[Badis Smudge]

Na štai. Badis jau pažino šitą darbą. Jis vaikinui patiko. Šiandien jaunuolis buvo paruošęs mokinukams staigmenėlę.
- Sveiki sveiki, mano mokinukai. Iš karto kalbam apie pamoką. Jeigu turit bent pusę smegenėlių galvoje, turėtumėt prisiminti, kad praeitą pamoką mokėmės apie Lumos kerus. Šįkart turim Lumos kerams priešingus kerus. Jie vadinasi Nox. Kas esat tokią lengvybę girdėję, pakeliat ranką. Op, op. Ką, galvojat labai lengva? Palaukit! - Smudge truputį atsikvėpė ir parodė mokiniams dubenį su daaaaaug salotos lapų. - Suvalgę vieną salotos lapą, jūs, mano mokiniai, atsidursite kitoje realybėje. Bet kokioje. Tačiau, ten atsidūrę, jūs jau laikysite rankoje lazdelę ir jau būsite užžiebę Lumos kerus. Jums grės bet koks mirtinas pavojus. Jeigu nespėsit laiku pasakyti Nox ir užgesinti lazdelės, jūs išsiduosite ir bet kas, kas jūsų ieškos, ras jus ir nužudys. Aš patariu vos atsidūrus kitoje realybėje užgesinti lazdelę. Aišku, gali būti, kad jums nepavyks, tai yra Nox kerai neveiks. Tada jus irgi ras ir nužudys. Numirę arba ne grįšite į klasę. Pradedam!


Suvalgę salotos lapą pateksite į kitą realybę. Kažkas jūsų ieškos norėdamas nužudyti. Jeigu pamatys lazdelės šviesą ir jūs laiku jos neužgesinsite, jus ras ir nužudys. Bent trys postai. Pamoka iki liepos devintos d.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Kerėjimas buvo geras dalykas. Bet ne jo profesoriai. Eion mokėsi jau trečiame kurse ir negalėjo apsispręsti, kuris iš šią pamoką dėstančių žmonių buvo pats bjauriausias. Galbūt dabartinis - bent jau kol kas jis nesistengė nužudyti mokinių, o tai jau buvo labai daug. Nepaisant to, tai visai nereiškia, kad jaunasis airis sėdėdamas klasėje dėl to džiaugėsi.
Dar labiau nuotaiką sugadino pasigirdusi praktinė užduotis. Tiksliau, ne pati užduotis, bet faktas, kad jiems grės pavojus.
- Ir vėl?! - suriko Eion susiraukęs spoksodamas į profesorių. - Ar šitoje mokykloje dar yra pamokų, kurių metų mes nebūtume nužudyti?! Man jau nusibodo! Atvažiuoji čia mokytis, o visą laiką turi gelbėti savo gyvybę! Tai tikrai nesąmonė!
Išsirėkęs nepasijuto geriau. Bet gal profesorius susivoks, kad jis tikrai nevalgys kažkokių kvailų salotų? Su nepasitenkinimu sėdėdamas savo suole Eion svarstė, ar verta tuos daiktus paleisti tam žmogui į veidą. Galiausiai nutarė, kad vis dėlto tai daryti tingi, tad taip ir liko sėdėti.

[Badis Smudge]

Kol kas dar niekas nepaėmė salotos lapo. Badis nepyko ant mokinių už tai. Jis davė jiems laiko įsidrąsinti. Tačiau staiga sugalvojo pasireikšti klastuolis Eion. Badis buvo girdėjęs apie trečiakursį Klastūnyno mokinį Eion, kuris vos ne kiekvienoj pamokoj pridaro šunybių. Dėl to profesorius nė nesitikėjo kažko gero.
- Silencio. - Smudge nutildė klastuolį nutildymo kerais, kad nesugalvotų drėbti dar ir kokio nors keiksmažodžio. - Mano pamokose nerėkaujama ant profesoriaus. Tai nepagarbu. Ir prašau čia man nepriekaištauti, Eion. Tokio tipo pamokos tik pamoko ką daryti, jei realiame gyvenime atsidurtum pavojuje. O jeigu nepatinka pamoka, gali eiti lauk. - Sulig tais žodžiais profesorius paėmė Eion už rankos, išvedė trečiakursį už durų ir užtrenkė jas mokiniui prieš nosį. Kitaip sakant išvarė klastuolį iš klasės. Badis šiandien buvo prastos nuotaikos, nes blogai miegojo ir tikrai neketino tramdyti Eion. Geriau tegu išvis nesitrainioja po mano klasę.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Profesorius, aišku, pradėjo pamokslauti, o tai buvo siaubingai neįdomu. Eion norėjo išrėžti, kad "nepagarbu" yra žudyti mokinius, bet... Negalėjo ištarti nė žodžio. Tai sutrikdė, tad berniukas susiraukė ir neslėpdamas jausmų profesoriaus atžvilgiu spoksojo į jį.
Tarsi viso šito būtų maža, dar ir sugalvojo ištempti jį iš klasės. Kodėl čia visi elgiasi kaip Levinsas?! piktinosi Eion, atsidūręs už durų. Tiesa, darė tai tik mintyse, nes šnekėti vis dar negalėjo. Bet tai visiškai nereiškė, kad šitas profesorius jo taip paprastai nusikratys. Šiaip ar taip, mokiniai čia atvyksta mokytis. Taigi trenkęs į duris jas atidarė ir patenkintas įėjo atgal į klasę. Netgi itin maloniai nusišypsojo profesoriui.
Priėjęs prie jo stalo griebė kelis salotos lapus ir grįžo į savo vietą. Neketino nieko valgyti, bet gal tiks kokiam receptui? Tik klausimas, iš kur tokį gauti. Vaidindamas nekaltą gerą mokinį Eion pakėlė ranką. Užduoti klausimo vis dar negalėjo.

[Badis Smudge]

Badis galvojo, kad dabar bus ramu. Tačiau argi galima to tikėtis kai į pamoką ateina Eion? Aišku ne! Klastuolis grįžo į klasę. Kodėl jis maivosi prieš mane? Eion griebė salotų lapus. O tada atsisėdęs pakėlė ranką.
- Eion, negalvok, kad leisiu tau kalbėti. Beje, jeigu žadi nevalgyti salotų, tai galiu tau iš karto pasakyti, kad skirsiu areštą. Jei suvalgysi, neskirsiu. Baik maivytis ir vaidinti gerutį berniuką. - Pasakęs tuos žodžius Badis vėl ištempė Eion už durų. Prieš jas uždarydamas Smudge pasakė klastuoliui:
- Eion grįžk tik tada, kada jau būsi pasiruošęs suvalgyti salotą. Tikiuosi žinai, kaip atrakinti užrakintas duris. - Badis uždarė duris ir mostelėjęs lazdele murmtelėjo: - Colloportus. - Durų spyna užsirakino. Dabar bus ramu. Tikrai. Pagalvojo Smudge.

[Džezefa Blek]

Džezefa sėdėjo kerėjime. Kažkoks klastuolis darė nesąmones. Klasėje, už durų, klasėje, už durų. Smudge jau antrą kartą išmetė tą berniuką už durų. Kiek dar galima turėti klastuoliškumo? Pagalvojo Džez apie klastuolį. Dabar reikėjo įsidrąsinti. Ir šičia reiks gelbėti gyvybę. Blek, kaip ir tas berniūkštis iš Klastūnyno ne itin mėgo tokias užduotis, tačiau vis dėlto pasiėmė salotos lapą. Nurijusi jį pirmakursė atsidūrė atvirame lauke. Rankoje laikė lazdelę. Nakties tamsoje ji švietė itin ryškiai. Džezefa prisiminė užduotį. Bet pamiršo burtažodį! Mergaitę išpylė prakaitas. O ne... Ką man dabar daryti? Mane nužudys! Nebuvo jokio užkampio pasislėpti, jokio namo, jokio miško. Plius, staiga pasigirdo urzgimas.

[Lina Catamans]

Dar viena diena magiškoje mokykloje. Kaip man sekasi! Tikiuosi tai ne sapnas iš kurio teks pabusti. Būtu liūdna. Taip mąstydama Lina užsisvajojo ir tik išgirdusi įspėjamąjį skambutį atsipeikėjo, pagriebė kuprinę nuo palangės ant kurios sėdėjo ir nubėgo kerėjimo klasės link. Įėjusi į klasę ji greitai įsmuko į suolą netoli sienos, prie kojų numetė kuprinę ir pasiruošė pamokai. Profesoriui pradėjus kalbėti ji klausėsi ir susidomėjusi apžvelgė paminėtąsias salotas. Salotos kaip salotos. Atrodo galėtum tokių bet kur nusipirkt, o jos pasirodo magiškos. Kaip įdomu. Išklausiusi užduotį varniukė išsišiepė ir būtų ėjusi salotos lapo, bet staiga kažkoks klastuolis pradėjo piktintis ir rėkauti. Eh. Negi neliko šioje mokykloje žmonių, kurie įvertintų įdomias pamokas? Na taip mirtinas pavojus gal ir nelabai smagu, bet gi tai ne nuobodi matematika, ar klasikinės knygos žiobarų mokykloje. Taip pamintijusi varnė nusičiupo salotos lapą, greitai išbandė Nox kerus ir pasiruošusi pradėjo kramsnoti salotą. Pirma nieko nenutiko, tačiau nurijus paskutinį kąsnį vaizdas pradėjo miglotis, spalvos susiliejo ir po kelių sekundžių Varniukė atsidūrė tamsiame koridoriuje sumūrytame iš aptrupėjusių plytų. Visa vieta trenkė žemėmis, o vienintelė šviesa sklido nuo pakeltos mergaitės lazdelės. Vos tik Lina suvokė aplinką, pasigirdo skubrūs žingsniai ir garsus ginčas keista kalba, kuris greitai artėjo. Lina apsižvalgė ieškodama slėptuvės. Pirma nieko nepastebėjo, bet po kelių sekundžių pamatė nedidėlę nišą sienoje. Ji greitai šmurkštelėjo į nišą sienoje, susikaupė, prisiminė burtažodį ir įsivaizdavo užpučiamą žvakę ir jaukią apgaubiančią tamsą. Kai vaizdas įsitvirtino mintyse, ji tyliai sukuždėjo Nox ir ją apgaubė tamsa, o žingsniai po truputį tolo ir varniukė galėjo ramiau atsikvėpti.