[Erka Forrm]

  Elliw pernelyg nenormali. Jau kelintą kartą gyvenime ši mintis sukosi Erkos galvoje. Ji išgirdo, kad tapo neLiucija! Tai kiek nustebino, nes kiek su Elliw pykosi ji Erkos niekada neprisimindavo, bet dabar... Na, kai ji mane prisimins bus smagiau pyktis. Pagalvojo žinodama, kad dabar ji dažnai išgirs tą savo pravardę. Aš aštuntoji neLiucija. Bus smagu. Pagalvojo ji ir nusijuokė. Žinoma, prieš Elliw juokėsi balsu.
- Aš jo tikrai netaisysiu! Kvėšos daiktas ji tegul ir susitaiso! - pasakė šešiolikmetė priėjus profesoriui. Jo veide buvo pastebėjusi keistą šypsenėlę, tačiau neįsivaizdavo ką ji galėtų reikšti.
- Beje, profesoriau, jūs labai negražiai šypsotės. Siūlyčiau to nedaryti. Vaizduositės normalesniu vyru, - pasakė ir išsiviepė. Norėjo bent kiek suerzinti ne tik Elliw, tačiau ir profesorių. Žinoma, šioje pamokoje nenorėjo peržengti ribų. Tai buvo pernelyg pavojinga. Erka nenorėjo dar vieno tokio pokalbio su Auriu, o šis profesorius buvo pagrindinė jo priežastis.

[Vega Dellal]

  Vega sėdėjo žiobarotyros pamokoje. Ir atidžiai klausėsi profesoriaus, žinoma. pamokos tema jai pasirodė įdomi. Ir praktiška. Drabužių visada reikėjo ir tai šiai pamokai suteikė prasmę. Bent jau varniukės akyse.
  Išklausiusi visą užduotį Vega ėmėsi darbo. Drabužių rūšiavimas neatrodė sunki užduotis, nes vis dėlto jie pakankamai skyrėsi. Greitai ant jos stalo jau atsirado trys drabužių krūvos. Dar mažytės, bet pradžia jau vis tiek buvo.
  Taip Vega ir dėliojo drabužius, tačiau po kiek laiko į rankas paėmė baltus marškinėlius ilgomis rankovėmis. Pirmiausia galvojo juos dėti prie laisvalaikio drabužių, tačiau pagalvojo, kad jie galėtų būti ir dalykiški. Nebežinodama ką daryti šviesiaplaukė nuėjo prie profesoriaus. Rankoje nešėsi tuos marškinėlius.
- Atsiprašau, profesoriau Levinsai, nežinau kur dėti šiuos marškinėlius. Atrodo jie galėtų būti laisvalaikio, tačiau manau, kad tokius galėtum užsidėti ir kaip dalykišką drabužį. Ant jo kokį prasegtą švarką ir jau gali eiti į darbo pokalbį. Todėl neįsivaizduoju ką su jais daryti. Gal galėtumėte padėti? - pasakė varniukė. Taip jai klausti buvo gėda, tačiau nusprendė, kad geriau yra paklausti, o ne tiesiog dėti bet kur.

[Mulungu Kinyonga]

Žioba... tas sunkus pavadinimas reiškė pamoką apie tuos, kurie nėra burtininkai. Vadinasi, čia neturėtų būti skraidančių kepurių ir dūžtančių teleskopų. Gal Mulungu ką nors supainiojo ir ne ten pataikė? Mielai būtų patikrinęs tai tvarkaraštyje, tačiau vaiduokliškomis rankomis negalėjo paimti.
- Ar dabar žioba... žiobarrrrrrotyra? - šiaip ne taip paklausė. Kalbėjo garsiai kaip visada, tad ištempta R raidė tikrai galėjo sugadinti kam nors klausą. Gal net nebuvo verta eiti į šitą pamoką, juk jo paties tėvai - žiobarai.
Vis dėlto buvo įdomu. Drabužiai nebuvo tokie, kokius berniukas dėvėdavo Tanzanijoje. Tai būtų buvusi pamoka ne apie žiobarus, o apie "europiečius". Pasidarė apmaudu, kad jis tik vaiduoklis, kuris negali tų drabužių pasimatuoti.
Tada prie jo priėjo žmogus, per kurį jis anksčiau neplanuotai perskrido. Taip, tai turėjo būti profesorius, nes jis buvo gerokai vyresnis. Deja, Mulungu jo klausimo nesuprato.
- Aš miręs! - išdidžiai pranešė su sau įprastu garsumu. Nežinojo, ar jie atitinka tai, ko klausė profesorius, tačiau vaiduoklis plačiai nusišypsojo.

[Gruodė Rimeikaitė]

Pamokas vedė Juzefas. O tai jai patiko. Gražiai jį prisiminė nuo tos dienos, kai sutiko pirmą kartą. Būtų labai mielai užeidavusi pas jį dažnai ir uždavusi krūvas klausimų susijusių su eliksyrais ar dar kuo panašiu. Bet bijojo jam trukdyti. Todėl niekada to ir nedarė. Bet į pamokas ateidavo džiugiai nusiteikusi. Nors žiobarotyros juk mergaitei nereikėjo.
Šiandien kartu atsivilko Adrijas. Tikrai atsivilko, jis regėjosi visai nenorėjo čia būti.
- Kas tau yra? Supažindinsiu tave su savo drauge gerai? Ar žinai, kad pirmą mano ir jos pažinties dieną lėkėm ant testralio? - Dabar jau Gruodė žinojo kas yra testralis.
Adriją susitiko per herbologiją, kai Alanas paleido fejerverkus. Nuo to laiko kartais pabendraudavo. Pati tikrai nebūtų niekada prie to vaikino priėjusi. Jis atrodė vyresnis, tikrai ne jos vienmetis. Atrodė grėsmingas.
- Einam, supažindinsiu tave su profesoriumi gerai? Žinau, lankai jo pamokas pusę metų. Bet turiu galvoj, kad susipažinsit artimiau. Ateik. - Kone nusitempė jį prie mokytojo stalo.
- AAA, Laba diena profesoriau Levinsai. - Pasakė. Na taip, kartu gamino eliksyrą, bet tai juk buvo labai seniai.
- Norėjau jus pasveikinti su artėjančiomis Kalėdomis. - Droviai tarė ir ant jo stalo pastatė buteliuką su pačios gamintu kalėdiniu eliksyru.
- Jis padeda sušilti, juk žiemą taip šaltą. Ir šiaip pakelia nuotaiką. Ai beje, čia mano draugas Adrijas. Jis irgi iš Varno Nago. Tai jau eisiu dirbti. - Išbėrė viską vienu atsikvėpimu ir movė nuo jo stalo. Ir galop priėjo prie Nelannos.
- Labas. - Laiminga tarė.
- Ar nieko, jei prie mūsų prisijungs Adris? Susipažinkit. Adrijas. O čia Nelanna.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Genialus Eion planas, kad prakeikta grifiūkštė nueis susirinkti kepurės, ir jis galės pagaliau nuo jos pailsėti, beviltiškai žlugo. Gudrutė panaudojo kerus. Teko užversti akis ir mintyse pasiųsti ją šunims šėko pjauti.
- Pati ir lankstykis, jeigu jau laikaisi etiketo. Bet ne aš pradėjau mauti kažkokius skudurus kitiems ant galvų.
Buvo pikta. Kodėl pristoti reikėjo prie jo? Šitoje mokykloje buvo pilna švelnesnių pirmakursių, su kuriais pabendrauti būtų smagiau.
- Dink tu pagaliau man iš akių! - neištvėrė grifei pareiškus, kad ji čia dar pabus. Profesorius turėjo matyti, kad tai ji priėjo ir daryti nesąmones. Bet kaltas, aišku, liks jis pats. Kitaip tiesiog nebūdavo - Ir, tavo žiniai, aš bandžiau mokytis, kol tu man nesutrukdei.
Pradėjo raustis ant stalo esančioje drabužių krūvoje. Išsitraukė suknelę. Buvo apmaudu, kad ji graži ir tvarkinga. Mielai užmestų kokį sučiurusį skudurą tai kvaišai ant galvos.
- Susirink, taip atrodysi žymiai geriau, - burbtelėjo paleisdamas suknelę grifei į veidą. Kad būtų dar įspūdingiau, stipriai pastūmė ją tolyn nuo savęs.

[Adrijas Volkeris]

Kai neturi pasirinkimo jautiesi kaip virvėmis suvaržytas laukinis mustangas. Būtent taip Adrijas jautėsi eidamas į šitas pamokas. Visiškai suvaržytas. Negalėjo į jas neiti. Jei praleidinėtų pamokas skristų iš mokyklos.
- Puiku.  - Murmtelėjo, kai Gruodė užsidegusi kalbėjo apie draugę ir testralius. Naujos pažintys neviliojo. Jau užteko Sakuros ir streso dėl to, ką ji pamanys viską apie jį sužinojusi. Ir dar atsirado šita mergaitė. Kuri sekiojo paskui. Netrukdė ji Volkeriui, bet jei ir ji išgirs kokias kalbas apie jį. Nereikėjo prie nieko daugiau prisirišti.
- Aš neno... - Išmikčiojo, kai buvo nuvestas prie Aurio draugužio stalo.
- Sveiki. - Sumurmėjo. Norėjo dingti. Ir kai Gruodė nuėjo šalin nusekė paskui ją.
- Labas Nelanna. - Pasisveikino, kai jie buvo supažindinti. Mielai būtų pasilikęs vienas. Bet negalėjo.

[Juzefas Levinsas]

- Na ir nuostabu, netaisysiu ir aš! - išraiškingai atsakė Juzefas Erkai. - Tegul Goff žino, kad teleskopams žiobarotyroje nėra vieta! Aš? Negražiai šypsausi? - kiek sutriko plikis. Jam atrodė, kad jis labai gražiai šypsosi. - O šiaip, mandagumo, Forrm, - dabar jau griežčiau pridūrė.
Netrukus į Levinsą kreipėsi Vega, jo vadovaujamo koledžo mokinė. Šita mergaitė profesoriui labai patiko. Ji buvo atsakinga ir darbšti.
- Labai geras pastebėjimas, Vega, kad šitie marškinėliai tiktų ir prie laisvalaikio, ir prie dalykiškų drabužių, - nusišypsojo vyrukas. - Jeigu kyla abejonių, visada pagalvok. Ar galima būtų eiti į darbo pokalbį vien su šiais marškinėliais? Tikriausiai ne. Kaip ir pati sakei, reikėtų švarko. O ar galima būtų su jais eiti pasivaikščioti? Tikriausiai taip. Todėl aš juos skirčiau prie laisvalaikio drabužių. Taip pat, penki taškai Varno Nagui už geras įžvalgas, - vėl nusišypsojo.
Tas vaiduoklis, jis paklausė, ar dabar žiobarotyra. O Juzefui atrodė, kad jam sprogs ausys.
- Taip, dabar žiobarotyra, bet tu ne mokinys, - atsakė mėlynakis tikėdamasis, kad tai supratęs vaiduoklis teiksis palikti klasę.
Žinoma, geriau nei Akilanda. Arba ten tas baronas, pagalvojo Juzefas ir jį net šiurpas nukrėtė.
Deja, bet vaiduoklis neatsakė, ką čia veikia. Tačiau pranešė, jog yra miręs ir išsišiepė. Tada Levinsą šiurpas nukrėtė dar labiau. Ko jis iš manęs nori? Jis tikrai turbūt nori, kad aš jam atiduočiau savo kūną. Aš to nedarysiu! Bet jeigu kai jis pro mane perėjo... O jeigu jis jau pasiėmė mano sielos dalelę?
- Bet aš nemiręs! - tvirtai pasakė jam Juzefas.
Ir tada prie jo priėjo viena mėgstamiausių Juzefo mokinių. Gruodė. Tačiau ji tuo pačiu tempėsi čia tą baisų demoną. Vaiduokliai, demonai. Kur aš atsidūriau? Gruodė padovanojo Juzefui eliksyrą. Tai labai nustebino plikį, žinoma, tuo pačiu ir pradžiugino.
- Ačiū, - tarė jis mergaitei. - Žinau, kas yra Adrijas, - pasakė kažkaip keistai ir skvarbiai pažvelgė į demoną.
Juzefui visai nepatiko, kad jis bendrauja su mokiniais, kurie jam yra svarbūs. Ir kad apskritai yra šitoje pilyje.
- Gal čia tavo draugas? - paklausė Adrijo ir metė žvilgsnį į vaiduoklį. Nebūtų nustebęs, jog būtent Adrijas čia jį ir pakvietė. - O tu, - tarė profesorius vaiduokliui. - Nebandai imti eliksyro! - perspėjo. - Ir nieko kito!
Tik tada susivokė, jog vaiduoklis juk nieko ir nepaims.
- Eion! Nustok rėkaut, mėtytis ir eik dirbti! - dar sudraudė bernioką, nes jis kėlė triukšmą.
Juzefas matė, kad Patricija prie jo kabinėjasi. Bet ji nors netriukšmavo.

[Nelanna Light]

Pilyje tvyrojo Kalėdinė nuotaika. Nelanna, niūniuodama smagias melodijas, atėjo į Žiobarotyros pamoką. Čia, atrodė, irgi tvyrojo pakili atmosfera. Labai smagu, kai prieš Kalėdas tarsi visi tampa geresni ir linksmesni. Galėtų ir kitu metu taip būti, svarstė varniukė. Bet, kad ir kaip jai patiko būti pilyje, ji jau laukė grįžimo namo šventėms. Bus grįžęs tėtis iš ekspedicijos, o ir Felissa žadėjo pasirodyti. Susirinks visa šeima kaip senais laikais.
Laukdama pamokos Nelanna pamatė, kaip į klasę atėjo Gruodė, o su ja - kitas Varno Nago mokinys, kurį ji buvo mačiusi bendrajame kambaryje ir Didžiojoje salėje, tačiau, be eilinio mandagaus pasisveikinimo ir kelių standartinių frazių, artimiau nebendravo. Gruodė savo draugą nusivedė pas profesorių, o tuomet atėjo ir pas ją.
- Sveiki! - pasisveikino. - Žinoma, nieko prieš. Kuo daugiau mūsų, tuo smagiau. Ar laukiate švenčių? Važiuosite namo per atostogas, ar liksite Hogvartse?

[Vega Dellal]

  Vega klausėsi profesoriaus. Apie tai, kad netinka dėl to, nes reikia dar papildomo drabužio Vega nepagalvojo.
- Ačiū, - nusišypsojo varniukė ir grįžo į savo vietą.
  Tada Vega toliau skirstė drabužius. Tuos marškinėlius padėjo prie laisvalaikio. Buvo ir daugiau drabužių, kurie kėlė tokių pat klausimų, tačiau dabar Varno Nago mokinė pagalvodavo taip kaip sakė profesorius apie marškinėlius.
  Likus nedidelei daliai drabužių ji apsidairė po klasę. Vos vos chaoso buvo, tačiau jo nebuvo pernelyg daug. Keli mokiniai pykosi vieni su kitais, tačiau tai buvo įprasta absoliučiai kiekvienoje pamokoje, todėl tai šviesiaplaukės nebestebino. Taip pat pamokoje apsilankė vaiduoklis. Jį Vega buvo mačiusi ir kitose pamokose, todėl nenustebo ir dėl to. Tiesa, pasirodė, kad profesoriui ne itin patiko jo buvimas, tačiau mergaitė jį puikiai suprato. Ir pati nustebtų bei sutriktų jei jos pamokoje atsirastų vaiduoklis, tačiau dabar tai jau buvo normalu. Tuo labiau čia Hogvartsas. Nors kai kurie dalykai tikrai keisti. Pagalvojo mergaitė, o tada ėmė dirbti toliau.

[Gruodė Rimeikaitė]

Gruodė buvo laiminga ir nepastebėjo nieko keisto, kai supažindino Adriją ir Juzefą.
- Na taip aišku, kad žinot. Bet juk jo nepažįstat iš tikrųjų. - Tarė.
- O tu ką pažįsti mokyklos vaiduoklius Adri? - Paklausė. Kodėl gi tas vaiduokliukas turėtų būti būtent jo draugas?
Nelanna irgi atrodė kuo geriausios nuotaikos.
- Aš tai vyksiu namo. Gal atskris seneliai iš Klaipėdos. N žinai iš Lietuvos, kur gimiau. Bus nuostabu. Labai laukiu švenčių. O tu? Vyksi namo Nelanna? - Ji suglobė glėbį drabužių nuo vieno stalo ir užkrovė ant Nelannos stalo.
- Kad būtų daugiau. Mūsų gi trys. - Tarė. Pati nežinojo ar reikėtų jai tuos rūbus rušiuoti. Juk visą gyvenimą gyveno žiobarų pasaulyje.
- Galiu pabūti jūsų patarėja mados klausimais šį kartą. - Nusišypsojo. Pati greitai išsirinko Kalėdų senelio kepurę ir užsimaukšlino ant galvos.
- Kas jums būtų pati geriausia dovana Kalėdų proga? - Paklausė.

[Adrijas Volkeris]

Adrijas įsispoksojo Juzefui į akis, kai tas pradėjo verti jį žvilgsniu. Įdomu ką jis galvoja? Ar manęs bijo? O ar planuoja ką nors su Auriu? Tegul tik pabando. Adrijui nepatiko, kad šiais metais Auris išvis nekreipė į jį dėmesio. O praeitais taip sklaidėsi. Ar tai tyla prieš audrą? Svarstė.
- Aš nepažįstu šito vaiduoklio Profesoriau. - Žodį profesoriau netyčia ištarė kažkaip pabrėžtinai.
- Bet jis kartais apsilanko pamokose. Esu ten jį matęs. - Tada jau movė nuo to stalo paskui Gruodę.
Jos ėmė plepėti. Adrijas tylėjo. Gruodei užvertus stalą rūbais ėmėsi darbo. Jau neblogai pažinojo drabužius. Našlaičių namuose, kuriuose gyveno ar mieste juk matė kas kuo vilki.
- Grįšiu namo per šventes. - Tarė. Jam nesinorėjo grįžti į globnamį. Bet reikėjo užsidirbti pinigų. Baisiausiai nervino paauglio kūnas, kuriame turėjo būti. Aišku nuostabu buvo išvis turėti kūną. Bet Adrijui reikėjo darbo. Norėjo išsikelti iš vaiknamio. O kas nuomos butą vaikigaliui? Grįžęs žiemą planavo nukeliauti į Skersinį Skersgatvį. Gal aptiks ten ką naudingo.
- Nežinau. Net neįsivaizduoju Gruode. O pati ko norėtum? - Rūbus skirstė greitomis. Greičiau baigti ir mauti iš šitos pamokos.

[Patricijaa]

- Tu juk ėmei grasint kerais. Todėl ir aiškinu tau mažyli, kas yra dvikova magijos pasaulyje. - Kažin kaip čia viską efektingiau pabaigus? Svarstė.Juk kada nors ją turėjo pastebėti ereliškas profesoriaus žvilgsnis. Tada dar vėl prasidėtų pokalbis su tuo profesorium Senkleriu, tėvais ir taip toliau.
Vaikis šūkavo, bet jai nerūpėjo. Iki tol, kol jis ėmėsi veiksmo. Kad užmetė suknelę tai nieko. Patricija nusimetė rūbą nuo galvos. Bet dar ir pastūmė ją. Grifei tai buvo netikėta, teko staigiai stvertis stalo.
- Klausyk mažyli, dabar tai jau melskis. - Ji išsitraukė lazdelę. Galvojo kokius kerus panaudojus. Bet Simoneti atvėsino Levinso žodžiai. Buvo taip keista, kad drausmina tik tą berniuką, nors ji pirma pradėjo. Kažkodėl pabudo sąžinė.
- Kažkoks neteisingas profesorius ar ne? - Tarstelėjo. Lazdelė nukeliavo atgal į kišenę.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

- Pati tu mažylė, - rėžė berniukas. Pristojo čia kažkokia vyresnė merga ir dabar vaidina. Atsirado kietuolė, šaunesnė nebent tuo, kad yra vyresnė! Na nieko, būdamas jos kurse Eion mokės dar ne tiek burtažodžių ir kitų naudingų dalykų. Pavyzdžiui, to, kaip reikia elgtis dvikovų metu. Dabar tiesiog pyko ir vylėsi, kad kai pasieks šitos nemandagios mergos kursą, ji jau bus išsinešdinusi iš Hogvartso.
Gaila, kad pastumta mergiotė neišsitėškė ant grindų. Gal bent tada nustotų pūstis? Eion dar labiau supyko. Nekentė būti pirmo kurso mažiumi.
- Nesi tokia jau kieta, kad esi vyresnė! - užriko ir piktai dėbtelėjo į lazdelę. Profesoriaus žodžių nė nepaisė. Kaip visada, jis liko dėl visko kaltas, tad geriau su tuo Levinsu nė nesišnekėti. Ne veltui nenorėjo nė rodytis šitoje pamokoje.
Netrukus gavo gerokai nustebti - pasipūtėlė nutarė pasidėti lazdelę ir netgi iš dalies prisiimti kaltę. Tai, žinoma, tebuvo provokacija, Eion nė už ką nepatikės, kad yra kitaip.
- Aš visada kaltas, - apsimestinai abejingai gūžtelėjo pečiais, nors viduje labai pyko - tiek ant nuotaiką gadinančios grifės, tiek ant neteisingai jį kaltinančio profesoriaus Levinso.

[Vega Dellal]

  Vega ramiai rūšiavo drabužius. Neskaitant tų marškinėlių ir kelių kitų drabužių praktika buvo labai lengva. O ir su tais keliais kitais drabužiais jai jau buvo aišku aip elgtis, todėl mergaitė greitai užbaigė rūšiuoti drabužius.
  Baigusi juos rūšiuoti varniukė pradėjo knistis po kalėdinius drabužius, ieškodama tokio, kuris jai patiktų. Nenorėjo apsirengti bet kurio. Ne, Varno Nago mokinė norėjo išsirinkti gražų, jai patinkantį drabužį.
  Greitai ji tokį ir atrado. Mergaitė pasirinko žalios spalvos megztinį ant kurio buvo nupiešti kalėdiniai elniai. Nuėjusi į persirengimo kabiną vega užsidėjo tą megztinį. Jis buvo patogus. Su juo ji jautėsi gerai.
  Bet ilgai su juo būti varniukė nenorėjo. Norėjo greičiau užsidėti savo burtininkų drabužius, todėl tą ir padarė, o tada sėdo prie sąsiuvinio. Greitai jame jau puikavosi štai kas:

  Aš pasirinkau žalią megztinį ant kurio buvo nupiešti kalėdų elniai. Jį pasirinkau, nes man jis pasirodė labai gražus. Apie medžiagas nieko neišmanau, tačiau jis buvo švelnus, todėl taip pat užsimaniau apsirengti jį.
  Su juo jaučiausi gerai. Kaip sakiau medžiaga buvo labai švelni, todėl jį vilkėti buvo gera. O ir šiaip jis buvo patogus, o patogumas man - vienas svarbiausių aspektų.

Baigusi rašyti mergaitė nunešė sąsiuvinį ant profesoriaus stalo ir pradėjo laukti pamokos pabaigos.

[Nelanna Light]

- Panašu, kad niekas neliks pilyje, - tarė Nelanna. - Aš taip pat vyksiu namo, į Biburį. Labai laukiu, nes iš ekspedicijos grįš tėtis. Ir sesuo parvyks. Iš kažkur. Net nežinau, kur ji šiuo metu bastosi ir kuo užsiima.
Adrijui pradėjus rūšiuoti drabužius, darbo ėmėsi ir Nelanna. Radusi formaliai atrodantį neilgą sijoną, jį padėjo prie kitų dalykiškų drabužių. Laisvai krentantis nertinis su kapišonu keliavo į laisvalaikio drabužių krūvelę, o įvairiais raštais išmargintas raudonas megztinis su seniu besmegeniu atsidūrė Kalėdinių drabužių krūvoje.
- Beje, iš kur tu pažįsti profesorių Levinsą? - paklausė Gruodės. - Žinau, kad jis Sakuros dėdė, bet atrodė, kad bendravai su juo taip, tarsi žinotum jį asmeniškai ir būtum su juo kalbėjusi ne pamokose.