[Sakura Levins]

Ne, nenorėsiu, pagalvojo mergina. Ji tikrai nenorėjo, kad Brendanas sužinotų, kur Sakura gyvena. O jei jis mėlynakę taip įsižiūrės, kad sugalvos bastytis prie jos namų, jog ją sutiktų ir ten pamatys su Džordžu? Ne, ne, ne. Nieko panašaus tikrai nereikėjo. Dėl miesto tai nesijaudino. Niekur, apart į artimiausią parduotuvę, Sakura su Džordžu neina. Jis nenori. Ir tai, dažniausiai į tą parduotuvę ji eina viena.
- O tu skubi namo? - švelniai paklausė baltapūkė ir apdovanojo Brendaną saldžiu žvilgsniu.
Brendanas ją vėl apkabino ir mergina pasijuto kur kas geriau. Jis buvo aukštas, tad tai teikė saugumą. Ir toks šiltas, o lauke - pakankamai žvarbu. Tad buvo malonu prisiglausti.
- Na, anksčiau aš gyvenau tokioje vietoje, kurioje nebuvo dalykų, įprastų tiems, kurie nėra burtininkai. Ir tai tikrai ne Kiauliasodis, - nusijuokė. - Ten nekvepėjo net ir mūsų, burtininkų, kasdienybe. Įsivaizduok mišką. O už miško - pievą. Tyrą tyrą orą. Ryte čiulbančius paukščius. Ir gaivią rasą, kai eini basom kojom per žolę.
Ji užsimerkė. Nors priešais atsivėrė gražus vaizdas, tačiau Sakura mintimis nusikėlė į vaikystės namus. Bet užteks. Užteks Brendanui tiek informacijos. Jam nereikia žinoti, kaip Sakura žuvaudavo arba medžiodavo triušius maistui.
- Mes viską pasigamindavome patys, - dar nusprendė pridurti. - Turiu omeny net tokius dalykus kaip knygos ir pagalvės, - nusišypsojo. - O kaip atsidūriau Londone, tebūnie paslaptis.
Tada ji pagalvojo apie tai, jog įvardino skaičių. Šešeri metai. Ir pasakė, kad mokėsi Hogvartse. Šiek tiek sunerimo. Galėjo galvą guldyti, jog Brendanas manė, kad Sakura yra vyresnė. Ji tikrai šį vakarą tokia atrodė. O jeigu dabar jis paklaus, kiek jai metų? Reiks meluoti, kad atvykau į mokyklą septintame, na, arba šeštame kurse.
Dar į galvą toptelėjo mintis, jog vis dėlto Hogvartse kažkaip gali išeiti kalba apie Sakurą su Auriu arba su Juzefu. Mažai šansų, bet yra tikimybės. Kurių galų ji pasakojo apie pievą? Bet ji norėjo. Norėjo jam tai papasakoti. Tiesą pasakius, tai buvo pirmas kartas, kuomet Sakura visai nepažįstamam vyrukui prasitarė apie pievą. Nes Brendanas buvo pirmas burtininkas, kuris ją štai taip užkalbino. Visi kiti buvo tie, kurie nėra burtininkai. O gal buvo ir magų. Tik tuomet jie vienas apie kitą to nežinojo. Nes pasitaikydavo tokių, su kuriais Sakura pabendraudavo vos vieną vakarą.

[Brendanas OConnor]

Įdomus tai buvo vakaras. Brendanas jau baigė pamiršti, kad viskas prasidėjo nuo spektaklio. Būtinai padėkos Graham'ui už rekomendaciją, bet ar nebus taip, kad ta padėka bus už visai ką kita? Profesorius nežymiai šyptelėjo. Jam šis vakaras patiko vis labiau ir labiau.
- Oi ne, aš visai niekur neskubu, - nuoširdžiai atsakė. Nenorėjo griauti tos ramios ir malonios atmosferos, bet vis dėlto pridūrė: - Tik man dėl tavęs neramu. Kad koks kvailys nesugadintų nuotaikos gražiai merginai.
Netrukus Sakura pradėjo pasakoti, o tai, pasirodo, buvo labai įdomu. Brendanas klausėsi ir mintimis tarsi pats atsidūrė tokioje pievoje. Ten gyvenimas turbūt buvo lėtesnis ir ramesnis. Ne toks, kokį mėgo draugų kompanijas ir nuotykius mėgstantis vyras, tačiau vis tiek įdomu.
- O pašaliniams galima pamatyti tą... pievą? - merginai baigus pasakoti paklausė. Norėjo paklausti ir priežasčių, kodėl jie gyvena ten, tačiau susilaikė. Ką gali žinoti, gal Sakura pamanys, kad jis laiko ją kokia bename. Pagalvojęs apie savo tėvų namus vos nenusipurtė. Laimei, lyg ir pavyko iš ten ištrūkti.
- O tai kaip jūs... - pradėjo dar vieną klausimą. Net nežinojo, ko labiausiai nori paklausti. Įdomu buvo viskas. - Nori pasakyti, kad niekas iš jūsų... Šeimos ar ko niekada neatsidurdavo mieste? Kaip tai įmanoma?
Laisva ranka nubraukė nuo Sakuros veido plaukus. Dabar ji atrodė tokia graži ir nekalta. Šmėstelėjo mintis ją pabučiuoti, bet Brendanas skubiai nuvijo ją šalin. Tikrai negriaus tokios akimirkos, ypač kai kažkur egzistuoja pavydus jos buvusysis.

[Sakura Levins]

Brendanas spinduliavo iš savęs tarsi ramumą. Su juo būdama mergina jautėsi jaukiai. Po viso to, ką tenka patirti su Džordžu, toks bendravimas - tikrai atgaiva.
Tiesa, šis vyrukas baltapūkei pasirodė kiek banalokas. Komplimentas apie akis, o dabar, regis, Brendanas buvo susitelkęs šimtu procentų ties Sakuros saugumu, nors jie susipažino tik šį vakarą. Juk be Brendano pagalbos ji grįžta namo kasdien. Aišku, jis nežino. Jis nežino, kad ji grįžta pas tą, kuris skambina.
Tačiau tai buvo malonu. Tas dėmesys. Juk jis paglostytų kiekvienos merginos širdį, ar ne?
- Nesugadins, - nusišypsojo dvidešimtmetė. - Pašaliniams? Ne, negalima. Tai viena iš priežasčių, kodėl pievoje taip ramu ir... saugu.
Taip, po viso to, ką Sakura dabar jau žino, pieva pasirodė esanti ne tokia saugi vieta, kaip kad ji galvojo.
- O jeigu ten įleistų pašalinius, tuomet ten daug kas nebetektų prasmės. Tai nebebūtų pieva.
Apie tai, kad vis dėlto į pievą galima atsivesti savo mylimąjį, su kuriuo gyvensi visą savo likusį gyvenimą, Sakura nutarė nutylėti. Tikriausiai ir taip Brendanui viskas skamba keistai. Po tokio pareiškimo dar ims ir... pabėgs?
- Neatsidurdavome, - nusijuokė. - Iš tiesų žmogui miestas nėra reikalingas. Šiaip jau visko, ko reikia gyvenimui, žmogus gali gauti iš gamtos, - šypsojosi. - Žinau, kaip tai keistai skamba. Patikėk, kaip man buvo keista atvykus į Londoną. Tačiau prie patogumų greitai priprantama.
Taip, ji jau nebesusimedžiotų triušio. Jau nebegalėtų vaikščioti basom per sniegą.
- Bet nekalbėkim tik apie mane. Papasakok, o kaip tu? Kokiuose tu namuose užaugai? - paklausė norėdama palaikyti pokalbį.

[Brendanas OConnor]

Kažkas atrodė ne taip. Brendanas juste juto, kad Sakura kažką slepia, bet neketino gilintis. Neapsisunkins laiko, kuris turi būti pramoga. Jeigu jai nereikia pagalbos, jis per prievartą negrūs.
- Jeigu apsigalvosi, pasakyk, - visiškai ką tik priimtam sprendimui priešingus žodžius ištarė vyras. Nusišypsojo merginai, bet daugiau nieko apie tai nesakė.
Ta "pieva" irgi atrodė kaip kažkokia nesąmonė. Ar gali būti, kad Sakura ją išsigalvoja? O jeigu taip, kodėl? Negi tik bando nukreipti pokalbį nuo to buvusio? Nebent tai ne buvęs staiga toptelėjo mintis, ir Brendanas, savo nuostabai, pajuto nusmelkiant pavydą.
- Vis tiek būtų įdomu tai pamatyti, - ištarė O'Connor. Atidžiai stebėjo tą nekaltą veidą ir galiausiai pasilenkęs pakštelėjo į lūpas.
- Atsiprašau, - atsitraukęs ištarė, nors žinojo visai to nesigailintis. Kažkaip labai jau bučinys čia tiko. Dabar abiem rankomis suėmė atramą ir įsispoksojo į miestą. Gal be reikalo atėjo į tokią romantišką vietą? Negi kažkas gali čia būti? Žinoma, Bretas paprašytas priluptų tą buvusįjį. Jeigu tik jis tikrai buvęs. Bet...
Mintis nutraukė klausimas, ir Brendanas susiraukė. O'Connor šeimos namai - ne tai, apie ką nori kalbėti su gražia mergina, kurią ką tik pabučiavai.
- Aš... - nutęsė. - Esu vyriausias šeimoje. Su broliais ir seserimis sutariame gerai, - apie Bretą ir jo dukterį nutarė patylėti. Ir taip turbūt yra kiek vyresnis už Sakurą, nereikia jos gąsdinti. - Bet... Na, mano šeima nėra... Mano namai nėra tokie, apie kuriuos yra ką šnekėti, - šiaip ne taip užbaigė. Kur dingo visas lengvumas? Brendanas vėl pažvelgė į Sakurą. Norėjo apkabinti ir taip sugrąžinti tą laisvumą, kurį kažkas sugriovė. Bučinys? Galbūt. Bet kaip tik jo Brendanas gailėjosi mažiausiai.

[Sakura Levins]

Sakura galvojo apie pievą, o tada Brendanas pakštelėjo jai į lūpas. Buvo gera pajusti jį arti. Nuo jo sklido maloni šiluma. Dvidešimtmetė pasijuto visai ne taip, kaip su Džordžu. Ne, Sakura nebenorėjo bučiuoti Džordžo, nes tuomet mintyse kildavo vaizdiniai, kaip jis ją skriaudžia. Be to, Džordžas švelnus buvo tik draugystės pradžioje ir tai neilgai. Dabar jie išvis nesibučiuodavo.
Brendanas šiek tiek papasakojo apie savo šeimą, tačiau neatrodė, jog jam tai daryti buvo labai lengva. Tokiais atvejais Sakura ir nekamantinėdavo. Buvo smalsu, kiek vyrukas turi brolių ir seserų, tačiau Levins neketino to klausti. Galbūt apie tai kalba išeis vakaro eigoje.
- Tai puiku, kad gerai sutari, - vietoj krūvos ant liežuvio kabančių klausimų pasakė baltapūkė.
Tada kaire ranka apglėbė Brendano liemenį, o dešinę ranką uždėjo jam ant skruosto. Švelniai palenkė jo veidą žemyn ir Brendaną pabučiavo. Tik ne taip, kaip prieš tai padarė jis, o žymiai stipriau ir ilgiau.
- Galbūt jau eikime kažkur į miestą? - atsišliejusi nuo Brendano nekaltai paklausė Sakura.

[Brendanas OConnor]

Susitikimas ir pagrindinė jo herojė vis labiau domino. Jau beveik pamiršo, kad viskas prasidėjo nuo Graham pasiūlymo apsilankyti spektaklyje. Tiesą sakant, spektaklis, prasidėjęs prie gėlių prekybvietės, buvo žymiai įdomesnis.
Laimei, Sakura nepradėjo priekaištauti dėl bučinio. Atsiprašinėti dėl kažko, dėl ko visai nei esi, nei jautiesi kaltas, tiesiog pernelyg beprasmiška. Į žodžius tik linktelėjo, tačiau netrukus visas mintis nutraukė dar vienas bučinys. Šį kartą inicijuotas Sakuros ir visai kitoks. Gerokai ryžtingesnis ir, ko gero, geresnis. Gal anas išties yra jos buvusysis? kažkur sušmėžavo mintis.
Sakurai atsitraukus Brendanas nusišypsojo. Dabar bendrauti niekas neturėtų trukdyti, o tai buvo visų svarbiausia. Neketino daryti nieko, kam pirmą kartą matoma mergina galėtų priekaištauti. Bet štai kažko išgerti tikrai neatsisakys.
- Žinoma, - pritarė Brendanas stebėdamas šviesiaplaukės veidą. Ji tikrai buvo daili, nors ir buvo smalsu, kaip atrodytų be viso šito makiažo. Paėmęs merginos ranką dar žvilgtelėjo į miestą ir daugiau nieko nepasakęs nužingsniavo iki laiptų. Lėtai jais leisdamasis pradėjo kažką plepėti, ir netrukus abu paliko observatoriją.