[Henrieta Poter]

  Henrieta žvelgė į sniege gulintį nykštuką. Norėjosi, kad šis žaidimas nebūtų sukėlęs tokių pasekmių kaip kad šis įvykis, tačiau sodo gyventojui pradėjus judėti, mergina lengviau atsikvėpė. Nuotaika, stebint kaip nykštukas klibinkščiuoja per pusnis tolyn, kiek pasitaisė. Tačiau iki prieš tai vyravusios nuotaikos dar šiek tiek trūko.
  Draugams ėmus svarstyti ar dar vertėtų ieškoti nykštukų ir tęsti žaidimą, trečiakursė susimąstė. Dabar apsižvalgius po sodą nebebuvo matyti nė vieno nykštuko, nors gerai paieškojus gal ir būtų galima atrasti vieną kitą sodo gyventoją, tinkamą žaidimui. Na, bet grįžti į pilį dar nesinorėjo, taigi reikėjo sugalvoti ką veikti.
  Draugams atsisukus į grifę ir paklausus ką jos manymu dabar reikėtų veikti Henrieta atsakė:
- Galim pabandyti surasti nors vieną nykštuką, nors tai nebeatrodo labai realu. - mergina trumpam nutilo ir paskui pateikė kitą pasiūlymą. - Arba galėtume pasisvaidyti sniego gniūžtėmis ar paveikti ką nors panašaus.
Mintis apie gniūžtes Poter kilo prisiminus Didžiąsias Hogvartso sniego žaidynes kurios buvo tikrai įdomus ir gal net smagus laisvalaikio praleidimo būdas. 

[Dori Mendel]

Grifiukai neatsisakė toliau svaidyti nykštukus, tačiau entuziazmo, regis, tam nebelabai turėjo, be to, sodo nykštukai išties buvo išsilakstę kas kur.
- Na, pabandom dar kartelį! - pasiūlė Dori, tačiau ji melavo.
Klastuolė pradėjo pėdinti šiltnamio link ir neva dairėsi nykštukų, tačiau iš tikrųjų ji rezgė smagų planą - netikėtai pulti Alaną ir Henrietą sniego gniūžtėmis, kai šie nesitikės ir nebus pasiruošę. Beveik pasiekusi šiltnamį Dori staigiu judesiu pasilenkė, su abiem rankom griebė po saują sniego, sekundėlę jį paspaudė ir sviedė po gniūžtę į draugus. Nieko nelaukusi Mendel veiksmą pakartojo dar kelis kartus, šitaip pradėdama sniego gniūžčių karą. Galbūt bent čia pasiseks, pagalvojo mergaitė mintyse bandydama apmėtyti grifus sniegu, juk per sniego žaidynes pasirodžiau gerai.

[Alanas Senkleris]

Sniego karas skambėjo viliojančiai. Bet Alanas nupėdino paieškoti nykštuko. Deja, jie pasislėpė ir nesiteikė nė nosies iškišti. Berniukas jau norėjo sakyti, kad nieko nebus, kai staiga, jam į nugarą pažiro sniegas. Raudonplaukis staigiai atsisuko pažiūrėti.
- Ak tu! Henrieta, atsargiai karas. - Šūktelėjo ir puolė gamintis šovinius. Paleidęs kelias gniūžtes į Dori pusę nutarė, kad šito per mažai, todėl nubėgo jos link.
- Tau šakės. - Pasakė ir Stumtelėjo Dori į minkštą pusnį, norėdamas kaip reikiant ją išvolioti puriame sniege.
Šuo pamatęs kad dedasi kažkas naujo sulojo kelis kartus ir smagiai liuoktelėjo priekin. Gal manė, kad čia vyksta peštynės, bėgiojo ratu aplink juos ir lojo.
Alanas trumpam nukreipė dėmesį nuo Dori, nes norėjo pažiūrėti ką dirba Henrieta. Ir ar kas gresia iš jos pusės.

[Henrieta Poter]

  Nors mintis apie sniego karą visai viliojo, Dori pasiūlius dar kartą pabandyti paieškoti nykštukų, Henrieta patraukė prie pusnų kur jie slapstėsi. Deja, tačiau kad ir kaip stengėsi ieškoti, grifė nieko nerado. Atsisukusi sakyti, kad atrasti dar nors vieną nykštuką būtų neįmanoma, mergina sulaukė nemalonios staigmenos - trečiakursei į veidą atsitrenkė puraus sniego gniūžtė. Nusibraukusi nuo veido sniegą Poter apsidairė ieškodama, kas metė gniūžtę.
  Buvo aiškiau, nei aišku, kad tai buvo Dori. Atrodo, kad pasiūlymas ieškoti nykštukų buvo tik apgaulė, kad būtų lengviau iš pasalų užpulti grifus. Ilgai negalvojusi Henrieta pasigriebė kelias saujas sniego, prieš metant dar jį paspaudė ir metė atsakomąjį šūvį Dori link. Tuomet pritūpė už pusnies ir ėmė gamintis sniego šovinius tolimesniai sniego kovai. Gal nors su draugais pavyks geriau nei per Didžiąsias Hogvartso sniego žaidynes?

[Dori Mendel]

Grifai buvo ne pėsti: į Dori drabužius atlėkė tiek Alano, tiek Henrietos sniego gniūžtės, o galiausiai Senkleris pradėjo volioti mergaitę po sniegą. Trylikmetė ėmė juoktis, seniai jai nebuvo taip smagu. Tą akimirką, kai Alanas metė žvilgsnį į Henrietą, Dori žaibiškai sureagavo ir akimirksniu išsitraukusi lazdelę švystelėjo sniego miltų gūsį į raudonplaukio pusę.
Henrieta, regis, bandė slėptis, tikriausiai įgavo patirties per sniego žaidynes. Klastuolė lazdele pasiuntė sniego krūvą ir į draugės pusę. Juk galima ir pagudrauti, ar ne? Nebūtina visko daryti žiobarišku būdu.
Kažkur šalia pat lojo ir Dingas, tačiau Dori buvo pernelyg susikoncentravusi į tikslą užbombarduoti draugus sniegu, todėl akimis šunio nesusirado.

[Alanas Senkleris]

Vos tik Alanas nusisuko į jį pažiro sniegas.
- Palauk. - Tyliai, kad girdėtų tik Dori pasakė jis.
- Man atrodo reikia kai kam atkeršyti už begalines pergales ar ne? Susivienykim? - Pasiūlymas pateiktas ir dabar jau jai spręsti ką daryti. Henrieta gaminosi naujas gniūžtes ir buvo pats tas ją dabar užpulti.
Alanas greitai pašoko ant kojų, plaukuose buvo pilna sniego. Nuotaika vėl užkilo iki šimto procentų. Jis nurūko Henrietos link, kišenėje susiradęs lazdelę pasiuntė į mergaitę geroką gūsį sniego.
- Ginkis! - Šūktelėjo karo šūkį ir pasiuntė dar vieną salvę.
Deja, kadangi baisiai skubėjo, tai kojos susipynė ir slystelėjęs jis plojosi į pusnį. Pasidarė smagu ir juokinga ir jis pradėjo kvatotis. Nesusižeidė, nes nukrito į minkštą sniegą, kaip į patalus. Dar ir Dingas pribėgo prie jo ir puolė laižyti veidą.
- Atstok, atstok sakau. - Bandė nuvyti jis šunį. Žinojo, kad dabar yra labai pažeidžiamas, bet negalėjo nustoti kvatotis.

[Henrieta Poter]

  Henrietos sniego gniūžčių kalnas pamažu augo ir grifė nusprendė, kad jau užteks gamintis šaudmenų ir metas pradėti kovą. Pasiiėmusi keletą gniūžčių trečiakursė pažvelgė į draugus ir nusitaikiusi metė jų link sniego gniūžčių salvę. Tačiau dauguma jų nepataikė į taikinius. Vis tik, čia nebuvo ko stebėtis, nes ir per Didžiąsias Hogvartso sniego žaidynes jai nelabai sekėsi mėtyti gniūžtes.
  Jau kurį laiką Henrieta buvo nusisukusi nuo draugų ir nepastebėjo kaip jos link bėga Alanas. Kad draugas sumanė ją pulti grifė suvokė kai į ją atskriejo nemenkas sniego sūkurys. Grifė išgirdo antrakursio raginimą kautis ir susidūrė su dar vienu sniego gūsiu. Pakilusi iš pusnies susidariusios po Alano sniego salvių, trečiakursė taip pat išsitraukė lazdelę. Juk nebūtina žaisti įprastu būdu kai draugai naudojasi lazdelėmis?
  Henrieta pažvelgė į Alaną kuris dabar buvo parvirtęs į pusnį ir prie jo buvo prisokęs Dingas. Grifė nusišypsojo ir nukreipusi lazdelę į draugo pusę paleido nemenką sniego gūsį. Atsisukusi į Dori, Poter taip pat pasiuntė nemenką sniego sūkurį. Blogos nuotaikos neliko nė kvapo.

[Dori Mendel]

Darže prasidėjo tikrų tikriausias sniego karas. Alanas pasiūlė susivienyti ir kovoti prieš Henrietą, tačiau galiausiai pats įkrito į pusnį, nors ir spėjo pasiųsti gūsį sniego grifiukės pusėn. Į pačią Dori pataikė kelios Henrietos gniūžtės, tačiau jos nieko bloga nepadarė, nes kerais siųstas sniegas buvo daug efektyvesnis.
Kol Mendel bandė susigaudyti, kas vyksta, į mergaitę atskriejo Henrietos sniego sūkurys ir klastuolė liko snieguota nuo galvos iki kojų. Ji ėmė kvatotis.
- Nepyk, Alanai, mergaitės prieš berniukus! - sušuko ji ir taip pat į Alano bei Dingo pusę pasiuntė galybę sniego miltų.
Dori juokėsi galvodama apie tai, kaip atrodys Alanas, jeigu mergaitėms pavyks draugą negailestingai išmaudyti sniege.

[Alanas Senkleris]

O kad tave. Galvojo ir juokėsi jis. Dingas ir toliau kišo šaltą nosį prie veido, o dar ir sniegas pažiro visur, kur tik įmanoma.
- Šalta! - Pro juokus šūkčiojo jis, kai draugių pasiųstas sniegas pažiro už kaklo po drabužiais.
- Palaukit, aš dar kai atsistosiu. Galas jums. Dingai, dink sakau tau. - Haskis išsimaudęs Dori pasiųstame sniego gūsyje pašėlo, pasipurtė, sulojo kelis kartus ir vis tiek neketino atstoti nuo Alano.
Pagaliau tas atsistojo. Buvo snieguotas nuo galvos iki kojų.
- Dabar jau ginkitės. - Pasakė ir lazdele ėmė siuntinėti sniego sūkurius į abi mergaites. Be kovos jis neketino pasiduoti.
Popietė lėkė nuostabiai smagiai. Ir bekovodamas Alanas pamiršo šaltį, jautėsi žvalus ir linksmas.
Dingas irgi dirbo savo darbus. Voliojosi sniege, kartais nužvelgdamas dūkstančius vaikus. Galiausiai kažką užuodęs ėmė kasti gilią duobę.

[Henrieta Poter]

  Henrieta ir toliau siuntinėjo sniego sūkurius Alano pusėn. Dabar prie jos prisidėjus Dori, buvo galima mažiau galvoti apie pavojų iš jos pusės. Į draugą vis lėkė sniego sūkuriai ir kai galiausiai pakilo iš sniego, Alanas buvo visas snieguotas. Ši popietė buvo tikrai smagi. Atrodė, kad visi rūpesčiai kažkur išgaravo.
  Neužilgo į trečiakurses ėmė lėkti Alano paleisti atsakomieji sniego sūkuriai. Vienas jų lėkė tiesiai į Henrietą ir jam praėjus grifė liko stovėti aplipusi sniegu. Poter nusijuokė ir kartu su Dori pasiuntė dar kelis sniego sūkurius į draugą.
  Pamažu popietė persirito į vakarą ir ėmė greitai temti. Buvo pats metas grįžti į pilį. Visi aplipę sniegu ir linksmai nusiteikę draugai patraukė Hogvartso pilies link. 

[Matthew Turner]

Taip, šiais metais reikia imtis kitos taktikos. Akivaizdu, kad tiems laukiniams padarams, vadinamiems Hogvartso mokiniais, koledžų taškai nerūpi. Vis dėlto gaišti savo laisvalaikio su profesoriais jie turbūt nenorės. Vadinasi, areštas turėjo būti tinkamas metodas neklaužadoms pamokyti. Pastaruosius keletą metų Matthew atkakliai vengė šitos nesąmonės, bet ir vėl chaosu virtusi pamoka vertė imtis griežtesnių pamokų. Buvo šiek tiek gaila, kad laiką švaistys su Alanu Senkleriu. Vis dėlto tas berniukas neatrodė esantis ypatingai blogas. Nelemta paauglystė susiraukęs galvojo Turner eidamas daržo link. Ant kabineto durų paliko raštelį, kad grifas turi pasirodyti čia. Ką veikti kabinete - pliurpti? Ačiū ne, herbologas tuo tikrai neketino užsiimti. Ne, jeigu sugeba griauti šiltnamį, tegul sugeba ir išsiterlioti savo rankutes. Galės padirbėti tiek, kad versti pamokų chaosu paprasčiausiai neturės jėgų. Lygiai taip pat, kaip Matthew Turner nebeturėjo jėgų to chaoso tvarkyti.
Nenuostabu, kad nuotaika nebuvo pati geriausia. Pamoka ir vėl buvo ne pamoka, o kažkokia nesąmonė, mokiniai neatrodė visiškai pasikeitę. Buvo galima pamanyti, kad koledžų bendruose kambariuose yra pakabinti skelbimai, raginantys pirmakursius griauti herbologijos pamokas. Ir kodėl aš dėl jų iš viso stengiuosi? ir toliau mintyse plūdosi Turner pagaliau pasiekęs daržą, kuris buvo neblogai apžėlęs. Tai buvo pats tas darbas Alanui, tad nuotaika šiek tiek pasitaisė. Svarbiausia, kad neklaužada grifas iš viso čia pasirodytų. Nors... Jeigu nepasirodys, bus galima ramiai keliauti sau. Tik prieš tai reikės atimti dar kokį šimtą taškų iš Senklerio koledžo.
Matthew susimąstęs stovėjo daržo viduryje ir mąstė. Nesuprato, kodėl vėl grįžo profesoriauti, kodėl ir toliau save kankina. Juk šitie kvailiai vis tiek nieko neišmoks, ar ne?..

[Alanas Senkleris]

Į daržą atlėkė didelis gražuolis šuo ir draugiškai apuostė čia stovintį žmogų. Paskui haskį atidūmė dar viena būtybė. Tai žinoma buvo šuns šeimininkas. Alanas užduso nuo lėkimo, atrodė susišiaušęs kur kas labiau, nei visada.
- Po galais Dingai ateik čia. - Griežtai liepė jis šuniui ir tas atiturseno prie vaikino. Po galais, net į savo sumautą areštą negaliu normaliai prisistatyti. Nuostabi diena, puiku. Bambėjo mintyse Senkleris.
Kai Alanas ėjo iš bendrojo kambario šuo sugebėjo išsprukti kartu. Tada jie bėgo per visą mokyklą, Alanas norėjo parginti jį atgal, o Dingui atrodė, kad tai nuostabus žaidimas. Dumdamas pro Herbologo kabinetą jis spėjo užmatyti kažkokį raštelį ir trumpam sustojęs perskaitė, jog arešto vieta pakeista. Tuomet vėl nusivijo šunį. Bet paskui pagalvojęs, kad jau ir taip tikriausiai vėluoja nurūko į vietą. Žodžiu tariant, gavosi kaip visada šauniai.
- Aš... - Jis atsikvėpė, mat vis dar negalėjo atgauti kvapo. - Atsiprašau, jei vėluoju. - Užbaigė. Dingas tuo tarpu kuo gražiausiai atsisėdo greta Alano. Grifas suprato, kad jau dabar viskas prasidėjo nekaip. Galvojo ar reiktų dabar dar ką pridurti apie tai, kas atsitiko per pamoką. Nutarė, kad gal ne. Tikėjosi, kad gal atliekant areštą išeis viską paaiškinti. Nors, kai viskas taip šauniai prasidėjo, kažin.

[Matthew Turner]

Atrodė, kad Alanas nepasirodys. Matthew netikrino laiko, bet nutarė, kad berniukas vėluoja. Tai gerokai erzino - vis dėlto galėtų susitikti su Rafael’iu ar Auriu, išgerti ir paplepėti. Bet ne, stypso čia ir laukia, kol neklaužada mokinys teiksis pasirodyti. Nesąmonė, ar ne?
Galiausiai pamatė, kad grifas artėja, ir šiek tiek nurimo. Tiesą sakant, Senklerio buvo šiek tiek gaila. Nebuvo jis blogas vaikas, o ir dabar tikriausiai tiesiog norėjo padėti tai mergaitei. Nukentėjo dėl to, kad kiti du išlėkė. Gal vis dėlto nereikėjo jo bausti? mintyse paklausė savęs herbologas ir žvelgė į artėjantį mokinį. Ne iš karto pastebėjo, kad kartu su juo bėgo ir kažkoks šuo. Tai nelabai patiko, bet neketino prieštarauti.
- Labas vakaras, - ramiai pratarė Turner. - Nevėluoji, - pridūrė, nors tikrai šito nežinojo. Svarstė, ar tikrai reikia paskirti užduotį, kurią iš anksto buvo numatęs. Visų pirma, jeigu taip ir bus, jie čia užtruks iki gilios nakties. Be to, Alanas dažniausiai stengdavosi atlikti pamokos darbą. Čia tau ne Pritz, kuriai tik ir rūpi bet kurią pamoką praversti degančiu pragaru.
- Tikiuosi, supranti, kad man tenka imtis priemonių, - tarsi atsiprašydamas už areštą pasakė mokiniui herbologas. - Šiltnamis nėra skirtas kautynėms. Kai kurie augalai yra išties vertingi ir brangūs, tad juos daužydamas nepadarai nieko gero nei man, nei pačiam sau. Niekada negali būti tikras, kad nepateksi į situaciją, kur itin pravers kažkuris gydantis augalas.
Nužvelgė daržą. Trys eilės magiškų augalų buvo tiesiog siaubingai apžėlusios. Tai buvo tiesiog nuostabi arešto užduotis, bet vis dėlto šiek tiek per daug. Jeigu Alanas jas visas ravės, kada Matthew gaus išgerti? Vidurnaktį? Ne, iki jo dar pernelyg toli. Geriau dvi eiles pasiliks kitam kartui - nepanašu, kad herbologijos pamokos kada nors nustos būti kažkokia nesąmone, per kurią visi mokiniai tik ir tikisi gauti areštą.
- Tavo užduotis - švariai nuravėti vieną iš šitų trijų lysvių, - pratarė Matthew parodydamas į minėtą lysvę. Pabrėžė žodį “švariai” tikėdamasis, kad Alanas nė neketina darbo atlikti paskubomis ir atmestinai. - Jokios magijos. Kai baigsi, galėsi keliauti į pilį. Šunį pažiūrėsiu aš.
Jis nesitiki, kad tas šunėkas leis daryti nesąmones, ar ne? viltingai mintyse paklausė savęs Turner ir įdėmiai pažvelgė į Alaną ir jo augintinį.

[Alanas Senkleris]

Profesorius atrodė kokį tūkstantį kartų ramesnis nei per pamoką. Alanas lengviau atsikvėpė.
- Aš žinau, kad šiltnamis ne kovos laukas. Labai atsiprašau, kad pridariau jums rūpesčių. - Pasakė jis. Kad jūs žinotumėt, kaip aš norėčiau neįsivelti per jūsų pamokas į visus tuos dalykus, bet kad tai tiesiog neįmanoma. Galvojo Senkleris.
Darbas, kurį gavo reikalavo kruopštumo. O šio daikto Alanui kartais tikrai pritrūkdavo.
- Dėl šuns tai galit nesirūpint, jis jau šiandien savo pasiekė, išvedė mane iš kantrybės. - Jau žvalesniu tonu pasakė berniukas ir pataršęs Dingo gaurus kibo į darbą. Ravėjo tas piktžoles ir įsivaizdavo, kaip susidoros su tais dviem, jei prireiks. Bet ši veikla jam nepasirodė labai įdomi. Alanui nusibodo tylėti ir atsigręžęs į herbologą jis paklausė.
- Profesoriau, ar yra koks nors augalas, kurio nėra mokykloje ir kurį jūs norėtumėt turėti ir užauginti?

[Matthew Turner]

Alano žodžiai privertė pasijusti nejaukiai. Išties šis mokinys nebuvo iš tų, kurie prisidirba specialiai. Bent jau taip galvojo Matthew. Išties, ko gero, reikėjo nubausti anuos du, kurie labai gudriai pasiplovė iš pamokos. Profesorius net nespėjo įžiūrėti, kas tokie jie buvo.
- Tegul ir iš geros valios, bet šiltnamyje švaistytis kerais vis tiek nereikėtų, - nepatenkintas suburbėjo Matthew. Nežinia, kas jam patiko mažiausiai: gaišti laiką arešte ar tai, kad areštą gavo tikrai ne pats blogiausias mokyklos mokinys.
Ak, šuo išvedė tave iš kantrybės, tai nutarei, kad reikia tą patį padaryti ir su manimi, ar ne? vėl suirzęs mintyse paklausė savęs Turner, bet garsiai šito nepasakė. Nutarė, kad verta pasistengti nesusipykti. Alanas buvo iš tų kelių mokinių, kurie per pamokas stengėsi, tad dabar ginčytis tiesiog nebuvo prasmės.
O ir darbo ėmėsi nesiskųsdamas. Tiesą sakant, kai berniukas pradėjo ravėti, Matthew net nustebo. Nė kiek neabejojo, kad teks klausytis atsikalbinėjimų, kaip jis nenori nieko daryti ir panašiai. Vis dėlto grifas ramiai dirbo, tad buvo galima tikėtis, kad areštas pernelyg ilgai netruks.
Deja, jam būtinai reikėjo paplepėti. Klausimas apie augalus neapgavo: kažin ar jis išties domisi herbologija, tai tikriausiai tebuvo bandymas paįvairinti areštą, o galbūt dar labiau suerzinti tą areštą skyrusi profesorių.
- Tokių augalų yra daug, bet dauguma iš jų Jungtinėje Karalystėje augti paprasčiausiai negali, - prisivertė mandagiai atsakyti į klausimą profesorius. - Egipte auga daugybė itin galingas gydomąsias savybes turinčių augalų. Juos tikrai norėčiau auginti.
Turner nė nepastebėjo, kaip užsiplepėjo apie augalus ir nė nežiūrėjo, ką Alanas veikia. Susiraukęs pažvelgė į grifą ir tarstelėjo:
- O tu neužmik ant laurų. Kuo ilgiau išsisukinėsi nuo darbo, tuo ilgiau čia užtruksime.