[Adria Muir]

Aurorų štabas, dar vadinamas tiesiog Aurorų skyriumi, yra visų Didžiosios Britanijos aurorų būstinė. Štabas yra pagrindinis Magijos įstatymų priežiūros departamento skyrius. Aurorų štabo pagrindinė funkcija yra gaudyti juoduosius burtininkus ir raganas. Kitaip sakant, burtininkų pasaulyje aurorai atitinka žiobariškąją policiją, detektyvus ar specialiuosius (pvz., „Aro“) policijos padalinius. Sugauti nusikaltėliai perduodami štabo valdžiai. Nusikaltėliai, gebantys išvengti arešto, yra gana reti – dalis verčiau renkasi kovoti iki mirties, negu būti sugautiems. Be nusikaltėlių gaudymo aurorams kartais skiriama saugoti svarbius asmenis (pvz., Harį Poterį), kartais reikalaujama tai daryti netgi užsimaskavus.
 
Aurorų štabas susideda iš daugybės nedidelių atvirų kambarėlių, kurių kiekvienas yra paskirtas kaip darbo vieta vis kitam aurorui. Kambarėliai papuošiami žinomų juodųjų burtininkų paveikslais, žemėlapiais, iškarpomis iš „Magijos žinių“ laikraščio ir kitomis smulkmenomis. Aurorų štabas apibūdinamas kaip jaukiai netvarkinga ir kalbų bei juoko pripildyta departamento dalis.

[Adria Muir]

  Anksčiau tai tebuvo paprastas, nuobodus kambarys. Gėlėtos užuolaidos, neišvaizdūs baldai, medinės grindys. Lankytojo kėdė klibėjo. Tikriausiai ją išklibino lankytojai, krūpčiodavę nuo buvusios vadovės kostelėjimų (kurie skambėjo kaip galingo variklio burgztelėjimai).
  Tačiau ponia Ašmėgstukosėti (galbūt ir ne toks buvo jos vardas) turėjo išeiti į pensiją. Turėjo. Paskutinę darbo dieną į ponią pataikė kažkokio žiobarų policininko paleista kulka. Matyt septyniasdešimtmetė senutė atkakliai drumsdavo viešąją tvarką. Magijos ministerija iš kart po laidotuvių paskyrė naują viršininkę. Tai buvo dvidešimtmetė anglė. Tokios jaunos moters neskirtų, bet kiti, vertesni, kandidatai paslaptingai dingo. Marita Speck, paklausta ar ką nors apie tai žino, papurtė galvą ir žavingai nusišypsojo, akyse sužibo piktdžiuga.
  Jau kitą rytą po paskyrimo į naujosios viršininkės kabinetą užėjo vienas iš darbuotojų. Jis nešė padėklą su stiprios kavos puodeliu ir trimis šokoladiniais pyragėliais. Darbuotojas pradarė duris ir žengė žingsnį. Koja neaptiko grindų, Haris Smitas aiktelėjo ir įkrito į duobę. Kava išsiliejo ant naujo apsiausto, bet pyragėliai oru nusklendė į viršų, pas Maritą.
  Speck kardinaliai pakeitė kabinetą. Prieš duris buvo penkių metrų gylio duobė, kurią mergina liepė iškasti, norėdama pralinksminti savo darbuotojus. Minkšta, žalia, lankytojams skirta sofa kybojo ore, nuo žemės atsiplėšusi apie penkiolika centimetrų. Langas buvo per pusę sieno, vaizdai pro langą keitėsi kas dešimt minučių - galėjai išvysti nuostabius paplūdimius, snieguotų kalnų viršūnes, vandenyno gelmes, pasaulio didmiesčius iš paukščio skrydžio ir mažą Brazilijos kaimelį, kuriame gimė Marita (vėliau jos tėvai emigravo į Angliją). Vietoj nuobodžios viršininkės kėdės stovėjo juodas fotelis, kuris buvo užburtas (nukratys atsisėdusius, išskyrus Maritą ir Magijos ministrą).
  Sienų ir grindų spalva buvo žalia. Marita nepamiršo laikų Hogvartse, Klastūnyno išdidumo ir įžūlumo. Ir dabar sėdėjo ant duobės kraštą, nukorusi kojas, žiūrėjo į apačią, šypsojosi ir kramsnojo pyragėlį.
  - Sveikas atvykęs į mano kabinetą.
  Haris Smitas negaišdamas išsiropštė iš duobės, stovėdamas tarpduryje burtais išsivalė apsiaustą, nusispjovė ir pasipūtęs paklausė:
  - Kas tau leido iškasti duobę?
  Marita Speck tyliai nusijuokė. Sukramčiusi paskutinį pyragėlio kąsnį, ji atsakė:
  - Pirma, į mane kreipiesi ne "tu", o "jūs". Antrą, jei neesi pasiruošęs netikėtumams, tai tave išspirsiu. Gal nori pasisveikint su mano mylimiausia augintine? - Speck turėjo omenyje nuodingą dviejų metrų ilgio gyvatę, kuri tyliai šnypštė iš uždaros medinės dėžės prie stalo.
  Haris Smitas susiraukė. Jis buvo anos viršininkės numylėtinis, todėl tikėjosi, kad taip pat sutars ir su šia. Tačiau tas noras išgaravo jau vien pamačius, kad Speck yra mulatė. Vyras nejučia perbraukė ranka per savo atgal sulaižytus plaukus, prisiminė porą rasistinių juokelių, bet nieko nepasakęs išėjo.
  Likusi viena, mergina burtais panaikino duobę. Nusprendė, kad verčiau su darbuotojais nesipyks, nes jų yra daug, o ji tik viena. Bet kas man uždraus išleisti savo mylimiausią augintinę laukan? Raudona gyvatė lėtai iššliaužė iš dėžės ir susirangė prie durų. Trumparegis galėtų supainioti ją su kilimėliu.

  Marita, rūšiuodama nuobodžius dokumentus, tyliai niūniavo. Darbo buvo kaip niekada mažai, keli smulkūs nusikaltimai buvo tokie nuobodūs, kad mergina išsiuntė kelis savo darbuotojus, kuriems, kaip ji pamanė, tokie darbeliai tiko. Ponas Akiniuotis, madam NevalgysiuŠitoPyrago ir senutė KurManoDantųProtezai. Tai puikios pravardės, apibūdinančios jų asmenybes.
  Brazilė ant stalo pasistatė mažą veidrodėlį. Pasilenkusi ėmė spoksoti į savo marmūzę. Dešinėje akyje, ant rainelės, pastebėjo baltą dėmę, gadinančią rudą visumą. Kas čia dabar? Marita sumirksėjo. Dėmė neišnyko. Tik nesakykite, kad susirgau kažkokia baisia liga, nuo kurios užversiu kanopas. Nenoriu prarasti šio žavaus darbo, kuris jau pirmą dieną pranoko nuobodumu visus mano nuobodaus gyvenimo metus.
  Speck iš spintos išsitraukė baltą apsiaustą ir juo apsigobė. Perlipo per snaudžiančią gyvatę, išėjo į koridorių ir užrakino kabinetą. Nepastebimai įsiliejo į burtininkų minią, nežinia ko diena iš dienos zujančių Magijos Ministerijos koridoriais.

[Adria Muir]

    Kai Marita Speck gavo valdžios, ji nusprendė pasiskirti sau pavaduotoją. Visą dieną kuitėsi savo pavaldinių bylose ir galiausiai išsirinko su orginaliausiu gyvenimo aprašymu. Patirtis Maritai visiškai nerūpėjo. Išsirinkusi pavaduotoją, Speck jai priskyrė ir kabinetą.
  Tai buvo didelė, tuščia patalpa. Baltos sienos ir tamsiai raudonos grindys šaukte šaukė: "Mes norim baldų!". Senieji baldai buvo truputį nepatvarūs (Marita išbandė vieną kėdę, bet vos tik atsisėdusi ją sulaužė ir susitrenkė sėdynę. Po to išsyk pasisvėrė (pamanė, kad priaugo keletą nepageidaujamų kilogramų), bet pasirodo, kad kaip buvo liekna, taip tokia ir liko. Todėl, nenorėdama netikėtos pavaduotojos traumos, nusprendė atsikratyti baldų).
  Ant naujų durų kabėjo lentelė: "Kaia Coral, Maritos Speck pavaduotoja" ir tiesiai po lentele buvo prisegtas raštelis: "Coral, ši skylė visa tavo. Keisk ją kaip tik nori."

[Zwei Eberhardt]

Nematomai pajudėjo durų rankena. Kabinetas tikriausiai užrakintas. Rankena pajudėjo dar kartą. Durys atsidarė. Kaip neatpažinta vėlė į Maritos kabinetą įsirangė kažkokia nežinoma dvasia. Vėlė savo rankoje laikė mažą žalsvą buteliuką.
- Dabar tu mirsi Marita. Aš tau atkeršysiu prakeiktoji... – virpančiu balsu kalbėjo nepažįstamoji.. – Tik tu... tu dėl visko kalta...
Žalsvas buteliukas nukrito ant žemės ir kabinetas pradėjo liepsnoti žalsva liepsna. Baltoji vėlė skraidė aplinkui piktdžiugiškai besikvatodama ir kartodama žodį: „Kalė“. Skambi frazė iš vaiduoklės lūpų. Nors ir nelabai graži, tačiau galiu patikinti, kad tai žodžiai iš visos širdies.
- Ateik, ateik Marita... Aš laukiu tavęs... Oi kaip seniai nesimatė paukštyte mano... Marita, kur tu? – toliau skraidydama aplinkui šūkavo vėlė.
Žalios liepsnos apėmė pusę kabineto. O nepažįstamoji skraidė tarp jų lyg po kokią pievą. Dabar vėlė didžiavosi savo darbu, kurį atliko. Nepažįstamoji pavirto į vos vos matomą dūmų debesį ir ėmė laukti savo aukos.
- Marita... Aš visai nepykstu, ateik pas mane...

[Adria Muir]

  Gyvatės paprastai yra šalti, iš pažiūros bejausmiai ropliai. Šliaužia, ėda, susirango prieš saulytę. Šnypščia. Tačiau ši gyvatė buvo kitokia. Beveik visą laiką miegodavo. Labai rami, iš šalies žiūrint atrodydavo drovi (prieš kitus žmones visuomet apsimesdavo mieganti) ir žiopla (šliauždama kartais atsitrenkdavo į daiktus).
  Vos tik pajuto kažką negera, gyvatė pakėlė galvą. Jos ropliškos akys prisimerkė, o šnervės pradėjo uosti orą. Kūnas įsitempė lyg prieš puolimą.
  Matyt, paslaptingoji dvasia nė kiek nepastebėjo roplio kampe. Vos tik pradėjo liepsnoti ugnis, roplys staigiai išsitempė, pradėjo augti, keistis. Po kelių sekundžių vietoj jo stovėjo mergina. Labai jauna, vargu ar pilnametė. Jos sidabriniai plaukai vilnijo iki sėdynės, o raudonos akys atrodė abejingos viskam. Mergina iš dėžės išsitraukė kelis rūbus ir skubiai apsirengė. Tuomet užgesino liepsną ir sutvarkė kabinetą. Adria Muir buvo labai tvarkingas žmogus. Tuomet ji atsisuko į dūmus ir maloniai nusišypsojusi tarė lediniu balsu:
  - Jūsų čia niekas nepageidauja. Prašau išeiti.
  Ar Marita kalė? Taip, kalė.. Jei ji nebūtų kalė, nelaikytų manęs čia įkalinus. Gerai įsižiūrėjęs galėjai pastebėti baltą siūlą, jungiantį Adrios pėdą su grindimis. Siūlą galėjo nutraukti nebent pati Marita Speck. Muir, atidžiai stebėdama dvasią, galvojo ką slepia jos "šefė".

[Zwei Eberhardt]

Baltas dūmų kamuoliukas skraidė iš vieno kampo į kitą, kol galiausiai perskrido kiaurai Adrią. Gyvatė. Taip, tai gyvatė, kuri iš karto kėlė siaubą vėlei ir ši tik labiau pradėjo kvatotis. Iš vis pasiversdama nematoma vėlė skraidė trankydama stalą, mėtydama daiktus į merginą.
- Jūsų irgi niekas nepageidauja... Einam abi! Einam abi! Nudobsim Maritą, pakarsim tą nelemtą paleistuvę - dvasia šūkavo kartas nuo karto pasirodydama balta suknele ir vėl išnykdama.
Paslaptinga vėlė vėl atvirto į matomą būtybę, kuri atrodė lygiai taip pat kaip Adria, tik jos veide spindėjo kažkokia kitokia jėga. Beprotybė? Argi dvasios gali būti pamišusios? Galbūt. Tačiau baltasis Adios klonas vėl laikė žalią buteliuką rankose ir smagiai kikendama žvilgtelėjo į merginą.
- Ar žinai kas čia? Žinai? Ot aš nesakysiu - vis tebeskraidydama aplinkui tarškėjo vėlė - Žiūrėk, mes abi panašios. Kaip sesės.
Vėlė vis mylavo buteliuką, glostė ir visaip kaip bandė išreikšti meilę. Iš šono tai tikriausiai atrodė, kaip pamišėlės monologas, tačiau tokia gyvenimo realybė - visi mes daugiau ar mažiau pamišėliai, kurie elgiasi lygiai taip pat beprotiškai.
- Saulele, ateik pas mane... Man liūdna vienai... - - vėlės veidas kiek pasikeitė ir beveik prisipildė ašarų. - ATEIK PAS MANE!
Nepažįstamoji švystelėjo buteliuką po Adrios kojomis ir žiūrėjo, kaip ugnis jau tyko pasiglemžti Adrią į baltų pūkų pasaulį.

[Adria Muir]

  Adria vylingai nusišypsojo. Ant stalo iš nežinia kur atsirado kavos puodelis, kabinetą iškart užpildė nuostabus aromatas. Aš nei mirus, nei gyva. Tiesiog pririšta. Nežinioje. Paskendusi rūke. Ir dūmuose. Muir nusišypsojo. Ugnis užgeso. Anksčiau ši mergina negalėjo iškrėsti panašių pokštų, tačiau tas siūlas.. Jis pakeitė viską.
  - Mėnuliuk, tu pateikei nuostabų pasiūlymą. Bet pirmiausiai papasakok, ką žinai apie mano bosę. Ir iš kur ją žinai. Mes susidūrėm ne su žmogumi, - Adrios žvilgsnis nė sekundėlei nepaleido dvasios. Dabar akyse galėjai įžvelgti viltį. Ir didelę baimę.
  Jautrios ausys užfiksavo samyšio garsus.
  - Brangioji, ar tu su tuo susijusi? Bloga dvaselė. Nori kavos?
 

[Zwei Eberhardt]

Nerami vėlė šmirinėjo tyrinėdama aplinką. Kiek nurimusi ji pradėjo mąstyti. tos permatomos akys tapo rimtos, jau kiek suaugusio žmogaus. Vėlė vėl pakeitė pavidalą. Šį kartą ji tapo miela ir patraukia šviesiaplauke, ilgų plaukų mergina. Akys mėlynos kaip dangus, veido bruožai švelnūs ir neiššaukiantys. Keista, bet nepažįstamoji priminė vieną tų vokietukių, antrojo pasaulinio karo metais laikytų tikromis arijomis. Neapsirikote, ji vokietaitė, dabar piktai stypsanti šiame kabinete ieškodama savo aukos.
- Aš neturiu laiko žaidimams. Ta kalė - žudikė. Supranti, ji viena iš tų, dėl kurios mirs šimtai žmonių. Taip, ji kalta dėl daugelio mirčių, tarp jų ir mano. Ji ne šventuolė, ji prakeikta subinė rakšty. Ne rakštis subinėj, bet subinė rakšty. Tačiau aš atkeršysiu.
Vėlė nurimo. Kavos kvapo ji neužuodė, nors šiuo metu ji bet ką atiduotų už kąsnį obuolio, ar gurkšnį to paprasto šaltinio vandens, kuris palaiko gyvuosius. Tačiau dabar tenka taikytis tik tuo, kad gali skraidyti ir eiti kiaurai sienas. Menkas privalumas, kai nejauti nieko - nei šalčio, nei karščio.
- Taip aš su tuo susijusi. Ir ne, aš kavos nenoriu. Nejaučiu nei skonio, nei kvapo... Aš mirusi... - nuleido akis dvasia įsmeigdamas mėlynas akis į žemę.
Tačiau neilgai trukus merginos šmėkla vėl pakėlė akis ir priskrido prie Adrios. Švelniai brūkštelėdama per jos plaukus, vėlė nusišypsojo.
- Žinai, ateis kerštas. Marita turi mirti... Supranti, aš pati ją pribaigsiu.. Aš nenurimsiu. Dabar tai mano tikslas. Aš grįšiu... Ššš... Aš pasistengsiu pabaigti jos mirtį greitai... nekankinsiu jos lėtai...
Su tais vėlės delnuose pasirodė stigmos, viena akis kabojo ant plonyčio siūlelio. Kojos buvo iki kelių nukapotos, bet kraujas nebėgo. Pasigirdo gailus dvasios verksmas ir ši pasisuko nugara. Trys ryškūs botago kirčiai matėsi ant nugaros ir daug mažesnių žaizdelių, kurios buvo niekinės.
- Ar žinai, ką reiškia atsiguti į Prokrusto lovą, o po to dar būti nukryžiuotai?
Vėlė nė nelaukdama atsakymo nėrė į sieną ir dingo be žinios.

[Loras Lanisteris]

Kažkur tolumoje skambėjo laikrodis. Mokiniai po truputį rinkosi į aurorų štabo viršininkės kabinetą. Pačios vadovės, deja, nebuvo, bet ji bent maloniai užleido kabinetą Hogvartso mokiniams. Christian žiūrėjo į susirinkusius mokinius. Na ką pradedam - dar šmėstelėjo mokytojo galvoje ir pradėjo klabėti:
- Auroro darbas yra labai sunkus ir svsrbus magijos pasauliui. Aurorai ieško ir naikina burtininkus užsiimančius juodąja magija, žudo vanpyrus, rūpinasi mūsų valstybės saugumu. Jei norite tapti auroru, turite gerai mokėti kerėjimą, transfigūraciją, nuodus ir vaistus, herbalogiją ir, žinoma, apsyginimą nuo juodosios magijos. Kiek man žinoma per pastaruosius dešimt metų į mokintis tapti auroru buvo paskirti net keturi žmonės. taigi kaip matote būti auroru yra didelė garbė, bet kartu ir atsakomybė. Aš pats prieš išeidamas į pensiją buvau auroras - keli mokiniai įdėmiau pasižiūrėjo į senį - taip pat aš vadovauju aurorų mokymų kerėjimo skyriui. tad žinau, kad auroru tapti sunku. Bet jei esate gabus ir turite svajonę, manau jums pavyks. Gal turite kokių klausimų? Apie aurorus? Apie kovas su juodaisiais magais? Klauskite - padrąsino mokytojas.

[Vera Nyx Velard]

Gal turite klausimų? Apie aurorus? Apie kovas su juodaisiais magais? Klauskite - padrąsino mokytojas.
Rafaelos galvoje sukosi keli klausimai. Vieni iš jų buvo visiškai nereikšmingi, kiti irgi neįpač svarbūs.
O jeigu norėčiau tapti aurore? Kokiais pažymiais turėčiau išlaikyti VMST?
Nors šis klausimas labiausiai neramno Rafaelą, ji paklausė visai ko kito.
- Profesoriau, kiek metų mokomasi būti auroru? - klausimas skambėjo kiek nedrąsiai.- Ir kokius egzaminus reikia išlaikyti prieš juo tampant, ta prasme, kai būni praktikantas, ar kažkas panašaus.
Rafaela susigėdusi nuleido galvą.

[Loras Lanisteris]

- Profesoriau, kiek metų mokomasi būti auroru? - klausimas skambėjo kiek nedrąsiai.- Ir kokius egzaminus reikia išlaikyti prieš juo tampant, ta prasme, kai būni praktikantas, ar kažkas panašaus. Senukas atsisuko į klastuolę:
- VSMT egzaminus reikia išlaikyti kuogeriau. Bet tiks jei kerėjimą, transfigūraciją, ANJM, herbalogiją ir nuodus ir vaistus išlaikyti bent geriau nei tikėtasi. Tuomet reikia išlaikyti asmenybės egzaminus. Turi nepasiduoti spaudimui, būti atkaklus, drąsus, greita ir logiškai mąstantis. Jeigu išlaikai gerai tampi auroro mokiniu. Mokiniesi mažiausiai tris metus, o paskui jei gerai mokinaisi ir pritaria tavo mokytojas tampi auroru. jei nepritaria mokytojas mokiniesi dar metus. Ir taip kol tampi auroru. Aš per visą savo gyvenimą turėjau tik vieną mokinį, jis pas mane mokinosi penkis metus. Tuo tarpu man užteko trijų. Dar klausimų bus?

[Alfas Saneris]

-Dar klausimų bus?-paklausė profesorius.
Taip,bus
-Profesoriau,paklausiu sudėtingo klausimo: Kas pakeitė aurorus kai įsigalėjo Valdovas Voldemortas?
Kai Alfas pasakė tą vardą keli mokiniai suaikčiojo.Truputi susigėdęs jis paklausė išsamiau:
-Kalbu ar aurorai buvo nužudyti ar pasodinti į azkabaną?

[Mere For Smit]

Merė stovėjo ir klausėsi profesoriaus. Jis kalbėjo:
- VSMT egzaminus reikia išlaikyti kuogeriau. Bet tiks jei kerėjimą, transfigūraciją, ANJM, herbalogiją ir nuodus ir vaistus išlaikyti bent geriau nei tikėtasi. Tuomet reikia išlaikyti asmenybės egzaminus. Turi nepasiduoti spaudimui, būti atkaklus, drąsus, greita ir logiškai mąstantis. Jeigu išlaikai gerai tampi auroro mokiniu. Mokiniesi mažiausiai tris metus, o paskui jei gerai mokinaisi ir pritaria tavo mokytojas tampi auroru. jei nepritaria mokytojas mokiniesi dar metus. Ir taip kol tampi auroru.
Tai norint tapti auroru reikia mokytis mažiausiai tris metus... Hm... Galvojau,kad bus daugiau.
Smit apsižvalgė. Kabinetas atrodė tvarkingas,prižiūrėtas ir švarus.
Štai kokiame kabinete aš ir norėčiau dirbti. Nė vienos dulkelės,visur švaru švaru. Fantastiška.
Netrukus,kai mokytojas paklausė:
- Ar bus dar klausimų?
Netoliese stovintis Alfas tarė:
- Kas pakeitė aurorus kai įsigalėjo Valdovas Voldemortas?
Jis pasakė... ... pasakė Voldemortas ? Na ir drąsiai jis čia pasirodė... Sakyti taip tiesiai šviesiai JO vardą, ir dar Aurorų štabo vadovės kabinete,yra labai drąsu. Gal net per drąsu...

[Loras Lanisteris]

-Profesoriau,paklausiu sudėtingo klausimo: Kas pakeitė aurorus kai įsigalėjo Valdovas Voldemortas? Kalbu ar aurorai buvo nužudyti ar pasodinti į azkabaną? - paklaus drąsus grifis. Denis įdėmiai į jį įsižiūrėjo. Taip, čia buvo tas pats vaikas iš to naktinio nuotykio prieš keturias dienas.
- Nei tas nei tas ponaiti Saneri. Apie trečdalį aurorų taip nužudė, bet visa likusi dalis pabėgo į britų imperijos kolonijas. Kaip dažnausiai būna tokiose situacijose. Žinoma, keletas aurorų atsiskyrė ir kovėsi prieš Voldemortą solo. Bet tai manau kvaila. Tuo tarpu kova su juo buvo koordinuojama iš Kanados. Galiu pasakyti, kad ta kova nebuvo labai žymi, bet vistiek. Ir gera žinia stojusiems. Po tamsos valdovo žūties buvo priimta labai daug mokinių. Nes reikėjo atkurti visą aurorų štabą. Todėl panelės Mery Fate darbas labai svarbus. Ji atstato aurorų štabą. Nu dar yra smalsių vaikų?
Senukas apžvelgė vaikus, tada nusprendė, kad klausimų daugiau nebus, tarė:
- Dabar vėl laisvas laikas. Turite lygiai pusvalandį, - kalbėjo Christian žiūrėdamas į laikrodį - ir mes visi renkamės teismo salėje. Dabar papasakosiu kaip į ją patekti. Nusileidžiate liftu į devintą aukštą ir tuomet laiptais leidžiatės į dešimtą aukštą. Ten pati pirma teismo salė bus atidaryta ir ten jūsų lauksiu aš. Dabar eikite iš kabineto.
Senukas lėtai paskui mokinius nupėdino iki išėjimo.

[Vincent Lazar]

Marcusas čia nebuvo ilgus penkerius metus. Nors antrajame lygyje daug kas pasikeitė, tačiau praeinantys burtininkai, aurorai, vis dar dvelkė šaltakraujiškumu ir teisingumu. Jie buvo įstatymų saugotojai. Bet Marcusas nebe. Atsisakė "titulo" ir pasitraukė iš šio kruvino žaidimo. Tik tie, kas matė šiuos burtininkus kovos lauke gali pasakyti, kokie jie iš tikrųjų. Po visko tokius prisiminimus norisi ištrinti...
Dante gavo laišką, kad yra kai kas, ką jis turėtų žinoti. Kažkas iš senų bylų, jau užkastų po sausa žeme įvykių. Profesorius iš pradžių suplėšė laišką ir jį išmetė lauk įsiutęs, kad jį dar liečia, bet praėjus kelioms dienoms, mintims stojus į vietą, jis nusprendė užmesti akį į senus, jaukius namus. Nutaikęs laisvą dieną iškeliavo į Londoną, o iš ten, sunkiai, su kartėliu burnoje, ir į Magijos Ministeriją.
Per tuos ilgus penkerius metus daug kas pasikeitė. Nebebuvo pažįstamų veidų, čia niekas nepažinojo Marcuso. Vieni jaunikliai užriestomis nosimis švysčiojo savo apsiaustas, lyg juos draikytų didingas karo vėjas. Nė vienam dar neteko imtis rimto darbo.. pagalvojo buvęs ministerijos žudikas skverbdamasis pro naujo amžiaus tvaiką kaip šešėlis. Visas paniuręs, bet tiesus kaip styga.
- Marcusai, žvėrie, kiek metų! - už nugaros kaip griaustinis nudundėjo vyriškas balsas.
Dante sustojo ir pasisuko - už kelių metrų, išsukęs iš koridoriaus, stovėjo senas partneris ir sakydamas senas, turiu omeny amžių.
- Hefa, - Arcari pilnai atsisuko į Aurorą ir linktelėjo.
Šiam vyrui buvo per šešiasdešimt, tačiau atrodė daugiausiai įlipęs į ketvirtą dešimtį. Ir buvo toks pat guvus. Didelis, stiprus vyras, su vešlia barzda ir tėviška šypsena. Ne šiaip sau. Jis pirmus metus prižiūrėjo naujokėlį Arcari. Dante jau buvo pamiršęs, kokie šilti žmonės jį supo tuo sunkiu laikmečiu.
- Kur jau kur, o čia mažiausiai tikėjausi tave pamatyti dar kartą. Atsirado reikalų? - šiek tiek rimčiau nusiteikė Hefa ir Arcari šyptelėjo.
Jis visada eina prie reikalo.
- Taip, skubu pas viršininkę. Jei atleisi, aš eisiu, - Dante mostelėjo ranka, apsisuko ant kulno ir nužygiavo toliau.
- Susirask mane, kai baigsi - nueisim išgerti! - iš paskos dar atidundėjo džiaugsmingas kvietimas, bet Marcusas nieko į tai neatsakė.
Dante nesibeldęs įėjo į pavaduotojos kabinetą, kadangi pačios vadovės nesimatė, tačiau ir čia buvo tuščia. Apsidairęs nusprendė luktelėti - jei jau sukorė tokį kelią, būtų kvaila išeiti. Sudėjęs rankas už nugaros vyriškis ėmė lėtai vaikščioti po kambarį ir apžiūrinėti kiekvieną kampelį. Čia akivaizdžiai trūko stilisto prisilietimo ir Dantei kažkur galvos kampelyje kilo mintis - ar čia iš vis kas nors dirba? Staiga kažkurioje pastato dalyje pasigirdo sprogimas jog net sienos sudrebėjo. Marcusas iškart sukruto ir puolė prie durų, tačiau jos jau buvo pradaros ir tarpdury stovėjo žmogus..