[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Skausmas galvoje, atrodo, surengė tikrą vakarėlį. Galva buvo susiruošusi sprogti. Deja, tai visiškai neatitiko tos galvos savininkė visiškai nenorėjo to leisti. Ji gulėjo ant grindų ir bandė prisiminti, ar žino, kaip būtų galima skausmą sumažinti.
Deja, jokia išganinga mintis į galvą neatėjo. O čia dar painiojasi šita mergužėlė!
- O, nieko man nėra, jaučiuosi tiesiog puikiai! - bandė žvaliai ir piktai atsakyti Deoiridh, tačiau girdėjo, kad balsas skamba toli gražu ne taip. Kažin kaip ji atrodo? Mergaitė atsargiai pajudino ranką ir galiausiai palietė pakaušį. Kraujo nėra. Lyg ir.
- Matai, nusprendžiau, kad pagulėti ant virtuvės grindų gali būti labai smagu. Gal nori prisijungti? Smagiausia veikla Hogvartse!
Tiesą sakant, švilpė beveik nemelavo. Jeigu ne prakeiktas skausmas, būtų visai smagu.

[Aurora Frydenlund]

Matyt, Auroros pastangos būti kilniai ir geraširdiškai nuėjo hipogrifui ant uodegos. Na ir gerai, nėr čia ko. Jeigu į jos kilnų susirūpinimą reaguojama sarkazmu ir bjauriu inkštimu, kuris, mergaitė nutuokė, turėtų skambėti piktai, tada ji daugiau nebesivargins būti kilni.
Klastuoliukė papurtė galvą, atsistojo ir mestelėjusi "ačiū, ne" į pasiūlymą kartu pasivolioti ant stebėtinai švarių virtuvės grindų, beveik demonstratyviai peržengė per išsipleikusią mergaitę link spintelės, kur ji žinojo iš ankstesnių apsilankymų, elfai laikė sausainius, jei kartais pas juos užklystų koks praalkęs mokinys ar profesorius, o jie būtų pernelyg užsiėmę ar miegotų.
Baltaplaukė trūktelėjo dėžutė su kaspinėliais iš spintelės gilumos ir pakratė. Išgirdusi ausiai mielą barškėjimą, dėžutę atsidarė ir išsitraukė didelį sausainį su šokolado gabaliukais, kokoso drožlėm ir džiovintais laumžirgių sparneliais. Atsikando, tada mestelėjo žvilgsnį į mergaotę ant grindų ir lyg niekur nieko paklausė:
- Nori sausainio?

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Panašu, kad mergiūkštė neberado, ką atsakyti. Tai Deoiridh labai tiko. Nenorėjo bendrauti su niekuo, ypač su kažkokiais įkyriais paaugliais.
Kai atėjūnė nutarė ją peržengti, švilpei knietėjo pakišti koją, kad ana užkliūtų ir nusiverstų. Deja, galvos skausmas vis dar neturėjo planų išeiti atostogų, tad pirmiausia reikėjo susitelkti ties tuo.
Rudaplaukė gulėjo ant žemės ir stengėsi apie nieką negalvoti. Visų pirma, nesinorėjo galvoti apie kitą žmogų, šiuo metu esantį virtuvėje. Dar mažiau norėjosi galvoti apie skaudančią galvą. Mergaitė pabandė atsisėsti, tačiau galva tokių užsiėmimų nepripažino, tad teko vėl skubiai atsigulti.
Animagė girdėjo, kaip kita mergaitė kažką barškina. Tai tik didino skausmą galvoje, tad Deoiridh mintyse jau keikė baltaplaukę. Ir ta dar turėjo tiek įžūlumo atsisukti ir kišti kažkokius apipelijusius nežinia kokio senumo sausainius!
- O viešpatie šventas! - nesusilaikė škotė. - Ar tu atsikabinsi pagaliau nuo manęs?

[Aurora Frydenlund]

Aurora susiraukė ir susigrūdo paskutinį sausainio kąsnelį į burną. Atsikabinti atsikabinti. Juk ji nė nelenda prie mergiūkštės, priešingai, maloningai siūlo jai maistą ir gerumą, dovanas, kurių iš bjaurių ir žiaurių vikingų provaikaitės retai kada kas tikisi. O jai štai kuo atsilygina, keiksmais ir pašūkavimais, kad tai ji didžiausia pasaulio problema.
Žinoma, Aurora galėjo nekreipti dėmesio, tačiau ji buvo maža, teturėjo trylika žiemų ir kaip tik išgyveno tą gyvenimo tarpsnį, kai valdo didus noras sakyti viską, ką galvoji, be jokio pravalymo ar atrūšiavimo prieš ištariant. Aurora neperdirbinėjo savo žodžių kaip plastiko ar ko nors panašaus. Tačiau ir greita mąstytoja ji nebuvo, tad greitai suveikti kokį bjaurų, Salazaro vertą įžeidimą jai neišėjo.
- Eik tu, tu... Merlino kelnių lope, nenori, tai ir negausi, - piktai sušnypštė. Vėliau, kai mėgins gaivaliotis nuo paryčių sapnų savo lovoje, nekoks įžeidimas vis pareis į jos smegenis ir privers tamsoje raudonuoti. Ir tik po kelerių metų, kai bus suaugusi ir garbinga visuomenės veikėja, nebejaus gėdos dėl tokio nekompetetingo ir mūsės šūdo teverto keiksmo.
Nežinia, ar tai paryčių dvasia, ar į Aurorą įsikūnijęs Hogvartso poltergeistas paskatino ją tokiems veiksmams, tačiau mergaitė, pernelyg daug negalvodama kyštelėjo ranką į dėžutę, ištraukė pusę apkramtyto sausainio ir kumštuku sutrupino jį tiesiai ant grindų tebesimuistančios mergiotės galvos.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh gulėjo ant grindų ir laukė, ar kada nors atėjūnė teiksis pasišalinti. Iš viso, ar tokiai mažei nereikėtų šiuo metu gulėti lovytėje? Žinoma, kadangi švilpė atrodė gerokai jaunesnė nei buvo iš tiesų, šviesiaplaukė mergaitė atrodė esanti vyresnė. Vis dėlto ji dar pakankamai maža, kad turėtų miegoti kaip geras vaikas!
- Merlino kas? - pasitikslino animagė. Ji dar kartą pabandė atsisėsti, bet ir dar kartą nieko neišėjo. Galvą vis dar taip pat bjauriai skaudėjo. Ji sunkiai atsiduso. Bandė apsiversti ant šono, tikėdamasi, kad bent taip pajėgs pakilti nuo žemės - kiek vis dėlto galima voliotis prieš šitą? Deja, galva tokiam veiksmui irgi nepritarė, tad teko ir toliau drybsoti.
Deja, bent jau prakeiktai skaudančią galvą pasukti reikėjo. Tarsi būtų maža to, kad šita čia atšliaužė iš paskos, ji dar ir aptrupino Deoiridh galvą! Tuo metu, kai trupiniai pradėjo byrėti ant veido, rudaplaukė buvo užsimerkusi, tad nepastebėjo, kas vyksta. Nuo mažens buvo pripratusi, kad bet kokio prisilietimo, kuris nėra aiškus, reikia vengti. Šį kartą būtent taip ir buvo. Deoiridh nekreipdama dėmesio į skausmą pašoko ir staigiai atsitraukė per kelis žingsnius.
- Ką darai, kvaiša?! - riktelėjo mergaitė, skubiai pradėdama glostytis plaukus. Iš jų kažkas byrėjo.

[Aurora Frydenlund]

Piktdžiugiškai nusikvatojo. Velniai žino, kodėl, panorėjęs rasti klastuolę paryčiais, ją išvystum trupinančią sausainio gabalą kažkam ant galvos virtuvėje. Tiesiog taip nutiko, ir nebėra ką daugiau prie to pridurti. O sutrikusi ir, rodėsi, įpykusi mergaitė, kuriai teko baisusis Auroros žiaurumas, baltaplaukę pralinksmino savo netikusiu įžeidimu. Aurora beveik jai šypsodama atšovė, kad linksminasi, tačiau galiausiai prikando liežuvį. Staiga ji prisiminė, kur esanti, ir kad jos užpultoji lengvai gali nueiti ir išpliurpti kam nors, kokias nesąmones klastuolė daro, o už tai lauktų koks nors baisus areštas, bausmė, ir dar velniai žino ko profesoriai prisigalvotų. Nušveisti visas taures trofėjų kambaryje. Su batų tepalu. Aurora mintyse sudrebėjo, o nugara išties persirito šiurpuliukas, it nubėgęs tūkstančiu mažyčių kojelių per stuburą.
Aurora liovėsi. Nuleido ranką ir nė nedėbtelėjusi į iš plaukų trupinius rankiojančią mergelę, nužingsniavo link spintelių ir stalčių ir ėmė traukti ingridientus blynams. Nieko geresnio kepti kol kas nemokėjo. Užteks blynų.
Radusi sunkią, blizgančią keptuvę ant kablio šalia sienos, šią nukabino ir it kažin ką mėgindama, užsimojo trenkti orui. Turėjo atrodyti komiškai ir šiek tiek grėsmingai.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Keistos mergiūkštės juokas paryčių tyloje nuskambėjo netgi kiek baisokai. Deoiridh kilo įtarimas, kad susidūrė su kokia vampyre ar dar kuo, kurių, kaip žinia, šitoje mokykloje netrūko. Vis dėlto po to ji kažkaip keistai nutilo. Viena vertus, tai dar įtartiniau, juk ji jau tikriausiai organizuoja dar kokią nors nesąmonę! Vis dėlto tyla reiškė, kad bent jau šiuo momentu niekas nebedrasko ir taip plyštančios galvos.
Stovėti nebuvo lengva. Deoiridh reikėjo įsikibti į stalo kraštą, kad išsilaikytų ant kojų. Laimei, nepažįstamoji teikėsi pasitraukti toliau. Ir, atrodo, ji čia susiruošė kepti. Švilpė visai sutriko. Kam vargintis kažką gaminti, kai vos po poros valandų gausi karšto namų elfų pagaminto maisto? Ar šita blondinė yra tokia tinginė, kad negali atsivilkti iki didžiosios salės? Animagė buvo visiškai sutrikusi. Kažkokia nesąmonė...
Klastuolei iškėlus keptuvę Deoiridh net žiauna atvipo. Ką ji dar čia sumanė? nustebusi paklausė savęs mergaitė, tačiau garsiai nesakė nieko - nenorėjo suteikti daugiau malonumo. Vis dėlto galiausiai neištvėrė. Sunkiai prisiartino prie mergaitės, mat judėti buvo bjauriai sunku, ir atsistojusi tiesiai jai už nugaros ištarė:
- Oras yra labai pavojingas priešininkas. Trenk greičiau.

[Aurora Frydenlund]

((į kursą nekreipti dėmesio - čia jai vis dar trylika))

Aurora kelias akimirkas kontempliavo galimus veiksmus delnuose sugniaužus keptuvės rankeną. Basos pėdos visais keturiais kampais įremtos į plyteles, spiriasi taip, tarytum ji būtų pasiruošus šokti kur į priekį ir kam nors įspirti. Priešui. Giliai savose mintyse glūdėdama, mergaitė neišgirdo prie jos prišliaužiančios anos mergiotės, jos supratimu, ši vis dar niekingai ir apgailėtinai voliojosi ant grindų.
Aurora krūptelėjo išgirdusi mergiotės balsą tiesiai prie savo ausies, o nuo to krūptelėjimo pro lūpas prasiveržė ir kažin koks baimingas kiauktelėjimas ar tai spygtelėjimas. Ir ji, jau būdama užsimojusi, tepasisuko ant kulno, kilstelėjo vieną pėdą per kelis centimetrus nuo žemės ir suktelėjusi it kokį prastą piruetą, užvožė orui ir beveik, ak, tik beveik pataikė ją iškraupinusiai mergiotiai per galvą. Laiku sustojo, susivokė, o keptuvės svoris nunarino rankas. Klastuoliukė akimirką spoksojo išplėtusi vyzdžius, jų juoduma kone užpildė blyškiai žalios rainelės plotį. O tada atkišo klubą, delnais įsisprendė į šonus ir žudikišku žvilgsniu nutvilkė aną mergiotę.
- Kokį šūdą? Aš tau vos neužvožiau! - piktai sušnypštė, kone riktelėjo nepatenkinta, duodama suprasti, kad ana tik per plauką nebuvo nutvota lyg kokia įkyri musė. O jei Aurora ir būtų netyčimais nutvojusi, apkaltintų ją pačią, kam taip arti stovėjo, kam lindo prie klastuoliukės, rankose laikančios tokį ginklą.
Baltaplaukė susilaikė nepagrūmojusi pirštu, tik prunkštelėjo ir nusisukusi garisia tėškė virtuvę ant vyryklės ir nuėjo susirinkti puodų bei miltų. Jai benešant miltus link stalviršio, ant kurio turėjo įvykti blynų tešlos maišymo ceremonija, maišas pratrūko ir miltai pabiro ant žemės. Aurora išliejo keiksmų - angliškų ir norvegiškų - virtinę neprasčiau už jūreivį.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Plyštanti galva neleido visko suvokti tinkamai, tad ir krūptelėjimo Deoiridh nepastebėjo. O gaila - juk būtų buvę smagu pasijuokti iš šitos jau gerokai užknisusios mergiotės.
Vis dėlto atlekiančią keptuvę švilpė sugebėjo suvokti ir jau svarstė, kad tuoj viskas bus dar blogiau, kai keptuvė dėl kažkokių priežasčių iki jos galvos neatkeliavo. Tik mergiotė liko spoksoti į ją. Ir, atrodo, gana piktai. Deoiridh užvertė akis, kiek tai leido padaryti plyštanti galva.
- O, taip, aš tikrai bijau tavęs ir tavo keptuvės, - sarkastiškai burbtelėjo Deoiridh, nors, tiesą sakant, šiokios tokios baimės buvo. Ši mergužėlė, kad ir kokia užknisanti, neatrodė iš tų, kurie pultų daužytis keptuvėmis. Vis dėlto animagė turėjo pripažinti, kad netikėtai priėjusi tikriausiai išgąsdino vargšę blondinę. Vargšelė susiraukusi pagalvojo Deoiridh, tačiau garsiai nieko nebepasakė. Norėjo tiesiog keliauti į savo kambarį, tačiau prisiminė, kad taip ir nepavalgė. Be to, su tokia galva dar klausimas, ar ras kelią...
Panašu, kad blondinukė nenorėjo pernelyg ilgai peštis, jai tarsi labiau rūpėjo kažką pasigaminti. Ką gi, gal ir gerai, mat Deoiridh neturėjo kantrybės su ja aiškintis. Aišku, po to, kai ji taip "draugiškai" reagavo į atėjusią klastuolę, gali nesitikėti, kad bus pavaišinta. Ką gi, teks kažką susirasti pačiai.
Ji buvo pakeliui link lentynos, kurį buvo panaši į tokią, kur galima rasti sausainių, kai išgirdo keiksmų pliūpsnį. Staigiai atsisuko, nors tai ir kainavo dar vieną skausmo dūrį galvoje.
- Ko... - sunkiai pradėjo Deoiridh, mat galva, atrodė, tuoj nukris. - Tu keikies?!

[Aurora Frydenlund]

Pabirę miltai baltai nuklojo ir taip baltus Auroros naktinius, basas pėdas, grindis, ak, viską. Ir keiksmai magiškai neatsuko laiko, nesubėrė miltų atgal į praplyšusį maišą, nieko panašaus. Pabirę miltai sužlugdė Auroros svajonę apie parytinius blynus, baisiai ankstyvus pusryčius. Ji, būdama maža ir neišmanėlė, norėjo suversti kaltę tai pačiai mergaitei, kuriai vos prieš akimirką vos nevožė per galvą sunkia, blizgančia keptuve. Būdama maža ir neišmanėlė, išpuikusi trečiakursė, nemokėjo tų šaunesnių valymo kerų, kurie galbūt išgelbėtų ant grindų pabirusius miltus.
- Ak, gi pažiūrėk! - šūktelėjo visa susierzinusi, pamostagavo rankomis rodydama į betvarkę prie jos kojų. Baisiu žvilgsniu nuliejo aną mergiotę, ji, regis, nė nesupranta, kokia tragedija čia ką tik, jos akivaizdoje ir dievų apvaizdoje įvyko. Aurora piktai sušnarpštė. Viskas, jos blynams galas. Ir ta keptuve mosavo be reikalo.
Dingtelėjo mintis, kad galbūt turėtų grįžti į klastūnyno miegamąjį ir įsirausti į patalus. Galbūt to suvalgyto sausainio jai buvo gana. Lyg atsakydamas į tokius pasvarstymus, mergaitės pilvas garsiai sugurgė, neva, nė nemėgink palikti virtuvės. Iki elfų kėlimosi, spėjo baltaplaukė, dar kokia valanda. Garsiai atsiduso.
Praėjo minutė, o gal tik kelios sekundės. Aurora bukai tebestovėjo miltų salelėje vidury milžiniškos virtuvės ir įtemptai mąstė. Staiga jos veidelis nušvito, ji tūptelėjo, delnais pasėmė miltų krūvelę nuo pat viršaus, kur jie nebuvo spėję paliesti žemės ir saują išbėrė į dubenį ant stalviršio. Galbūt jos blynams dar neatėjo paskutinioji.
Beeidama susirasti kiaušinių, paliko ant virtuvės grindų miltuotus pėdsakus.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Virtuvėje prisnigo. Bent jau taip iš pradžių pasirodė Deoiridh, kuri miltų gyvenime nebuvo mačiusi. Jeigu ir gaudavo kokį šiltą patiekalą iš jų, miltai jau seniai nebuvo tokie birūs ir... Balti? Švilpė nebuvo tikra, kad ji žino, koks tai daiktas, kurį taip brangina nepažįstamoji keikūnė.
- Na ir kas čia tokio? - sušvokštė animagė. Garsiau pasakyti nieko nesugebėjo, nes skausmas galvoje pamažu pradėjo žudyti. Ar bent jau tuo buvo įsitikinusi Deoiridh.
Ir ko čia tiek mąstyti? Atrodo, kad baltapūkė taip ir sustingo savo baltuose milteliuose. Negi tai buvo vienintelė pakuotė virtuvėje? Dabar visi mokiniai liks be pusryčių, nes kažkokia kvaiša juos ištaškė? Ne, negali taip būti, Deoiridh nenorėjo tuo patikėti. Tad kai keikūnė nušvitusi paėmė saują miltų ir sudėjo juos į dubenį, rudaplaukė nesusilaikiusi prunkštelėjo. Absurdų absurdas!
Žiūrėdama, kaip paskui baltapūkę lieka tokie patys balti pėdsakai, Deoiridh sukikeno. Juk dabar būtų visai paprasta ją sekti! Deja, ji jau žinojo, kad švilpė čia yra, tad išgąsdinti tikriausiai nepavyks. O gaila. Gautų pamoką už triukšmo viduryje nakties (paryčių!) kėlimą ir keiksmažodžių lavinas.
Sunkiai, tačiau rudaplaukei pavyko prisiartinti prie dubens, į kurį buvo suberti miltai. Jų neatrodė itin daug. Deoiridh pasilenkė norėdama pauostyti - pasidarė smalsu, ar iki galo supras, koks tai daiktas. Ji giliai įkvėpė. Kvapo neužuodė, tačiau kažkokios dulkės pateko jai į nosį. Deoiridh garsiai nusičiaudėjo. Nereikia ir sakyti, kad visi miltai, buvę dubenyje, atsidūrė jai ant veido. Staigiai išblyškusi mergaitė išsitiesė. Dabar atėjo eilė keiktis jai.

[Aurora Frydenlund]

Aurora grįžo iš savo paieškos su glėbiu kiaušinių. Nešėsi jų net penkis - gal kiek per daug blynams, tačiau nenorėjo rizikuoti - o jeigu nepataikys įmušti ir ištėkš juos dailiai ir netvarkingai ant grindų vietoj dubenio?
Mergaitė nieko blogo nepamanė atsekusi savo paliktais miltuotais pėdsakais iki pat tos vietos, kur ant žemės išsipleikusi gulėjo balta miltų krūvelė. Ji nieko blogo nepamanė, ir vis dėlto jos tyras ir nesugadintas (kurgi ne) nesugadintas ausis pasiekė (ne)girdėti keiksmai. Išvydusi prie jos numylėto dubens stovinčią aną mergiūkštę baltu veidu, Aurora nejuokais įpyko.
Susivokusi bent jau neištėkšti kiaušinių, kaip neapdairiai nutiko su miltais, visų pirma atsargiai juos pasidėjo ant stalviršio, o tada pripuolė prie mergiotės ir piktai grybštelėjusi už peties atsuko į save. Žvilgsnis nuslinko josios veidu, nubaltintu labai pažįstama baltuma, o nuo veido prie tuščio dubens, į kurį ji taip neseniai, taip atsargiai buvo pribėrusi saują miltų. Velniai žino, kas nutiko, gal ji papūtė, ir viskas išlekiojo, gal užsivertė bliūdą sau ant veido, specialiai tam, kad suerzintų baltaplaukę klastuoliukę.
- Tu gal visai?! - klyktelėjo pasipiktinusi. Išplūdo virtine keiksmų iš limituotos, specialioms progoms pasitelkiamos kolekcijos. Viskas, Auroros blynams galas. Nuo žemės anų miltų jį nesems, toji sauja buvo nuo pat viršaus, pati švariausia.
Klastuolė susilaikė nepliaukštelėjusi delnu mergiotei per skruostą. Vietoj to nužingsniavo prie miltų krūvos ir paspyrė baltą debesį į jos pusę, kažką pikto burbėdama apie tai, kad jeigu jau ant veido, tai ir iki galo išsimaudyt miltuose turėtų.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Nespėjo nė gerai įsikeikti, kai prisistatė baltapūkė. Nereikia ir sakyti, kad ana nebuvo itin patenkinta baltosios medžiagos likimu. Vis dėlto saugojo ją taip, tarsi tai būtų aukso vertės dalykėlis. O Deoiridh, tegul ir visai to nenorėdama, panašu, kad viską labai sėkmingai sugadino.
- Aš gal ir visai, bet tu dar labiau, - suburbėjo rudaplaukė, nors ir pati nelabai suprato, ką tai galėtų reikšti. Koks, po galais, skirtumas, kas atsitiko šitam daiktui? Tai negali būti paskutiniai... Kaip ten jie? Miltai? virtuvėje. Deoiridh užvertė akis, tačiau tai tik privertė miltus skubiai subyrėti į jas. Mergaitė pradėjo tankiai mirksėti, tikėdamasi, kad pavyks bent kiek išsivalyti akis. Kur ten. Prie plyštančios galvos prisidėjo ir sopančios akys. Ką gi, kai nesiseka, tai nesiseka.
Deoiridh nelabai matė, kuo užsiima baltapūkė, akies krašteliu sugebėjo įžiūrėti tik dar labiau skrajojančią baltąją medžiagą. Gal ta kvaila mergiotė paslydo ir dabar maudosi? Ak, būtų gerai.
Šiaip ne taip nusibraukusi nuo veido bent dalį miltų, nors vis dar skaudančiomis akimis, Deoiridh žengė žingsnį į tą pusę, kur manė esant kitą mergaitę ir garsiai tarė:
- Ar tu visai neturi protelio? Negi tai yra vienintelis sniegas? Pasiimk kitą pakuotę, kvailele.

[Aurora Frydenlund]

Visas ūpas ir noras kepti blynus pradingo. Trylikmetė baltaplaukė klastuolė visais išmanymais ir epitetais galvoje iškeikė aną mergiotę, pabirusius miltus, nuo šių baltas savo pėdas. Ir apetitas kažkur dingo. Nežinia, ar dėl suvalgytų sausainių su džiovintais laumžirgių sparneliais, ar dėl ko kito. Kad ir iš kurios pusės žiūrėtumei, Aurora neteko nei apetito, nei savo pakilios (kurgi ne) nuotaikos. Galiausiai sustojusi vidury miltų krūvos, suvokė tenorinti grįžti į klastūnyno mergaičių miegamąjį ir palindusi po antklode miegoti penkias dienas. Su miltuotomis kojomis, žinoma.
Aurora sugniaužė kumštelius, viename įsipainiojo ir naktinių klostė. Piktai atsiduso stebėdama miltuotaveidę mergiotę, kuri it apžlibusi svirdikuliavo į jos pusę. Viskas, miltų nebėra, blynų nebebus, o ši, baltaplaukės manymu, gali ir sau mielai nustipti vidury virtuvės.
Aurora nieko nebeatsakė. Surūgusi ir susinervinusi išlipo iš miltų krūvos ir nužingsniavo link durų į platųjį pasaulį. Pasiekusi jas, dar grįžtelėjo per petį, o tada spustelėjo rankeną, išslydo į vis dar tamsų koridorių ir per koridorių tinklą nužingsniavo atgal į Klastūnyno požemius.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Kažkokia idiotiška naktis. Ir ko ji lindo į tą virtuvę? Galėjo ramiausiai išsmukti į lauką ir pakurkti su ten esančiomis draugėmis. Ne, būtinai reikėjo atlįsti čia, kur turėjo prasidėti visokios nesąmonės! Kažkokia kvėša klastuolė viską čia apvertė aukštyn kojomis. O kaži kieno veidas dabar visas miltuotas?! Deja, ne tos baltaplaukės. Nukentėjo ji, Deoiridh.
Kurį laiką švilpė laukė atsakymo į klausimą. Na, neaišku, ar tikrai buvo galima tai laikyti klausimu, tačiau bent kažkokios reakcijos norėjosi. Deoiridh jautėsi kiek įsitempusi, tačiau laukė.
Ir nieko! Ta kvėša turėjo tiek įžūlumo tiesiog išeiti taip nieko ir nepasakiusi!
- O tai nebegamini nieko?! - pavymui riktelėjo animagė, tačiau jau buvo per vėlu, klastuolė buvo už durų. Deoiridh atsiduso. Patyliukais tikėjosi ir pati gauti paragauti. Ką gi, teks apsieiti. Argi pirmas kartas?
Deja, skaudanti galva neketino apsiraminti, tad jėgų nelabai kam ir tebuvo. Netgi nueiti į netoliese esantį Švilpynės bendrąjį kambarį. Ne, kuriam laikui dar teks likti čia. Tačiau stovėti jėgų irgi nebuvo. Apsižvalgiusi Deoiridh nepamatė nė vienos kėdės. Sprendimas buvo daugiau nei akivaizdus. Dar kartą peržvelgusi virtuvę rudaplaukė pamatė švaresnį grindų plotelį ir atsigulė ten. Nepaisant to, kad galvos skausmas nemažėjo, gulėjimas bent jau nereikalavo daug jėgų. Tobula.