[Eliotas Llewellyn]

BUM! Smūgis buvo stipresnis nei Eliotas tikėjosi, ir tasai berniukas pradėjo suktis. Tai atrodė ypatingai įdomiai, tad pirmakursis visai nebegalvojo apie tai, kad kažkas galėjo susižeisti. Tai buvo kuo puikiausias nuotykis. Pasirodo, žiobarotyra yra labai įdomi pamoka, o šitas profesorius - pats geriausias. Po Aurio, žinoma.
- Profesoriau, kodėl jis sako, kad jūs esate žiaurusis? - skubiai paklausė Eliotas, kai profesorius išsprendė tą situaciją. Norėjo užduoti dar kokius penkis klausimus ir pranešti, kad jam diržo visai nereikia, kai kažkas įsirėžė į jį patį. Nustebęs gerokai pavažiavo į priekį ir atsisuko. Tai buvo toji per gerai apie save galvojanti mergaitė. Eliotas susierzino ir norėjo jai atkeršyti. Tegul žaidžia futbolą, bet ji tik mergaitė ir į jį nesitrankys. Deja, kad ir kiek minkė gazo pedalą, mašinėlė niekur nejudėjo.
- Profesoriau! - sušuko pirmakursis. - Šita, - parodė į Lumitą, - sugadino mano mašiną! Paskirkite jai areštą ir atimkite šimtą taškų! Aš stengiausi važiuoti, o ji viską sugadino!
Žinoma, tai nebuvo visiška tiesa - Eliotui rūpėjo ne išmokti važiuoti, o smagiai praleisti laiką. Bet profesorius to nežino, ar ne?

[Oliveris Llewellyn]

Eliotas rėžėsi į tą berniuką, ir Oliveris persigando. Ir pats artėjo prie įvykio vietos. Visai nenorėjo kažkur įsirėžti ir užsigauti, todėl staigiai pasuko vairą. Mašinėlių išvengė, tačiau sustojo tik tada, kai įvažiavo į profesorių.
- Atsiprašau! - persigandęs sušuko berniukas ir išlipo iš mašinėlės. Atsisėdo ant grindinio ir susigūžęs pravirko. Dabar jį tikrai išmes iš Hogvartso. Žinoma, gerai, kad galės grįžti namo, bet mama ir tėtis juo nesididžiuos. Kaip visada, jis visiškai susimovė. Labai blogas sūnus, brolis ir, kaip paaiškėjo, ir mokinys. Žinoma, kad toks nevykėlis nesusiras draugų ir daugiau nieko niekada nenupieš.
- Aš netyčia, - kūkčiodamas sumurmėjo. Girdėjo, kad Eliotas reiškė nepasitenkinimą, ir dar labiau nusiminė. Jam reikėjo, kad brolis būtų šalia ir paguostų, o ne dėl kažko skųstųsi. Deja, akivaizdu, kad jis, Oliveris, niekam nerūpi. Tik mamai ir tėčiui, bet jie pernelyg toli. Situacija darėsi vis beviltiškesnė, ir berniukas su kiekviena minute vis labiau norėjo grįžti namo.

[Kaede Siobhán OConnor]

     Tiesą sakant, O'Connor buvo patenkinta, kad kažkas ją užkalbino. Ir visai nesvarbu, kad tai buvo tas pats Eion, su kuriuo kažkada tiesiog pjovėsi. Šiuo metu jis atrodė gana taikiai ir mergaitei tai tiko. Kaedei (pati to nenorėjo pripažinti, bet vis dėl to tai tiesa) buvo labai sunku susirasti draugų ar bent jau tokių, su kuriais galėtų paplepėti ir praleisti dalį laiko. Ir kuo toliau, tuo labiau verkiant jų trūko. Ji Hogvartse praleisdavo ištisus metus metus ir visai neturėdavo su kuo bendrauti. Pernai visai gelbėjo Brendanas, su kuriuo praleisdavo nemažai laiko, mat daugiau nieko neturi. O augančiai paauglei tikrai reikia tokių, su kuriais galėtų išsikalbėti. Kad ir linksmai apkalbinėti mokytojus.
     - Kažkoks nenormalus, ką? - metė žvilgsnį į profesorių. - Ta prasme tu nieko nepadarei, o jis jau kimba?.. Uff... 
     - Ei, viskas gerai, galiu padėti, - Kaedė šyptelėjo. - Augau žiobarų pasaulyje, tad su tuo galiu padėti. Man pačiai, pavyzdžiui, baisiai reikėjo pagalbos su viskuo pirmaisiais metais čia, nes nė trupučio nenusimaniau apie visą šitą magišką reikalą. Net lazdelę bijojau paliesti, - nusijuokė prisiminusi nuotykį pas Olivanderį.
     - Žiūrėk, - tarė sprausdamasi prie Eion į tą mašinėlę ir rodydama į po jo kojomis esančius pedalus. - Čia yra du - gazas ir stabdis. Dešinėje gazas, o kairėje - stabdis. Būtų gerai, jei nesumaišytum, o tai tikrai rėšiesi į kažką bandydamas stoti, bet spausdamas gazą, - nusijuokė. - Tikrose mašinose yra dar ir, kaip jis ten vadinas, sankaba? Ji, rodos, būna kairėje ir yra skirta didinant greitį bei perjunginėjant pavaras. Čia tik žaislinės mašinytės, tai nėra nei jos, nei pavarų - gerokai paprasčiau, ane? Čia kaip, kaip jas ten - automatinės? Tai toks mašinų tipas, kiek girdėjau, kur pavaros persijunginėja automatiškai ir sankaba nereikalinga, - ji pažvelgė į Eion bandydama suprasti ar jam nors kažkiek aišku. Vietoj to, kad pasakytų kur kuris, pripliurpė aibę nereikalingos informacijos, kurią prisiminė iš mamos mokymų ir kuri galbūt tik sumaišė viską. - Vairuosi? Ar geriau man tau parodyti? Nors žinau tik teoriją ir praktiškai tik kartą su pagalba bandžiusi seniai...

[Leticija Mendel]

Aš išeisiu, keliausiu namo. Pagaliau. Mergaitė taip džiaugėsi ir kartu jaudinosi. Įsivaizdavo, kaip grįš, atsirakins duris, įžengs į prieškambarį. Kaip pasakys, kad niekur kitur nenori būti, tik namie. Ir iš tų svajonių išplėšė kažkoks darbuotojas.
- Manęs laukia tėvai. Esu susitarusi su jais susitikti. - Labai ramiai išdrožė, bet, kai buvo pašauktas mokytojas nesugalvojo nieko kito. Tik stryktelėti iš vietos ir pasileisti bėgte.
Letė skuodė iš visų jėgų. Dabar labai pravertė tai, kad dažnai eidavo pabėgioti. Privalėjo išlėkti iš čia, atsiplėšti nuo mokytojo, nuo darbuotojo. Nesigrežiojo, nežiūrėjo kiek jie prisiartino. Tik lėkė, skuodė kaip įbaugintas kiškis. Juk tai buvo vienintelė gallimybė. Kažin kada dar pasitaikys atsidurti Londone. Aišku, per atostogas. Bet Letė bijojo, kad ir per atostogas tėvai gali liepti likti mokykloje. Bet jau to tai nebus. Jeigu per atostogas ji negalės grįžti, žiemą neliks čia. Sės į traukinį su kitais ir išvyks. O iš stoties tikrai išeiti pavyks. Bet dabar ji bėgo, kaip dar niekuomet nebuvo bėgusi.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Nemėgstamo profesoriaus temos nutarė netęsti. Jeigu tai darytų, galiausiai pratrūktų pykčiu, ir visas bandymas "gražiai atlikti užduotį" pasibaigtų.
Netrukus bendramokslė atsisėdo šalia, ir paaiškėjo, kad kol buvo vienas, mašinėlė atrodė gerokai didesnė. Justi kitą žmogų taip arti buvo šlykštu, ir Eion turėjo sukaupti visą įmanomą valią, kad neiššoktų iš to daikto ir nenulėktų kuo toliau. Prisispaudė prie sienelės, bet vis tiek atstumas buvo pernelyg mažas. Buvo ne tik bjauru, bet ir baisu. Teko iš paskutiniųjų save įtikinėti, kad šita mergaitė nieko jam nepadarys.
- Ką? - teištarė, kai Kaedė pradėjo aiškinti kažką apie sankabas ir automatinius kažką. Nieko nesuprato ir jautėsi visai apsikvailinęs. Gal reikėjo bandyti vienam? Na, bet dabar jau buvo per vėlu, tad tiesiog paklausė:
- Iš kur tu išmanai tokius dalykus? Net jei gyvenai žiobarų pasaulyje, vairuoti negali. Kam tau tai? Ir geriau vairuok tu, - dar pasakė ir nejučia pridūrė: - Nenoriu tavęs netyčia užmušti, o jeigu tu užmuši mane, vis tiek menkas nuostolis.
Diržo nesisegė. Dar ir prisirišti visiškai šalia kito žmogaus tikrai neketino. Šita pamoka ir taip buvo vienas didelis išbandymas. Nereikėjo net profesoriaus Levinso nesąmonių.

[Hestijas Mullins]

  Sevirinai sutikus važiuoti kartu, švilpis nudžiugo, mat labai nemėgo kažką daryti vienas. Jam visada reikėjo draugų, kurių susirasti būdavo vis sunkiau, todėl tai, kad Sevirina, tokia šauni mergina, buvo jo draugė, buvo kažkas neįtikėtino! Tačiau kitas dalykas jam kiek nepatiko. Jis norėjo, kad visas linksmybes išbandytų ir Sevirina.
- Sevirina, tikrai nenori pabandyti vairuoti? Patikėk, labai smagu ir tikrai nėra sunku! - padrąsino draugę. Hestijas nenorėjo jos įkalbinėti, jei ši nenorėjo, tačiau vieną kartą nusprendė pabandyti, mat jam pasirodė, kad ši truputį išsigando.
  Jie pradėjo važiuoti. Hestijas lėtai apsuko kelis ratus, vos vos jaudindamasis, visgi vežė keleivę, o ji dar buvo mergina! Tačiau kiek pavažinėjus, Hestijas įsidrąsino, todėl pradėjo važiuoti kiek greičiau, paskui - dar greičiau, darydamas vis aštresnius posūkius ir įdomesnius, kiek mašinytė leido, manevrus.
  Per vieną tokį vairas matyt nebenorėjo draugauti, todėl staiga nustojo suktis.
- Velnias! - sušuko vos tai pajutęs, dar prieš blogesnį dalyką. O po akimirkos jie rėžėsi į sienelę. - Atsiprašau... - nuraudęs atsisuko į bendrakoledžę.

[Sevirina Mckenna]

Kolkas Sevirinai patiko važinėti. Jautėsi saugiai, nes Hestijas žino ką daro ir viskas bus gerai iki tol kol iš draugo gavo klausimą.
  - Na gerai gal vėliau, - atsakė mergaitė. Tikrai tai buvo jos vienintelė galimybė, bet kolkas norėjo ramiai pasivažinėti nevairuodama. Taip ir buvo. Sevirinai kuo toliau tuo smagiau. Ji mėgavosi kiekviena sekunde. Visgi jautė, kaip greitis didėja ir posūkiai bei judesiai darosi aštresni ir greitesni. Tai patiko švilpiukei todėl ir ji linksminosi. Pavažinėjus gan nemažai Sevirina suprato viską ir tikrai laisvai jau galėjo eiti ir prie vairo, bet nesiryžo dar prašyti ir leido bendrakursiui pavairuoti. Jie smagiai važinėjo ir linksminosi. Deja neperilgiausiai, kadangi neišvaldęs Hestijas ar, kad ir kas nutiko su vairu ir mašina jie tėškėsi į sieną. Prieš tai išgirdo draugo perspėjimą, kuris nebuvo labai naudingas visgi. Bet draugas atsiprašė.
  - Nieko tokio, - po atsitrenkimo atsakė Sevirina nors galima buvo matyti, jog nelabai gerai. Nenorėjo, kad bendrakoledžis jaustusi blogai todėl apsimetė, kad viskas gerai. Luktelėjusi minutėlę tarė:
  - Gal dabar aš galėčiau pavairuoti?

[Lumita Pandora OConnor]

  Žaislinės mašinos pasirodo nėra tokios jau žaislinės. Smūgis buvo gan stiprus, o gal tam poveikį turėjo Lumitos svoris? Na, tai jau nebuvo svarbu. Lumitos dėmesys buvo persijungęs ant pačio Elioto.
  - Maža to, kad kai kam moki nuotykius gadint, tai dar esi ir skundikas? Bjauru, - atsisegusi ir atsistojusi tarė Lumita. Jai kuo toliau tuo labiau nepatiko Elioto elgesys, mat jis tikrai elgėsi kaip arogantiškas vaikas, aplink kurį privalo suktis pasaulis. Jo dvynio buvo gaila, nesunku buvo pastebėti, kad Oliveris visiškai nesulaukia gero žodžio ar palaikymo iš išpuikusio brolio. Tad nekreipdama dėmesio, kad ją gali netyčia kažkas nutrenkti, varnanagė išlipo iš mašinytės ir dabar jau ignoruodama Eliotą priėjo prie Oliverio. Atsitupė šalia berniuko ir ranka palietė jo petį. - Ei, viskas gerai, girdi? Niekas juk nesužeistas, o šitos mašinytės tam ir skirtos, kad trankytųsi viena į kitą , - pabandė padrąsinti klastuolį.

[Juzefas Levinsas]

Juzefas nusijuokė.
- Nežinau. Gal jam baisu, kad aš plikas, - pajuokavo atsakydamas vienam iš dvynių.
Profesorius galvojo, jog su tuo gali būti susiję vaiduokliai. Tiksliau - Mulungu. Bet jis nenorėjo apie tai aiškinti dvyniui, juolab, kad nebuvo kada, nes Lumita nesuvaldė savo mašinėlės, o į patį vyruką rėžėsi kitas dvynys.
Koją, kurią užsigavo, dar labiau suskaudo. Juzefas susiraukė ir visai netyčia iš jo lūpų pasigirdo pora nelabai vaikams tinkamų žodžių. Levinsas riebiai nusikeikė. Žinoma, sau. Neskyrė tų žodžių vaikui.
- Nieko, nieko, viskas gerai, - atsakė tam berniukui Juzefas, kai šis atsiprašė.
Vaikas išlipo iš mašinėlės, atsisėdo ir pradėjo verkti. To beplaukis nesitikėjo. Jis pastatė vaiką ant kojų.
- Nieko tokio, visko pasitaiko, tikrai, suprantu, kad netyčia, - bandė raminti vaiką. - Nagi, sėsk į mašinėlę, čia kažkas gali į tave atsitrenkti ir susižeisi. Lumita, - tarė mokinei Juzefas, - būk gera, sėskis į mašinėlę ir tu. Negalima čia vaikščioti.
Į pirmojo dvynio kaltinimus Lumitai nespėjo kada atsakyti, nes... nes suaugęs žiobaras pašaukė Levinsą. Žvilgtelėjęs profesorius pamatė bėgančią Leticiją. Širdis į kulnus nusirito.
- Pasodink juos abu į mašinytes, gerai? - vietoj paaiškinimų, jog be reikalo kaltina bendramokslę, pasakė Juzefas mašinėlėje sėdinčiam dvyniui.
O tada pasileido bėgti. Pralėkdamas pro žiobarą šūktelėjo, jog jis pažiūrėtų atrakcione važinėjančius vaikus. Leticijos vytis nereikėjo labai ilgai, vis tik ji - vienuolikos metų mergaitė. Tačiau nebuvo taip jau paprasta, mat pačiam skaudėjo koją. Juzefas nenorėjo mergaitės išgąsdinti, tad nesugriebė jos, o tiesiog stryktelėjo priešais grifiukę užstodamas jai kelią.
- Leticija, - gaudydamas orą pasakė. - Leticija, kur tu bėgi? Palauk. Kas atsitiko? Negalima bėgti iš pamokos. Mes juk Londone.
Žiobaras jau buvo prie atrakciono. Iš garsiakalbio pasigirdo jo balsas:
- Visų vaikų prašau sėstis į mašinėles, kitaip atrakcionas bus išjungtas.
Pats Levinsas jau dabar puolė save keiksnoti. Po velnių, ar reikėjo čia vilktis? Ne, tiek to tie visi įspūdžiai, visos pamokos vyks tik klasėje. Kaip jis galėjo nepastebėti išeinančio vaiko? Kas būtų buvę, jeigu ne žiobaras? Kodėl nepasinaudojo kerais, kad vaikai negalėtų pabėgti? Į galvą nešovė, jog kas nors mėgins sprukti... O jei kas nors jau pabėgo? Mėlynakis žvilgtelėjo į atrakcioną. Reikia visus vaikus suskaičiuoti.

[Lina Catamans]

Lina atėjo į žiobatyrą kartu su Vega. Nemeluojant Lina vėl tikėjosi nuobodžios pamokos. O kokia čia gali būt įdomi pamoka jei praeitais metais pusmetį viską taisėm ir siuvom? Dar nereikia valymo pamiršti. Paburbėjo mintyse.
- Ar tau patinka žiobatyra? Kažką naujo sužinai? Man kažkaip atrodo, kad ši pamoka žiobarus daug nuobodesniais parodo negu jie išties yra.
Pasakė draugei kai jos ėjo į kabinetą. Bet atėjusi nustebo. Pasirodo jie mokysis apie automobilius. Ir šį kartą jų laukia kelionė į Londono pramogų parką. Gerai. Šito nesitikėjau. Pamanė nustebusi. Aišku ji turėjo įtarti kažkokią klastą kai buvo paprašyta ateiti apsirengus žiobariškais drabužiais. Bet ji tiesiog manė, kad čia kažkokia nauja taktika priversti juos pasijausti kaip žiobarams. Kelionės nesitikėjo. Pamoka iškart tapo įdomesnė.
- Kaip manai ką pramogų parke galima išmokti apie mašinas?
Paklausė draugės kai jos ėjo link nešyklės. Įsikibo į ją ir kartu su visais nušvilpė į Londoną.

[Vega Dellal]

- Man ji patinka, gal dėl to, kad pati ilgą laiką daug nežinojau apie žiobarus, gyvenau tik su burtininkais, bet taip, tu teisi, moko apie juos kiek nuobodžiau. Aš manau, kad turėtų leisti susipažinti su žiobarais. Taip, negalima išsiduoti žiobarui, kad esi burtininkas, tačiau juk yra tėvų, brolių ir seserų žiobarų, kurie tikrai žino apie magiją, manau, reikėtų jų paprašyti, kad šie papasakotų pavyzdžių iš realaus gyvenimo, ne tik pasakyti, kad tas ar tas dalykas egzistuoja ir kam naudojamas.
  Joms einant prie nešyklės, Lina uždavė dar vieną klausimą, todėl šviesiaplaukė nusišypsojo. Jai labai labai labai patiko diskutuoti!
- Manau, kad taip! - sušuko mergina. - Taip, jų gaminimo subtilybių neišmoksime, tačiau galime kiek pramokti jomis naudotis. Nors realias mašinas, greičiausiai, šito nežinau, valdyti yra sunkiau, bet tai yra paprastesnis būdas susipažinti! - garsiai išdėstė savo mintis.

[Lina Catamans]

- A... Tada gal ir naudinga manau. Vistiek labiau nei man.
Pasakė Lina išgirdusi, kad Vega užaugo su burtininkais. Ji suprato, kad to niekada nebuvo klaususi. Na, bet jai niekada ir nerūpėjo kraujo statusas.
- Žinai dabar pagalvojau, bet būtų įdomu jei būtų kokia magijos tradicijų pažinimo pamoka iš žiobarų šeimų kilusiems vaikams. Kur su tradicijomis, seniausiomis grynakraujėm šeimom supažindintų. Būtų faina. Ir naudinga. Ir taip išties. Tokios pamokos įdomesnės būtų. Pavyzdžiui mano tėtis gydytojas. Galėtų apie žiobarišką mediciną papasakoti. Taip iš pirmų lūpų būtų.
Tada jos atkeliavo į Londoną ir ji nespėjo atsakyti. Tačiau šiaip taip atsipeikėjusi po nešyklės ji tarė:
-Taip išties gaminimo neišmoksim. Bet įdomu, kad niekada nesu važinėjusi žaislinėm mašinytėm tokiomis. Tai ir man bus nauja.
Priėjo prie atrakciono ir išklausė profesoriaus nurodymus. Buvo pasiruošusi pasilinksminti.
- Sėdam į vieną?
Paklausė.

[Leticija Mendel]

Greičiau, greičiau. Spartino save. Bet kad ir kaip skuodė, kad ir kaip skubėjo ją pralenkė profesorius ir užstojo kelią. Reikia jį aplėkti. Buvo akimirka, kai galėjo šokti į šoną ir mėginti sprukti. Arba kai turėjo sustoti, kad nesirėžtų į priešais stovintį vyrą. Deja, Letė suvokė, kad suaugęs žmogus ją pagaus. O be to pro atrakcionų parko vartus dabar jau jos tikrai niekas neišleis. Pasijuto kaip užspeista musė voratinklyje. Akis užgraužė ašaros. Nusivylė savimi, kad nesugebėjo pabėgti, kad praleido progą. Žinoma, mergaitė sustojo. Suvaldė bepradedančias tekėti ašaras ir piktai nužvelgė mokytoją.
- Aš puikiai žinau,kad mes Londone. Kaip tik todėl ir norėjau išeiti, nes iš pačios mokyklos juk negaliu pabėgti. - Kalbėjo atžariai ir piktai, nes atrodė, kad tuojau apsižliumbs jo ir visų akivaizdoje. Todėl elgėsi dar pikčiau, nei bet kada.
- Noriu namo ir viskas. Ir per jus negaliu grįžti, nors dabar turėjau progą. - Nekentė šito žmogaus, nes ją sučiupo. Kartu labai gėdijosi, nes taip negražiai ir įžūliai  kalbėjo su suaugusiu žmogumi. Mergaitė nusisuko nuo jo ir sparčiai nubėgo atgal. Ketino skubiai įlipti į mašinėlę, kad profesorius nespėtų dabar jos vėl sugauti, klausinėti ar apibarti už tokį elgesį.

[Ikelas Garver]

  Profesorius pradėjo aiškinti, kad jis nėra žiaurus, tačiau baimės tai nė kiek nesumažino, kaip tik padidino. Taip sakydavo tik žiauriausi nusikaltėliai, o kur čia nežinoti, koks yra šis profesorius... Juk jie su vaiduokliu eina išvien!
  Galiausiai mašinytė sustojo, o Ikelas pradėjo drebėti.
- Juk jūs eina išvien su vaiduokliu! - atsakė profesoriui ir staigiai išlipo iš mašinėlės, o tada atsisėdo ant žemės, susisuko į kamuoliuką ir ėmė linguoti. Galva vis dar baisiai sukosi. - Namo, namo, namo, namo... - kartojo sau berniukas. Jis norėjo namo! Šiandien buvo labai baisu ir pavojinga, juk jis galėjo ir nesustoti! Ikelas taip ir lingavo sau kartodamas tą vieną vienintelį žodį, į nieką kitą nekreipdamas dėmesio. Girdėjo, kad profesorius kažko jo paklausė, galbūt, ar skauda, tačiau šitai jam nerūpėjo, nors galvai nebuvo itin gerai.

[Kaede Siobhán OConnor]

     Kaedė stebėdama šalia sėdintį šviesiaplaukį, matė kaip akivaizdžiai jam nemalonu vienoje mašinėlėje sėdėti kartu su ja. Na, gal ne konkrečiai su Kaede (o gal?), bet gal šiaip su bet kokiu žmogumi. O'Connor kiek įmanydama pasitraukė į šoną ir erdvė tarp jų kiek praplatėjo.
     - Atsiprašau, - susigėdusi tarė trumpaplaukė. Visiška kvailė! Ir kam reikia pliurpti tokias nesąmones? Tu ką, nori pasirodyti protinga ar ką? Išmok laikyti liežuvį už dantų kai reikia! - Atsiprašau, nenorėjau apkrauti. Spausk dešinį kai nori judėti iš vietos, o kairį kai nori stabdyti.
     Siobhána nusuko akis nuo Eion ir apžvelgė kaip sekėsi kitiems. Tačiau berniukas netruko užduot kito klausimo.
     - Mano mama, prieš... na, prieš... prieš išeidama anapilin labai norėjo kuo daugiau man duoti, nes, na, teturėjau ją vieną ir tik iš jos galėjau mokintis tų gyvenimiškų dalykų, - Ir vėl pliurpi be reikalo. Tačiau jau prabilusi ir prisiminusi visą skausmą netekus mamos, Kaedė norėjo išsikalbėti. Gal Eion ir nebuvo pats tinkamiausias asmuo tam reikalui, tačiau jai šiuo metu nelabai ir rūpėjo kas klausosi. - Ji buvo labai faina. Norėjo mane išmokyti visko - ne tik visokių „mergaitiškų“ dalykų.
     - Atsiprašau, vėl pripliurpiau be reikalo, - pridūrė atsidususi, o tada pažvelgė į Eion. Rimtai? Na, jei aš paminėjau mirtį, tai bebūtina ir tau jos dabar prikišti!
     - Jei jau užsimuštume, tai abu. Sėdime toje mačioje mašinoje, - ir vėl nukreipė akis į šalį. - O, žiūrėk! Ten yra laisva gerokai platesnė. Gal nori pereiti ten, matau, kad tau nelabai sėdėti taip kartu? Nebent visai nenori kartu, suprasiu.