[Amanda Adler]

 Amanda Adler tyliai priėjo prie baltų laiptų. Pažvelgusi į laiptus mergaitė užsimerkė ir atsimerkė. Pirmakursė vylėsi, kad nukeliaus į reikiamą vietą. Galiausiai šiek tiek jaudindamasi Amanda užlipo ant laiptų. Ir įsikibo į turėklus. Laiptai pradėjo greitai kilti ir suktis. Po keleto sekundžių pirmakursė pažvelgė į tamsų ir nepažįstamą koridorių. Išsigandusi ji kelias, labai tylias minutes pastoviniavo nepažįstamame koridoriuje. Galiausiai bandydama nusiraminti, Amanda kelis kartus giliai įkvėpė ir iškvėpė. Mergaitė atsisuko į laiptus ir pradėjo eiti link jų. Sekundės per kurias ji ėjo link laiptų, Amandai slinko neapsakomai lėtai. Galiausiai pirmakursė atsistojo ant laiptų ir susikoncentravo į norimą kelionės tikslą. Laiptai nusileido prie reikiamo kelionės tikslo. Apsidžiaugusi, kad pavyko nuvykti į keliones tikslą, Amanda nusišypsojo ir nuėjo į reikiamą klasę.
 

[Liucija Andersson]

 Liucija nesuprato, kuriam klausimui buvo skirtas Elliw ištartas ,,ne", bet ir nespėjo gerai visko apgalvoti, nes bendrakoledžė, kad ir kokia smulki ir silpna atrodė, sugriebė jos riešą savo plieniniais gniaužtais ir užsivertė ant savęs. Jausmas buvo toks, tarsi Liucija nugriuvo ant kaulų maišo ir dar smagiai kaukštelėjo savo makaule į Elliw galvą. Nuskambėjo kaip daužomi kokoso riešutai. Mergaitė paleido lazdelę ir ši, barkštelėjusi, nukrito kažkur netoliese.
-Elliw!-su ašaromis nuo skausmo akyse, baltaplaukė nulipo nuo bendrakoledžės ir atsisėdo ant laiptų, laikydama ranką ten, kur ruošėsi formuotis guzas,-Tu proto netekai, ar ką? Gerai, kad nuo laiptų nenusiridenom. Tu, tragedija, susimušei?
Patrynusi skaudamą vietą, Liucija nusivalė ašaras ir nuropojusi pasiėmė savo lazdelę. Burtažodžio, mažinančio skausmą nežinojo, to smirdančio tepalo irgi neturėjo. Ką gi, kentės guzą kaktoje. Truputį papurčiusi galvą, švilpė nusiramino ir, ištiesusi ranką Elliw, tarė:
-Na, nelaime, einam laukan.
Ir Lucija išsitempė Elliw lauk, stebuklingai, daugiau nenusivertusi ant jokių laiptų.

[domutis]

Hogvartso mokyklos laiptai. Greičiausiai didžiausia vietos plotą užimanti vieta. Laiptai balti. Liaptais gali patekti į visus aštuonis Hogvartso pilies aukštus. Žinoma neskaitant ir koledžų bokštų laiptų. Laiptai klaidinga vieta todėl dažniausiai pirmakursiai nuklysta ten kur jiems nereikia.

Domantas atėjo čia tikrai nelipti į Grifų Gūžtos bokštą ,o pasižiūrėti ir įsiminti laiptus. Juk Domantui šie mokslo metai paskutiniai. Bet jei jis įsidarbins į mokytojus tai tikrai su šiais laiptais susitiks. Hogvartsas kaip ir kitiems mokiniams Domantui buvo antrieji namai. Domantas jautė labai meilų jausmą gyvatėms. Tikriausiai todėl ,nes jis buvo šnypštūnas. Reikia išsiburti gyvatę. Domantas apsižiūrėjo ar aplink nėra mokinių ar kitų žmonių ,kad neužsiundyti gyvatės. Nieko nebuvo. Tad Grifas iš apsiausto išsitraukė lazdelę ir tarė.
-Serpensortia.
Gyvatė jau gulėjo ant žemės. Grifas šnypštūniškai gyvatei pasakė.
-Nekibk prie nieko jei aš neliepsiu.
Gyvatė Domanto klausė. Gal būt kas ateis man palaikyti kompanijos.

[Vincent Lémery]

Vincentas lipo laiptais aukštyn. Tais vieninteliais, nepakartojamais, besikeičiančiais Hogvartso laiptais, kurie tiek pat, kiek kėlė nuostabą, varė ir galvos skausmą, nusprendę vidury lipimo pakeisti savo būseną. Vincentas nesuprato, kurių galų pilies architektai išgalvojo tokius laiptus. Galbūt vien tam, kad pakankintų mokinius.
Taip belipdamas prieky savęs užmatė gerokai vyresnį grifą, o šalia jo ant laiptų dar kažkas tamsavo. Vincentas užlipo aukščiau, o tada aiktelėjo ir viena ranka griebėsi už širdies, o kita už turėklo.
- Kas čia dabar? - aukštu, išsigandusiu tonu paklausė. Išplėstomis migdolo formos akimis stebeilijo į netolies besirangančią gyvatę. Į grifą nė nežvilgtelėjo, šliuožiantis padaras buvo prikaustęs visą jo dėmesį. - Kaip ji čia atsirado?
Vincentas kone kluptelėdamas atbulas žengė laiptelį žemyn, tolyn nuo gyvatės. Žinoma, galėtų pasieiškoti kitų laiptų, bet ak, būtent šią akimirką šie laiptai vedė ten, kur jam reikia, ir berniukas nenorėjo praleisti dar pusvalandžio ieškodamas kito kelio.

[domutis]

-Ar nematai? Gyvatė.,-Atsakė Domantas.
Ir kas čia tokio neįprasto nesuprantu.
-Jei tave taip trikdo aš galiu ją sunaikinti.,-Pasakė Grifas.
Domantas labiau įsižiūrėjo į mokinį. Tikriausiai koks pirmakursis arba antrakursis ir labai bijo gyvačių. Iš veido bruožų vaikinukas kuris išsigando Domanto išburtos gyvatės buvo panašus į Japonų tautos žmogų. Domantui patiko Japonų veido bruožai. Domantui jie tokie atrodo linksmi ir visada patenkinti. Tai irgi nebuvo blogai būti laimingu. Domantas nusprendė jei jis nepanaikins gyvatės vaikinukui gali ištikti infarktas ar dar kas nors. Tad Grifas išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją į gyvatę.
-Vipera Evanesca.
Gyvatė kaip mat išnyko. Atsisukęs į vaikinuką.
-Laimingas?.,-Paklausė.

[Vincent Lémery]

Vincentas suprato iš vyresniojo grifo tono, kad tai jis ir bus šitą gyvatę ant laiptų išbūręs, atnešęs, paleidęs, kitaip atdanginęs. Kanandiečiui visai nepatiko ir tai, kad anas grifas rodėsi nė kiek nesutrykdytas padaro egzistencija, veikiau priešingai, kone atsainus. Varniukas buvo beveik įsitikinęs, kad šiaip sau dėl smagumo pily linksmintis su gyvatėmis nebuvo leistina, bet kas jis toks, kad kam nors priekaištautų.
Galiausiai gyvatė pranyko, Vincentui nespėjus nė žodžio ištarti, o anas grifas atrodė suerzintas. Arba Vincentui vaidenosi. Ji maktelėjo smakru teigdamas, kad taip, išties yra labai patenkintas, jog gyvatės nebėra, tačiau lipti aukštyn vis tiek nedrįso. Ilgi pirštai iki pabalimo vis dar gniaužėsi ties laiptų turėklu, o migdolinės akys tebežiūrėjo ten, kur vos prieš akimirką buvo gyvatė. Vincentas įkvėpė.

[domutis]

. Matėsi ,kad jis dar bijo ,nes labai jau buvo įsikibęs į tą turėklą.
-Koks tavo vardas ir koks kursas tavo?.,-Paklausė Grifas.
Domantas šio vaikinuko Grifų Gūžtos bokšte todėl jis tikrai ne iš Grifų koledžo. Nesuprantu kodėl jis taip bijo tų gyvačių juk jos geros ir mielos. Domantas apsižvalgė. Nieko gero nepamatysiu.
-Gal norėtum ateiti čia? Nepatinka man rėkaut.,-Vėl turėjo surėkti ,kad vaikinukas išgirstų bent ką nors.
Virš Domanto galvos praskrido Narciza. Ji buvo Domanto pelėda. Ir jam tiesiai į rankas nukrito didelis ilgas siuntinys suviniotas į rudą popierių. Domantas atidarė siuntinį. Tai buvo dežė ,o ant dežės buvo užkabintas laiškelis kuriame buvo parašyta:

Atidaryk kai būsi vienas.

Kas atsiuntė laišką nebuvo parašyta.

[Vincent Lémery]

Vincentas tenorėjo greičiau pargrįžti į Varno nago bokštą ir nebesirūpinti dalykais, kuriais rūpintis jam, mažam ir naiviam, nereikėtų. Nei gyvatėmis, nei besikaitaliojančiais laiptų maršrutais, nei dar kuo panašiu. Galiausiai, gyvatė buvo dingusi, o laiptai teužgriozdyti ryškiai kokiu tai septintakursiu grifu, su kuriuo berniukas irgi nelabai norėjo turėti reikalų.
Jau iš savo mirtino gniaužto paleidęs vargšą laiptų turėklą, Vincentas užlipo dar kelis laiptus aukštyn. Vardo tam vaikinui sakyti nenorėjo, velniai žino, gal jis fėja. Tad tik sumurmėjo kažką neaiškaus ir pasisakė esąs vienuolikos. Ir vis tiek, daugiau jau tikriausiai jo nebesutiksiąs, pilis juk didelė.
Vincentas, daugiau ir nebeturėdamas dingsties nelipti laiptais aukštyn, jau tykiai brovėsi pro vaikiną, pirštais nervingai timpčiodamas apsiausto rankovę, bet iš dangaus nukritęs ilgas paketas, rodėsi, ovs nevožė berneliui per galvą, ir šis krūptelėjęs vėl sustojo ir įsikabino turėklo. Ne, regis labai greitai jam Varno nago bokšto pasiekti nepavyks. Lyg visų šių nelaimių būtų buvę negana, laiptai ėme pamažėle judėti.

[domutis]

Domantas nelaukė kol grįš į Grifų Bokštą tad atplėšė dėžę dabar. Dėžėje buvo žiobarų užkandžių ,maišelis su Galeonais jų buvo apie 50. Daugiau nieko. Domantas rado laišką.

Labas,
Saldainius gali pasiimti sau arba atiduok Haroldui, pinigai tau. Pasidalink saldainiais su Grifais arba su naujais bičiuliais. Močiutė.

Domantas ištiesė ranką su saldainių pirmakursiui. Jis pasakė ,kad 11 metų vadinasi pirmakursis. Ir pats įsidėjo į burną saldainį. Kaip žiobariškas skanus. Grifas nekentė žiobarų saldainių ,bet šis buvo skanus.
-Išsigandai gyvatės?.,-Iš smalsumo paklausė Grifas. Tuo metu girdėjosi varpas. Domantas pasižiūrėjo į senelio laikrodį. 8:00 dabar buvo vakaras. Dar ilgai laukti iki vakarienės.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw, vilkinti kiek per didelį megztinį, ėjo koridoriumi. Išeidama iš Švilpynės bendrojo kambario žinojo kelionės tikslą, tačiau dabar jo neprisiminė. Tad ėjo kur akys veda ir tikėjosi kažkur nueisianti. Nelabai žiūrėdama, kur eina, atsitrenkė į kelis mokinius, tačiau to nepaisė - viskas buvo pernelyg įprasta.
Galiausiai pasiekusi laiptus rudaplaukė susimąstė. Pradėjo atrodyti, kad jai reikėjo į lauką. Vadinasi, reikėtų nusileisti laiptais žemyn. Velsietė pažinojo save pakankamai gerai, kad jaustų įtampą: ar pavyks nuo laiptų nusileisti stačiomis? Ar ji būdama ant antro laipto ką nors padarys ne taip ir paprasčiausiai nusiris žemyn. Mergaitė apsižvalgė aplinkui - gal kur nors netoliese yra Liucija? Deja, savo gelbėtojos nepamatė, tad suprato, kad teks kapstytis pačiai. Dar kelias akimirkas pasvarsčiusi, ar jai tikrai reikia žemyn, Elliw galiausiai pradėjo lėtai leistis. Sėkmingai (!) nusileidusi kelis laiptus vėl susimąstė. Bijodama nusiversti (prieš savo valią čiuožti laiptais žemyn skauda!) ji atsisėdo ant laipto. Aplinkui nieko nematė, teliko tikėtis, kad niekas į ją neatsitrenks.

[Quentin Yann Beaux]

  Quentin ir vėl nepaisė Hogvartso mokyklos taisyklių, ir mokyklinę aprangą buvo pakeitęs į sau kiek laisvoką džemperį bei paprastus džinsus, bet rodosi, kad į tai dėmesio niekas neatkreipė, kas jaunuolį džiugino, bet tuo pačiu metu ir ne. Kaip jau nepirmą kartą, grifukas išėjo iš grifų bendrojo kambario ir pats nežinojo kurgi nori nueiti, tad tiesiog pasitikėjo savo nuojauta ir ėjo ten, kur jį kojos nešė. Šiam belipant laiptais žemyn, laiptai pradėjo keistis ir nukreipė tamsiaplaukį į kitą pusę, kas šiam visai netrukdė, tad šis tiesiog žygiavo toliau, akimis nuobodžiai lakstydamas po visiškai nepasikeitusią patalpą. Vaikino koja kažkur užkliuvo. Nuleidęs žvilgsnį žemyn, jis pamatė jau prie ežero sutiktą keistos išvaizdos mergaitę, kuri dabar lyg niekur nieko sėdėjo ant laiptų, ant kurių pastoviai vyko veiksmas. Vienuolikametis būtų atsiprašęs, jeigu tik nebandytų sudaryti gero įvaizdžio pats nežino kam ir jeigu tik turėtų tam noro, bet dėja, niekas panašaus į atsiprašymą, iš jo lūpų neišėjo. Kvailai bespoksodamas į mergaitę, jis užmatė, kad šioji vilki jo megztinį, kurį Quentin paskolino jai prie ežero.
- Man nesvarbu kas tu, bet gal malonėtum grąžinti mano megztinį? - Apsimestinai irzloku balsu paklausė pirmakursis bei dar kartelį nužvelgė mokinę, kuri vos neskendo berniuko megztinyje.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw sėdėjo giliai paskendusi savo mintyse. Nebūtų ir pati pasakiusi, apie ką galvoja, tačiau aplinkui nieko nei matė, nei girdėjo (labai netikėta, kai kalbama apie Elliw...). Iš pradžių, išgirdusi balsą, pagalvojo, kad tai kažkoks prisiminimas, atmintyje atgijęs taip ryškiai, kad netgi išgirdo balsą. Vis dėlto atsitokėjusi suprato, kad šalimais stovi nematytas berniukas. Jo žvilgsnis taip išgąsdino švilpę, kad ji pašoko. Nieko nelaukdama nusivertė nuo laiptų. Kiek pariedėjusi žemyn šiaip ne taip sustojo. Skaudėjo viską.
- Kas tu toks? - suirzusi paklausė Elliw. Jai šis berniukas jau nepatiko - juk ne kas kitas, o jis yra kaltas, kad jai dabar skauda visą kūną. Kad jis kažko klausė ar prašė, rudaplaukė jau buvo pamiršusi. Sėdėjo ant laiptų ir spoksojo į berniuką. Skausmas, atrodo, neketino niekur trauktis.

[Quentin Yann Beaux]

  Vaikinukas rimtu žvilgsniu stebėjo švilpę, bet šio žvilgsnis kaip mat pasikeitė, šiai pradėjus ridentis laiptais. Quentin mintyse pradėjo keiktis ir keikti save. Gi iš praeito susitikimo turėjau žinoti, prisiminti kokia ji gyva nesėkmė yra ir, kad prie jos negalima taip tyliai prisliūkinti. Toliau mintyse kaltino save grifukas, jau bebėgdamas paskui laiptais besiridenančią mergaitę ir besiruošdamas ją sustabdyti. Dėja, bet to padaryti Yann nesuspėjo ir smulki mergaitė pati sustojo besiridenusi. Kaip ir tikėjosi berniukas, mergaitė nebuvo patenkinta šiuo nutikimu. O kas būtų patenkintas? Nejaugi pačiam būtų buvę smagu nusiridenti nuo laiptų? Beaux bandė išvaryti savo bereikalingas mintis kažkur kitur ir bent kažką pasakyti mergaitei, bet nežinojimas ką sakyti grifui visai nepadėjo. Gi aš nekaltas? Nenustūmiau jos nuo tų laiptų Bet vis dėl to mokinys peršoko per savo ego ir nusprendė atsiprašyti nelaimėlės.
- Atleisk, kad išgąsdinau. - Nepatenkintu savimi balsu tarė vienuolikametis, nuleisdamas žvilgsnį į ant laiptų sėdinčią mergaičiukę ir atsidusdamas.
- Mane buvai sutikusi prie ežero ir dėl to turi mano megztinį. Noriu jį atgauti. - Paaiškino Quentin, nesuprasdamas, kodėl keistos išvaizdos Hogvartso mokinė jo neprisimena. - Labai skauda? - Vis dėl to parodydamas savo rūpestingąją pusę paklausė dažytų plaukų savininkas. Jo veide vis dar matėsi nepasitenkinimas tokiu savo elgesiu ir tuo, kad Elliw turėjo šiojo megztinį.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Labiausiai norėjosi staugti iš skausmo. Vis dėlto ridenimasis laiptais - tai ne koks menkas paslydimas prie ežero ar įkritimas į duobę Uždraustajame miške. Skaudėjo bjauriai. Ir dėl visko kaltas šitas vaikis!
- Taip, išgąsdinai, - tvirtai atsakė velsietė, nors jau neprisiminė, ką tiksliai padarė nematytas berniukas. Pala, o juk jis kažką minėjo apie megztinį, ar ne? Tegul net nesvajoja apie tai, kad Elliw jį atiduos! Deja, panašu, kad berniukas kaip tik to ir tikėjosi.
- Prie kokio ežero? - paklausė Elliw. Ar ji išties nesuprato, ką galvoje turi grifiukas, ar tik apsimetė, nebuvo aišku. Vis dėlto ji labai nuoširdžiai šito vaiko negalėjo prisiminti. - Esu tikra, kad kažką supainiojai, - labai tvirtai atsakė ji. Nutarė, kad galų gale reikia atsistoti. Tvirtai įsikibo į turėklą. Jau beveik stovėjo, tačiau geras gabalas turėklo staiga išlūžo ir nukrito. To nesitikėjusi švilpė susvyravo ir vėl nudribo. Laimei, šį kartą pavyko apsieiti be ridenimosi. Kad berniukas buvo kažko dar paklausęs, ji jau pamiršo. Dabar daug svarbiau buvo gyvai nulipti nuo šitų prakeiktų laiptų. O dėl turėklo... Ji vis tiek tuoj pamirš, kas čia atsitiko, tad, jeigu ką, pasakys, kad ne jos darbas.

[Quentin Yann Beaux]

  Mergaitės persikreipęs veidas nė kiek nepakėlė Quentin ūpo ir jis tik dar kartelį sunkiai atsiduso bei laukė, kol didžioji Hogvartso nelaimelė prabils.
- Nenorėjau išgąsdinti. - Nepatenkintai, tarsi nusikaltusiai, po nosimi sumurmėjo grifukas. Jis nebuvo papratęs nusileisti, bet tokioms ir panašioms situacijoms ištikus, pirmakursiui tekdavo tai padaryti. Po sekančių mergaitės žodžių, Yann pažvelgė į ją, tarsi ji būtų buvusi idiotė ir papurtęs galvą vėl ėmė apgailėtinai pasakoti, aiškinti:
- Buvai atsivilkusi prie ežero, kur sėdėjau aš. Išvien kritinėjai, kol galiausiai įkritai į jį. Aš tave iš jo ištraukiau ir paskolinau savo džemperį, o dabar būtų neprošal jį atgauti. Ir ne, aš nieko tikrai nemaišau. - Keistu balsu ir vis keistai žvilgtelėdamas į savo taip pavadintą "užmarštukę" arba "gyvą bėdą", "nelaimėlę" tarė vienuolikametis. Kaip ji gali visko taip neprisiminti ir visad pakliūti į bėdas? Vis mąstė Beaux, bet atsakymo į sau pačiam užduotus klausimus taip ir nerado. Didžiąją nelaimėlę rodosi vis dar tebesekiojo bėdos, o dažytų plaukų savininkas stebėjo ją, mąstydamas, ar verta jai padėti, ar ne. Galiausiai nebegalėjęs stebėti, kaip šiai apgailėtinai sekėsi, grifas priėjo arčiau mergaitės ir paėmė ją ant rankų bei pradėjo žingsniuoti laiptais. Vaikinukas nebuvo kažkoks raumenų kalnas, jis buvo paprastas vienuolikametis, bet nešti švilpukę jam nebuvo sunku. Galiausiai nulipęs laiptais, Quentin atsargiai pastatė trumpaplaukę ir įsitikinęs, kad ji išstovės ant kojų, keliais žingsniais atsitraukė.
- O dabar gal jau galėčiau atgauti savo džemperį? - Vėlgi paklausė grifų gūžtos narys, tikėdamasis išgirsti teigiamą atsakymą.