[Auris Senkleris]

Pamokos tema: prisiminimų pinklės

Atėjo ruduo ir kaip jau įprasta Auris sugrįžo į savo kabinetą. Darbas jau tapo tokiu neatsiejamu dalyku, įprastu. Bet nors bėgo ir bėgo metai per juos amžinai kas nors nutikdavo ir Auris sugebėdavo įsivelti į visokias istorijas. Nei nebegalvojjo apie tai, kaip gi praeis šie metai, ką jie dar galėtų atnešti. Jau regis viskas buvo nutikę. Iš dangaus nukrito brolis, jo namuose atsidūrė du vaikai, teko sprukti iš mokyklos su visa juodųjų knygų kolekcija Aurorams iš po nosies ir taip toliau. Taigi, kas dar galėtų nustebinti šiais metais? Labiau šį kartą galvojo apie tai kaip gi Erkužei seksis mokyti. Galbūt Erkai čia irgi patiks, kaip ir Auriui. Senkleris jaudinosi dėl jos ateities.
Šį kartą klasė atrodė įprastai. Tik ant jo stalo stovėjo minčių koštuvas, kurį pasiskolino iš Juzefo.
Susirinko ir susėdo vaikai ir reikėjo pradėti.
- Labas visiems. Esu Auris ir šiais metais jus mokysiu. - Prisistatė pirmakursiams. - Tikiuos, kad po atostogų pailsėjot ir turit energijos kibti į mokslus. Per šiuos metus turėsime pamokų apie įvairius magiškuosius spąstus, būtybes, kerus. Šiandien pamatysite vienus iš magiškųjų spąstų. Prisiminimų pinkles. - Ėmė pristatinėti šiandienos temą.
- Kartais norėdami pakenkti, sužeisti, o gal net nužudyti burtininkai gali įkalinti savo prisiminime. Ant mano stalo stovi minčių koštuvas. Jame galima peržiūrėti žmonių prisiminimus. - Paaiškino tiems, kas to tikrai galėtų nežinoti. - Retas žmogus turi tokį daiktą ir turbūt retai kam prisireikia peržiūrinėti kieno nors kito prisiminimus. Bet yra tokia galimybė, kad gavę koki nors burtininko prisiminimą, kuris gal nelabai pažįstamas, patikimas galite pakliūti į bėdą. Jei prisiminimai paveikti tam tikrais kerais, panirę į minčių koštuvą pamažu imsite manyti, kad tai jūsų prisiminimas. Negalėsite ištrūkti iš jo. Jus iš koštuvo galėtų ištraukti tik žmogus, kuriam tie prisiminimai priklauso, arba tam tikri kerai. Ir jeigu esate šitaip įkalintas, tada tas burtininkas gali ne vien išlaisvinti, bet ir pakenkti. Sužeisti, nužudyti. Jei žmogus žūna tokiame prisiminime, pranyksta. Nebelieka kūno. Niekas neberas taip pražudyto žmogaus. Bet kaip minėjau retai kas naudojasi tais kerais, nes šiaip sau juk niekas nelenda į minčių koštuvą. - Auris pasiėmė buteliuką stovintį šalia koštuvo ir supylė jo turinį į dubenį. Tai buvo jo paties užkerėtas prisiminimas.
- Šiandien jūs kartu su manimi panirsite į minčių koštuvą ir išmoksite kaip išsilaisvinti iš užkerėto prisiminimo. Panirus į koštuvą pamažu imsite manyti, kad tai jūsų prisiminimas, norėsite daryti tai, kas saugoma prisiminime. Neužsileiskite tam norui, nes tada pradėsite pamiršti kas esate išties. Jei žmogus praleidžia prisiminime daug laiko ir pamiršta kas toks yra ir jeigu visgi pavyksta ištrūkti prisiminimai apie save tuojau pat grįžta. Jūs turite kuo greičiau panaudoti kerus remembles. Jie leis ištrūkti. Kad grįžtumėte užtenka pašokti į viršų. Jei vis tiek nepavyks ištrūkti kartokite kerus dar kartą, kol pasiseks. Jei nėra klausimų galime pradėti. Jei kam ištrūkti nepavyks, ištrauksiu aš.

Aurio prisiminimas yra toks, kuriam jis vaikšto parduotuvėje ir ieško šuns ėdalo savo pusbrolio Alano šuniui. Patekę į tą prisiminimą mokiniai irgi turi norėti tai daryti, nes jiems atrodo, kad prisiminimas jų. Kaip ir priešinantis užvaldymo kerams reikia pasistengti susikaupti, neleisti tam prisiminimui užvaldyti.
Auris bus kartu su visais ir jei matys, kad mokiniams nepavyksta padės.
Jei reikės mano posto parašykite man žinutę.
Bent trys pamokos postai
Pamoką uždarysiu Gruodžio 21 dieną.

[Eliotas Llewellyn]

Jau į šitą pamoką jis nė už ką nevėluos. Ir dar atsisės pirmame suole, kad galėtų terorizuoti Aurį klausimais. Maždaug prieš penkiolika metų, kai Eliotas dar buvo jaunas ir kvailas, Auris minėjo, kad moko apie visokias būtybes. Dabar gerokai vyresnis ir sumanesnis (bet nė kiek ne mažiau nekantrus) berniukas laukė, kada vieną iš jų pamatys. Deja, panašu, kad ne šiandien.
- Ir vėl laukti?! - garsiai pasipiktino Eliotas, bet staiga nuotaika pasitaisė. Juk tai bus Aurio prisiminimas. Ne kokio nuobodaus profesoriaus, o tėčio draugo, kuris yra geriausias mokytojas šioje mokykloje. Vadinasi, bus įdomu.
- O kada mes mokysimės apie būtybes? - paklausė Aurio nekantrus pirmakursis. - Aš noriu susikauti su kokiu nors blogu padaru!
Eliotas it kardą išsitraukė lazdelę ir pasiruošė gintis. Tik kad šį kartą to visai nereikėjo daryti. Reikėjo lįsti į kažkokį dubenį ir ten pavirsti Auriu. Na, ne visai, bet būtent taip informaciją įsidėmėjo Eliotas. Skambėjo žymiai įdomiau nei bandyti prisiminti, kad nesi Auris. Taigi jis pripuolė prie profesoriaus stalo ir pasinėrė į tą prisiminimą.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Ar tavo motociklas turi sankabą ir pavaras? Ar jis automatinis? Aš norėčiau... Na, būtų įdomu kada nors paskraidyti.

Parašęs tokį raštelį Eion išlankstė iš lapelio lėktuvėlį ir kerais nuskraidino jį ant Aurio stalo. Kai Kaedė papasakojo apie pavaras ir kitus dalykus, klastuolis daug galvojo apie tą motociklą. Ir suprato norintis jį išbandyti. Gyvai kažko prašyti vis dar buvo baisu, o štai raštelis - visai kas kita. Yra teorinė tikimybė, kad Auris neatpažins jo rašto, nors to tikėtis turbūt pernelyg naivu.
Užduotis nustebino ir sudomino. Eion vylėsi, kad jie pateks į kokį nors Aurio vaikystės ar paauglystės prisiminimą. Galbūt taip bus galima daugiau sužinoti apie jo praeitį? Labai įdomu, kokie buvo tie negeri darbeliai, kuriais profesorius užsiimdavo, bet neatrodė, kad tai būtų tema, kuria jie galėtų kalbėtis. Gal kada nors, bet ne dabar.
Kažkoks pirmakursi mažius labai jau norėjo kautis, ir Eion nusivaipė. Gal ir pats būtų buvęs toks entuziastingas, jeigu būtų iš karto supratęs, ko čia atvažiavo. Arba jeigu būtų anksčiau pradėjęs bendrauti su Auriu. Negalvok apie tai! mintyse liepė sau klastuolis ir priėjo prie to minčių koštuvo. Jis gerokai gąsdino, bet kartu buvo įdomu. Taigi Eion pasinėrė į priminimą ir nusiteikė sužinoti apie Aurį bent šiek tiek daugiau.

[Auris Senkleris]

Vos prasidėjus pamokai, beveik vos. Gavo raštelį iš Eion. Perskaitė ir susimąstė. Ar jis norėtų vienas važiuoti ar su manimi? vieno neleistų nei už jokius pinigus, juk reiktų iš pradžių išmokti vairuoti. O Auris suvokė, kad nenorėtų, kad Eion duotųsi motociklais. Juk pavojinga. Juk jis gali susižeisti. Pala, bet gi tu pats šešiolikos išmokai tą daryti. Ir kas? Pabandė įsivaizduoti, kad per kokias atostogas jau vyrelesnis Eion kažkur išbirbia motociklu. Taigi negalėčiau ramiai užmigti, jei tai būtų ilgesniam laikui. Tu perdedi. Visai perdedi. Tai jo pasirinkimas, jeigu kada norėtų išmokti vairuoti motociklą. Bet aš  nenoriu, aš bijau, kad galėtų susižeisti. Na, bet juk dar nėra reikalo apie tai mąstyti. Apramino save ir ėmė rašyti.
- Taip Greituoli. Reikės luktelėti. - Atsakė pirmame suole įsitaisiusiam Eliotui. Galėjo galvą guldyti, kad kalba jis.
- Gal kitą pamoką, Pažiūrėsim. Nesijaudink, tikrai teks su kuo nors susidurti. - Kad tik paskui neišsigąstum. Pamanė. Ir nusišypsojo, nes labai jau linksmai berniukas atrodė su ta lazdele rankoje. Auris parašė taip.

Taip, automatinis. Turi pavaras. Jos būtinas dalykas vairuojant motociklą. Sankaba irgi. Ji reikalinga perjunginėjant pavaras. Nori pasivažinėti Eion? Na, galiu tave paskraidinti žinoma. Jei nori. Pagalvok.

Kai Eion priėjo prie koštuvo atidavė jam vėl į lėktuvą sulankstytą raštelį. Po to su visais niro į koštuvą.
Prisiminime nebuvo to antrininko, kuris gyvas tik prisiminimuose. Taip buvo dėl prisiminimą paveikusių kerų. Auriui tą dieną, kurioje visi atsidūrė buvo aštuoniolika. Tą kartą buvo vasara.

[Kaja Adams]

...turėsime pamokų apie įvairius magiškuosius spąstus, būtybes, kerus, mintyse skambėjo profesoriaus Aurio balsas, o pačiai Kajai ėmė sukti vidurius. Ji visai nenorėjo mokytis nei apie kerus, nei apie spąstus, o būtybės... Būtybės išvis skambėjo kraupiai. Jeigu gyvensiu žiobarų pasaulyje, man tai negresia, galvoje sau tarė Kaja. Žiobarai išgyvena ne tik nesimokydami šito dalyko, bet dar ir išvis nežinodami, jog toks yra.
Tas minčių koštuvas, jis pasirodė visai įdomus dalykas. Na, buvo gražus. Ir ta gija, kurią profesorius į koštuvą įleido. Tačiau ketvirtakursė žinojo, kad vis dėlto čia nieko gero nebus. Aišku, dabar profesorius ją išgelbės, bet šiaip gi jau bet kokiokoje panašioje situacijoje šviesiaplaukė pražūtų.
Grifė stovėjo eilėje su kitais vaikais, stebėjo, kaip jie panyra į prisiminimą. Ir kai jau buvo metas panirti į prisiminimą pačiai, taip ji ir padarė. Tiesą pasakius, šį kartą nebuvo taip jau baisu. Bent jau ne kokios pabaisos čia bus. Gal. O jei prisiminimas apie pabaisas?

[Lina Catamans]

Lina atėjo į Apsigynimą Nuo Juodosios Magijos. Nuoširdžiai galėjo pasakyti, kad šios pamokos laukė. Todėl mielai atėjo į pirmąją. Mėgo profesorių Senklerį ir žinojo, kad net jei pamokos bus pavojingos jai niekas negrės. Netaip kaip kokioje magijos istorijoje praeitais metais. Beto jai patiko šis profesorius ir dėl asmeninių priežąsčių. Jis labai padėjo jos šeimai. Tai žodžiu Lina buvo puikiausios nuotaikos ir sužinojusi, kad šią pamoką su jokiomis baisybėmis kovoti neteks, o užteks gelbėtis iš prisiminimo išsišiepė. Tai skambėjo įdomiai o ir ji visada domėjosi įvairiais įtaisais. O Minčių Koštuvas kos skaitytose knygose labai įdomus atrodė. Aišku profesoriaus minimi kerai skambėjo žiauriai, bet dėl to daiktas nuobodesnis neatrodė. Tada jai kilo vienas klausimas. Idėja buvo gal ir keistoka, bet ją sudomino. Todėl ji paklausė:
- Profesoriau, o ar yra įmanoma įstrigti savo prisiminime? Jeigu užsiburiama tokiais kerais norint vėl pajausti kokį nors jausmą ar pasimėgauti įvykiu. Ir ar įmanoma tada išsigelbėti? Ar žmogus taip ir lieka gyventi kaip ir alternatyvioje realybėje?

[Kaja Adams]

Vos tik Kaja atsidūrė parduotuvėje, ji tapo tarsi ne sava. Nebelabai susigaudė, nei kas ji yra, nei kaip čia atsidūrė. Tačiau grifiukė žinojo vieną dalyką: jai reikia nupirkti šuns ėdalo.
Adams vaikštinėjo po parduotuvę ir žiūrinėjo gyvūnų prekes. Dabar spoksojo į žaisliukus šunims, o netoliese matėsi ir gražių guolių. Kajos akį patraukė rožinis. Ar jai reikia šio guolio? Bet ką Kaja su juo darys?
Ne, pasakė mintyse paauglė. Man reikia ne guolio, o ėdalo, priminė sau ir apsidairė.
- Ak, štai kur ėdalai, - dabar jau garsiai tarė ir nupėdino prie jų. - O kokį jis ėda? - kalbėjosi su savimi.
Tada susimąstė. Bet juk aš neturiu šuns, pagalvojo. Susiraukė. Į ranką pasiėmė burtų lazdelę. Ką dabar daryti? O kam ta lazdelė? Kaja žinojo, kad jai jos reikia, bet negalėjo prisiminti kodėl. Visa šita situacija buvo itin keista.

[Oliveris Llewellyn]

Pagaliau atėjo labiausiai laukta pamoka. Oliveris su mielu noru atsisėdo pirmame suole šalia Elioto. Žinoma, drovėjosi parodyti kitiems, kad pažįsta profesorių, bet neabejojo: ši pamoka jam tikrai patiks. Net jeigu bus kokių baisių būtybių ar kerų, Auris juos apgins. Jis ne veltui yra tėčio draugas.
Kai Auris pradėjo aiškinti pamokos užduotį, Oliveris nieko nesuprato. Ar jie pavirs Auriu? Tai, žinoma, būtų labai įdomu, bet turbūt taip negalima. Bandydamas susiprasti berniukas visai susipainiojo ir jau nebenorėjo lįsti į tą daiktą.
- O labai reikia? - droviai paklausė Aurio, bet ir jis jau paniro į tą prisiminimą. Taip, čia gal ir buvo įdomiau nei žiobariškoje mokykloje, kur tik sėdi klasėje ir klausai, ką kalba mokytojas. Bet, tiesą sakant, kaip tik to dabar Oliveris ir norėjo. Visokios iliuzijos ir prisiminimai jį labai gąsdino. Vis dėlto prisiminęs, kad ten bus brolis, berniukas galiausiai ryžosi ir nusekė paskui kitus mokinius.

[Eliotas Llewellyn]

Luktelėti. Ir vėl luktelėti! Na jau ne, taip nieko nebus. Eliotas visiškai nebuvo nusiteikęs laukti. Prisiminime būtinai susiras kokią nors būtybę, su kuria reikia susikauti. Taip, tai žymiai įdomiau.
Bėda ta, kad prisiminimas buvo kažkoks keistas ir netgi nuobodus. Eliotas (o gal Auris?) atsidūrė parduotuvėje. Iš pradžių nesuprato, ką čia veikia, bet galiausiai atsakymas atėjo pats: reikėjo nupirkti maisto šuniui. Kažkur šmėkštelėjo klausimas, koks tai turėtų būti šuo, bet Eliotas apie tai negalvojo. Aišku tik tiek, kad reikia maisto. Bet juk jis turėjo susikauti su kažkokiomis būtybėmis, nors to priežasties jau nežinojo. Pabandė išsitraukti burtų lazdelę, bet toje vietoje, kur ji turėjo būti, ginklo nerado. Tiesą pasakius, nerado netgi kišenės. Tai gerokai nustebino.
- O ką jis labiausiai mėgsta? - pats savęs paklausė Eliotas. Ne iš karto suprato, ką tas klausimas iš viso reiškia. Kas tas jis? Ak taip, kažkoks šuo. Alano šuo. Bet kas vis dėlto tas Alanas? Taip ir nesuradęs atsakymo į tą klausimą Eliotas stvėrė sauso maisto pakelį ir patraukė kasų link.

[Auris Senkleris]

Dar būnant klasėje, mokiniams renkantis prie stalo ir neriant į koštuvą klausimą uždavė Lina. Dar vis nelabai patiko tai, kad visus metus nepriėjo prie to laikrodžio. Bet juk negalėjo laiko atgal atsukti. Galėjo tik dabar kažką pakeisti.
- Tikrai gali užstrigti ir pats prisiminimo savininkas. Jeigu padaro klaidą kerėdamas. Nes kad prisiminimas pasidarytų užrakintas reikia užkerėti. Tai gana ilga virtinė kerų. Ir jeigu burtininkas kažką supainioja ar ko nepadaro gali ir pats amžinai likti prisiminime. - Paaiškino. Toliau stebėjo mokinius. Pasirodė, kad gal Oliveris truputį bijo o gal drovisi, bet jis irgi nėrė į koštuvą. Kaip ir pats Senkleris.
Atsidūrė parduotuvėje. Prisiminė, kaip tada būdamas dar jaunas, beveik paauglys lakstė po didelį prekybos centrą ir niršo. Alanas apie tą ėdalą Dingui, savo haskiui pasakė paskutinę minutę, kai Senkleris ketino grįžti namo. Tada mažius jam paskambino ir paprašė, kad jei dar yra mieste nueitų į parduotuvę ir paimtų ėdalo. Todėl tą kartą prisiminime jautėsi piktas. O ir šiaip to amžiaus dažniausiai būdavo labai piktas.

[Kristupas Danil]

Kristupas suprato, kad lengvoji dalis jam bus nepasijusti profesoriumi Senkleriu. Tam reikia daug valios. O valią vaikis treniruodavo per žvalgų treniruotes. Juk kai slėpiesi gulėdamas trumputėje žolėje, irgi reikia daug valios nepakelti galvos, nesujudėti kažką išgirdus. Bet kaip jis ištrūks iš prisiminimo? Juk visiškai nesugeba kerėti. Dvasių magijos tikrai nenaudos. Na, jei bus prastas atvejis, paprašys Džezefos pagalbos. Bet kol dar nepanėrė į minčių koštuvą, Kristį sudomino dar vienas dalykas. Gal apie tai pagalvosiu pamokos pabaigoje, nusprendė berniukas.
- Džezefa, eime. - pakvietė draugę jis. Priėjęs prie minčių koštuvo atsigręžė į klasę ir atmetė mintis, kad negrįš. Tada, nelaukęs, kol nerimas sustiprės, šoko į koštuvą. Į prisiminimą. Kuris užkeiktas.

[Džezefa Blek]

Va čia tai pamoka. Apsigynimas nuo juodosios magijos buvo gera pamoka, mat čia beveik neapsieidavai be kerų. Be burtų lazdelės. O šioje srityje mergaitė buvo vunderkindė. Priešingybė buvo šalia sėdintis Kristupas. Tačiau valią, Džez žinojo, jis turėjo. O štai jai jau sunkiau sekėsi atsispirti saldumynams. Ir kitiems viliojantiems dalykams. Žodžiu, atvirkščiai nei bičiulis.
- Gerai, einam. - pasakė Džez (jie, aišku, šnekėjo ukrainietiškai) ir nusekė Kristupą. Panašu, jis norėjo pirmas panerti į prisiminimą. Gal ir gerai, nes aš jaudinuosi, pamanė ji. Nepagalvojo, kad ir draugas jaudinasi. Ir dar, laukdama, kol galės panerti, nuliūdo, nes suprato negalėsianti pliurpti. Atėjus jos eilei, Džezefa paskui Kristį nušoko į koštuvą.

[Kristupas Danil]

Jis pirmą kartą nėrė į minčių koštuvą. Kol krito iki prisiminimo žemės, susuko pilvą. Pėdoms atsitrenkus į žemę, Kristupas iš karto susivėmė. Bet iškart po to, ėmė jaustis, taip, lyg jam reikėtų šunų ėdalo. Kodėl? To klausė Krisčio protas. O užkeiktas prisiminimas sakė, kad jam reikia ėdalo kažkokio pusbrolio Alano šuniui. Švilpis suvokė, kas vyksta, ir todėl jo proto dalis ėmė sakyti, kad jis neturi pusbrolio Alano. Ir kad neina pirkti šunų ėdalo. Trumpai jis jautėsi taip. Tada prisiminimas užvaldė protą, ir Kristupas pradėjo žvalgytis ėdalo. Jau apžiūrinėjo vienos rūšies, tada kitos. Galų gale išsirinko ir jau ėmė vieną paką. Bet tada protas pasistengė. Berniukas numetė ėdalą, ir, kol dar neužmiršo kas esantis, išsitrakė lazdelę.
- Remembles! - nieko. - Remembles! - vėl nieko.
- Džezefa! Kur tu? - pradėjo šaukti draugę. Jos laukdamas, rėkalojo burtažodį, protarpiais užvaldomas prisiminimo. Bet nieko nevyko.

[Ikelas Garver]

  Ikelas atėjo į apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką. Vieną pačių baisiausių pamokų Hogvartse! Baisiau buvo tik žiobarotyra. Dar ateities būrimas lygus. Bet jau žiobarotyra... Na, berniukas bent jau galėjo džiaugtis, kad šią pamoką veda geras profesorius, o ne žiaurusis. Ir tai kiekvieną pamoką padarydavo dar bent jau iš dalies gera.
  Tačiau... Užduotis buvo tokia baisi! Reikėjo savo noru lįsti kažkur, kur tave įkalins. Šviesiaplaukis nesuprato, kaip galima su tuo sutikti. Taip, kerus išmokti reikia, bet... O jei nutiks nelaimė?.. Jei Ikelas neišsilaisvins?..
  Bet pamokos užduotį atlikti reikėjo. Ikelas jau buvo didelis ir suprato, kad jei nedirbs, jam bus labai blogai. Tik esmė buvo kita - kaip galima kažką dirbti, kai žinai, kad tai yra pavojinga tavo gyvybei, o iš šio darbo geriausiu atveju tik kažką išmoksi?!
  Bet berniukas nuėjo ir pasinėrė į prisiminimą. Turėjo tą padaryti.

[Danas de Breinas]

   Danas sėdėjo pamokoje ir klausėsi. Negalėjo pasakyti, kad baisiai tą norėjo daryti, ar kad yra labai stropus mokinys. Tai kodėl nusprendė rinktis sunkesnį kelią, o ne patį paprasčiausią - truputį pamiegoti, o paskui viską išbandyti ir suprasti pačiam, jau prasidėjus praktikai? Na... Jis norėjo būti geriausiu vaikinu visoje mokykloje. O Danas jau septintakursis, vadinasi, šie metai jam paskutiniai. Jei nori būti geriausiu, pirmas daykas - gerai mokytis, jei gerai mokysis - pabaigs Hogvartsą, vadinasi, tai jo paskutinis šansas tapti geriausiu. Jo negalėjo praleisti, mat jei ne dabar, tai niekada. O jis pravėljo būti geriausiu, juk, pirmas dalykas, jis ne tik turėjo pasirodyti, o ir pagaliau susirasti merginą! Norėjo, kad šie mylėtų vienas kitą, bet bent kol kas jam pakaktų ir tos, kuri tiesiog juo žavėtųsi.
  Tikėdamasis, kad už gerą darbą profesorius nepagailės pagyrimų ir taškų, Danas giliai įkvėpė ir pasiruošė ne tokiai ir lengvai praktikai.