[Brielle Siri Devers]

Atsistojo. Ketino pranešti, kad buvo malonu turėti reikalų, gal net ištiesti delną paspaudimui. Magijos ministras nebuvo Anglijos karalienė, tačiau Gabrielė buvo beveik įsitikinusi, kad ir jo ranka būtų nukreipta delnu žemyn, spaudžianti magiškų gyvūnų kontrolės departamento vadovės delną prie žemės. Beveik natūralus, aiškus pozicijos įtvirtinimas. Juk jis turėjo galią bet kada išmesti ją iš darbo. Pati nebūtų sugalvojusi, kodėl. Už keistą charakterį? Niekas neprivalo mylėti savo bosų. Be to, moteris turėjo ausų, akių ir veiklių rankų magiškoje teisingumo sistemoje. Cha, Gabrielė Saljetė kartais leisdavo sau pasvajoti apie tai, kaip patampiusi atitinkamas virveles greičiausiai sugebėtų išsodinti minsitrą iš jo numylėtos kėdės amžiams.
Ketino ištiesti delną paspaudimui, tačiau to nepadarė. Ir apie reikalų teikiamą malonumą nepratarė nei žodžio. Tik vos vos linktelėjo ir patraukė prie durų. Nespėjo nė antro žingsnio žengti, kai ausis pasiekė klausimas. Į Gabrielės lūpas veržėsi šypsenėlė, tačiau ji susivaldė, nepajudino nei vieno raumens veide. Atsisuko.
- Kodėl klausiate?

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras žvelgė į moterį, su karališku išdidumu paliekančią jo kabinetą. Tai kėlė ir keistų prisiminimų, ir asociacijų - ech, kažkodėl jis vis atkakliau visur ieškojo kokios nors prasmės. Prasmės, sudėtingesnės už tą, kurią gali aptikti plika akim, už tą, kuri slidinėja paviršium kaip čiuožikėlis, stebimas įmitusios raudės. Raudė stebima lydekos, lydeka - žvejo, žvejys - gamtosaugininko su liniuote kaži kodėl truputį didesniais nei normalūs milimetrai. Ta plėšrūniška visa ko prigimtis... O prasmės ir tame ministras nematė. Tiesą sakant, kuo toliau, tuo mažiau išvis jos kur nors regėjo.
   - Tai svarbu, - sumurmėjo von Sjuardas, tebelaukdamas atsakymo.
   Nagi, nejaugi net nesistengsi patraukti kaltinimų nuo savęs?
   Išdidumas kartais veda į pražūtį, tik kaži, ar kada nors kas nors to išmoksta iki tol, kol nebūna per vėlu.
   Daugybė primerktų akių stebėjo Fasirą ir Gabriellę. Ech, šitam kabinete galėjai pasigauti šizofreniją.

[Brielle Siri Devers]

Susikišo delną į kišenę, joje tarp pirštų atsidūrė užkerėtas popierėlis su vardu. Nuo jo spinduliuojanti magija vos vos kaitino pirštų galiukus. Svarbu, pamąstė ji. Gal ir negalima vadinti to išsidavimu, tačiau aišku buvo, kad jei ministrui nuoširdžiai nebūtų rūpėję, nebūtų paklausęs. Gabrielė ėmė nujausti, kad šiuos du jaunuolius sieja kažin koks artimas ryšys. Kokio pobūdžio, nežinojo, galėjo būti ir mirtini priešai, ir artimiausi draugai, ar net kokie tai... įsimylėjėliai. Mintis pralinksmino, akyse sutviskėjo šelmiška kibirkštėlė, tačiau veidą išlaikė ramų ir tuščią. Jeigu jos spėjimas apie artimus ryšius teisingas, visai suprantama pasirodytų ir tai, kad jos neapleido jausmas, kad yra subtiliai tardoma. Šiais neramiais laikais įtarumas buvo visiems būdingas.
Galėjo pasakyti, kad susitikusi nebuvo, kad informaciją perduoti paprašyta buvo laiške. Tačiau pelėdos sekamos ir gaudomos, jie nebūtų galėję taip rizikuoti. Galėjo užsiminti apie kelionmilčių pagalba, tačiau jos asmeninis radiatorius irgi buvo prijungtas prie tinklo. Be to, negalėjo teigti, kad Edgaro ir jos bendravimas užsitesęs. Jeigu ministras ir jos klientas tikrai tokie artimi, von Sjuardas jaunesnysis būtų žinojęs apie susitikimą. Tačiau nežinojo ir nieko tikro.
- Vakar, - pasakė tiesą tonu, implikuojančiu, kad klausti daugiau detalių būtų beviltiška. - Ar tai kaip nors susiję su vis pasikartojančiais vilkolakių ir kitų būtybių išpuoliais? Kodėl tai svarbu? - paklausė. Jeigu nebūtų ėjusi plonu siūlu virš bedugnės, būtų pridūrusi, kad toks klausinėjimas greitai galėjo išsivystyti į nemandagius pasiteiravimus apie jos asmeninį gyvenimą. Galų gale, jos ir Edgaro santykiai galėjo išsitęsti ir už miegamojo durų, jeigu kas nors paklaustų.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras nujautė, kad tos užtęstos pauzės turėjo kažkokią reikšmę. Nemėgo tokių žmonių, galgi todėl, kad maždaug šitaip mėgo elgtis jo tėvas. Nevykusio, sudeginto dramos teatro direktorius, teatro, kurio net pajuodę pamatai kasdien apmėtomi pomidorais... Jaunuolis tokiuose dalykuose galėjo nesunkiai įžvelgti manipuliaciją. Kaip, tiesą sakant, ir bet kokią kitą nuodėmę ar juodulį tėvo vaizdinyje. Tiesą sakant, pusvampyrio sąmonėje jis visas buvo juodas.
   Gabrielė, beje, kol kas dar ne. Juodaplaukis nebuvo tikras, ar pirminis jo susidarytas įspūdis buvo tikras, nors būtent jis ir diktavo šios kolegės nemėgti.
   - Nes jis vakar dingo be žinios, - atsakė jaunasis von Sjuardas - galgi ji įvertins jo atvirumo žybtelėjimą. Turėtų. Ministras pabarbeno pirštais į stalą. - Tai dar nėra aišku. Jūs turėtumėte apsilankyti Aurorų Štabe, - paprašė jis.
   Kaži, ar ji supras situacijos rimtumą, bet ką gi. Vis dar žvelgė į ją ir laukė reakcijos. Dar viena pauzė, hm?

[Brielle Siri Devers]

Nepraėjo nė dvi dienos po dingimo be žinios. Vargeli, tas vyras turėtų ministrui labai daug reikšti, jei vieną dieną negavęs iš jo žinios, ima jaudintis. Gabrielė saugiai padėjo šią informaciją į stalčiuką savo galvoje. Taip pat mintį užkabino ir tai, kad jos vakarykštį susitikimą su Edgaru ministras neabejotinai siejo su jo dingimu. Ir ji negalėjo už tai jo kaltinti. Pati turbūt būtų padariusi panašias išvadas.
Ir vis dėl to, tokia ministro prielaida įžeidė. Ji buvo prancūzė, o prancūzai gina savo garbę. Galų gale, mintis, kad jaunasis ministras galėjo tikėtis rasti Edgarą prirakintą prie radiatoriaus Gabrielė Londono bute, pralinksmino. Išplėtė akis, parodė beveik nuoširdžią nuostabą, kokios turbūt ministras tikėjosi.
- Dingo be žinios? - perklausė retoriškai. Vėlesnis užsiminimas aurorų štabo truputį suerzino. - Tikiuos, ne tam, kad uždarytų kaip įtariamąją, - sumurmėjo. Visas šis dalykas skambėjo mažumėlę keistai. Tasai Edgaras virto vis didesne neaiškuma, paslaptimi. Kažkas buvo negerai, o ir keistas jo prašymas gauti sąrašą adresų (kurį turėjo nedelsdama pasiųsti), ir šis tariamas dingimas be žinios.. Burtininkų pasauly dėjosi keisti dalykai. Tiesa, Gabrielė negalėjo teigti visai prie jų neprisidėjusi.

[Fasiras von Sjuardas]

   Į Gabriellės perklausimą Fasiras nebesureagavo. Regis, šitaip darydavo tik mokytojai ir turintys problemų su klausa. Su pastaraisiais viskas aišku, o su mokytojais - na, perklausęs iš antro karto paprastai sužinai daugiau, negu iš pirmo. Moksleiviai retai kada esti tinkamai pasiruošę mokytojo psichologinei atakai. Štai todėl kartais net antrakursiai studenčiokai vis dar atsimena mokyklose patirtas traumas.
   - Viliuosi, kad ne, madam, be jūsų darbas Ketvirtajame lygyje sutriktų, - nežymiai šyptelėjo von Sjuardas iš garsiai išreikštos kolegės minties. - Turėtų užtekti tik apklausimo. Galite pas Amnetą nusileisti kad ir dabar.
   Ta nuostaba, o po jos sekęs įtartinas vilčių išreiškimas... Nors, kaip dažnai kartodavo aurorai, sunku atskirti žmogų, kuris bijo būti nubaustas už savo nusikaltimą, nuo žmogaus, kuris bijo būti apkaltintas nebūtais darbais. Aišku, magiškajame pasaulyje su nusikaltimais ir jų įrodymu būdavo žymiai lengviau, tik štai suėmimas galėjo būti sudėtingesnis.
   Ką gi, po kiek laiko ministras tikrai pasidomės, ar ji buvo ten nuėjusi, ar visgi nusiplovė.

[Brielle Siri Devers]

Liūdnokai šyptelėjo, toks netikėtas, tačiau vargu ar nuoširdus susirūpinimas Gabrielės svarba ketvirtajame ministerijos lygyje, užgavo kažin kokią stygą. O kad, jis nutuoktų, kokius šposus ji krečia, savo valioje ir pozesijoje turėdama krūvas dokumentų ir paslapčių, kurie saulės šviesoj nebuvo pasirodę šimtmečius, galvojo moteris. Nors galbūt geriau, jei nenutuoktų, jos sveikas protas kuždėjo, kad nelabai geri dalykai imtu dėtis, jei jos purvinos paslaptys išlįstų į viešumą.
Neketino eiti į aurorų štabą tuoj pat šią akimirką. Turėjo darbų. Nueis rytoj, vien tam, kad ministro širdis būtų ramesnė ir jaunuolis, kuriam ant pečių užkrauta tokia miližiniška atsakomybė, pasijustų bent kiek geriau. Tiek ir pasakė jaunajam von Sjuardui, žinoma, nutylėdama dalį apie jo širdies ramybę ir naštą ant sprando. Neetiška.
Atsisveikindama linktelėjo, sumurmėjo kažkokią tai mandagybę, kurios pati nelabai užregistravo, ir švysčiodama apsiaustu išžingsniavo pro duris. Liftas jai leidžiantis į savo valdas šiek tiek girgždėjo. Akimirką šmėstelėjo mintis, kad reikia pareikalauti sutepti girgždančias dalis alyva.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras linktelėjo Gabriellei, benešančiai plunksnai iš kabineto.
   - Geros dienos, - palinkėjo jai pavymui, durys tyliai trinktelėjo.
   Žingsniams nudundėjus tolyn pusvampyris atsiduso ir atsistojo. Nesitikėjo, jog kada nors pavyks taip susimauti išsirenkant darbuotojus. Kuo toliau, tuo mažiau ji jam kėlė pasitikėjimą. O, regis, žmonių veidus jis pažino.
   „Ką gi“, - nusivylęs savimi pamintijo, niauriai žvelgdamas į duris. Pasisukęs į sieną sugavo kelis miegančiais neapsimetančių ministrų žvilgsnius - regis, būtų pats laikas jų visų atsikratyti - išgarbinti į koridorių, kur paranoją jie varytų vėluojantiems į darbą, o ne išvargusiam ministrui. Fasiras nervingai persibraukė ranka per plaukus. Chaosas.
   Atsidariusio spintą juodaplaukio akys mirguliavo nuo atodūsio švelniai banguojančiame sidabriniame skaidriame skystyje. Išpylęs į Minčių Koštuvą vieną savo turėtų prisiminimų auksaakis niurktelėjo veidą į jį ir prasmego miglotame ir iliuzijų pilname atminties pasaulyje. Reikėjo rasti jame bent porą atsakymų.

[Fasiras von Sjuardas]

   Vidury pietų pertraukos Fasiras atvėrė duris į savo kabinetą. Kairėje rankoje nešėsi nedidelį šūsnį popiergalių - dalies įdomių dokumentų kopijų. Kaip tik prisiruošė nusigirgždinti į Aštuntą lygį, vėliau į Ketvirtą, tada daryk į Aštuntą, o dar vėliau ir į Antrą. Papilkėjęs veidas ir išsitaršę plaukai bylojo nuovargį, bet von Sjuardas vis tiek jautė pareigą išsiaiškinti tai, kas jam pasirodė esant itin keista. Ką gi, kad ir kas tai buvo - nuojauta ar ypatingas pastabumas, tai jo neapmovė.
   Juodaplaukis pakabino apsiaustą ant kėdės atlošo ir prisėdo. Pirmiausia patikrino tai, ką gauti pavyko pirmiausia. Gauta žemėlapio kopija su mirguliuojančiu užrašu privertė auksines akis žybtelėti, o galvą palinksėti - aha, teisingai. Fasiras kyštelėjo ranką į dešiniąją kelnių kišenę, išsitraukė iš ten gerokai apglamžytą lapuką, patiesė ant stalo ir palygino pirštais. Kurį laiką akimis šokinėjo tai prie žemėlapio, tai prie popiergalio. Susimąstęs pirštu pasitrynė smakrą, iš stalčiaus išsitraukęs sąvaržėlę susegė šiuos du, jei galima pavadinti, dokumentus ir padėjo į šalį.
   Tai, ką gavo vėliau, von Sjuardas pradžiai lengvai permetė akimis. Tik tuomet išsitraukė plunksną ir kelis užrašus keliuose gautuose lapuose apsibraukė. Atkreipė dėmesį, jog ten nebuvo vieno dalyko, kurio jis tikėjosi būsiant. Mąstydamas varnaplaukis plunksna baksnojo per stalviršį - dievaži, ten kada nors tikrai atsiras žavinga duobutė, kurią ateities gidai rodys ministerijos muziejuose, o lankytojai krizens.
   O gal nekrizens, jei jau žinos, kas kaip?
   Pabaigai šįsyk kantrus ministras pasiliko tai, kas jai buvo įdomiausia. Išlankstęs dokumento kopiją jaunuolis atidžiai jį perskaitė - sykį, antrą, penktą... Į kaktą įsimetė susirūpinimo raukšlė, tuomet vyras atsistūmė nuo stalo ir atsistojo.
   - Norėtų, - sumurmėjo patylomis, priėjęs prie magiško lango, pro kurį į kabinetą krito karališka saulės šviesa. Ūkvedys šįkart pasirūpino. 
   Įdomu, ką į visa tai pasakytų Amneta? Gal ir tikrai vertėtų visu šiuo reikalu pasidalinti su Aurorų Štabo vadovu?
   Fasiras iš stalčiaus išsitraukė dar vieną bylą, pilną prisegiotą laikraščių iškarpų. Į vieną - viršutinę - vengė ir pažvelgti. Prieš penkerius metus galvojo, kad po ilgamečio darbo jam jau nerūpės kvailų žurnalistų pramanai, tačiau dabar suvokė, jog šmeižtas yra ganėtinai skaudus reikalas. Ypač, kai tuo patiki daug žmonių.
   Kitas iškarpas politikas rūpestingai peržvelgė. Po to grąžino bylą į stalčių, jai įkandin sekė ir dar pora - šiandien gautosios. Tiktai žemėlapis ir lapelis, susegti sąvaržėle, Fasirui mostelėjus lazdele, grakščiai sušoko į nemažą vokelį. Ten ministras dar įdėjo nedidelį raštelį su žinute ir apsaugojo sekimo ir apsaugos magija - tik tuomet vokas išskrido laukan.
   „Viliuosi, jog dar nesu išprotėjęs“, - niauriai pamintijo von Sjuardas, užsikaisdamas arbatinį.

[Fasiras von Sjuardas]

   Neseniai Fasiras pradėjo kovoti su vakariniu papratimu užmigti. Naktys atrodė kaip kankynė, tamsa ir praradimai niokojo blaivų protą ir didino nuovargį, bet suvokimas, kad Muninas būtų dėl to džiaugęsis, šiek tiek įkvėpė. Tas paukštis tikrai išvažiavo į rojų, galbūt jo dvaselė kartkartėm dar aplanko ministeriją arba Godriko Daubą. Pusvampyris troško, kad kranklys būtų tapęs vaiduokliu, bet kartu ir suprato, koks kvailas sprendimas tai būtų buvęs ir kad plunksnotasis tikrai nebūtų pasirinkęs tokio neišmintingo kelio.
  „Nejaugi toks įsitikinęs...“
   Fasiras atsiduso, kai pasirašė po dar vienu dokumentu, atsitraukęs nuo stalo pasiėmė laikraštį. Akyse šiek tiek liejosi - ech, tai nebepraėjo, tai darė jo darbą beveik neįmanomą. Jaunuolis užsimerkė, sukryžiavo pirštus už skaudančios galvos. Mintys apie migdomuosius nebedavė ramybės nei minutei. Niekam nebesirado jėgų - nei išsilyginti marškinius, nei nusiskusti, kad neatrodytų kaip bomžas, nei išsivirti arbatos per pietų pertraukėlę. Kažko prašinėti asistento jau buvo gėda - ministras dažniausiai net nebeišlįsdavo iš kabineto. Nebendravo su žurnalistais, nerado sau vietos ir nežinojo, ką dėl to daryti. Jautėsi bjauriai silpnas ir bejėgis.
   Fasiras atsistojo ir atsirėmė į palangę. Apsiblaususiomis akimis stebėjo dirbtinį vaizdą už stiklo, dabar nelabai ką galėjai įmatyti, mat Ūkio skyrius paleido baisų lietų su karts nuo karto plykstelinčiais žaibais. Sunkiai alsavo, rankos vis dar šiek tiek drebėjo. Dabar laukė viešnios - nusiuntė lėktuvėlį pas vieną iš naujesnių savo priimtų darbuotojų, kuri rodėsi esanti patikimesnė. Sunkiai nužingsniavo paimti arbatinio, lazdele jį papildė vandens kiekiu maždaug dviems puodeliams.

[Elzė Merė Smitherson]

Pastaruoju metu į merginos gyvenimą beldėsi vis daugiau naujų veidų ir vardų. Jau rodėsi gyvenimo saulė artėja, bet tuomet ir vėl įsikišo nepagirtinų ketinimų žmogus su savo duobe ir priminimais apie nerimstančias gentis ir mintis apie karą. Nuo to įvykio Elzė valerijoną sau girdosi kaip kokia sena močiutė prisižiūrėjusi žinių šiomis dienomis. Sunku ir pagalvoti kaip vaikai tame Hogvartse dar mokosi, jeigu grobikai šlaistosi ant kiekvieno kampo. Negana šių gyvenimo įvykių, darbe buitiškai atsipūst neleido Tarptautinių magijos standartų komitetas su įtaisytu labai mandru pirmininku, kuris turėjo polinkį birbinti Elzės ir kitų darbuotojų galvas kada tik užsinorėjęs. Esą dabar ekonominė krizė, šalis eina į minusą, darbuotojai užsidaro, o be žiobarų mes nė žingsnio. Galėtų šviesiaplaukė aplankyt ir pažiūrėt ar tas žmogelis daro kažką daugiau, negu kalba su žurnalistais ir skundžiasi, bet, deja, žino, kad ten betvarkė didesnė negu Elzės galvoje, kurioje be darbų ir likimo nuotykių plaukiojo ir pirmasis gyvenimo susižavėjimas bei nesupratimas kaip čia būti ta suaugusia moterimi, o ne paaugle.
Į kabinetą įskridus dar vienam popieriniam lėktuvėliui devyniolikmetė atsiduso. Be jokio džiaugsmo ar susidomėjimo išlankstė ką tik atskridusį daiktą, tačiau akys išsiplėtė ir dvivardė matomai susidomėjo, pamačiusi, kad kažkas siunčia laiškus pirmam sakiny neužsimindamas apie krizes. Pergamentas tučtuojau buvo įkištas į archyvų aplankalą, o, dabar jau, baltų sienų kabinetas užrakintas. Jo šeimininkė aplenkusi tą koridorių jau kilo liftu. Buvusi švilpė stengėsi negalvoti per daug ir nesibaiminti tokio kvietimo, tačiau delnai suprakaituoja kiekvienam kylančiam susitikti ar jau susitikusiam su pačiu ministru. Visgi mergina labai smarkiai vylėsi, jog ji nebus atleista ar kalba tiesmukiškai nenukryps prie ekonominės situacijos, tačiau prasiblaškymo ir naujienų gana laukė, mat suprato, kad savo vadovo nematė jau kurį laiką. O ką žinai, gal atiteks garbė būti paskutiniam veidui, kurį mirštantis žmogus pamatys.
Galvoje kurdama pasiteisinimus apie esamą situaciją Elzė pasibeldė į medines duris. Net ir po tiek laiko ministerijoje nedrįso veržtis į kažkieno kabinetą ir trukdyti paskutinės meditacinės minutės ilsintis nuo žmonių.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras paliko arbatinį kaisti, pats vėl apėjo stalą ir apsuko kėdę į langą. Sėsdamasis nužvelgė ant dešiniau esančios sienos kabančius portretus. Taip jų ir neišgujo laukan, nors kaži, ar nebuvo jie priklijuoti amžinais klijais. Erzinantis dalykas. Von Sjuardas pagalvojo, kad, kai portretu virs pats, mėgausis stebeilijimu į ateities ministrus, nors, tiesą sakant, tų veidų portretuose charakteriai visai supanašėja. Klausimas, ar taip nutinka dėl nelabai vykusios magijos, ar todėl, kad nuolatinis buvusių kolegų spoksojimas galiausiai išveda iš proto ir priverčia siekti keršto kitiems...
   Mintis prasklaidė pradėjęs burbuliuoti vanduo. Besiklausydamas įsivaizduojamo vandens kalakuto jaunuolis atsistojo ir paėmė iš spintelės porą puodelių. Kaip tik tada jis išgirdo beldimą į duris.
   - Prašom, - tarė, pasisukdamas į lankytoją. - Sveiki, misis Smirtherson.
  Su šiuo žmogum susitikdavo pakankamai retai, nors jųdviejų darbo sferos buvo gana panašios. Visgi pats priimdavo departamentų vadovus į darbą bei su jais bendravo, tad nieko keista, kad gerai atsiminė jų veidus ir tarėsi numanąs, ko iš jų tikėtis.
   - Prisėskite, - paprašė jis. - Arbatos ar kavos? - paklausė, ištraukdamas iš spintelės porą puodelių.
   Nuojauta ar pasąmoningas pastabumas bylojo apie Penktojo lygio vadovės neramumą - be abejo, jis ją pasikvietė nieko daugiau nepranešęs. Apskritai atvirai kalbant, tik vėliau jis suprato, kad galėjo ir nebesitvarkyti reikalų, o palikti visa tai viceministrui bei asistentui. Visgi sąžinė taip padaryti neleido.
   O vakar buvo užėjusi aurorė Reinhart, pati jau pilnai atsigavusi, perdavė linkėjimų nuo kolegų ir išreiškė susirūpinimą jo sveikata. Po kelių valandų Fasiras sulaukė ir kito svečio - kaip susitarę - viceministras atėjo, nužvelgė spygliuotą jo snukį, taktiškai susilaikė nepavadinęs Erinaceus roumanicus (von Sjuardas girdėjo apie jo pomėgį pademonstruoti fantastiškas zoologijos žinias) ir netaktiškai davė 24 valandas dingti iš darbo vietos. Netgi pranešė pasiūlymą, kur ministras laikinam galėtų apsigyventi. Su tuo pasiūlymu juodaplaukis sutiko pernelyg negalvojęs.
   - Kaip sekasi darbai? - paklausė kažkaip keistai paprastai jis. Norėjo paklausti kitaip, konkrečiau, bet nebesugalvojo, kaip tat padaryti.

[Elzė Merė Smitherson]

Nevertęs laukti balsas už durų nupurtė Elzės pečius ir ministerijos darbuotoja atidarė duris. Nesvarbu, kad ji šiame kabinete lankėsi jau nebe pirmą kartą, tačiau dėl ilgo užsisėdėjimo savo akis gadinančio baltumo sienų darbo aplinkoje, šita patalpa neskleidė labai didelės darbo kabineto nuotaikos, labiau jau ministras dirbtų močiutės, ar žmogaus, nuomojančio močiutės būstą kambaryje. Juo labiau pats gerbiamasis, priešai stovintis ministras nebuvo naujai ir šviežiai atrodantis. Regis ne tik penktas lygis lūžta. Nors į akis von Sjuardo išvaizda krito pirma visko, tačiau Elzė neparodė ne vieno pašaipaus ar klausiamo akies kryptelėjimo, tarki tikėjosi čia pamatyti pastipusią žiurkę ir tris sliekus. Veikiausiai devyniolikmetė vis dar slapta bijojo prisikeliančio iš kapų Abato, tad bent jau savo mėlynes rūpestingai dengė po nežymiai pakeltu smakru ir švarko klostėmis, bet žinojo, kad visi turėjo blogesnių ar geresnių dienų.
-Sveiki, pone, - sėsdama pagaliau prakalbo užkimusiu balsu, - norėčiau arbatos, dėkui.
Kiti sako, kad arbata ar šiltas gėrimas niekuomet nepamaišys, bet šiuo metu Elzė labiau norėtų sumuštinio nei arbatos, nes ir vėl pusryčius pražiopsojusiam skrandžiui toks dalykas tik uždiriguotų visą pučiamųjų orkestrą. Buvusi švilpė galėjo tik tikėtis, kad arbatėlė bus nestipri ir ponas nepamirš ištraukti maišelio su arbatžolėmis iš vandens per greitai, bet gėrimo atsisakyti visgi būtų per daug darbo liežuviui. Ir šiaip, puodelis geras daiktas turėti rankose. Iki jo neapverti aukštyn kojomis.
O aukštyn kojomis vertėsi viskas. Ministerijos galva kviečianti arbatos ir tada tiesiog paprastai klausinėjanti apie darbus buvo apvirtusi daug daugiau negu aukštyn kojomis. Darbuotojos pilkos akys mirksėjo pasimetusios ir nesuprasdamos kodėl ministras sugalvojo paturėti simbolišką ir nuostabią kelių bendradarbių arbatos pertraukėlę. Bei ar tik pokalbis nesibaigs kažkurios iš dviejų galvų kambaryje sriūbavimu ant kito peties. Ji sekundėlę palaukė ir tylėjo. Elzė norėjo būti tikrai tikra, kad neįsiterps viduryje darbų plano ar pastabų.
-Dar susitvarkau, - balsas kiek kryktelėjo, pagalvojus, tokių metų mielasis viršininkėlis diktavo visai Jungtinei Karalystei, kai šviesiaplaukė nesugeba susikalbėti su tame pačiame lygyje esančiais darbuotojais, - bet galiu pripažinti, šiuo metu nelengva, - jautė, kad jos šefas turi mintį ir kalbėti ten, kur nereikia būtų beprasmiška, tad pabaigdama savo pilką atsakymą leido pasidžiaugti tyla.

[Fasiras von Sjuardas]

   Arbatiniui pradėjus tyliai švilpti, nors kažkodėl ministras neatsiminė, kad jis taip kada nors būtų daręs, Fasiras mažumėlę atsipalaidavo. Jaunuolis padėjo abu nedidelius baltus puodelius ant stalo - nuguldami ten jie tyliai barkštelėjo, regis, net ne kartą, mat, ko gero, juodaplaukio rankos šiek tiek drebėjo. Čia pat ant stalo atsidūrė ir cukrus, ir arbatos dėžutė. Deja, tik juodos. Juodos kaip ir beveik viskas šiame kabinete. Ir du šaukšteliai. Ko gero, ne sidabriniai.
   Von Sjuardas tylėdamas klausėsi trumpos Elzės ataskaitos, jai baigus linktelėjo. Palaukęs, kol ši arbatos pasidarys, pripylė puodelius vandens ir padėjo arbatinį į vietą. Tyla jam darant visa tai buvo mažumėlę nejauki. Sėsdamasis atgal už savo stalo jis netyčia koja užkliudė savo lagaminą. Atgal jo nepastatė - koja pastūmė į šoną ir atsisėdo.
   - Suprantu, dabar sunkus laikas, - atsidusęs tarė jis.
   Į galvą per mažytę pauzę po šio sakinio bumbtelėjo visai nemažas atsiminimas apie neramumus Godriko Dauboje, iš kurios veikiai bus kuriam laikui išgrūstas. Jautėsi kaltas, žiauriai kaltas dėl šito, tik tiek, kad jo galioje praktiškai nieko nebuvo, kas galėtų tai sustabdyti.
   - Jus pasikviečiau ne be reikalo, - prabilo Fasiras, šiek tiek pasilenkdamas per stalą į priekį ir sudėdamas delnus ant stalo. - Dėl iškilusių sveikatos problemų esu priverstas, - ...ir šį žodį vartoju kaip niekada tiesiogine prasme, - kuriam laikui palikti ministeriją.
   Niekas negarantuoja, kad tu į ją grįši, na, bent jau gyvas.
   Von Sjuardas truputėlį jautėsi, tarsi laukan iš čia jį stumtų ne visai draugiška jėga. Kita vertus, Reinhart pažadėjo, kad jis bus nuolat saugomas aurorų, o šis štabas buvo, ko gero, sunkiausiai paperkama ministerijos jėga.
   Prieš akis trumpam žybtelėjo madam Devertes portretas. Per tą trumpą laiką nebespėjo rasti nieko naujo, kas padėtų išgrūsti laukan šią moterį. Nuojauta kassyk visa nusidažydavo juodai, kai tik jis pagalvodavo apie Magiškųjų gyvūnų kontrolės departamento vadovę.
   - Artimiausią mėnesį ar netgi du turėsite bendrauti ne su manim, o su viceministru bei mano asistentu. Jums taip pat teks dalyvauti artimiausiame Tarptautinės Burtininkų Sąjungos posėdyje kartu su jais, nors galbūt jau apie tai žinote, - pavargusiame veide atsirado kažkas panašaus į klausiamą veido išraišką.
   Žvilgsnis nejučia nuslydo į dėžutę, padėtą spintelėje už stiklinių durelių. Ji buvo labai matyta, nors dabar ministras niekaip negalėjo atsiminti, iš kur ir kodėl ją gavo.

[Elzė Merė Smitherson]

Buitis. Arbatinuko švilpimas ir tyloje ruošiama arbata priminė namus. Tik sėdint prie pusryčių stalo namie reikėjo stengtis nenukristi nuo oru pripūstos naftalininės kėdės neskleidžiant garsų, o čia - neprasmegti savo mintyse bei neišprotėti nuo kelių minučių vieno puodelio maišymo. Ir tas pats makalvimas šaukšteliu leido apsimesti Elzei nepamačiusiai iš po stalo išriedėjusio lagamino, kuris sukėlė daugiau klausimų, nei turėtų. Tebūnie, gal kam staigiai reikėjo bagažo saugojimo paslaugų. Arba kažkas tuoj bus atleistas iš darbo ir iš čia išpėdins elegantiškai, dėkui jums, ministre.
Darbuotoją pradėjo krėsti drebulys. Pasiėmusi į rankas karštą arbatos puodelį linktelėjo ministro atodūsiams. Sunku tai sunku. Nepakeisi nieko. Itališkas žydras dangus nenušvies vos tik įėjus į ministeriją. Vyro delnams atsiradus ant stalo, šviesiaplaukė padėjo arbatos puodelį. Nieko neatsigėrusi. Ar galima pasitikėti žmogumi, kuris nesugeba net arbatos atsigerti? O galbūt ministerijoje psichopatiškumas yra geras ženklas? Visi daugiau mažiau čia sėdintys yra pardavę sielas. Grįžtant prie arbatos, jeigu ji ir būtų Elzės rankose, skystis dabar varvėtų kriokliais nuo ministro plaukų. Kas pažįsta šią mergaitę, žino, kad jaunuolė gali būti rimto veido kalbant netgi apie košių receptus ar trečio laipsnio nudegimus, tačiau po sekundės susinervins kalbant apie visus pastaruoju metu vykstančius užpuolimus ir vilkolakius. Ši pilka, tyli persona buvo beveik aprėkusi jau du žmones, o po pabuvimo duobėje Elzės ausys pradeda trūkinėti vos nuo kelių žodelių. Mintyse kilo tik idėjos apie šantažą, papirkimą, grasinimus ir dalykus, kurie buvo rimtesni už politiką.
-Atleiskit, jūs n-ne... - taip, jis gali, - ar-kuo galėčiau jums padėti? ar jums bus viskas gerai? - šeštakursės švilpės ir paranoikės gyslelės vėl lindo laukan. Dabar mažiausiai posėdžiai ar darbas rūpėjo, tačiau taip, ji apie tai žinojo.
-Taip, taip, žinau, - nors neįsivaizdavo kaip jai tektų bendrauti ir dėlioti planus su viceministru ir ministro pavaduotoju. Su burtininkais, kuriuos Elzė buvo tik mačiusi.
Ir netgi jeigu ministras turėtų vėžį, mergina buvo tikra, kad jeigu kažkokiais būdais ją pasiektų gandai, jog von Sjuardas guli purvo vonioje sanatorijoje, Smitherson specialiai nuvarytų visą šalį į bankrotą. Bet kol kas ji beveik nepyko.