[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Mažas ir kuklus butukas buvo įsitaisęs viename iš eilinių daugiaaukščių šiauriniame Londono rajone. Juodos šarvuotos durys su numeriu 78 slėpė siaurą koridorių, iškabinėtą įvairiomis fotografijomis, savaime suprantama, darytomis paties Sigurdo. Tačiau nė vienoje iš jų nesimatė Deoiridh - tik audringo vandenyno, atšiaurių uolų ir klykiančių žuvėdrų atvaizdai, primenantys gimtąją Islandiją.
Perėjus šviesiai pilka spalva išdažytą koridorių su sienoje paslėpta spinta, erdvė atsivėrė į paprastą virtuvę ir poilsio kampelį. Čia plačius, į vakarų pusę atsiveriančius langus dengė ilgos užuolaidos, sukurdamos šiokį tokį klaustrofobiškumo pojūtį. Tuo tarpu vieną palangę buvo apgyvendinęs ištvermingas kaktusas, liūdnai žvelgiantis į mašinomis užstatytą kiemą. O kambario kampe sunkiai dūsavo nutrinta odinė sofa, šalia kurios stovėjo terariumas varlėms ir knygų lentyna.
Pasukus į kairę šviesiai mėlynų spalvų pilname miegamajame pavargusio žmogaus kantriai laukė plati lova. Drauge su lova laukė ir spinta, kurios dugne giliai nukišta gulėjo šachmatų lenta, kadaise gauta kaip Kalėdų dovana. Šalia siauro veidrodžio esančios durys vedė į vonios kambarį su dušu ir kitais įprastais šiai patalpai atributais. Miegamasis taip turėjo ir balkoną - ankštą bei neįstiklintą, bet visgi balkoną.
Visame bute vyravo maloni vėsa bei švara; tačiau ne dėl to, kad šeimininkas buvo tvarkingas - viskas, kas mėtydavosi ne vietoje, buvo metama į spintą ar slepiama spintelėse.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh panikavo. Laikas, kada mažas padariūkštis atsiras šiame pasaulyje, nenumaldomai artėjo, o ji vis dar neįsivaizdavo, ką reikės daryti po to. Geriausias variantas, žinoma, būtų jį tiesiog palikti gatvėje. Bet ar ryšis tai padaryti? Viskas buvo labai sudėtinga, ir nori nenori mintys vis dažniau pradėdavo suktis apie Sigurdą. Žmogų, kuriuo ji gali pasitikėti. Ar galėjo? Kaip jis reaguotų, jeigu sužinotų? Ar tai, kad ji jam yra mirusi, yra tiesa?
Galų gale ji ryžosi. Reikėjo vykti į Londoną ir tikėtis, kad islandas bus ten. Deoiridh lyg ir prisiminė, kur Sigurdas gyvena, tad netrukus pasiekė reikiamą namą. Tereikėjo iš giliausių atminties kodų ištraukti buto numerį.
Ko gero, padėjo tik tai, kad mergina jau dvi savaites nieko nevartojo. Pagaliau prisivertė nedaryti nieko, kas dar labiau pakenks joje esančiam mažyliui, kuris tikriausiai ir taip jau baigia nusigaluoti. Tai, tiesa, nebūtų labai blogai. Vis dėlto prieš šią kelionę išgėrė porą alaus. Tai padėjo įgauti drąsos, tačiau neapkvaitino tiek, kad galva suktųsi.
Šiaip ne taip prisiminusi reikiamą numerį Deoiridh pakilo liftu ir išsivertė į laiptinę. Staiga sukilo gyvenime nejusta panika: atrodė, kad Sigurdas išmes ją pro langą, kad papjaus, kad… Tai taip išgąsdino, kad škotė, regis, visai prarado protą. Visai susipainiojusi ir pamiršusi, kurių durų jai reikia, priėjo prie artimiausių ir galingai į jas įsirėžė.
- Sigurdai! Sigurdai! - kelis kartus garsiai suklykė ji ir pačiupo už rankenos. Kaip beprotė pradėjo tąsyti duris ir nė nesuvokė, ar jos atsidarė, ar ne. Jautėsi labai blogai, ir vienintelis žmogus, kuris galėtų padėti, buvo paauglystės laikų draugas ir pirmoji (ir, ko gero vienintelė) meilė.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Šiltas bei tylus ankstyvo rugsėjo savaitgalio vakaras jau nešė Sigurdą į sapnų karalystę. Jis tikėjosi bent kiek panaktinėti, tačiau net nesulaukus devynių miegas merkė pavargusias akis. Galbūt tai buvo senatvės pranašas? Vienaip ar kitaip, vaikinas troško pailsėti po sunkios darbo savaitės Hogvartse ir pasiruošti ateinančiai. O kur dar kelionės oru, kurioms reikėdavo šiek tiek daugiau susikaupimo. Be to, kiekvieną kartą jis iš Londono patekdavo į Kiauliasodį, nemaloniai primenantį tam tikrą gyvenimo dalį. Bet ko nepadarysi dėl ramaus savaitgalio bute, o ne mokinių prigrūstoje pilyje.
Vis dėlto kuo toliau, tuo labiau islandas pradėjo įtikėti, kad vis labiau įstringa esamame darbe lyg kokioje klampioje pelkėje - kuo ilgiau joje užsibūni, tuo sunkiau tampa išlįsti. Nelinksmos mintys apie tamsius liūnus ir juose skęstantį save pagaliau jį užliūliavo.
Deja, neramus miegas ilgai netruko - jautrias ausis pasiekė prislopinti šaukšmai, bet pernelyg neaiškūs, kad būtų galima kažką suprasti. Kas ten vyksta? Dūsaudamas atsisėdo, suvokdamas, jog šią akimirką niekaip nepavyks užmigti - reikės išsiaiškinti, kas dedasi laiptinėje. Tai buvo palyginti tylus daugiabutis, kuriame daugiausiai gyveno šeimos, tad darėsi gana smalsu, kas taip triukšmauja. O kai sužinos, pasirūpins, kad elgtųsi kur kas padoriau.
Sigurdas nušlepseno durų link. Pro akutę nieko nepamatė, išskyrus šviesą, užliejusią keturioliktąjį aukštą. Pro lūpas išsprūdo dar vienas atodūsis darant duris bei iškišant galvą į laiptinę:
-Ei, ar galima tyl... - žvilgsnis ūmai užkliuvo už praeities vaiduoklio, kuris nežinia kokiais keliais atsidūrė čia. Akys neiššoko iš orbitų, tačiau pastebimai padidėjo išvydus Deoiridh, stovinčią prie kaimyninių durų ir beatodairiškai spaudžiančią rankeną. Ką ji čia veikia? Nors jau buvo aišku, kad mergina atsivilko pas jį. Kur gi daugiau. Kažkur giliai giliai sujudo nuoskauda, išlindo prisiminimai apie praeitas Kalėdas. Randai sieloje išlieka amžinybę, tad nenuostabu, kad veide akimirką švystelėjo susierzinimo bei sutrikimo kupina išraiška. – Kodėl atėjai? Ko... – burnoje ūmai užstrigo žodžiai tik dabar pastebėjus išsipūtusį škotės pilvą. Sekundę Sigurdas tiesiog spoksojo, kol susitvardė – per tą laiką galvoje praskriejo tūkstančiai minčių ir milijonai klausimų, susiformavo dvi priešingos stovyklos, palaikančios (arba ne) Deoiridh bei įvyko pirmas kruvinas mūšis. Negi... Norimas užduoti klausimas niekaip nesimezgė, tarsi kažkas būtų nupjovęs svarbų kelią tarp smegenų ir burnos. Lūpos prasivėrė, bet tik tam, kad išleistų keistą garsą, primenantį leisgyvį mašinos variklį.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Ar gali būti, kad jis neateis ir neišgelbės? Situacija buvo beviltiška, tad labiausiai norėjosi klykti. Kad tą darė jau kurį laiką, nė nesusivokė. Deoiridh jautėsi palikta likimo valiai, nuskriausta ir visiškai sugniuždyta. Matthew ją paliko. Dabar akivaizdžiai paliko ir paskutinis turėtas artimas žmogus.
Žinoma, ji ir pati prie to prisidėjo - tą pavyko suvokti net ir dabar. Deja, nuo to nebuvo smagiau, mat galvoje sukosi mintys tik apie tai, kad teks pačiai galvoti, ką daryti su tuo kažkada į pasaulį ateisiančiu padaru. Ak, ar gali kas nors pasakyti, ką jai daryti?..
- Sigurdai! - spėjo dar kartą suklykti ji, kai kažkas prakalbo. Beveik pašokusi iš išgąsčio netruko apsidžiaugti: islandas pas ją atėjo, jis vis dar yra tas pats žmogus, kuriuo galima pasitik… Bet ką vis dėlto jis veikė kitame bute? Prieš akimirką Deoiridh nebuvo tikra, kad plėšo reikiamas duris, tačiau dabar nė kiek tuo neabejojo. Tai, kad Sigurdas iškišo galvą iš kito buto, galėjo reikšti tik viena - jis turi kitą. Apkvaitintos smegenėlės įteigė šią “tiesą”, tad Deoiridh suprato: be reikalo čia atėjo, reikia eiti sau ir nustoti trypti savigarbę.
Paleidusi duris ir pabandžiusi žengti tolyn iš karto susvirduliavo, kojos pradėjo virpėti. Viena buvo aišku - bandydama kažkur eiti ji kuo gražiausiai išsitėkš ant žemės. O tada skaudės. Turint omenyje, kad ir taip jau kurį laiką skaudėjo širdį, dar ir fizinio skausmo reikėjo mažiausiai. Taigi Deoiridh atsisuko į tą pusę, iš kurios kiek anksčiau atsklido balsas. Jau nesuvokė, kad tai ne tos pačios durys, kurias ji taip atkakliai tampė. Taigi pamiršo ir prielaidą, kad Sigurdas turi kitą.
- Padėk man, - vos girdimai sumurmėjo škotė atsargiai žengdama reikalingų durų link. Sugebėjo atsiremti į sieną šalia jų ir pakėlė maldaujantį žvilgsnį į tą, kuris vis dar buvo vienintelis patikimas žmogus pasaulyje.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Taip, į buto duris beldėsi ji. Akys neapgavo, nors balsas ir išvaizda neabejotinai buvo pasikeitę. Ir ne tik tai - greičiausiai visas merginos gyvenimas riedėjo bedugnėn, todėl ir atėjo pas Sigurdą, tarsi žmogų, kuris visada lauks Deoiridh, atmindamas šviesias draugystės dienas. Tačiau tarp pastarųjų ir dabarties buvo įsiterpęs bjaurios jos poelgių pasėkmės, vainikuotos susitikimu per Kalėdas. To islandas nepamiršo, net jei būtų troškęs visa širdimi - rodės, kad anuomet išgirsti žodžiai įsirėžė sielon kaip randai. Pastarieji akyse kūrė priešišką žvilgsnį, nė sekundei nenukrypstantį nuo lėtai besiartinančios škotės. Svirduliuojanti kelionė vaikino link nejučia sukėlė kažkokį silpną gailesčio jausmą, bet jis pasipiktinęs tai užgniaužė. Vienaip ar kitaip, kadaise švelnūs veido bruožai tapo atstumiančiais ir vis didėjančiais regėjimo lauke - tai paskatino žengti žingsnį atgal bei tvirčiau suspausti rankeną. Negi jis bijo? Ne, nosį pasiekė ir ypatingas aromatas, kurį dažnas pavadintų tiesiog benamio smarve. Tad vos tik Deoiridh liovėsi mažinti atstumą, buvo galima lengviau atsipūsti, nors dabar buvo ganėtinai sunku kvėpuoti baisiausiai nesusiraukiant.
Įspraustas į šią padėtį, šviesiaplaukis ėmė klausti savęs, kodėl iki šiol neuždarė durų? Ji vėl pradėtų šaukti ir baladotis, tik šįkart žinotų, kur gyvenu. Tuomet beliktų iškviesti policiją ir... Planą bekurpiančias mintis ūmai nutraukė susidūrę žvilgsniai - jo ledinis bei jos maldaujantis. Pastarasis maždaug atskleidė, kokioje besperadiškumo stadijoje yra mergina, tačiau tai nebesuvirpino širdies stygų. Sigurdas suirzęs ranka persibraukė susivėlusius plaukus, it geisdamas sustabdyti laiką - mąstymui ir tinkamų sprendimų priėmimui jo visada buvo per mažai. Atsidusęs atsimerkė, įsispoksojo į nosies linkį ir burbtelėjo:
-Kodėl turėčiau padėti? Be to, turi savo draugelius, jau nekalbant apie Matthew... Tavo globėjas tikrai turėtų tavimi pasirūpinti. - griežtai prabilo islandas, iš akių besipilant begaliniam skausmui, susikaupusiam per devynis mėnesius. - Pati sakei, aš tau tesu lavonas, tad ir liksiu toks. - Trumputė tyla sukūrė užuominą į nebylų „nebent“, bet buvo nupūsta kitų žodžių. - Einu vėl pasikasti. - pridūrė, iš lėto užverdamas duris.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Gyvenimas nelepino. Deoiridh niekada nesijautė nuoširdžiai laiminga. Nebent tada, kai pasiryžo vystyti nedrąsią draugystę su Sigurdu. Ta mintis buvo skaudi, ir akyse sužibo ašaros. Škotė puikiai žinojo pati viską sugriovusi. Ir vis dėlto ji tikėjosi, kad islandas atleis ir priims ją į savo gyvenimą. Jai nereikėjo, kad Sigurdas priimtų juos. Ne, tas padariūkštis niekam nebuvo reikalingas, taip pat ir būsimai motinai.
Deja, nepanašu, kad vaikinas būtų nusiteikęs atleisti. O ar jis galėjo tai padaryti, kai ji, Deoiridh, taip ir neatsiprašė? Turbūt reikėjo tą padaryti, bet užuomina apie Matthew prislėgė dar labiau. Vos prieš porą savaičių jis išmetė iš namų. Dabar atstūmė ir Sigurdas. Visai neliko ką daryti, nebent visais įmanomais (ir neįmanomais) būdais melsti atleidimo.
- Nesi man lavonas, - šiaip ne taip išgergždė mergina ir vėl pakėlė akis. Spėjo pamatyti, kad vienintelis patikimas šio pasaulio žmogus baigia nuo jos pasislėpti. Sukaupusi jėgas žengė iš paskos ir atsitrenkusi į duris įvirto į vidų. Iš karto išsitiesė ant grindų. Ir, maža to, gerokai prisitrenkė.
Galiausiai ašaros įveikė Deoiridh - ji pradėjo kūkčioti. Neįsivaizdavo, kaip pasakyti Sigurdui, kad gailisi visko, kas atsitiko po to, kai jie grįžo iš kelionės. Jos elgesys nebuvo pateisinamas, tad ar įmanoma viską sutvarkyti?
- Atleisk man… - vos girdimai sumurmėjo vis dar gulėdama ant žemės. Nenorėjo pažvelgti draugui į akis, tačiau nuoširdžiai tikėjosi išgirsti iš jo bent vieną malonų žodį. - Niekam nesu reikalinga, taip pat ir Matthew. Draugai manęs išsižadėjo, aš nieko neturiu, - netikėtai pridūrė. Nežinia, ko tikėjosi atskleisdama šiek tiek daugiau. Bet ką gali žinoti - galbūt Sigurdas dar kartą parodys esąs vienintelis geras žmogus šiame pasaulyje ir jos pasigailės…

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Sigurdas jau tikėjosi išsisukti iš šios sunkios situacijos tiesiog užverdamas duris, bet paskutinę akimirką pro jas įvirto Deoiridh ir tėškėsi ant grindų. Jis vos spėjo suvaldyti instinktą pulti prie jos bei įsitikinti, ar viskas gerai. Nors ką čia tikrinti: savaime suprantama, kad abu buvo gana toli nuo tokio apibūdinimo, kurį nežinia kada ar pasieks. Todėl vaikinas pasiliko stovėti, vis dar atidžiai stebėdamas merginą. Ko ji dar prisigalvos?
O tuo tarpu mintyse jis agresyviai ginčijosi su savimi, svarstydamas, kaip elgtis su prieškambaryje gulinčiu žmogumi, kuris neseniai pradėjo kūkčioti. Tai itin trukdė susikaupti, labiau nei pats islandas norėjo pripažinti. Laikas nepastebimai slinko, tirpdydamas kantrybę, tad jis sunkiai atsidusęs klestelėjo žemėn. Kodėl iš viso turėjau atidaryti duris? Galėjau apsiversti ant kito šono ir miegoti toliau. Taip besvarstant netikėtai ausis pasiekė kažkoks garsas, lyg šnabždami atleidimo prašantys žodžiai. Susidomėjęs palinko priekin, bet vietoje dar vieno atsiprašymo išgirdo trumpą pasakojimą apie apverktiną škotės padėtį. Sigurdas tylėdamas išklausė apgailėtiną šniurkščiojimą ir paskandino pirštus susivėlusiuose plaukuose. Ar jis galėjo pataisyti šią situaciją, palengvinti merginos gyvenimą? Ta...ne. Negalėjo, nors būtų užverstas tūkstančiais atsiprašymų ar nugramzdintas ašarų jūroje. Per daug skausmo, per daug žeidžiančių žodžių, kad būtų galima sugrįžti atgal. Tačiau taip kalbėjo protas, o ne širdis. Pastaroji ragino atleisti, nepaisant randų, tebevagojančių sielą, kiek pakeitusių jo asmenybę. Užmiršti? Neįmanoma. Todėl vaikinas šią akimirką nesiėmė jokių veiksmų, tarsi bėgantis laikas galėtų išspręsti kirbančią problemą. Maloniai gaubianti prieblanda nuasmenino kūną, gulintį šalia, bet tai nė kiek nepadėjo priimti svarbų sprendimą.
-Miau? - ūmai pasigirdo kažkur netoliese. Netrukus koją pakuteno švelnus kailis - tai Eskja, kuri tyliai atitipeno artyn. Paglostęs katę jis vėl pasinėrė į apmąstymų pasaulį, nepamatydamas grakštaus katės silueto, besiartinančio prie Deoiridh.
-Kodėl tikiesi, kad pamiršiu viską? - nelauktai prabilo islandas, trokšdamas viską užbaigti vienu ypu. Balsas buvo nuspalvintas metalinėmis gaidelėmis, po savimi saugančiomis sužeistą sielą. Kiek gi dar galima laukti, slapstytis po įvairiomis prasmėmis, spėlioti neištartus žodžius iš akių?

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Situacija buvo visiškai be išeities. Tiesiog neliko ką daryti. Sigurdui nė neprašnekus Deoiridh suprato, kad jis iš jos gyvenimo dingo. Kaip visai neseniai tą padarė ir Matthew. Galbūt kažkokiu vilties spindulėliu galėjo tapti Dori, tačiau ji vis dar mokėsi Hogvartse. Kaip ji, Deoiridh, sugebėjo šitaip nusiristi? Ir, svarbiausia, kodėl? Kokia buvo viso to priežastis? Nerūpestingi metai su krūva draugų? Vakarėliai ir smagūs pasibuvimai su draugais, vaikinais ir netgi nepažįstamais prašalaičiais? Argi buvo verta? Prarasti vienintelį tikrą draugą, kuris…
Tos minties geriau buvo neužbaigti. Iš dalies Deoiridh žinojo, kodėl viskas nutiko būtent taip. Taip, Sigurdas buvo tikrai geras žmogus. Jis ja rūpintųsi, pasitikėtų ir galbūt netgi mylėtų. Bet jaunai merginai reikėjo… nuotykių, ir tie nuotykiai nebuvo blaškymasis po Meksiką ar, tuo labiau, žurnalistės darbas. Būtent to islandas jai ir nesuteikė. Dabar tai atrodė labai kvaila - per norą patirti kažką daugiau ji labai stipriai nudegė.
Kažkas lyg ir sumiauksėjo, bet to mergina nepaisė. Neįsivaizdavo, ar Sigurdas gali turėti katę, bet o koks dabar skirtumas? Dabartinės užduotys buvo visai kitos. Reikėjo susigrąžinti senąjį gyvenimą. Bėda ta, kad jos viduje augantis padariūkštis tam labai stipriai trukdė. Nekenčiu. Nekenčiu! NEKENČIU!!! aidėjo mintyse. Kam emocija buvo skirta, pasakyti sunku. Galbūt dar negimusiam vaikui. Galbūt šiai situacijai ar netgi sau pačiai. Šiaip ar taip, Deoiridh būtų daug ką atidavusi, kad dabar gyvenimas būtų kitoks.
- Aš… - bandė kažką pasakyti. Tik kaip dabar pasiteisinti, jeigu nesugeba net išstovėti ant kojų? Negali net pažvelgti į akis ir žmoniškai atsiprašyti. - Aš gailiuosi to, kas nutiko, - galiausiai išspaudė, nors nuo to nepasidarė lengviau. Akivaizdu, kad to neužtenka. Čia turėjo būti daug daugiau žodžių, paaiškinančių viską. Bet jeigu ji pasakys, kad praėjusio susitikimo metu buvo apgirtusi, ar tai bent kiek pateisins jos elgesį ir žodžius?
- Atsiprašau… - vėl sumurmėjo. Ašarų upelis sustiprėjo, tačiau išlieti skausmo ir kaltės nesisekė. Kaip visai neseniai ji sakė Dori, vilties nebėra. Gyvenimas žlugo.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Nutraukus sunkią, su Žemės svoriu besilyginančią tylą, Sigurdui nepalengvėjo. Našta išliko tokia pati, tarsi jis net nebūtų prabilęs ir visos pastangos pakeisti situaciją į vieną ar kitą pusę būtų nuėjusios veltui. Šis jausmas sustiprėjo merginai niekaip nereaguojant į klausimą. Negi ji visai nesiklausė? Islandas nesirengė dar kartą aušinti burnos, bet netrukus paaiškėjo, kad ir neprireiks - ištrūkęs vienas vienintelis žodis reiškė lėtai vyniojamą mintį. Ar jis turės pakankamai kantrybės, kad sulauktų sakinio galo? Galbūt. O dabar tiesiog užsimerkė, jog pasiruoštų galimam atsakymui. Pastarasis po kelių sekundžių nuaidėjo siauru koridoriumi, amžiams įsiskverbė į tamsius jo plyšius - ši paprasta vieta jau niekada nebus tokia pati. Ji suvokia savo kaltę… Logiškai bandė galvoti vaikinas, pamažu prarasdamas kūno kontrolę - iš širdies tarsi krioklys besiliejantys jausmai grasino pasiglemžti blaivų protą. Ir kurgi dingo neapykanta pasauliui, o visų pirma pačiai Deoiridh, kuri įstūmė jį į šį klaikų gyvenimo etapą? Ne, ji niekur nepranyko - būtent toji emocija vedė šaltai apskaičiuojantį protą.
Galvos odą nutvilkė skausmas, pirštams pešant plaukus - ausis pasiekė dar vienas apgailėtinas žodis. Kantrybės taurė tuoj išseks. Kas bus toliau, Sigurdas nežinojo, bet buvo tikras, kad reikia žutbūt nutraukti begalinius ašarų upelius, kol juose dar nepaskendo.
-Atsiprašymai nepadės atitaisyti klaidų. - tyliai iškošė, atkakliai spoksodamas į pilką spintos rankeną. Nė nedrįso pasukti akių merginos pusėn, mat jautė - visas susikurtas abejingo žmogaus įvaizdis subyrės į šipulius. - Lygiai taip pat kaip ir ašaros. Imkis kažko, kas iš tiesų pataisytų situaciją. Bet visų pirma, tiesiai šviesiai pasakyk, ko tu iš manęs nori. Kokios pagalbos prašai?
Nutilęs šviesiaplaukis giliai atsiduso - kol kas susitvarkė su kūną virpinančia įtampa. Kol kas. Kai koją vėl pakuteno švelnus katės kailis, šįkart jis užsikėlė Eskją sau ant kelių. Vylėsi, kad jos buvimas šalia padės susidėlioti šėlstančias mintis. Deja, nuo gyvūno sklido ne itin malonus kvapas, kuris priminė…
-Eskja! Kiek kartų tau sakiau nesiglaustyti prie svetimų žmonių? Dabar tu visa smirdi… - suburbėjo vaikinas, tebelaikydamas glėbyje katę. Puikiai žinojo, kad tai galėjo išgirsti ir škotė, bet ką jau padarysi.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Ar Sigurdas dar čia? Ar girdėjo apgailėtiną bandymą… Padaryti ką? Deoiridh ir pati nežinojo. Atsiprašyti, paaiškinti situaciją, susigrąžinti draugą? Galbūt. Bet viena buvo aišku - jai reikėjo pagalbos, kurią galėjo suteikti tik šis žmogus.
Kuris pagaliau prabilo. Mergina įsidrąsino atsisukti į jį ir pakelti akis. Pasiruošė bet kokiai reakcijai, bet, pasirodo, ne tokiai, kokios sulaukė. Iš Sigurdo pusės atsklindantis šaltis, abejingumas ar kad ir kas tai buvom, išgąsdino. Taip, dabar jau tikrai viskas baigta. Reikėjo griebtis kito metodo, ir Deoiridh sugalvojo, ko gero, ne patį tinkamiausią - pyktį.
- Aš bent bandau atitaisyti, - pratarė. - O tu aiškiai parodai, kiek kada nors buvau svarbi, jeigu menkiausias slystelėjimas yra įžeidimas. Praleisti laiką atskirai nebuvo tik mano sprendimas! Numetei mane ir dingai. Nusiritau ten, kur esu dabar, tik iš nevilties!
Balsas darėsi vis garsesnis ir garsesnis. Vis dėlto Deoiridh juto, kad tas pyktis tėra apsimestinis. Vidus tiesiog ūžė nuo visai kitokios emocijos, bet jos Sigurdui parodyti nenorėjo. Tik jau ne dabar, kai jis atgailos ir atsiprašymo nenorėjo priimti.
- Norėjau pagalbos išlipti iš duobės, į kurią įslydau, - pasistengusi nutaisyti abejingą balsą atsakė į klausimą. Žinojo, kad jeigu Sigurdas sutiktų priimti ją atgal į savo gyvenimą, bet paprašytų atsikratyti vaiko, ji tą pačią minutę numestų naujagimį nuo aukščiausio Britanijos pastato stogo. Tiesą sakant, buvo beveik tikra, kad tą padarys net jei islandas ją atstums. - Norėjau vilties, kad gyvenime ne viskas prarasta. Akivaizdu, kad klydau. Nemanau, kad daugiau pasimatysime.
Buvo smalsu, ką Sigurdas atsakys į atsisveikinimą. Bet tam, kad jis atrodytų tikresnis, reikėjo atsistoti ir išeiti. Tai buvo labai sunki užduotis, mat mergina iš viso vos begalėjo pajudėti. Tiesą sakant, nustebo, kad sugebėjo atsidurti čia, šiame daugiabutyje.
Garsiai pūkšdama ir dūsaudama mergina lėtai stojosi. Girdėjo, kad Sigurdas kažką sako, bet nesuprato, kas tai. Tikėtina, kad kalbėjo su ja, bet dabar reikėjo atsistoti ir išeiti. Tiksliau, apsimesti, kad išeina, ir viltis Sigurdo prašymo sustoti ir pasikalbėti.
Pagaliau pavyko išsitiesti stačiomis, tačiau teko įsitverti sieną. Kažkas pasikeitė. Kažkas joje pasikeitė. Iš pradžių niekaip nesuprato, kas vyksta, bet galiausiai suvokimas atėjo. Ne. Tik ne dabar… praskriejo mintis galvoje.
- Ne. Ne, ne, ne ne! - netyčia balsu pratarė Deoiridh ir atsirėmusi į sieną pažvelgė į Sigurdą. Nežinia, kiek vaikinai supranta apie tokius dalykus, tad dėl visa ko pridūrė: - Aš… Tai vyksta. Jis… ateina.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Bežvaigždė tamsiai mėlyno šilko skraistė dengė naktinį Londono dangų. Ant papilkėjusio stalo gulėjo atplėštas vokas su kvietimu dėstyti Hogvartse. Pergamentas gulėjo numestas bet kaip, tarsi adresatą būtų nudeginęs prisilietimas prie laiško. Tiesą sakant, jo gavėjas tą akimirką spoksojo į dailias išraitytas raides it į prakeiksmą. Sigurdas negalėjo patikėti, kad vieną gražią vasaros dieną, greičiausiai apimtas žvėriškos nostalgijos, nusiuntė prašymą Škotijos šiaurėn. Atsisakyti profesoriaus vietos? Tai atrodė geriausia išeitis, nors pasirodytų lyg nesuaugęs suaugusysis. Kita vertus, jis toks ir buvo.
Gyventi susikurtose iliuzijose bei praeities atodūsiuose - tą islandas mokėjo geriausiai. Ir niekaip negalėjo pakeisti. Gal todėl sugrįžimas į jaunystės laikus primenančią vietą, tikriausiai padės atrasti bent vieną stabilią mintį ar jausmą nepilnaverčio gyvenimo vandenyne.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Jeigu žalieji būtų sužinoję, kiek popieriaus Deoiridh suplėšė ir sudegino, tikriausiai prikaltų ją prie kryžiaus. Bet nebuvo ką daryti. Reikėjo pasikalbėti su Sigurdu. Ne tam, kad kažką iš jo gautų. Joks normalus žmogus nepriimtų tokios kaip ji. Sigurdas vertas daug geresnės. Galbūt ką nors jau ir susirado. Ne. Buvo paprasčiausiai smalsu, kaip jam sekasi, ką jis veikia. Kiauliasodyje rasti nepavyko, bet tai, žinoma, nebuvo įrodymas, kad jis nebedirba mokykloje. O gal niekada ir nedirbo? Grįžusi į Didžiąją Britaniją Deoiridh bandė suvokti, kas iš senojo gyvenimo buvo tiesa, o kas - tik jos apsvaigusios smegeninės išmonės. Na, Sigurdas tikrai egzistavo (šiaip ar taip, būtent jo bute ji pradėjo gimdyti), bet štai ar jis dirbo Hogvartse, Deoiridh nebebuvo tokia tikra. Keisčiau buvo tai, kad spėjamas vaiko tėvas ten dirba.
Ar Hogvartse, ar ne, bet Sigurdas turėtų dirbti. Taigi ilgokai kaupusi drąsą Deoiridh nutarė į jo butą nueiti šeštadienį. Ilgokai nepavyko jo rasti, tačiau vieną vakarą pagaliau atrado reikiamą namą. Dar prieš dingdama buvo užsirašiusi buto numerį, tad jeigu islandas neišsikraustė, turėtų pavykti. Bet atidėjo vizitą kitai dienai - namą pavyko rasti gal vienuoliktą valandą vakaro.
Ir štai saulėtą kovo antros pusės šeštadienį (o juk jai ką tik suėjo jau dvidešimt penkeri!) dar kartą atėjo prie reikiamo namo. Ilgokai stovėjo laiptinės apačioje ir bandė save įtikinti, kad dabar trauktis būtų kvaila. Jau apie Matthew nieko neišsiaiškino, tad bent jau čia reikia sėkmės. Taigi įkalbėjo kojas nužingsniuoti iki lifto, o pirštui griežtai liepė paspausti reikiamus mygtukus.
Ir štai - jauna moteris stovėjo prie durų, ant kurių kabėjo skaičius 78. Tereikėjo liepti rankai pakilti ir porą kartų kaukštelėti į tas duris. Arba paspausti skambutį. Bet kažkodėl galūnė atsisakė tą padaryti. Galiausiai Deoiridh dešine ranka suėmė kairiąją, ją pakėlė ir paspaudė ausiai nemalonų garsą išskleidusį mygtuką.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Spragt, spragt, spragt - girdėjosi kompiuterinės pelės kankinimas. Tai buvo vienintelis garsas bute, išskyrus sieninį laikrodį, rodantį po pirmos penkiolika. Sigurdas niekaip negalėjo išsirinkti iš dviejų varlių nuotraukų - kurią gi išrinkti kalendoriaus kūrimui? Tai buvo vienas iš naujausių islando projektų, kuriais jam teko užsiimti nuo rudens. Šio darbo metu ne kartą klausė savęs, kodėl metuose tiek mažai mėnesių - išrinkti dvylika geriausių žaliaodžių (ir ne tik) pasirodė neįtikėtinai sunku. Praeitą vasarą praleidęs įvairiuose pasaulio kampeliuose netikėtai sugrįžo prie apleistos fotografijos. Pastaroji nuvedė prie egzotiškų varlių rūšių, kurių ne viena turėjo puikuotis būsimame kalendoriuje.
Vaikinas nusižiovavo - vėl sapnavo košmarą, kuris nedavė ramybės pusę nakties. Sapne buvo atsidūręs praeities Hogvartse, kur lyg paklaikęs ieškojo kažkokio dalyko, bijodamas išgirsti į pamoką kviečiantį varpą. Deja, viskas pasibaigdavo kraupiais varpo dūžiais . Tuomet Sigurdas pabusdavo, mintyse neramų dūžių aidą.
Islandas pakilo, pasirąžė ir nušlepsėjo darytis arbatos. Tačiau pusiaukelėje ausis pasiekė įkyrus durų skambutis. Kas čia? Jis nieko nelaukė ir neturėjo draugų, kurie apsilankytų nepranešę iš anksto. Apie kolegas iš Hogvartso nebuvo verta net užsiminti. Taigi, šviesiaplaukis pasuko į koridorių, spėliodamas, kas galėtų laukti už durų. Suktelėjęs užraktą ir nulenkęs rankeną žemyn žvilgtelėjo į laiptinę.
Akys tą pačią akimirką užkliuvo už žmogaus... Tiesą sakant, Sigurdas pamanė, kad sapnuoja. Veidas iškilo iš atminties gelmių ir susiliejo su dabartiniu. Čia tikrai Deoiridh. Kiek...metų praėjo? Kodėl po skaudaus paskutiniojo susitikimo ji grįžo čia? Kaip gyvas negalėjo pamiršti, ką išgyveno praeitą kartą, kaip atsuko nugarą pagalbos prašančiai rankai.
-Deo... - po amžinybės prabilo islandas, grąžindamas sulėtėjusį laiką į įprastą tėkmę. - Ką tu čia veiki? - Pridūrė jisai, baimingai nužvelgdamas aplinkinius butus. - Gal...užeik. - Tarsi dvejodamas ištartais žodžiais vaikinas pasitraukė atgal į koridoriaus gilumą. Kaimynai praeitą kartą dėl triukšmo buvo iškvietę net policiją, tad netroško rizikuoti vėl - nors nemanė, kad pokalbis tarp dviejų seniai besimačiusių žmonių gali užtrukti ilgai. Daugiausiai dėl to, jog pats nebuvo tikras, ar už kelių metrų esanti, kvėpuojanti ir (galų gale) nenėščia Deoiridh nėra haliucinacija.
Bet kartais pabendrauti su vaiduokliu visai sveika - nuima stresą, kaip sakoma.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Laimei, durys atsivėrė. Tik nuspaudusi tą mygtuką Deoiridh suprato bijojusi, kad Sigurdo neras. O gal kad duris atidarys nepažįstamas žmogus, kuris dar gali ir iškviesti policiją. Bet ne. Iš buto išlindo Sigurdas, ir Deoiridh pajuto vidinį skausmą. Ji sugriovė ne tik savo gyvenimą. Jo turbūt nė nebūtų gaila. Ji labai stipriai nuvylė ir priešais esantį žmogų. Galbūt netgi sugriovė gyvenimą ir jam. Kažkodėl neatrodė, kad Sigurdas būtų laimingas šeimos žmogus, nors galbūt galėjo tokiu tapti. Su ja.
Pakviesta vidun Deoiridh kiek virpančiomis kojomis įžengė į butą. Paskutinį (ir pirmą) kartą atsirėmusi į štai šitą sieną pradėjo gimdyti. Po to… Ne, apie tai geriau negalvoti.
- Sigurdai, - ištarė tarsi norėdama patikrinti, kaip šis vardas skamba. O gal tikrino, ar dar gali jį ištarti garsiai. Tik kaip paaiškinti, ką čia veikia? Tuo labiau, kad ir pati nežinojo. Tiesiog buvo smalsu, kaip mokyklos laikų draugas gyvena, ką veikia. Bet argi tai jos reikalas?
- Neketinu nieko iš tavęs prašyti, - pirmiausia pasakė. Būtent to atėjo čia paskutinį kartą. Reikėjo pagalbos. Dabar jos irgi reikėjo, bet Sigurdo neprašys. Ir taip jau prisidirbo jo akyse. Apsidairė po butą ir bandė iš ko nors suprasti, ar islandas laimingas. Ar nesijaučia vienišas. Ar jos poelgiai pernelyg nepaveikė šito žmogaus.
- Grįžau į Angliją, - pasakė, nors, žinoma, nebuvo pranešusi, kad išvyksta. - Tiesiog norėjau sužinoti, kaip gyveni. Ką dabar veiki.
Gailiai pažvelgė į Sigurdą, bet skubiai nuleido akis. Atrodė, kad grįžo į pirmuosius kursus, kai bijojo sudurti žvilgsnius. Tik dabar, deja, priežastys buvo visai kitos.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Deoiridh ištarus jo vardą, islandas pasijautė gana keistai. Visų pirma, retai kas pastaruoju metu kreipdavosi į jį. Be to, intonacija buvo visai kitokia, negu dažnai sulaukdavo: įsakmi, erzinanti. Dėl to vaikinas žvilgtelėjo į rudaplaukę kiek drąsiau, tą pat akimirką sulaukdamas situaciją palengvinančios replikos. O gal pasunkinančios? Kai po nežinia kiek tylos mėnesių ūmai prie durų išdygsta buvusi artima draugė, neaišku, ko gali sulaukti. Todėl prašymo nebuvimas Sigurdui sukėlė dvejopus jausmus.
Viena vertus, gerai, kad nereikės nieko daryti, nes praeitą kartą prisidirbo iki ausų, o tiksliau sakant, iki gyvenimo galo. O mėšlo valymas, savaime suprantama, ilgai užtrunka. Bet islandas nebuvo tikras, ar įmanoma apsikuopti iki tokio lygio, kad būtų galima laisvai šnekučiuotis nejuntant graužaties dėl praeities klaidų.
Kita vertus, keista, nes juk dažniausiai tokie staigūs pasirodymai iš tiesų turi kažkokią priežastį. Mintyse įnirtingai spręsdamas sunkią dilemą, jis pamatė, kaip Deoiridh žvalgosi po butą. Patyliukais sukeikė save, nes dulkių sluoksnis kai kuriose vietose buvo aiškiai matomas, daiktai atrodė išmėtyti kaip pakliuvo, o kompiuterio ekrane švietė didžiulė varlė. Netrokšdamas gauti klausimų, į kuriuos nenorėtų atsakyti, Sigurdas pamėgino pakreipti situaciją kita linkme:
-Gal arbatos? Ar...kavos? - tik ištaręs šiuos lemtingus žodžius jis per vėlai susivokė, kad neprašytas svečias tikrai užsiliks ilgiau nei penkias minutes, žinoma, jei mergina priims pasiūlymą.
Į Angliją? Nustebo islandas, bet nesijautė turintis teisę pasidomėti aplinkybėmis. Vis dėlto kiti sekę žodžiai dar labiau suglumino, palikdami jį beveik be priedangos sutinkant Deoiridh žvilgsnį.
Viskas. Ta sekundė praėjo ir Sigurdas garsiai įkvėpė, siekdamas susigaudyti mintyse. Negi jai tikrai įdomu?
-Na... - nušlepsėjo link lango, kad daugiau atitrauktų užuolaidas bei įleistų į kambarį šviesos. Ir, žinoma, nukreiptų akis kur nors kitur. - Buvau Hogvartse profesoriumi, - nedrąsiai pradėjo, - dėsčiau apie gyvūnus ir dar magijos istoriją...
Staiga nutilo jis, akimirkai pasinerdamas į paauglystės metus. Suvokęs tokio veiksmo pavojingumą, piktai papurtė galvą ir patraukė į virtuvę. Pasidarys arbatos sau, o gal ir Deoiridh.
-O dabar, - tęsė šviesiaplaukis (akivaizdžiai trokšdamas užpildyti nejaukią tylą), - kuriu varlių kalendorių. O tu?
Pagaliau jis pajuto galįs paklausti škotės to paties. Jautėsi lyg vaiksčiodamas ant lyno: atvirumas glumintų, tuo tarpu pernelyg didelis uždarumas atvertų žaizdas, kurias Sigurdas kol kas sėkmingai apeidinėjo.