[Oliveris Llewellyn]

Iškilo dilema. Oliveris norėjo paprieštarauti Eliotui, tačiau tą padaryti buvo kiek nedrąsu. Gal brolis vėl supyks? Bet visai tylėti nesmagu, tad teko įsidrąsinti.
- Tu nenori visko. Pavyzdžiui, paprikų, - ištarė Oliveris nedrąsiai žiūrėdamas į brolį. Vylėsi, kad jis tai priims kaip pajuokavimą, o paprikų nemėgo jie abu. Kvailiausias maistas pasaulyje.
Kodėl tėtis galvoja, kad jie nukris? Kol Eliotas kabėjo, o pats Eliotas dar stovėjo ant žemės, tikrai nematė pavojaus. Gal tai būdinga suaugusiems žmonėms? Kuo greičiau užaugs, tuo greičiau ras atsakymą į tą klausimą.
Tėtis bandė dar kartą išsisukti nuo karstyklės, bet Oliveris juto, kad jis kalba nelabai rimtai. Tai patiko - vadinasi, tuoj užlips. Taip ir nutiko, bet ELiotas staiga grįžo į ankstesnę būseną - ignoravimo. Negali būti, kad ant karstyklės esantis tėtis privertė neišgirsti ar pamiršti klausimą. Pasidarė liūdna, ir Oliveris nuleido galvą.
Netrukus apie tiltą nuomonę išsakė tėtis, jį pasekė ir Eliotas, bet buvo per vėlu - Oliveris jau įsiskaudino. Nebelabai benorėjo ten eiti, bet neprieštaravo. Ir vėl visiems trukdo, tad bent jau negriaus Elioto pramogos.
Priėjęs prie konstrukcijos ištrūko iš tėčio rankos. Kopėtėlėmis užlipo į viršų ir atsargiai žengė ant tilto. Jis iš karto susiūbavo, tad teko įsitverti turėklą. Buvo smagu, tad Oliveris neryžtingai nusišypsojo.
- Ateikite! Čia smagu! - pakvietė brolį ir tėtį. Stengėsi nuslėpti liūdesį, net nežinojo, ar pasisekė tai padaryti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Nesusilaikęs Dafydd nusijuokė. Prisiminė dvynių išmones iki netekties. Tada jie buvo visai maži, bet dažnai priversdavo šypsotis. Dabar Oliveris padarė lygiai tą patį. Dafydd suprato, kaip šito pasiilgo. Ne tik gerai sutariančių dvynių, bet ir tokių pasakymų. Atrodė, kad jie parodo, kodėl dvyniai yra artimiausi.
- Ką gi, paprikų iš manęs turbūt ir neprašysite, - vis dar šypsodamasis ištarė velsietis. - Bet jos yra sveika, tad augantiems berniukams reikėtų valgyti.
Eliotas, žinoma, bandė įtikinti, kad jis turi užlipti ant karstyklės. Ir kad jis ne per didelis. Šis šaunus mažylis tikrai moka būti užsispyręs.
- Šį kartą tikrai galėjau sulaužyti, - pratarė. - Mielai išbandyčiau viską, bet esu jau didelis. Juk nenorime ko nors sulaužyti, ar ne?
Deja, netrukus viskas pasikeitė. Norėjosi tikėti, kad Eliotas neatsakė dėl pagrįstos priežasties, bet nežinojo, ar turėtų to klausti. Atrodė, kad taip tik vėl iškels problemas į paviršių. Bėda ta, kad Oliveris aiškiai nusiminė. Tikriausiai galvoja, kad brolio draugiškumas baigėsi. Dafydd klausiamai žvilgtelėjo į Eliotą, ir, laimei, jis pasisakė apie tiltą.
Netrukus paleisti Oliverį, tad paleido ir Elioto ranką. Tylusis dvynys jau buvo viršuje ir ten atrodė labai šauniai. Tiesa, Dafydd pasirodė, kad mažylis vis dar liūdnas. Kiek laiko kamuos ta baimė? O gal niekas nė nepasikeitė? Gal Eliotas vis dar jaučia nemeilę savo broliui? O gal situacijos pagerėjimas tik laikinas? Kada bus galima atsakyti į visus šiuos klausimus? Akivaizdu, kad kol kas tokios galimybės nėra.
- Atrodo, tikrai smagiai, - pritarė sūnui Dafydd ir pamojęs Eliotui eiti kartu užlipo į viršų. Žinoma, ir čia teko palenkti galvą, bet tiltas atrodė tvirtas.
- Labai nešokinėkite, - perspėjo berniukus jų tėvas ir atsargiai priėjęs prie Oliverio apkabino jį per pečius. Tyliai paklausė: - Ar labai nusiminei? Neabejoju, kad Eliotas tavęs neignoravo. Manau, jam tiesiog patiko, kad aš pasikabinau ant tos karstyklės.
Kadangi tiltas galėjo bet kurią akimirką pradėti siūbuoti, teko paleisti Oliverį ir įsitverti turėklo. Bet Dafydd liko šalia sūnaus. Labai troško, kad jis nesigraužtų, bet buvo pasiruošęs padėti.

[Eliotas Llewellyn]

Pasirodo, Oliveris visai nėra kvailas. Paprikų iš tiesų nėra ko norėti. Eliotas išsišiepė.
- Taip, tu teisus, - rimtai atsakė, bet tėčiui pradėjus juoktis suprunkštė ir pats. - Ne, jų tikrai neprašysime. Bet užaugsime ir valgydami kitką.
Puiku. Dabar jie su Oliveriu suvieniję jėgas būtinai įtikins mamą, kad paprikų nereikia. Suokalbiškai žvilgtelėjo į brolį ir kilstelėjo antakius. Neabejojo, kad brolis jį supras.
- Bet aš noriu, kad tau būtų smagu! - skubiai pareiškė Eliotas. Tai jam buvo svarbiau nei nesulaužytos konstrukcijos. Jeigu kas ir nutiks, tėtis vis tiek sutvarkys. Visada sutvarko.
Jo elgesys nuliūdino Oliverį. Prieš mėnesį tai būtų patikę, o dabar pasidarė nesmagu. Būtinai reikės pasišnekėti, bet kamavo nelabai pažįstami jausmai - baimė ir nežinojimas ką pasakyti. Bet kažkaip tą padaryti reikės - skaudinti brolio nebenorėjo.
Kadangi tėtis neprieštaravo lipti ant tilto, Eliotas leido tai jam padaryti pirmiau. Maža ką, dar apsigalvos. Išgirdo esąs teisinamas ir pasijuto dar nesmagiau. Bet apsimetė to negirdėjęs - viską broliui paaiškins tada, kai tėtis negirdės. Taigi sureagavo tik į garsiau ištartus žodžius:
- Bet šokinėti smagu! - šūktelėjo. Visai neklausyti tėčio negalima, tad strykčioti nepradėjo. Bet niekas nieko nesakė apie tilto judinimą, ar ne? Taigi pradėjo kuo stipriau siūbuoti konstrukciją.
- Laikykitės! - dar sušuko, nors pats turėklo taip ir neįsitvėrė.

[Oliveris Llewellyn]

Apie paprikas kalbėti buvo smagu. Čia jo ir Elioto nuomonės sutapo, tad broliui nėra priežasties pykti ar niekinti. Tiesa, anksčiau jis tą darydavo ir be priežasties, bet gal dabar yra kitaip? Labai norėjosi tuo tikėti.
- Taip. Mums užaugti paprikos yra visai nereikalingos, - pritarė broliui Oliveris. Taip sutarti buvo labai gera, ir atrodė, kad to niekas nepakeis. Deja, šis įsitikinimas labai greitai pasirodė esąs klaidingas. Pasidarė taip skaudu, kad Oliveris negalėjo patikėti ką tik buvęs labai laimingas. Dabar norėjo tik verkti.
- Tikrai taip manai? - tylutėliai ištarė berniukas rydamas ašaras. Prie brolio pasirodyti silpnas negalėjo - tada būtinai vėl prasidės patyčios ir panieka. Teko laikytis iš visų jėgų.
Netrukus tiltas pradėjo stipriai siūbuoti. Eliotas perspėjo laikytis, bet Oliveris kaip tik tuo metu buvo trumpam pasileidęs, tad vos nepargriuvo. Skubiai įsitvėrė turėklo. Iš karto pasidarė smagiau. Be to, pavyko save įtikinti, kad brolis nesiekia jo užgauti. Vadinasi, galima bandyti smagiai leisti laiką.
- Aš pabandysiu… - pradėjo sakinį Oliveris, bet nutarė imtis ne žodžių, o veiksmų. Tiltui vis dar stipriai siūbuojant žengė žingsnį tolyn nuo tėčio ir brolio. Paleisti turėklą buvo nedrąsu, bet žingsnis po žingsnio nuėjo į kitą tilto galą. Tai buvo netikėtai įdomu, tad atsistojęs ant nejudančios dalies atsisuko į šeimos narius ir paklausė:
- Gal kuris nors norite pereiti? Aš galiu pasiūbuoti tiltą.
Jeigu Eliotas ir vėl ignoruos, bus skaudu, tad Oliveris nuoširdžiai vylėsi, kad taip nebus.

[Eliotas Llewellyn]

Tiesą sakant, be galo norėjosi šokinėti ir lakstyti po tiltą. Tai būtų geriausias nuotykis! Bet tėčio druadimas stabdė. Eliotas raukėsi ir vis mėtė klausiamą žvilgsnį į tėtį, bet atvirai nepaklusti taip ir nepasiryžo. Jis buvo pasiutęs nuotykių ieškotojas, bet tikrai negalima sakyti, kad būtų blogas vaikas. Šiaip ar taip, tėtis buvo autoritetas.
Netrukus Oliveris sugalvojo dar vieną šaunią pramogą. Susižavėjęs Eliotas stebėjo, kaip brolis tolsta, ir nenustojo judinti tilto. Neabejojo, kad būtent to Oliveris ir nori. O ir pačiam buvo labai smagu.
- Tėti, gal nori pasileisti? - pasiūlė. - Tu vis dėlto tik stovi, o štai Oliveris eina. Jam sunkiau.
Gudriai žvilgtelėjo į tėtį. Puikiai suprato, kad net ir stovint būtų sunku. Bet tėtis privalo patirti visus įmanomus nuotykius. Jis čia atėjo ne tam, kad jis ir Oliveris smagiai praleistų laiką. Tėtis taip pat turi linksmintis.
- Noriu! - entuziastingai šūktelėjo Eliotas, kai brolis pasiūlė tą nuostabų dalyką. - Bet palauk - ateisiu pas tave, o tiltui judant grįšiu atgal.
Nebesilaikydamas beveik bėgte pasileido prie brolio. Tiltas dar labiau įsisiūbavo, tad kartą kluptelėjo, bet netrukus jau buvo prie Oliverio.
- Aš jau pasiruošęs, - smagiai pranešė Eliotas ir jau laukė brolio įsiūbuojant tiltą.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mažyliai vis dar nesuprato, kad tėvams svarbiau ne veiklos, kuriomis jie mėgaujasi, o tai, kad jiems smagu Tai bylojo, kad jie vis dar maži, o tai glostė širdį. Jis vis dar gali nustebinti savo vaikus ir juos kažko išmokyti.
- Kol jūs abu laimingi, tol man smagu, Eliotai, - ištarė sūnui ir nusišypsojo. Iki kelionės į Ameriką jis kartais pasielgdavo negražiai, bet tai nereiškia, kad jis negeras. Tiek Eliotas, tiek Oliveris, tiek ir kiti mažyliai yra tiesiog nuostabūs.
Deja, vienas iš tų nuostabių mažylių vis dar buvo nusiminęs. Regis, jis sunkiai patikėjo, kad Eliotas nenorėjo įskaudinti.
- Esu tuo įsitikinęs, - taip pat tyliai atsakė. - Bet, manau, jums reikėtų apie tai pasikalbėti dviese. Be manęs, be mamos ir be jokio kito žmogaus. Esate dvyniai, tad puikiai vienas kitą suprantate. Matau, kad Eliotas jau elgiasi gražiau.
Teko skubiai atsisukti į Eliotą. Jis pergudravo tėvą, tad priekaištauti nebuvo priežasties.
- Būk labai atsargus, - perspėjo Eliotą. - Laikykis ir pats.
Buvo netikėtai smagu. Siūbuojantis tiltas suteikė kažkokį nepažįstamą jausmą. Lengvumą ir atsipalaidavimą. O ir mažyliams patiko - pasirodė, kad ir Oliveris kiek pralinksmėjo. Ir pasiryžo nueiti į kitą galą.
- Tik atsargiai, - teko to paties paprašyti ir kito sūnaus. Kiek sunerimusios akys stebėjo berniuką, bet jis šauniai pasiekė saugią vietą. - Gal geriau nereikia, - atsakė į Elioto pasiūlymą. Taip ir matė, kaip nusiverčia nuo judančio tilto.
Jeigu Oliverio pasiūlymas buvo testas Eliotui, pastarasis jį išlaikė puikiai. Švelni šypsena papuošė Dafydd veidą. Jam nepatiko, kad sūnus laksto judančiu tiltu, tačiau dvyniai vėl sutarė, o tai dabar rūpėjo labiausiai.
- Oi, tik palaukit, kol aš nulipsiu, - paprašė berniukų jų tėvas. Lėtai priėjo prie artimesnės saugios salelės ir atsidūrė priešingame tilto gale nei dvyniai. Buvo kiek baisu - jei kas nors nutiks, jis bus per toli padėti. Bet neleisti dvyniams šios pramogos negalėjo, tad teko pridurti:
- Na gerai. Eliotai, laukiu tavęs šitoje pusėje.

[Oliveris Llewellyn]

Tėtis ir toliau jį ramino. Labai norėjosi tikėti, kad tai, ką jis sako, yra tiesa. Bet kaip išdrįsti dviese pasikalbėti su Eliotu? Ir kaip pradėti tą kalbą, kai brolis vengia susidurti akis į akį? Viskas sudėtinga, bet geriau dabar apie tai negalvoti. Dabar pramogų laikas, taigi Oliveris tik linktelėjo.
Perėjęs per visą tiltą berniukas pajuto pasididžiavimą savimi. Tai buvo nelabai pažįstamas jausmas, bet nebuvo su juo juo pasidalinti: tėtis per toli, o Eliotui gali būti neįdomu. Taigi teko tylėti.
Laimei, brolis atsiliepė į netrukus pateiktą pasiūlymą. Tai buvo smagu, tad Oliveris laukė artėjančio Elioto. Neryžtingai jam nusišypsojo. Kai dvynys priėjo, Oliveris jau ruošėsi lipti atgal ant tinklo. Vis dėlto išgirdo tėčio prašymą. Jis nustebino - ant siūbuojančio tilto stovėti dar įdomiau.
- Bet, tėti! Juk praleisi puikią progą, - pabandė perkalbėti, bet tėtis jau buvo ant nejudančios konstrukcijos dalies. Gūžtelėjęs pečiais berniukas užlipo ant tilto ir atsargiai paėjo arčiau vidurio. Nors dabar niekas tilto nejudino, eiti nebuvo lengviau. Vėliau būtinai paklaus tėčio, kodėl taip yra. O dabar reikėjo išjudinti tiltą.
- Aš jau, - pranešė ir pradėjo siūbuoti konstrukciją.

[Eliotas Llewellyn]

- Bet aš noriu, kad ir tu viską veiktum, - suzyzė Eliotas. Nelabai suprato, kaip tėčiui gali pakakti to, kad jie su Oliveriu laimingi. Stovėti ir žiūrėti, kaip kiti žaidžia, labai nuobodu. Eliotas netgi nebeprašydavo įjungti futbolą.
Stengėsi negirdėti, ką tėtis kalba su broliu. Žinojo turintis tai padaryti pats. Būtinai ir padarys, kai tik ras tam progą.
- Aš atsargus! - šūktelėjo tėčiui, nors ko jau ko, o atsargumo tikrai galėtų turėti daugiau. Bet būti atsargiam labai jau nuobodu. Šis berniukas norėjo išbandyti viską, įlipti į kiekvieną plyšį. Netrukus jau buvo prie brolio, kuris dar kartą buvo teisus.
- Bet, tėti! - tuos pačius žodžius, bet gerokai labiau zyziančiu tonu sušuko Eliotas. Deja, šį kartą teko pripažinti pralaimėjimą. Gerai bent tai, kad brolis nesugalvojo atšaukti pramogos. Jis pernelyg artimas tėčiui ir nuobodokas, bet, tiesą sakant, visai šaunus.
- Bet siūbuok stipriai, - pasakė broliui Eliotas ir grįžo ant tilto. Vos išsilaikė, tad nori nenori teko griebtis už turėklo. Pasirodo buvo sunkiau nei jis tikėjosi, bet tai visai nesumažino ryžto. Berniukas drąsiai žygiavo tėčio link, tik mielai būtų judėjęs greičiau.
- Man patinka! - pareiškė būdamas maždaug per vidurį tilto. Paleido turėklą, bet teko vėl skubiai jį sučiupti. Atsidusęs traukė toliau ir galiausiai pasiekė tėtį.
 Čia geras, - pareiškė. Negalėjo apsispręsti, ar nori pramogą pakartoti, ar eiti kažkur kitur. Gal tėtis atsakys į šį klausimą? - Tikrai nenori pereiti? - ištarė žiūrėdamas į jį.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kaip galima susitvarkyti su šešiais vaikais vienu metu? Visi jie gali turėti labai skirtingų poreikių ir norų. Geras tėvas privalo į visus juos atsiliepti vienodai ir nė vieno vaiko nepalikti nuošalyje. Dafydd sunkiai sekėsi su keturiais. Tokios mintys vertė eilinį kartą įsitikinti, kad jis yra nevykėlis.
Laimei, Oliverio situacija bent jau kol kas išsisprendė. Kažin ar jis eis kalbėtis su broliu, bet sutiko su šia mintimi. Nieko nebesakė, tad galima susitelkti ties Eliotu.
- Ne visos pramogos, kuriomis užsiimate jūs, tinka man, - bandė paaiškinti. - Lygiai taip pat yra dalykų, kuriuos veikiu aš, bet jums negalima ar būtų neįdomu. Argi tu žaidi su mažųjų žaislais?
Panašu, kad dvyniai buvo nusiteikę vėl jį įkalbėti, bet šį kartą Dafydd buvo tvirtas. Labiausiai ryžtą tvirtino zyziantis Elioto tonas. Atrodė, kad jam jau laikas iš to išaugti.
- Ne šį kartą, - atsiliepė stebėdamas sūnus. Tai buvo akiai mielas vaizdas, tuo labiau, kad bent jau šią akimirką broliai sutarė puikiai.
Netrukus šilumą širdyje pakeitė nerimas. Prieš tai, kai pats buvo ant tilto, dalis minčių nukrypo į tai, kad pačiam reikia išsilaikyti. Dabar stovėjo saugiai ir su baime stebėjo dvynius.
- Nepasileisk, Eliotai! - teko vėl sudrausminti sūnų. Pasvarstė, į kurį dvynį pats būtų buvęs panašesnis, jei tik būtų turėjęs vaikystę. Spėjo, kad būtų kažkur per vidurį. Ne toks atsargus, koks yra Oliveris, bet ir ne toks nutrūktgalvis kaip Eliotas.
Pastarasis, laimei, pagaliau buvo saugioje vietoje, tad galima lengviau atsikvėpti.
- Džiaugiuosi, kad patiko, - ištarė Eliotui nutaręs nepriminti, jog dar ką tik berniukas teigė esąs per didelis šioms pramogoms. - Aš neisiu. Matau ten labai įdomias sūpynes, kurios tik ir laukia jūsų. Eikš, Oliveri, leiskimės žemyn.
Bekalbėdamas parodė rąstą, kurio galuose buvo po vietą atsisėsti. Šis daiktas puikiai tiko jau vien dėl to, kad skirtas dviems. Gal gaus pailsėti nuo atakų? Ir vis dėlto nuoširdžiai tikėjo, kad ta pramoga mažyliams patiks.

[Oliveris Llewellyn]

Tai, kad Eliotas pritarė, patiko. Bet kam taip zyzti? Galima paprašyti ir gražiau, tad nekeista, kad tėtis atsisakė. Tai Oliveriui tiko - atrodė, kad taip bus lengviau judinti tiltą. Kitaip Eliotas gali pradėti priekaištauti, kad jis per silpnas.
- Gerai, - atsakė broliui ir iš tiesų stengėsi kuo labiau įsiūbuoti tiltą. Buvo smagu, bet kartu ir kiek baisu. Vis dėlto brolis atrodė ryžtingas, tad Oliveris paslėpė baimę ir judino tiltą.
Eliotui pasiekus tėtį jo brolis lėtai nusekė iš paskos. Įtampa šiek tiek išvargino, todėl jau norėjo nulipti nuo šio tilto. Tikrai įdomu ir smagu, bet šiek tiek ir baisu. Tėčiui pasakius, kad per tiltą neis, atlėgo širdis. Bus galima ramiai nulipti žemyn.
- Man tinka, - neprieštaravo tėčio pasiūlytai pramogai ir pasiekęs saugią vietą lengviau atsikvėpė. Žvilgtelėjo į brolį - buvo smalsu, ar jis nenusivils. Galiausiai kopėtėlėmis nulipo žemyn ir patraukė prie minėtų sūpynių.
- Ateik, Eliotai, - pakvietė brolį. Šį kartą tėtis, regis, neturės būdo prisijungti.

[Eliotas Llewellyn]

Ką gi, šį kartą tėčio įkalbėti nepavyks. Vildamasis sulaukti Oliverio paramos žvilgtelėjo į jį. Šį kartą to nebuvo. Eliotas kiek nusivylė, bet nepriekaištavo. Vis dar jautėsi nesmagiai, kad anksčiau įskaudino brolį. Nebuvo tikras, ar jis tą kartą jau pamiršo.
- Bet ten dviems, - susimąstęs ištarė, kai tėtis pasiūlė dar vieną pramogą. Vis tik galvoje netrukus gimė planas, ir Eliotas gudriai šyptelėjo. Gal tėtis tikisi ramybės, bet jos tikrai negaus. - Bet gerai, - pridūrė tikėdamasis, kad tėtis balse neišgirs plano. Ir kad Oliveris jam pritars.
Kuo ramiausiai ir nekalčiausiai nusileido žemyn ir nužingsniavo prie to rąsto. Svarstė, kada geriau paaiškinti planą Oliveriui. Ko gero, padarys tą dabar. Taigi priėjo prie brolio ir tyliai jam pasakė:
- Šiek tiek pasisupkime dviese. Manau, tėtis to ir nori. Bet po to aš ateisiu pas tave, o jam teks sėsti ant kito galo. Bet pasiūlyk tu, nes jis iš manęs būtent to ir laukia. Ar sutinki?
Pakilnojęs antakius priėjo prie kito rąsto galo ir atsisėdo. Tėtis tikrai ką nors įtaria. Jis nėra kvailas. Bet nuo to tik smagiau. O dabar Eliotas atsargiai atsispyrė nuo žemės taip paskatindamas Oliverį pradėti suptis.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tiltas buvo geras pasirinkimas. Mažyliams patiko, o ir pačiam buvo smagu. Tiesa, tai buvo tiek varginanti pramoga, ir Dafydd pastebėjo, kad Oliveris nuvargo. Taigi reikėjo kažko ramesnio. Tam puikiai tiko pasiūlytos supynės, ir, laimei, dvynukai tam neprieštaravo.
- Na taip. Juk jūs esate du, - atsakė Eliotui, nors puikiai žinojo, ką jis turi omenyje. Niekaip nesugalvojo, kaip galėtų čia būti įpainiotas. Ką gi, šį kartą berniukai pažais vieni. Ties, ta Elioto šypsenėlė nepraslydo pro akis. Čia jau kažkas bus. Klausiamas žvilgsnis įsmigo į sūnų, bet jis jau skubėjo paskui brolį. Tiesą sakant, buvo smalsu, ką Eliotas sugalvojo šį kartą. Ką gi, netrukus paaiškės.
Oliveris suprato, ką čia reikia daryti, tačiau Eliotas pasirinko eiti prie brolio. Arba nežino, kad reikia sėsti kitame gale, arba šią akimirką bręsta planas.
- Eliotai, tau reikia sėsti ten, - pratarė sūnui Dafydd rodydamas į antrąją sėdynę. Galų gale berniukas taip ir padarė. Dafydd nusišypsojo. Žinoma, tokios sūpynės buvo eilinis dalykas, kurio pats vaikystėje neturėjo. Tačiau stebėti savo mažylius buvo be proto gera. Dabar netgi nebuvo labai svarbu, kad jie garantuotai kažką rezga.
Atsistojęs netoli vaikų jų tėvas švelniai šypsodamasis juos stebėjo. Vylėsi, kad planas nesusijęs su niekuo, kas gali šiuos mažylius sužeisti. Dafydd vylėsi, kad dvyniai geriau jau planuoja kažką padaryti jam, o ne elgtis neatsakingai. Jiems negali nieko atsitikti.
- Na, ar smagu? - po kurio laiko paklausė. Kol kas jokių netikėtumų, tik ar tai gerai?..

[Oliveris Llewellyn]

Patogiai įsitaisęs sūpynių sėdynėje Oliveris bandė suprasti, ar Eliotas nesugalvos atsisakyti kartu pasisupti. Jis nelabai rimtai priminė tėčiui, kad jis čia neprisijungs. Ar tai gali reikšti, kad ir brolis nesisups? Tai būtų dar skaudžiau nei neatsakytas klausimas. Šiuo atveju net tėtis nerastų paaiškinimo.
Vis dėlto Eliotas priėjo prie rąsto ir netgi prie jo. Oliveris neryžtingai žvelgė į brolį ir netrukus pradžiugo - jis turėjo planą. Ir, visų svarbiausia, į tą planą įeina ir Oliveris.
- Gerai, - ištarė berniukas, bet netrukus į galvą atėjo mintis, kaip tą planą galima patobulinti. - Ne, palauk. Geriau aš ateisiu pas tave. Jei tu nulipsi nuo sūpynių, tėtis iš karto viską supras. Jei tą padarysiu aš, jam kils klausimų. Ar tinka?
Kad ir kaip mylėjo tėtį, kurti tokius planus su Eliotu buvo tiesiog puiku. Tėtis nesupyks. Jis turbūt kaip tik apsidžiaugs, kad dvyniai bendrauja. O tai be galo džiugino Oliverį.
Netrukus Eliotas nuėjo prie kito rąsto galo, tad galima suptis. Oliveris atsispyrė nuo žemės taip priversdamas brolį atsitūpti. Tai buvo labai įdomu, be to, reikėjo komandinio darbo. Su tuo piktu Eliotu, kurį pažinojo iki ilgos kelionės į Ameriką, niekaip nebūtų to padaręs. Vadinasi, tai jau pažanga. Žinoma, neatsakytas klausimas sutrikdė ir įskaudino, bet vis tiek geriau nei anksčiau.
- Aha, - atsakė į tėčio klausimą. Jis tapo paskata pagaliau įgyvendinti užmačią, tad Oliveris klausiamai žvilgtelėjo į brolį. Pasirodė, kad jis sutinka. Nusileidęs ne atsispyrė, o atsargiai nulipo nuo sūpynių. Priėjo prie Elioto ir atsisėdo jam už nugaros.
- Tėti, tavo eilė suptis, - paragino pramogos vis dar laukiantį žmogų.

[Eliotas Llewellyn]

Tėtis ir vėl bandė išsisukti, bet šį kartą Eliotas jo neįkalbinėjo. Vis tiek jis turės pasiduoti. Jei tik Oliveris nesutrukdys. Bet jo brolis buvo įsitikinęs, kad sulauks palaikymo, taigi viskas gerai. Tėtis būtinai supsis.
Sulaukęs brolio pritarimo norėjo eiti prie kitos sėdynės, bet teko sustoti. Oliveris sugalvojo puikią idėją, kaip galima planą patobulinti. Akyse sužibo šelmiški žiburiukai, ir Eliotas nusišypsojo.
- Puiku. Tai pdar geriau, - pritarė broliui ir išsišiepė. Oliveris visia nekvailas. Kodėl jis anksčiau taip galvojo?
Jau po poros akimirkų suposi. Nutarė, kad tėtis išrinko puikią pramogą. Kurią būtinai išbandys ir pats.
- Puikus pasirinkimas! - entuziastingai atsakė į klausimą ir iš to džiaugsmo netyčia atsispyrė pernelyg stipriai. - Oi, atsiprašau, Oliveri!
Žodžiai buvo visiškai nuoširdūs, bet į juos nepateko ankstesnės skriaudos. Ir toliau galvojo, kad tas pokalbis bus tada, kai tėtis negirdės. O kol kas šiek tiek pasislinko į priekį taip priimdamas brolį sau už nugaros. Šis kiek neužtikrintai paragino tėtį, tad aiškiai reikalinga pagalba.
- Tu būtinai turi išbandyti, - labai rimtu balsu ištarė. - Tai tu pasiūlei šias sūpynes. Negali būti nesužinojęs, kas tai yra.
Stovėjo ant žemės ir laukė, kada tėtis pagaliau atsisės. Tai bus ypatingai smagu.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dvynių šnibždėjimasis tik įtikino: čia kažkas bus. Vis dėlto Dafydd tą žinojo jau senokai, tad nė nesivargino sunerimti. Jei Eliotas sugalvos ką nors pernelyg nutrūktgalviško, Oliveris jį nuramins. Šiandien turėtų išdrįsti tai padaryti. Žinoma, tas skaudulys dėl neatsakyto klausimo turbūt niekur nedingo, bet matėsi, kad berniukai bendrauja kitaip. Ir tai buvo nuostabu.
Abu mažyliai atsakė į klausimą, bet tuo atsakymu priminė, kokie yra skirtingi. Santūrus ir rimtas Oliveris bei daug emocingesnis ir triukšmingesnis Eliotas. Šie dvyniai tiesiog puikiai papildo vienas kitą. Kaip tik dėl to ir yra tokie nuostabūs. Ir dėl daugelio kitų priežasčių, žinoma.
- Ar viskas gerai?! - skubiai paklausė, kai pasirodė, kad Oliveris galėjo skaudžiai trinktelėti į žemę. Negi tai ir buvo Elioto planas?! Bet kur tada eina jo brolis?
Ir netrukus viskas paaiškėjo. Elioto veiksmas turbūt buvo netyčinis, o planas pamažu iškilo aikštėn. Dvyniai ir vėl kartu užpuolė savo tėvą. Bėda ta, kad tas tėvas šį kartą nuoširdžiai bijojo sulaužyti konstrukciją. Rąstas vis dėlto buvo medinis, o jis - suaugęs vyras.
- Ne, Oliveri, aš per sunkus, - bandė ginčytis Dafydd, bet netrukus prie brolio prisijungė ir Eliotas. - Ar jūs norite, kad aš būtinai ką nors sulaužyčiau? Juk burtus matote ir namuose, o čia negalime jų rodyti.
Vis dėlto ir pats juto, kad tie atsikalbinėjimai juokingi. Jeigu tik būtų turėjęs vaikystę, viskas būtų paprasčiau. Dabar norėjosi viską išbandyti. Ir nesvarbu, kad taisyklės sako iki dvylikos, ne iki trisdešimties metų.
- Ech, gerai, - ištarė Dafydd ir priėjo prie laisvo rąsto galo. - Bet neilgai - nenoriu, kad mane pamatytų kokie pažįstami.
Įsitaisė kiek per mažoje sėdynėje. Tai tik įrodė, kad ši pramoga ne jam. Bet nenorėjo nuvilti mažylių, tad atsargiai atsispyręs nuo žemės pradėjo suptis.