[Alanas Senkleris]

Tai išties ramus nedidelis namų kvartalas užmiestyje. Mašinų gausmo čia taip smarkiai negirdėti, čia gyvena paprastos šeimos su vaikais. Iki artimiausios parduotuvės ar šiaip kokios įstaigos pėsčiomis būtų neblogas kelio gabalas. Todėl yra nedidelė krautuvėlė, kurioje galima nusipirkti būtiniausių produktų. Be to prie krautuvės stovi autobusų stotelė ir galima nuvažiuoti į miestą. Šiaip čia driekiasi  ramios gatvelės, kuriose stovi nuosavi namai. Ne patys didžiausi, paprasti, vidutinės klasės, su gerai prižiūrimais kiemais. Praėjus visus tuos namus, siauras keliukas veda  į nedidelį parkelį, su keliais suoliukais ir nedidele vaikų žaidimų aikštele. Parke galima pasivaikščioti ar paiškylauti. Šią vietą labai mėgsta vietiniai paaugliai.


Atėjus vakarui Alanas ir Dori išėjo iš dvaro. Iš pradžių reikėjo pereiti miškelį, kuris skyrė dvarą nuo žiobariškojo miesto kvartalo. Bet greitai jiedu išėjo iš miško ir štai prieš akis driekėsi ramios tykios gatvės, kuriose pralėkė Alano vaikystė. Jie praėjo autobusų stotelę, krautuvę, kurioje buvo galima nusipirkti visokių gardžių dalykų, bet dabar ji jau nedirbo. Alanui pasidarė truputį nyku, kai jie praėjo pro tuščią Enrikos namą. Jis stovėjo visai netoli keliuko, vedančio į parkelį į kurį jis ir vedėsi Dori.
- Jau greitai ateisim. - Pasakė. ir įsuko į keliuką. Netrukus įžengė į parką. Čia dar vaikštinėjo žmonės, ant suoliukų sėdinėjo porelės ir Alanas nusivedė ją į žaidimų aikštelę. Čia jau buvo prisirinkę paauglių. Mažiukų jau nebebuvo. Alanas iškart pamatė Džiordžį, kuris Kaip visada išsidirbinėjo ant riedučių. Kas tai, naujos lažybos? Pagalvojo jis. Džiordžis Kažką aiškino Nikolui, kuris sėdėjo ant sūpynių ir jo klausėsi. Vėl gerins savo rekordus ir viskas pasibaigs traumatologiniame skyriuje. Džiordžis iš jų visų buvo didžiausias padūkėlis ir matyti jį su gipsu dėl kokios priežasties Alanui nebuvo naujiena. Eriko tarp jų nebuvo. Abu berniukai Alano ir Dori regis nepastebėjo.
- Ei judu! - Šūktelėjo Alanas ir jie sužiuro į atėjusiųjų pusę.
- Alanai! - Šūktelėjo Džiordžis ir pamiršęs, kad yra su riedučiais vos nenudribo ant žemės. Bet visgi pririedėjo prie jų. Nikolas kuo ramiausiai nulipo nuo sūpynių ir atžingsniavo prie visų. Jis visada buvo logika toje kompanijoje. Ramus ir neišmušamas iš vėžių.
- Jau maniau išvis neatsibelsi iš tos savo mokyklos. Kur tu ten mokais? - Pasakė jis nusišypsodamas Alanui ir ištiesdamas ranką Dori.
- Labas. Mano vardas Nikolas.
- Ar čia toji panelė, apie kurią man reikėjo klausytis per visas žiemos  atostogas? - Užklausė Džiordžis.
- Tik nenusiversk gerai? - Nusišypsojo draugui Alanas.
- Aha. - Pasakė tas.
- Jos vardas Dori ir mes mokomės vienoje mokykloje. - Pasakė Alanas.
- Vardą tai jau žinau, įsidėmėjau visam gyvenimui. - Linksmai pasakė Džiordžis ir klestelėjo ant netoliese stovėjusio suolo, kur mamos stebėdavo žaidžiančius vaikus.
- Tai gal tu man paaiškinsi, kur judu su Alanu mokotės? Aš jau metus bandau išpešti šią informaciją, bet nieko iš to neišeina. - Pridūrė Džiordžis.

[Dori Mendel]

Štai ir atėjo ta akimirka, kuomet Alanas vedėsi Dori susitikti su savo draugais žiobarais. Aišku, viduje Mendel nebuvo labai jau puikiai nusiteikusi, tačiau savo nepasitenkinimo dėl šitokio kraujingumo draugų Senkleriui ji neketino rodyti. Juk jai bus ir naudingiau pažinoti Alano draugus ir tiesiog buvo smalsu, su kuo Senkleris bendrauja už mokyklos ribų.
Draugai atsidūrė parke. Jame diena jau buvo persikėlusi į vakarinį gyvenimą. Čia būriavosi porelės ir paaugliai. Alanas ėmė kalbėtis su savo dviem draugais. Jie visi dabar buvo vaikų žaidimų aikštelėje. Trylikmetė netyčia išsišiepė, kai vienas iš vaikinukų užsiminė, jog Alanas apie Dori kalbėjo visas žiemos atostogas. Nikolui ji paspaudė ranką ir linktelėjo.
Akimirką Mendel susimąstė. O kaip būtų, jeigu vis dėlto ji nebūtų burtininkė? Ar ir ji bendrautų su paprastais žiobarų vaikais, nerūpestingai leistų laiką parke čiauškėdama apie nieką? Kaip būtų keista mokytis žiobariškoje mokykloje ir kiekvieną dieną grįžti namo. Tačiau šią akimirką to gyvenimo Dori neniekino. Atvirkščiai, nejučiom pajuto kažkokį pavydą. Kaip parastai gyvena šitie žmonės. Be jokių rūpesčių, be pavojų. Be kovų, kokios kad visai neseniai virė Senklerių dvare.
- O, Alanas tau nesakė? - šyptelėjo vaikinukui su riedučiais. - Mes mokomės meno mokykloje, - ramiausiai atsakė. Taip, jog niekaip neįtartum, jog tai yra melas. - Joje sustiprinta dailė ir muzika. Per vieną iš pamokų man bendraklasė dažė plaukus, - perbraukė per jau gerokai nusitrynusią žalią spalvą. - Pas mus mokykloje yra tokia siena, kurią paišom grafičiais. Alanas tą sieną labai gražiai papuošęs, - draugiškai kumštelėjo raudonplaukiui į petį.

[Alanas Senkleris]

- Meno mokykloje. - Su baisiu nusivylimu balse Ištarė Džiordžis. - Tai kodėl tu man to nesakei Senkleri? Maniau bus kas įdomesnio.
- Visiškai nieko įdomesnio čia nėra. Mes mokomės meno mokykloje. - Apie magijos pasaulį jiems Alanas būtų papasakojęs su mielu noru. Bet nenorėjo jų velti į savo kartais nenuspėjamą gyvenimą. Jei dar šeima būtų normali, tada kitas reikalas. O kadangi jo šeimynėlė buvo tokia, kokia buvo... Užteko jau ir to, kad papasakojo viską Enrikai.
- Žinai ką Dori, Alaną supa antgamtiniai reiškiniai. Papasakočiau nepatikėtum.
- Gal tu verčiau nepradėk. - Kažin ar Džiordžis ką nors numano? Aišku nevisai tikro. Bet jis toks smalsus.
Jie visi susipažino būdami maži. Viskas buvo labai paprasta. Vieną vasaros dieną jį dar visai mažą Auris atsivedė į vaikų žaidimų aikštelę. Ten jau buvo daug vaikų. Tada Alanui tebuvo ketveri. Vaikai, kurie jį domino žaidė smėlio dėžėje. Bėk pas juos aš paskaitysiu knygą. Pasakė jam Auris. Alano ilgai raginti nereikėjo ir jis pasinėrė į smėlio pilies statybas. Taip susipažino su Džiordžiu, Nikolu, Eriku ir Enrika. Auri pakalbino mamos, kurios stebėjo savo vaikus. Paklausė ar Alanas jo brolis, tas pasakė, kad taip.
Vėliau visą vasarą pusbrolis atsivesdavo jį pažaisti. Auriui jau tas buvo įgrisę, bet kad Alanas ilgai zyzdavo ir vyresnysis Senkleris neturėdavo kur dėtis. Man reikia daryt namų darbus ir aplamai aš turiu reikalų. Nyk iš čia. Sakydavo jis. Nu Auli, as noliu į lauką. Eik pas mamą. Ji dilba. Gerai, eisim, jeigu teisingai paprašysi. Ką? Sakyk Auri. Auli. Ne, Auri. Nepažįstu aš jokio Aulio. Nu baik... Tada pusbrolis nusisukdavo ir nekreipdavo į Alaną dėmesio tol, kol tas ištardavo visas raides teisingai. Tada jie išeidavo. Kartais jis palikdavo Alaną mamų globai ir dingdavo savais reikalais. Ateidavo po poros valandų ir pasiimdavo jį. Visai nusidūkusį. Tada jie grįždavo namo ir valgydavo vakarienę. Geri laikai buvo, kai sekiodavo paskui jį, kai laukdavo kada Auris sugrįš iš mokyklos. O dabar... Jis vėl prisiminė sceną matytą kartu su Dori dvaro parke. Štai kodėl ir negalėjo nieko pasakoti savo draugams. Jie norėtų viską žinoti, kaip nors padėti. Verčiau tegul gyvena savo normalius paprastus, įprastus gyvenimus. Svarstė Alanas.
- Kur Erikas? - Užklausė jis pabudęs iš savo prisiminimų.
- Ai, išvyko su tėvais pakeliauti. - Pasakė Nikolas.
- Aišku.
- O tu irgi pieši ar užsiimi muzika? - Paklausė Džiordžis Dori.

[Dori Mendel]

- Tikrai? Jį supa antgamtiniai reiškiniai? - Dori kilstelėjo antakį žiūrėdama į Džordžį. - Nagi, tai papasakok! - akyse sužibo sagutės.
Mendel šyptelėjo. Žiobarai Alano draugai yra pastebėję, kad aplink Senklerį dedasi keisti dalykai? Net pasidarė pavydu kaip jie galbūt bando išsiaiškinti visas paslaptis. Galbūt galvoja, kad dvare vaidenasi? Dabar mergaitė jau ir sukikeno.
Kai Džordžis paklausė, ar Dori taip pat piešia iš užsiima muzika, raganaitė šiek tiek pasimetė. Juk ji nemėgsta meno, ar ne? Jeigu pasakys, kad piešia, galbūt Alano draugai paprašys ką nors nupiešti. Jeigu pasakys, kad muzikuoja, gal pasiūlys padainuoti? O nei to, nei ano Mendel juk visiškai nemoka.
- Oi, ne, - atsakė Dori. - Nemoku nei piešti, nei dainuoti, nei groti. Aš rašau, - šyptelėjo ir toliau profesionaliai skiesdama nesąmones. - Kuriu eilėraščius ir prozą. O tau ar patinka menas? - pabandė nukreipti pokalbį nuo savęs.

[Alanas Senkleris]

Ir kam dabar jai reikia tų antgamtinių reiškinių? Galvojo Alanas ir žinojo, kad dabar jau Džiordžis užsives.
- Oi, na tai pradėkim. - Vaikinukas atsikėlė nuo suoliuko ir ėmė sukti mažą ratuką su savo riedučiais. Jis visada taip darydavo, kai užsikalbėdavo tiesiog negalėdavo nusėdėti ramiai.
- Na tai pavyzdžiui vieną kartą kai buvom stovykloj bastėmės miške. Ir tu nepatikėsi. Ant tako pasipainiojo žalčiukas. Ir aš tau galiu prisiekti, kad jis įsispoksojo Alanui į akis. Ir ėmė šnypšti. Taip atrodė, kad jam ką nors sako. O dar tarkim kai...
- Mes jau šimtą kartų apie tai kalbėjom džiordži.
- Ša Alanai. Tai žodžiu vieną kartą kai sprukom nuo tokio Trevoro, na jis mums dažnai kelia problemų. Tai tą kartą jau tikrai būtų mus pričiupęs, bet staiga jam po kojom prasivėrė griovys ir jis nudribo ir pasitempė koją ir negalėjo mūsų vytis. To griovelio ar duobės ten niekada nebuvo. Arba kartą, kai mes buvome maži jis atsinešė spalvinimo knygelę. Ir aš tikrai mačiau, kaip joje esantis kareivėlis, kurį reikėjo nuspalvinti man mirktelėjo.
- Gal tu kada suaugsi? - I tą tiradą įsiterpė Nikolas.
- Nekreipk į jį dėmesio Dori. Mes jį nuo pat vaikystės vadinam Sojeriu. Žinai knygą Tomas Sojeris? Džiordžiui ji labai patikdavo, o ir jo paties galva permušta visokiom nesąmonėm. Žmogau, žemė po kojomis yra tvirta, gyvatės nekalba, o paveikslai nemirksi. Gana.
- Teisingai. Sėsk verčiau ir pamiršk tas visas kvailystes. - Antrino draugui Alanas.
- Ir visada šitaip. - Sumurmėjo Džiordžis.
- Aš nesu pakvaišėlis. Aš tiesiog pasakoju apie tai, ką mačiau. - Jis vėl klestelėjo ant suolo.
- Ne, menas man nepatinka. Mėgstu sportuoti. Arba skaityti knygas. - Atsakė jai.
- Reiktų ką nuveikti. - Pasakė Alanas, norėdamas nustumti visas draugo mintis apie jo keistybes.

[Dori Mendel]

Dori šypsojosi.
- Tavo vietoje aš išsigąsčiau, kad man kažkas negerai su regėjimu, - nusijuokė. - O šiaip, kartais man irgi ima atrodyti, kad su Alanu kažkas negerai, - ėmė vaidinti susirūpinusią. - Na, tiksliau, su jo namais. Vieną naktį išgirdau kažką sukrebždant, - ėmė skiesti. - Ar gali būti, kad ten vaidenasi? - išpūtė akis.
Ak, nebloga tu aktorė, Dori, kalbėjosi su savimi mintyse. O dar sakai, kad tau nepatinka menas. Aktorystė irgi menas, ar ne?
- O, mėgsti sportuoti? - susidomėjo Dori. - Aš irgi mėgstu. Eee... ypač krepšinį, - juk ji negalėjo sakyti, kad skraido ant šluotos ir žaidžia kvidičą. - Anksčiau taip pat mėgau skaityti knygas, tačiau dabar tam nebelieka laiko, - gūžtelėjo pečiais.
Regis, Alanas norėjo kokio nors veiksmo, tačiau Mendel nei neįsivaizdavo, ką laisvalaikiu veikia žiobarai berniukai, todėl tik laukė, ką jie sugalvos.

[Alanas Senkleris]

- Nereikia gerai? Viskas gerai su mano regėjimu. - Atkirto jai Džiordžis.
- O kas ne taip su jo namais? Mes ten niekada nebuvom. Bet gal ir nėra ko stebėtis. Alano tėvas šiurpus tipas. - Toliau tęsė Džiordžis. O Alanas svarstė kaip čia viską pabaigus. Labai daug ko nenupasakojo Dori. Juk dvare lankėsi Enrika. O jie niekados. Kaip žmonėms  nežinantiems apie magiją jis galėjo rodyti savo namus? Juk dvaro pamatyti jie negalėjo, tematė tik trobelę miške. O jeigu įeitų į tą lūšną, tai nustebtų pakliuvę į prabangų dvarą. Jie galvojo, kad Alanas gyvena kažkokiame vienkiemyje už miškelio. Alanas vėl pagalvojo, kad jų draugystė toks keistas ir sudėtingas reikalas. Seniau jie irgi norėdavo ateiti pas jį į svečius. Bet jis išsisukinėdavo. Paskui tai pasibaigė. Alanas dažnai būdavo savo draugų namuose, o jie pas jį niekados. Žinoma, išskyrus Enriką.
- Tikrai. Va čia tai ir aš pritarsiu... - Sumurmėjo Nikolas.
- Kai prieš porą savaičių susitikom krautuvėj, tai jo tėvas taip  mudu nužvelgė, na nežinau...
- Lyg norėtų susvilint žvilgsniu. - Pabaigė Nikolo mintį Džiordžis.
- Gerai, gal jau pakaks? Tikiuos nieko nesakėt mano tėvui toje parduotuvėje?
- Aišku sakėm. Aš jo paklausiau. Ar kas nors negerai pone Senkleri? O jis man nusiviepė ir atsakė. Viskas kuo puikiausiai. Jau tavo eilė mokėti berniūkšti.
- O tu jau tada užsičiaupei?
- Ne. Aš jo tada užklausiau apie tave. Paklausiau ar grįši per atostogas. O jis atsakė, kad taip ir baisiausiai susiraukė. Tikriausiai jam nepatiko mintis, kad mes su tavimi per tas atostogas susitiksime. Na tada jau aš susimokėjau ir mudu su Niku išėjom. O kaip tu sutari su jo tėvu Dori? - Pabaigė savo pasakojimą Džiordžis.
- O kada tau varžybos? Jau greitai finalas ar ne? - Nukreipinėjo Alanas temą kuo toliau nuo savęs.
- Tau patinka krepšinis Dori? Žinok Džiordžis žaidžia mokyklos komandoje. Gal einam pažaist? -  Parke buvo aikštelė, kurioje jaunimas susirinkdavo pamėtyti į krepšį.
- Džiordži, atsinešk kamuolį iš namų, tau gi netoli. Ir dingstam. - Jis troško padaryti bet ką, kad tik būtų pabaigtos temos apie jo namus, tėvą ir visa kita.

[Dori Mendel]

Dori širdis stipriai sudunksėjo. Pokalbis pasisuko visai ne taip, kaip trylikmetė tikėjosi ir ji suprato, kad tikriausiai privirė Alanui košės. Kaltu žvilgsniu ji pažiūrėjo į draugą tarsi atsiprašydama. Tiesiog mergaitė nepagalvojo apie tai, kad raudonplaukio draugai nėra buvę jo namuose. O čia dar prasidėjo kalba apie Alano tėvą.
- Eee... aš... - bandė regzti sakinį Dori, kai Džiordžis jos paklausė apie tai, kaip ji sutaria su Alano tėvu.
Reikėjo mums daugiau pasikalbėti apie tai, ką sakysime Alano draugams, pagalvojo mergaitė mintyse. Reikėjo susitarti, o čia aš tik paklausiau, ar jie žino, kad mes magai. Dabar galim gerokai įklimpti, galvoje pabaigė mintį.
- Na, Alano tėtis toks piktokas, - toliau kalbėjo Mendel. - Nelabai jis ir mane mėgsta, ar ne, Alanai? - bandė viską išsukti taip, kad Senklerio draugai nepagalvotų, jog Dori jaučiasi viršesnė už juos.
Mergaitė pastebėjo, kad Alanas bando nukreipti temą. Tai pajutusi stengėsi jam padėti.
- Taip! Aš už, nagi, eikime į aikštelę! - ji bėgte pasileido aikštelės link.
Pagalvojo apie tai, kad žiobariško krepšinio nežaidė nuo tada, kai jai buvo dešimt metų. Ar sugebės? Dar būtų kvidiče kokia puolėja, o dabar - visas darbas su blokštu... Kaip ji rankomis įmes tą kamuolį į krepšį? O jau prisigyrė, kad patinka krepšinis...

[Alanas Senkleris]

- O taip, mano tėvas mažai ką mėgsta. Na, bet ne esmė. Varom pažaist. - Pasakė ir pasileido paskui Dori. Džiordžiui neliko ką daryti ir jis nuvažiavo namo paimti kamuolio.
Po dešimties minučių jie keturiese jau stovėjo aikštelėje. Džiordžis jau be riedučių, o su sportbačiais. Vaikinukas švystelėjo kamuolį į krepšį ir paklausė.
- Na tai kaip žaidžiam? Du prieš du? - O tada dar nepradėjus lošti Alanas pamatė ne ką kitą, o savo tėvus. Jie ėjo kartu lėtu tempu. Atrodė labai laimingi. Ir net laikėsi už rankų. O čia dabar? Šitokius savo tėvus jis matė labai seniai.
- Alanai! - Pašaukė jį mama ir jie priėjo prie ketveriukės.
- Va kur jūs esat. - Pasakė ji nusišypsodama Alanui ir Dori.
- Sveikučiai Džiordži, Nikolai. - Pridūrė. Užtai tėvas išliko savo stichijoje ir tik linktelėjo.
- Mes einam į miestą. Ir kai grįšim judu abudu turit būt grįžę namo. Tikiuosi aišku? Ir dar, jeigu dar kartą išeisit niekam nieko nepasakę, sėdėsit namie iki pat atostogų pabaigos. - Pasakė mama Alanui ir Dori. Tas buvo per daug nustebęs, kad ką atkirstų.
- Gerai, mes einam. Iki. - Ir jie nuėjo.
Žaidimas išdulkėjo Senkleriui iš galvos. Namie dedasi tokios nesąmonės, o jie... Na tėvas tai aišku... Bet mama? Regis jai irgi visai nesvarbu kas dedasi mūsų šeimos rate. O aš dar nenorėjau nervinti jos savo klausinėjimais. Vaikinuką apėmė įniršis. Kažkada būtų labai nudžiugęs dėl to, kad tėvai gerai sutaria. Kad vėl jam aiškina kaip gyventi, kada grįžti namo. Bet dabar tai visai nepatiko. Jis norėjo, kad bent jau  mama darytų ką nors. Alanas piktai stvėrė kamuolį nuo žemės.
- Alanai, kas yra? - Paklausė Nikolas.
- Nieko. - Pasakė jis ir švystelėjo kamuolį. Bet nepataikė.
- Gerai, gal žaidžiam? - Ramiai prabilo Džiordžis. Kažkodėl šį kartą jis nepuolė klausinėti tokių klausimų kaip: Kodėl mes nė karto gyvenime nebuvome pas tave svečiuose? O Dori regis apsistojo visoms atostogoms. Ir gerai, nes Alanas neturėtų ką sakyti. Draugystė su jais darėsi vis sudėtingesnė. Alanas labai nuo jų atitolo. Per daug visokių melų. ir paslapčių. Mąstė vaikinas. Jeigu noriu, kad liktume draugais, tikriausiai kada nors teks viską papasakoti. Arba palikti juos ramybėje. Ši mintis visai nepatiko.

[Dori Mendel]

Kai aikštelėje jie stovėjo jau visi keturi ir šalia buvo krepšinio kamuolys, visa įtampa kažkaip atslūgo, nors Mendel ir nežinojo, kaip jai seksis. Tačiau tas jausmas, lyg ji būtų normali paauglė, buvo išties malonus ir neapykanta žiobarams tą akimirką taip pat buvo atslūgusi, net norėjosi ir jai pačiai būti paprastų paprasčiausia žiobare, turinčia taip pat paprastus tėvus.
Tačiau kažkokiu stebuklingu būdu ne kur kitur, o parke atsidūrė Alano tėvai. Jie buvo susikibę už rankų, atrodė laimingi. Mergaitė nustebo, kad jie atėjo čia, tačiau šis įvykis privertė nusišypsoti. Jie atrodė tokia graži pora. Pakalbinę vaikus Alano tėvai nuėjo. Tačiau Alanui, regis, šis susitikimas nepatiko. Kodėl? Ar todėl, kad jie atskaitė šiokį tokį moralą? O gal todėl, kad prie jo, trylikmečio, priėjo tėvai esant šalia draugams? Tačiau tai nepanašu į Alaną.
Mendel pagriebė krepšinio kamuolį ir metė jį į krepšį. Jos pačios nustebimui pataikė visiškai lengvai.
- Cha! - sušuko. - Sakiau, kad mėgstu krepšinį!
Tada metė kamuolį Džordžiui, įsikibo Alanui į parankę ir paėjo vos vos tolėliau.
- Kas yra? - tylutėliai paklausė. - Neturėtum džiaugtis, kad jie atrodo laimingi?

[Alanas Senkleris]

Dori švystelėjus kamuolį Džiordžiui tas sugavo ir jai nusišypsojo.
- Aha, tikrai moki žaisti. Bet čia tik pradžia. - Alanui tas erzeliukas nelabai rūpėjo. Ir kai Dori pasivedė jį šalin tiesiog nusekė paskui.
- O ko čia man džiaugtis? - Kalbėjo tokiu pat tyliu balsu.
- Viskas nuostaaabu. Kažkokie bepročiai sode laidosi kerais, Auris prasmego kažkur. Ir kas bus paskui? O mano tėvai ką? Tu pati matei, Kai tada tėvas ir dėdė atėjo į sodą. Kai Auris juos pašaukė. Jiems nerūpėjo. Galėjo Dolohovai kad ir sudraskyti jį. Jiems buvo tas pats. O mama pasirodo irgi nusišvilpusi ant viso šito reikalo. Aišku. Jie sau smagiai varinėja į pasimatymus, nors vyksta nežinia kas. - Net žodžių pritrūko ir jis nutilo kelioms sekundėms.
- Gerai. Gana. Jau ir taip keistai atrodome. Dėl viso šito šlamšto turėsiu atsisakyti draugų. O juos pažįstu nuo mažens. Bet jau geriau aš jų atsisakysiu, nei velsiu į šitas nesąmones. Tos paslaptys, visi melai jiems... Manau jau priėjau ribą, kai tai nebegalima. Bet šį vakarą leiskim sau pabūti be viso šito... - Jis paėmė Dori už rankos ir nukūrė atgal. Nikolas ir Džiordžis laimingi neatrodė. Alanas pastebėjo klausiančias draugų akis.
- Nagi, sumalsiu tave į miltus Džiordži. - Šūktelėjo Senkleris pačiupdamas kamuolį.
- Nejaugi?? - Pašaipiai pasakė jis. Nors kažin ar krepšinis jam dabar buvo galvoje.
- Būtent. - Alanas švystelėjo kamuolį. Deja, pro šalį.
- Aha, niekas nesikeičia. Neturi jokio taiklumo. - Tarstelėjo jis ir metė kamuolį Nikolui.
- Judu abu menininkai, nors Dori ir moka truputį žaisti. Gausit į vienus vartus. - Nusivaipė Nikolas ir žaidimas prasidėjo.

[Dori Mendel]

Dori atsiduso. Žinoma, Alanas buvo teisus. Kas būtų su gera nuotaika, kai visai neseniai namuose vyko tokie dalykai? Ir šią akimirką mergaitė pagalvojo, kad ne taip jai ir blogai. Kai nėra šeimos, nėra ir problemų, susijusių su ja, ar ne? Niekas negadina nervų.
Tačiau tai, ką raudonplaukis šnekėjo toliau, privertė Dori visai nebegalvoti apie save. Jai nepatiko, kad Alanas šnekėjo apie tai, jog turės atsisakyti draugų. Juk jie šitiek metų bendravo! Anksčiau Mendel būtų tik apsidžiaugusi išgirdusi, kad Alanas nebebendraus su žiobarais. Tačiau dabar tai nekėlė jokių teigiamų emocijų. Atvirkščiai. Pabuvusi Senklerių dvare trylikmetė suprato, kad Alanas jai išties yra labai svarbus ir jai rūpėjo, kaip draugas jaučiasi. O jis tikrai nesijaus gerai, jeigu nutrauks ryšius su savo vaikystės draugais.
Netrukus prasidėjo žaidimas, o Dori sekėsi visai neblogai. Ji sugebėjo iškovoti kamuolį ir dar kartą įmesti į krepšį. Jos nesužavėjo, kad Nikolas pavadino mergaitę menininke, bet juk pati Mendel primelavo apie meno mokyklą, o ne kas kitas. Metusi dar kartą ji nebepataikė. Mintys krypo kitur, Dori žinojo, kad Alano nuotaika nėra gera, todėl ir jos nuotaika puiki nebuvo, tačiau mergaitė stengėsi to neparodyti.

[Alanas Senkleris]

Alanas švilpino kamuolį kaip sakoma bobutei į langus. Kiek bežaidė pataikė gal tik porą kartų.
- Tau kas? Dar gyvenime nemačiau, kad taip klaikiai žaistum. - Pasakė Džiordžis.
- Seniai mėčiau ir viskas.
- O gal čia Dori tave taip veikia? - Nusivaipė Nikolas.
- Jis turėjo kamuolį rankose ir buvo jo eilė sviesti jį į krepšį. Žaidė jie jau kurį laiką. O Alano galvoje virė mintis, kad gal juos mato paskutinį kartą. Nesąmonė. O jei papasakočiau jiems viską?
- Ar verta toliau judu malti į miltus? Manau ne. - Nikolas švystelėjo kamuolį Džiordžiui. Tada įsitaisė ant žemės.
- Kas vyksta tavo namuose? Gal visgi papasakosi? - Nuaidėjo draugo klausimas. Džiordžis numetė kamuolį į žolynus ir klestelėjo šalia Nikolo.
- Nieko nevyksta. - Alanas norėjo sprukti. Labai gailėjosi, kad sumanė ateiti čia tokiu sudėtingu laikotarpiu. Kaip dabar išsisukti iš šio pokalbio? Sugalvok ką nors. Dori, pasakyk, kad tau reikia namo. Kad skauda galvą. Ką nors. Bandė susikalbėti su ja telepatiškai. Pats žinojo, kad nieko gero negalėtų pasakyti, nes jie nepatikėtų ir suprastų, kad Alanas išsisukinėja nuo pokalbio.
- Nieko sakai... - Pakraipė galvą Nikolas.
- Kur gi ne...

[Dori Mendel]

Nors Dori ir stengėsi atrodyti linksma, tačiau atmosfera gera nebebuvo. Trylikametė pašnairavo į Nikolą, kai šis pasakė, kad galbūt Alanui nesiseka žaisti dėl to, jog Dori jį veikia. Tada pirmą kartą per visą vakarą burtininkę aplankė noras nudėti žiobariuką, bet vis dėlto mergaitė susilaikė neparodžiusi jokios reakcijos.
Širdis stipriai dunksėti pradėjo, kai prasidėjo kalbos apie tai, kas vyksta Alano namuose. Juk jis negalėjo imti ir papasakoti apie magų pasaulį. Tada prisistatys Magijos Ministerija, nes reikės ištrinti draugams atmintį, o juodu bus pažeidę slaptumo statutą. Ar seniai Mendel lankėsi Ministerijoje? Nepraėjo nei metai.
- Nekamantinėkit! - nutaisiusi aukos miną ir be galo liūdną veidelį suspigo Dori. - Visa tai yra dėl... dėl Alano sesutės. Frederikos. Jūs nežinote, kaip jiems visiems sunku.
Mergaitė bijojo, kad nebūtų padariusi klaidos. Tikriausiai užmes ant Alano pečių dar vieną šūsnį skaudžių prisiminimų. Bet ji nesugalvojo, kaip dar galėtų užčiaupti Džiordžį su Nikolu.

[Alanas Senkleris]

Buvo pats metas sprukti. Gal taip ir tiktų nutraukti tą draugystę, kuri kerojo jau tiek metų. Bet Alanas negebėjo pasijudinti iš vietos ir išeiti. Negalėjo taip imti ir išrauti visko ir išmesti.
- Na taip. Po sesers mirties. Juk žinot, mamai buvo labai blogai.
- Taip. Bet regis jai dabar visai gerai ar ne? Tai kodėl atrodai taip gedulingai? Toks pasimetęs. - Ėmė kamantinėti Džiordžis.
- Nežinau. Tiesiog kažkaip pagalvojau, kad ji visada būdavo su mumis, o dabar jos čia nebėra. Baigiam jau gal. - Kažin ar jie buvo labai įtikinti. Taip tikrai neatrodė.
- Reikėtų jau gal ir eiti. - Ėmė garsiai svarstyti Senkleris.
- Dabar? - Nikolas atrodė nustebęs.
- Juk jau vėloka.
- Nuo kada tau tai svarbu? - Užklausė Džiordžis.
- Susitiksim vasarą.
- Vėl dingsi pusei metų?
 - Juk žinot, išvyksiu į savo mokyklą. - Pokalbis klostėsi visai ne taip, kaip reikėjo. Bet Alanas neturėjo ką daryti.
- Kaip žinai. Bet būtų smagu, jei kada nors gyvenime išties pasikalbėtume. - Pasakė Džiordžis. O Nikolas linktelėjo galva jam pritardamas.