[Gabriella von Sjuard]

Pamačiusi Džeisono veido išraišką, profesorė von Sjuard pati prikando lūpą ir atsiduso.
 - Žinau, tau skaudu, - kaip tik įmanydama švelniau pasakė Gabriella ir pridėjo savo šaltą, tiesiog ledinį delną jam prie skruosto. - Bet aš žinau, kiek merginų slapčia žiūri į tave, žinau, kiek iš jų norėtų, kad jos būtų mano vietoj (hmm, jei tik pačios žinotų, kas vyksta tarp mudviejų). Taip pat žinau, kad rasi dar tą vienintelę ir be manęs neliūdėsi, o jei manai, kad taip bus geriau, galiu ištrint visus atsiminimus su manimi, galiu palikti tik blogus, galiu įtikinti tave, kad tu manęs nekenti. Galiu palikti viską taip, kaip yra dabar.
Šviesiaplaukės lūpos bučiavo šalčiau nei visad, o po bučinio Gabriellos žvilgsnis buvo ne ką laimingesnis nei pats bučinys. Merginos pirštai lėtai nuslydo Džeisono ranka žemyn ir ji žengtelėjo atgal.
 - Žinau, kad viskas bus gerai, Džeisonai... - tarė Gabriella tyliai ir švelniai ir dar tyliau apsisukusi ji dingo iš už knygų lentynos, palikdama Džeisono širdyje sumaištį, liūdesį, o gal pyktį bei skausmą. Ji jautė, kaip tuo metu, kai paskutinį kartą pažvelgė grifui į akis, Džeisono krūtinėje mirė viltis, kuria vaikinas gyveno ir tikėjosi, kad Gabriella visgi kažkada priklausys tik jam.

[Rokas Sviper]

Berniukas nuėjo į biblioteką. Jam labai patiko knygos, tačiau šį kartą jis atvyko ne jų skaityti. Varnanagis atėjo prie lentynos su knygomis apie Hogvartsą, antrakursiui reikėjo Hogvartso žemėlapio.
Jis išsitraukė jį iš lentynos ir atsisėdo prie stalo. Čia Varno Nago bendrasis kambarys, o čia ūkvedžio kabinetas. Eiti nereikia labai toli. Nemanau, kad naktį kasnors mane pastebės. Nemanau, kad laužtis sąžininga, bet juk reikia atsiimti senelio neregimąjį apsiaustą. Jis pradėjo braižytis ant savo pergamento lapo kaip nusigauti iki Ūkvedžio kabineto. Reiks eiti ant pirštų galiukų, labai tyliai. Nes mane gali pamatyti paveikslai. Varniukas toliau braižėsi planą vis žvlgtelėdamas į žemėlapį.   

[Melody]

  Švelnių oro gūsiu mergina nupūtė žemyn krentančią dulkę, prie tokio apšvietimo ji galėjo matyti kiekvieną jų čia besisukinėjančių. Biblioteka gan nykus kampas tokioje didelėje Hogvartso pilyje:
  - Kaltinu dvidešimt pirmą amžių.- pati sau burbtelėjo škotė braukdama per odinius knygų viršelius pirštu. Netikėtai stabtelėjus ši pasistiebė ir ištraukė purpurinio viršelio knygą su begalybe prikaišiotų popierėlių. "Sprogęs burbulas" taip skelbė apsitrynęs juodas šriftas, susidomėjusi kokios tai galėtų būti paslaptys, Melody atvertė pirmą lapą. Kažkieno tylus šnaresys išgąsdino merginą iš ši krūptelėjusi užvertė knyga. Klastuolė nesitikėjo viešnagės, ypač tokios tylios ir paslaptingos.
  Pasistiepusi ant pirštų galiukų raudonplaukė slinko palei lentynas garso link. Blausioje šviesoje pastebėjo tamsiaplaukį varniuką kažką įtartinai skrebinant:
  - Hmm...- vos ne sumurkė laiminga trečiakursė,- Dievinu paslaptis,- išlindo iš už lentynos,- ypač kitų,- šyptelėjusi pusę lupų, sunėrė rankas už nugaros vis dar laikydama anksčiau paimtą knygą.

[Rokas Sviper]

Berniukas ir toliau braižė planą. Jis jau buvo beveig baigtas, rokas nusipaišinėjo paskutines duris ir plepius paveikslus. Varnanagis nuvalinėjo trintuko žymes nuo stalo, dėjosi daiktus į kuprinę. Reikia padaryti dar daug namų darbų. Ir po penkiolikos minučių nuodų ir vaistų pamoka. Rokas išsitraukė iš kuprinės nuodų ir vaistų vadovėlį ir apžiūrėjo jį. Ant knygos viršelio buvo nupieštas katilas ir samtis. Berniukas padėjo žemėlapį į šalimais esančią lentyną. Ir išgirdo kažką krebžtant. Po to garsas pastiprėjo, tai buvo žingsniai. Ir tas žmogud ėjo vis arčiau Roko. Kad tik neateitų čia, kad tik neateitų čia. Tas kažkas kieno žingsnius girdėjo Rokas buvo jau visai čia pat. Varnis apsisuko. Tai buvo Melody iš klastunyno kurią jis jau buvo matęs pamokose.

[Melody]

  Berniuko sumišimas sukėlė klastuolei juoką. Matyt, neklydo dėl paslapčių. Porą minučių palaukusi kiek kilstelėjo antakius, varniukas tiesiog tylėjo, neatsakė, o gal net ir neišgirdo. Nusprendusi, kad taip lengvai nepaleis šio jaunuolio, raudonplaukė prislinko arčiau, galbūt pavyks užmesti akį į juodaplaukio turtą:
  - Tai, ką čia sumąstei?- atsisėdusi ant stalo klastuolė netyčia užmetė ranką ant varniuko popierių, kad jis netyčia nesugalvotų priežasties pabėgti nebaigęs kalbos,- Ir nereikia tų visų "niekas čia nevyksta" nesąmonių.- pavartė akis Melody,- Nebeturi kito pasirinkimo,- klastingai šyptelėdama pradėjo sukti savo garbaną ant piršto škotė.
  Hmm... jis dar jaunas, iš gero koledžo. Arba tai ką jis slepia yra labai kvaila, arba laibai kieta... Sunku pasakyti, tačiau vienu ar kitu atveju jis bus išgąsdintas ir nebenorės susitikti klastuolio kuomet slampinėja vienas.

[Rokas Sviper]

 Berniukas galvojo ką sakyti klastuolei, tiesą ar melą.Tikriausiai reiks pasakyti tiesą, juk vistiek ji gali pasiimti tą lapą ir pasižiūrėti ką aš braižau. Be to ji klastuolė, netūrėtų išgart bėgti pas mokytojus sakyti, jog aš planuoju laužtis pas ūkvedį. Tks pasakyti. Kitaip nieko nebus.  
 – Man reikia susigražinti senelio neregimajį apsiaustą. Jis yra paslėptas ūkvedžio kabinete. Tačiau jeigu paprašysiu ūkvedžio jis man jo neatiduos, Todėl naktį reikia patekti į jo kabinetą ir paimti neregimąjį apsiaustą. Bandysiu, ten patekti šiandien vidurnaktį. Tik prašau nesakyk mokytojams.
Varniukas nutilo, galvojo ką pasakys klastuolė. Kad tik ji neraneštų mokytojams, arba dar blogiau ūkvedžiui.

[Melody]

  Taip netikėtai staiga išgirdus apie apsiaustą merginos nuotaika pasikeitė. Pašaipią šypsenėlę pakeitė susidomėjimo kibirkštys. Nagi nagi nagi... Jis panašus į baisų melagį. Todėl tai yra didžiulė tiesa... Man reikia to apsiausto! Pasukusi galvą link popierių šūsnies pagriebė viršutinį ir pažvelgė į jį. Mokyklos žemėlapis su su keliu pas ūkvedį. Vaikinas nemeluoja.
  - O kas man iš to?- nepakeldama akių paklausė klastuolė,- Kodėl turėčiau tylėti?- neklausdama leidimo pradėjo žiūrinėti visus varniuko lapus. Mergina to klausė jau žinodama ką nori išgirsti. Su tokiu dalyku kaip neregimumo apsiaustas galėtų nuveikti tiek daug dalykų. Tai skamba taip stebuklas. Galiausiai nukreipusi žvilgsnį atgal į vaikiną kilstelėjo antakį laukdama atsakymo.

[Rokas Sviper]

Ir kodėl gi ji mane pamatė, teks su ja kaip nors susitarti, kitaip man bus blogai. Labai nenoriu, kad netekčiau taškų, be to šiais metais dar nei vieno taškelio, net menkiausio neturiu, tai juos prarasti ir turėti minusinių taškų būtų labai, labai blogai. Teks jai leisti pasiskolinti tą apsiaustą, matau, kad jai šito reikia. Labai gerai būtų, kad ji to apsiausto vėliau neprarastų.
 ˜– Galėsi pasiskolinti tą apsiaustą kelioms dienoms, bet paskui turėsi gražinti, todėl tylėk. Būk žmogus, – pasiūlė varnanagis, nors jis labai ir nenorėjo to daryti, jam nebuvo kitos išeities. Kaip yra taip, vistiek nieko nepakeisi. – Tai ar tau taip tiks. Gerai būtų jeigu ta klastuolė dar ko nors neužsimanytų.

[Melody]

  Iš varniuko išgirdusi būtent tai ko ir tikėjosi, šyptelėjo puse lūpų. Labai gerai.:
  - Koks tavo planas?- vis dar neatstodama nuo vaikino kamantinėjo Melody, juk dabar tai ne tik jo, bet jų abiejų problema, jei jam nepasiseks, tai niekas negaus pasidžiaugti tuo apsiaustu.
  Varno nagas yra protingųjų mokinių vieta, vadinasi tai turėtų būti žmogus išmanantis ką daro, tačiau juk kalbam apie įsilaužimą, vogimą ir melavimą, o tai jau Klastūnyno specialybė.
  Priėjusi prie pirmos, arčiausiai esančios lentynos įspraudė anksčiau atsineštą knygą į laisvą vietą. Matyt, ji nebus tokia jau įdomi.
  - Apie viską galėsi papasakoti kuomet šiąnakt susitiksim. Jei, žinoma, neatsisakysi klastuolės pagalbos.- lyg ir duodama pasirinkimą pasakė raudonplaukė.

[Hayato Shinohara]

Taenral buvo tas grifas, kuris mėgo lindėti bibliotekoje užsivertęs knygomis, pergamentais ir išradimais. Tiesa, ne visada, bet kada jam ateidavo įkvėpimas - iš bibliotekos iškrapšyti negalėdavai bemaž mėnesį. Taip nutiko ir šįkart, ko gero.
Pirmokas buvo sumanus, mėgo konstruoti. Nors ir nesilankė ateities būrimo pamokose (nes laikė tai laiko gaišimu ir visišku niekniekiu) vienas prietaisas, ilgokai apkalbinėtas mokykloje ir išgarsėjęs, jį sudomino. Tai buvo horologiumas, pristatytas profesorės Evers. Panašus į paprastą laikrodį su trimis rodyklėmis, tačiau rodantis ne valandas, o įvykius, kurie įvyks artimiausiu metu.
Pasirausęs kuprinėje, Taenral išsitraukė ir ant nedidelio stalelio, stovėjusio šalia, pabėrė krūvą pavienių gelžgalių: baltą keraminį apskritimą su skaičiais nuo vieno iki dvylikos ant kraštų aplink, keletą straigtelių, seną kišeninį peiliuką, varžtelių, atsuktuvą, iš kurio koto vis iškrisdavo ,,strėlytė", metalinių plokštelių ir panašių daiktų. Vaikio akutės sužėrėjo - taip dažnai jis pas tėvą kalvėje dėliodavo tokius daiktelius!
- Nagi, o horologiumas daromas taip... - tyliai panosėje murmėjo pirmakursis, niekada nesiskundęs atmintimi ir išstudijavęs paprastesnius horologiumo brėžinius (greičiausiai tik hipotetinius). Į apvalią plokštelę užlenktais kraštais (tarsi dėžutę) Taenralis įdėjo miniatiūrinį varpelį, prie kurio pritvirtino krumpliaračius, ištiesė mažyčių smulkių laidelių, kurių vieną galą prijungė prie metalinės plokštelės, o kitą - prie keistai nuolat besisukantį rėmelį prilaikančio, galbūt kiek šuns liežuvį primenančio strypelio. Ant jo užmovė dar vieną krumpliaratį, pritvirtino varžtu. Į plokštelę Taenral tris kartus sudavė savąja burtų lazdele, o tada prie ją atsargiai pradūrė ir pervėrė trimis varžtais, prilaikančiais dar vieną plokštelę. Pakartojo tai dar sykį, o tada prie varžtų pridėjo kelis strypelius, lazdele sulydė ir uždėjo ciferblatą. Prie šio centro pritvirtinęs rodykles, uždėjo ir skaidrų stiklinį dangtelį - kad nepridulkėtų į vidų.
- Viskas.- atsikvėpė vaikis ir įsimetė horologiumą į kuprinę.

[Ginta Tauškalė]

Tauškalė stoviniavo bibliotekoje prie lentynos su knygomis apie Gintos mylimąjį Hogvartsą. Grifiukės įsitikinimu jo niekada nebus per daug.
- O, šita tiks,- ilgai svarsčiusi kurią knygą pasirinkti tarė mergaitė.
Rudaplaukė iš lentynos ištraukė knygą kurioje rašoma apie Hogvartsą dar Finėjo Nigelo Bleko laikais. Knyga buvo apsitrynusi ir dulkėta. Turbūt jau seniai jos niekas neskaitė... Mergaitė pasidėjo knygą ant stalo ir atsirėmusi į kėdę pradėjo skaityti. Po neblogų dvidešimties minučių Tauškalė išgirdo pažįstamą balsą.
- Sveika! - pribėgusi prie savo draugužės Andromedos, pasisveikino,- ieškai knygos? Aš štai,- Ginta parodė į apsitrynusią knygą,- pasiėmiau paskaityti koks buvo Hogvartsas iki Dumbldoro...
- Mėgstu istoriją,- dar pridūrė.

[Jay Reye]

Šviesiaplaukė ilgai vaikščiojo po visą biblioteką, kol rado lentyną, su vien tik apie Hogvartsą išdėliotomis knygomis. Žaliose mergaitės akyse galėjai įžvelgti palengvėjimą.
Andi žengė prie didžiausios raudonmedžio lentynos ir nustatinėjo knygų nugarėles - gal ras ką įdomaus... Vis dėlto, kol kas grifė nerado nieko traukiančio žvilgsnį. Andromedai jau ėmė kilti minčių apie išėjimą - bet šįkart žūtbūt norėjo rasti kokį nors skaitalą ramiam akių permetimui. Tad nusprendusi neprarasti vilties, vėl ieškojo įdomios knygos.
Prie stalo sėdėjo už ją vyresnė rudaplaukė mokinė. Ginta! - nutvilkė supratimas. Priėjusi prie draugės linksmai, bet pakankamai tyliai pasisveikino:
- Labas, Ginta! Taip. Ieškau knygos. Ir, kaip matai, man ne itin gerai sekasi, - sukrizeno ir pažvelgė į ketvirtakursės laikomą, gan įdomiai atrodančią knygą.
- Gal padėsi surasti knygą? Nieko gero nerandu, bet... - Andromeda neužbaigė sakinio, nes jos akį patraukė stora knyga. Nemandagiai pasišalinusi iš scenos, nubėgo prie už kelių metrų esančios, į lentyną įstatytos knygos. Pūškuodama ją ištraukė ir padrėbė ant stalelio, prie kurio sėdėjo Ginta.
Oho... - nusistebėjo antrakursė, atvertusi knygą.

[Ginta Tauškalė]

Andromedai nubėgus prie lentynos Ginta nusekė paskui.
- Žinau šitą knygą! Ją parašė mano močiutės sena draugė! Dar prisimenu kai gavau nemokamai šią knygą paskaitinėti. Dabar Gildema Rozinda jau mirus...
Tauškalė susigraudino prisiminusi nuostabiąją Rozinda. Ji visada atnešdavo mergaitei savo keptų bandelių su varškę, o kartą per gimtadienį netgi jai padovanojo augalą kuris šviečia ir keičia spalva! O ji taip ir neperskaitė jos dovanotos knygos...
- Reiks paprašyti, kad mama pasiraustų mūsų bibliotekoje. Gal atras šią knygeliūkštę ir man atsiųs, o tu pasiimk šitą knygą. Turėtų būti įdomi,- patarė draugei Ginta.
- Be to, gal norėtum šį vakar nueiti prie ežero? Paplepėsim, atsinešiu mano mamos keptų sausainių, ar dar kokių skanumynų. Nori?

[Jay Reye]

Andi susidomėjusi klausėsi Gintos išvedžiojimų. Net nesitikėjo, kad ji turi tokių gerų ryšių su žymiais burtininkais.
- Gerai, pasiimsiu, - burbtelėjo šviesiaplaukė ir įkišo knygą į kuprinę.
 - Žinoma, noriu! - apsidžiaugusi šūktelėjo Andromeda ir tuojau pat užsidengė burną baltais pirštais - čia juk biblioteka. Tuomet kiek susigėdusi dėl išsiveržusio šūksnio pasitaisė raudoną grifų kaklaraištį ir prabilo:
- Tiks septintą vakaro? Jau pasidariau visus namų darbus, tad vakaras bus laisvas.
Tai pasakiusi patenkinta klausėsi Gintos ir susitarusi dėl laiko, atsisveikino:
- Tada gerai. Iki susitikimo!
Dar kartą žvilgtelėjusi į draugę patenkinta iššokavo iš bibliotekos į bendrąjį kambarį paskaityti knygos.

[Justina Goooo]

Justina vos įėjusi į tamsią biblioteką, nors ir buvo vėlus vakaras, pamatė nemažai mokinių. Kadangi tik viena vienintelė lentyna  buvo neapsupta mokinių, prie jos ir patraukė. Ten, kaip iš karto suprato, buvo knygos apie Hogvartso istoriją. Tikriausiai paskutiniu metu jų niekam neprireikė, nes visos buvo tvarkingai sudėtos. Kaip ištikima knygų graužikė, Justina mintinai žinojo, kur kokia knyga turi stovėti. Bet staiga jaunoji burtininkė pastebėjo nematytą knygą, jos viršelis buvo kur kas labiau apsitrynęs negu kitų knygų. Ir, kaip bebūtų keista, rašliava neturėjo pavadinimo. Tai sukėlė Varnanagės susidomėjimą, todėl ji, net nepasivarginusi pasiieškoti patogesnės vietos sėdėjimui, įsitaisė prie lentynos, ant grindų.
Tada atvertė aptriušusią paslaptingąją knygą. Joje buvo nuotraukos ir trumpi aprašymai. Paaiškėjo, kad tai-buvusių mokinių prisiminimai  ir nuotraukos.  Justina užsinorėjo susirasti knygoje savo mamą.mokiniai buvo išdėlioti pagal pavardes. Hogietė įsijautusi vartė knygą, kol pagaliau rado savo mamos atvaizdą. Motina atrodė visiškai taip, kaip ir dukra. Rausvi garbanoti plaukai, strazdanos ant nosies, didelės akys, plati šypsena.
Varnanagė pervertė kelis puslapius į priekį ir pamatė, kad dar yra vietos įsirašyti kitiems mokiniams. Justina paslėpė knygą po savo juodu apsiaustu ir išėjo iš mokinių pilnos bibliotekos. Miegamajame patyrinės knygą atidžiau.