[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Sigurdas atsiduso. Visai nebuvo atsigavęs po paskutinės pamokos, o štai ir vėl reikėjo dėstyti tiems kopūstgalviams. Šį kartą nusprendė elgtis paprasčiau bei netraumuoti vaikigalių patenkant į viduramžius, kur juos vaikosi kvaištelėję inkvizitoriai. Nė nesitikėjo, kad mokinius sužavės (visiems neįtiksi), tad tiesiog laukė pamokos pradžios glostydamas vieną iš savo katinų. Kabinete buvo gana šalta, bet tai nejaudino nei jo, nei augintinio: abu buvo atitinkamai apsirengę. Vienas su kailiniais, kitas - su storu megztiniu.
Pasigirdus varpui, kuris žiemą skambėdavo kur kas rūsčiau, profesorius pakilo:
-Sveiki susirinkę. Šiandien kalbėsime apie keliones laiku, tiksliau, apie Laiko Atsuktuvą ir jo naudojimą. - Iš kišenės šviesiaplaukis išsitraukė auksu žibantį daiktą, pakabintą ant grandinėlės. Jis ramiai svyravo klasės tyloje, aplink save tarsi sustabdydamas laiką. Vis dėlto tai tebuvo tobula kopija, o to mokiniams visai nereikėjo žinoti. Deja, bet vaikinui nepavyko išgauti leidimo iš Magijos Ministerijos tam didžiai stebuklingam daikčiukui gauti. Užsispyrėliai. Susierzinęs pagalvojo jis, žvalgydamasis po kabinetą. Vylėsi nepamatysiantis to įkyraus klastuolio. - Todėl pradžiai norėčiau sužinoti, ar kažką žinote apie nelaimingus atsitikimus, kai burtininkai pasinaudojo Laiko Atsuktuvais ir nusikėlė į praeitį.

Teorija iki 2023-07-15 vakaro.
Nelaimingą įvykį turite sugalvoti.
Jei turite klausimų, rašykite asmenine žinute arba Discord (Alrisa/Conan/Sigurd Hogvartso serveryje).
Chaosas visada laukiamas.

[Džezefa Blek]

Kur ta prakeikta klasė? Džez bėgiojo po Hogvartso koridorius. Ji niekaip negalėjo rasti magijos istorijos klasės. Blek staiga sustojo kaip įbesta. Pasigirdo varpo dūžis. Ji jau pavėlavo į pamoką. Visa laimė, kad koridoriuje sutiko ūkvedį, o tas jai nurodė kur eiti. Pagaliau Džezefa stovėjo prie klasės durų. Eiti vidun nedrįso. Jai buvo gėda vėluoti. Susiimk. Arba eini į klasę, arba čiuoži pas Evenstar. Džez nedrąsiai įžengė klasėn. Pamoka buvo prasidėjusi.
- Atsiprašau, kad pavėlavau, profesoriau. - Panosėj suburbuliavo Blek. Tada klestelėjo į suolą. Spėjo nugirsti klausimą apie Laiko Atsuktuvą. Turbūt tokia ir yra pamokos tema... Reikėjo pamąstyti. Džezefa galvojo, kad atsakymo tikrai nežino. Vis dėlto gerai pagalvojus jis atėjo galvon.
- Laiko atsuktuvai yra pavojingi tuo, kad yra didelė rizika susitikti savo realų kūną praeityje ir jį mirtinai išgąsdinti. Tad Laiko Atsuktuvų išdavimą kontroliuoja Ministerija. Vieną kartą toks burtininkas būdamas stipriai girtas nusikėlė praeitin. Būdamas praeityje jis išžudė labai daug burtininkų, kurie dabartiniame laike buvo gyvi. Kilo didelis skandalas, girtasis burtininkas buvo įkištas į Azkabaną. Tais laikais Laiko Atsuktuvus buvo galima įsigyti labai lengvai. Nieks tokios prekybos nekontroliavo. Bet po to įvykio su girtu burtininku Laiko Atsuktuvus pradėjo kontroliuoti Ministerija.- Paaiškino Džez. Kažkodėl užsirašė savo pačios atsakymą. Ir užsisvajojo. Planavo po pamokų apsilankyti uždraustame miške ir ten susirasti vietą, tinkamą būstinei. Kur galėtų kasdien susitikti su savo testraliu Donatu.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Kabinete šalta, pamoka neįdomi, o profesorius kvailas. Nekoks derinys, ar ne? Būtent dėl to Eion ir įsitaisė klasės priekyje. Tiesą sakant, buvo ir kita priežastis. Klastuolis vylėsi, kad jeigu Gruodė bus šioje pamokoje, ieškos jo klasės gale ir į priekinius suolus nė nežvilgtelės. Visai nebenorėjo kalbėti su ta mergina. Tai, žinoma, buvo apmaudu, tačiau per kažkurią nuodų ir vaistų pamoką pernelyg paatviravo. O su profesoriumi Levinsu jis tikrai nešnekės. Vylėsi, kad Gruodė to nepadarė.
Teko pripažinti, kad pamokos tema šiek tiek sudomino. Bet tik šiek tiek. Geriausia būtų neatkreipti į save dėmesio, bet Eion žinojo erzinantis šitą profesorių vien savo egzistavimu ir kuo nekalčiausiai ištarė:
- Jaunas burtininkas Malis Kanalis pavogė Laiko atsuktuvą iš Magijos ministerijos ir nusikėlė vienerius metus į praeitį. Ten save sutikęs netyčia nužudė ir taip sukėlė daugybę nepatogumų Magijos ministerijai ir sau.
Štai koks jis geras mokinys, ar ne? Svarbiausia, kad po stalu tupintis paršelis nepradėtų kriuksėti, o varlės tyliai tūnotų kišenėse. Ką su tais nelabai tikusiais augintiniais veikti, Eion dar sugalvos.

[Gruodė Rimeikaitė]

Gruodė tūnojo pačiame galiniame suole. Buvo keli profesoriai. Tiesa du iš to trejeto jau nedirbo mokykloje. Kurie ją vis dar gąsdino. Nejaukei jautėsi per šio žmogaus pamokas ir viskas. Atrodė, kad vien savo būvimu jam trukdo. Norėjo tiesiog pratylėti teoriją. Tylutėliai atlikti praktiką ir išeiti. Ji sėdėjo ir ramiai klausėsi. Per šitas pamokas nedrįso užsigalvoti ar užsisvajoti. Tada išgirdo Eion balsą. O tada nelabai suprasdama kodėl kojos pradėjo prieštarauti protui atsikėlė iš galinio suolo ir nuėjusi klestelėjo į priekį. Atsirado visai prie to profesoriaus. Arčiau nei norėjo būti. Bet po galais norėjo išsiaiškinti kas atsitiko. Kodėl Eion jos pradėjo vengti. Ar rašyti raštelius šitam profesoriui po nosim protingas sprendimas? Matyt ne. Bet...
Rausdamasi galvoje kokio atsakymo į klausimą ant lapelio skubiai užrašė.

Ar kas nors atsitiko? Pasakiau ką netinkamo? Kas yra?

Dar rašydama. Gal gi profesorius pamanys, kad tai tik jos užrašai. Ėmė kalbėti.
- Lina Kliervoter laiko atsuktuvu nusikėlė dešimtmečiu į praeitį. Prieš tiek metų dvikovoje žuvo jos vyras. O ji negalėdama to pamiršti norėjo tai pakeisti. Jai viskas pavyko, bet vos tik išgelbėjo savo vyrą laikas pradėjo šokinėti. Jie negalėjo ramiai gyventi. Bet kuriuo metu vis sugrįždavo į laiką prieš dešimt metų. Dėl to kartą netyčia susidūrė su savimi iš praeities ir tada kilo chaosas. Ministerijai buvo daug darbo, kad viską atitaisytų. Lina liko ir be vyro. Nes negalima į laiką gražinti jau mirusio žmogaus. Ir dar turėjo mokėti baudą. - Tyčia kalbėjo tiek daug. Kažkodėl atrodė, kad kalbomis užgoš raštelio perdavimą Eion.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Mokiniai iš tiesų buvo tokie tuščiagalviai, kaip Sigurdas ir manė. Tiktai trys iš jų teisingai atsakė į klausimą, kurį profesorius laikė gana lengvu. Jis susiraukė, mintyse prakeikdamas savo sunkų likimą - už ką nusipelnė tokios dalios? Nors islandas visada stengėsi elgtis teisingai, vieną kartą atsukęs nugarą pagalbos prašančiam žmogui, nuo to laiko jautė atskriejančias blogos energijos bangas. Koks nors žmogus galėtų tai pavadinti karma, bet vaikinas žinojo, kad tai jo vieno kaltė, jog nepernelyg stebėjo Deoiridh. Puiku... Jei taip ir toliau, eisiu kastis kapo, kad galėčiau pasilaidoti širdgėloje. Subarė save jis, piktai nužvelgdamas nuščiuvusią klasę - kitokia emocija veide būtų apnuoginusi Sigurdo mintis.
-Na, matau, kad kažką žinote. Ypač panelė Blek. Bet to nepakaks. Atsiverskite 325 puslapį ir skaitykite nuo pradžių. Kaip jau buvo minėta, Laiko Atsuktuvų išdavimą reguliuoja Ministerija, todėl neįmanoma jums patekti į praeitį. Be to, čia jums ne žaidimas, kur išgėrus eliksyro galima nusikelti į tam tikrą laikotarpį ir viską be baimės tyrinėti. - Kas tokiems pienburniams leistų. - Todėl šiandien galėsite susipažinti su Laiko Atsuktuvų vidumi... - nukando sakinio galą šviesiaplaukis, atsistojęs bei ūmai mostelėjęs lazdele.
Akimirksniu ant kiekvieno stalo atsirado tiksli Laiko Atsuktuvo kopija, pakabinta ant grandinėlės, lygiai tokia pati, kokią turėjo profesorius.
-Tai mokomoji versija, tad galite sukinėti kiek norite. Ji padės supažindinti su prietaiso vidumi ištarus burtažodį Somnus. Judesys - horizontalus aštuonetas. Pavykus kerams, daiktas pakils į trisdešimties centimetrų aukštį, jo dalys atsiskirs. Kiekvieną dalį palietus lazdele, išgirsite jos pavadinimą ir paskirtį. Tai pirma praktikos dalis. Toliau... - susitelkęs Sigurdas pasirėmė į stalą, bet nepastebėjo, jog prispaudė katino uodegą, kuris sau ramiai snaudė. Pajutęs skausmą, gyvūnas pašoko ir baisiausiai sukniaukęs nurūko į klasės galą. Profesorius tuo tarpu krūptelėjo ir geras dešimt sekundžių neištarė nė žodžio. O tam buvo svarbi priežastis - jis pamiršo, ką norėjo pasakyti. Tiesiog išgaravo iš galvos taip lengvai, kaip vaikinas troško, kad išnyktų jo praeitis. - ...toliau paimsite pergamentą ir parašysite, dėl kokių priežasčių į tam tikrą momentą savo gyvenime norėtumėte sugrįžti ir galbūt pakeisti. Nepamirškite paminėti, ar jūsų atliekami veiksmai pažeistų Ministerijos taisykles. Reikalauju pėdos ilgio pastraipos.
Taip taręs, šviesiaplaukis atsisėdo, jausdamasis lyg išsunkta citrina. Pastarąją praktikos dalį išgalvojo bekalbėdamas, o dabar to smarkiai gailėjosi. Vai, turėsiu skaityti jų nesąmones. Tai štai kas gaunasi, kai atmintis darosi ne tokia, kaip anksčiau. Na, nieko. Kitais metais manęs čia nebebus. Na, o dabar reikia ieškoti Katino. Vargšas išsigandęs dar kam nors įkąs.

Praktika iki 2023-07-27. Reikalauju dviejų postų bent po 1200 simbolių arba trijų postų po 600 simbolių.
Dėl pirmos praktikos dalies: dalių pavadinimus išgalvokite, tačiau remkitės Laiko Atsuktuvu.
Dėl antros praktikos dalies: jums nereikia parašyti visos pastraipos, galite rašyti, pavyzdžiui, kaip jūsų veikėjas mąsto apie temą.

[Džezefa Blek]

Po galais, kodėl aš mokausi Varno nage? Aš turiu būt Klastūnyne. Juk planuoju tokį pokštą... Ji iš ties planavo iškrėsti pokštą. Ji lankė papildomas Badžio kerėjimo pamokas. Per pastarają tokią pamoką Badis išmokė Džezefą paversti daiktą nešykle. Pamokoje Džez puikiai sekėsi. Turėtų pasisekti ir dabar. Blek nutaikė lazdelę į Atsuktuvą.
- Portus. - Už magijos istorijos klasės durų. Nešyklė išvyksta po penkių minučių. Pridėjo mintyse. Taip Badis mokė. Burtažodį tarė pašnibždom, nesinorėjo, kad kas nors nugirstų. Juk tada sužinotų, kokią išdaigą Džezefa ruošiasi krėsti. Tą akimirką kai Blek susimąstė apie savo planą, prie jos priėjo katinas. Pirmakursė matė, kaip Sigurdas prispaudė to katiniuko uodegą. Todėl mergaitė paglostė gyvūnėlį.
- Katiniuks katiniuks. Gers katiniuks. - Kalbėjo žemaičių tarme Blek. - O gal ir tave įjungti į mano išdaigą? - Kiek tyliau pratarė jau ne tarmiškai. Gal iš tiesų ir tą katiną iškelti už klasės durų? Taip ir padarysiu. Ot pyks profesorius! Tačiau tada Džezefai į galvą šovė dar viena mintis. Tų minčių mano galvoje tiek daug! Reikėtų panaudoti atminties ištrynimo kerus. Gerai... Reikia susikaupti. Taigi, Džez užsimanė profesorių Sigurdą panervint. Ji priėjo prie jo stalo.
- Sveiki, profesoriau Hallgrimsson. - Itin lipšniu balsu pradėjo. - Kažkas man pakuždėjo, jog man dar nesimokant šitoj magijos mokykloj jūs dėstėte magiškųjų gyvūnų priežiūrą. Bet jūs taaaip žiauriai elgiatės su tais gyvūnais, net ir nemagiškais. - Džezefa dūrė pirštu į profesoriaus katiną, ramiai gulintį prie mokinukės stalo. Ir nubėgo prie jo.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Na žinoma. Be reikalo prabilo - vos tik tai padarė, prie jo atsirado Gruodė. Buvo apmaudu taip jaustis dėl vienintelės draugės mokykloje, bet iš tiesų bijojo, kad ji vėl pradės klausinėti. O gal skubės viską papasakoti profesoriui Levinsui, direktorei ar dar kam nors. O kaip reaguos į tai, kad jis į pamoką atsivedė net keturis augintinius?
Netrukus pamatė, kad Gruodė kažką parašė ant lapelio. Paėmė jį, tačiau teko atleisti paršelio raištį, ir jis išsprūdęs iš antros rankos nulėkė tiesiai į prakeiktą škotpalaikį. Eion to kol kas nepaisė - rūpėjo, ką parašė Gruodė. O raštelio turinys gerokai nustebino ir sutrikdė. Ar ji įsižeidė? Gal ne taip viską suprato? Ar teks atsiprašyti? Netrukus pradėjo lėtai rašyti atsakymą:

Nieko nepadarei, tikrai. Nenorėjau tavęs įskaudinti. Tiesiog... Neturėjau sakyti kai ko, ką pasakiau. Nenoriu apie tai kalbėti. Dėl to ir...

Sakinio taip ir nebaigė, tik pastūmė lapelį Gruodei. Žvilgtelėjo į Laiko atsuktuvą ir svarstė, kaip būtų galima paerzinti profesorių. Nepaisant to, kad šalia sėdėjo gerokai elgesį koreguojanti mokinė, neketino per nemėgstamo mokytojo pamokas elgtis gražiai. Taigi paėmė prietaisėlį ir nė nesiruošęs jo ardyti paleido profesoriaus link.

[Džezefa Blek]

Kažkoks klastuolis paleido į Sigurdą Atsuktuvą. O jis geras mano išdaigų partneris būtų. Džezefa žvilgtelėjo į laikrodį. Laiko Atsuktuvas, kuris dabar buvo nešyklė, turėjo išvykti už trijų, dviejų, vienos, DABAR! Džez įsikibo į Atsuktuvą, prikabino prie jo profesoriaus katiną ir dar prieš išvykdama pavaidino, kad pasukioja Laiko Atsuktuvą ir surėkė:
- Profesoriau! Tai ne mokomoji  versija! Aš persikėlinėju! - Staiga mergaitė išnyko ir atsidūrė už klasės durų. Tuo metu, kai ji ten išdygo, pro šalį žingsniavo žmogus. Blek pagalvojo, kad tai matyt koks nors Hogvartso darbuotojas, tad skubiai pasislėpė. Kai tas nežinomasis nuėjo, Džezefa pagalvojo, kad pats metas grįžti į klasę. Taigi ji atstūmė duris ir išdidžiai įžingsniavo klasėn.
- Matot, profesoriau, kokį netikusį Atsuktuvą man pakišote. Gal jūs išties norite žudyti mokinius? Visa laimė, kad aš susidorojau su tuo prietaisu ir grįžau čia. - Pašnekėjusi  Blek sviedė profesoriui į veidą Atsuktuvą. Tada iš artimiausiai sėdinčio mokinio pagriebė Laiko Atsuktuvą ir tėškė tam mokiniui į veidą. Tuomet atsisėdo į savo suolą ir dar visai klasei pasakė:
- Neikite į šito profesoriaus pamokas ir neimkite jo duodamų daiktų, juk matote, jis nori žudyti mokinius. - Lyg ir viską pasakiau. Tas profesorius visiškas beprotis. A, štai ką pasakysiu!
- Pirmakursiai, tuo labiau saugokitės šito šviesiaplaukio monstro Hallgrimssono. Juk nenorite padėti galvos būdami vienuolikmečiai?

[Gruodė Rimeikaitė]

Gruodei palengvėjo, kad profesorius neatkreipė dėmesio į jos rašinėjamus raštelius. Jau ketino ramiai paklausyti ką reikės veikti. Bet staigiai sumiaukęs katinas privertė krūptelėti. O paskui irgi nebuvo ramu.
 Mergina išplėtusi akis stebėjo kaip iš po stalo išrūkęs paršelis nubėgo prie profesoriaus.
- Kam tu jį čia atsivedei? - Paklausė. Norėjo lyg ir sudrausti Eion. Bet balse per ne lyg jautėsi linksmos gaidelės. Jai net teko nusisukti, kad niekas nematytų, jog Varnė šypsosi. Kažkokia nesąmonė. Bet koks vaizdas.
- Reikėtų jį pagauti. Iš kur tu jį išvis gavai? - Klausinėjo jau sutramdžiusi juoką. Šalia jau gulėjo atsakymas į jos klausimą ir jį perskaičiusi ėmė rašyti. Profesoriaus dabar nebijojo. Manė, kad jis dabar turbūt labiau rūpinsis tuo paršeliu.

Bet juk draugystė neatsiejama nuo dalinimosi kažkuo, kas mums rūpi. Manau, jog mudu draugai ar ne? Kas čia tokio, kad papasakojai man kažką, kas tave slegia?

Dabar buvo bent jau ramiau. Bet vis tiek liūdna. Gruodė tikėjosi, kad jie išspręs šitą nesusipratimą.
Mergina atsivertė knygą. Ketino jau imtis darbo. Bet pamatė ką daro Eion. Ji atsiduso. Ir tyliai pasakė.
- Kam taip pasielgei? Rūpiniesi, kad profesoriai pridarys tau problemų ir vis tiek nenori pabūti ramiai. Ir šiaip. Galėtum jį sužeisti su tuo laiko atsuktuvu. - Varnės balse nesijautė priekaištingo tono. Jis skambėjo susirūpinusiai. Kaip ji ir jautėsi. Eion taip tikrai prisivirs košės. Tai ji puikiai suprato ir dėl to nerimo.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Likimas jam nė kiek nesišypsojo. Galima laisvai sakyti, kad šiandien Sigurdas buvo pats nesėkmingiausias žmogus Žemėje - vos tik jis paskelbė praktiką, klasėje prasidėjo visiškas chaosas. Tarsi mokiniai to tik telaukė: vieni perdavinėjo raštelius, kiti nusprendė žiauriau pakankinti profesorių. Štai varnanagė įžūliai aiškino, koks jis baisus ir kaip bjauriai elgiasi su gyvūnais. Šviesiaplaukis bukai spoksojo į tą mergiotę, galvodamas, kaip ją užčiaupti. Jei tu man netrukdytum, savo Katiną apipilčiau bučiniais ir skanėstais, bet verti mane jaustis taip, lyg būčiau galvažudys... Kita vertus, ji nė nenutuokia, ką veikiu po pamokų... Tokios bjaurokos mintys skriejo jo galvoje, kol į susimąsčiusią marmūzę neatlėkė Laiko Atsuktuvas ir išvaikė visas mintis. Skruostas ėmė tvinksėti skausmo bangomis, kai vaikinas piktai akimis skenavo chaosą kabinete - pamišelė varnanagė, laimei, jau buvo pabėgusi. Žvilgsnis beveik tuojau pat užkliuvo už klastuolio, kuri jau gana gerai pažinojo, o kadangi ant jo stalo nesimatė daikto, su kuriuo reikėjo atlikti praktiką, Sigurdas suprato radęs prasižengėlį. Na, dabar klius...
Pirštai apčiuopė kišenėje ramiai gulinčią lazdelę. Vėsus medis tik ir skatino pažadinti jame slypinčią jėgą, tačiau paskutinę akimirką profesorius susilaikė. Neabejojo - panaudojęs magiją prieš mokinį sulauktų dar didesnio priešiškumo nei dabar. Bet priešingu atveju galėjo būti išjuoktas kaip skystablauzdis. Darėsi aišku: į Hogvartsą daugiau nebegrįš, net jeigu nebeturės pinigų, net jeigu vytųsi viso pasaulio demonai su Deoiridh vaiduokliu priešakyje. Vis dėlto planai pamokyti išdykusi klastuolį sudužo į šipulius, kai iš kažin kur atbėgo kiaulė ir palindo po stalu. Islandas neturėjo laiko kelti klausimų: taip pat pasilenkė po stalu, siekdamas iškrapštyti gyvūną bei pagaliau sutvarkyti betvarkę klasėje. Tačiau paršas greičiausiai nemėgo kitų padarų kaiminystės, nes vos tik vargšas šviesiaplaukis pažvelgė žemyn, gyvulys išsigandęs sužviegė it išvydęs mėsininką bei nurūkęs prie lentynos pradėjo lįsti po ja. Tiesa, nesėkmingai, mat jo užpakalinė dalis buvo šiek tiek per didelė. Riebiai nusikeikęs Sigurdas išropojo iš po pastalės ir nusekė paskui kiaulę. Visų pirma reikėjo susitvarkyti su ja, todėl į aplinkui tvyrantį šurmulį beveik nebekreipė dėmesio.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Žinoma, Gruodė pradėjo pamokslauti. Norėjosi atšauti, kad būtent dėl to jos ir vengė, tačiau šį kartą susilaikė. Nenorėjo griauti šito tokio trapaus bendravimo.
- Radau, - trumpai paaiškino, iš kur atsirado paršelis, bet į klausimą, kodėl jis yra šioje pamokoje, neatsakė. Tinkamo atsakymo šitas klausimas ir neturėjo. Bent jau ne tada, kai mergina, regis, labai norėjo, kad jis nustotų bjauriai elgtis per pamokas. Deja, kai kurie profesoriai buvo tiesiog nepakenčiami.
Netrukus gavo raštelį ir jį perskaitęs gerokai sutriko. Ar gali būti, kad jie yra draugai? Tokių nelabai turėjęs berniukas nežinojo, ką galima laikyti draugu. Gal profesorė Keit irgi yra jo draugė? Prisiminęs, kaip anksčiau ją apkabino, tirštai išraudo. Galiausiai pradėjo rašyti atsakymą:

Ar tikrai manai, kad mes draugai? Man nepatinka kalbėti apie save. Pabandęs kažką pasakyti dažniausiai nukenčiu. Žmonės mušasi.

Pastūmė raštelį Gruodės pusėn ir netrukus suprato neturintis galimybės dirbti. Net jei ir norėtų. Atrodė, kad profesorius jį tuoj nužudys, tačiau, laimei, jo dėmesį patraukė paršelis. Žiūrėdamas, kaip prakeiktas škotpalaikis apsikvailina, Eion nesusilaikė ir pradėjo prunkšti. Šis vaizdas tikrai buvo vertas dėmesio. Jis plačiai išsišiepęs atsisuko į Gruodę, bet tada ausis pasiekė jos žodžiai. Šypseną tarsi vėjas nupūtė.
- Man jis nepatinka, - paprastai ištarė, tarsi tai galėtų paaiškinti tokį elgesį.

[Gruodė Rimeikaitė]

Rado. Kaip reiktų tai suprasti? - Tai tu jį priglaudei? Kaip miela. - Mergina stebėjo baisų sąmyšį klasėje ir vartė rankoje netikrą laiko atsuktuvą. Kodėl vaikai taip nenori mokytis ir daro šitokius dalykus? Galvojo. Bet gavusi Eion atsakymą ėmė mąstyti apie tai ką jis parašė.

Aš manau, kad mes draugai. Nežinau ką galvoji tu. Man irgi baisu dalintis savo išgyvenimais. Bet kartais tai tikrai padeda. O nejau tu galvoji, kad aš galėčiau muštis?

Norėjo dar kartą paklausti kas skriaudžia Eion. Bet ir taip jau buvo sudėtinga kažką išsiaiškinti. Todėl paliko tą klausimą ramybėje.
Ji niekaip negalėjo susikaupti ir imtis to laiko atsuktuvo. Vargšas panikuojantis paršelis žviegė taip, kad turbūt girdėjosi ir kitose klasėse. Profesorius bandė jį ištraukti.
- Atsiprašau profesoriau Hallgrimsson. - Garsiau nei visada prabilo. Norėjo peršaukti tą paršelį. Merginos veide buvo matyti neryžtingumas. Kreiptis į tą profesorių buvo truputį baugu. Bet reikėjo pabandyti.
- Gal turit kažką valgomo? Gal su maistu išsiviliotumėt tą paršelį. Man atrodo jam tiesiog baisu. - Gal Eion turi kažką, kas patiktų jo augintiniui.
- Na ir kas, kad jis tau nepatinka. Taip vis tiek nereikėtų elgtis. Jei nori nekristi profesoriams į akis turėtum elgtis kuo ramiau. Juk jis tau dabar nieko nesakė ar nedarė. Tai kam tu jį erzini? - Tyliai kalbėjo Gruodė.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Argi taip svarbu, iš kur atsirado šis paršelis? Svarbiausia tai, kad jis dabar erzina magijos istorijos profesorių, o tai pataisė Eion nuotaiką. Blogiau tai, kad Gruodė, regis, nepritarė tokiam pokštui. Tai šiek tiek liūdino - su šia mergina kalbėtis buvo smagu, tačiau norėdamas papramogauti jis vis tiek likdavo vienas. Žinoma, kartais pamokas griaudavo su Athena, bet nesijautė esantis jos draugas.

Aš niekada apie tai negalvojau. Man patinka su tavimi šnekėtis. Ir ne, nemanau, kad tu muštumeisi.

Parašęs tokį raštelį grąžino jį Gruodei ir žvilgtelėjo į profesorių. Keista tai buvo pamoka. Viena vertus, jie susirašinėjo rimtomis temomis, bet stebėti prakeiktą škotpalaikį buvo visai smagu. Netgi labai smagu.
- Jis nežino, kad tai aš, - abejingai gūžtelėjo klastuolis išgirdęs Gruodės priekaištą. Žinojo, kad ji yra teisi, bet nenorėjo to pripažinti garsiai. Tik spoksojo į paršelį ir profesorių bei svarstė, ką veiks per kitą magijos istorijos pamoką.

[Gruodė Rimeikaitė]

Tai gerai. Ir aš neketinu kažkam pasakoti apie tai, ką mes kalbame. Tie pokalbiai yra tik tarp mūsų.

Atrašė Varnė. Nežinojo ar viskas yra gerai. Gal ji per daug ėmė pasitikėti Eion. O jei kada nors jam nusibos su manimi kalbėtis kas tada? Pradėjo darytis baugu.
 Ši pamoka buvo kažkokia keista ir ji nusprendė nieko nebedaryti su tuo laiko atsuktuvu. Bet bent jau ketino parašyti apie tai, ką keistų jeigu galėtų. Buvo labai lengva pasakyti ką savo gyvenime keistų.
- Manai, kad jis nepastebėjo, jog tu nebeturi laiko atsuktuvo? Kurį metei į jį?. Man atrodo jam bent jau kiltų įtarimų. - Pabandė paprotinti Eion Gruodė. Kodėl Eion taip kasa sau duobę? Tai jai visai nepatiko.
Šeštakursė pradėjo savo rašliavą profesoriui.

Jei galėčiau pakeisčiau dieną, kai nudegiau. Nusikelčiau ten laiku. Į stovyklą, kurioje apdegiau. Ir Kažkaip priverščiau visus išeiti iš ten. Tą dieną buvo ir mirusių vaikų. Man pasisekė, kad esu gyva. Bet vis tiek...
Norėčiau sugrįžti ten, išgelbėti tuos vaikus. Išsigelbėti pati. Jei man pavyktų išsigelbėti tada neatrodyčiau šitaip, kaip dabar. Niekas iš manęs nesityčiotų. Būčiau drąsi.

Ji nustojo rašyti. Ar tai nėra per daug asmeniška. Mergina nenorėjo savo išgyvenimų patikėti šiam profesoriui. Perskaičiusi ką parašė norėjo suplėšyti pergamentą ir sukurti ką kitą. Dar kiek padvejojusi tęsė toliau.

Manau, kad galėčiau tokiu persikėlimu pažeisti ne vieną taisyklę. Netyčia galėčiau pasirodyti sau iš praeities. O ir persikėlimas būtų didelis. Net beveik vienuolika metų. Tokiu šuoliu galėčiau sutrikdyti laiko tėkmę.

Ji vėl nustojo rašyti. Skendėjo dvejonėse ar tikrai gerai buvo pabaigti ką pradėjo ir palikti profesoriui būtent šį pergamentą. Gal reikėjo sukurti kažką. Ką nors netikro.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Kiaulė priešinosi. Ir priešinosi pasitelkdama visą savo kiaulišką jėgą, kuri pasirodė esanti ne tokia jau menka. Sigurdas nesuprato jos žviegiančios kalbos, todėl negalėjo nuraminti paršo, beatodairiškai lendančio po lentyna. Staiga kažkas bumbtelėjo už nugaros. O po to dar kartą. Ir dar. Grįžtelėjo - tai knygos, kurios virstant baldui nusprendė išsilaisvinti.
-Kad tave kur kepta kiauliena! - panosėje nusikeikė jis, trokšdamas bent akimirkos atokvėpio, bent sekundės pagalvoti tolesnius veiksmus. Nes jei toliau taip kvailai elgsis, tikrai galės pretenduoti į metų juokdario apdovanojimą. Deja, laiko pamąstyti nebuvo - išsigandęs gyvūnas paskutinį kartą pasispardė ir pagaliau sėkmingai palindo po lentyna. Ši pavojingai pasviro, o iš jos pasipylė knygų lietus, visiškai paskandindamas vargšą islandą. Kol iš jos išsikapstė, pamoka jau buvo spėjusi pasibaigti, nedėkinga kiaulė pabėgti, o mokiniai tylutėliai išnykti, palikdami tik truputį pastumdytus suolus.
Laiko Atsuktuvai neatrodė sugadinti, tai buvo bent jau šiokia tokia paguoda. Menka paguoda, nes reikėjo susitvarkyti, o tam Sigurdas neturėjo nuotaikos. Sunkiai atsidusęs nukėblino prie knygų krūvos ir įsispoksojo į ją - gal kažkaip stebuklingai viskas grįš į savo vietas, net nereikės ištarti burtažodžio. Žvilgsnį ūmai patraukė juoda oda aptrauktas viršelis, išraižytas paslaptingomis runomis. Susidomėjęs šviesiaplaukis paėmė knygą - neprisiminė tokią turėjęs - ir atvertė ją.
Pirštų galiukais perbėgo virpulys, oda pašiurpo tarsi būtų padvelkęs ledinio vėjo šuoras. Sunerimęs apsižvalgė, tačiau langas nebuvo atvertas. Nieko įtartino nepamatęs jis iki galo praskleidė ją - nė nepajuto, kad buvo sulaikęs kvapą. Tik prieš akis prasiskleidus juodo rašalo raštams staigiai, trūksmingai įkvėpė. Tai buvo knyga, nagrinėjanti senovės vikingų magijos paslaptis, kurių didžioji dalis apėmė juodąją magiją.
-Tokiai knygai čia būti nevalia... - sumurmėjo, akimis skverbdamasis į tekstą, o kai suprato, kad iš vis neturėjo jos skaityti, net paliesti, buvo jau per vėlu. Smegenys visu greičiu dorojo šviežią informaciją it daržovių derlių. - ...būti nevalia. Dar kas nors pamatys, verčiau pasiimsiu su savimi ir pranešiu direktorei. Gal čia praeitas profesorius paliko.
Tokie buvo žodžiai, visai nekalti, bet mintys bylojo ką kita. Sigurdas mėgo skaityti knygas, kad nebūtų atsilikėlis (nesvarbu, ką sakė tas Eion), tad laikė savo pareiga perskaityti ir šią. Tai kas, kad ji šiek tiek kitokia. Nieko blogo neatsitiks, juk net nebandys jokių burtažodžių toje knygoje. Taip galvodamas islandas pamažu susitvarkė, ant stalo palikęs gulėti naująjį atradimą. Galų gale pastūmus paskutinį suolą į vietą jis nusprendė kūrinį nunešti direktorei - ši tikrai geriau žino už jį. Gal net lieps atiduoti į Uždraustąjį skyrių. Susimąstė, žingsniuodamas koridoriais Evenstar kabineto link. Vis dėlto sustojęs priešais statulą profesorius kažin ko užsigalvojo. Kelias minutes pastoviniavęs, pasuko savo kambario link, nusprendęs, kad knyga negali būti labai pavojinga, o jis jau suaugęs burtininkas. Be to, kas čia tokio, jei vaikinas kokią savaitėlę pasilaikys ją pas save? Tačiau Sigurdas negalėjo nuspėti, jog tos knygos taip ir nepristatys direktorei - nei po savaitės, nei kada vėliau.