[Oliveris Llewellyn]

Eliotas atsakė, ir Oliveris nusišypsojo. Galbūt brolis gaus taškų ir bus patenkintas. O gal netgi netyčia ir padėkos, nors ramesnis iš dvynių jau pastebėjo, kad tokių dalykų tikėtis nelabai verta. Ypač kai jų nemato tėtis. Bet svarbiausia, kad brolis būtų laimingas. Kita vertus, jam daug labiau rūpi nuotykiai, o ne koledžo taškai.
Netrukus Oliveris taip persigando, kad beveik nukrito nuo kėdės. Tą namų darbą jis darė tikrai ilgai. Labai stengėsi. Negali būti, kad profesorė jo neturi. O dar ir taškų koledžas prarado... Akyse sužibo ašaros, ir berniukas tyliai šniurkštelėjo. Va ir prisidirbo... Nenorėdamas parodyti, kad baigia apsiverkti, nuėjo prie dėžės su darbo priemonėmis ir paėmė du narvelius su žiurkėmis. Nebuvo labai malonu, bet sukaupęs ryžtą grįžo prie stalo ir vieną pastūmė Eliotui. Ir tik tada susiprato.
- Juk tu padarei tą transfigūracijos namų darbą? Pasakyk, kad padarei...
Pats savo darbą paslėpė - bijojo, kad Eliotas nusirašys, o profesorė Eliadė viską supras. Tada jau tikrai nebūtų gerai. Bet ar nebus taip, kad brolis iš viso nieko nepadarė?.. Kažkaip reikėjo nesusigadinti nuotaikos, tad Oliveris išsitraukė lazdelę ir įsispoksojo į žiurkę. Neabejojo, kad nepavyks, bet jis bent jau stengsis.

[Eliotas Llewellyn]

Žinoma, jis atsakė teisingai. Ir, aišku, nė nepagalvojo, kad reikėtų padėkoti Oliveriui. Tik visai nepatiko, kad profesorė nepaminėjo jo vardo. Na taip, gavo taškų, kas kiek pradžiugino, bet reikėjo pripažinimo. Eliotas visai nenorėjo būti tiesiog vienas iš tų, kurie atsakė teisingai. Taigi profesorei aiškinant praktinę pamokos dalį pareiškė:
- Mano paminėti kerai patys geriausi!
Visai nesvarbu, kad kalbėjo vienu metu su profesore, ir kad tai nemandagu. Ne, Eliotui reikėjo, kad visi žinotų jį atsakius teisingai. Vis dėlto stengėsi, ar ne? Na, žinoma, ne, bet tai ne kitų mokinių reikalas.
Netrukus profesorė pareiškė, kad kažkuris iš dvynių nepadarė namų darbų. Išpūtęs akis atsisuko į Oliverį - kaip jis taip galėjo? Bet kai brolis nuėjo paimti žiurkių ir grįžęs pastūmė vieną narvelį prie jo, Eliotas suprato. Regis, tą suprato ir Oliveris.
- Žinoma, padariau! - tyliai atsakė broliui. Buvo pikta, kad už padarytą namų darbą jis prarado daugiau taškų nei gavo už teisingą atsakymą. Nutaisė nekaltą balselį ir profesorei pasakė: - Namų darbas yra padarytas! Aš jį parašiau nematomu rašalu, kad niekas negalėtų nusirašyti!
Aišku, tai nebuvo tiesa - tas lapas, kurį jis padavė profesorei, iš tiesų buvo visiškai tuščias. Bet tai jau ne jo problema. Žvilgtelėjo į žiurkės narvelį ir jį atidarė. Neketino persidirbti, bet pabandyti reikėjo. Tik čia ištiko bėda - vos pamatęs laisvę gyvūnėlis spruko lauk. Tai jau buvo panašu į nuotykį, tad Eliotas nė nesistengė žiurkės sugauti, ir jau netrukus ji nubėgo stalais tolyn.

[Vega Dellal]

  Lina atsakymą žinojo, kas privertė Vegą pasijusti dar blogiau. Vega tikrai buvo vyresnė, stengėsi moksluose, rodės, buvo bent šiek tiek ir protinga... Ir vis tiek neprisiminė nei vienų kerų! Aš nuostabi! pagalvojo mergina.
- Deja, teks bandyti skirtingus kerus, - paasakė Vega Linai, išgirdusi pamokos užduotį, kuri kiek nuliūdino. Varniukė norėjo užduotį atlikinėti kartu su drauge, tačiau paaiškėjo, kad galės tik su ja kalbėtis, žiūrėti kaip jai sekasi bei padrąsinti, kas nebuvo būtent tai, ko ji troško. Žinoma, vis tiek neblogai...
  Mergina nuėjo ir pasiėmė vieną iš narvelių. Nenorėjo ji žaloti žiurkės, tačiau ką jau padarysi, praktika yra praktika...
  Ji išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją į žiurkę. Tačiau vaizdas, kaip ji tampa taure, net mintyse Vegai jau atrodė šlykštus, todėl ji užsimerkė. Vera Verto. Pagalvojo ir mostelėjo lazdele.

[Lumita Pandora OConnor]

  Per tą pliurpią Džezefą Varno Nagas neteko taškų. Rusvaplaukei tai nepatiko. Jeigu būtų vyresnė, neabejotinai iškoliotų ją už neatidumą po pamokos. Kaip stipriai reikia negerbti savęs ir nemėgti savo koledžo, kad taip elgtis? Panašu, kad Lumita turės šioje mokykloje daugiau priešų nei draugų, nes jai visai nepatiko kaip elgiasi kai kurie bendramoksliai.
  Elioto elgesys irgi pagadino nuotaiką. - Šaunuolis, gal tau dar paplot reikia, už "geriausių" kerų paminėjimą? - nesusilaikė neįkandusi Eliotui, iš berniukų elgesio šiek tiek jau dvynius skirė. Iš jo bendravimo anksčiau Lumita ir taip jautėsi, lyg ji jo akyse išlepintas vaikas, dabar pats Eliotas - išlepintas, negerbiantis kitų ir savęs, išpampęs vaikutis, kuriam visi turi rodyt dėmesį!
  Maža to, Elioto paimta žiurkė atbėgo pusvampyrei ant stalo. Pirmakursė nepabūgusi paėmė žiurkę į rankas. - Gal žiurkių bijai, kad šitą paleidai, ką? - įkando berniukui dar kartą. Pavadinsiu tave Kryse, būsi mano augintine pamąstė pažvelgusi į gyvūnėlį ir paglostė Krysę.
 

[Leticija Mendel]

- Aha. Niekada nemačiau žmogaus su tokiomis akimis. - Pritarė Kajai. Visai nesidžiaugė, kad teisingai atsakė. Mama tuo nebūtų patenkinta. Bet kodėl mama privertą ją čia vykti? Kartais pradėdavo pykti ir ant savo įtėvių, tiksliau tėvų. Paskui imdavo to gailėtis ir vėl stengdavosi niršti tik ant viso pasaulio burtininkų.
Mergaitė pasiėmė narvelį. Kokia žiauri ta profesorė. Galvojo. Atidarydama dureles. Žiurkytė susigūžė narvelio kampe. Buvo baili.
- Aš to nedarysiu. Nejau manot, kad žaisiu su gyvūnėliu dėl kažkokių kerų? - Garsiai pasakė. Na ir kas, tegul ta profesorė pyksta arba skiria arešta, arba atiminėja taškus. Bet gyvūnėlio ji nei nesiruošė kankinti. Iš kur galėjo žinoti kaip kerai pavyks. Ir išvis, kas norėtų virsti į taurę?
- Įdomu kaip jums patiktų, jeigu pavirstumėt taure? - Dar pasakė žaibuodama akimis į profesorę. Tada kyštelėjo ranką į narvelį. Ir sustingo. Gal žiurkytė atbėgs.
- Aš tikrai to nedarysiu. - Dabar jau tyliai pasakė vyresniai merginai.

[Kaja Adams]

O ta Leticija, ji, regis, tikrai ne iš kelmo spirta. Kaja net užpavydėjo, jog trejais metais jaunesnė mokinė nebijo šitaip kalbėti.
Pati Kaja labai mylėjo gyvūnus, na, auginti gal ir ne itin norėtų. Žinojo, jog tinkamai nepasirūpins. Juk taip jau buvo su jos visais augintais gyvūnais. Bet pasigrožėti ir pasidžiaugti kitų augintiniais jai patikdavo.
Tačiau šitų žiurkių nebuvo gaila. Ypač savo, nes turėjo tik pakeisti spalvą. O ir šiaip, per tuos trejus metus Hogvartse išmoko į kai kuriuos padarėlius žvelgti kaip į objektą, o ne į gyvybę.
Šiaip jau Kajai nebuvo svarbu, dirbs bendrakoledžė ar ne. Ir pati Adams buvo prasta mokinė, tik kad vis dažniau ir dažniau ji pagalvodavo apie kitais metais laukiančius ir egzaminus, be to, jau išties norėjosi kažką mokėti tiesiog dėl savęs arba bent jau dėl to, kad kiti nesišaipytų. Ir taip randa iš ko tyčiotis. Tačiau šviesiaplaukei taip norėjosi pamatyti, ar pirmakursei pavyks...
- Nedaryk, - ramiai pasakė Kaja. - Bet aš mieliau virsčiau taure. Kitos žiurkės tikriausiai bus sukapotos nuodams ir vaistams. Na, žinai. Žiurkių ūsai. Malti žiurkių nagai. Džiovintos žiurkių uodegėlės.
Šiaip ne taip, vis dar dūsaudama, Kaja susirado reikiamų kerų aprašymą. Peržvelgė akimis, kam kerai skirti, bet tingėjo toliau skaityti, reikia norimą spalvą ištarti mintyse ar garsiai. Ar ką daryti. Gūžtelėjusi pečiais ketvirtakursė nieko negalvodama nutaikė burtų lazdelę į narvelyje esančią žiurkę ir tarė:
- Colovaria.
Žinojo, jog vis tiek nepataikys. Tačiau, pačios nuostabai, pataikė. Vaizdas buvo toks, lyg žiurkę būtų nukračiusi elektra, pasigirdo ir cypimas. Bet spalva nepasikeitė. O kaip kitaip, tarė sau mintyse Kaja.

[Athena OConnor]

Athena į transfigūracijos pamoka atėjo labai nenoromis. Tiesa sakant, ji visose pamokose lankėsi per prievartą... Na, tai darė tik dėl gauto laiško, kuriame buvo rašoma, jog jei ji dar vienus metus nieko nesimokys, jos nebepaliks kartoti kurso, o paparasčiausiai išmes. To Athena negalėjo sau leisti, tad privalėjo eiti į visas pamokas ir susirinkti kuo daugiau taškų. Ji turėjo vėl tapti stropia mokine ir stengtis, tačiau to visiškai nenorėjo daryti, nes savijauta buvo prasta, o ir draugų trūkumas negelbėjo. Ji jautėsi vieniša, bet nenorėjo niekam to parodyti, o ir draugai buvo tik laiko švaistymas. Rudaplaukė nebepasitikėjo žmonėmis ir nenorėjo nieko bendra su jais turėti, tačiau tuo pačiu metu jai trūko žmogiško prisilietimo ar tiesiog pabendravimo su gyvu žmogumi.
Tačiau, kai prie jos prisėdo vaikinukas, smaragdinių akių savininkė išleido tylų atodūsį. Ji nenorėjo dirbti, bet žinojo, kad reikia, tad susikaupė ir prakalbo:
- Nenoriu, bet reikia, - tyliai ištarė mergina. Išgirdusi vaikino, kuris jai jau buvo matytas, kalbas apie pradanginimo kerus kaipmat susidomėjo. - O kam tie kerai tau reikalingi? Ir ar jie pradanginti gali bet ką? - paklausė su daugiau energijos balse.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Mergina atrodė... Panaši į jį patį. Nusiminusi ir nenorinti dirbti. Būtent taip jautėsi ir Eion. Nors ne, gal ne nusiminimas buvo jo problema, o viduje kylanti panika, kad nebespėja su mokslais ir neišlaikys nė vieno egzamino. Tada dar švaisto laiką visokioms astronomijoms ir magijos istorijoms. Kažin ar Auris labai supyktų, jeigu jis mestų keletą dalykų jau dabar? Reikia koncentruotis ties normaliomis pamokomis, o ne mokytis skaičiuoti žvaigždes.
- Nereikia. Ji nusišneka, - negarsiai atsiliepė Eion ir vėl piktai dėbtelėjo į profesorę. Atsisėdo šalia bendramokslės ir galų gale išsitraukė lazdelę. - Pradanginimo kerai garantuotai bus VML egzamine. O jie reikalauja daug daugiau praktikos negu šita nesąmonė. Todėl man jų ir reikia, - kalbėjo nepatenkintas. Vis dar buvo įsitikinęs, kad šita pamoka - visiškas laiko švaistymas. - Nežinau, ar pradangina viską, bet išmokęs būtinai pabandysiu su profesoriumi Levin...
Staiga nutilo. Nereikėjo visai mokyklai pliurpti, koks tas plikis nepakenčiamas. Apsimesdamas, kad nepasakė ko nereikia, Eion nukreipė lazdelę į žiurkę ir nė nesistengdamas burbtelėjo:
- Colovaria.

[Athena OConnor]

Athena tiesiog žiūrėjo į žiurkę nieko nedarydama. Iš jos galvos niekaip neišlindo mintys apie išmetimą iš Hogvartso ir apie tai, jog negali praleisti nei vienos jokio dalyko pamokos. Tai labiausiai nervino Atheną, o ir su profesoriais ji nelabai galėjo susitarti - niekas jos nepažinojo.
- Pritarčiau. Kerai nėra labai naudingi, - sumurmėjo Athena. Vis tiek magijos už mokyklos sienų nebuvo galima naudoti, tai namuose savo kambario sienų su šiais kerais vis tiek negalėtų nudažyti.
- Profesorė greičiausiai net pati normaliai nesusipažinusi su mokymo programomis, tad ir nemoko, kas būtų reikalinga, - pasakė pabandydama pritarti vaikinukui. Ji labai norėjo pagaliau pritapti, nes galvojo, kad taip bus ir truputį lengviau mokytis, tad jai reikėjo mokytis bendrauti.
- Mielai pažiūrėčiau, kaip išbandai kerus ant profesoriaus, - pasakė šypteldama O'Connor pavardės nešiotoja. Ji žinojo, kad Levin yra žiobarotyros  profesorius, o žiobarotyros nelabai mėgsta.
- Colovaria, - pasakė, tačiau niekas neišėjo.

[Lina Catamans]

Lina klausėsi profesorės ir pasidžiaugė, kad visi gavo taškų už teisingus atsakymus. Tačiau nuliūdo, kad dėl Džezejos neatidumo Varno Nagas neteko dvidešimties taškų. Taip jie daug ir gavo tačiau prarasti dvidešimt vistiek buvo labai gaila. Todėl ji pasiryžo dirbti kuo geriau, kad uždirbtų varno nagui kuo daugiau taškų. Ji išklausė užduoti ir nuliūdo, kad su Vega turės daryti skirtingus darbus. Bet Dracofinors kerai skambėjo įdomiai. Ji skaitė, kad jie taikinį paverčia mažiuku drakoniuku. Aišku nelabai tikru, labiau žaisliuku. Bet vistiek smagu. Tik ji nelabai suprato ką reikia transfiguruoti, kad gautų tuos drakoniukus. Profesorė minėjo tik apie žiurkes vyresniems mokiniams. Todėl ji pasisuko į draugę ir paklausė, tikėdamasi, kad ji žinos. Profesorės klausti bijojo, nes manė, kad turėjo tai būti skaičiusi ir prisiminti.
- Klausyk, gal žinai ką reikia tranfigūruotį į drakoniukus? Kažkokį specifinį daiktą ar gyvūną? Neprisimenu...
Tyliai paklausė.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Jeigu gerai prisiminė, šita mergaitė pirmuose kursuose bandė būti pernelyg draugiška. Na, ir dabar ji kažkaip labai jau viskam pritarė, kas atrodė kiek per saldu. Bet visai džiaugėsi atsisėdęs šalia. Dabar bent turės su kuo paburbėti ant profesorių. Ypač Levinso ir šitos Eliadės, kuri moko visokių nesąmonių.
- Ateina vis nauji profesoriai, kurie bando apsimesti esantys geresni nei prieš tai buvę. Pff, nesąmonė! - pritarė bendrakoledžei Eion ir išsišiepė. - Iki egzamino būtinai išmoksiu ir pabandysiu. Jeigu man pasiseks, egzaminų net nereikės laikyti, nes nebeliks profesorių!
Šitą netyčia pasakė garsiau nei reikėjo. Eliadė išgirsti neturėjo, bet aplinkui sėdėję mokiniai galėjo ir susidomėti. Bet Eion to nepaisė. Jau planavo, kurį profesorių panaikins pirmą. Žinoma, Levinsą. Tada šitą kvaišą, o vėliau ir Erką. Tik Auriui nieko nedarys, nors to Athenai nesakė.
- Man irgi nepasisekė, - nusivylęs parodė savo nepakitusią žiurkę. Pasijuto kvailai. Ką tik aiškino, kad šitie kerai pernelyg lengvi, o nesugeba jų panaudoti. Pasistengė susikaupti ir mintyse regėdamas žalią palvą (maždaug tokią, kokia buvo nudažyti paties plaukai) pakartojo:
- Colovaria.
Žiurkė tapo vos vos žalesnė, bet kažin ar profesorė Eliadė užskaitys tai kaip sėkmingą pamokos darbą. Eion susierzinęs atidarė narvelį, išėmė iš jo gyvūnėlį ir šveitė jį į profesorės pusę. Jeigu pataikys į galvą, bus dar geriau.

[Oliveris Llewellyn]

Aišku, vos spėjo paduoti narvelį su žiurke Eliotui, jis gyvūną paleido. Oliveris tyliai atsiduso. O ir tas namų darbas...
- Jeigu padarei, kodėl profesorė sako priešingai? - tyliai paklausė ir pastūmė savo narvelį broliui. Kažkaip reikėjo priversti jį dirbti. Pats nueis pasiimti kitos, bet Eliotas, aišku, nesivargins. - Būk geras, bent pabandyk tuos kerus. Aš tikrai norėčiau pamatyti, kaip žiurkė virsta taure! - dar tyliai pridūrė ir nužygiavo pasiimti dar vieno narvelio. Gal profesorė nesupras, kuris dvynys jau ėjo to padaryti? Ir gal nesupyks už tą pabėgusią žiurkę? Jeigu ką, pasakys, kad gyvūnėlis jo, ir tai nutiko netyčia. Eliotas nepadarė namų darbo (Oliveris atsisakė patikėti, kad jis padarytas) ir paleido žiurkę. Tikrai gali užsidirbti areštą, taigi gerokai ramesnis dvynys buvo pasiruošęs ginti brolį.
Netrukus grįžo su dar viena žiurke ir neužtikrintai ištarė:
- Vera verto.
Žinoma, nieko neįvyko. Oliveris nusiminęs žvilgtelėjo į brolį - gal jam pasiseks geriau?

[Eliotas Llewellyn]

Aišku, ta per gerai apie save galvojanti mergaitė nesugebėjo patylėti. Eliotas susiraukęs atsisuko į ją.
- O tu iš viso jokių kerų nežinai, todėl patylėk, - pasakė jai. Nepaisė to, kad ir pats atsakymą pasakė po to, kai jį užrašė brolis. Bet vis tiek pasakė šaunius kerus. Priešingai negu ta pasipūtėlė.
Netrukus ant lentos pasirodė kerai, kuriuos reikėjo išbandyti. Pamatęs ten tuos, kuriuos paminėjo, Eliotas, atrodė, tuoj sprogs iš pasididžiavimo. Gudriai įsispoksojo į tą mergaitę. Bet netrukus nuotaika sugedo - kodėl žiurkė turėjo nulėkti tiesiai pas ją? Viskas būtų gerai, jeigu mergaitė būtų išsigandusi. Bet ji ir toliau tyčiojosi. Ar bent jau taip nutarė situacija pasinaudoti Eliotas.
- Profesore! - nekaltu balseliu sušuko jis. Parodė į Lumitą ir pareiškė: - Šita man trukdo mokytis ir tyčiojasi! Aš nepagalvojau, kad galima kerus naudoti, kai žiurkė narvelyje! Iš kur man žinoti, kad taurė ten tilps?
Netrukus Oliveris paslaugiai atidavė savo, ir Eliotas netgi susiprotėjo tyliai padėkoti. Nukreipė lazdelę į gyvūnėlį ir išrėžė:
- Vera verto!

[Leticija Mendel]

Letė tyliai sėdėjo. Žiurkytė dar vis gūžėsi kampe.
- Aš vis tiek nedarysiu. Ką ta profesorė man padarys? Tegul rašo nulį. Man tas pats. Kuo greičiau švilpsiu iš šitos mokyklos,  tuo geriau. - Norėjo dar ką pasakyti apie tai, kad burtininkai siaubingi dėl to, kad naudoja gyvūnus eliksyrams gaminti. Bet taip to ir nepasakė. Nes deja tiek magai, tiek žiobarai naudojosi gyvūnais visokiems dalykams. Rūbams, maistui. Juk Leticija nebuvo vegetarė, tai dabar negalėjo pradėti postringauti apie tokius dalykus. Bet vis tiek šitos užduoties nedarys.
- Matai? Jai skaudėjo. - Pasakė išgirdusi, kai Kajos žiurkė sucypė ir vis tiek niekas neįvyko. Letės žiurkė atsargiai pritipeno prie rankos. Mergaitė pajuto, kaip ūsais braukia per pirštus uostydama. Labai kuteno, todėl ėmė šypsotis.
- Maisto neturiu. Gaila. - Ji pabandė paglostyti gyvūnėlį, bet vos krustelėjo žiurkė nubėgo atgal į kampą.

[Kaja Adams]

- Ne nulį, o trolį, - pataisė Kaja.
Buvo nepaprastai keistai pačiai būti ta vyresne mokine, o ne mažyle. Ir už kitą žinoti daugiau apie burtininkų pasaulį. Tai net savotiškai motyvavo dirbti, stengtis. Tas jausmas, jog yra už kažką pranašesnė, patiko.
- Neskaudėjo, - paprieštaravo Adams. - Ji tiesiog išsigando.
Nors iš tiesų ketvirtakursė nebuvo tikra, skaudėjo žiurkei ar ne.
Šviesiaplaukė stebėjo Leticiją ir jos žiurkę. Kajos nuostabai, žiurkė buvo priėjusi prie pirmakursės rankos. Paauglės veide taip pat atsirado šypsena.
- Oho, - tarė. - Panašu, kad galėtum prisijaukinti.
Pačiai pasidarė gaila savo žiurkės. Tačiau bandyti ją jaukintis grifė tikrai tingėjo, o nieko nedaryti negalėjo. Jau ir taip vos pereidavo iš kurso į kursą. Reikia bent kiek pasistengti.
- Nežinau, ar pelės valgo šokoladą, bet daugiau nieko neturiu, - tarė Kaja, ištraukė iš kuprinės porą žiobariškų saldainių ir padavė Leticijai. - Vienas tau, vienas žiurkytei. Aišku, viso neduok. Kaži, ar galima. Šiaip tame saldainyje yra riešutas. Gal jis būtų skanus pelytei, - svarstė.
Ėmė darytis akivaizdu, kad Leticija išties kaži ar bandys tą pelę paversti taure. Bet jau net Kajai dabar pasidarytų gaila, jeigu ji pavirstų taure po to, kaip visai neseniai prie mergaitės priėjo.
Bet pati Kaja bandė ir toliau dirbti. Ji ir vėl ėmė leisti kerus į žiurkę. Dabar jau kokius tris šimtus kartų (iš tiesų tai šešis kartus) pataikyti nepavyko, bet vėliau burtai ir vėl pasiekė žiurkę. Ir ši tapo gerokai tamsesnė. Kaja norėjo, kad ji pasidarytų rožinė, bet jau ir toks rezultatas jai atrodė puikus!