[varpelis]

  Suprantama, kai matai žmogų tokios neįprastos būsenos pirmą kartą, pasimeti ir pats. Tai buvo išgąstis ar gedulas, o gal abu kartu. Erikas neįsivaizdavo. Juk pats nežinojo kas vyko mažiau nei prieš valandą. Jo dar nespėjo net informuot, kad viena iš geriausių aurorių - Aurelija Quinber nužudyta. Praėjo gal tik keliolika sekundžių ar minutė. Laiko niekas nesekė, nebuvo prasmės. Tačiau departamento vadovas pagaliau išgirdo von Sjuardo balsą. Paskutiniai du sakiniai buvo smūgiu tiesiai į visą aurorų štabo stiprybę ir didybę. Vis tik, teko reaguoti šaltai. Amneta, panašu, dabar buvo vienintelis galįs priimti svarbius sprendimus ir greičiausiai, pačio nuojautai kuždant, numanė, kad reiktų ministrą išleisti atostogų. Nežinojo ar šis turi šeimą, bet pats faktas, kad vienas iš jo tėvų vampyras teikė vilčių, kad niekas to vampyro nebus nužudęs.
  Tamsiaplaukis atsisėdo ant kėdės prieš Fasirą.
  - Užjaučiu dėl Munino. Visgi, kas būtent įvyko Godriko Dauboje, ministre? Ar Jeffteris buvo vienas? - Neklausti negalėjo. Juk nežinia buvo lygu adatos ieškojimui šieno kupetoje.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras bukai, karts nuo karto išplaukiančiu žvilgsniu, stebeilijo į Amnetos kaktą, nevaliodamas susitelkti į akis kaip normalus žmogus. Auroras prisėdo priešais ministrą, matyt, tikėdamasis adekvatumo ir informacijos, bet šiuo metu to norėti buvo mažumėlę beviltiška.
   - Aš jums sakiau, - pradėjo juodaplaukis ir stipriai užsimerkė, laužydamas savo atmintį. - Per Devertes gavau jo kvietimą... - atodūsis, išduodantis klaikias pastangas. - Vienas.
   Fasiro krumpliai, tvirtai jį laikantys prie lovos, buvo bemaž balti.
   - Man reikia migdomųjų, - sušnabždėjo jis, iš pajuodusio veido blizgėjo akys, kurias pamatęs ir susiejęs su šiandieniniais įvykiais kažin ką pagalvotum, bet nuo šio absurdo ir dar dviejų asmeninių netekčių, na, arba netgi trijų, kaip tik pažiūrėsi, vakarinė beprotybė jį pasiglemžė žymiai anksčiau nei įprastai.

[varpelis]

  Naivu buvo tikėtis, kad von Sjuardas adekvačiai ir detaliai atsakys į klausimus, kai mirė jo augintinis ir jo vos nenužudė krikštatėvis.
  Nojus atidžiai nužvelgė Fasirą. Nebuvo panašu, kad šis būtų sužalotas fiziškai. Tik psichologiškai.
  - Supratau. - Tarė ir tyliai atsiduso. Dabar jau buvo faktu tai, kad von Sjuardas daugiau informacijos pateikti šiandien negali. Tamsiaplaukis nusprendė, kad pasikalbės apie įvykius su Reinhart. Ji ten buvo ir viską girdėjo. Galbūt po to pokalbio daugiau nebeteks varginti Fasiro ir aurorų štabas įvykdys vienintelį logišką ir tvirtą sprendimą. Jeffter'io laukia Azkabanas. Bent iki teismo. Tada išaiškės viskas.
  - Gerai. - Mostelėjo vienai iš aurorių atnešti migdomųjų, o pats nuėjo parašyti laiško vienintelei žinomai Skutelio hilerei, kuri užsiima kerų traumomis.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras lėtai nuleido galvą lyg suprasdamas savo kaltę, kad daugiau niekuo negali padėti. Galvoje tvyrojo švininis rūkas - tirštas, sunkus ir neperregimas, tik karts nuo karto šmėstelėdavo koksai nelabai suprantamas vaizdelis ar žodis. Von Sjuardas giliai alsavo, bandydamas susigrąžinti savo protą - atrodė, kuo daugiau deguonies, tuo aiškesnės mintys, deja, nelabai ką tai tepadėjo. Galbūt todėl, kad Aurorų Štabas nebuvo itin dažnai vėdinamas, o čia būtų prisireikę itin smarkaus vėjo, ir kaži, ar fizinio.
   Gavęs tik porą tablečių, juodaplaukis į aurorę žvelgė piktai. Abejojo, kad jos padės jam panirti į miegą, tačiau visgi paklusniai jas išgėrė su visa stikline vandens ir ant nugaros atsigulė ant siauro ir nepatogaus gulto kubelyje. Pareikalaus daugiau, jeigu kas. Daugiau bus spintelėje, daugiau atneš... Muninas...
   Sapnas prasidėjo triukšmingu sparnų plasnojimu.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Koridoriuje buvo tylu. Ištraukta burtų lazdelė buvo nukreipta į priekį, o Igoris atsargiai žengė, vis dairydamas aplinkui. Sustojo. Buvo tamsu.
Iš lazdelės galiuko išsprūdo sidabrinė šviesa, besimainanti į melsvą atspalvį - kadaise būtą kojotą pakeitė gulbinas - gynėjas nuskriejo pas Emilijaną, pranešdamas apie pasiruošimą puolimui.
Igoris atsišliejo prie sienos, laukdamas sutarto ženklo - atsako, jog sužadėtinė pasiruošusi pulti. Laukdamas, aplink save su lazdele paišė figūras, mintyse kartodamas iki gyvo kaulus žinomus skydinių kerų pavadinimus. Vėliau užsikerėjo save stipriais perskiedimo kerais. Dabar niekad jo nematė.
Šį kartą bus kitaip. Jis nebus sučiuptas, jis taip lengvai nepasiduos.  Bet ar tikrai bus lengva? Iš atminties dar neišnykęs susitikimas su Kajumi, Igoriui kėlė nerimą. Jis vis dar abejojo, jautėsi perplėštas į dvi puses, nežino ar iš tikro teisingai pasirinko. Ne, negalvok. Turi susikaupti.
Laikas slinko, tyla tapo jau nebepakeliama. Kur aurorai? Negi visi pasitraukė į aštuntą lygį? Negi pasala?
Lorijanas dirstelėjo į kitą koridoriaus pusę. Buvo tamsu. Tylu. Neramu. Atsakas dar nesimatė.
Artėjo pilnaties valanda, tačiau taip ir Igoris po dar keliolikos minučių nepamatė Emilijanos gynėjo. Nerimo kupina širdimi tyliai pasitraukė iš antrojo lygio. Vienas nerizikuos. Nelįs mirčiai į nagus.

[Alehandro Murrell]

Už lango kapsėjo lietaus lašeliai, nešdami niūrią nuotaiką ir miego norą, o Mayranas dirbo, stengdamasis spėti sutvarkyti reikiamus dokumentus iki darbo dienos pabaigos. Šiandieną šis susilaukė daug smalsių bei keistų žvilgsnių nuo savo kolegų. Kaip gi šis galėjo jų nesusilaukti? Gi vakar, po tikrai labai nepatogaus ir keisto įvykio vadovo kabinete, ryžaplaukio lieptas šis pasiėmė kolegą ir nukeliavo į azkabaną. Kaip ir vaikinas bandė išaiškinti bosui, keli durnoki aurorai ten net buvo sugebėję pradėti muštynes, o kas blogiausia, kliuvo ir pačiam Wallflower. Ta mėlynių spalvos dėmė ant jo akies ir traukė smalsius bei įkyrius bendradarbių žvilgsnius, kurie tikrai erzino ir neleido susikaupti juodaplaukiui.Vaikinas atsiduso ir padėjo dar vieną sutvarkytą šūsnelį susegtų lapų į krūvą. Jo akys nukrypo į ant sienos kabantį laikrodį ir šio lūpas vėl paliko besikankinantis atodūsis. Darbo pabaiga dar buvo toli gražu, o ir artėjančių pietų Mayranas neatsinešė, nes algą išleido ant buto nuomos, tad negalėjo sau leisti taip išlaidauti. Ypač kai tie trys idiotai dar vis nesugebėjo ir nė nesidomėjo darbo susiradimu, tad gyveno vos ne iš Mayrano kišenės arba šiaip kažkur šlaistėsi.

[Mayra Llewellyn]

 Po tokio susitikimo Dafydd kabinete, Mayra jautė šiokią tokią kaltę. Visų pirma, taip ir neprisistatė savo broliui, o po pamatyto vaizdelio jo nuomonė apie ją tikrai negalėjo būti viena iš geriausių. Kaip tyčia, ministerijoje vyravo niūrios nuotaikos, mat kažkoks idiotas sugalvojo už langų paleisti lietų. Lietų! Anglijoje! Londone! O kur Bahamai ir saulutė, a? Ech, prieš vėją, o šiuo atveju - aštuntą lygį, nepapūsi, teko taikstytis su ta pilka danga už stiklo. Galiausiai, susierzinusi, Mayra užsitraukė visus langus ir sėdėjo žvakių šviesoje, bet į smegenis toliau kaleno: bar bar bar.
 Kadangi mintys apie Mayran niekur nedingo, šeštojo lygio vadovė nusprendė susirasti prapuolenį aurorą. Net atpjovė jam atsinešto medaus torto gabalėlį ir, palikusi raštelį ant durų, kad tuoj grįš, ištipeno liftų link.
 Eiti antrojo lygio koridoriumi ne su tikslu atsidurti pas Dafydd buvo keista. Žinoma, čia darbuotojai buvo labiau užsiėmę ir svarbesniais reikalais, tad retas net žvilgtelėdavo jos pusėn, kas buvo savotiškai malonu. Šeštojo lygio apkalbos jau buvo merginai įgrisę, o kaip kokia bjauri boba nenorėjo pasirodyti, pradėdama viešai staugti ant darbuotojų, nors nedrįso sau meluoti - toks streso išliejimo būdas atrodė patrauklus. Rankose laikoma porcelianinė lėkštutė su dailiu torto gabalėliu ir maloni šypsena ir štai, kažkoks auroras jau vertėsi jai atidaryti duris, o maloniai paklaustas, kur randasi Mayran Wallflower - dar ir palydėti. Nežinia, čia tokia Dafydd įtaka ar ji tiesiog atrodė kaip maloni mergina su vaikais pilve ir skanėstu lėkštėje, bet buvo visai malonu.
 Ir štai, Mayra stovėjo beveik priešais savo brolį, kad ir kaip keistai tai skambėjo. Pamačiusi pamuštą akį, mergina prikando lūpą. Nežinojo, kaip pradėti pokalbį, o ir Mayran, regis, nebuvo geriausios nuotaikos. Galiausiai beliko tik padėti tortą priešais vaikiną.
-Labas. Tikiuosi... Čia ne Dafydd darbas?-pasiruošusi panaudoti gydomuosius kerus, dėl visa pikto pasitikslino juodaplaukė.

[Alehandro Murrell]

  Prasidėjo pietų metas. Dauguma Mayrano bendradarbių pradėjo stotis iš vietos ir kažkur žingsniuoti, o kai kurie trauktis maistą iš jie patys težino kur. Vaikinukas ir toliau judino pavargusią ranką, ne pačiu tvarkingiausiu raštu pildydamas reikiamus lapus. Jo skrandis sugurgė, pareikšdamas apie alkį ir valgio trūkūmą, bet geriausia ką šiuo metu šis galėjo suvalgyti, buvo popierius, o tai tikrai neviliojo tamsiaplaukio. Šis taip pat turėjo galimybę nušvilpti maisto nuo savo kolegų, bet vagimi jis dar nebuvo tapęs, o tokio vardo bei apkalbų, tikrai nenorėjo užsitarnauti. Ir taip susilaukdavo keistų žvilgsnių dėl mėlynės ar bendravimo su "draugais", kurie užsukdavo pas jį į darbą. Darbo, su geresniu atlyginimu ir kurį strazdanius galėtų atlikti, šis negalėjo susirasti, tad buvo galima arba kentėti badaujant, arba likti benamiu. Arba įdarbinti tuos 3 idiotus, kurie ar taip, ar anaip gyvena pas mane, tad ir maisto gautų pirkti.
Staiga išgirstas kažkur tikrai girdėtas merginos balsas, privertė dvidešimtmetį nustoti dirbti ir pakelti galvą. Pamatęs merginą, matytą boso kabinete, šis žiobtelėjo.
- Bosas čia niekuo dėtas. - Tarė, nežinodamas ką turėtų pasakyti ir tikėdamasis blogiausio. Visgi, ko šis galėjo tikėtis iš vadovo merginos apsilankymo? O gal tai buvo susiję su jų tuo keistu, trumpu, bet kažkaip svarbiu pokalbiu kabinete? Tai žinojo tik pati juodaplaukė. Staiga Mayrano žvilgsnis užmatė merginos laikomą saldų, begalo gardžiai atrodantį tortą, kuris tuoj pat buvo padėtas prieš jį. Vaikino akys tarsi blizgėjo į jį žiūrint, bet jokių veiksmų šis nesiėmė, o tik grąžino kiek pasimetųsi ir išsigandųsi žvilgsnį ties mergina. Kaip graudu. Aš turiu bijoti kažkokios merginos?

[Mayra Llewellyn]

 Mayrai pagailo juodaplaukio, tokiu baikščiu žvilgsniu žiūrinčio į tortą ir ją. O dar ir pamušta akis... Negi čia jau bunda poreikis kažkuo rūpintis?
-Tortas tau, gali valgyti. Jei patiks, vėliau atnešiu dar,-ramiai kalbėjo mergina, o jos lūpose galiausiai ėmė žaisti lengva šypsena. Šeštojo lygio vadovė net nepastebėjo, kaip jos rankose atsidūrė lazdelė. Nerimastingai sukiodama magiškąjį įrankį tarp pirštų, ji svarstė, ar būtų labai keista, jei pasirūpintų Mayran.
-Gerai, neišsigąsk, sutvarkysiu tau tą akį. Atrodo baisiai. Episkey,-įspėjusi vaikiną, šeštojo lygio vadovė mostelėjo lazdele. Kerus naudojo ne pirmą kartą, tad tiesiog stebėjo, kaip atslūgsta patinimas, o mėlynė pradeda keisti spalvą. Tačiau, net ir po magiškojo gydymo, liko šiokia tokia rudai žalia dėmė aplink akį. Apsidairiusi ir neradusi kur atsisėsti, Mayra liko stovėti.
-Žinai, norėjau pasikalbėti apie tai, kas įvyko...-tyliai tarė mergina, atidžiai stebėdama aurorą. Ji nežinojo, nuo ko pradėti visą tą painų pokalbį, tad nusprendė palaukti, tikėdamasi, kad Mayran žinos. Bet jos veidas ir kūno kalba neišdavė nė trupučio sutrikimo, tad buvo lengva ne taip suprasti tikruosius juodaplaukės ketinimus.

[Alehandro Murrell]

Vaikinas dar labiau sutriko.
- J-i-i-s m-a-an? - Kiek pasimetęs ir sumikčiodamas paklausė. Mayranas neatsiminė kada kažkas buvo juo pasirūpinę, kas šildė jo širdį, o veide norėjosi išlįsti šypsenai, bet visą tai šis slėpė, nenorėdamas parodyti, kad tai jį paveikė. Wallfloweris nė nespėjo sureaguoti, kai mergina panaudojo prieš jį kerus, bet po to nieko nesakė, nes negalėjo matyti, kaip atrodė dabar. Šio žvilgsniui nukrypus į merginos išsipūtusį pilvą, jo akys kiek išsiplėtė ir jis juto pareigą užleisti jai kėdę. Vaikinas tarsi raketa pašoko nuo kėdės ir pasitraukė nuo jos.
- Sėskitės. Jums turėtų būti sunku. - Tarė šis, stengdamasis nuskambėti kuo maloniau ir mažiau sutrikusiam. Mayranas nervindamasis trypė koja ir nežinojo ką daryti tokioje situacijoje. Bet tamsiaplaukė išgelbėjo vaikiną, jam pasakydama, dėl ko čia atėjo. Strazdanius tarsi bandė kažką išlementi, kadangi negalėjo visą laiką taip pratylėti, bet mintys į galvą jam sunkiai lindo.
- Aš nelabai supratau, dėl ko Jūs taip reagavot į mano vardą ir pavardę bei kas ten vyko. - Galiausiai kažką pralemeno pasimetęs tamsių, banguotų plaukų savininkas. Šis atsikrenkštė, bandydamas išvaryti tą visą pasimetimą ir kalbėti kaip normalus žmogus.

[Mayra Llewellyn]

 Matydama, kaip dėl paprasto torto gabaliuko Mayran sutriko, Mayra susirūpino. Negi jos broliu irgi niekas nesirūpino? Ar jo irgi nemylėjo? Tokia mintis buvo... Liūdna. Tarsi koks prakeiksmas, paliktas tėvo kartu su genais.
-Jei patiks, atnešiu daugiau,-šiek tiek sutrikusi pakartojo mergina. Juodaplaukiui pašokus nuo kėdės, šeštojo lygio vadovė krūptelėjo. Žiūrėdama į auroro kėdę, ji pradėjo atsiprašinėti:
-Oi ne, man nereikia, tai aš čia trukdau jus, sėskitės, pastovėsiu gi.
 Kokia keista situacija. Mayra nelabai suprato, kodėl Mayran taip elgėsi, o jis, regis, pats irgi nelabai tą suvokė. Bet štai, būdama taip arti juodaplaukė galėjo apžiūrėti vaikiną iš arčiau. Panašumą buvo sunku paneigti, nors juos siejo tik tėvas, o Mayran, na, merginai buvo keista pripažinti, bet jis buvo gražus. O pasimetimas buvo užkrečiamas. Mayra susinepatoginusi šyptelėjo:
-Aš manau, kad esame giminės. Todėl, na, taip ir keistai reagavau. Atsiprašau. Tiesiog, na, mano tėvas, jis... Jis turėjau daugiau vaikų nei aš, mano pusiau brolių ir seserų. O ir pavardė reta. Jeigu suklydau, atsiprašau. Tiesiog norėčiau išgirsti apie jūsų šeimą.

[Alehandro Murrell]

Vaikinas dar vis buvo pasimetęs. Labai pasimetęs. Šis bandė suimti save į rankas, kalbėti ir elgtis kaip normalus žmogus, kokiu jis tikrai nebuvo, bei pagaliau surimtėti šioje situacijoje, o ne būti tokiu pasimetusiu.
- Ne, ne, panele, sėskitės. Mane bosas užmuštų, o galiausiai ir pats save užmuščiau, jeigu jūs turėtumėte stovėti. - Kiek surimtėjęs tarė Mayranas. Nors išorėje jis ir atrodė pagaliau surimtėjęs, suėmęs save į rankas, bet viduje vis dar buvo tas pats pasimetęs skystalas. Dėja, visas išorinis rimtumo įvaizdis, kaip greitai atsirado, taip greitai ir dingo. Tamsiaplaukės merginos žodžiai kiek probloškė vaikiną ir privertė jį pasimesti galutinai. Aš galiu turėti šeimą? Aš ne vienas? Priblokštas uždavinėjo mintyse sau klausimus strazdanius.
- T-u-u man-o se... - Pradėjo mikčiodamas sakyti Mayranas, bet sustojo nepabaigęs sakinio, nes suprato, kad tai gal net netiesa. Vaikinas giliai įkvėpė ir atsikrenkštė.
- Mano šeima? Mano tėvas Lewis Wallflower. Žinau tik jo vardą ir pavardę, bet akyse nesu jo regėjęs. - Pasimetęs ištarė magijos ministerijos darbuotojas.
- Mama. Ji Sahar Davis. Mirė kai aš buvau vienuolikos, vos man pradėjus lankyti Hogvartsą. Daugiau nieko neturiu ir negaliu nieko papasakoti. - Tarė auroras, papasakodamas viską, ką tik galėjo apie savo šeimą, kurios jau seniai nebeturėjo.

[Mayra Llewellyn]

 Supratusi, kad beviltiška kovoti su perdėtu mandagumu, Mayra atsiduso ir atsisėdo į auroro kėdę. Iš čia visa maža erdvė atrodė kitaip ir kad ir kaip mergina stengėsi nežiūrėti į visokius dokumentus ir kitokius dalykus, nejučiomis smalsus žvilgsnis vis tiek nukrypo į stalą. Klausydamasi sutrikusio Mayran, juodaplaukė liūdnai nuleido galvą. Kaip ji ir manė - tėvas, palikęs pavardę, nusiplovė. Kaip ir visus kitus kartus. Dažnai mergina svajodavo, kad taip būtų atsitikę ir jai - kad ji neegzistuotų, kad viskas būtų gerai, gal netgi ir motina būtų ją pamilusi. Ech, kas būtų, jeigu būtų... O yra kaip yra.
-Mano spėjimas pasitvirtino,-išspaudusi liūdną šypseną, Mayra pakėlė akis į vaikiną.-Aš esu Lewis Wallflower ir Samantos Wallflower dukra. Mano tėvas mirė kai man buvo... Na, buvau maža. Džiaugiuosi, kad jis mirė. Jis niekada nebuvo geras žmogus,-vėl nuleidusi galvą, juodaplaukė pradėjo tarp pirštų nerimastingai sukioti išsikišusį megztinio siūlą.-Nežinau, kodėl atėjau šiandien, bet tiesiog... Manau, kad panašumą tarp mūsų pastebėjo ir Dafydd. Ir, na, nežinau, ką darysi su šita informacija, bet ar... Ar gali priminti, kiek tau metų ir kada tavo gimtadienis?
 Liūdnai šypsodamasi, Mayra stipriai užmerkė akis, bandydama nepravirkti.

[Alehandro Murrell]

Vis dėlto vaikinui pavyko įkalbinti merginą ir ši atsisėdo į jo kėdę. Mayranas galėjo lengviau atsipūsti, suprasdamas, kad apsisaugojo nuo galimų problemų. Visgi, jeigu Dafydd būtų sužinojęs, kad jo nėščia mergina turėjo stovėti, kol pavaldinys sėdėjo, niekas nežino kokia jo reakcija būtų buvusi. Na, bent tamsiaplaukis manė, kad jam tikrai būtų buvę nekažką. O ir pats puikiai suprato, kad su dar viena ar net keliomis gyvybėmis savyje, ilgai stovėti nėra labai malonu. Išgirsti sekantys merginos tariamižodžiai privertė sustoti visoms mintims ir apmąstymams apie nieko nenusikaltusią kėdę ir žmogų, ant kurios  jis turėjo sėdėti.
- Sese? - Paklausė labiau savęs, negu pačios tamsiaplaukės, sutrikęs vaikinas. Jis tarsi tikrino kaip šis žodis skamba, bet didelis sutrikimas neleido blaiviai mąstyti. Aš turiu sesę? Visą tą laiką buvau ne vienas ir turėjau šeimą? Aš neužilgo būsiu dėdė? Įvairūs klausimai tarsi puolė burtininko galvą, bet tikslūs atsakymai į juos ir taip buvo aiškūs.
- Man dvidešimt vieneri. Gimiau Gruodžio 21 dieną. O tu? - Atsargiai atsakė ir paklausė strazdanius.  Pamatęs, kad jo sesers akyse pradeda kauptis ašaros, vaikinas dar labiau pasimetė. Šis nežinojo ką turėtų daryti tokiu atvėju, kadangi dar niekad nėra pakliuvęs į tokią situaciją. Rizikuodamas Mayranas priėjo prie tamsių plaukų savininkės, pasilenkė ir nedrąsiai apkabino ją.
- Neverk. - Tarė garbanius kiek paglostydamas šios nugarą. Tiesą pasakius, apkabinti ją burtininkui darėsi dar labiau keista dėl didelio pilvo, bet tuo pačiu ir keistai malonu.
- Aš tapsiu dėde? - Bandydanas bent kiek pakelti nuotaiką, paklausė. Wallflowerio akys džiaugsmingai sublizgėjo nuo minties apie buvimu dėde.

[Mayra Llewellyn]

 Akyse toliau kaupėsi ašaros išdavikės. Sese... Kreipinys nuskambėjo Mayros mintyse, užkabindamas kažkokią jautrią širdies stygą. Ak, ir ką jie padarė šiam pasauliui, kad jis toks žiaurus? Praeitais gyvenimais ir reinkarnacija mergina netikėjo - ji buvo susitaikiusi su ta mintimi, kad jos po mirties laukia melsvos liepsnos, vienatvė ir kančių sala. Tik štai, ar ji bus bausmė ar baudžiamoji jai vis dar išliko paslaptimi, nors su sutarties sąlygomis sutikta buvo seniai.
 Bandydama suvaldyti drebulį balse, juodaplaukė nusišypsojo ir tarė:
-Mes gimėme tą pačią dieną.
Tarsi visa tai būtų kažkas įdomaus ar džiaugsmingo, kai pagalvojus... Kada ir kaip viskas įvyko? Kodėl? Ar Lewis buvo suplanavęs atsarginį variantą, jei ji būtų mirusi nuo... Nuo viso to. Vien mintis apie tėvą šaldė iš vidaus. Pyktis, atkakliai po truputį ją skaldantis.
 Nedrąsiai apsikabinusi Mayran, Mayra vis dar šypsojosi.
-Kartais reikia. Negalima visko laikyti savyje,-pažėrė išminties kruopelytes šeštojo lygio vadovė ir lyg susigėdusi atsitraukė nuo vaikino.
-Jeigu... Norėsi. Galėsi užsukt kada, gal ir per šventes pasikviesiu, nors Dafydd... Ak, jam prireiks laiko su viskuo apsiprasti. Bet jeigu nori, taip. Galėsi būti dvynukų dėdė,-spustelėjusi juodaplaukio ranką, mergina vėl šyptelėjo. Ji net neįsivaizdavo, kaip turėtų bendrauti giminaičiai - jos gyvenime dėdės tai buvo tik kažkokios kartą ar du pasirodę žmogystos, kurių ji niekada nepažinojo. Arba tik girdėjo apie jų veiklą ir liūdną baigtį Azkabane. Dafydd, kaip jau suprato Mayra, šeimyniškos patirties irgi neturėjo. Viskas atrodė beviltiškai neaišku ir painu.
-Tikiuosi tau tortas patiks. Dar turiu didžiulį gabalą jo kabinete, jeigu turėsi laisvo laiko, užsuk,-palikusi tokį ne itin aiškų kvietimą kada užsukti paplepėti, Mayra atsistojo.
-Daugiau tau netrukdysiu. Jeigu nori, parašyk savo adresą. Po berniukų gimimo parašysiu laišką, galėsi ateiti aplankyti,-žengusi žingsnį mergina sustojo ir atsisukusi aurorą tarė. Ir vėl jos veidą papuošė ta puikiai išmokta klientų aptarnavimo šypsena.