulbinančiai, bet galų gale visa tai ėmė atsibosti, tad mergaitė ėmė dairytis kokios nors atviros vietos kur ji galėtų prigulti ir tiesiog stebėti žvaigždes. Paieškos netruko labai ilgais bet taip pat, tai nebuvo ir labai lengvos paieškos. Radusi tą nuostabią vietą tamsiaplaukė šluotą kuprinės šone ir padėjusi galvą ant daiktų nešyklės ėmė stebėti dangaus žiburėlius.

[Edgar Jeffter]

Jau praėjo beveik metai, kai Edgar'as grįžo į Godriko Daubą. Būtų galima sakyt, jog viskas stojo į įprastas vėžias. Tik prieš tris metus, prieš kerų nuo elfo perėjusių ant Edgar'o aktyvavimasi, juodaplaukis burtininkas gyveno laisviau ir nemedžiodamas kitos rasės atstovų. Dabar jis buvo įspraustas į tam tikrus rėmus, dėl kurių nesirodė lauke dienos metu, o iš namų išlįsdavo tik naktį. Kadangi buvo vasara, tai savo medžioklei ar kartais išpuolantiems įprastiems pasivaikščiojimams, kurių vieną turėjo ir dabar, laiko buvo mažiau. Priežastis paprasta - lauke vėliau temo, todėl ir slampinėjančių ilgiau nei įprasta po Godriko Daubą buvo daugiau.
Jeffter'is šį sykį lankėsi Godriko Daubos parke. Buvo pora valandų po vidurnakčio. Burtininkas žingsniuodamas akmenimis grįstu taku pastebėjo už tolėliau esančio suolelio bei už jo esančių poros medžių kažką gulint ant pievutės. Ir vėl? paklausė savęs, kai vaizdas jam pasirodė jau kažkur matytas. Ir panšų vaizdą jis iš tiesų matė, tik kažkur prieš pusmetį, kai Melynajame parke sutiko Mayrą, su kuria vėliau apturėjo problemų. Nors ir buvo problemų, šios personos neignoravo, kaip ir kiekvieno anksčiau sutikto tokiu paros metu. Apsigynimo nuo juodosios magijos specialistas negalėjo pasakyti kokio amžiaus asmuo ten guli, nes tiek neįžiūrėjo. Priėjęs prie mūrinio suolo magas prisėdo ant jo savo nugarą atsukdamas į gulinčiąją. Nors atrodo, kad vaikinas tiesiog nieko negalvodamas įprastai sėdėjo, jis iš tikro ausimis stengėsi nepraleisti jokio garso, kuris galėtų slisti už jo.

[Heidi Mollson]

  Nors kuprinė ir nebuvo labai patogi pagalvė, o žemė patogi vieta gulėti, bet Heidi vis tiek kažkaip užmigo. Nors ir miegas nebuvo ilgas, bet per tą laiko tarpą mergaitė spėjo susapnuoti košmarą. Nors viskas sapne ir prasidėjo gražiai, bet jau tuoj viskas tapo nebe tokiu gražiu dalyku. Iš pat pradžių klastuolė ramiai skrido virš nemažo vandens telkinio, bet vos tik pamatė žemės lopinėlį išgirdo kaip kažkas traška, o pažvelgusi į šluotą pamatė, kad ji visa sutrūkusi, kai šluota persiskyrė į dvi dalis vanduo apačioje ėmė greitai didėti ir dar prieš pasiekiant apačią Heidi atsibudo klykdama ir išpilta šalto prakaito. Nuslopinusi savo klyksmus mergaitė apžvelgė aplink save ieškodama kažkokių pokyčių ir nors vienas buvo tiesiai priešais ją ji jo nepastebėjo. Vos tik pamatė kažkokį siluetą kurio anksčiau lyg tais ir nebuvo klastuolė ėmė galvoti apie grėsmes kurias tamsesnis dalykas už tamsą galėjo sukelti. Nors priežasčių kodėl reikėtų dingti iš čia ji buvo sugalvojusi ne vieną, bet tamsiaplaukė vis tiek sumanė bandyti savo laimę ir pasisveikinti su nepažįstamuoju:
  -Sveiki, -nedrąsiai ištarė Heidi ir atsistojusi ėmė spoksoti į tamsų siluetą, bet kuriuo metu pasiruošusi bėgti kiek kojos neša.
  Kad tik nebūtų blogas ir nebandytų manęs nužudyti ar kitaip nuskriausti tokios mintys sklido mergaitės galvoje laukiant nepažįstamojo atsakymo.

[Edgar Jeffter]

Jeffter'is prasėdėjo, gal pusę valandos ir nieko nevyko. Gal tas asmuo buvęs už Edgar'o nugaros sugebėjo kažkaip patyliukais pakilti ir dingti. Galimas daiktas, tačiau juodaplaukis neatsigręžė į tą pusę. Kažin kiek laiko jis būtų taip sėdėjęs. Neaišku. Bet pusvalandį tikrai išsėdėjo. Išgirdęs klyksmą buvęs Hogvartso profesorius pasuko galvą į kairę pusę ir pažvelgė sau per petį. Atrodė, kad kažkas būtų užpuolęs tą gulėjusią personą. Tačiau taip tik atrodė. Ji klykė visai dėl kitos priežasties. Netrukus ji nedrąsiai pasisveikino. Edgar'o ausis pasiekė vaikiškas balsas. Antgamtė? iškart šovė mintis prakalbus mergaitei. Jau naktį buvo susitikęs su vienu vaiku. Ir tikrai tas vaikas buvo ne žmogus. Na, šis bent nešiepė dantų vos tik pamatęs magą. O gal ir šiepė, tiesiog žaliaakis vaikinas to nematė, nes mergaitė buvo tolėliau nuo tako, ten, kur buvo kiek mažiau šviesos.
- Neturėtum būt namie?- kelnių kišenėje susirado burtų lazdelę. Nors kalbėjo su vaiku, jis galėjo būt pavojingas. Taip pat klyksmas galėjo atkreipti kieno nors dėmesį, jei kažkas dar buvo parke be jų abiejų. Juodą maikę vilkintis tamsiaplaukis pakilo nuo suolo. Apsidairė aplinkui ir pilnai atsigręžė į neseniai rėkusią mergaitę.

[Heidi Mollson]

  Neilgai trukus siluetas pasuko galvą į jos pusę ir taip pat kaip ir ji stebėjo jos veiksmus. Iš pradinio žvilgsnio šis tamsuolis atrodė kiek pavojingas, bet klastuolė nusprendė, kad jeigu būtų norėjęs ją užpulti būtų, tai padaręs anksčiau. Nors būtų buvę protingiau stovėti pilnai ant dviejų kojų, bet Heidi didesnę svorio dalį permetė ant kairės kojos, kad būtų bent kiek patogiau stovėti. Tamsusis daiktas nepasirodė esantis labai malonus, nes vietoj to, kad pasisveikintų ėjo tiesiai prie reikalo.
  -Na, čia toks sunkesnis reikalas, -kiek drebančiu balsu pradėjo kalbėti mergaitė. -Bet aš neturiu tokių jau namų.
  Tamsiaplaukė trumpam nutilo ir dar kiek apžvelgusi jau stovintį vyrą tęsė toliau:
  -Pirmiausia gyvenau tokį gyvenimą kurį gyvena dauguma vaikų, tai yra su tėvais, tada patekau į vaikų namus, ten mane įsivaikino kažkoks Magijos ministerijos darbuotojas ir va ne per seniausiai aš iš jo pabėgau ir dabar esu čia.
  Klastuolė jautėsi pakankamai saugiai prie nepažįstamojo, kurio net vardo nežinojo, o tuo labiau ar čia tokio balso moteris ar vyras. Kadangi nei vienas nežinojo kito asmens vardo mergaitė nusprendė prisistatyti pirma ir taip galbūt sužinoti šiojo vardą, kad nereiktų kreiptis dėde ar pone, ar dar kokiu keistu pavadinimu, kurie jai nebuvo būdingi.
  -Aš Heidi, o koks tavo vardas? -tamsiaplaukė pabandė nusišypsoti maloniausia šypsena kokia tik leido apsimiegojęs veidas.
  Klastuolei labai norėjosi sužinoti kur ji galėtų permiegoti ar apsigyventi, bet taip pat, o gal net labiau norėjosi išaiškinti kitus dalykus, tad nusprendė, kad gyvenimo reikalas truputį palauks.

[Edgar Jeffter]

Iš pradžių tamsiaplaukis vaikinas stebėjo, kaip mergaitė pakyla nuo žemės, o vėliau jau klausėsi ką ši šneka. Stovinti ant pievos mergina jau pirmaisiais sakiniais sugebėjo sutrikdyti Edgar'ą ir šiam sukelti papildomų minčių. Nebuvo įsitikinęs, kad šioji sako tiesą. Jei ir tai ką ji kalbėjo buvo tiesa, tai tuomet ji, kaip nepažįstamam žmogui daug ką pasakė. Aišku, ten tokios detalės, kaip tai, jog ji gyveno su tėvais, o vėliau vaikų namuose, didelės reikšmės burtininkui nesudarė. Tačiau tas jos pasisakymas, jog pabėgo nuo globėjo dirbančio ministerijoje vertė Jeffter'į susimastyti. Jam tikrai neparanku buvo susitikti su ministerijos darbuotoju. Nors su viena buvo susitikęs ir nieko iki šiol nenutiko. Bet prisiminus jos buvusią būseną galima suabejoti tuo, jog ji išteis dirbo ministerijoje.
- O kas ta Magijos ministerija?- vos tik susipratęs, kad niekaip neišsidavė, jog yra magijos pasaulio atstovas, paklausė žaliaakis mergaitės. Taip, dabar buvusio Hogvartso moksleivio galvoje sukosi dvi teorijos. Viena buvo ta, kad mergaitė apie jį žinojo, o kita, kad vaikiškas neapdairumas leido jai pamiršti faktą, jog egzistuoja burtininkų pasaulis. Ir dabar Edgar'o padėtis buvo tokia, kad pastarasis variantas atrodė toks absurdiškas ir toks sunkus sunkiai prilyginamas atsitiktinumui.

[Heidi Mollson]

  Heidi stovėjo ir stebėjo beveik nejudantį siluetą, kuris tikriausiai taip pat stebėjo ir ją. Viskam ką mergaitė pasakė jis buvo pernelyg ramus ir neparodė emocijų dėl ko tamsos žmogus jai dar labiau patiko. Didžioji dalis išgirdusių tokią istoriją būtų ėmę ją glostyti, myluoti, apkabinti ir daryti dar visokius durnus dalykus kartodami kokia ji vargšė ir klausdami ar jai nereikia pagalbos. Tokie kaulų pripildyti odos maišai jai jau buvo atsibodę, nes keliaudama kelyje vis sutikdavo tokių kurie siūlė savo pagalbą, bet tokio dalyko ji nenorėjo iš jų priimti iki dabar. Kai suprato, kad jau geriau būtų pasilikusi pas juos negu vykusi čia. Bet tuomet jie tikriausiai būtų kvietę Morisą pas juos ir tas būtų tamsiaplaukę pasiėmęs su savimi į kalnų namą. Tamsiam objektui paklausus kas yra Magijos Ministerija klastuolė suprato padariusi didelę klaidą, nes ji šiek tiek išdavė burtininkų pasaulį ir dabar reikėjo sugalvoti kokį gerą paaiškinimą.
  -Šūdas, -tyliai pasakė Heidi. -Tai tokia saldainių parduotuvė. Ten dirbantys žmonės sako, kad tenai gaminami geriausi saldainiai mieste ir jų skonis magiškas, bet jie kvepia lyg ištraukti iš tualeto, tad net niekada ir neragavau jų, tad tiesiog vadinu juos šūdu.
  Mergaitė nemokėjo meluoti ir šis tamsus stulpas turėjo tai suprasti iš to kaip ji kalbėjo ir stengėsi nupasakoti tą parduotuvę ir jos saldainius. Eh, kad būčiau užčiaupusi burną ir nekalbėjusi apie tą Magijos Ministeriją. Dabar kažkoks žiobaras žino apie ją, nors ir nežino jos tikrosios paskirties, bet vistiek. Tamsiaplaukei buvo kiek keista, kad šis stovintysis ignoravo jos kitus klausimus, kas ėmė kelti įtarimą dėl jo tikslų. Klastuolė pasitaisė lazdelę esančią kišenėje, kad kartais neišlystų ir šis vyras jos nepamatytų, o tuomet paėjo kelis žingsnius į priekį, kad jie galėtų įsižiūrėti į vienas kito veidus. Heidi buvo šiek tiek nusivylusi savimi, tad norėjo greičiau dingti iš čia kol neprikalbėjo nesąmonių, bet taip pat norėjo likti čia su šituo siluetu kurio veido vis dar nesugebėjo įžiūrėti.

[Edgar Jeffter]

Juodą pirštinė iki alkūnės mūvintis burtininkas šyptelėjo, kai mergaitė ėmė kalbėti apie kažkokią saldumynų parduotuvę mėgindama išsisukti iš padėties ir pridengti nejučia išduotą magijos pasaulį. Nors taip galėjo mėginti užmėtyti pėdas ir dėl išsidavimo, jog žino apie Edgar'ą. Pastarasis net nežinojo tikėti šiuo vaiku, ką tik žengtelėjusiu link jo, ar ne.
- Tai kokias pareigas užima tavo globėjas?- Jeffter'is ištraukęs ranką iš kišenės bandė daugiau išsiaiškinti apie sutiktąją ir jos globėją. Jis žvelgė į priešais esančias akis, kurias matė kur kas geriau.
- Ar jis irgi gyvena Godriko Dauboje?- dar mestelėjo papildomą klausimą jau įtardamas, jog tas globėjas galėtų būti jo krikštasūnis, kurio medžioklę kol kas buvo atidėjęs. Na, tiesą sakant tai medžioklei ir nebuvo galimybės, kai pusvampyris, išmestas iš ministro posto, dabar buvo apdairus ir nieko nedarė kaip akis išdegęs.
Buvęs Grifų Gūžtos atstovas Hogvartse dar turėjo klausimų Heidei klausimų, tačiau nemanė, kad jau yra tinkamas laikas jiems užduoti. Pirma reikėjo gauti atsakymus į tuos klausimus, kuriuos jau uždavė. Laukdamas tų atsakymų vaikinas dar kartelį apsidairė, kad pasižiūrėtų ar nevyksta nieko keisto aplinkui.

[Heidi Mollson]

Heidi stovėjo kiek persigandusi priešais siluetą ir bandė neparodyti, kad meluoja nors jis tikriausiai tai jau buvo supratęs. Atrodė, kad tamsos žmogus šyptelėjo, bet mergaitė buvo linkusi tuo abejoti, tad ir toliau apsimetė, kad Magijos Ministerija yra saldumynų parduotuvė. Kadangi žmogysta ėmė klausinėti jos klausimų tamsiaplaukei teko į juos atsakyti stengiantis nuslėpti, kad ji yra burtininkė.
  -Mano globėjas užima kasininko pareigas, bet labai svajoja dirbti kepėju ir daro viską, kad pasiektų šios svajonės.
  Klastuolė trumpam nutilo leisdama juodukui suvirškinti informaciją bei užduoti klausimą apie gyvenamąją vietą.
  -Ne, jis gyvena kažkur Alpių kalnuose. Kažkada rodė žemėlapyje, bet dabar negalėčiau parodyti.
  Heidi nutilo leisdama juodajai (ne)grėsmei suvirškinti informaciją ir pateikti kitus klausimus, bet prieš tai mergaitė taip norėjo susižinoti jai svarbų dalyką.
  -Gal, jūs, kartais turite namus ir galėtumėte mane priglausti bent šiai nakčiai? Nes taip išėjo, kad aš neturiu jokio pinigo kuriuo galėčiau susimokėti už nakvynę kažkur, o darbo kaip užmokesčio jie tikriausiai neimtų. Jeigu norėsite galėsiu jums sutvarkyti namus, taip atsilygindama už nakvynę.
  Klastuolei vis dar buvo keista į kitus kreiptis „jūs“ ir nors taip teko kreiptis gyvenant vaiknamyje, bet laikas pas Morisą vis ką vėl gražino į senas vėžes ir mandagūs krepiniai iškrito iš josios žodyno iki dabar. Kaip ten bebūtų, bet tamsiaplaukė labai tikėjosi, kad aukštas juodas daiktas įsileis ją į savo namus pernakvoti ir nenudobs vos įžengus prie tikriausiai medines duris.

[Edgar Jeffter]

Edgar'o sutiktas mergaičiukas ir toliau melavo išsijuosęs. Tačiau tą darė gana neblogai, ir jei juodaplaukis magas nebūtų magijos pasaulio atstovas, tai kažin ar būtų supratęs, jog Heidi jam kabina makaronus ant ausų. Dar žiobarui turbūt kiek keistai skambėtų ir tai, jog žmogus dirbantis kažkokioje krautuvėlje yra įsitaisęs kažkur Alpėse.
- Tu tikrai drąsi, jei esi nusiteikusi eiti pas naktį sutiktą žmogų, kuri pažįsti vos kelias minutes,- rimtu žvilgsniu žiūrėjo į mergaitę, - Bet nežiūrint to, bet kokiu atveju nemanau, jog tau būtų saugu su manimi. O gal tą tu žinai?- žalios akys kiek išsiplėtė suformuodamos vaikino veide nustebusį žvilgsnį. To paklausė, nes vis dar nebuvo tikras, kad sutiktoji apie jį nežino.
- O ir pačiam nebūtų saugu parsivesti nepažįstamą, nepaisant to, kad jis tėra vaikas,- dabar žaliaakis burtininkas kalbėjo apie galimas rizikas jam pačiam, - O kai tas nepažįstamas taip įnirtingai meluoja, tai rizika jį pasikviesti pas save į namus yra dar didesnė,- netiesiogiai pareiškęs, jog perprato mergaitės melus, apsigynimo nuo juodosios magijos specialistas ėmė svarstyti ar verta čia su ja dar stoviniuoti ir šnekučiuotis. Vienintelis dalykas, kuris dar laikė tamsiaplaukį burtininką buvo tai, kad nežinojo ar ji yra antgamtė.

[Heidi Mollson]

Siluetui užsiminus apie saugumą Heidi tik tada susimąstė, kad galbūt ir nėra labai protinga eiti pas ką tik sutiktą žmogų į namus, bet mergaitė prie jo jautėsi per daug saugiai, kad imtų bijoti ir atsisakytų savo plano.
  -Na taip, su ką tik sutiktu žmogumi eiti nebūtų labai saugu, bet būnant prie tavęs, -tamsiaplaukė net nebesistengė naudotis mandagiais kreipiniais, -aš jaučiuosi pakankamai saugi, tad ir elgiuosi kaip atrodytų kitam neatsargiai ir nesaugiai. Taip pat nežinau kodėl man turėtų būti su tavimi nesaugu, tad tikiuosi gauti bent jau šiokį ar tokį paaiškinimą kuris man padės suprasti kodėl reikia tavęs bijoti.
  Tamsuoliui ėmus kalbėtis su savimi klastuolė tik klausėsi jo, bet šiam paminėjus, kad su melage jam pačiam būtų nesaugu šioji nustėro. Priešais ją stovėjo ne žiobaros, o burtininkas, kuris ją nuo pat pradžios apgaudinėjo. Kita priežastis dėl ko mergaitė nustėro buvo ta, kad netiesiogiai, bet buvo pagirti jos melavimo įgūdžiai, kurie net nebuvo tokie geri.
  -Daryk ką nori, tiesiog žinok, kad kastuvą valdau geriau nei lazdelę ir nors Dvikovų turnyre iškovojau trečią vietą, bet tik vienoje iš dviejų tų kovų man teko kovoti normaliai ir joje aš pralaimėjau. Tad nemanau, kad tau keliu kokią grėsmę. Taipogi panašu, kad esi galingesnis burtininkas negu aš, tad tau mane įveikti būtų taip pat lengva, kaip man pasodinti tavo darželyje gėlių, -tamsiaplaukė kiek nutilo galvodama ką dar galėtų pasakyti. -Taip pat aš esu tiesiog burtininkė be jokių papildomų priedų, tad, tai yra dar viena priežastis dėl ko tau nereikia manęs baimintis.
  Klastuolė stovėjo priešais juodos aprangos vyriškį, kuris kaip buvo panašu norėjo išsinešdinti iš čia greičiau ir jautėsi lyg mažam vaikui sakydama priežastis dėl ko ja galima pasitikėti.

[Edgar Jeffter]

Ar ji bent suvokia ką kalba? Edgar'as niekaip negalėjo patikėti tuo ką girdi. Sutiktoji mergaitė teigė, kad būdama šalia jo jaučiasi pakankamai saugi. Juk, jei pasitvirtintų, jog ji yra antgamtė, tai jos tas saugumo jausmas būtų išsyk sudaužytas į šipulius. Tą tokį Heidi saugumo jausmą dabar burtininkas logiškiausiai galėjo paaiškinti tik vienaip. Jeffter'is priverstas buvo galvoti, kad sutiktoji mergaitė greičiausiai žino apie jį. Tokius spėjimus itin sustiprino ir tai, kai raganaitė pareiškė, jog yra be papildomų priedų, kas leido suprasti, jog ji turbūt kalba apie papildomas galias.
- Ir darysiu,- ramiai atsakė į mergaitės raginimą daryti ką nori, - Kitą kartą tegul tavo globėjas ar kas ten turi drąsos pats mane susirasti užuot siuntęs vaikus, kurie dar nėra pernelyg gerai įgudę meluoti,- tai pasakęs apsigynimo nuo juodosios magijos žinovas pasuko akmeniniu taku, gaubiamu giedru nakties dangumi, kuriame žėrėjo daugybė žvaigždžių, į tą pusę iš kurios atėjo. Kol kas žaliaakiui viskas atrodė komplikuota, nes, jei Magijos ministerija nutuokė apie jo buvimo vietą, tai buvimas Godriko Dauboje nebebuvo toks saugus ir nusprendus čia likti galimai tektų kovoti dar ir su magiškojo pasaulio valdžios atstovais.

[Heidi Mollson]

  Atrodė, kad oras atšalo, nes su kiekvienu silueto žodžiu Heidi darėsi vis liūdnesnė. Šitas, juodas buvo vienintelis nepažįstamas žmogus prie kurio mergaitė jautėsi ant tiek saugi, kad net būtų likusi sužinojusi, kad jis yra žudikas. Vos ne nuo pat pirmos jų pažinties akimirkos tamsiaplaukė pajautė ryšį su juo ir nors tas galbūt jo ir nejautė, bet jis turėjo būti.
  -Manęs nieks nesiuntė, niekam tavęs nereikia, -išskyrus man - man tavęs reikia, -ir aš tau nemeluoju! Tu buvai vienintelis be mano tėvų kuriuo aš būčiau pasitikėjusi besąlygiškai, -klastuolės balsas ėmė lūžinėti ir iš akių pasipylė nedidelės ašaros. -Aš tau negaliu įrodyti, kad nesu siųsta kažkieno kito, bet labai prašau tavęs patikėti manimi.
  Heidi net pati neįsivaizdavo kodėl taip elgiasi, jeigu tai būtų eilinis žmogus ji tikriausiai jau seniausiai būtų dingusi, bet šis tamsusis daiktas ją kažkuo žavėjo ir ji nenorėjo jo taip greitai prarasti. T
Jeigu taio būtų atsitikę tai būtų buvę jau pusketvirto praradimo per visą jos trumpą gyvenimą - pirmiausia tėvai, tuomet iš dalies Liucija ir dabar šis, visiškai nepažįstamas vyras.
  Siluetui apsisukus mergaitė išsitraukė iš kišenės lazdelę ir numetė ją netoli jo stengdamasi suvaldyti ašaras tekančias iš ašarų liaukų. Grįžusi atgal prie daiktų pakėlė kuprinę, užsidėjo ją ant pečių, o tuomet pasiėmusi šluotą ėmė stovėti ir žiūrėti ką darys neseniai sutiktasis. Vienaip ar kitaip tamsiaplaukė neplanavo jo taip lengvai paleisti, nesvarbu kiek įtarimų jam ims kelti. Taip pat ji buvo pasiruošusi beveik bet kam, kad tik būtų netoli jo.