[Danas de Breinas]

  Žiobarotyra žiobaroyra žiobarotyra. Gerai, tiesą sakant, paprastai tai būdavo nuobodi pamoka, tačiau šiandien... Jie ėjo link kažkokio atrakciono, kuriame galės pasivažinėti mašinomis! Profesorius kažką minėjo, kad jos nebus tikros, tačiau tai Danui buvo nesvarbu, jis labai norėjo išmokti valdyti mašiną, mat nusprendė, kad taip keliauti būtų patogiausia. Skraidyti jis nemėgo, todėl nedaug kas ir beliko.
  Tačiau priėjus atrakcioną paaiškėjo, jog... Šios mašinytės tikrai nebuvo mažintos! Jos buvo niekas! Atrodė, tiktų nebent penkiamečiams! Ir taip, vos per vieną akimirką, tik jas pamačius, visas vaikino džiaugsmas dingo. Reikėtų apakti, geresnis gyvenimas būtų. Pagalvojo Danas, sunkiai sunkiai atsiduso, tada dar apsidairė, ieškodamas iš jų besijuokiančių žiobarų ir pagaliau patraukė prie atrakciono.

[Vega Dellal]

- Bet kuriuo atveju man žiobarotyra patinka, visai nesvarbu, naudinga ji ar ne, - nusijuokė varniukė. Jai ši pamoka išties patiko, tai buvo vienas iš tų dalykių, kuris ją domino visapusiškai, kad ir kokia bebūtų pamokos tema.
  Joms įsėdus į mašinėlę, Lina pasakė, jog šios mašinėlės greičiausiai yra skirtos penkiamečiams. Vegai beliko tik sutikti, nes jai vienai vos vietos užteko, o reikėjo gi sutalpinti ir Liną, tačiau visgi ji pasakė:
- Taip, išties gaila, kad jos tokios mažos, labai norėčiau pavairuoti realią mašiną, tačiau manau, kad ši pamoka mums vis tiek išeis į naudą. Jei kada teks pavairuoti tikrą, bent pagrindus žinosim, o dar ir smagiai praleisim laiką.
  Vega sėdėjo ir stebėjo, kaip Lina vairuoja. Iš pradžių nedrąsiai, o paskui, rodos, draugė pasijautė laisviau, todėl jos šiek tiek pagreitėjo. Pati Vega nenorėjo vairuoti ir tikrai netroško važiuoti dideliu greičiu, tačiau tikėjosi, kad bent draugei smagu.

[Danas de Breinas]

- Ir kokiu būdu man čia sutilpti? - labiau savęs nei kitų paklausė, tačiau visgi tikėjosi, kad kas nors iš aukščiau irgi išsakys savo svarbią nuomonę, kokiu lengviausiu būdu jam tą padaryti, visgi Danui jau septyniolika, o šios mašinėlės... Na... Jos penkiamečiams! Tada klastuolis apžvelgė kitus vaikus, kai kurie netgi sėdo į mašinėlę dviese. Kad ir kokį gerą draugą turėčiau, niekada taip nesikankinčiau. Šmėkštelėjo mintis galvoje, tačiau greitai teko ją pamiršti, nes jei jis norėjo neužsitraukti profesoriaus pykčio, turėjo lipti į mašinėlę ir važiuoti.
  Danas visgi įsitaisė šioje nesveikai mažoje mašinėlėje ir netgi sugebėjo spustelti greičio pedalą. Iš pradžių nestipriai, mat dar reikėjo įsipatoginti, tačiau tą padarius, vaikinas ėmė greitėti ir pagaliau pajautė šiokį tokį, nors ir ne tokį tikrą, bet jau džiaugsmą.

[Ikelas Garver]

  Ikelas sėdėjo ant tos dangos ir sau lingavo. Buvo baisu. Berniukas norėjo namo.
  Prie jo priėjo kažkoks nepažįstamas žmogus, kas išgąsdino, todėl klastuolias staigiai baigė linguoti ir paropojo kelis žingsnius toliau nuo jo, tačiau vis dar liko ant žemės. Vėl padėjo linguoti. Tas žmogus kažką kalbėjo, kad čia jis negali sėdėti, tačiau Ikelui tai pasirodė tik kvaili, beprasmiai žodžiai, kurių net nereikėjo klausytis, bet jis juos išgirdo.
- Bet aš noriu namo! - pakėlė akis į tą vyrą, niekaip nesugebėjusį atstoti.
  Visgi jis ir toliau stovėjo bei piktai žvelgė į Ikelą, todėl berniukas pradėjo dar labiau jo bijoti.
- Aš geresnis už tave, aš turiu lazdelę! - net nejausdamas to pasakė, tik po kelių akimirkų suprato tų žodžių reikšmę, tačiau, rodos, vyras jį palaikė eiliniu kvaileliu. Nors magijos atžvilgiu tai buvo gerai, Ikelas panoro verkti. Juk jis nėra kvailas!
  Tačiau vis dėlto jis išėjo iš atrakciono ir likusį laiką praleido tiesiog sėdėdamas ant žemės.

[Danas de Breinas]

  Danas pradėjo greitinti, daryti vis didesnius posūkius, kas jam tikrai suteikė laimę. Vaikinas, nors niekada gyvenime nebuvo valdęs tikros mašinos, tik vieną kartą, pas draugą žiobarą joje sėdėjęs, buvo devintam danguj. Nors tai buvo mažos mažos mašinėlės, jis vis tiek džiaugėsi lyg mažas vaikas.
  Danas kelis kartus trenkėsi į kitus vaikus, tačiau tai tik teikė laimę, galiausiai su vienu jo bendrakoledžiu, rodos, metais jaunesniu, pradėjo vaikytis vienas kitą, kas irgi teikė laimę. Atrodė, kad iki pamokos pabaigos neiškęs nei jo mašinėlė, nei visas atrakcionas.
  Beveik pasibaigus pamokai, jis sustojo ir išlipo iš mašinėlės anksčiau. Paskutiniu metu tik važinėjo ratu, stengdamasis išgauti kuo mažesnį ratelį ir didesnį greitį, kiek tik mašinėlė leido, todėl susisuko galva. Jam šiandien užteko.

[Sevirina Mckenna]

Sevirina matė, kaip Hestijas susigėdo. Jis nuolat mergaitės atsiprašinėjo, o ši ramindavo berniuką, kad viskas gerai. Kai abu trenkėsi bendrakoledžis stipriau užsigavo ir buvo galima įžiūrėti, jog jaučiasi nekaip. Švilpė ir pati nebebuvo užtikrinta ar nori čia daugiau pasilikti. Kai Hestijas nusprendė išlipti ir kai tai padarė Sevirina pradėjo važiuoti. Ji vairavo lėtai, neskubėjo. Kolkas sekėsi puikiai, tačiau kiek laiko pavažinėjus pasidarė liūdna, kadangi buvo viena. Karts nuo karto pravažiuodavo stovintį Hestiją.
Šviesiaplaukė taip ir nesugalvojo, kaip čia laiką smagiau praleisti todėl sustojo ir išlipo iš mašinėlės. Jautėsi gerai ir užskaitė pamoką, bet visgi vienai jai nuobodoka todėl nužingsniavo link stovinčio draugo. Nieko nesakė tik nusišypsojo ir kartu laukė pamokos galo.

[Juzefas Levinsas]

Ta mergaitė, Leticija, grįžo į pamokos vietą ir net įlipo į mašinytę, ėmė važinėtis. Plikis nustebo, jau galvojo, kad su ja kils problemų. Tad apsidžiaugė, jog ji dabar važinėjosi. Tačiau jeigu niekas nebūtų pastebėjęs išeinančios mokinės? Kas būtų buvę toliau?
Levinsas suskaičiavo jaunuosius burtininkus. Regis, buvo visi. Ikelas dabar sėdėjo ant žemės. Visi kiti vaikai suaugusiųjų pagalba (o gal ir to pirmakursio berniuko?) buvo susodinti į mašinėles. Toliau pamoka klostėsi sklandžiai.
Po užsiėmimo jie visi patraukė už kampo, kur nešykle persikėlė į Kiauliasodį, o paskui jau pėsčiomis keliavo Hogvartso link. Buvo smagu girdėti nuotrupas iš vaikų pokalbių, nes didesnei daugumai ši pamoka patiko. Žinoma, atsirado ir tokių, kurie šnekėjo, jog čia nesąmonė, skirta tik mažyliams, be to, net neprimena tikro automobilio.
Tačiau kad ir kaip ten bebūtų, Levinsas didžiavosi savimi, kad sugebėjo pravesti įdomesnę pamoką, kažkur su mokiniais išvykti. Aišku, daugiau gyvenime to nekartos. Vieno karto pilnai užteko. Pėdindamas į mokyklą mėlynakis pagalvojo, kad kaži, ar Walgunui jau taip patiko. Merline, juk jis - šeštakursis. Kas čia gali būti smagaus važinėtis tokiomis mašinytėmis? Juolab, kai jis augo daugiau žiobariškame, o ne burtininkų pasaulyje.