[Daniela Kravitz]

Daniela, pati nežinodama kodėl, pasirinko bibliotekos kryptį. Ji nebuvo didžiulė knygų gerbėja, o nuo slogaus bibliotekos kvapo ją imdavo miegas, tačiau gera istorijos knyga buvo viskas, ko jai reikėjo tokio nuobodulio metu. Na, ir vėsi baseino patalpa būtų neblogai, tačiau tokios vietos neegzistavimas yra vienintelis Hogvartso minusas.
Atsistojus prie lentynos apie Hogvartsą, prie kurios visiškai nieko nebuvo, net visur šmirinėjančios bibliotekininkės, Klastuolė bejausmėmis akimis naršė knygų pavadinimus. Hogvartso sukūrimo įdomybės, Kambario iki Pareikalavimo tyrinėjimai, Seniausios Hogvartso giminės: nuo ...
 iki .... Gerai, šita, - mintyse atsiduso antrakursė ir jau norėjo ją išsitraukti, kai išgirdo žingsnius. Atsisukusi pamatė pirmakursė Klastuolę, neaukštą, šviesiaplaukę, ramiomis akimis ir labai įraudusiais skruostais.

[Evia Herodotte]

Evią kažkas traukė į biblioteką. Ne, šįkart jaunoji klastuolė nesiruošė ieškoti knygų apie gėles ar kas galėtų padėti su namų darbais. Norėjosi kažko kito. Kokios nors istorijos. Ne, nesukurtos. Tikros, vykusios. Kuri dabar jau praeitis, surašyta knygų lapuose. Nebuvo taip ir sunku šviesiaplaukei rasti reikiamą knygų lentyną. Ji atrodo matyta. Vienas teiginys iš minčių upės pasiekė mergaitės galvą atėjus iki knygų lentynos, kur stovėjo ir norėjo išsitraukti knygą kita klastuolė. Daugiausiai ji buvo antrakursė, tačiau Evia nebuvo iš drąsiausių ką nors pasakyti, ar specialiai išgąsdinti savu balsu. Nors tą ir mėgo daryti. Bet namuose, kai į langus ketvirtą ryto lėkdavo žali kiaušiniai.
- Atleisk, - išspaudžia pamačiusi, kad mergaitė atsisuko į ją. - Nenorėjau išgąsdinti ar stebėti tave. Be to... Aš Evia.
Išlemenusi savo vardą, šviesiaplaukis mergaitė nusišypsojo. Ji jaute, kad žandai dega ir tikriausiai skleidžia didelį raudonumo atspalvį. Hogvartso istorija... Pirmųjų mokinių giminės... Įkūrėjų istorija...  Paskutinis perskaitytas pavadinimas šiek tiek sudomino, pažadino norą paimti seną, dulkėmis papuoštą, apdriskusią knygą. Kiek padvėjojusi, Evia priėjo arčiau lentynos ir atsargiai ištraukė knygą.

[Daniela Kravitz]

- Na... Aš Daniela, - prisistatė ir antrakursė, stebėdama, kaip Evia išsitraukė kažkokią storą knygą apie įkūrėjus. Dar nesu mačius tokios drovios Klastuolės. Net Daniel buvo bent truputį arogantiškas. Prisiminus tą bjaurųjį vaikinuką, merginai pasidarė koktu, tačiau to stengėsi neparodyti. Evia, nors visiškai nepriminė nieko iš merginos pažįstamų, priminė apie kažkokią praeitį. Gal kažkada seniai kartu susitikom kokioj mugėj ar panašiai, - svarstė antrakursė ir pasiėmė savo išsirinktas Seniausias Hogvartso gimines. Abi prisėdo prie to paties staliuko, tad Daniela nutarė, kad būtų žmogiška jaunesniąją Klastuolę užkalbinti.
- Patinka Hogvartso istorija? - pasidomėjo ir slapčia padėkojo, kad pokalbio vėl nepradėjo kokiais idiotiškais žodžiais, visiškai nesusijusiais su žmogumi šalia.

[Evia Herodotte]

- Na, išties norėčiau sužinoti kuo daugiau apie juos, - šyptelėjo prisėdusi šalia ir atvertusi pirmąjį puslapį. - Būna dienų kai nori pažinti praeitį, o gal pasimokyti iš kitų klaidų. Lyg pats jų nekartotum. Nors realybėje, istorija man ne itin prie širdies.
Evia suvokė, kad reikėtų patylėti, kadangi jos apmąstymai vėl ėmė keliauti po visas lankas ir pievas.
Istorija - nuobodi, tačiau kartu ir nuostabi. Padedanti išmokti, suprasti ir suvokti. O net kartais ir pasiruošti. Galvoje pratęsė savo mintį žinodama, kaip tai keistai skamba, tačiau tokios mintys lankydavo dažnai. Daniela atrodo kažkur matyta. Lyg iš seno, menko prisiminimo. Ne, tikriausiai ją mačiau kokioje nors pamokoje. Arba bekeliaudama po įvairias šventes ir muges kartu su motina.
- Seniausios Hogvartso giminės? Įdomu... Tikriausiai pavergė pavadinimas, tiesa? - įsidrąsinusi šviesiaplaukė ėmė šiek tiek tauškėti bei žiūrėti į tamsias Danielos garbanas.

[Taylor Granger]

Pavakarieniavusi Taylor nusprendė užbėgti į biblioteką. Ji norėjo susipažinti su mokyklos istorija. Jai visada patiko seni laikai, ji su didžiausiu malonumu tiesiog rydavo storiausias knygas apie viduramžius,antiką...
Taylor įėjo į biblioteką. Salė buvo be galo graži: blizgantys sietynai su trylika žvakių kiekviename, raudonmedžio lentynos su tūkstančiais knygų, prietema... Mergaitei į nosį padvelkė senų knygų kvapas,kurį ji tiesiog dievino.
Taylor ėjo tarp lentynų,kol priėjo lentyną su knygomis apie Hogvartsą. Išsitraukusi "Hogvartso istoriją",priejo prie stalo ir atsisėdo. Knyga buvo labai stora, aptraukta ruda oda ir apkaustyta. Mergaitė atsivertė knygą ir ėmė skaityti apie Hogvartso įkūrėjus.

[Auksė Marlena Hale]

Bethany visa virpėjo. Pirštai lankstėsi sunkiai, skaudėjo kaulus ir kai kurias kitas kūno vietas. Jai buvo šalta, norėjosi kažko šilto (arbatos mergaičiukė neatsisakytų, jaukaus apkabinimo - irgi), tad manė, kad su sunkia galva, besimerkiančiomis akimis, pasiremdama į sienas, pamažu judėjo virtuvės link, tačiau patraukė link visai kitos pusės, bibliotekos link. Levandų arbata, kakavos gėrimas, bet kas, kas tik gali sušildyti... Varniukė stabtelėjo. Patalpa, į kurią įžengė, pasirodė pernelyg tyli, be skanių kvapų ir kitų, virtuvei būdingų menkniekių. Mergaičiukė privertė save plačiau atmerkti sunkius akių vokus, o skaudančias akis, matyti. Po šimts! Biblioteka! Aaaaa! Bethany žinojo, kad ties praėjimu ji stovėti negalėjo, tad lėtai, vos pasijudindama, pasislinko į šalį. Tuomet, sugalvojusi šiek tiek pabūti viena, pamąstyti apie savo būklę (vis dar nepriėjo išvados, ar sirgo, ar buvo sveika), atsirėmė šonu į pirmą pasitaikiusią lentyną. Kokios joje sudėtos knygos, jai nerūpėjo, nors numanė, jog jos susijusios su Hogvartsu. Buvo pasidariusi visą bibliotekos planą. Bethany atrėmė ir galvą į lentyną. Perštėjo akis, o šis nemalonus jausmas privertė jas ašaroti. Pasirodžius vienai, kitai ašarai, varniukė iškart melsvu megztiniu jas nuvalydavo.

[Clementine Martes]

 Daglas-Braun senokai buvo bibliotekoje, nors jis dievino šią vietą ir ypač - visas knygas. Jis buvo pasiėmęs tris knygas, kurias jau seniai buvo perskaitęs, bet kažkodėl taip ir neatėjo jų pasikeisti. Jis nunešė "Henriko istorijas", "Hogvartsas, Varnanagė ir Švilpynė" ir "Faktai bei mitai apie Skersinį skersgatvį" bibliotekininkei ir patraukė link lentynos, kur dažniausiai nėra žmonių, kad galėtu pabūti vienas.
 Nedrąsiai einant prie nuobodžios lentynos, Saimonas ėjo palei knygų lentyną, švelniai glostydamas jų turinį. Vienos buvo švelnios, kitos paplyšusios, trečios grublėtos. Taip "braukydamas" knygas, net nepastebėjo, kaip jis atsirado visai kitoje vietoje. Bet nesustojęs daryti savo veiklą, dėl savo žioplumo atsitrenkė į kažkokią mergaitę.
- A-aš-š... - Stengėsi kažką pasakyti, bet vietoj to, kad ką nors pasakyti, Saimon pradėjo rodyti viską gestais, mat ištarti kažko simpatiškai mergaitei, negalėjo.

[Auksė Marlena Hale]

Kokia aš kvaiša. Galėjau likti kambaryje, pabūti lovoje. Pamiegoti. Bet ne, atsitrenkiau čia! Ir kokio reikalo?! Beth, tikrai pavarai... Kuo labiau ji stengėsi nuvalyti ašaras, vis labiau perštėjo akis. Jėgos pamažu apleido jos kūną, mergaičiukė susvyravo, bet spėjo drebančiais pirštais įsitverti lentynos ir išsilaikyti. O, kad mane kas apkabintų... Arba atneštų medumi saldintos levandų arbatos... Išsilaikiusi, beveik netekusi visų jėgų, Bethany abejomis rankomis įsitvėrė lentynos, dėl atsargumo. Ir tuomet į ją kažkas bumbtelėjo. Nuo tos vietos, kuri buvo prisilietimo taškas, nuaidėjo skausmo banga. Tokio, kurį galima jausti tik sergant. Bethany atsisuko atgal. Jos perštinčios, blizgančios akys įžvelgė berniuką. Tačiau mergaičiukė negalvojo, ar jį buvo mačiusi anksčiau, jai buvo be proto šalta. Netgi pati matė, kaip drebėjo.
- V-v-i-s-k-a-s, - pamatė savo odą, kuri buvo balta kaip popieriaus lapas, - g-g-e-r-a-i, - tesugebėjo po vieną raidę išspjausti du žodžius, visiškai nežinodama ką daryti. Dvylikametei buvo beprotiškai šalta, bet negi pulsi apsikabinti nepažįstamą berniuką, kuris kažkokius gestus ėmė mojuoti jos pusės link?

[Clementine Martes]

 Mergaitė buvo šalta kaip koks ledas. Atrodė jinai tikrai ne kaip. A-r č-ia taip nuo manęs? Su savom pasibaisėjusiomis mintimis, pagalvojo.
 Saimonas nežinojo ką daryti ir kaip elgtis. Jo mintys susimaišė, todėl toliau pratęsė daryti kažkokius neaiškius gestus. Netgi joks kurčias žmogus nesuprastu jį, o jis toliau taip darė. Netgi nepagalvojo, kad su tokiais veiksmais gali dar labiau prigąsdinti mergaitę.
 Jai kažką pasakius, Saimonas pamanė, ar toji mergaitė neturi kokio nors sutrikimo? Kodėl jinai tokio keista?
- A-a-r t-t-i-k-r-a-i-i? - Vos kažką ištarė ir pabandė atrodyti rūpestingas. Nežinodamas ką dar padaryti, pradėjo ir vėl su rankomis mojuoti, o vėliau ir vėl rodyti gestus.
 Kad neatrodyti ir vėl tokiu kvailiu, Saimonas susiėmė į rankas. Jis atsistojo į labai keistą pozą ir apkabino savo rankas. Padaręs keistą veido išraišką jis pažiūrėjo į mergaitę.
- Ar viskas gerai b-brang-u-t-ė? - Kažkur gavęs drąsos pasakė tinkamai bent tris žodžius.

[Auksė Marlena Hale]

Galėčiau ji imti ir palikti, bėgti į miegamuosius ir griūti į minkštą lovą, įsisukti pataluose... Ne, nueičiau apie dešimt žingsnių, greitu ėjimu, susipintų kojos, netekčiau visų jėgų ir b a m, gulėčiau ant grindinio. Ir be sąmonės, turbūt. Nors akis ir perštėjo, visgi jos nebeturėjo noro ašaroti ir lieti ašarų. Tokio stebuklo proga, Bethany pabandė įdėmiau pažvelgti į nepažįstamąjį, kurį matė pirmąkart gyvenime. Bet Hogvartse ji mokėsi tik antrus metus, tačiau berniukas neatrodė žymiai vyresnis.
- T-t-urbūt sergu, nes man ša-a-a-lta, - jai labai nepatiko šitaip kalbėti, bet tik taip sugebėjo. Mielai būtų save aprėkusi, bet neturėjo jėgų, be to, ir šanso šitai padaryti. Tikrai, aš sergu. Vertėtų mauti iš čia. Bet hm. Negi paliksi jį? Mergaičiukė nubeldė savo žvilgsnį į rankas, o šios atrodė kaip niekad keistos. Be jai būdingo rausvo atspalvio. Jeigu būtų turėjusi daugiau jėgų ir energijos, dvylikametė būtų pakėlusi antakius į šį keistai atrodžiusį berniuką, bet dabar to nedarė.
- T-u-r-b-ū-t, kad n-e-l-a-b-a-i, - šiaip ne taip vyptelėjo vėl pakėlusi akis į jį. Brangutė? Kas, po velnių?! Jeigu garsiai negaliu aprėkti, nes po šimts, sergu (!), nereiškia, kas mintyse to nedarysiu! Ai, pala, AŠ NET TAVO VARDO NEŽINAU. Tad vargu, ar žinai manąjį. Nors ji mintyse ir rėkavo, veidas išliko toks pat, be jausmo.

[Clementine Martes]

 Kaip akmuo nuo sielos nukrito, sužinojęs, kad nepažįstama mergaitė tik serga. Jau buvo pagalvojęs, kad jinai tokia keista tik dėl to, kad stipriai nukrito.
 Į jos žodžius, kad jinai serga, Saimonas nieko neatsakė. Nesinorėjo susipainioti mintyse pasakęs dar kažko kvailo ir keisto. Bet ne, vis tiek kažką reikėjo prišnekėt.
- T-t-a-i g-ga-a-l t-t-au r-rei-kia pa-gal-bos? - Ir vėl droviai pasakė, vis dar stovėdamas keistoje pozoje ir vis dar turėdamas keistą veido išraišką, nuo kurios Saimonui pačiam būtu bloga. Turbūt tai didžiausias klastuolio trūkumas - nemokėjimas bendrauti su mergaitėm.
 Na ir ką daryti dabar? Net negaliu nieko jai pasakyti. Pasimetęs berniukas nežinojo ką daryti. Todėl ir vėl pradėjo rodyti tuos keistus gestus ir pradėjo mojuoti rankomis. Supratęs, kad ir vėl atrodo idiotiškai, reikėjo nustoti būti tokiam keistam ir negąsdinti mergaitę.
- A-r t-ta-u s-s-u s-s-vei-ka-tą v-vi-skas ge-rai? - Pagalvojo, kad reikia nustoti atrodyti idiotiškai, bet paklausė idiotiško klausimo.

[Auksė Marlena Hale]

Bethany toliau stovėjo atsirėmusi į lentyną. Svarstė, kaip būtų pasielgusi, jeigu nesirgtų, neperštėtų akių, nekrėstų šaltis ir nebūtų visų kitų niekų. Hm, negi jam tikrai kažkas negerai? Mergaičiukė negalėjo pajudėti, visa tirtėjo, o jei nesilaikytų į lentyną, jau seniausiai būtų nukritusi į kažkurią pusę neišlaikiusi pusiausvyros ir gulėjusi ant bibliotekos grindinio.
- O kuo tu man galėtum padėti? - viena ranka, tiksliau leidiniais, drebančiais pirštais nubraukė sruogą palaidų, medaus atspalvio plaukų. Netgi pati nustebo, sugebėjusi prabilti normaliai. Hm, kas gi čia vyksta. Aš sergu. Nenoriu užkrėsti kitų. Visgi, čia biblioteka. Bet išeiti negaliu. Dėl jo. Ką?! KĄ KĄ TIK PASAKIAU?! Beth, nu pošimts! Apie levandų arbatą net nesvajok... Dvylikametė žiūrėjo į šoną, pro vieną tarpelį tarp knygų, į vieną tašką, bet taip ir nesuprato, ką matė. Ji pakėlė galvą ir atsisukusi atgal, pamatė keistoje pozoje stovintį berniuką. O jam viskas gerai?
- Tai koks tavo va-a-a-rdas? - ties paskutiniu žodžiu užsikirtu, bet savo kalbėjimo būdu, be kiekvienos raidės užkirtimo, liko patenkinta.
- Turbūt tik peršalau, - kilstelėjo pečius aukštyn ir pasigailėjo. Juos taip pat nudiegė raumenų ir kaulų skausmas. O ką, nesimato? Nematai, kad aš balta, drebu, kad mano akys blizga it turėčiau nežinia kiek temperatūros, o, kad nenukrisčiau turiu laikytis už lentynos?

[Clementine Martes]

 Saimonas nesitikėjo, kad toji mergaitė prakalbės normaliai. Kaip gaila buvo, kad jinai nustojo kalbėti įprasta klastuolio kalba. Kur turbūt jis vienintelis galėtu tai suprasti.
- A-a-ė-m... N-ne-ži-nau, g-gal no-ri pa-skai-tyti knyg-gą-ą? - Kažką leptelėjo kas kilo į galvą tuo metu. Ir nominaciją už idiotiškiausią žmogų gauna Saimonas Daglasas-Braunas! Iš tikrųjų, klastuolis pasijautė tikrai kvailai, kai jis taip elgiasi. Na, nemoka jis būti normaliu ir dar su gražiomis mergaitėmis. Bendravimas - ne Simono sritis.
 Negalima buvo toliau taip save gėdinti. Reikėjo susiimti į rankas. Ir vėl.
- Mano vardas, brangutė, ta-vo būsimas vy-ras. - Įsivaizdavo, kad užsidėjo 'juodus akinius' ir stengėsi toliau išbūti tokioje būsenoje. - P-peršalai? U-užkask s-snickers b-brangutė. - Pasakė frazę, kurią girdėjo žiobariškoje reklamoje. Saimonas neįsivaizdavo, kodėl taip pasakė. Tiesiog tai atrodė 'kietai'. Nors jis net nenumanė, ant kiek jis neteisus..

[Auksė Marlena Hale]

Nors balsas ir lūžinėjo, Bethany sugebėjo šiaip ne taip šnekėti normaliai. Po vieną raidę šnekėti, it beriant abėcėlę, arba, žodžius paraidžiui, jai visuomet atrodė kvailas dalykas. Nebent, kitaip kalbėti jau nebeišeitų, tada jau būtų suprantama.
- Paskaityti knygą? - vos sugebėjo, bet sugebėjo, pakelti ir nuleisti antakius, šitaip pavadinti susidomėjusią. - Puiku, kokios tavo mėgstamiausios?
Kas čia, po velnių, vyksta? AAAAAK, TAIP. Kažkas bando pasirodyti. Šaunu. Ir nelabai kaip sekasi, ane? Dvylikametė jau tikėjosi, kad išgirs jo vardą, tačiau nieko nepešė.
- Jeigu tavo vardas yra mano būsimas, tai turėtum, - pakreipė galvą į vieną šonelį ir šyptelėjo, parodydama savo linksmą, žaismingą šypseną, - bendrauti su manimi be trukdžių. Ar ne tiesa? - atlenkė galvą atgal ir nustojo šypsotis, o akys vėl ėmė perštėti, tad nukreipė žvilgsnį į grindinį, -be to, aš jau turiu simpatiją. Tad nemanau, kad būsiu brangutė.
Na štai. Ir vėl. Ir vėl tu šypsaisi tam mulkiui, kuris pats savęs nepažįsta ir nesuvokia.
- Be to, aš panelė Vanda. Ne nuo pelkių vandos, bet nuo levandos, - stengėsi išlaikyti rimtą miną. - Tas žiobarų šokoladinis batonėlis nuo peršalimo negelbsti.
Ha, ha kaip juokinga. Graudu.

[Clementine Martes]

 Bet koks normalus žmogus, jau seniai padėtu tai mergaitei atsikelti ir nuvest ją į ligoninės sparną. Bet tikrai ne Saimonas. Jis tiesiog to nesupranta. Nors prieš Hogvartsą atrodė, kad jis yra genijus. Nors kur čia matosi, kad jis protingas, jeigu vietoj to, kad padėti jai, jis siūlo paskaityti knygą. Sergančiai mokinei.
- A-aš m-mė-gstu žio-ba-ri-škas fan-tas-ti-kas, o tu? - Atsakė į jos klausimą. Tada dar pradėjo galvoti ar nepapasakoti paskutinius įspūdžius apie neseniai perskaitusią knygą? Bet ne, jai turbūt nebus įdomu. Ir Saimonas nepajėgs tai pasakyti.
- T-tu ne v-vienintelė to-kia, d-deja, gy-ve-nimas žiau-rus. - Gal atsakė vis tiek keistai, bet bent jau kažką pasakė. Nes tiesą sakant, Saimonas nežinojo kaip atsakyti į tai, kad kodėl jis mikčioja. - N-nebus. - Mirktelėjo mergaitei.
 Limitas 'kieto' berniuko baiginėjasi. Daglas-Braun nebegalėjo taip toliau elgtis. Tiesiog trūksta jam drąsos. Todėl ir vėl grįžta prie pradinės būsenos.
- G-gerai, le-van-da. - Vis dar pabandė pajuokauti. - T-tu t-tik p-pa-ban-dyk.
 Mergaitė atrodė ne kaip. Saimonas visgi norėjo pasidomėti kaip jinai jaučiasi.
- A-r t-u grei-tai mir-si? - Paklausė. Jis nenorėjo atrodyti grubiai, čia tik jo toks "kaip tavo savijauta".