[Oliveris Llewellyn]

Vos tik per žiobarotyros pamokas tema pasisuko prie sporto, viena tapo aišku: Eliotui visai nereikės brolio dvynio. Tai buvo visiškai jo sritis, tad kam reikalingas nuoboda Oliveris, kuris nemėgsta futbolo? Taip ir buvo - vos tik perėjo prie praktikos, Eliotas nurūko su draugu, o jo brolis liko visiškai vienas. Futbolą kartais pažaisdavo. Su tėčiu ir tuo pačiu Eliotu. Krepšinis buvo visiškai svetima. Mokykloje berniukai daugiau plepėdavo apie kriketą ar regbį. Taigi dabar Oliveris stypsojo vienas ir nežinojo ką ir daryti. Liūdnai stebėjo nubėgusį Eliotą, kai išgirdo,  kad jį kažkas šaukia. Nustebęs atsisuko. Tai buvo Leticija. Visai nesuprasdamas, kodėl ta mergaitė vis dar su juo šnekasi, neužtikrintai priėjo prie jos. Kartu su ja buvo ir Lina, su kuria taip pat jau teko šnekėtis. Oliveris gerokai sutriko.
- Aš nemoku žaisti krepšinio, - liūdnai pratarė ir vėl žvilgtelėjo į brolį. Matė, kaip jis atrėmė draugo smūgį, ir tyliai atsiduso. Taip, Eliotas šia pamoka tikrai mėgausis ir netgi atliks užduotį. O štai jam visiškai nesiseks. Kažkur būtinai susimaus.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Bent jau teoriškai sukūrimo kerai atrodė klaikiai sunkūs. Vadovėlio skyrių Eion perskaitė jau tris kartus, bet vis tiek pusės nesuprato. Lapelyje, į kurį gilinosi dabar, buvo tik esminė informacija, kuri, deja, buvo lygiai taip pat neaiški. Kodėl jie to negali mokytis per transfigūraciją? Pradanginimo kerų teko laukti ištisą pusmetį, o sukūrimo iš viso turbūt nesimokys niekada. O tada bus "oi, netyčia įtraukėme į egzaminą"? Taip, būtent taip ir bus, todėl penktakursis buvo pasiruošęs išmokti viską taip, kad Eliadei net žiauna atviptų.
Deja, panašu, kad šį kartą to padaryti nepavyks. Jis kažkam ir vėl užkliuvo. Atsidusęs pakėlė akis ir nespėjo sureaguoti, kai kamuolys kaukštelėjo tiesiai į galvą. O jį paleido ne kas kitas, kaip tasai de Breinas, prie jo kažkodėl prisikabinęs ir per vieną iš Aurio pamokų. Tai buvo jau prieš kurį laiką, tad negi jis neturi geresnės veiklos?
- Ko tu vėl nori iš manęs? - burbtelėjo Eion ir pasitrynė kaktą. Kiek skaudėjo, ir jis nepatenkintas atsistojo. Paėmė kamuolį, kurį buvo pasidėjęs šalia. Kur atsidūrė antrasis, nei žiūrėjo, nei rūpinosi. Bet kaip paleido į krepšio pusę. Vis tiek sportininkas iš jo nekoks.
- Patenkintas? - dar paklausė ir neskubėdamas nuėjo pasiimti iškeliavusio kamuolio. Jeigu anas vėl kabinėsis, bent jau galės atkeršyti.

[Leticija Mendel]

Kamuolys smagiai bumbsėjo į žemę. Leticija pasijuto visai energinga, norėjosi išsilakstyti, gal taip bent kiek nustos nerimauti?
- Tai puiku. Galim pamėtyti be taisyklių. Šiaip. - Pasakė ir švystelėjo kamuolį į krepšį, Jis palietė lanką, bet neįkrito ir Leticija jį vėl pasigavo.
- Mano gimtadienis balandžio keturioliktą. - Atsakė mergaitė.
Oliveris priėjo. Atrodė toks nelabai laimingas. Letė pagalvojo, kad nelabai kada buvo jį mačiusi linksmai nusiteikusį.
- Ir nereikia mokėti. Mes tik šiaip pamėtysim ir tiek. - Ji ir vėl švystelėjo kamuolį ir vėl nepataikė.
- Gaudykit kas nors. - Nusišypsojo jiems. Taip, tikrai norėjosi palakstyti paskui kamuolį. Norėjosi trumpam pamiršti, kad artėja vasara. O su ja ir nežinomybė kaip toliau klosis Grifės gyvenimas.

[Lina Catamans]

Leticija pasiūlė pamėtyti be jokių taisyklių. Tiesiog šiaip sau. Tai Linai patiko. Galės šiek tiek pasportuoti, bet nesuks galvos dėl taškų, baudų ar tritaškių. Tai tikrai skambėjo smagiai. Leticija švystelėjo kamuolį į krepšį, bet nepataikė. Nedaug trūko, bet kamuolys neįkrito į lanką. Tada draugė pasakė, kad jos gimtadienis balandžio keturioliktą. Tai nebuvo labai toli, bet Lina nusprendė, kad dar turėtų spėti gauti jai dovaną.
- Aišku. Bandysiu prisiminti pasveikinti.
Pasakė šypsodamasi jai. Prie jų priėjo Oliveris. Atrodė liūdnas ir pasakė, kad nemoka žaisti krepšinio.
- Nieko tokio, tikrai. Mes irgi nemokame, taisyklių nesilaikysime.
Pabandė paguosti Oliverį. Nesuprato ar jis toks liūdnas dėl krepšinio ar dėl kažko kito. Bet nežinojo ar gali klausti. Dar nepažinojo jo taip gerai.
Letei švystelėjus kamuolį Lina sugebėjo jį sugauti ir sviedė jį į krepšį. Deja nepataikė ir kamuolys, atsimušęs nuo lanko, atšoko jai atgal į rankas.
- Matai ir mums nesiseka.
Pasakė šypsodamasi. Paskui ištiesė kamuolį Oliveriui:
- Nori pabandyti?
Pasiūlė šypsodamasi jam.

[Oliveris Llewellyn]

Abi mergaitės tarsi bandė raminti, bet tai menkai tepadėjo. Oliveris nenorėjo visiškai apsijuokti. Jeigu parodys, kaip nieko nesugeba, nei Leticija, nei Lina nebenorės su juo šnekėtis. Tada dar būtinai papasakos Sevirinai, koks jis nevykęs, ir dings paskutinė proga susirasti draugų. Kodėl jis negali būti bent šiek tiek panašesnis į brolį?..
Tiesa, mergaitės nepataikė į krepšį. Tai gal būtų kiek pradžiuginę, bet Oliveris neketino mėgautis kitų nesėkme. Mielai būtų likęs stovėti ir žiūrėti, kaip jos žaidžia, bet netrukus Lina pasiūlė kamuolį jam. Jeigu nieko nedarys, profesorius Levinsas gali skirti areštą. To visai nenorintis berniukas neužtikrintai paėmė kamuolį ir priėjo arčiau krepšio. Atliko metimą, tačiau kamuolys nė nepalietė lanko. Nuskrido kažkur tolyn, ir Oliveris nuleido galvą.
- Sakau, kad nemoku, - liūdnai ištarė jis. Ne, daugiau tikrai nebežais.

[Eliotas Llewellyn]

Gana ilgą laiką Eliotas žaidė prieš Džefą. Abiems kartais pavykdavo įveikti priešininką, kartais - ne. Bet vieno labai trūko. Vartininko. Žinoma, būtų galima pasiūlyti Oliveriui, bet jis mėtė į krepšį su kažkokiomis mergaitėmis. Nuoboda mintyse ištarė Eliotas ir apsidairė ieškodamas kokio nors kito partnerio. Žinoma, driblingu įveikti Džefą labai smagu, tačiau norint, kad įvartis atneštų dar daugiau džiaugsmo, reikia įveikti ir ką nors, kas stovi vartuose. Geri berniukai buvo nusiteikę dirbti (į mergaites futbolą dievinantis pirmakursis nė nežiūrėjo), bet galiausiai į galvą atėjo geniali mintis.
- Palauk. Aš tuoj grįšiu! - patenkintas sušuko draugui Eliotas ir nurūko prie profesoriaus. Nekreipė dėmesio, kad jis galbūt turi rimtesnių užsiėmimų, ir paprasčiausiai drąsiai ištarė:
- Profesoriau Levinsai! Mums labai reikia vartininko. Ar galite ateiti?
Parodė į tą pusę, kur laukė Džefas, ir vylėsi, kad profesorius neprieštaraus su jais pažaisti.

[Juzefas Levinsas]

- Ačiū, Kristupai, - nusišypsojo beplaukis Kristupui, jautėsi kiek nustebintas, bet pamalonintas tokio pagyrimo.
Pamoka ėjosi itin gerai. Juzefas šiek tiek nerimavo, kad tai nebūtų tyla prieš audrą. Bet Breathnach kol kas sėdėjo, tad situacija valdoma, ar ne?
Grupelė pirmakursių varnių pradėjo žaisti krepšinį su futbolo kamuoliu. Tarp vaikų kilo ginčas, dėl to Levinsas nuėjo prie grupelės pasakyti, kad jie žaidžia ne su tuo kamuoliu. Lukas, kuris įsijautęs aiškino bendrakoledžiams, jog šitas kamuolys skirtas tikrai krepšiniui, dabar užtilo ir susiraukęs nuėjo pakeisti kamuolio.
Juzefas pradėjo eiti tolėliau nuo grupės, dar užmetė akį į Eion - šią akimirką klastuolis jau buvo pakėlęs užpakalį. Nors nežinia, kas geriau. Gal kad jis sėdėtų, o ne kad daužytų kamuoliu kitiems per galvas. Nors paauglys jau išties ilgą laiką nedarė nesąmonių žiobarotyros pamokose, Levinsas jį vis tiek daugiau ar mažiau stebėdavo. Bet nieko jam nebesakydavo.
Po velnių, Eliotai, negalit tiesiog vienas kitam pabūti vartininkais? Paklausė profesorius, bet tik mintyse. O iš tiesų išsišiepęs sušuko:
- Žinoma!
Ir štai, Juzefas jau stovėjo pasiruošęs ginti vartus.

[Leticija Mendel]

- Nebūtina. Man tik šiaip buvo įdomu kada tavo gimtadienis. - Klausinėjo ne tam, kad Lina ją sveikintų ar ką. Tiesiog norėjo palaikyti pokalbį.
Nei Ji, nei Lina nepataikė. Nepataikė ir Oliveris. Kodėl jis į viską taip reaguoja? Nusistebėjo. Taigi tai tėra tiesiog žaidimas.
- Aukščiau galvą Oliveri, mes tikras nepataikančiųjų trejetukas ir kas čia tokio? Taigi žaidžiame. Tiesiog žaidžiame. - Norėjo dar pasakyti, kad metas nustoti raukytis ir liūdėti dėl tokių niekų. Pirmą kartą net pyktelėjo ant jo. Nejau šito žmogaus gyvenime nėra realių problemų, kad taip pergyvena dėl visokių nesąmonių? Tada prisiminė mirusį broliuką ir Eliotą, kuris ir taip jau buvo viena didelė problema. Na gerai, gal kiek per šiurkščiai taikė į Elioto pusę.
Mergaitė nubėgusi pasičiupo kamuolį ir švystelėjo jį Oliveriui.
- Nagi, pajudėkim. Tau vienuolika, o ne šimtmetis. - Nusijuokė ji.
- Lina, žinai kokią gerą skanduotę, kurią fanai klykia per varžybas?

[Lina Catamans]

- Žinau, kad nebūtina. Bet dėl to kaip tik smagu.
Linksmai atsakė draugei valiūkiškai išsišiepusi. Ji puikiai žinojo, kad sveikinti nebūtina. Bet kur tada smagumas? Ir kaip parodyti draugėms, kad jos jai svarbios?
Oliveris kamuolį paėmė tačiau nepataikė. Net lanko neprilietė. Ir iškart nusiminė. Juk čia tik pirmas metimas. Nereikia taip nusiminti. Jei būtų dvidešimtas tai suprasčiau dar. Bet po pirmo? Juk ir mes nepataikėme. Lina pamąstė kiek susiraukusi. Stengėsi neparodyti nedidėlio kilusio erzelio. Panašu, kad ir draugė manė panašiai. Todėl Lina irgi pritarė:
- Taip. Juk nei vienas iš mūsų nepataikė. Tu ne vienas. Nepataikėm ir kas? Bandysim kol pataikysim. Vistiek juk kažkada įmesim. Nereik pasiduoti po pirmo metimo, viskas bus gerai. Taip. Juk pataikysi Oliveri nors kartą. Kad ir atsitiktinai. Juk ir toks šansas yra. Jei jau viskas prarasta. Kol ji galvojo, Letė susirado nukritusį kamuolį ir vėl švystelėjo Oliveriui. Tada paklausė ar ji žino kokių skanduočių.
- Na šiaip nežinau manau. Bet galim kažką sugalvoti. Gal "Viens, du, trys - pirmyn!"
Pasakė kaip galima linksmiau. Stengėsi pakelti Oliveriui nuotaiką ir neleisti pamokai nueiti šuniui ant uodegos. O tas grąsino įvykti.

[Oliveris Llewellyn]

Aišku, abi mergaitės puolė aiškinti, kad nieko čia tokio, kad viskas gerai ir taip toliau. Bet tai nelabai tepataisė nuotaiką. Oliveris ir toliau jautėsi esąs nieko vertas ir itin nevykęs. Galbūt per daug lygino save su puikiai futbolą žaidžiančiu dvyniu. Labai norėjo būti panašesnis į jį. Tik šito bendramokslėms prisipažinti neišdrįso. Jos turbūt klausinėja savęs, kodėl jis toks nusiminęs, bet kažin ar gali suprasti. Nors dvynį turėti yra nuostabu, kartais tai darydavo šiokį tokį spaudimą. Ypač tada, kai tas dvynys yra nepalyginamai šaunesnis.
Leticija švystelėjo kamuolį jam, ir Oliveris ne itin entuziastingai jį sugavo. Dabar tarsi jos turėjo mesti, bet, regis, nutarė dar labiau pakankinti jį. Mintys, kad tiek Leticija, tiek Lina yra visai draugiškos, kažkur išgaravo, tik šito, žinoma, berniukas nedrįso pasakyti. Priėjo arčiau krepšio ir vėl paleido kamuolį. Tas atsitrenkė į vidinę lanko pusę ir įkrito! Oliveris gerokai nustebęs stovėjo spoksodamas į vėl nukritusį kamuolį ir galiausiai nedrąsiai nusišypsojo. Sučiupo kamuolį ir ištiesė jį Leticijai.
- Tavo eilė, - pratarė stengdamasis nuslėpti emocijas. Apsidairęs susirado Eliotą ir stebėjo, kaip sekasi jam.

[Eliotas Llewellyn]

Žinoma, profesorius sutiko pabūti geriausių Hogvartso puolėjų vartininku. Eliotas be galo išdidžiai grįžo prie Džefo. Dirstelėjo į profesorių Levinsą - jis iš tiesų jau stovėjo vartuose. Taigi reikėjo tik susitarti, kuris veršis pirmas. Eliotas galvojo kilniai užleisti vietą draugui, bet galiausiai apsigalvojo. Pamokos nebuvo likę tiek jau daug, tad negali žinoti, ar leidęs draugui paleisti smūgį spėsi padaryti tą ir pats. Todėl energingas vienuolikmetis ištarė:
- Aš pirmas!
Pasistatė kamuolį ir dirstelėjo į geriausią draugą. Galvojo, pro kurią pusę geriau veržtis ir galiausiai pasileido vartų link. Klaidinančiu judesiu pamušęs kamuolį į priekį paliko Džefą už nugaros ir atsidūrė vienas prieš profesorių. Tai buvo lengviau negu lengva, ir Eliotas dešine koja paleido kamuolį tiesiai į viršutinį vartų kampą. Jeigu profesorius Levinsas nėra geriausias vartininkas pasaulyje, jam tokį smūgį atremti tiesiog neįmanoma.

[Juzefas Levinsas]

Apsaugoti vartus nuo vienuolikmečių, tai paprasčiau negu paprasta, ar ne? Juzefas net nebuvo labai susikaupęs. Bet, kad tave troliai sutryptų, tas vaikis, Eliotas, spyrė į vartus tiesiog puikiai! Levinsas net nespėjo susigaudyti, o klastuoliui pavyko.
Toliau plikis žaidė labiau sutelkęs dėmesį, tačiau vis dėlto reikėjo stebėti ir kitus mokinius, tad daugiau kartų jis kamuolį praleido nei apgynė vartus. Buvo visai smagu, tačiau Juzefas pavargo. Pastaruoju metu tikrai per mažai dėmesio skyrė sportui. Toks jau vyruko sudėjimas - jis vis tiek buvo pakankamai lieknas, bet tas alaus pilvelis erzindavo, o kur dar tai, jog dabar šitaip greitai pajuto norą atsikvėpti.
Pamokai pasibaigus profesorius išleido vaikus savais keliais, pats sutvarkė erdvę ir nutarė keliauti praustis. Na, gerai. Pirmiausia gal šiek tiek pagulės lovoje, tada išsimaudys.
Dar pagalvojo apie tai, kad norėtų pasikalbėti su Leticija, paklausti, kaip jai dabar sekasi. Ta situacija Juzefą slėgė nuo pat rugsėjo. Geriau jau nebūtų sužinojęs. Per šią pamoką mergaitė atrodė linksma. Bet jeigu jis ir pasikvies mokinę pasikalbėti, tai ne šiandien. Šiandien jau Juzefas užsitarnavo poilsį.