[Liucija Andersson]

 Po londoniečių kojomis driekėsi šimtus kilometrų besitęsiantys požemiai. Vieni juos vadino katakombomis, kiti - tuneliais. Mitais ir legendomis apipinti tamsūs koridoriai baugino ne vieną adrenalino ieškantį paauglį. Jie buvo tokie įvairūs, kad sunku apibendrinti, mat kiekvieno kampelio dar niekas nebuvo ištyrinėjęs, nors Magijos Ministerija teigė kitaip. Jie taip pat teigė, kad išnaikino visas vampyrų irštvas ir kitas magiškąsias būtybes. Teigė, bet ar gi tai buvo tiesa?
Liucija raktu atrakino aprūdijusius vartus ir, įžiebusi lazdelę, ėmė leistis žemyn. Aptrupėję siauri laiptai buvo tikras išbandymas, mat ministrė nenorėjo nusisukti sprando besivaikydama nugirstą legendą. Esą prieš kelias dešimtis metų čia įkalinta alchemikė. Žinoma, jei tai tiesa, iš moterėlės tebus žiurkių apgraužti kauliukai likę, bet Liuciją labiau domino užrašai. Kurie, beje, galėjo potencialiai ten būti, Be to, kas gi nenorėtų įkišti snapo į šiurpiąsias Londono katakombas? Na, gerai, oficialiai tai buvo "Londono požeminiai tuneliai", bet tas pavadinimas net pačiai Ministerijos galvai atrodė nuobodokas.
 Nusileidusi laiptais žemyn, baltaplaukė susiraukė nuo bjauraus bei drėgno kvapo. Pamojavusi lazdele ir pranaikinusi nuo lubų kabojusius voratinklius, moteris išsitraukė žemėlapį. Labai oficialiai paprašytą iš archyvų ir labai neoficialiai iš Ministerijos išneštą. Išblukęs rašalas nelabai ką ir padėjo, bet, susiradusi savo įėjimą, ministrė žinojo, kur link jai reikia sukti.
 Kelias tuneliais buvo itin nuobodus. Jie buvo apgriuvę, šlapi, dvokė pelėsiu ir vietomis net šilti, kas tą dvoką tik pablogindavo.
 Galiausiai, net kerai rodė magijos likučius. Stovėdama priešais nieko neypatingą sieną, Liucija atsitraukė ir kerais ją išsprogdino.

[Sylvia Sinéad Ósullivan]

Alisa... Išsausėjusios lūpos bandė sudėti žodį, bet vardas nuskambėjo tik mintyse. It durklo dūris pervėrė širdį. Dar vienas košmaras, mintyse besisukantys prisiminimai, baimė, pyktis, kerštas...
 Amžinas miegas.
 Kiek praėjo metų? Nežinia. Iš pradžių kūnas vis dar sekė dieną ir naktį, tačiau galiausiai Sylvia pasidavė. Ji užmerkė akis.
 Tamsa varė iš proto. Daug labiau nei alkis, kuris varstė ne tik skrandį, bet ir kaulus. Kai net apkramtytos rankos nepadėjo.
 Tamsa varė iš proto. O gal tai tebuvo vienintelis prieglobstis? Pasaulis be jos toliau sukasi, juda į priekį. Ar pakilti iš tamsos? Atsimerkti...
 Sprogimas sudrebino grindis ir tamsą prapjovė šviesa. Sylvia nejudėjo. Neturėjo tam jėgų. Jau nežinia kiek laiko gulėjo ant purvinos žemės sapnuodama tą patį košmarą vėl ir vėl. Žalsvos akys lėtai atsimerkė.
 Ir tada kraujo kvapas trenkė kaip kūjis. Sukaupusi paskutines jėgas, Sinéad apsivertė ir atsisėdo. Alkio skausmas darėsi nepakeliamas. Pažvelgus į savo rankas, net protas prašviesėjo - sausgyslės ir kaulai buvo iššokę, tarsi ji nebūtų nė kąsnio neturėjus metų metus. Nors taip ir turbūt buvo.
 Vis dėl to, šviežio kraujo kvapas niekur nedingo ir, sukaupusi paskutines jėgas, Sylvia šoko ant savo gelbėtojos.

[Liucija Andersson]

 Sprogimo sukeltos dulkės privertė Liuciją stipriai užsimerkti ir prisidengti nosį rankove. Jau įsivaizdavo, kokia ji pilkut pilkutėlė nuo galvos iki kojų. Ir kodėl apie tai nepagalvojo? Vienas Viešpats težinojo.
 Kadangi tuneliuose oras ne itin judėjo, dulkės itin lėtai keliavo grindų link. Liucija tikėjosi, kad sprogimas nesunaikino to, kas viduje. Tai yra, tikėjosi, kad alchemikės palaikai su jos užrašais vis dar ten bus. Kaip kokia mumija katakombose. Vien mintis apie lavoną ir potencialų poreikį jį liesti privertė ministrę nusipurtyti.
 Deja, panašu, kad lavono nebuvo. Ar bent jau tas lavonas sugalvojo judėti. Dulkėms pakankamai nusėdus, Liucija pamatė rudaplaukę. Perbalusi kaip pati mirtis ir liesa kaip skeletas, ji atsimerkė ir moterų žvilgsniai susitiko. Šiurpas perėjo baltplaukės nugara. Kažkas buvo negerai. Labai negerai.
 Lavonas, tai yra rudaplaukė, su neįtikėtinu grakštumu liuoktelėjo pirmyn. Jei ne akmenukas, pasimaišęs po ministrės koja, ši nebūtų nuvirtusi ir taip išsigelbėjusi.
 Skaudžiai nusileidusi ant purvinų bei sienos likučiais nuklotų grindų, Liucija atsipeikėjo iš siaubo sąstingio. Nukreipusi lazdelę į ne itin ryškiai matomą būtybę, sušuko:
-Immobulus!

[Sylvia Sinéad Ósullivan]

 Kraujo kvapas atbukino visus pojūčius. Staiga kūno nebeskaudėjo, o energijos likučiai užsiplieskė kaip anglys užpylus benzino. Buvo tik vienas tikslas - jos baltaplaukė gelbėtoja. Jei dar sugebėtų mąstyti logiškai, Sylvia būtų mieliau jai padėkojus ir nukūrus tuneliais ieškoti išėjimo į miestą. Tai neturėtų būti sunku žinant, kokia jautri jos uoslė buvo išalkus.
 Deja, deja. Kraujo troškulys pavertė ją ne kuo daugiau nei eiliniu žvėrimi, priversdamas pamiršti, kas ji yra. Atimdamas paskutines jos asmenybės daleles. Neliko nieko, tik raudonio troškimas.
 Tačiau, regis, paslaptingoji baltaplaukė buvo ne iš kelmo spirta, mat Sylvia ne itin gracingai tėškėsi į sieną. Regis, net girdėjo kokį kaulelį trakštelint, bet adrenalinas ir troškulys neleido pajausti skausmo. Ne, dabar buvo medžioklės metas. Žaizdas bus galima išsilaižyti vėliau.
 Pasinaudodama naujai užplūdusia energijas, Sinéad pakilo nuo grindų, ant kurios besimėtantys aštrūs akmenys taip nepatogiai dūrė. Žinoma, ji nepastebėjo, kad dėl tų pačių akmenų jos nugara dabar jau irgi puošėsi raudoniu, kurio ji taip norėjo.
 Nespėjus žengti pirmo žingsnio ant žemės nukritusios baltaplaukės link, į Sylvia pataikė kerai. Burtažodis buvo negirdėtas, tačiau moters kūnas iškart sustingo, it būtų laikomas vietoje nematomos jėgos. Tuo pačiu ir rudaplaukę jos adrenalino sužadinta energija pradėjo apleisti.
 Ji buvo pavargus. Po šitiek metų miego, ji vis dar buvo pavargus. Jeigu kerai jos nebūtų laikę, Sinéad būtų susmukusi ant grindų.

[Liucija Andersson]

 Gulėti ant aštrių akmenų ir dulkių nebuvo itin patogu. Norėjosi atsikelti ir nusipurtyti it kokiam šlapiam šuniui, bet siaubas laikė Liuciją vietoje. Rankoje drebanti lazdelė (ar tai jos ranka drebėjo šitaip?) užgeso, tad kosėdama moteris ištarė burtažodį jai užžiebti.
 Priešais ją, kerų laikoma vietoje, buvo... Būtybė. Pabaisa, kuri atrodė pabėgusi iš Aušvitco. Įdubę skruostai ir akys, pelenų pilkumo oda ir ryškios žalsvai pilkšvos akys, pilnos gyvybės, kuri taip nederėjo su būtybės išvaizda.
 Tamsiai rudi plaukai, susivėlę ir nugulėti, išsidraikę dengė moters pečius. Taip, net ir skeletiškai atrodanti ji vis tiek buvo moteris. Jos rankos pirštai, ištiesti baltaplaukės link, sustingę kabojo ore.
 Galiausiai Liucija atsipeikėjo. Vampyrė. Prakeikta alchemikė buvo vampyrė, tik jokie šaltiniai to fakto neminėjo. Kiek laiko ji čia prabuvo? Atsargiai atsistojusi, ministrė nusivalė dulkes nuo savęs ir nusipurtė. Ji per plauką išvengė mirties, kurios tikrai nesitikėjo sutikti šiuose požemiuose.
 Išsitraukusi lapelį, ant jo kerais užrašė savo adresą. Kai vampyrė pasimaitins ir atgaus protą, galbūt užsuks. O kodėl ne? Juk tai ji, Liucija, ją išgelbėjo iš katakombų. Na, bent jau taip mąstė ministrė. Atsargiai įdėjusi lapelį į kelnių kišenę, baltaplaukė apsisuko ir greitu žingsniu išsinešdino iš tunelių.
 Nujautė, kad kerai ilgam alchemikės Sylvios Sinéad Ósullivan nesulaikys.

[Sylvia Sinéad Ósullivan]

 Kraujo troškulys degino gerklę ir viską buvo apėmusi žvėriška medžioklės manija. Sylvia net nelabai matė baltaplaukę, kuri gulėjo ant grindų priešais ją. Ne, viską užvaldęs buvo kraujo, šviežio kraujo kvapas. Jis it kokia antklodė uždengė akis, ausis ir kūną, palikdamas gyvūliškus instinkstus. Medžioti, plėšyti, ryti...
 Taip, to ji norėtų dabar.
 Atsipeikėjus šiek tiek, Sylvia pastebėjo, kad baltaplaukės nebebuvo. Tik šiek tiek kraujo ten, kur ji buvo nukritusi. Kerai, kurie trenkė į krūtinę kaip akmuo, pamažėle pradėjo ją paleisti. Iš pradžių Sinéad galėjo pajudinti savo pirštų galiukus, tada jau visą ranką ir galiausiai, žengti tris žingsnius į priekį prieš nugriūnant.
 Lyžtelėjusi akmenį su baltaplaukės kraujo lašeliais, Sylvia iš malonumo net užsimerkė. Ji buvo pasiruošusi padaryti viską, kad rastų tą paslaptingąją moterį.
 Tačiau pirma, keturiomis ropodama per tunelius, Sylvia vijosi kitą kvapą. Silpnesnį, purvinesnį, senesnį.
 Benamio kvapą.
 Vyras net nespėjo riktelėti, kai iš jo gerklės paplūdęs kraujas pavertė bet kokius skleidžiamus garsus gargaliavimu. Iš malonumo net atsidususi Sylvia numetė vyro kūną. Jautėsi žymiai geriau, nors šioks toks alkis vis dar badė šonus. Nusivaliusi kraują nuo lūpų, ji atsistojo ir apsidairė. Nežinojo, kur ji yra, tačiau sekdama savo pačios kvapą grįžo atgal į savo kalėjimą.
 Rudaplaukė greitai rado savo užrašus. Nuvaliusi dulkes nuo odinio viršelio, ji šyptelėjo. Dabar jau buvo aiškiau, kodėl paslaptingoji baltaplaukė ją išlaisvino. Tikrai ne iš geros širdies. Čiuptelėjusi už kažko, kas nepatogiai kampu spaudė kelnių kišenėje, Sinéad išsitraukė kortelę su adresu.
 Ką gi, medžioklė tęsiasi.

[Brett OConnor]

Kodėl taip šalta?! Kodėl prakeiktas Londonas negali... Na, pavyzdžiui pasidaryti šildomų šaligatvių? Tada gyvenimas pasidarytų žymiai gražesnis, ir apie Sautendą iš viso būtų galima pamiršti. Taip, šildomi šaligatviai buvo puiki mintis. Ko gero, reikia parašyti Londono merui ir pasiūlyti tokią idėją. Argi Bretas ne genijus? Toks šaunus ir žavus jaunikaitis, pasiūlęs tokią nuostabią idėją. Jeigu visokie Sautendo fabrikų ir panašių nesąmonių savininkai nebūtų tokie kvaili, suprastų, kad šis dailus vyrukas puikiai atliktų bet kokį darbą. Bent jau iki to laiko, kol kokiam suerzinusiam kolegai išmuštų visus dantis.
Deja, dabar jis trynėsi Londone, nes Kaede, matote, pamiršo kažką nusipirkti Hogvartsui. Neką geresnė už tą prakeiktą Atheną! Nė nenupirkęs to kažkokio magiško daikčiuko, o nė neprisiminė, ko ten tiksliai reikia, geidžiamiausias Britanijos bomžas pasijuto nuoširdžiai sušalęs. Taigi reikėjo susirasti geriausią vietą apšilti. Geriausią iš tų, kurios nekainuoja, žinoma, mat šio žavaus rudaplaukio kišenėje mėtėsi vos du knutai.
Vartai. Staiga prieš akis išdygo kažkokie vartai. Tai sudomino, ir Bretas priėjo arčiau. Stumtelėjo, ir jie atsidarė. Tai dar labiau sudomino - gal ten, kad ir ką tas "ten" galėtų reikšti - bus šilčiau? Taigi žavusis vyrukas nuskubėjo žemyn ir nė nesusimąstė, kad čia yra ne taip jau ir šilta.

[Sylvia Sinéad Ósullivan]

 Atėjo šalčiai. Žmonės, apsirišę šalikais ir susisiautę į storus paltus skubėjo Londono gatvėmis. Sylviai patiko stebėti žmones. Tarsi galėtų dar prisiminti, ką reiškia tokiu būti.
 Praėjusios savaitės elgėsi su ja gerai. Vis nukneckinus tai kokį benamį nuo kampo ji ne tik tvarkė miesto gatves, bet ir jautėsi geriau. Ir atrodė žymiai geriau. Žinoma, moteris vis dar atrodė šiek tiek per liesa, bet į jos veidą grįžo nemirtingas grožis, o žalsvos akys nebe taip godžiai sekė žmonių šešėlius.
 Požemius ji ir apsitvarkė. Vietą, kuri turėjo būti jos kapas, rudaplaukė apvalė ir įsirengė šiokį tokį guolį. Gražiai akimis pamirksėjusi dar ir ,,įtikino" krautuvėlės savininką ,,padovanoti" jai keletą alchemijai skirtų žaisliukų. Į baltaplaukės paliktą adresą ji kol kas dar nedrįso eiti. Žinojo, kad tokia ragana, sugebėjusi ją rasti ir išvaduoti, turėjo būti tikrai išskirtinė, o net lazdelės neturinti Ósullivan nedrįso jai rodytis. Ypač po to, kai vos neperkando moteriškei gerklės.
 Ką gi, po dar vieno savo apsilankymo Londono pakampėse ir pasmaguriavimo eiliniais narkomanais, it šiek tiek apdujusi, Sylvia keliavo požemiais namo. Užkliuvo tik lengvas vėjelis, mat kažkas paliko pravirus vartus. Susidomėjusi, alchemikė pauostinėjo orą. Žmogus. Ir jis čia buvo visai neseniai.
 Vyriškį ji rado greitai. Atsirėmusi į sieną, šyptelėjo ir tarė:
-Negi negirdėjai vietinių legendų apie vampyrus ir pedofilus? Nors turbūt tavo amžiaus berniukui pastarųjų saugotis nebereikia.

[Brett OConnor]

Na, nebuvo čia taip jau šilta. Akivaizdu, kad apie šildomas grindis žiopliai dar nepagalvojo. Gal visai verta Bretui pačiam tuo užsiimti? Užsidirbtų pinigų ir galėtų pagaliau nešdintis iš tėvų namų, jeigu tą lūšną galima taip pavadinti. Kita vertus, šis žavus jaunuolis dirbti ir stengtis būtų tingėjęs. Ne, geriau jau širsti ant viso pasaulio ir kaltinti visus kitus, kad negauna valgyti. Ak taip. Štai ko dabar norėjosi labiausiai. Kokio gero kiaulienos kepsnio su nuostabiai paskrudintomis bulvėmis. Iš kur Bretas žinojo tokias gėrybes, sunku pasakyti - O'Connor namuose Sautende tokių skanėstų nerasta.
Po kiek laiko sustojo ir nutarė pagaliau apsižvalgyti kur atsidūręs. Bet nespėjo to padaryti - kažkas prakalbo. Net pašokęs iš netikėtumo geidžiamiausias Britanijos bomžas akimis susirado jauną panelę. Gražią panelę. Bėda ta, kad jau daugiau nei metus laiko tokios žavios būtybės jo nebedomino. Plepėti nemėgstantis vyrukas iš viso nebeįsivaizdavo, ką reikia veikti su gražuolėmis.
Nieko neatsakė šiai netikėtai atsiradusiai panelei. Kažkas jos išvaizdoje kėlė nejaukumo jausmą, tad Bretas kiek atsitraukė nuo jos. Akių nenuleido, tačiau stengėsi įkyriai nespoksoti.
- Ar pati būsi vampyrė, ar pedofilė? - galiausiai ištarė stengdamasis kandžiu tonu nuslėpti nerimą.

[Sylvia Sinéad Ósullivan]

 Vyriškis atrodė neblogai - žymiai geriau už benamius, kuriais Sylviai teko pastaruoju metu misti. Pakreipusi galvą, moteris šyptelėjo.
-Galbūt. Spręsk pats.
 Vis dar besišypsodama, rudaplaukė žengė arčiau nepažįstamojo. Jo akyse atsispindėjo nerimas, jį galėjai beveik pajausti savo kaulais.
 Sinéad jau buvo pamiršusi, kokie įdomūs padarai yra žmonės. Matyt metų metai praleisti požemiuose turbūt ją veikė labiau nei ji galvojo. Buvo smagu su jais pažaisti. Jų baimė ir nerimas, tokie, kokių Sylvia nebuvo jautusi jau daugiau nei pusę amžiaus, buvo tarsi medus, pagardinantis orą ir suteikiantis patiekalui pikantišką skonį.
 Vyriškio, žinoma, ji neplanavo suvalgyti. Ne, ne, ne... Nežinia nuo ko besiblaivantis benamis buvo gana. Kad ir kokia amžinai alkana ji jautėsi, Sylvia žinojo, kad daugiau nenori.
-Ką čia veiki?-susidomėjusi paklausė ir žengė dar vieną žingsnį arčiau nepažįstamojo rudaplaukė. Išties, jai buvo įdomu, ką toks nebenamiškai atrodantis padaras čia veikia. Galbūt ieško nuotykių? Ramaus kampo pasiilsėti ar užsiimti nelegaliom veiklom?
 Na, tai nebuvo itin svarbu. Dabar ji galėjo su juo pažaisti ir nusibodus numesti į kampą.
 Prieš akis sušmėžavo sesers veidas.
-Beatrice...-iškvėpdama tyliai sušnabždėjo Sinéad. Pirmą kartą į galvą šovė mintis, kad jos sesuo galbūt gyva. Susenus ir vos krutanti, bet gyva. Tačiau kodėl ją Sylvia prisiminė būtent dabar?
 

[Brett OConnor]

Šypsena išgąsdino dar labiau. Tikrai nebūtų pagalvojęs, kad paties šypsena galėtų sukelti baimę kokiai nors gražuolei. Tikrai ne - jis buvo itin žavus jaunikaitis, o štai ši panelė keistai baugino. Kita vertus, jeigu ji tikrai būtų vienas iš dviejų paminėtų padarų, taip atvirai neprisipažintų. Vadinasi, galima šiek tiek nurimti. Bet kodėl ji eina artyn? Sudominau susiprato Bretas, tačiau dar kiek atsitraukė. Buvo apmaudu, kad akivaizdžiai susidomėjusi panelė pasitaikė tada, kai jam to nebereikėjo.
- Aš... - pabandė atsakyti į klausimą. Tiksliau, prisiminti, kas jį čia atvijo. Sudrebėjęs iš šalčio prisiminė. - Lauke šalta.
Pabandė atsitraukti dar toliau, tačiau nugara pajuto sieną. Mintyse nusikeikęs nusuko akis, kai išgirdo vardą. Nutaręs, kad ir ši panelė būtinai nori susipažinti vardais, tyliai sudejavo. Nebe tie laikai, kai toks atviras pasiūlymas suartėti sudomintų. Buvo tiesiog velniškai apmaudu.
- Bretas, - burbtelėjo ir toliau spoksodamas į žemę. Nežinojo, ar verta toliau tęsti pažintį, jeigu ji niekur nenuves. Gal jau eiti sau? - Malonu susipažinti, - atsargiai pratarė ir pradėjo lėtai slinkti į šoną. Tiesą sakant, atrodė, kad šita panelė prieš pusantrų metų nebūtų taip jau labai sudominusi.

[Sylvia Sinéad Ósullivan]

 Sesers veidas niekaip nedingo prieš akis. Tarsi kas širdį nudiegė - bloga nuojauta, kad jos jis nebesutiksianti. Tačiau kodėl dabar? Kas tokio iššaukė šiuos skaudžius prisiminimus? Kodėl būtent dabar ji turėjosi prisiminti šeimą, kuri mano, kad ji negyva?
-Aš ne Beatrice,-it negyvu balsu pratarė Sylvia vyriškiui prisistačius.-Sylvia. Jei tau šalta, galiu nuvest kur šilčiau.
 Moters akyse žybtelėjo nieko gero nežadančios liepsnelės. Taip, ji jį paklaidins požemiuose, o tada žiūrės, kaip šis jaunuolis blaškosi, nerasdamas išėjimo. Puikus būdas praleisti lėtai einantį laiką iki kitos medžioklės. O gal galiausiai ji išalks ir vis dėlto nuspręs pasigardžiuoti kažkuo švaresniu ir ne tokiu užterštu nelegaliomis medžiagomis. Kas ten ją supaisys...
-Pažįsti kokią nors Beatrice gal?-norėdama palaikyti šokį tokį pokalbį pratarė ji. Jai buvo nei šilta nei šaltą, ką Bretas pažįsta, tačiau jei jau pratarė sesers vardą, turėjo kažkaip prisidengti savo užpakalį ir apie tai pasukti kalbą. Gal kokia buvusi jos draugė ta Beatrice. Bretui tikrai to nereikia žinoti.
 Tačiau vampyrė vis dar buvo susimąsčiusi. Kodėl? Prisiminimus kaip šis dažniausiai iššaukdavo kvapas. Ar ji prisimena savo sesers kvapą? Sylvia žvilgtelėjo į Bretą ir atsiduso. Uostinėti jo visai nenorėjo. Bent jau kol kas.
 
 

[Brett OConnor]

Keista panelė. Kam prisistatyti vienu vardu, o paskui pareikšti, kad jos vardas ne toks? Skambėjo kažkaip absurdiškai. O gal viskas buvo keista tik dėl to, kad panelės Breto nebetraukė? Gal vis tik verta pabandyti susidomėti iš naujo?
- Na, aš tai Bretas, - gūžtelėjo pečiais. Ar buvo verta eiti ten, kur šilčiau? Tai turbūt priklausė nuo to, ką ji siūlė. Ir galbūt reikėtų iš karto pasakyti, kad jam gali, hm... nepasisekti? Į pasiūlymą tik linktelėjo, o apie nesėkmės tikimybę vis dėlto nutylėjo. Gal kai pasidarys itin šilta, viskas bus gerai, ir geidžiamiausias Britanijos bomžas sugrįš į senas vėžes.
Klausimas dar labiau sutrikdė. Negi šita panelė skaičiuoja, kiek žavus jaunikaitis turėjo draugių? Skambėjo labai absurdiškai, tuo labiau, kad dažnu atveju net neapsikeisdavo vardais. Ir bent jau paskutiniu metu su jokia Beatrice nesusipažino.
- Gal ir teko kada susidurti, - burbtelėjo. Ir pagalvojo apie prieš daugiau nei dešimtmetį mirusią močiutę. Bet kuo ji čia galėtų būti dėta? Ne, čia kažkokia nesąmonė. Kita vertus, visas šitas susitikimas buvo kažkokia nesąmonė, tad tokios sąsajos jau neturėjo stebinti. - Mano močiutė buvo Beatrice. Bet ji jau seniai mirusi, - pridūrė ir žengė arčiau gražuolės. - Eime kur šilčiau? - priminė jis.

[Sylvia Sinéad Ósullivan]

 Vyriškis akivaizdžiai jautėsi nepatogiai. Taip yra, kad žmonės, kartu evoliucionavę su vampyrais išsivystė gerą nuojautą, kada toks padaras stovi priešais juos. Gerai buvo tas, kad šiuolaikiniai žmonės buvo taip atitrūkę nuo savosios prigimtinės nuojautos, kad visiškai jos nepaisė ir jiems apdumti akis buvo lengva kaip iš vaiko atimti saldainį.
-Močiutė?-išgirdus apie Breto šeimą Sylvios balsas net pakilo. Taip, pagal savo amžių ji jau močiutė. Ar gali būti..? Ar gali būti, kad Bretas - Beatrice anūkas ir jo kvapas priminė jai seserį?
 Akimirką moters veidas nusidažė primityvaus siaubo atspalviu, kai supranti, kad tau jau tuoj ne vidurio amžiaus krizė, o viso amžiaus krizė ant nosies. Tačiau rudaplaukė greitai pasipuošė šypsena.
-Žinoma, eime kur šilčiau. Sek paskui mane,-lyg niekur nieko numetusi, ji apsisuko ir patraukė gilyn į požemius. Taip, ji žino šiltą vietelę ar dvi, nors jos kaulai šalčio nepaisė jau keletą dešimtmečių.
 Tuneliai kraipėsi kairėn, dešinėn ir jų nežinančiam padarui tai būtų tikras labirintas. Tačiaau Sylvia irgi nemelavo - darėsi šilčiau. Tačiau tuneliai taip pat darėsi ir siauresni. Galiausiai, neiškentusi, Sinéad prirėmė Bretą prie sienos ir pasislinko arčiau, norėdama geriau jį užuosti.
 Taip, Beatrice. Tą vos juntamą panašumą ji rado. Taip pat ir burtininkijos tvaiką.
-Tu tikrai Beatrice anūkas...-tyliai prabilo ji, vis dar būdama nepatogiai arti Breto.-Pasakyk, ar ji dar gyva? Ar Beatrice gyva?-Sylvios balsas pagyvėjo ir kaukė, kurią ji dėvėjo, dingo. Liko tik gyvuliška neviltis, spaudžianti moterį.

[Brett OConnor]

Šita panelė stebino vis labiau. Dabar kažkodėl susidomėjo jo močiute, kuri, jeigu tik būtų gyva, ir pačiai tiktų į močiutes. Koks vis dėlto skirtumas? Norėjo to ir paklausti, bet susilaikė. Nutarė, kad yra būdų pažintį tęsti įdomiau negu plepant apie jo močiutę. Na, Bretas ją mylėjo, bet kam dabar tiek galvoti?
Netrukus suprato nusivylęs - nors panelėmis tiesiogiai nebesidomėjo, tikėjosi, kad vesdama jį ten, kur bus šilčiau, gražuolė paims už rankos. Bet ne - teko tiesiog sekti iš paskos ir dar bandyti įsiminti kelią. Netrukus tokia viltis išnyko, tad geidžiamiausias Britanijos bomžas slapta vylėsi, kad panelė vėliau neprieštaraus išvesti jo atgal į lauką. Kita vertus, ji čia vis tiek negyvena, tad kai keliaus namo, vis tiek išlįs į gatvę. Bet ką ji čia iš viso veikia? Jau norėjo to ir paklausti, bet panelė, regis, norėjo pagyvinti pažintį čia ir dabar. Bretas itin "žaviai" nusišypsojo ir meldėsi, kad tik jam pavyktų. Kol panelė neatsitraukė, apkabino ją abiem rankomis ir pažvelgė į akis. Kadangi čia nebuvo visai šviesu, keistos akys turbūt jam tik pasivaideno. Taigi "žavioji" šypsena dar labiau paplatėjo.
- Juk sakiau - ji seniai mirusi, - maloniu balsu pratarė vyrukas. - O tu nemelavai - čia tikrai šilčiau, - pridūrė ir dar kartą nusišypsojo.