[Nelanna Light]

Nelanna dar apžiūrinėjo butelius, kai prie jos priėjo Gruodė. Buteliukai smagiai sklandė ore.
- Labas! - pasisveikino. - Žinoma, prisijunk! Kaip atostogos? Kaip jaučiasi tavo tėvai?
Varniukė prisiminė, kokia Gruodė buvo nusiminusi pavasarį, kaip norėjo padėti tėvams išsikapstyti iš situacijos, į kurią papuolė dėl avarijos. Nelannai tuo metu buvo labai liūdna matyti draugę nusiminusią, ypač kai nežinojo, kaip galėtų jai padėti. Bet dabar atrodė, kad draugė tarsi švyti iš džiaugsmo. Matyt, viskas pasitaisė.
Mergina ėmė apžiūrinėti turimus butelius. Šie buvo skirtingų formų ir spalvų. Ant visų buvo užklijuotos etiketės, tad Nelanna bandė jas skaityti ir atsargiai, tarsi nepasitikėdama savo jėgomis, rūšiuoti į skirtingas kategorijas.

[Patricijaa]

- Tai tada jis pats kaltas, kad negaliu normaliai mokytis. Jis man aiškina, kad turiu mokytis. Bet kai noriu tai daryti ir paprašyti papildomų pamokų sumano dingti. O šiaip tai makaluojasi kur nereikia. - Prisiminė tą smagų pasisvaidymą kiaušinukais ar šokių vakarėlį. Taip. Tas Senkleris visada atsiranda pačiu netinkamiausiu metu. Apšnekinėti vieną profesorių su kitu pasirodė visai smagus užsiėmimas. Bent jau smagesnis nei tuščių buteliukų rūševimas.
- Puiku, dėkui, būtinai ateisiu. - Tuo pasiūlymu nusprendė išties pasinaudoti. Kiek galima sėdėti Hogvartse?
- Ai ėjau į dramos užsiėmimus. Namai beveik visada buvo tušti. Mama išvyko rinkti informacijos apie kažkokių Argentinos burtininkų senovines žaidynes. O tėvas išvyko su atkeikėjiškais reikalais. Taigi turėjau namus tik sau. Ir tėvai neturėjo kada aiškinti man apie tai, kad vėl susikirtau. Gyvenom šauniai su keliais draugais iš to dramos užsiėmimo. - O taip. Jie tikrai smagiai leido laiką.
- Žodžiu vasara pralėkė labai greitai. - Eion toliau išsidirbinėjo. Patricija norėjo pasakyti profesoriui, kad jeigu jis nereaguotų, tai gal viskas būtų kitaip.
- Kaip ekspertė sakau jums. Smagu tik iki to laiko, kol į tave kreipia dėmesį. Jei niekas nereaguoja pasidaro nuobodu. - Bent jau jai taip būdavo.
- Gerai profesoriau Levinsai, man atrodo kad eisiu ir išrūšiuosiu tuos butelius. Buvo smagu pasikalbėti. - Negalėjo juk sėdėti čia visą pamoką. Beveik neabejojo, kad Eion privirs dar košės ir kad Juzefas turės ką ir be tų pokalbių veikti. Nors jai kalbėtis išties patiko. Grifė sugrįžo į vietą ir greitai pradėjo dirbti. Kiek skubėjo, nes norėjo greičiau pabaigti su tais buteliais.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Pasirodo, mergiotė, prie kurios prisėdo, buvo visai kvaila. Negi ji nesusivokia, kad išėjęs iš klasės jis daugiau čia negrįžtų? O gal taip ir padaryti? Žinoma, profesorius Levinsas jį kaltintų - daugiau nieko gyvenime neveikia. Bet pasakytų, kad jam išeiti liepė... Na, jos vardo nežinojo, bet nutarė, kad apibūdinus šitą mergiotę kaip "kvaila varniūkštė" bus aišku, ką jis turi omenyje.
- Su mielu noru nueisiu iki virtuvės, - saldžiai atsakė į pasiūlymą ar prašymą Eion ir jau atsistojo. Pasirodo, profesorius jam nuodėmių prigalvojo net nespėjus išeiti iš klasės.
- Jau net nebegalima paklausti kito, kad padėtų mokytis?! - garsiai pasipiktino klastuolis. Net ir šita mergiotė buvo gerai. Ko gero, iš tiesų verta nueiti į virtuvę. Ir daugiau niekada čia negrįžti. Bet paprastai paimti ir išeiti nesinorėjo - reikėjo, kad visi jį atsimintų. Profesorius Levinsas jį kaltins bet kuriuo atveju, taigi neverta elgtis gražiai. Eion stvėrė anksčiau ant stalo pastatytą butelį ir paleido jį į kažkodėl šiandienos auka tapusią mergaitę. Persiraukęs grįžo į savo vietą ir sukryžiavo rankas. Daugiau tikrai neketino šiandien dirbti.

[Rosabel Eirene Atherton]

Į jos galvą skrido butelis. Ji tik užsimerkė ir laukė susidūrimo. Na ir gyvenimas Hogvartse; skraidantys objektai į tave gali įsirėžti bet kur ir bet kada. Pasigirdo duslus garsas ir butelis nukrito ant žemės. Ji prasimerkė. Dėkui Merlino barzdai, klastuolis iš skubėjimo pagriebė tuščia indų ploviklio butelį, o ne pilną, taigi jokios žalos jis nepadarė. Na, bent fizinės. Varnės žandai ir siela liepsnojo. Jau šito ji nepakęs - gali tyčiotis ir maivytis, bet pakelti ranką prieš Atherton giminės palikuonę...
Rosa žvelgė į akiplėšą sėdintį gretimame suole, kuris ne tik stengėsi išvesti ją iš pusiausvyros, tačiau dar ir atsikalbinėjo prieš mokytoją. Giliai kvėpuodama (jau net šnopuodama) ji apsvarstė savo galimybes. Apsižodžiuodama su juo nieko nelaimės, kadangi vaikinas atrodė ne pėsčias. Jėga irgi nedaug ką būtų laimėjusi, nes klastuolis greičiausiai žinojo įvairių suktų burtų, o ir atsidurti ligoninėje ji šiandien netroško. Staiga jai šovė idėja. Iš tiesų tai pats berniūkštis ją pasiūlė. Suprato, tai sunervins jį labiau, nei bet kokie žodžiai.
Nutaisiusi kuo saldžiausią šypseną mergina atsistojo ir kreipėsi į profesorių.
-Profesoriau Levinsai, aš manau, kad šis vargšas vaikinas tiesiog nesusitvarko su pamokos užduotimi ir dėl to jam pikta. Matote, jam taip nepatinka tos cheminės priemonės, kad jis jas net mėto! Ar galėčiau jam padėti atlikti šios pamokos darbą? Jūs tik paprašykite jo, kad manęs klausytų ir aš būtinai jam viską paaiškinsiu.

[Gruodė Rimeikaitė]

Varniukės buteliukai nusileido ant stalo. Visi sustojo gražia greta. Kaip buvo neįprasta taip kerėti. Bet šiais mokslo metais lyg kas būtų pažadinęs jos kerėjimo galias. Pati mergina įsitaisė ant kėdės.
- Atostogos keistai. Negyvenau namie beveik o... - Tada aptilo. Rolandas ir Elija prigrasino, kad niekam nepasakytų kas slaugo tėvus paimtus iš ligoninės.
- Na supranti, nelabai galiu aiškinti kas ir kaip. Jie nenori. Dėl tų slaptumo įstatymų. - Ji dirstelėjo į profesorių Levinsą. Juk ir jis čia buvo. Taigi negalėjo dabar visko aiškinti.
- Mano tėvams daug geriau. Jie po truputį sveiksta. - Tyliau pridūrė. Tada pradėjo dėlioti savo buteliukus.
- O kaip tavo atostogos? Kas naujo? - Labai norėjosi išpasakoti Nelannai viską. Bet daryti to pilnoje žmonių klasėje nedrįso. Nors atrodė keista. Juk niekas nieko blogo nepadarė. Ir vis tiek turėjo tylėti.

[Adrijas Volkeris]

Adrijas sėdėjo klasės gale. Nemėgo kristi šitam žmogui į akis. Ketino ramiai baigti mokyklą, kad tik Juzefas niekada jo neužkabintų. O gal atvirkščiai. Neblogai sekėsi jiems nesusidurti net porą metų. Taigi jis tikėjosi, kad taip bus ir toliau. Deja, šiandien ramybė dužo. Tai nutiko pamokos vidury. Jam ramiai berūšiuojant buteliukus. Darbas atrodė nuobodokas ir Adris nelabai skubėjo. Nes nežinojo ką veiks tada, kai viską pabaigs. Ketino baigęs paskaityti knygą. Žodžiu ramiai praleisti tą pamoką kaip ir kitas Levinso pamokas.
Bet kuprinėje kažkas garsiai sudūzgė. Adrijas krūptelėjo. Šį rytą Alanas jam atsiuntė siuntinį ir prašė pasaugoti savaitėlę. Parašė, kad ten yra mažojo širšinio drakonėlio kiaušinis. Po savaitės Alanas ketino atvykti į Kiauliasodį ir paimti tą kiaušinį. Ir nuvežti į Retų ir nykstančių gyvūnų prieglaudą, kurioje kartais darbavosi. Reikėjo pasilaikyti tą kiaušinį todėl, kad jei kartais gyvūnėlis išsiristų prieglaudoje jam nebūtų vietos.  O namie Alanas sakė,kad neturi kada rūpintis tuo padaru. Jei kartais tas drakonėlis išsiristų prašė, kad Adris šertų jį driežiukais. O dabar kiaušinis gulėjo magiškai užburtame šildomame inde. Alanas prašė, kad Adris nešiotųsi jį ir stebėtų ar kartais drakonėlis neišsirito. Taip jis ir darė. Įkišo tą indą į kuprinę ir paliko. Dabar dėl to gailėjosi. Nudėsiu tave po šimts Kojotų. Piktai pagalvojo stverdamas kuprinę. Jau įsivaizdavo kokį piktą laišką išsiųs Alanui. Atsargiai pravėrė kuprinę. Jau baigė mokyklą, o aš vis tiek įsiveliu į jo nesąmones. Kodėl būtinai turėjo išsiristi per Levinso pamoką? Lakotas ištraukė stiklainį. Jis buvo karštas. Iš jo girdėjosi zvimbimas, lyg ūžtų bičių spiečius. Tik buvo dar garsesnis. Iš skylučių esančių dangtyje pradėjo rūkti mažutėlaitės dūmų sruogelės. Adrijas turėjo atidaryti indą ir būtinai įmesti ten džiovintą driežiuką. Alanas viską jam buvo nurodęs laiške. Bet kaip jis nenorėjo to daryti Levinso klasėje.
Gal rūkti iš čia ir tiek? Pamanė. Bet tada indas baisiai įkaito nuo to padaro ugnies ir Adrijas aiktelėjęs išmetė iš rankų stiklainį. Jis sudužo. Na aišku, Alanas užkerėjo jį taip, kad kol risis kiaušinis būtų šilta. Bet nepagalvojo, kad reikėtų indą užburti ir taip, kad jis nedužtų. Labai tipiškas Alano elgesys. Niršo Volkeris. Delnų oda truputį perštėjo.
Duženose gulėjo nedidelis padarėlis. Dydžio lyg mažas paukštelis. Atrodė kaip skeletiškas driežas su sparnais. Uodegoje turėjo geluonį. O dabar šiepė mažyčius nasrus, iš kurių rūko mažos liepsnelės. Turėjo dar ir šešias kojas. Adrijas ketino jį stverti. Kas bus tas. Bet padaras suplasnojo sparneliais ir ėmė dūgzti po klasę.
- Ne, stok. - Šūktelėjo Volkeris. Tada pradėjo versti kuprinę ieškodamas lazdelės. Ketino panaudoti kažkokius kerus, kad sugautų tą padarą. Man galas. Dabar jau Juzefas tikrai nebus laimingas. Pagalvojo versdamas savo daiktus. O tas padarėlis kaip tyčia nuzvimbė prie profesoriaus ir pradėjo sukti ratukus jam virš galvos.

[Džezefa Blek]

Ant Džez stalo buvo indų ploviklis, skalbimo milteliai baltiems rūbams, tualeto valiklis, indaplovės kapsulės, vonios šveitiklis, kriauklės šveitiklis, skalbimo milteliai spalvotiems rūbams, skystis palengvinantis rūbų lyginimą ir specialus valiklis virtuviniam garintuvui.  Varnė jau buvo bepradedanti rūšiuoti, kai į galvą atėjo mintis:
- Man gaila šio profesoriaus. Jis turbūt turi daug reikalų ir labai skuba, jeigu net nespėjo švariai išplauti taros. Gal galėčiau kaip nors jam padėti? Manau, kad truputį pravertus kerėjimo vadovėlį rasčiau kaip išplauti tarą. - Blek tikėdamasi, kad nieks nepastebės išsitraukė kerėjimo knygą. Greitai praskleidė vadovėlį ir rado kerus Aquamenti. - Pabandysiu šituos kerus.

[Juzefas Levinsas]

- Patricija... Profesorius Senkleris nėra kaltas dėl tavo rezultatų, - nusišypsojo. - Tu pati turi rūpintis jais. O į Eion negaliu nekreipti dėmesio. Praeitais metais jis sudaužė stiklinį butelį į kitos mokinės galvą, - atsiduso.
Galiausiai Patricija nuėjo ir ėmė dirbti. Levinsas kilstelėjo antakius. Tai štai kaip priversti ją mokytis, mintyse pagalvojo. Nepamokslauti. Reikės pasakyti Auriui.
Tuomet Juzefo akys nukrypo į Nelanną ir Gruodę. Dėl pastarosios plikšius išties džiaugėsi, atrodė ji tarsi kitas žmogus. Kerėjo. Taip pat profesorius stebėjo Džezefą, kuri vartė kažkokį vadovėlį. Juzefas susiraukė. Ir taip visada. Jie mano, jog kitos pamokos svarbesnės už žiobarotyrą.
Bet žiūrėti, kaip dirba mokiniai, aišku, nelabai buvo kada dėl Breathnach. Jis ir vėl metė butelį į mokinę. Gerai, jog šis šįkart plastikinis.
- Jis per kvailas ką nors suprasti, - netekęs kantrybės atsakė Juzefas Rosabelai.
Tuomet greitu žingsniu priėjo prie Eion, čiupo jį už pakarpos ir tiesiog išmetė berniūkštį už klasės durų jį iki jų nutįsęs. Žinojo, kad gali turėti problemų dėl tokio elgesio, tačiau kuo toliau, tuo labiau tas Eion gadino Juzefui gyvenimą.
Netrukus atsitiko dar kai kas. Kažkas sudužo. Atsisukęs mėlynakis pamatė, jog šalia demono yra duženos ir...
- Sustink, - sustingdė jauniklį vyrukas, nes jis vos neatsitrenkė į plikę.
Adrijas, nors ir demonas, bet šiuo metu buvo labai maža problema palyginus su Eion. Vis dėlto jis - tiek Sakuros, tiek Alano draugas. Be to, jam pasirodė Godriko Grifo kardas. Apie tai visi kalbėjo. Galbūt naujasis grifas nėra toks jau blogas? Nors beplaukis ir prisivengė jo, tačiau baimė Volkeriui vis mažėjo ir mažėjo.
- Domiesi magizoologija? - priėjęs prie Adrijo paklausė Juzefas ir atidavė jam gyvūną.

[Džezefa Blek]

Pastebėjusi surauktą profesoriaus Levinso žvilgsnį Džez iš karto padėjo vadovėlį. Gerai, kad bent spėjo nužiūrėti kerus. Aquamenti kerais varnė  dar niekad nesinaudojo. Reikės pabandyti. Blek dar kartą pasirausė kuprinėje ir ištraukė rankšluostėlį, sugeriantį belekiek vandens. Tada mergaitė nutaikė lazdelę į vieno iš devynių buteliukų vidų:
- Aquamenti! - Burtas pavyko iš pirmo karto! Į buteliuką pasipylė vanduo. Džez vėl uždarė buteliuką su vandeniu ir gerai papurtė, kad vanduo gerai išplautų tarą. Tuomet, kai viskas išsiplovė varniukė išpylė vandenį ant to rankšluostėlio. Jis bematant viską sugėrė ir liko sausas. Blek šitą procedūrą pakartojo su visais devyniais buteliukais. Tada jau pradėjo rūšiuoti. - Indų ploviklis bus virtuvė, skalbimo milteliai baltiems rūbams bus drabužiai, tualeto valiklis bus vonia, indaplovės kapsulės bus virtuvė, vonios šveitiklis bus vonia, kriauklės šveitiklis bus vonia, nes virtuvės kriauklę mažai kas šveičia, skalbimo milteliai spalvotiems rūbams bus drabužiai, skystis palengvinantis rūbų lyginimą bus drabužiai, o specialus valiklis virtuviniam garintuvui bus virtuvė. - Mokinė dar priėjo prie Levinso ir pasakė: - Profesoriau  aš išploviau jūsų tarą, prieš rūšiuodama ją.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Ir vėl jis dėl visko kaltas! Šitą profesorių Levinsą reikia kuo greičiau pašalinti iš mokyklos. Mergiotė atvirai įžeidinėjo Eion, bet užkliuvo būtent jis. Tikra nesąmonė!
- Paleisk tu mane, kvaily! - nesusilaikęs suriko klastuolis, bet netrukus suprato esąs už durų. Uždarytų durų. Piktai į jas spyrė ir jau norėjo eiti sau. Bet netrukus apsigalvojo. Nemėgstamas profesorius to labiausiai ir norėjo - kad jis dingtų iš akių. Na jau ne, taip paprastai viskas nevyksta. Taigi Eion atidarė duris ir grįžo į klasę.
- Laba diena, - garsiai pasisveikino ir piktai pažvelgė į pliką makaulę. Mielai būtų paleidęs į ją kokį nors daiktą, bet tada profesorius turbūt vėl išmestų jį iš klasės. Ne, geriau nereikia - dar laukė užduotis suerzinti tą kvailą mergiotę. Nužvelgęs klasę Eion pastebėjo ją ir priėjęs atsisėdo šalia.
- Na, jau viską surūšiavai? - labai jau maloniai paklausė jis.

[Adrijas Volkeris]

Kad tave kojotai sudraskytų, kam tau tiek knygų. Keiksnojo viską versdamas ant žemės, ant stalo. Adrio kuprinė buvo pilna knygų. Kur ta lazdelė? Kur ji. Po to nuotykio su vartais reikėtų prisiminti kur ją laikau. Man galas. Jau dabar tai viskas. Galiausiai aptiko lazdelę. Per tą laiką dar sugebėjo išberti visus džiovintus driežus, kuriuos siuntė Alanas kartu su tuo nelemtu kiaušiniu. Kuris kaip ir turėjo neišsiristi.
- Ką? - Net stryktelėjo išgirdęs profesoriaus balsą čia pat. Buvo taip užsiėmęs lazdelės paieškomis, kad nepastebėjo kaip jis priėjo su tuo mažiumi rankose.
- Kas aš? Ne. Man jį atsiuntė vienas toks... Na žodžiu man jį liepė pasaugoti. Sakė, kad neišsiris. Arba jei išsiris, tai tik savaitės pabaigoje. Bet ko man reikėtų daugiau iš jo tikėtis... - Aišku, ko daugiau iš Alano reikėtų tikėtis? Tik visokių siurprizų.
- Ačiū. - Paėmė ramų padarėlį. Tada sutaisė stiklainį. Paguldė padarą ant stalo ir pribėrė į stiklainį šieno. Tada įmetė kelis driežus. Atsargiai įtubdė jį į stiklainį ir atstingdęs užsuko dangtelį.
Delnus bjauriai diegė. Ant odos jau pradėjo kilti pūslės. Bet aišku šito žmogaus pagalbos tikrai neketino prašyti.
- Aš jį tuojau išnešiu. Aš nežinojau, kad jis išsiris dabar. Tikrai to nežinojau. - Jam nepatiko, kad teisinasi Juzefui. Bet šitas žmogėnas buvo per daug patyręs kerėtojas ir manė, kad Adris yra demonas. Taigi reikėjo jo pasisaugoti.
Volkeris kerų pagalba gražino driežus į pakelį, kuriame jie buvo. Tada pradėjo krauti išmėtytas knygas ir užrašus. Darė tai lėtokai, mat nudeginta delnų oda vis labiau bjauriai perštėjo.

[Rosabel Eirene Atherton]

Rosa išpūtusi akis stebėjo kaip profesorius susitvarko su klastuoliu, kurio vardo vis dar nežinojo. Jai net kiek palengvėjo pamačius vaikiną be koncertų išparceliuotą už klasės ribų. Geras! Net nežinojau, kad mokytojai gali taip elgtis su vaikais. Na tai iš tiesų padaro mokytojo darbą kiek patrauklesniu.
Deja, varnės palengvėjimas buvo trumpalaikis, nes po poros akimirkų berniūkštis vėl buvo klasėje ir nudrožė tiesiai prie jos.
Ar surūšiavo? Ar ji ką padarė? Aišku ne, didžiąją dalį laiko ji paskyrė kvailos dramos vystymui, o ne mokslui. Mama būtų iš tiesų nusivylusi. Hogvartse ji tam, kad mokytųsi, o ne bandytų pamokyti kitus.
-Ne,- atsakė ji vaikinui po trumpos pauzės. -Taigi mielai priimsiu tavo pagalbą. Kas tas "Kurmis"?
Ji pakėlė prieš tai apžiūrėtą butelį ir prikišo vaikinui arčiau.
-Be to, koks tavo vardas? Jei jau dirbsime kartu nenoriu į tave kreiptis tik "ei, tu, murziau".

[Nelanna Light]

- Džiaugiuosi, kad tavo tėvams jau geriau, - nusišypsojo Gruodei. - Mano atostogos įprastos, leidau laiką savo miestelyje, vaikščiojau pievose, rinkau augalus, padėjau prižiūrėti mamai gyvūnus. Vasarą kaip tyčia buvo nemažai naujų gyventojų pas mus, keli pažįstami atnešė mamai sužeistus gyvūnus ir teko jais rūpintis. Kad būtų lengviau, padėjau ir aš.
Nelannai patiko rūpintis kitais, nesvarbu, ar tai gyvūnai, ar žmonės. Ji jautė vidinį pasitenkinimą, kai padaro kažką, kas pagerina kitam gyvam organizmui gyvenimo kokybę.
- Man tikrai rūpi, kaip sekasi ir tau, ir tavo tėvams, bet suprantu, kad negali visko pasakoti. Bet noriu, kad žinotum, jog esu šalia, jei tik manęs prireiks.
Kalbėdama su drauge, Nelanna vis stumdė buteliukus pagal jų paskirtį. Vonios kambario valiklių jau turėjo penkis, o grindų ploviklių - trijų skirtingų rūšių.
- Kodėl žiobarams reikia tiek skirtingų valiklių? Tarkim indų ploviklius gamina Fairy, Pur, Balance ir panašiai. Ar neįmanoma  turėti kažkurio vieno?

[Gruodė Rimeikaitė]

- Dabar jaučiuosi tokia laiminga. Ir žinau, kad jais pasirūpins. - Nusišypsojo mikliai skirstydama buteliukus.
- Ar ir tu galvoji baigusi mokyklą dirbti su gyvūnais? Kaip ir tavo mama? Ar galvoji imtis ko kito? - Buvo gaila, kad ir Nelanna greičiau už ją baigs mokyklą. Visi pažįstami žmonės pamažu išeidinėjo. Tai truputį liūdino. Pati vis susimąstydavo ką veiks po taip gerai pažįstamos mokyklos. Viskas bus gerai. Pasakė sau. Man visada pasiseka. Jau spėjau tuo įsitiinti per tiek gyvenimo metų. Tikrai. Kažkas vis traukė Gruodę iš regis neįveikiamų nelaimių pelkės. Reikėjo tik atsiduoti likimui ir iš anksto nesukti galvos. Dabar jau buvo užtikrintesnė,kad ateityje pasiseks.
- Neabejoju dėl to. Žinojau, kad galiu tavimi pasitikėti nuo pat pirmo susitikimo. Kai mus užpuolė tie vilkai. Ir taip pat noriu, kad žinotum, kad gali į mane visada kreiptis jei reikės. - Nusišypsojo ir trumpam nustojo dirbti. - Mielai tau viską papasakočiau. Bet pažadėjau tylėti. - Tokias akimirkas labai brangino. Mat gyvenime jų labai daug nepasitaikydavo.
- Kiekvienas ploviklis ar valiklis susidaro iš kitokių medžiagų. Aš visko tiksliai nežinau. Bet tiesiog jos skirtingai paveikia nešvarumus. Indų riebalus veikia vienos medžiagos, dėmes kitos, o purvą dar kitos. Taip. Reikia turėti daug valiklių. Bet tokia jau ta žiobariška magija. Ji vadinasi chemija.

[Juzefas Levinsas]

- Galėjai jį palikti miegamajame, - pasakė Adrijui. - Kita vertus, nežinia, ką būtum radęs ten šiandien, - nusijuokė.
Juzefai, kaip tu gali juokauti su demonu, pasakė plikis sau mintyse. Nukrėtė šiurpas pagalvojus, ką Adrijas jam galėtų padaryti. Bet juk per tiek laiko nieko nepadarė.
- Ar tau skauda? - paklausė žiūrėdamas į naujojo grifo delnus.
Nežinojau, kad demonams gali skaudėti, ir vėl kalbėjosi su savimi mintyse. Juzefas paėmė Adrijo rankas ir nutaikė kerus į delnus. Jie turėtų apmažinti pūsles ir skausmą. Žinoma, jei veiks demonui. Taip pat Levinsas baisiausiai nustebo, nes Adrijo oda buvo kaip bet kurio žmogaus. Vyrukas manė, jog ji bus labai karšta arba visai šalta.
Visai netikėtai prie Juzefo priėjo Džezefa. Ji pasakė, kad išplovė tarą. Šiaip jau turbūt reikėtų tai mergaitei pasakyti, jog pamokos užduotis - visai ne tokia. Tačiau profesoriui buvo kažkaip tas pats.
- Ačiū, - tarė jis. Nors ir nesijautė dėkingas.
Ir tada į klasę grįžo vaikas, blogesnis už bet kokį demoną. Juzefas buvo nugirdęs, kaip prieš tai mažius drįso pavadinti jį kvailiu. Nesitikėjo, kad klastuolis vėl grįš. Dabar jis trukdė Rosabelai dirbti.
Juzefas ir vėl priėjo prie vaikėzo, vėl jį išmetė iš klasės. Tik šį kartą dar ir užrakino duris, jog šis negalėtų grįžti.
- Dabar jau gali ramiai dirbti, - pasakė Rosabelai.