[Auris Senkleris]

Auris šiandien buvo pažadintas šeštą ryto. Nes jam paskambino Alanas. Mat išėjo šuns pavedžioti ir jam prisireikė pasikalbėti. Ir jie kalbėjosi ilgai. Kalbėjo Alanas, jis daugiau klausėsi ir stengėsi nenulūžti. Aišku, kad mažius nerimo. Ak, jau gal negalima jo vadinti mažiumi. Buvo mažius ir bus per amžius. Pagalvojo pagaliau baigęs tą pokalbį ir tada jau teko keltis.
Kai atsikėlė susitvarkė namus. Gi laukė baisiai didingų personų. Modelio ir dar kažkokio ten... Tai bus smagu. Auris tiesiog laukė nesulaukė to susitikimo su Kajos tėvais. Jau įsivaizdavo ką jie pamanys, kai į juos pažvelgs geltonos tos bjaurybės Rodnės akys. Kad ir kaip seniau bandė sunaikinti tą šedevrą nepavyko. O rado jį praeitą vasarą. Kai Grįžo iš susitikimo su Dafydd ir Eliotu. Tą dieną Juk Alanui buvo liepta sėdėti namie ir nekelti kojos iš ten. Nes Auriui nusibodo naktimis eiti traukti jo iš vakarėlių kuriuose šventė su Milanu. Dabar jau pasibaigė tos dienelės. Pamanė Senkleris.
- Kad man tupėtum ramiai. - Paliepė tam padarui. Rodnė jau turėjo sielą. Ir nenoromis Auris prie jos priprato.
Kai pagaliau sutvarkė namus prikepė blynų pusryčiams ir kadangi šiandien buvo labai gerai nusiteikęs dar krūvą šokoladinių keksiukų. Todėl namie dvelkė kepiniais.
- Erka, tikiuosi, kad uždarei Liudviką keturioliktąjį? Nenoriu, kad jis išgąsdintų tą šeiminėlę. Ir šiaip visus kitus padarus uždaryk savo kambaryje. Ir jei užsinorėsi sudalyvauti šiose pamokose prašau nesijuok iš Kajos, jei jai nesiseks. Noriu ją išmokyti normaliai kerėti. - Šūktelėjo Erkužei. Tikėjosi,kad toji apsitvarkė savo kambarį.
Galiausiai jie pasirodė. Auris atidarė duris. Iš jo kambario Sklido muzika. Šiandien tai buvo Grupės "Queen" dainos. O kai jie įėjo grojo daina pavadinimu "Don't stop me now".
- Sveikučiai. Kaip atostogos Kaja? - Paklausė. Rodnė jiems įėjus iškišo bjaurų liežuvį ir apsilaižė.
- A, nekreipkit į ją dėmesio. Ir šiaip jei kartais pasigirstų kokių keistų garsų irgi nekreipkit dėmesio. Matot, čia gyvena nemažai gyvūnų. - Paaiškino lyg niekur nieko.
- Manau, kad geriausia bus traukti į virtuvę. Prieš pradedant mokytis norėčiau pasikalbėti. - Pasakė. Tada išsitraukė lazdelę ir muzika nutilo. O tada Auris vėl įsikišo ją į kišenę.
- Gal kavos ar arbatos? - Paklausė.

[Kaja Adams]

Netrukus profesorius Senkleris įsileido Adamsų šeimyną į namus.
- Laba diena, - išsišiepusi iki ausų pasisveikino Kaja. - Atostogos liūdnai, nes tėvai šneka apie mokslus, - burbtelėjo.
Jos dėmesį patraukė kažkoks keistas nežinomo gyvūno paveikslėlis. Jis buvo magiškas.
- Man patinka Rodnė! - džiugiai pasakė mergaitė, kai perskaitė gyvūno vardą.
Bute grojo muzika, tačiau koledžo vadovas ją lazdelės mostu nutildė ir pakvietė visus į virtuvę. Mergaitei buvo labai keista, jog profesoriaus namai tokie maži ir paprasti. Juk šiaip jis gyvena pilyje. Na, bet ta pilis - senoviška. Tad ar reikia stebėtis tuo, jog ir namai nėra modernūs?
Kajos tėvai pasisveikino su profesoriumi, prisistatė vardais. Tėtis paspaudė Senkleriui ranką.
- Gyvūnų? - nusistebėjo šviesiaplaukės tėtis.
Kaja galėjo galvą guldyti, jog tėvams čia nepatiko. Tačiau jie to neparodė. Elgėsi labai mandagiai.
- Kavos, - šyptelėjo mama atsakydama už abu. - O Kajai tikriausiai arbatos? - žvilgtelėjo į dukrą.
- O neturite kolos? - paklausė vienuolikmetė. - Na, arba nors jau kakavos, - gūžtelėjo pečiais pamačiusi, jog mama sužaibavo akimis.
- Koks įdomus paveikslas, - tarė mama. - Ir kaip jūs tai padarote? - paklausė žvelgdama į upę.
Kajos paveikslas nedomino. Jai labiau rūpėjo, ar čia yra bevielis internetas. Juk ji kišenėje turėjo telefoną. Bet paklausti nedrįso. Žinojo, ko jie čia susirinko.
- Kaja minėjo, jog dėstote pamoką, susijusią su vienų daiktų pavertimu kitais, - klestelėdamas ant kėdės pasakė tėtis. - Galbūt galėtumėte papasakoti plačiau?

[Auris Senkleris]

Kol kas jie regis laikėsi neblogai. Auris manė, kad kažin ar jiems čia labai patinka. Įsivaizdavo Kajos tėvus kiek panašius į kai kuriuos asmenis iš savo paties šeimynos. Bet gal visgi klydo?
- O man ji nepatinka. Bet negaliu jos nuvalyti, nes dažai taip užkerėti. Net nežinau ką pasakysiu tam tipui iš kurio nuomoju šitą butą. - Pasakė Kajai. Kol kas tas žmogus čia neatėjo. Auris jam tiesiog pervesdavo nuompinigius ir viskas.
- Nieko  nepadarysi. Reikia mokytis. - Tarstelėjo.
- O taip gyvūnų. Jie ne mano, o Erkos. Gal išlįs iš savo kambario. Nežinau. - Taip ir nesiteikė paaiškinti kas ta Erka yra.
Nuėjus virtuvėn Auris klestelėjo ant kėdės. Vėl išsitraukė lazdelę ir arbatinukas prisipylęs vandens grįžo į savo vietą ir užvirė. Mažoje virtuvėlėje stebuklingai tilpo tiek žmonių ir vietos nesumažėjo. Vietoj šiaip įprastai nedidelio stalo dabar stovėjo didesnis. Ir kėdžių atsirado daugiau.
- O ko labiau nori? Turiu ir kolos ir kakavos. - Šyptelėjo Kajai.
- Tai kad aš ir pats nežinau. Paveikslą piešiau ne aš, o mano pusbrolis. Matyt dažai užkerėti. Kiek kartų sakiau, kad paliktų sienas ramybėje. Bet ne... - Arbatinis užvirė ir į puodelius supilstė vandenį. Kitas lazdelės mostas pastatė juos ant stalo prieš Kajos tėvus. Tada atsidarė spintelės durys ir ant stalo nusileido cukrinė. Šaukštelius jau išėmė pats. Nes stalčius buvo čia pat.
- Įsidėkit cukraus jei reikia. Ar reikia pieno? - Vėl magija ir šį kartą iš spintelės išlėkė lėkštė. Į kurią sugulė dar vis šilti keksiukai. Lėkštė irgi trinktelėjo ant stalo.
- Na štai ir viskas. Dabar galim pasikalbėti. Taip. Dėstau transfigūracija. Tai apima daug dalykų. Kai daiktus gali paversti kitais. Pakeisti savo išvaizdą. Ar dar ką nors. Pavyzdžiui. - Jis prisišaukė dar vieną puodelį. Pasidėjo jį šalia. Ir tada staiga jis virto gražiu triušiuku. Triušis nustraksėjo per stalą, o paskui stryktelėjo Kajai ant kelių.
- Bet mes mokytumėmės net ne transfigūracijos. Kajai reikia išmokti paprastų kerų pagrindų. Juk suprantate, kad tai toks pokytis jos gyvenime. Tai tikrai nepadėjo mokantis šiais metais. O ir šiaip bus sunkiau, kadangi jai per vasarą teks kerėti naudojantis mano lazdele. O ji gali ir nepaklusti. Nes yra mano. - Šnekėjo jau rimtai.
- Kaja, Ar tu pati nori mokytis? Bus sunku. Užsiėmimai truks visą vasarą. O paskui vėl lauks metai mokykloje. Ar tu to nori? Juk prisimeni ką kalbėjom. Hogvartsas ne kalėjimas. Ir tik tu gali nuspręsti ar nori ten grįžti.

[Kaja Adams]

Kai profesorius pasakė, jog jam neišeina nuvalyti Rodnės, Kajos tėvai susižvalgė.
- Ar yra tokių kerų, kurių negalima panaikinti? - paklausė vyras. - Kodėl?
- O kokie tie gyvūnai? - smalsavo grifė. - Aš noriu pamatyti, profesoriau, prašau!
- Kaja... - sudraudė ją mama.
- Aš noriu!
- Baik.
- Bet mama...
- Telefoną!
- Gerai jau gerai, - galiausiai nusileido mergaitė nenorėdama, jog mama iš jos paimtų išmanųjį.
- Kolos, - atsakė profesoriui. - Klastūnyne irgi mokosi mergina, vardu Erka, - pranešė ji tėvams.
- Tai ta mergina iš nuotraukų? - pamojo tėtis prieškambario pusėn tikriausiai nei nepagalvodamas, jog Erka iš mokyklos ir Erka iš Senklerio namų galėtų būti tas pats asmuo. - Mes jums atnešėme mažą dovanėlę. Matote, galvojome, kad būsite vyresnis. Vaikai kitaip suvokia amžių, - nusišypsojo.
- Aš nesakiau, kad jis labai senas! - paprieštaravo Kaja. - Sakiau, kad tik senokas, - teisinosi.
Vienuolikmetės mama, regis, bandė užglaistyti situaciją.
- Nežinojome, kad esate jaunuolis, - pasakė ji ir nusijuokė.
- Todėl išrinkome šiek tiek sodresnius kvapus, - toliau kalbėjo tėtis. - Jaunesniems žmonėms jie tiks dalyvaujant vakaro šventėse, lankantis teatre ar romantiškose vakarienėse. Ir tikro belgiško šokolado saldainiai. Nežinojome, ar turite vaikų, todėl nutarėme parūpinti tai, kas tiktų ir vaikams, ir jums. Kvepalai jums ir jūsų merginai bei saldainių dėžutė, - Kajos tėtis padėjo ant stalo gražų dovanų maišelį, kuriame puikavosi prabangios lauktuvės.
Kajos tėvai nesugebėjo nuslėpti nuostabos, kai profesorius darbavosi burtų lazdele.
- Niekada neįsivaizdavau nieko panašaus, - galiausiai tarė mergaitės mama.
- Pusbrolis tai turbūt Alanas! - sušuko Kaja. - Jis irgi mokosi Grifų Gūžtoje ir kažkas sakė, kad jis turės vaikelių!
- Kaja, prašau nepertraukinėti, - griežtai pasakė tėtis.
Abu šviesiaplaukės tėvai atsisakė cukraus ir pieno. Mama dar kažką leptelėjo apie tai, jog turi saugoti savo figūrą, o Kaja jau šlamštė keksiuką.
Tėvai kartu aiktelėjo, kai puodelis virto triušiuku. O Kaja ėmė juoktis ir glostyti gyvūnėlį.
- Tačiau kaip tai įmanoma? - paklausė tėtis. - Kur dingo puodelis? Ir iš kur atsirado gyvūnas? Juk jis negalėjo atsirasti iš niekur nieko, ar ne? - domėjosi. - Taip, viską suprantame. Kaja mums pasakojo, kad šiuo metu mokosi valdyti vandens srovę ir šviesą iš burtų lazdelės.
Mergaitė net negirdėjo, ką kalbėjosi tėvai su profesoriumi. Ji žaidė su triušiuku.
- Žinoma, kad ji nori, - atsakė už Kają mama. - Mokslai yra labai svarbu.
Ir grifė net nebuvo pastebėjusi, kad kai Senkleris užsiminė apie išvaizdos pakeitimą, jos mamos akys sužibo.

[Auris Senkleris]

- Taip. Yra daug kerų, kurių negalima panaikinti. Arba prakeikimų. Taip jau yra. Jie būna labai stiprūs, galiojantys visam laikui. Kai kurie bėgant metams gali išsibaigti patys. Tai priklauso nuo raganos ar burtininko stiprumo kerėti. Kiti niekada išvis nenustoja veikti. - Pasakojo raudonplaukis.
- Jei Erka norės, tai galėsit nueiti pas ją į kambarį ir pamatysi kas ten gyvena. Bet gal dabar ji užsiėmusi. Jei norės ateis ir parodys tau savo zoologijos sodą. - Šyptelėjo. Teko dar sykį trauktis lazdelę. Kerais atvėręs šaldytuvo dureles atskraidino stiklinį buteliuką kolos ir stiklinę, kad ji galėtų įsipilti.
- Tai čia ta pati Erka iš Klastūnyno. Ji yra... - Vis dar buvo sudėtinga įvardinti. Todėl pasakė, kad būtų paprasčiau. - Ji mano įdukra. Ir taip, tai ta pati mergina iš nuotraukų. - Tai kas, kad jos neįsivaikino. Žodis globotinė jam nepatiko.
- Ei Kaja, aš visai ne senokas. Man visai neseniai suėjo dvidešimt aštuoneri. - Nusijuokė.
- Čia pats jėgų žydėjimas jeigu ką. - Šypsojosi jis. Saldainiai Erkai turėtų patikti. Pamanė. Romantiški pasimatymai... Mintyse susijuokė. Neprisiminė kada paskutinį kartą teko tokiame lankytis. Gal dar tada, kai draugavo su Linėja. Buvo klaikiai nejauku. Ne. Jam patiko greiti ir žaibiški pasymatymai. Ir paskui greiti išsiskyrimai.
- Labai miela. Ačiū. - Padėkojo jos tėvams.
- Manau... Juk visai neseniai sužinojote, kad magija išvis egzistuoja. Man visada įdomu kaip turėtų pasijausti žmonės, kurie sužino tai. Magija nukrenta kaip iš giedro dangaus. - Pliurpė jis.
- Taip. Tas pats. - Kas galėjo pasakyti?
- O kas tau sakė? Nejau Alanas?
Auris laukė tų vaikų. Gal net labiau nei jų tėvas. Bet jį neramino tiek Alanas tiek Dori. Jis labai norėjo, kad jiems viskas gerai susiklostytų.
Nereikalingą cukrų pastatė atgal ant lentynos.
- Tai gryna transfigūracija. Kai puodelis ar koks kitas daiktas įgauna norimą pavidalą. Kerai po kažkiek laiko išblunka ir puodelis vėl virsta puodeliu. Bet kol jie veikia šis triušis elgsis visai kaip tikras. Transfigūruoti negalima tik kelių dalykų. Neįmanoma išgauti maisto, pinigų, aukso. Be to sunkiai veiktų su žiobariškais prietaisais. Bet manau, kad kas nors kada nors gal sukurs ir jiems tinkamus kerus. - Mėgino išaiškinti.
- Jei tikrai įdomu galiu duoti pasiskaityti apie tai detaliau. - Kaja užsižaidė su gyvūnėliu ir atrodo viską pamiršo.
- Visai neblogai jai sekasi. Ji susiėmė tik pavasario viduryje. Taigi visai neblogai. Jei būtų pasimokiusi per metus pasiektų aukštą lygį. - Senkleriui nepraslydo pro akis Kajos motinos žvilgsnis. Tik Senkleris negalėjo suprasti ką jis reiškė. Bet jam nepatiko. Todėl griežčiau nei norėjo pasakė.
- Man įdomi joss nuomonė. Taip, mokslai svarbu. Bet ji gali mokytis ir įprastų mokslų ar ne? Hogvartse jai  nepatiko. Kaja, Ar tu mane girdi? Ar tu tikrai nori grįžti į mokyklą kitais metais?

[Erka Forrm]

  Erka atsikėlė anksti. Na, aštuntą. O tai kaip vasaros atostogoms buvo tiesiog baisiai neteisinga. Ji turėjo susitvarkyti, nes Auružis mat sugalvojo kažkokią šeimynėlę pasikviesti. Galėtų tokią gražią dieną su manim ką nors nuveikt, o čia terliojasi su mažamečiais grifais. Pagalvojo tvarkydamasi. Taip, kad ir kaip vis dėlto nenorėjo ji tvarkėsi.
- Gerai, gerai. Uždarysiu, - šūktelėjo Auriui. - Gyvūnų kankinimas, - dar sumurmėjo. Tikrai nenorėjo uždaryti guvūnų. Visų, tačiau labiausiai Aurio antrojo. Jis labai mėgo lakstyti per visus namus, tačiau nedarė nieko blogo ir dėl to Erka nesuprato kodėl turi jį uždaryti.
  Erka sėdėjo savo kambaryje kai išgirdo naujų balsų. Tai matyt ta šeimynėlė. Kertu lažybų, kad keistesnę rasti būtų tikrai sunku. Pagalvojo mergina. Ji tik klausėsi muzikos ir piešė. Tiesa, su ausinėmis. Neturėjo ką daugiau veikti. Galvojo tą piešinėlį paskui nusiųsti vienam kvailiui iš Klastūnyno. vis dėlto ji piešė jį pakartą žiobariškuoju būdu.
  Po kiek laiko ji sugalvojo nueiti į virtuvę atsigerti kolos. Nusprendė nedelsti, nes žinojo, kad jos greitai gali ir nelikti. Ta šeimynėlė su Auriu jau sėdėjo prie stalo, todėl Erka tyliai įtipeno, atsidarė šaldytuvą ir iš viso butelio nugėrė nemažą gurkšnį. Ji girdėjo kaip Kajos mama aiktelėjo.
- Juk vis tiek ji iš stiklinės gertų. Ak, keistieji žiobarai, - sumurmėjo sau po nosimi. - Beje, Auruži, nenoriu trukdyti, tačiau pagalvok ar tau nereikia pelėdos. Štai aš per dažnai siuntinėju laiškus, todėl savoji apsimokėtų, - dar tarstelėjo jau šiek tiek garsiau, kad bent Auris girdėtų.

[Kaja Adams]

- Aš sakiau, kad jis senas! - sušuko Kaja nuostabos kupinu balsu. - Nes jo įdukra labai didelė!
Kajos tėvų veiduose pasirodė nustebimas, bet jie ir vėl sudrausmino dukrą.
- Kalbėti apie amžių yra nemandagu, Kaja, - pasakė jai mama.
- Bet manęs tai visi klausia!
- Tu vaikas. Tai visai kas kita.
- Aš ne vaikas! - susiraukė. - Aš paauglė. Man jau tuoj dvylika, o dvylikos prasideda paauglystė ir jau reikia naudoti tušą, - visus informavo.
O tada profesorius pasakė, kad jam dvidešimt aštuoneri. Tikrai senas, pagalvojo. Kai man bus tiek, teks naudoti kremą nuo raukšlių. Tą, kur mama naudoja, kalbėjosi su savimi mintyse.
- Sunku suprasti, kad tai yra tikra, - šyptelėjo tėtis, šnekėdamasis su profesoriumi. - O dar sunkiau suvokti, kaip visa tai veikia.
- Ne, ne Alanas, - Kaja toliau tauškė. - Vyresni grifai bendrajame kambaryje šnekėjo.
Vėliau Senkleris papasakojo tėvams apie tai, kaip veikia transfigūracija. Kaja nematė, tačiau jos tėčio akyse pasirodė didelis nusivylimas, kai profesorius užsiminė, ko negalima išgauti.
- Taip, būtų įdomu sužinoti daugiau, - sutiko mama dėl detalesnio pasidomėjimo.
- Noriu, noriu, - atsakė Kaja.
Atsakymas buvo nuoširdus, nes grįžti ji išties norėjo. Buvo smagu užžiebti lazdelę ir paleisti iš jos vandenį. Norėjosi padaryti ir ką nors daugiau.Tik kad labai jau tingėjosi dėti pastangas į tai.
Netrukus virtuvėje pasirodė Erka. Kajai niekada neteko su ja kalbėtis, tad dabar tarė:
- Tavo labai gražūs plaukai!
Kai Erka atsigėrė iš viso butelio, mama aiktelėjo. Jai nepatikdavo net tai, jeigu kava būdavo geriama iš arbatos puodelio ir panašiai.
- Nieko, aš galiu ir iš viso! - drąsiai pasakė mergaitė ir taip pat atsigėrė kolos iš butelio.
- Kaja! Baik! - suspigo mama. - Kas dabar tau darosi? Aš labai atsiprašau, - ji pažiūrėjo į profesorių. - Stengiamės auklėti, bet ne visada supranta, kaip elgtis.
Vienuolikmetė pavartė akis.
- Parodyk gyvūnų! - paprašė ji Erkos visai pamiršusi, jog atvyko čia mokytis.

[Auris Senkleris]

- Pensija dar toli, taigi dar jaunas. - Vaipėsi Senkleris. Paskui klausėsi to ginčo ir šypsojosi sau tyliai. Dvylika mat... Ir kam jai tas tušas? Erką sutikau irgi, kai jai buvo dvylika. O dabar jau ji pilnametė. Kaip greit bėga laikas. Mintyse iškilo pikta mergaitė violetiniais plaukais tempianti didelį kontrabosą. Taip buvo per tą baisią pamoką su muzikos instrumentais. Tą dieną Erka pirmą kartą pabandė jį užkerėti. O dabar gyvena čia.
- Suprantu. Bet jūs visai gerai tvarkotės. Kiti išsigąsta magijos ir net savo vaikų, kurie turi tokį gebėjimą. - Dori ir jos įtėviai. Apie tai pagalvojus pasidarė liūdnoka.
- Tai neklausyk visokių plepalų. - Jį siutino, kad kažkokie vaikėzai skleidžia kalbas per visą mokyklą. Alanas man nieko nesakė. Gal jam nesvarbu? Jei jem nerūpi, tada ir man ne.
Auris negalėjo suprasti Kajos tėvų veidų išraiškų. Tai jį domino, bet kol kas nesakė nieko. Tiesiog juos stebėjo.
- Gerai. Duosiu jums vieną knygą. - Vėl mostas lazdele ir jis ištiesė Kajos mamai knygą spalvingais viršeliais. Ant jų judėjo ir keitėsi gyvūnai. Net keli. Auriui tiesiant knygą gražus rainas katinas staiga virto arbatinuku iš kurio pradėjo rūkti garai. O mažutė voverė pavirto kritliu, o po sekundės vėl atvirto į save. knyga vadinosi "Atsakymų lobynas visiems transfigūracijos žinių trokštantiems smalsučiams"
- Paskaitykit namie. Čia rasit viską apie įvairiausias transfigūracijos formas. - Į virtuvę pagaliau atėjo Erka.
- Ką? Man užtenka tavo fenikso. Tu gi žinai, kad beveik nerašau per pelėdas. Jei man reikia mokykloje pasiimu ją iš pelėdyno. O namie užtenka tavo fenikso nešančio laiškus. Ir išvis kur tavo manieros? bent pasisveikintum su svečiais. Ir pasiimk puodelį. Kas čia dabar? - Reikėjo gi bent jau pabandyti apsimesti, kad pyksta.
- Aš atsiprašau. Taipogi auklėju, auklėju ir jokio rezultato. Kaja, dabar mokysimės. O gyvūnai palauks. Jei nori į mokyklą teks paplušėti. Jei neturite daugiau klausimų galėtumėm pradėti. - Pasakė Kajos tėvams.

[Erka Forrm]

  Erka klausėsi jų visų pokalbio. Vis dar nesuprato kodėl profesorius sugalvojo pasikviesti ne tik Kają, o ir jos keistąją šeimynėlę, tačiau neklausinėjo. Paklaus jiems jau išėjus.
  Erkai atsigėrus Kaja irgi padarė tą patį, todėl violetinplaukei liko tik pasijuokti. Aš geras pavyzdys. Pagalvojo Erka.
- Ką?! Daugiau tikrai neleisiu versti Mirties dirbti, - pasakė Erka, tačiau vėlgi negarsiai, kad Kaja ir jos tėvai negirdėtų. Arba bent jau stengėsi tai pasakyti negarsiai.
  O išgirdusi Kajos prašymą tik pavartė akis. Įsivaizdavo kaip šioji šeimynėlė nueina pažiūrėti gyvūnų ir juos pasitinka Auris antrasis. Uoj būtų juokinga. Pagalvojo Erka. Jau norėjo kviesti visus į savo kambarį, tačiau paaiškėjo, kad Auris šią šeimynėlę pasikvietė ne tik paplepėti. Nors ir tas jam apsimokėtų. Gauna čia prabangių kvepalų. Pagalvojo violetinių plaukų savininkė.

[Kaja Adams]

Profesorius tėvams davė kažkokią knygą. Kaja matė, kaip joje katinas virto arbatinuku, o voverė kažkuriuo kamuoliu, kuriuo žaidžiama per kvidičą. Iš tiesų mergaitė visai susidomėjo ir nutarė, jog pati pavartys namuose šitą knygą.
- Šita atrodo daug įdomiau nei tos mokykloje, - pasakė apie ją.
Profesoriui sudrausminus Erką ir pasakius apie auklėjimą abu tėvai supratingai pažvelgė į Aurį ir nusijuokė.
- O taip, - tarė Kajos mama. - Tokie jau tie vaikai.
Bet aš juk geras vaikas, mintyse pagalvojo šviesiaplaukė. Na, ne vaikas. Paauglė, pasitaisė.
- Gerai, gerai. Bet paskui tada bus galima pamatyti gyvūnus?
- Kaja, - ir vėl prakalbo jos mama. - Dabar bus metas mokytis.
- Tuomet mes netrukdysime, - į pokalbį įsiterpė ir tėtis bei atsistojo, ruošėsi eiti. - Kada mums sugrįžti pasiimti Kajos?

[Auris Senkleris]

- Jau tik nereikia. Mirčiai pravartu paskraidyti. O be to aš retai siunčiu laiškus. - Ir kodėl dabar Erkai tai pasidarė taip svarbu? Va dabar būtent, kai čia yra Kajos šeima. Kas čia kažkoks spektaklėlis?
- Tai ten rimti vadovėliai. O čia šiaip transfigūraciją iliustruojanti knyga. - Erka daugiau nepažėrė jokių perliukų. Bet Auriui vis tiek buvo įdomu kas dedasi jos galvoje.
- Ką padarysi. Tokie jau tie vaikai ir paaugliai. - Kažkodėl į jo mintis vėl ėmė eiti ne patys žaviausi prisiminimai. Ketino juk išvykti ir palikti Erką. Dar šią žiemą tai planavo. To jai nesakė. Bet ketino. Kaip man tai galėjo šauti į galvą? Gal ir keistas klausimas, jam dažnai tokie dalykai ateidavo į galvą. Ir Auris visada laikydavosi savo sumanymų. Mokėjo gerai viską pamesti ir palikti. Bet ne šį kartą. Šį sykį sulaikė save nuo tokių žingsnių. Žinojo, kad grįš tiek į mokyklą tiek tikrai neišvyks ir nepames Erkos, kaip ketino padaryti savo juodomis dienomis.
- Jei pasistengsi manau galėsi juos pamatyti. Atvykite po poros valandų turbūt. - Pasakė jis. Atrodė kiek užsigalvojęs.
- O tu ką darysi? Liksi čia ar eisi į savo kambarį? - Paklausė Erkos.
Raudonplaukis išsitraukė savo lazdelę. Kuria Kaja turėjo mokytis kerėti. Būk gera ir klausyk jos. Pagalvojo. Juk lazdelė pati renkasi burtininką. Jo lazdelė galėjo būti tokia pat aikštinga kaip ir pats Auris. Senkleris ištiesė ją Kajai.
- Jei kartais ji kaitins pirštus ar dar ką pasakyk gerai. Tada galvosim ką daryti. Nežinau ar mano lazdelė paklus tau. Pabandyk kerus, kuriuos moki. Noriu pažiūrėti ar viskas gerai.

[Erka Forrm]

  Taip, gyvenimas tikrai buvo įdomus... Auris prisikvietė įdomią šeimynėlę. Dabar Erka nieko nesakė, žinoma. Tačiau jiems išėjus tikrai žinojo, kad turės ką pasakyti.
- Gyvūnų kankinimas, - tyliai sušmabždėjo. - Tai ji ir skraido, tačiau tik tada kai nori.
  Paskui Erka išgirdo jai skirtą klausimą. Kas ją pažadino lyg iš transo. Mat violetinplaukei daug smagiau buvo stovėti ir stebėti, o ne klausytis ką jai sako.
- A, taip taip, - vos susiprato ką jai sako ir pasistūmė dar vieną kėdę prie stalo. Ir toliau klausėsi ką jie kalba. Taip, tai tikrai buvo paknakamos nesąmonės, tačiau tai vis tiek buvo smagiau nei neko neveikti.
  Paskui Auris pradėjo pliurpti apie lazdelę. Lygioj vietoj problemų randa. Atisdususi pagalvojo Erka.
- Jei kas bus galės imti manąją. O tu savo jei blogai elgsis galėsi sulaužyti, - nusišypsojo.

[Kaja Adams]

Netrukus tėvai išėjo. O Kajai ši kompanija - profesorius Auris ir violetinplaukė Erka - atrodė visai šauni. Jai reikia pasistengti, kad pamatytų gyvūnus.
Kai Kaja paėmė profesoriaus burtų lazdelę, pajuto pasididžiavimą. Žinoma, tai ne tas pats, kas būtų burti, pavyzdžiui, su Hogvartso direktorės lazdele, bet vis tiek.
- Gerai, - numykė Kaja, kai išklausė instruktažo. - Bet aš... Na, žinote. Aš kaip ir jokių kerų gerai nemoku. Pavyksta įžiebti lazdelę, kažkas su vandeniu pavyksta... Pabandysiu.
Kaja atsistojo. Stengėsi susikaupti. Rankoje laikoma profesoriaus lazdelė atrodė patogi. Kažkodėl ji jautėsi geriau laikydama ne savo, o profesoriaus lazdelę.
- Aguamenti! - garsiai ir ryžtingai sušuko.
Viduje vylėsi, kad bent lašelis vandens iš lazdelės ištekėtų. Bet buvo kitaip. Nepaprastai stipri srovė tiesiog šovė į priekį. Ir ji buvo tikrai nepaprastai stipri. Iškūlė virtuvės langą. Šukės pažiro. Kaja norėjo išmesti iš rankų burtų lazdelę, bet ji buvo tokia pasimetusi, kad tiesiog atsuko ją į raudonplaukį. Vandens srovė jau buvo susilpnėjusi, dabar tikriausiai priminė šaltą dušą.

[Auris Senkleris]

- Tik nepradedam šitos temos Erkuže. - Ne rimtai, kodėl dabar?
Panelė teikėsi pasilikti. Auriui beliko tikėtis, kad jeigu Kajai kas nepavyks toji akiplėša nepažers savo kandžių išvadų.
- Nei už ką nelaužysiu savo lazdelės. - Kažin kurio iš mūsų lazdelė labiau užsispyrusi? Susimąstė.
- Tai gerai. Ir noriu pažiūrėti ką sugebi. - Ir ji tikrai sugebėjo. Auris tylomis žvelgė į iškultą langą ir paplūdusi vandenį. Ar tai jo lazdelė krėtė pokštus ar Kaja nesuvaldė gebėjimų taip ir liko paslaptimi.
- Cunamio užleisti neprašiau. - Nusikvatojo ir pats nusipurtė užliejus šaltam vandeniui.
- Duok lazdelę, arba tu Erka pataisyk langą. Greičiau. - Reikėjo sunerimti, juk šitai galėjo kas nors pamatyti. Bet jis nesuko galvos. Labiau nepatiko tai, kad sušlapo.
- Antru bandymu tu pabandyk uždegti švieselę. Su vandeniu dar palūkėsim arba to mokysimės kažkur laukuose. - Ne pati geriausia mintis mokytis žiobarų rajone. Aš kada nors prisidirbsiu. Bet dėl to kažkodėl gyvenimėlis atrodė tik žavesnis. Tu mažvaikis Senkleri. Štai kaip. Ir ką?

[Kaja Adams]

Kaja išsigando. Pamanė, jog profesorius Auris stipriai supyks ir atsisakys ją mokyti. Kai mergaitė ką nors sulaužydavo namuose, tėvai susinervindavo. Tiesa, ne dėl to, jog neteko kažkokio daikto. Nupirkdavo naują. Jie pykdavo, nes tokiu elgesiu Kaja netaupydavo jų laiko. Taip sakydavo tėvai.
Tačiau profesorius ėmė juoktis. Jis nepyko.
- Atsiprašau, kad sudaužiau jūsų langą ir kad apliejau jus vandeniu, - susigėdusi tarė. - Mano tėvai jums nupirks naują.
Tą akimirką vienuolikmetė nepagalvojo, jog langą galima sutvarkyti magijos pagalba. Ir praleido pro ausis, jog jį sutvarkyti galėtų net Erka.
Dabar mergaitė gavo kitą užduotį. Užžiebti lazdelę. Tačiau šią akimirką jautėsi nusigandusi. O jeigu vėl persistengs ir, pavyzdžiui, padegs profesorių?
- Lumos, - tarė jau nebe taip drąsiai.
Kažkas sužybsėjo, bet buvo tikrai ne taip, kaip turėtų būti.
- Sakiau, kad man nieko neišeis! - susinervinusi sušuko ir atidavė profesoriui lazdelę. - Aš netikusi!