[Walgunas Levinsas]

  Walgunas nuleido lazdelę. Dar norėjo išbandyti paskutinę užduotį - apgaubti kokį nors daiktą vandeniu. Ant jo stalo stovėjo žirklės. Hm, manau, jos greitai pataps šlapiomis! Pagalvojo ir nusijuokė, o tada jau pasiruošė bandyti.
- Aguamenti! - nė lašelio. - Aguamenti! - ir toliau nieko. - Nagi, Aguamenti! - jau pikčiau tarė. Ir tikrai pavyko! Iš lazdelės galo išlindo ir atsiskyrė vanduo. Tada jis, Walguno minčių ir sugebėjimų genamas, nueklia iki tų žirklių, tada ratu jas apsuko. - Oho! - tiek vaikinas teišspaudė, bet jo mintis iš šių žodžių suprasti buvo lengva.
  Walgunas nusprendė pradėti atlikinėti namų darbą, kadangi dabar visos mintys dar buvo galvoje, tą padaryti turėjo būti lengviausia. Tuo labiau, gaišti ilgų vakarų prie namų darbų jis nenorėjo, norėjo kuo ilgiau veikti tai, ką nori, tad jei tik spėdavo, bent pradėdavo namų darbus pamokose.

[Deklanas W. Senkleris]

Teorija stovėjo skersai gerklės. Nemažą jos dalį Deklanas jau žinojo prieš atvykdamas į mokyklą, tad čia norėjo kerėti. Taigi šios pamokos kol kas buvo vienas didelis nusivylimas. Jis ne tik pats turėjo visur tampyti savo kuprinę ir vaikščioti, bet net per kerėjimo pamokas reikėjo... Mokytis? Bent jau skaityti vadovėlį, o tai prastokai raides pažįstančiam vienuolikmečiui kėlė pernelyg daug vargo.
Dabar jis sėdėjo klasės viduryje ir šaltu žvilgsniu nužiūrinėjo arčiau klasės priekio sėdinčių mokinių pakaušius. Kai kurie jų buvo visiški nevykėliai, ir jaunasis Senkleris niekaip negalėjo suprasti, kodėl jis, būsimas St. Just miestelio valdytojas, turi mokytis kartu su tokiais žiopliais. Tiesa, šiandien pagaliau prasidėjo praktinė pamokų dalis, tad berniukas neabejojo nušluostysiantis tiems nevykėliams nosį. Jis išsitraukė lazdelę ir nedėdamas pernelyg daug pastangų nukreipė ją į indelį ir burbtelėjo:
- Aguamenti.
Nieko neįvyko, ir tai vienuolikametį neįtikėtinai papiktino.

[Miriam Llewellyn]

Oliveris susirgo ir pasiliko miegamajame, o Eliotas iš karto atsisėdo prie Leticijos. Pastarasis faktas, tiesa, gerokai nustebino - kiek suprato iš dvynių, energingasis brolis tą mergaitę nelabai mėgo. Bet panašu, kad šį kartą nori bendrauti, taigi Miriam liko viena. Kol kas jokių kitų draugų susirasti nepavyko, taigi teks darbuotis be niekieno pagalbos. Kartais vis žvilgtelėdavo į Eliotą, bet nenorėjo jam trukdyti, tad susitelkė į pamoką ir atidžiai klausėsi, ką kalba profesorė Evenstar. O pamoka atrodė sudėtinga. Po teorinės pamokos apie šiuos kerus Miriam ir Oliveris bandė juos panaudoti, bet nė vienam nepasisekė. Mergaitei buvo sunku suprasti, kaip iš medinės lazdelės gali pasipilti vanduo. Taip, tai magija, bet šis žinojimas nelabai tepadėjo. Gal pavyks dabar?
- Aguamenti, - tyliai ištarė Miriam tvirtai laikydama burtų lazdelę. Deja, nieko nenutiko - iš pagaliuko neištyško nė mažiausias lašelis. Mergaitė nuleido galvą ir nedrąsiai pakėlė ranką. - Man nepavyksta... - vos girdimai išspaudė ji ir vėl dirstelėjo į Eliotą. Jis, regis, nė nepastebėjo, kad sesutei galbūt reikia pagalbos.

[Deklanas W. Senkleris]

Kaip jam gali nesisekti? Ką, jis koks žiobariūkštis, nesugebantis išburti vandens? Čia ne kas nors itin ypatingo ir sunkaus. Deklanas dėbsojo į lazdelę ir dar kartą niekinančiu žvilgsniu dėbtelėjo į priekyje sėdinčius mokinius. Kažkoks berniokas puikiai naudojo kerus, ir tai jaunąjį Senklerį dar labiau papiktino. Mintyse jau raizgėsi sakiniai, kuriais jis lieps tėvui pasirūpinti, kad anas šiandien pat išlėktų iš Hogvartso. Kartu su tuo prakeiktu profesoriumi Senkleriu.
- Aguamenti, - griežčiau savo lazdelei pakartojo Deklanas. Ta vis tiek nepakluso. Negi ir ją teks išmesti iš Hogvartso? Akivaizdu, kad Olivanderiai visai nukvako ir pardavė visai ne tą lazdelę, kurią turėjo. Ne veltui Deklanas bandė įtikinti tėvą ir motiną, kad magiškąjį daiktą reikia pirkti ne Skersiniame skersgatvyje, o iš senuko, gyvenančio tame pačiame St. Just miestelyje. Jis visą gyvenimą gamino lazdeles ir, Deklano nuomone, darė tai nepalyginamai kokybiškiau už prakeiktus Olivanderius.
- A-GU-A-MEN-TI! - dar kartą pabandė grifiukas, ir pagaliau iš lazdelės galo ištryško šiokia tokia srovelė. Nukreipęs ją į indelį berniukas pergalingai išsišiepė ir nė nepastebėjo, kad jau po akimirkos srovelės neliko. Indelyje buvo kokie trys lašai vandens, bet jų autorius buvo be galo pasipūtęs ir įsitikinęs savo genialumu.

[Arwen Evenstar]

Arwen tikėjosi šioje pamokoje išvysti vaikus, besilaistančius vandeniu, žemėn krentančius daiktus, susprogus juos laikantiems burbulams, ir bent jau pusę klasės sušlapusių mokinių. Tačiau ji nieko tokio neišvydo, mat mokiniai pasirodė besą pavyzdingi ir nekrėtė jokių išdaigų.
Užsisvajojusi Arwen žvelgė pro langą ir stebėjo į šiltuosius kraštus išskrendančius paukščius. Ji nepastebėjo, kaip keli mokiniai pakėlė ranką, matyt norėdami kažko paklausti. Būtent šią akimirką ji nesekė, kas vyko klasėje, o kai atsisuko į vaikus, viskas atrodė kaip anksčiau.
Pamokai pasibaigus, profesorė surinko daiktus nuo mokinių stalų ir juos pradangino, mostelėjusi lazdele. Galiausiai išėjo iš kabineto ir, jį užrakinusi, nuėjo į biblioteką.