[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras įsmeigė budrų, susikaupusį ir kiek niūrų žvilgsnį į Melisą. Jį kiek trikdė tai, jog sunku buvo įskaityti įstatymų sergėjimo departamento vadovės veidą. Kurį laiką jam atrodė, jog ji tesvajoja, nors ir varto tą nedidelę Fasiro surinktų dokumentų ir ataskaitų krūvą, užuot klausiusis jo, bet kitas jam jos užduotas klausimas šią teoriją paneigė.
   - Taip, buvo, - linktelėdamas patvirtino ministras. - Albertas Oldefortas. Tiesą sakant, nežinau, bet spėju, kad negyvas. Žinote, kaip sako, - niauriai vyptelėjo von Sjuardas, - Visi staliai be pirštų, visi aurorai be gyvybių. Visgi negaliu dėl šito garantuoti. Jo bylos netikrinau, - prisipažino juodaplaukis.
   Jaunuolis jautė merginos nepalankumą šiai užduočiai, bet tikėjosi, jog ji sutiks jam padėti. Galų gale, tai juk iš dalies susiję su visos valstybės saugumu. Kita vertus, juk jis pats tuo saugumu pernelyg ir nesirūpina - atsisakė ir asmeninės apsaugos, ir gyvenimo saugiame rajone netoli ministerijos. Galbūt kartais tokie sprendimai nebūna labai protinga mintis.
   - Ar jūs galėtumėte padėti išsiaiškinti, kas ir kokiu tikslu galėjo palikti šį prakeiksmą Faso Oldeforto namuose? - jau aiškiau suformulavęs prašymą kreipėsi auksaakis.

[Melisa Keyes]

  Raudonplaukės širdis suspurdėjo. Nėra malonu išgirsti, jog visi aurorai be gyvybių. Ko jau ko, bet Melisa pagyvent dar norėjo. Atsidususi nuleido žvilgsnį į pirštus ir pradėjo su jais žaisti. Neturėjo atsakymo. Valstybės saugumas? Suraukė antakius. Vėl papurtė galvą. Tiesa, nors ši prieplauka ir prižiūrėjo įstatymus, nebuvo į saugumą įsitraukusi visu šimtu penkiasdešimt procentų, jai rūpėjo artimieji, žmonės, kurie priverčia ją verkti, pykti dėl perdėto rūpestingumo, tie, kuriais ji pasitiki. Nagais perbraukė per sukietėjusias pirštų pagalvėles. Nenoriu. Keletai akimirkų žvilgsnis sustingo ties ta byla. Ir kam šiai žaviai panelei reikėjo čia grįžti? Buvo išėjusi, viską palikusi ir... Tikrai gyveno ne rožytėmis klotą gyvenimą. Tikriausiai dėl to ir sugrįžo. Bet kodėl būtent čia? Patylėjusi vėl pažvelgė į ministrą. O gal pasakyt, kad nebenoriu čia dirbti? Nee, nesąmonė. Atsisakyti to tiesiog troško, tačiau tuo pačiu ir dalelė jos to norėjo. O gal?
- Gerai, padėsiu.
  Tai buvo vieninteliai garbanės žodžiai, daugiau nieko. Tyla.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fairas tik po laiko suprato, kad galgi pakalbėjo nelabai taktiškai. Vis dėl to reakcija į žiauriai skambantį priežodį turėjo šį tą pasakyti apie Melisą. O ji patylėjo, nuleido akis žemyn ir... ,,Vaikiška", - pamintijo ministras, žvelgdamas į pirštus su šaliai lakuotais nagais. Ir vis dėl to toje tyloje slypėjo kažkas daugiau.
   Jaunasis von Sjuardas gurkštelėjo dar arbatos ir tyliai padėjo puodelį ant stalo - kuo tyliau, tarsi tam, kad nesutrukdytų aurorei svarstyti. Galbūt ji ir atsisakys jam padėti - gal užuos didelį pavojų, gal iš principo, gal - iš keršto dėl akibrokšto apie aurorus.
   Išgirdęs atsakymą, Fasiras linktelėjo neiškart.
   - Ačiū jums, - negarsiai, bet gerai girdimai sumurmėjo jis. Skolingas jis pasistengs nelikti, nors dabar mąstyti apie atlygį galbūt būtų dar ankstoka.
   Fasiras išsitraukė iš stalčiaus nedidelį baltą lapelį - tokių turėjo pasidėjęs, mat karts nuo karto vis prisireikdavo. Tai kam nors žinutę nusiųsti, tai ką nors pasižymėti, tai iš nuobodulio kamuoliukus daryti ir mėtyti į šiukšliadėžę...
   - Čia mano adresas, - pakraigaliojęs su plunksna ant lapelio tarė juodaplaukis. - Jeigu kada nors atrasite laiko apsilankyti - galbūt tai padėtų tyrimui.

Godriko Daubos miestelis, Godriko gtv. nr. 9

[Melisa Keyes]

  Raudonplaukė šyptelėjo. Vis tiek neturėjo kažkokių konkrečių tikslų ateičiai. Negalvojo apie būsimą šeimą, kaip kažkada sakė Keitei, tikriausiai net užmirštų, jog turi vyrą, nors šiuo metu širdį pasivogęs teisėjas. Priplaukusi garbanė stebėjo kaip Fasiras kažką rašo ant lapelio, sekantys jo žodžiai po tylos privertė mestelėti smaragdinių akių žvilgsnį į to lapelio turinį.
- Nėra už ką,- paėmė lapelį ir įsidėjo į kišenę, gal nepamirš.- Aš pasiimsiu šią bylą su savimi.
  Rankose jau laikė Faso Oldeforto dokumentus, akys nukrypo į ministro maistą. Liežuviu suvilgė lūpas. Pirštais greitai pagriebė tą sumuštinuką, dar vieną sausainį ir nuskubėjo prie durų. Akimirkai atsisuko į auksaakį vyrą.
- Dėkoju už pietus,- mirktelėjo ir pasišalino iš kabineto tyliai sukikendama.

[Fasiras von Sjuardas]

   Prieš akis ant stalo gulėjo visa krūvelė pranešimų ir dokumentų, bet susitelkti į juos buvo (beveik) neįmanomai sunku. Fasiras atsivertė ant viršaus gulėjusį lapą, pabandė jį perskaityti sykį, pabandė antrą, trečią, suprato tik kelis žodžius, tuomet atsistojo ir ėmė kaip vanagas sukti ratus aplink stalą kabinete. Nužvelgė smalsiai jį stebinčius buvusių ministrų portretus, atsiduso.
   „Dievaži, Vladai, taip galima ir paranoją gauti“, - pamintijo jis, jusdamas visos tos krūvos snukių akių judesius, tiesiogiai susijusius su jo paties judėjimo trajektorija. Tarp krūvos minčių, aptemdžiusių jo regėjimą ir sukėlusių galvoje neabejotiną piko valandą, sumirgėjo ir nekaltas klausimas, kelintas Anglijos Magijos ministras yra jis. Visgi daugiausia minčių sukosi aplink krikštatėvio žinią bei dingimą.
   Kažin, kaip aurorai, ar jiems jau pavyko ką nors išsiaiškinti. Kodėl miške galėtų gulėti negyvo žmogaus ir vampyro lavonai? Kas čia per fokusai? Ar tai galėtų būti kaip nors susiję su juo pačiu, įsikūrusiu būtent Godriko Daub... Stop.
   Fasiras vėl atsisėdo prie stalo. Nevalingai pažvelgė į spintą, už kurios durelių buvo padėtas Minčių Koštuvas. „O gal tai kaip nors galėtų būti susiję su tuo prisiminimu?“, - dar vieną teoriją iškėlė savo paties minčių kalinys ir padėjo rankas ant stalo, lyg tas stabilumas, kurį jam suteikė atsisėdimas ir atsirėmimas į stalą, padėtų stabilizuoti ir mintis.
   Bet dabar jis tiesiog laukė ir vaikė labai blogą nuojautą šalin.

[Brielle Siri Devers]

Gabrielė niekad nemėgo keltis į pirmą lygį. Nežinojo net, kelintame aukšte įsikūręs ministras su visais savo padėjėjais. Nemėgo paties ministro. Jis nieko jai nebuvo padaręs, vargiai su ja kalbėjo, bet Gabrielė jautė kažkokį netinkamą virbalą ((ačiū Edui)) nuo jo sklindantį. O gal viską tiesiog įsvaizdavo.Taip pat ją trikdė jo amžius. Jis buvo per jaunas būti ministru. Jos akimis, per mažai gyvenimo matęs, nors iš kur ji galėjo žinoti, kiek to gyvenimo jis iš tiesų matė?
Gabrielė magišku liftu pakilo iki ministro apartamento, perėjo ilgą koridorių ir sustojo priešais ministro kabineto duris. Nesibeldė. Mintyse pasimeldė, kad tik jis būtų išėjęs. Ar vykdantis kokį nors svarbų susitikimą. Tada ji galėtų atidėti savo vizitą. Pakišti raštelį po durimis. Akimirką pasvarstė, kodėl išvis vykdo Jeffterio prašymą. Juk nebuvo įsipareigojusi. Nuvijo mintis šalin ir suglostė nudėvėto ir dėmėto apsiausto klostes. Kišenėj pirštais užčiuopė neseną popierėlį, užkerėtą josios ir Edgaro sutartį. Kelis sidabrinius siklius ir smeigtuką. Smeigtuką ištraukė ir paslėpė įprastiniame plaukų mazgelyje ant pakaušio. Galiausiai giliai įkvėpė ir pasibeldė į boso duris.

[Fasiras von Sjuardas]

   Tas lifto sugirgždėjimas - dievaži, reikės pasišnekėti su Magiškojo ūkio skyriumi, kad sutvarkytų šitą reikalą. Net jei į Pirmąjį lygį liftas važinėja rečiau nei retai, jis veikti turėtų taip tyliai, kaip ir visur.
   Dar tas kaukšėjimas, kad ir duslus, kad ir į kilimą. Von Sjuardas jau nežinojo, kas jį dabar labiau trikdo - tokie garsai ar jo paties mintys. Ką gi, kai būdavo susikaupęs, to negirdėdavo.
   Įdomu, kas vėluoja į darbą. O gal čia Amneta?.. Bet kaži, ar tyrimas buvo padarytas taip greitai, o be aiškios informacijos aurorai paprastai nesirodo.
   - Prašau, - nepasakytum, kad Fasiras šūktelėjo, labiau tiesiog ramiu, pakankamai garsiu balsu ištarė. Tiesą sakant, išvydęs čia ne Antrojo lygio darbuotoją, mažumėlę nusivylė, tačiau niekaip neišsidavė.
   - Sveiki, madam Dévertes, - pasisveikino jis. Visai neseniai buvo ją priėmęs, matyt, atsirado naujai politikos veikėjai klausimų. Auksaakis klausiamai pažvelgė į moters veidą.

[Brielle Siri Devers]

Durys atsivėrė ir Gabrielę pasitiko senamadiškas kreipinys. Nepatiko jai lygiai taip pat, kaip ir "ponia", tačiau kaip ir tuomet, nusprendė nekomentuoti. Gal patys kada nors susipras, tie jauni vyrai, neišmanantys, kad šiais laikais net žiobarų pasaulyje dingęs visas formalumas, visi vieni kitus ofisuose vadina vardais, žiobarų ofisuose yra sėdmaišių ir stalo futbolas. Galbūt reiktų pasiūlyti vestibiulyje pastatyti stalo futbolą. Šalia kavinės. Gabrielė mintyse pažadėjo sau apie tai pasvarstyti.
Įžengė į kabinetą, akimis peržvelgė patalpą. Nieko ypatingo. Už akies užkliuvo kažin kokie popieriai, išmėtyti ant stalo. Juos įsidėjo į netolimą mintį, jeigu tik pasitaikys proga. Galiausiai žvilgsnis sustojo ties pačiu ministru, pas kurį ir ėjo.
- Sveiki, bose, - tarė. Su mažutyte, veikiai neužkabinama ir negirdima panieka balse. Vis dėl to, reikėjo išlaikyti vaidmenį jo nesugadinus, neatskleidus visų savo kortų. - Tikiuos, jums einasi šauniai, - pridūrė ir žengtelėjo dar kelis žingsnius į kabineto vidų, vis dar tarytum smalsiai apžiūrinėdama interjero subtilybes.
- Turiu jums žinutę nuo Edgaro Jeffterio, jeigu teiksitės priimti, - galiausiai pranešė savo apsilankymo tikslą ir įsistebeilijo tiesiai į auksines, pažįstamas jaunesniojo von Sjuardo akis.

[Fasiras von Sjuardas]

   Ką gi, jam Kate Hall buvo ramesnis ir paprastesnis žmogus. Ezoterikai veblena, kad paprastai vardai turi įtaką žmogaus likimui, tad galbūt trumpi ir paprasti vardai suformuoja paprastas, žemiškas asmenybes, o jau ilgi, skambūs ir dar prancūziški, charakteris gali pasidaryti velniškai sudėtingas ir vietom net dygus. Gal kaip erškėčiai ant Kristaus galvos, gal kaip kalėjimų vielos, dabojančios mafijos šulus.
   Fasiras kantriai lūkuriavo, kol ši tiriančiai peržvelgė jo kabinetą. Lėtai, su pasimėgavimu. Kaip žmonės prieš keliones, kai nori išgerti visą aplinkinį vaizdą taip, kad jis liktų atminty iki paskutinio atodūsio. Galbūt grabe peržiūrinėjant priešmirtinį filmuką tie vaizdai pamatomi ryškiau. Et, kam tai dabar svarbu.
   - Tikiuosi, kad jums irgi, - linktelėjo juodaplaukis. Vis dar kantriai lūkuriavo, o viešnios akys jau lėkė aplink jo kabinetą antrą maratoną.
   Nu kam?..
   Jei tai būtų buvusi Elridė ar Amika, jis būtų pasišaipęs iš kvailo sustingimo ir smalsumo. Čia nebuvo nieko ypatingo, o jei ir buvo, tai plika akim nepamatytum. Ką gi, šįsyk reikėjo išlikti rimtam.
   Edgar Jeffter. Ministras pakreipė galvą. Toks spinduliuojantis pasitikėjimas savimi neabejotinai kėlė įtarimų. ,,Ar tik ji pati nebus susijus su tais lavonais Godriko Dauboje?" - pamanė, automatiškai apgalvodamas, ką darytų tokiu momentu.
   - Klausau jūsų, beje, galite prisėsti, - pasiūlė von Sjuardas, delnu mostelėdamas į priešais savo stalą stovinčią kėdę.

[Brielle Siri Devers]

Nežinojo (kol kas), kokie ryšiai sieja jos bosą su klientu, tačiau vien faktas, kad klientas reikalavo beveik paties ministro įslaptintos informacijos, o dar ir siuntė tokias keistas žinutes per trečius asmenis, liudijo kažkokį santykį neabejotinai esant. Deja, ministras ryškiai buvo pasikaustęs nerodyme perteklinių emocijų, tad iš jo veido negebėjo išskaityti, ar paminėtas vardas reiškia jam ką nors daugiau, nei profesinius ryšius. Šiek tiek nusivylė.
Pasiūlyta kėdę, atsisėdo. Truputį atsainiai. Žinojo, kuo puikiausiai suvokė, kad būti geruosiuose jaunojo von Sjuardo sąrašuose, galbūt net įgyti jį kaip patikimą draugelį būtų kur kas protingiau ir parankiau, nei atvirai reikšti savo nepasitenkinimą. Tačiau kitaip negalėjo. Bent jau ne šiuo metu. Gabrielė vis dėlto buvo principinga moteris, ir nieko čia nepadarysi. Arba labai retais atvejais.
- Manęs prašė perduoti, kad jeigu jus domina susitikimas su Edgaru, geriausia būtų atvykti į šalia kavinės esantį mišką jūsų miestelyje kitą šeštadienį, - išbėrė vienu sakiniu. Šyptelėjo. Akimirką pasvarstė, kam apskritai atsisėdo, jeigu jau tuoj pat ketina išeiti. Galbūt tikėjosi momento, tinkamo momento. Nušvitimo.

[Fasiras von Sjuardas]

   Atsainus elgesys jau nebeprasprūdinėjo ministrui pro akis - kuo toliau, tuo daugiau ši moteris rodė nepasitikėjimo ir nepasitenkinimo ženklų, tarsi norėtų būti užtikrinta, kad jis supras, kaip jinai jo nemėgsta. Įdomu, už ką? Juk tai jis priėmė ją į darbą.
   Fasas tarėsi atpažinęs elgesio modelį. Pažino daugiau priešingos lyties atstovių, kurios elgėsi panašiai arba būtent taip. Veidą išlaikė ramų, nesutrikdytą. Išbandymas, hm?
   Ką gi, ne laikas nagrinėti tokius dalykus.
   Išgirdęs žinią, Fasiras pakreipė galvą. Buvo sunku nustatyti, ar ji nemeluoja. Tiesą sakant, priežasčių ja nepasitikėti buvo vis daugiau.
   ,,Ne Edgar'o madoje naudotis pasiuntinukais, norint perduoti žinią, užuot pasirinkus kerus. Ne jo madoje kviesti susitikinėti miškuose," - mintijo jaunuolis, visai pagrįstai manydamas, jog savo krikštatėvį pažįsta.
   - Kaip tai suprasti? - sekundėlę patylėjęs, griežtesniu tonu paklausė von Sjuardas. Suraukti antakiai leido pamanyti, jog jis neturi supratimo, apie kokius Edgar'us ji kalba. Regis, Fasiras pažinojo tik vieną.
   Ar ši moteriškė pati suvokia, kokias nesąmones kliedi?
   Juk Aurorų Štabas vos aukštu žemiau. Kaip ji gali taip pasitikėti savimi?

[Brielle Siri Devers]

Gabrielė įdėmiai stebeilijo į ministrą. Jis ryškiai buvo įsisąmoninęs, kaip turi atrodyti nustebęs ar suirzęs žmogus, toks, kuris neturi nė menkiausio, nė žaliausio nuotuokio, apie ką kalbama. O, bet jo balso tonas, staiga sugriežtėjęs, Gabrielės manymu, nelabai tiko prie veido išraiškos. Moteris tyliai sau pasvarstė, gal kur nors yra rengiami žmonių veidų skaitymo kursai, mat su tokiomis slidžimis gyvatėmis, kaip jos vienintelis ir nepakartojamas bosas, tokie įgūdžiai visai praverstų.
Moters vis pasirodančią pašaipią šypsnėlę lyg vėjas būtų nupūtęs. Jai nepatiko griežtas ministro balsas. Ji palink į priekį ir įrėmė delną į kadaise buvusį blizgų, tačiau dabar jau pazulintą prabangaus stalo paviršių. Įsmeigė savo mėlyną žvilgsnį į jaunesniojo von Sjuardo akis ir paaiškino:
- Buvau paprašyta tik perduoti žinutę, nieko daugiau, - tarė. - Ir drįsčiau teigti, kad ponaičio Edgaro žinau tik veidą ir vardą, - pridūrė. Mirktelėjo. Atšlijo, atsirėmė į kėdės atlošą ir tarytum nekantriai pabarbeno ilgais pirštais į stalą. Nušvitimas, regis, neskubėjo, bet moteris turėjo vilčių, kad kas nors, koks nors žodis galiausiai praskleis sunkias ministro asmenybės užuolaidas ir bent pro mažytį plyšelį praeis šviesos spindulys, nuo kurio bus galima atsispirti ir eiti toliau.
- Kas jis toks? - paklausė tarytum paprasčiausiai smalsaudama iš nuobodulio. Tiesą sakant, neturėjo didelės vilties, kad sulauks ją tenkinančio atsakymo, tačiau pabandyti juk galima.

[Fasiras von Sjuardas]

   Tas neramus jo veido nagrinėjimas... Fasiras buvo nustebintas, jog tokių metų moteris vis dar turi drąsos taip vėpsoti į jaunus vyrus. Juk įdėmus žvilgsnis reiškia dažniausiai tik tris dalykus. Be galo stebino, tiesą sakant, ir jos drąsa, ir įžūlumas. Tai dažniausiai irgi tereiškia du dalykus, tik jau visiškai kitokius.
   - Kas paprašė? - paklausė von Sjuardas, toliau tebekankinamas prastos nuojautos.
   ,,Edgar'as taip nesielgia, ne Edgar'o mada, ne Jeffter'io braižas, negali būti, neišeina, nelogiška, nesusiveda galai, kažkas negerai." Deja, šįkart nebuvo šansų su krikštatėviu susisiekti. O gal ir išeitų? Fasiras nusprendė pasiųsti Edgar'ui pelėdą iškart po to, kai išeis iš ministerijos, mat dėl taršos į vidų jos nebūdavo įleidžiamos. Siųsti lėktuvėlio į nežinią pusvampyris tikrai nenorėjo.
  Na, o pavakary dar nusileis aukštu žemiau, pasišnekėti su aurorais. Gal dar prieš siunčiant laišką. Taip, tikrai, geriau pasikalbėti prieš siunčiant.
   Ta veidmainiška Gabrielės šypsena... Toji šypsena taip priminė vaikystę. Fasiras pažino veidmainiškas šypsenas, oi, kaip pažino.
   Ypač tada, kai užuojautos kupini snukiai padėdavo ranką jam ant peties...
   Jis iki šiol tebevilkėjo juodai. Gedulą.
   Kitą šypseną jis kartais sapnuodavo, kai nepasisekdavo susapnuoti to, ko troško.
   - Kol kas nesu tikras, - burbtelėjo ministras.
   Jai visai nereikėjo daug žinoti, juolab, kad nežinia, ar čia kalbama apie ne kokį nors kitą Edgar'ą Jeffter'į, mat galimybė, jog Fasiro krikštatėvis turėjo bendravardį iš Godriko Daubos, kuris bandytų su juo susisiekti, atrodė kur kas realesnė už galimybę, kad taip beprotiškai keistai elgtųsi jis pats.
   Juolab, kad neaišku, ar čia išvis kalbama apie kokį nors Edgar'ą Jeffter'į.

[Brielle Siri Devers]

Gūžtelėjo pečiais. Jeigu jau taip, pamanė, tai susižinos kitais būdais. Per kitus kanalus. Nebematė prasmės ilgiau čia užtrukti, nebent tuo atveju, jeigu dar kartą pakartotas vardas pažadins kokį tai prisiminimą jaunojo ministro galvoje, neabejotinai prigrūstoje įvairaus plauko susirūpinimų. Ir ne tik, spėjo ji, susijusių su kėdės išlaikymu savam užpakaliui pritaikyta. Gabrielė tyliai atsiduso. Norėjo eiti namo. Ir išsiųsti pelėdą tam mistiškajam Edgarui. Ir stengtis nebeturėti reikalų su von Sjuardais. Jie - keista giminė. Baisiai privatūs, ir todėl pokalbiai su jais tėra oro ir visuotinių reikalų aptarimas, nieko daugiau.
Gal aš senstu, pagalvojo prancūzė, visiškai pamynusi ir užmiršusi savo prancūziškas šaknis. Buvo tikra, kad akcento nebeturėjo. Gal tik tada, kai susijaudindavo. Laikė save londoniete iki kaulų smegenų, nors šio miesto negalėjo pakęsti ir svajojo išsikraustyti gyventi kur nors į Karibų salas. Nesvarbu, kad jos netrukus atsidurs po vandeniu. Tačiau čia, Anglijoje, turėjo pernelyg daug reikalų, kurių negalėjo tiesiog apleisti. Gal, jeigu kada ras tinkamą įpėdinį, ištrins savo egzistavimo pėdsakus, pasikeis vardą ir išsinešdins lauk.
Nusibraukė nuo peties nematomą dulkelę, nubraukė nematomą dulkelę ir nuo stalo paviršiaus.
- Edgaras Jeffteris paprašė, - tarė. Dievaži, jaunasis turėtų susikaupti. Buvo tikra, kad vardą sako jau ne pirmą kartą, ir buvo visai paslapčia įsitikinusi, kad jos keistasis klientas yra puikiai Fasui žinomas. Galų gale, jei nerūpėtų, vargu ar šitaip kankintųsi. Ar ne?

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiro veide atsispindėjo šioks toks susirūpinimas. Nejaugi jis per ilgai gyveno neliečiamas rūpesčių, kad būtent šiomis dienomis subyrėjo viskas, kas tik begalėjo? Jis gi stengėsi. Geras buvo žmogus, geras buvo pusvampyris, geras, regis, ir ministras - kitaip nebūtų buvęs perrinktas. Už ką jį prisivijo anie praeities šešėliai? Betrūktų tik vieno - ir Fasiras patikėtų teorija, jog šis pasaulis yra kito pasaulio pragaras.
   Įdomu, ar galima palypėti laipteliu aukščiau? Į geresnes sąlygas?
   Gūčiojimas pečiais, regis, dar labiau nepatenkinta veido išraiška, maivymasis. O gal žmogus turi keistą maniją dulkių valymui? Sako, perfekcionistai esti labai nervingi žmonės. Kai kada ir labai nemalonūs. Gal šis asmuo iš jų. Keista, kad Fasiras nepastebėjo to anksčiau.
   Ką gi, žemiškojo pragaro ypatumai - budriam išlikti reikia visada, kitokiu atveju ant galvos bus užpilta verdančios metaforinės dervos, o į užantį užkištas nemalonus veikėjas.
   - Ką gi, - sumurmėjo jaunasis von Sjuardas. - Ačiū jums už pranešimą, - nusprendė daugiau nieko neklausti ir nesigilinti. Neatrodė, kad iš to būtų naudos.
   Težinojo, ką daryti pačiam. Jei tai būtų buvusi Elridė, galbūt būtų pasiūlęs kavos ar arbatos. Bet tai nebuvo Elridė, ir tas laikas nebuvo pietų pertrauka.
   - Nors visgi turiu dar vieną klausimą, - persigalvojo juodaplaukis. - Kada buvote su juo susitikusi?