[Lorisa Anabelė Vienaraginė]

Lorisos akyse žybtelėjo ugnelės, supratus, jog Melisa neišsigando. ''Ši mergaitė- tiesiog stebuklas.'' -Silpnai linktelėjo pati sau.
Išgirdus klausimą, palinksėjo, tik šį energingiau. Arbata jas prablaškys. Bent jau to tikėjosi Lorisa. Be to, jos rankos jau baiginėjo nušalti, tad vos pagalvojus apie šildančiąją mėtų arbatą, nekantrumas užpildė mergaitės kūną.
-Taip, einu,- ji taip pat, kaip ir ankščiau, tyliai, tardama, paskutinį kartą pažvelgė pro angą, kur išskrido Luna.
Pajutusi šaltumo gaidelę Melisos balse, mergaitė liko nusivylusi. Vis dėl to ji sugadino viską, ką sugebėjo surišti su šia nuostabia garbane.
"Gal tai praeitis kalta?"- Šmėstelėjo mintis, žybtelėjusi lyg šiaurinė žvaigždė tarp audros debesų.
-Nagi susiimk,- Lorisa suspaudė rankas į kumščius ir pasivijusi mergaitę, nuoširdžiai jai išsišiepė.- Nenorėjau sugadinti atmosferos nuotaikos. Tikiu, kad tavo kaktusiukas užaugs dideliu ir puikiu kaktusu. O tu, tikiuosi tapsi mano drauge.
Mergaitė patraukusi nuo akies plunksnų kuokštą, pažvelgė į mergaitę, o vėliau- tolyn.
-Už arbatą moku aš.- Dar netrukus pridūrė.- Noriu pataisyti nuotaikas.
Lorisa patenkinta, jog nepabijojo atsiprašyti, susikišo rankas į uniformos kišenes. Taip ir begalvodama, apie kokį gyvūną jai galėtų papasakoti geriant karštą gėrimą, mokinė pasuko išėjimo link ir nupėdino eidama Melisai iš šono, kavinukės link.

[Žaneta Froz]

Bėgdama į peledyno namelį su baltu voku rankose Žaneta labai nekantravo. Juk jos mama atsiuntė pirmąjį laišką! Nors jis buvo kiek paslaptingas, bet vis tiek pirmas!
Labas dukrelę, labai tavęs pasiilgau! Namie be tavęs labai liūdną, nėra kas kvaršintu galvą su citatomis iš knygų. Bet rašau ne šiaip sau. Mes su tėvu nusprendėm, kad laikas tau pasakyti. Tu esi skaičiusi apie burtininkus šnekančius su tam tikros rūšies gyvūnais. Tai va tokia buvau ir aš, o tai dažniausiai būna perduodama krauju. Aš šnekėjau su katėmis ir todėl tu su joms turėtum šnekėti. Tai va dėžėj kurią atsiunčiau yra juoda katė. Tai viskas ką norėjau pasakyti. Nu ką sėkmės bandant!
Su meilę Rosita tavo mylimiausia mamytė.
va čia tai naujiena! – pamanė mergaitė prie dėžės adresuotos jai. Išsitraukusi lazdelę mergaitė perpjovė dėžės virves. Ir vos tai spėjo padaryti iš didžiulės dėžės iššoko juoda katė.
- pagaliau!  Tavo mama pasakojo apie tave. Einam viską paaiškinsiu pakeliui į pilį. – sušnypštė katė
- ne! Noriu viską žinoti! – suriko ant katės mergaitė. Su kate kalbėti buvo tikrai keista ir nepatogu
- gerai. – nusileido katytė – aš esu Aurora. Tavo mama išrinko man tokį vardą. Ir taip tu esi tokia kaip ir tavo mama. Dabar aiškiau?
- jo...  Šiek tiek. Galim eiti reikia namų darbus daryti. – susimąsčiusi pasakė mergaitė...

[Česteris Wan Gerietis]

Teris atbėgęs į pelėdyno salę nei kiek nenustebo,kad aplinkui apderkta paukščių...Jis atsiduso ir nuėjo prie savo pelėdos ir atsisėdo šalia jos.Paglostė jos spandą ir įniko rašyti.

Tėvai,
Ilgą laiką nerašiau kaip man sekasi,nors jūs to prašėtė.Atleiskit,bet per dau čia visko įvyko,tad nespėjau parašyti.Namų darbai,kontroliniai pamokos..Ir taip toliau.Nežinau ar Grant jums apie tai ką nors rašo,bet jai sekasi gerai,ji laiminga antrakursė,kuri džiaugiasi būdama Hogvartse,tikriausiai kaip ir aš.
Norėčiau,kad man atrašytumėte.
Česteris.

Teris įdėjo laišką pelėdai ir tarė:
-Jorce,žinai kur skristi.
Pelėda atšoko nuo berniuko rankos ir nuskrido.Teris išėjo iš pelėdyno,nes jam pasidare pernelyg karšta.Jis atsiduso,juk jis pamelavo tėvam,kad jam puikiai sakesi ir išties,jam sekėsi klaikiai.Bet tėvam,to nebūtina žinoti.Česteris nusisuko ir nuėjo atgal į Hogvartsą.

[Irish wolfhound]

Juodi storų rėmų akiniai smuko nuo nosies Mori einant link pelėdyno salės. Juodi plaukai it pašėlę draikėsi aplink merginą vis apsivydami jos laibą kaklą it gyvatės. Mergina rankoje laikė skiautę pergamento, kuri buvo gražiai apipaišyta vijokliais ir rožių žiedais.
Tamsiaplaukė mėgo piešti, nors niekada tam reikšmės neteikdavo ir nemanė, jog jos paišaliojimas kam nors patinka. Tai buvo veikiau užsiėmimas, kurio dėka šiai nebuvo taip nuobodu per pamokas. Daugelis manytų, jog tai padeda atsipalaiduoti, tačiau tik ne klastuolei. Jei ši suklysdavo ir Kirai neišeidavo nupiešti taip kaip ji nori susinervindavo ir suplėšydavo pergamento skiautę į mažyčius skutelius. Taip ji išliedavo pyktį. Nepaisant to, jos veidas likdavo šaltas ir bejausmis, kaip visad.
Būdama mažytė piešdavo kone kiekvieną dieną, mat jos darbus visad pagirdavo koks suaugęs burtininkas. Ne dėl to, jog jam patiko, bet dėl to, jog ši stengės ir buvo maža. O mažo vaiko niekas nenorėjo pravirgdyti. Tamsiaplaukei patikdavo tie komplimentai, pagyrimai. Tai paglostydavo jos savimeilę. Tačiau Kira laikui bėgant suvokė, jog jos menas menkavertis, tad šį užsiėmimą apleido. Dabar piešia nebent iš neturėjimo ką veikti.
Mergina neturėjo nuosavos pelėdos. Tad naudojosi Hogvartso nušiurusiais paukščiais. Jai palėdos visad buvo gražūs, protingi padarai. Tačiau nenorėjo kaulyti iš brolio pinigų ir prašyti pelėdos. Nors žinojo, jog šis jai tikrai nupirktų. Jai buvo nesmagu, gėda kaulyti pinigų. Tai atrodė žema. Gal, kadanors gaus ir ji kokią pelėdą dovanų. Arba galų gale paprašys brolio, kad nupirktų. Mat šios Hogvartso pelėdos buvo tokios senos ir nusususios, jog ši nesistebėtų, jei kartais giminaičiai negautų jos laiško.
Prieš išsiųsdama laišką norėjo įsitikinti, jog nepadarė kokių klaidų ir savo mintis išdėstė nuosekliai, tad permetė akimis rašliavą.

Magnusai,
Tikiuosi, jog prisimeni mane. Nes jau tikrai ilgą laiką nerašiau. Manau, norėsi žinoti, kaip man sekasi. Tad, žinok, viskas gerai. Mano gyvenimėlyje tvyro šiokia tokia rutina. Mokslai, namų darbai, maistas ir miegas...
Kad ir kaip ten bebūtų įpusėjo pavasaris, tad saulė nepaliaujamai spigina. Manau, žinai kaip ji man nepatinka. Tad ir nuotaika ne kokia.
Perduok linkėjimų Demonui, aš to pasiutusio šunies labai pasiilgau. Tikiuosi nenumarinai jo badu.
Jei turėsi laiko parašyk,
Kira.

Apsidairė ieškodama kokios pelėdos, kuri atrodytų bent kiek normaliau. Suradusi ne tokią apšiurusią įbruko laiškelį jai į snapą ir paragino skristi. Tačiau paukštis net neketino judėti iš vietos. Pavarčiusi akis Mori atsiėmė savo laišką. Teks ieškoti kitos... Prieš įduodama laišką pelėdai greitai brukštelėjo pergamento apačioje.

P.S gal galėtum kitais mokslo metais nupirkti man pelėdą? Mat, šios vos gyvos ir tokios nutriušusios, jog net skristi nenori.

Dar minutėlę padvėjojusi įkišo laišką į padaro snapą ir šis šiaip ne taip išskrido.
Beeidama į bendrąjį kambarį klastuolė vis abejojo ar teisingai padarė prašydama brolio pelėdos. Juk taip žema prašyti kažko. Ji buvo pratusi, jog gali gauti ko nori tik tuomet, kai to nusipelnai. O dabar Kira nieko tokio nepadarė, už ką jai galėtų padovanoti pelėdą. Na, visai neblogai mokosi, tačiau ar tai priežastis?
Jos santykiai su broliu ir taip itin šilti nebuvo, matyt dėl to tamsiaplaukė tokia vieniša. Vylėsi, jog brolis nesupyks ir tai nesugriaus jų taip puoselėtos tolerancijos vienas kitam.
Kira Mori augo be tėvų, tik su broliu, kuris nežine ką veikė ir retai būdavo namuose. O jei ir teikdavosi pasirodyti, tai būdavo suirzęs ir piktas. Tad antrakursė priprato prie visiškos tylos namuose ir prie šalto jų bendravimo.

[Dawn Strain]

Mergina pirmą kartą buvo pelėdyne. Padedama kitų mokinių, eidama įvairiausiais koridoriais, ji galiausiai atrado pelėdyno salę, kurioje stovėjo pulkas pelėdų. Dawn pelėda buvo bene mažiausia iš visų, merginai taip ir nebuvo progos ja pasinaudoti, tačiau jos motina jai davė pylos už tai, jog nieko nepasakoja apie Hogvartsą ir joje esančias pamokas. Grįžusi namo atostogomis, merginos mama užplūsdavo Dawn klausimais, kadangi pati varniukė nieko nepasakodavo. Šįkart prirašiusi bene du lapus, pasidėjo plunksną į šalį ir užklijavo voką. Na, dabar gal ji paliks mane ramybėje. Strain atsirado savo pelėdą ir įkišo jai į snapą. Dawn paglostė pelėdos sparnus ir ši tuoj pat išskrido perduoti laiško. M...Gal Kira čia lankosi dažniau negu aš? Reikėtų man su ja persimesti keliais žodžiais, bet niekaip nesutinku jos, o ir vis kažkas sutrukdo. Tarsi ji būtų nepasiekiama. Mergina atsisėdo ant grindų ir ėmė rašyti dar vieną laišką savo broliui, seniai baigusiam Hogvartsą.

[Irish wolfhound]

Šiek tiek pakilios nuotaikos, tačiau kaip visad bejausmiu veidu, Kira ėjo akmeniniais Hogvartso koridoriais, kurie it labirintas kartais net trečiakursę paklaidindavo.
Laiminga ji jautėsi dėl daugybės priežasčių. Visų pirma, per atostogas brolis jai padovanojo pelėdą. Tad Mori nekantravo išmėginti ją ir vylėsi, jog padaras, atvirkščiai negu Hogvartso paukščiai, sugebės nusiųsti laišką ir nepadvės skrisdamas. Daugelis hogiečių savo pelėdoms duoda vardus. Kai kurie jų klastuolei kėlė juoką, pavyzdžiui, Plunksnelė, Pūkis ir taip toliau. Juk logiškai pamąsčius pelėdos reikalingos tik tam, jo atliktų savo pareigą - perduotų laiškus. Jos juk ne kačiukai ar šuniukai, kurie buvo skirti tik tam, kad galėtum su jais pažaisti. Tad Kira savo rudomis ir balkšvomis plunksnomis pasidabinusiai pelėdai vardo neketino duoti.
Na, o kita priežastis dėl kurios jautėsi laiminga ir dėl kurios skubėjo į Pelėdyno salę, ta, jog jai pagaliau kažkas parašė laišką, į kurį kastuolė nedelsdama atsakė. Tas kažkas buvo jos kaimynė. Na, ji buvo gan nuobodoka, mat jai neseniai sukako septyniasdešimt šešeri metai, tačiau puikiai mokėjo pralinksminti, net tokią depresingą tamsiaplaukę.
Prieš įžengdama į Pelėdyno salę trečiakursė dar kart permetė akimis savo rašliavą, kurią ketino siųsti senutei ir kruopščiai sulanksčiusi pergamentą įdėjo į voką.
Pakėlusi savo žalias it smaragdai akis pastebėjo Dawn, kuri sėdėjo salės kampe ir susikaupusi rašliavojo.
Kira susirado savo pelėdą, kuri atrodė naujut naujutėlė. Taip, ji vertino paukščius it kokius daiktus. Jos pelėdos plunksnos buvo švarios ir spindinčios, gražiai suglostytos. Įbruko padarui laišką ir prisėdo prie Dawn, kuri atrodo, net nepastebėjo tamsiaplaukės. Gal dėl to, jog ši visad būdavo labai tyli? O gal dėl to, jog Strain buvo labai susikaupusi?
- Sveika, Dawn, kaip sekasi? Kam rašai laišką? -Kira atsirėmė į akmeninę Pelėdyno sieną ir tiriamai pažvelgė į pašnekovę.

[Dawn Strain]

Mergina skrebeno sakinius pargamente. Ar laišką baigti sakiniu "Tikiuosi, kad tau sekasi blogai", ar "Linkiu paspringti savo egoistiškumu"? Dawn stengėsi išraityti kiekvieną raidę tobulai, tačiau jos raštas nebuvo pats gražiausias, tad pažiūrėjusi iš tolo į savo galutinį variantą, pamatė tik neaiškią rašliavą ir daug rašalo dėmių. Nuostabu! Ji ėmė rašyti toliau, tačiau išgirdo balsą šalia savęs ir krūptelėjo. Šalia sėdėjo klastūnyno mokinė Kira. Iš nuostabos mergina vos nesuplėšė savo laiško.
-O! Labas Kira,-gana aukštu balsu tarė varniukė,-Aj šitas...-pažvelgė į savo laišką,-Tai mano broliui, aš jau baigiau rašyti, tad luktelk truputį, kol duosiu jį savo pelėdai.
Trečiakursė greitai atsistojo ir nutipeno į vietą, kurioje turėjo būti merginos pelėda, tačiau ten jos nebuvo. Tada Dawn prisiminė, kad prieš 10 minučių pelėda nuskrido nešdama laišką mamai Strain. Ak, ir kaip aš galėjau pamiršti...Na tie eliksyrų ragavimai Nuodų ir Vaistų pamokoje pridarė žalos mano smegenims. Varniukė sugrįžo pas bendraamžės ir atsisėdo šalia.
-Tiek jau to, išsiųsiu vėliau,-tarė Kirai ir pamatė laišką jos rankose,-Kaip matau ir tu ruošiesi siųsti laišką,-pastebėjo patį akivaizdžiausią dalyką ir šyptelėjo,-Kaip sekasi pamokose? O tu išvis į jas eini? Galvojau, gal galėtume dirbti kartu, kadangi aš be poros sugebu prisidaryti daug bėdų jose,- pasakė trečiakursė ir parodė Kirai didžiulį randą delne, kuris dar nespėjo sugyti.

[Irish wolfhound]

Dawn krūptelėjo išgirdusi Kiros balsą. Na, taip, galbūt klastuolei reikėjo ne sėlinti, o kaip normalūs hogiečiai garsiai prisėsti šalia varniukės ir negasdinti pažįstamų. Reikės pasipraktikuoti...
Mori žinojo kaip keistai tai skamba, tačiau išmokti bendrauti ir elgtis kaip visi, jai būtų neprošal. Net gyvendama su broliu nedideliame Anglijos miestelyje neturėjo daug draugų. Na, gerai, visai jų neturėjo. Gal dėlto, jog kaimynystėje gyveno tik vidutinio amžiaus burtininkai, kurių dieną nei kvapo nematysi. Mat visi rytais, kaip ir jos brolis, išlėkdavo į darbus ir grįždavo tik vakare.
Merginai nereikėjo daug bendravimo. Ji nebuvo iš tų hogiečių, kurios turi pasidalinti visomis paskalomis, apšnekėti visus mokinius ir profesorius, ar tiesiog, kalbėtis apie mergaitiškus dalykus. Bet šiaip ar taip bendravimas kiekvienam reikalingas. Šiuo atveju ir Kira ne išimtis.
Pamačiusi Dawn žaizdą tamsiaplaukė nejučia susiraukė:
- Apgailestauju, Dawn, - Mori ne itin mokėjo paguosti žmones, tad mane, jog Strain neįsižeis. - Na, pastaruoju metu ne itin vaikštau į pamokas...Tad matyt, būsiu atsilikusi. Ir taip, žinoma galime dirbti per kartu.
Klastuolė vis surasdavo priežasčių, kodėl neturėtų eiti į pamokas. Ir jos būdavo ganėtinai svarios. Tai jai skaudėdavo galvą, tai susirgdavo peršalimu. O tikrosios priežasties, kodėl simuliuodavo net pati nežinojo. Gal ir jai trūko kompanijos pamokose?

[Dawn Strain]

Dawn šiek tiek nusivylė išgirdusi Kiros atsakymą, kadangi jai labai trūko porininkės - geros draugės, kuria galėtų pasikliauti. Su varniukais ji bendravo, tačiau kolkas nė vienas negalėjo atstoti gerą draugą. Trečiakursė atsikrenkštė.
-Na, jeigu kartais pasirodytum pamokose, nepamiršk užkalbinti,-sukikeno mergina, tarsi būtų pasakiusi kažką juokingo,-Ak...-atsiduso,- Šiek tiek tau pavydžiu. Varniams reikia dar labiau išsiveržti į priekį, neleisti grifams laimėti taurę šiais metais, tad stengiuosi dalyvauti kiekvienoje pamokoje. Ir tai labai užknisa, kadangi nė karto nesu išėjusi iš pilies, na, nebent per pamokas,-Dawn atsikvėpė ir padarė pauzę.-Per visus 3 metus!-dramatiškai tarė ji ir užsidėjo delną ant kaktos, tarsi alptų,-Tikiuosi, jog nuveiki ką nors įdomiau nei aš. Kiekvienam žmogui reikia pabūti vėjavaikiškam, krėsti išdaigas...-tarė varniukė ir suprato, jog šneka per daug. Tai buvo viena savybė, kuri Dawn labai nepatiko. Ji nutilo ir ėmė žiūrėti į vieną tašką, tikėdamasi, jog tyla nesitęs ilgai.

[Irish wolfhound]

Mori klausėsi kaip Strain save peikia, mat per daug mokosi ir be ėjimo į pamokas ir namų darbų darymo nieko neveikia.
Dawn peikia save už tai, jog daug mokosi, o manęs net sąžinė negraužia, kad jau kokį mėnesį retai užsuku į pamokas. Gal vertėtų pamąstyti apie tai ir pagaliau paruošti visus namų darbus ir pradėti reguliariai lankyti pamokas? Kira giliai atsiduso supratusi, kiek turi visko padaryti. Mat jos namų darbų krūva tuoj pasieks Klastūnyno mergaičių kambario lubas.
Strain klastuolei atrodė tokia tobula. Puikiai besimokanti ir pirmenybę teikianti mokslams. Varniukė jaudinosi dėl savo koledžo. Visiška Kiros priešingybė, kuri net negalvoja apie koledžo taškus, mat mano, jog ne tai svarbiausia. Ta taurė tik dar vienas blizgutis, kuris rinks dulkes. O mokslai... Kam stengtis, jei parašęs kontrolinį ar tiesiog padaręs namų darbus paskui nieko neprisiminsi? Geriau pamiegoti dvylika valandų per parą, paspoksoti į lietaus lašus, kurie vis bando pro langą patekti vidun, sočiai prisikimšti visokių gardėsių ir retkarčiais pasilabinti su kokiu klastuoliu bendrajame kambaryje.
Išklausiusi varniukės monologo Kira ilgai tylėjo, kol pagaliau jos minčių raizgalynėje išsigrynino atsakymas:
- Dawn, žinai, tau pasisekė, jog esi tokia atsakinga, - Mori pamąstė apie save. Na, gal ir ji kadanors įgaus kruopelytę atsakingumo. - Nesijaudink, vos tik tave pamačiusi su krūva knygų nusivesiu kažkur už pilies ribų. Žinau kelias gražias vietas, kuriose galima pabėgti nuo Hogvartso šurmulio. Na, aš jau išalkau, - klastuolė griebė varniukę už rankos ir nusitempė į didžiąją salę, kur susirinkę mokiniai pasišnekučiuodami vakarieniavo.

[Daniela Kravitz]

Daniela ėjo ilgu koridoriumi, tada ėmė lipti spiraliniais laiptais. Atvėrusi dideles pelėdyno duris, ji, kaip visada, instinktyviai užgniaužė kvapą - tvaikas buvo siaubingas. Ar čia nors kartais kažkas kažką valo? Mergina ėmė eiti plačia patalpa per patį vidurį, saugodamasi apterštų grindų. Vis dėlto pelėdyno kadaise būta gražaus - apvali menė su didžiuliais šviesiais langais, viskas lygu ir skrupulingai pastatyta. Aišku, tik ne laktos - arba pelėdos, arba nevykę burtai jas visiškai iškraipė. Klastuolė pakėlė galvą ir apžvelgė patalpą. Dabar ji beveik nejuto to šlykštaus kvapo, nes įtemptai ieškojo savo pelėdos. Pastelė, kurią išrinko pusiau tėtis, pusiau Daniela, kartais merginą nervindavo; jos valdingasis tėvas norėjo didelės ir tamsios pelėdos, bet, laimei, leido pasirinkti patelę. Ačiū, tėti. Pastelė, atpažinusi šeimininkę, priskrido prie Danielos ir laiminga suūkė. Ši meiliai paglostė augintinį. Daniela ne su visais buvo maloni, tačiau gyvūnai ir itin artimi draugai buvo išimtis.
Na, prieik arčiau. Vienas iš pagrindinių Pastelės trūkumų buvo visiškas užsispyrimas. Jei nenorės, nei kojelės nekels, nei greitai tikslą pasieks. Darsyk ačiū, tėti. Daniela besąlygiškai pasitikėjo kone viską žinančiais tėvais, tačiau akivaizdu, kad Samueliui Kravitzui su gyvūnais buvo nekas. Mažame laiškelyje, skirtame vaikystės draugei Selmai, buvo parašyta:

Sveika, Selma,
Dieve, čia tikrai nuostabu. VISIŠKA nesąmonė, kad tavęs nepakvietė, ir aš žinau, kad nors tu slepi tai, tu žiauriai nori čia būti. Sorry už tiesmukiškumą. Tu juk mane pažįsti ir žinau, nepyksti,
 droviojo Selmiuke. Siunčiu ir tų nerealių šokoladinių varlių. Pakolkas, kaip ir tikėjausi, labiausiai patinka kerėjimas. Herbologija kažkokia nuobodybė. Žinau, gėlių mergaite, kad tave tai suerzins.
 Iki! Pasiilgau ♥

Daniela

Aš tikra storžievė, pamanė Daniela ir šyptelėjo, žinodama, kad Selma ją supras. Klastuolė prisiminė tamsiai rudos bičiulės akis ir pirmą syk vos nepravirko. Kai geriausia draugė atskirta nuo tavęs ir dar jos svajonė mokytis kartu sudaužyta, tikrai nekas. Daniela stvėrė plunksną ir skubiai prirašė:

P. s. ne visos pamokos tobulos. Tarkim, magiškų gyvūnų priežiūra ir ateities būrimas.
 Išprotėtum.

Tamsiaplaukė Kravitz melavo. Hogvartsas buvo tobulas.

[1234567890]

Amija lėtai žingsniavo koridoriumi, liesdama seną, vietomis įtrūkusią sieną. Kaip ir manė, varnanagė nuo pat vaikystės buvusi atstumta, Hogvartse toliau bendravo kartu su vienatve. Įbrolis, kurį kepurė paskyrė pas švilpius, dabar ramiausiai ilsisi po dienos pamokų, bent taip atrodė Amijai. Juodaplaukė negalvodama kur eina, lipo laiptais žemyn. Smalsumas žadėjo kažką naujo, tačiau smegenys vėl viską diktavo skeptiška dainele. Laiptai vietomis nugriuvę, skylėti, tačiau kaip ir visas kliūtis - Amija tiesiog peržengė. Ties laiptų pabaiga pasirodė durys, lyg ir laukiančios kol Amija jas pravers. Juodaplaukė apsidairė, ar niekas nemato ir lėtai tiesė ranką link senos, gyvenimo mačiusios rankenos. Juk čia galima eiti, tiesa? Vienas, tylus balselis viduje atsibudo. Baik jau, kas nutiks? Piktai suniurnėjo kitas. Palikusi savus minčių balselius, Amija žengė pro duris.
Viduje atsidavė kažkuo keistu ir šiek tiek riečiančiu nosį, o šone į mergaitę akis įsmeigė keletas pelėdų. Jų buvo daug, tačiau visos skirtingos.
- Pelėdynas, - sušnabždėjo, eidama palei sieną ir stebėdama paukščius tyliai sumurmėjo.
Patalpa viduje staigiai pasisuko, o už kampo Amija išgirdo tylų, prislopintą ir bandomą nuslėpti kūkčiojimą. Trumpam stabtelėjusi, galvojo ką daryti. Viduje dar kovėsi du smegenyse gyvenantys balseliai, o Amija juos be vargo ignoravo. Pasiryžusi bei giliai įkvėpusi tvaiko žengė artyn.
- Ei, viskas gerai? - paklausė juodaplaukė pastebėjusi klastuolę mergaitę.

[Daniela Kravitz]

Daniela, nesutvardžiusi ašarų, pašoko, kai ją užkalbino kažkokia mergaitė iš Varno Nago. O Dieve,
 dabar visi manys, kad aš žliumba. Ir mane užtinka kaip tik tada, kai verkiu pirmąsyk! - niršo Klastuolė.
- Taip, - kuo šalčiau prabilo mergina, persibraukdama ranka pr veidą. Aš esu vienintelis žmogus pasaulyje, kuris verkdamas jaučia ne skausmą, o tai, kad šlapia, - sarkastiškai pagalvojo Daniela ir pasisuko į merginą šalia. - Aš Daniela ir verkiau dėl man skaudaus dalyko. Labai skaudaus. Taigi žliumbiu ne visada. - Tada pervėrė ją nuožmiu žvilgsniu, kad suprastų - prasitarti apie tai niekam negalima.
Tada Kravitzų mergaitė sušvelnėjo, lyg žvelgdama į Selmą. Kvaiša tu, ji rūpinasi, ar viskas gerai,
 o tu kimbi prie jos. Elkis normaliai.
- Kuo tu vardu? - paklausė ir pridūrė: - turi savo pelėdą? Jeigu taip, ir jeigu tu pati ją išsirinkai, tai tu laimės angelas, - karčiai nusijuokė Daniela ir kaip kokia kvaila, susibendrauti norinti mokinukė tarstelėjo: - čia mano Pastelė.

[1234567890]

- Aš pati dažnai liūdžiu ar verkiu. Nemanau, kad reikėtų dėl to gėdytis, - menkai šyptelėjo juodaplaukė ignoruodama šaltą žvilgsnį ir toną, - nebijok, neturiu kam prasitarti.
Varnanagė nutilo. Nuleidusi akis pasijuto kaltai, kad lenda į svetimus reikalus.
- Verkiu dėl mamos. Skaudu žinoti, kad paskutinį sykį ją mačiau prieš šešerius metus, tolstančią pro langą. Ji dingo ir jos niekas nesugebėjo rasti.
Amija bijojo pakelti žvilgsnį ir pažvelgti į klastuolę.  Tačiau pakėlė galvą ir atsisuko į pelėdas, viena akimi žvelgdama į mergaitę.
- Aš Amija. Mano tėvas nenori pirkti man jokio gyvūno. Norėčiau turėti pelėdą ar juodaplaukę katytę. Labai graži pelėda! - sušuko pamačiusi klastuolės augintinę.
Nesusitvardžiusi Amija nusišypsojo ir žengė kelis žingsnius artyn.

[Daniela Kravitz]

Išgirdus, kaip vėliau paaiškėjo, Amijos prisipažinimą, Daniela paniuro išorėje, bet ne viduje. Jai truputį - tik truputį suspaudė širdį. Ta mergina tikrai labai atvira. Ir liūdnoka. Tada Varnanagė papasakojo apie savo motiną ir Klastuolė linktelėjo galva.
- Suprantu. Na, ne visiškai - tačiau mano tėtis nuo mūsų atitolo jau prieš kelis metus. Jis tarsi kažkur kitur, net kai kartu valgom vakarienę. Nesuprantu, - staiga suduslėjo Danielos balsas, - kodėl jis vis dar su mumis. Mama taip stengiasi dėl, o tas nė nežiūri. Būtų geriau, jei jie tiesiog išsiskirtų.
Galvodama, ar tik neišgąsdino jautriosios Amijos, kuri dar nepelnė tikrai fainos draugės vardo, nors ir matę ją verkiančią, Kravitz paglostė Pastelę ir nejučia atsitraukę, kai Amija priėjo arčiau. Nagi, - paragino save mergina, - nebūk tokia įžūli ir užsisklendusi. Klastuolė pasitupdė Pastelę ant riešo ir atkišo Varnei.
- Gali paglostyti, - patarė, - ji myli žmones, nebent rimtai supyksta.
Tada dar pasidomėjo:
- Gal papasakotum apie save? Tik ne kokių jautrių faktų. Šiandien man jautrumo per akis, - pasistengdama, kad nebūtų per šiurkštu, išspaudė šypseną ir dar papasakojo apie save:
- aš esu Daniela Kravitz, esu profesionali plaukikė, dievinu mamos pagaminta maistą ir sodrias spalvas. Kaip jau supratai, esu gan tiesmukiška ir nedraugiška, - pridėjo šykščią šypseną Klastuolė, - dar man patinka lėtos dainos, valsas, istorinės knygos ir tamsa. Tavo eilė, - mirktelėjo Varniukei mergina.