0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Cessiondi Shetaka Khanna

  • Ateities būrėja
  • ***
  • 165
  • Lytis: Moteris
Ats: Pirma AB pamoka visiems kursams | '21 vasara
« Atsakymas #15 Prieš 2 mėnesius »
 Klausimų niekam kaip ir nekilo, vaikai skirstėsi, turbūt apsidžiaugę, jog galės bent kartą beveik nesistengiant atlikti pamokos darbą. Naivoki, gyvenimo dar turbūt nesugadinti, tačiau ką pati Khanna galėjo pasakoti apie gyvenimą?
 Vieni klasę paliko anksčiau, kiti dar pasižvalgė, it netikėdami sėkme, tačiau buvo ir pasilikusių. Nedidukė mergaitė šviesiais plaukais, varniukė - prisiminė iš paskirstymo. Ar čia tas negirdintis vaikas? Po nemažos pertraukos buvo sunku greitai prisiminti tiek naujų veidų, ypatingai, jog reikėjo įsiminti ne tik mažiukus pirmakursius, bet praktiškai visus mokinius, kurie tik teikėsi pasirodyti ateities būrimo pamokose (ir dar tuos padaužas, apie kuriuos įspėja kiti profesoriai). Anksčiau nebuvo mokinusi negirdinčių ar neprigirdinčių mokinių, tad tiesą sakant, nelabai žinojo, kaip reiktų elgtis. Kalbėti lėčiau? Tikriausiai.
 - Gerai... Taigi, jūs klasėje sėdėjote ir užuodėte šitus smilkalus,- parodė į ant jos pačios stalo stovintį smilkalų laikiklį su vis dar smilkstančia lazdele.- Juose yra tokios medžiagos, kuri sustiprina nuojautą. Dėl to reikia išvalyti mintis ir einant koridoriumi pajusi, jog tuoj kažkas nutiks. Tai bus labai paprastas dalykas. Pavyzdžiui... Pamatysi prabėgantį namų elfą ar katę. Labai svarbu, jog prisimintum, kas nutiko ir būtinai grįžtum papasakoti, ką nujautei ir kas įvyko. Gerai? Tai turėtų būti bent trys dalykai. Supratai? Koks tavo vardas? Jeigu reikia pagalbos, padėsiu.
 Nežvelgė su gailesčiu, nes tai nebūtų padėję. Turbūt mergaitė ir taip ne pirmus metus kovoja už lygiateisę vietą tarp bendraamžių.
It’s only a matter of time.

*

Neprisijungęs Elodie Gold

  • II kursas
  • *
  • 86
  • Taškai: 22
  • Lytis: Moteris
  • La mer sent meilleur que toi. Tu pues.
Ats: Pirma AB pamoka visiems kursams | '21 vasara
« Atsakymas #16 Prieš 2 mėnesius »
 Taip ir toliau bestebėdama pilkąją katę, Elodie nė nepajuto, kaip taip įsistebėjo, kad prarado laiko ir aplinkos nuovoką nejučiomis. Susivokusi ji papurtė savo trumpų juodų plaukų galvą, ir pamirksėjusi apsižvalgė. Erzinantys atsakinėtojų balsai buvo nutilę, o girdėjosi vienui vienas profesorės balsas. Varnanagei buvo šiek tiek sunkoka susigaudyti apie ką ji šneka, nes dalies nenugirdo, bet nusprendė, kad pagal viską taip turėtų skambėti praktika. Užtat užduotis "išeiti lauk ir, pajutus tris nutikimus, grįžti" skambėjo visiškai nelogiškai. Mergaitė šiek tiek pakreipusi galvą į šoną tebežiūrėjo į profesorę, bebaigiančią litaniją, visiškai sumišusiu žvilgsniu. Kodėl išeiti?.. Ką pajusti?.. Ką?.. Negavusi atsakymų varnė jau matė mokinius šalinantis iš klasės ir nusprendė sekti jų atžvilgiu. Žinoma, ji net nežadėjo eiti klausti profesorės pakartojimo, bereikalingai bendrauti ji neturėjo jokio ūpo. Ech, bus kaip bus. Su tokiu nusiteikimu žemaūgė išėjo pro duris viena iš paskutiniųjų.
 Vos išėjus lauk į koridorių, rudaakė iškart pastebėjo kažką kitokio. Ne, tai nebuvo kitokia aplinka, ji dar neišprotėjusi, kitoks vaizdas kitokioje patalpoje yra normalu. Bet tas vienintelis dalykas, kuris buvo stipriai kitoks ir ne itin normalus buvo atmosferos kvapas. Kažkaip kabinete pirmakursė nejuto jokio neįprasto kvapo ar ko, o čia iškart skirtumas pasijuto. Nujaučiu, kad dabar praktikos klausymąsis būtų pravertęs... Pala, čia lyg ne ta nuojauta, kurios reikia? Nebežinau jau, nesąmoninga praktika ir dalykas! Geriau jau būtų davus katei maistą išburt, hmf... Vargiai atsidususi, vienuolikmetė nusprendė pasukti koridoriu dešinėn, tolyn nuo daugumos šios pilies dvikojų. Kadangi buvo ruduo, bent pilyje nereikėjo dvėsti iš karščio dar ir judant. Užsiknisusi su viskuo, varnė žingsniavo tiesiais koridoriais tolyn. Šiaip įprastai mergaitės galvelė būtų pilna minčių, ir ji spėtų su savimi susiginčyti, bet kažkodėl dabar smegenyse vėjai švilpė. Tikrai bus to kvapų pokyčio kaltė. Kažin, smirda klasė ar koridoriai... O ar išvis smirda? Pala, pala, pala, kas tau darosi, Elodie? Susiimk, idiote, nesi kokia lėkšta filosofė. Netrukus po kažin kiek laiko trukusio vaikščiojimo, varnanagė priėjo didžiąją daugybę laiptų. Ji net nežinojo kur einanti, bet visgi norėjo pasilikti aukštesniuose aukštuose, tad tiesiog žengė ant pirmųjų atjudėjusių pakopų. Bet ant jų bestovint, Gold pradėjo justi kažkokią nuojautą, kuri jai suteikė vaizduotėje vaizdinį, apie laiptus, kurie praskristų vienas virš kito, bet su tokiu mažu tarpeliu, kad tektų žemai pritūpti net ir jos ūgio mergaitei. Rudaakė tuo aklai nenorėjo pasitikėti, neatrodė itin įtikinamai, bet idėja pasėdėti ant laiptų, kol sklando, jai neatrodė itin bloga, tad taip ir padarė. Pasidarė iškart patogiau, ir varnė pakėlė akis aukštyn, norint pasižiūrėti į laiptų galybę virš josios. Bet netikėtai visą tai užblokavo itin arti labai arti virš jos praskrendantys laiptai, kas truputėlį pirmakursę išgąsdino. O jergau, jie buvo taip arti, būtų būvę labai negerai, jeigu būčiau stovėjusi... Pala, bet aš tai jau mačiau? Ką?... Mergaitė dar labiau sumišo, ir bandydama suvokti tai, kas ką tik nutiko, padėjo galvą ant aukštesnių laiptelių, taip beveik gulėdama ant savojo gabalėlio laiptų. Jos jaunoje galvoje sukosi spiečius nesuvokiančių minčių, kol ji stebėjo laiptų daugybę judant virš galvos.
B r i g h t o n ,  U K

*

Neprisijungęs Levanda Devyndarbė

  • IV kursas
  • *
  • 22
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Silence is the most powerful scream...
Ats: Pirma AB pamoka visiems kursams | '21 vasara
« Atsakymas #17 Prieš 2 mėnesius »
Levanda kiek nusivylė sužinojusi, jog smilkalai jai nepadės nujausti artėjančio egzamino užduočių, nes mergina jau buvo pradėjusi giliai kvėpuoti, kad tik smilkalų poveikis ilgiau išliktų.
Kartu su visa mokinių minia raudonplaukė išėjo į koridorių. Ji bandė surasti kokį nuošalesnį kampą, bet ne per daug toli nuo kabineto, kad neprarastų laiko nuovokos ir laiku sugrįžtų į pamoką. Lėtai vilkdama kojas ji dairėsi aplinkui vis bandydama "įsiklausyti į save", kad ir kaip nuvalkiotai tai skambėtų. Nors ši užduotis, iš pirmo žvilgsnio pasirodė ne itin sudėtinga, bet klastuolė pradėjo abejoti, ar smilkalai tikrai ją veikia, o gal ji paprasčiausiai giliai nekvėpavo ateities būrimo pamokoje.
Ketvirtakursė klestelėjo ant suoliuko ir sukryžiavo kojas, tikėdamasi, jog tokia meditacijos būsena padės jai nurimti ir pagaliau kažką pajausti, kad ir abstraktaus. Gerai, Levanda, tiesiog apie nieką negalvok, o ypač apie maistą ir kepinius, kurie laukia Didžiojoje salėje. Ji net ore galėjo užuosti cinamoninių bandelių kvapą, nors atsimerkusi ir apsidariusi nepastebėjo jokio mokinio kur netoliese valgančio šitas bandeles pamokos metu. Levanda visaip kaip bandė nuvaikyti mintis apie cinamonines bandeles, tačiau nesėkmingai. Staiga ji išgirdo lėtus žingsnius, artėjančius jos pusėn. Ir vėl tas bandelių kvapas, nagi, jei taip ir toliau, niekada nesugebėsiu net vieno artėjančio dalyko nujausti. Suirzusi klastuolė nusprendė susirasti kitą, nuošalesnę vietą, tačiau vos atsimerkusi išvydo pro ją einančią merginą, laikančią šviežią, šiltą cinamoninę bandelę. Ar man pavyko? Klastuolė šyptelėjo ir nusprendė, jog tai ne kas kita, bet būtent ta nuojauta, apie kurią kalbėjo profesorė, o gal tiesiog ji, būdama alkana kaip vilkas, iš tolo užuodė cinamonines bandeles. Pirmoji versija ją tenkino labiau.
Paėjėjusios tolėliau ir jau kiek nusiraminusios raudonplaukės žvilgsnis užkliuvo pro langą, lauke ant žolės sėdinčius kelis, turbūt pirmakursius, grifukus, kurie žaidė šachmatais. Klastuolė iš taip toli negalėjo įžiūrėti nei žaidimo figūrų, nei kuris moksleivis, kurios spalvos šachmatais žaidžia. Nepaisant to, klastuolė negalėjo nusukti akių. Jai atrodė, jog šis ramus pokalbis ir gera šachmatų partija tuoj pasibaigs kažkokia drama, o Levanda visad mėgo stebėti dramas. Jai tai atrodė taip pat įdomu, kaip ir žiobarų spektakliai ar muilo operos. Nebūk kvaila Levanda, dabar tu vis bandai vaikytis vėją laukuose ir visai nesusitelki į profesorės užduotį. Tu tiesiog pasiilgai dramų. Pati su savimi mintyse kalbėjosi klastuolė, tačiau, vos jai nusisukus, vienas iš grifukų ranka nubloškė visas šachmatų figūras ir staigiai nuskuodė į priešingą pusę, dar kažką šukteldamas savo porininkui. Klastuolė visai sumišo, atrodo, jog jos protą ir mintis valdo kažkas kitas, bet ne ji. Merginą pradėjo bauginti visi smilkalai ir ši keista nuojauta, kuri tarsi užvaldo ją.
Levanda jautėsi kiek sutrikusi, tad nusprendė grįžti atgal į pamoką. Aš veikiau nebūsiu pati pažangiausia mokinė, bet bent jau neleisiu kažkam kitam kuistis mano galvoje. Klastuolei beeinant sparčiu žingsniu, į jos raudoną galvelę toptelėjo paranoiška mintis, jog ji kažkur išsipurvino savo mantiją. Atidžiai apžiūrėjusi kiekvieną tamsios mantijos kampelį ir neradusi jokios dėmės, nurimo. Levanda atsikvėpė taip ir nesupratusi, ar tai tebuvo jos paranojiškumas ar vėl tas smilkalų poveikis. Man jau viso šito gana. Žinoma, kaip ir visos prastos nuojautos, nesvarbu ar jas sukelia smilkalų kvapas, ar jas įsivaizduoja pati mergina, pasitvirtina. Vis dar nuleidusią galvą ir tyrinėjančią savo mantiją ją kliudė kažkoks vaikinas, rankoje nešęs krūvą buteliukų, matyt, reikalingų nuodų ir vaistų pamokai. Raudonplaukės mantijos rankovė vietomis pasidengė kažkokiu gličiu skysčiu. Vaikinas atsiprašė, tačiau Levandos nuotaika vis tiek liko paniurusi. Puiku, mano pilvas dar labiau pradėjo gurgti, nes geras penkiolika minučių negalėjau galvoti apie nieką kitą, išskyrus cinamonines bandeles. Kivirčo, kurio tikėjausi taip ir nespėjau viso pamatyti, mat nusisukau geriausiu metu. O dabar ir mano rankovė padengta velnias žino kieno gleivėmis.
Levanda klestelėjo į savo suolą vis dar bandydama nuvalyti gleives nuo savo mantijos rankovės, tačiau jai nieko dorai nepavyko. Mergina priėjo prie profesorės ir papasakojo, kaip jai sekėsi.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • IV kursas
  • *
  • 346
  • Taškai: 10
  • 187 teleskopai (21-09-13)
Ats: Pirma AB pamoka visiems kursams | '21 vasara
« Atsakymas #18 Prieš 2 mėnesius »
Elliw Liucijos nerado. Gal ir rado, bet šito neprisiminė. Nors ne. Jeigu Elliw rastų Liuciją, ji tikrai tą prisimintų. Vienintelis logiškas paaiškinimas buvo tas, kad Elliw geriausios ir protingiausios mergaitės pasaulyje nerado. Velsietė jau neprisiminė, kodėl ieškojo draugės, tačiau ją rasti visada smagu, tad priežasties tarsi nelabai ir reikėjo.
Kažkur eidama Elliw atsitrenkė į paveikslą. Kažkas suspiegė, tad ji nutarė, kad tai teleskopas: kas dar daugiau galėjo nukentėti, jeigu pačiai neskauda? Atidžiai apžiūrėjusi savo prietaisą ji nepastebėjo sužeidimų. Ko jam tada spiegti? Negi jos teleskopas pasidarė toks išlepęs? Ką gi, tikriausiai teks mažiau duoti valgyti. Ir tada jau antrą kartą šios pamokos metu (nors kokia čia pamoka, jeigu mergaitė vaikšto po mokyklą ir ieško Liucijos?) ji prisiminė, kad teleskopai nevalgo.
- Kažką reikia su tavimi daryti, - sumurmėjo Elliw, nors jau buvo pamiršusi, už ką ketino teleskopą pamokyti. Jau norėjo eiti didžiosios salės link, bet nežinojo, ką ten galėtų veikti. Ko gero, reikėtų grįžti į klasę, bet Elliw neįsivaizdavo, kur ta klasė yra, o teleskopas šiandien nebuvo nusiteikęs bendradarbiauti.
Kažkokiam mokiniui praėjus pro šalį, velsietė nuskubėjo iš paskos. Labai tikėjosi, kad jis eina kaip tik ten, kur jai reikia (juk jai reikia kažkur nueiti, ar ne?). Iš pradžių sekėsi neblogai, Elliw netgi pakilo į kažkelintą aukštą (tiesa, slystelėjusi ant laiptų vos neišmetė teleskopo). Deja, ten mokinys kažkur dingo. Ir dingo taip, kad net Elliw negalėjo jo rasti. Rudaplaukė su siaubu prisiminė vaizdinį, kuriame teleskopas nukrito ant grindų ir sudužo. Gal čia buvo kažkas panašaus? Gal iš tiesų to mokinio net nebuvo? Kaip dabar Elliw gali tą žinoti? Žinoma, Elliw nėra visiškai kvaila, bet tokie sunkiai suprantami dalykai ją kiek erzino. Dar kartą pažvelgusi į teleskopą velsietė priėmė sprendimą: ji eis tol, kol ras jai reikiamą klasę ir pabaigs pamokos užduotį. Tiesa, Elliw nebuvo tikra, kad ji tą užduotį jau pradėjo. Ji netgi nebuvo tikra, kad užduotis iš viso egzistuoja.
Elliw atrodė, kad ji klaidžioja labai ilgai. Kažkuriuo momentu ji pamiršo, kad vaikšto po mokyklą, tad vos nenusivertė ant žemės. Keletą kartų atsitrenkė į sieną, o kartą netgi išmetė teleskopą (ačiū dievams, jis nesudužo). Po ilgų svarstymų, ką ji čia daranti, Elliw užlipo kažkokiais laiptais ir prisiminė (!!!) kažkada čia buvusi. Gal tai ir buvo šitos sudėtingos kelionės tikslas? Kažkoks mokinys praėjo pro ją ir įėjo pro vienas duris. Elliw nuskubėjo iš paskos, tik, žinoma, visų pirma į tas duris atsitrenkė. Gal dvi minutes ieškojo rankenos, bet pagaliau pavyko įeiti į patalpą. Velsietė neįsivaizdavo, ar ji pataikė ten, kur reikia, bet garsiai išdrožė:
- Man nepatinka matyti vaizdinius, kaip dūžta teleskopai. Liucija yra dingusi, tad jų niekas negali sutaisyti. Be to, mokykloje vaidenasi mokiniai, kurie klaidina kitus. Be to...
Čia Elliw pamiršo, kad šneka, tad tiesiog užsičiaupė. Gerai apsižvalgiusi, ar kur nepamatys Liucijos, mergaitė visai suirzo ir apsisukusi pabandė išeiti iš klasės. Tiesa, iš pradžių supainiojo duris su langu, tad atsitrenkė į stiklą, bet netrukus sugebėjo ateiti iki durų. Nepamiršusi jų atidaryti Elliw išėjo į koridorių.
Ir tik tada mergaitė suprato, kad nė neįsivaizduoja, kur yra jos teleskopas. Kad jis tebebuvo jos rankose, Elliw nepastebėjo.
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • II kursas
  • *
  • 222
  • Taškai: 58
Ats: Pirma AB pamoka visiems kursams | '21 vasara
« Atsakymas #19 Prieš 2 mėnesius »
Dori nesuprato, kuo ją taip pakerėjo ateities būrimas. Ji tikrai nemanė, kad ši pamoka ją gali kuo nors sužavėti, o ypač - sukelti susidomėjimą. Mergaitė ausimis gerte gėrė kiekvieną profesorės žodį. Išgirdusi praktinę užduotį šiek tiek nusivylė. Ji nenorėjo niekur eiti iš šio jaukaus kambario. Troško gerti arbatą ir burti iš jos tirščių, troško pamatyti tą neva nuobodųjį krištolo rutulį. Tačiau reikėjo išeiti.
Dori atsistojo ir pasijuto kiek apsvaigusi. Jai labai patiko smilkalų kvapas. Patiko nuo pat pirmos sekundės, kai koja žengė į ateities būrimo klasę ir nosis padarė pirmą įkvėpį giliai į plaučius. Klastuolės negąsdino ir tai, kad smilkalai ją gali kažkaip paveikti, tačiau apdujimo pojūtis išties buvo labai nemalonus. Man jo nereikia, instinktyviai pagalvojo Mendel. Aš ir taip sugebėčiau nujausti.
Vis dar šiek tiek apsvaigusi, bet pasitikinti savo jėgomis pirmakursė nupėdino į koridorių. Mergaitei iškart pasidarė šalta ir ne itin malonu, kai ji žinojo, kad gali jaukiai sėdėti ant pufo prie apvalaus staliuko švelnioje prietemoje.
Dori žingsniavo kaip ir daugelis kitų mokinių ir dairėsi į visas puses. Pabandė susikaupti. Gerai, pasakė ji sau. Kas gali nutikti? Ką galima pamatyti sumautuose koridoriuose? Mergaitė sustojo. Mąstė. Gal tas mokinys nukris. Regis, jaučiu tai, bandė sau įteigti. Bet nenutiko nieko. Kažkoks varnis kaip nuėjo koridoriumi, taip nuėjo. Mhm... Eee... Tai gal aš nukrisiu, vis dar bandė kažką įteigti sau, o gal pačiai aplinkai. Sekundę Dori pagalvojo, kad galbūt dabar reiktų specialiai už kažko užkliūti ir išsitėkšti. Nagi, juk ji kaip ir būtų nuspėjusi ateitį, ar ne? Ji pagalvotų, kad nukris, ir iš tikrųjų nukristų. Ne ne, mintyse kalbėjosi su savimi, taip pasielgti aš negalėčiau.
Mergaitė vis dar mindžikavo koridoriais ieškodama kokių nors keistų, neįprastų dalykų, kurie galėtų įvykti, bandė už kažko užsikabinti. Ir čia staiga, mintyse nuskambėjo jos pačios žodžiai. Beveik begalvis Nikas. Dori apie jį visiškai negalvojo. Jis tiesiog ėmė ir pasirodė mergaitės mintyse, iš niekur nieko. Ir... netikėtai, visiškai po kokios vienos vienintelės sekundės... grifų vaiduoklis išniro iš už kampo ir prapleveno pro klastuolę. Dori sustojo. Aiktelėjo. Aiktelėjo ne dėl to, kad jai pavyko kažką nuspėti ir net be pastangų. Aiktelėjo todėl, kad ji suprato: šitas jausmas yra jaustas šimtus tūkstančių kartų, kone kasdien. Tik mergaitė niekada į jį nekreipė dėmesio.

*

Neprisijungęs Reina Devynbalsė

  • V kursas
  • *
  • 50
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pirma AB pamoka visiems kursams | '21 vasara
« Atsakymas #20 Prieš 2 mėnesius »
Pabėgusi nuo lietaus Reina pasileido giliau į mokyklos koridorius, visai pamiršdama apie vykstančią pamoką. Dabar, kai suprato, jog greičiausiai smilkalai veikė ir ji sugebėjo nuspėti, kad lis, merginą pagavo adrenalinas. Ji jautėsi, lyg būtų staiga gavusi per daug galios, su kuria nežinojo, ką daryti. Greitai eidama koridoriumi Reina įdėmiai žvalgėsi aplinkui, laukdama savo kito nuspėjimo.
  Kažkur toli klastuolė išgirdo žingsnius. Žmogus palengva artėjo prie jos iš kito koridoriaus galo. Reina atsistojo, pasidėjo rankas ant klubų ir įbedė akis į tuštumą priešaky. Spėsiu, jog ateina...Magijos istorijos profesorė! Tačiau kai nepažįstamasis pasirodė iš už kampo, tai tebuvo kažkoks žemas švilpynės mokinys, kuris nuleidęs galvą greitai prasispraudė pro Reiną ir dingo. Ketvirtakursė nuleido rankas. Kaip ji galėjo suklysti?
  Subjurus nuotaikai, mat Reina negalėdavo pakęsti, kai jai kažkas nesisekdavo, ji nužingsniavo atgal prie mokyklos kiemelio. Galbūt tai buvo vienintelė vieta, kurioje ją aplankydavo sėkmė ir ji galėdavo kažką nujausti. Netoli kiemo ji staiga sustojo. Jos žvilgsnis pakrypo prie paveikslo, pakabinto šalia įėjimo į kiemelį. Paveiksle ramiai snaudė kažkokia prabangiai apsirengusi moteris. Reina negalėjo nusikratyti jausmo, kad tai moteriai kažkas atsitiks.
  Staiga už jos pasigirdo greiti žingsniai ir ji pajuto, kaip į ją atsitrenkė mokinys. Vaikinas grifų gūžtos uniforma kažką sumurmėjo, bet prarado balansą ir trenkėsi į paveikslą. Jame esanti moteris pašoko atsibudusi ir nusirito nuo savo kėdės. Grifiukas ėmė įnirtingai atsiprašinėti, kol ši moteris jį plūdo. Reina lengviau atsikvėpė. Vadinasi, šis spėjimas buvo teisus. Manau, reikia tiesiog apie tai negalvoti, ir viskas savaime pasirodys...
  Po dar kelių nesėkmingų bandymų, Reina pasidavė ir patraukė atgal į klasę. Ji niekaip nesurado dar vieno dalyko, kurį būtų nuspėjusi. Jai atrodė, kad visi jau buvo grįžę į klasę ir pabaigę savo užduotį. Sąžinės balsas Reina kuždėjo, kad reikia pabandyti dar kartą. Galbūt ji pamatys kokį balandį už lango. Nieko nesitikėdama, Reina atsirėmė į palangę ir pažvelgė į pirmą pasitaikiusį bokštą. Ant jo tūpėjo balandis. Kai tik mergina jį pamatė, paukštis nuskrido.
  Valandėlę Reina stovėjo sustingusi ir negalėjo patikėti, kad įvykdė visą užduotį. Paskui atsipeikėjusi ji grįžo į klasę ir papasakojo profesorei viską, kas nutiko:
 - Sugebėjau nuspėti lietų, nelaimingą atsitikimą su paveikslu ir ant bokšto tupintį balandį. Bet turiu vieną klausimą... Kai nujaučiau, jog kažkas atsitiks paveikslui, aš nesitikėjau, kad vaikinas iš pradžių kliūdys mane. Man tai pasirodė keista. Ar neturėčiau iš pradžių nuspėti savo ateities, o ne kažkokio daikto? Juk aš esu sau svarbesnė?
"Ar mirsiu metaforiškai, ar mirsiu iš tikrųjų, didelio skirtumo nėra." - Haruki Murakami

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • II kursas
  • *
  • 222
  • Taškai: 58
Ats: Pirma AB pamoka visiems kursams | '21 vasara
« Atsakymas #21 Prieš 2 mėnesius »
Kai pro Dori ore praplaukė beveik begalvis Nikas, nors tai tetruko vos kelias sekundes, klastuolė sunkiai galėjo atsigauti. Ji paėjėjo tolyn koridoriais ir klestelėjo ant palangės nuošaliau, nuo visų akių. Pažvelgusi pro langą pamatė gražų horizontą, sniegu pasipuošusius medžius, baltas eglių viršūnes. Kažkur tolumoje skrido didelis paukštis.
Regis, pirmakursė pamiršo, kad šiuo metu vyksta pamoka. Ji sėdėjo ir žvelgė į tolį tuo pačiu mąstydama apie tūkstantį dalykų, bet kartu ir negalvodama apie nieką. Tikriausiai man šokas, mintyse kalbėjosi su savimi.
Regis, Dori turėtų neatrodyti keista, kad prisiuosčius kažkokių specialių smilkalų ji paėmė ir regėjo ateitį. Nors ar tai... ar tai tikrai ateitis? Verčiau tai kažkokia keista nuojauta. Ir viskas dar klampiau atrodė ne dėl to, kad ji pagalvojo apie Grifų gūžtos vaiduoklį sekundei iki jam pasirodant, bet todėl, kad mergaitė puikiai atpažino šį jausmą. Atpažino taip kasdieniškai ir įprastai, ir jį tikrai žinojo, kas smilkalai su tuo nesusiję. Nuo pat mažų dienų, ir žiobariškame pasaulyje, ir šiame. Kartais nujausdavo. Visai apie tai negalvodama. Lyg netyčia, tarp kitko. Nejaugi tai yra kažkas ypatinga? Vienuolikmetei būtų sunku suvokti, kad tai nėra įprasta, nes kiek ji save prisimena, tiek su šia nuojauta ir gyvena; bet tuo pačiu ji žinojo, jog žmonės nei iš šio nei iš to nenujaučia tokių dalykų.
Dori užsidengė delnais akis ir jas pasitrynė. Skaudėjo galvą. Mergaitė žinojo, kad turi nuspėti dar du kokius nors dalykus, todėl pakilo nuo palangės ir vėl ėmė šlaistytis koridoriais bandydama ką nors nuspėti. Aplink vaikščiojo daug mokinių, bet nei vienas nepasakė to, ką ji pagalvodavo; pro šalį praėjo profesorių, bet nei vienas nebuvo tas, apie kurį pagalvodavo išgirdusi tolyje žingsnius. Ne, aš negaliu! Aš negaliu nuspėti tyčia! Dori susinervino. O gal veikiau sumišo. Gerai, jeigu aš esu tokia suknistai ypatinga, tuomet ar neturėjau šios užduoties įvykdyti tiesiog akimirksniu, samprotavo. Galbūt yra atvirkščiai. Gal beveik begalvis Nikas tebuvo sutapimas, o gal sužaidė tie keistieji smilkalai. O aš jau sau pripaišau kažkokių ypatingų galių, kvaiša... Bet širdyje Dori žinojo, kad vis tik įvyko kažkas ypatingo. Ne nutikime, bet jos supratime. Ji pagaliau suprato, kad jos kasdienės nuojautos yra mažų mažiausiai keistoka.
Laiko iki pamokos pabaigos jau beveik nebuvo likę. Dori grįžo į klasę. Toli ji nuėjusi nebuvo. Grįžusi profesorei klastuolė neatskleidė savo minčių.
- Eee... aš pasakau sau mintyse, kad čia tuoj praskris grifų vaiduoklis, taip ir atsitiko, - pasakojo profesorei. - Ir tada... ir tada pagalvojau, kad į paveikslą grįš jame gyvenantis žmogus, taip ir nutiko, - melavo. - Ir kažkoks varniukas pargriuvo prieš man apie tai pagalvojant, - pamelavo dar.
Dori nenorėjo meluoti profesorei ir juolab šiai, kuri jai, bent kol kas, nuoširdžiai patiko. Tačiau girdėjo, kaip kiti mokiniai pasakoja nuspėję po tris dalykus. Bet to, Dori ateities būrimo pamoka paliko gerą įspūdį. Jeigu ji prisipažins nuspėjusi tik vieną dalyką, tikriausiai profesorė per kitas pamokas iš jos nieko nesitikės, o pirmakursė nenorėjo, kad taip nutiktų. Mergaitei kažkaip sukirbo sąžinėje. Ji vis dar jautėsi sumišusi. Norėjo kuo greičiau lėkti į bendrąjį kambarį, kad dar kartą galėtų viską apmąstyti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 mėnesius sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Elodie Gold

  • II kursas
  • *
  • 86
  • Taškai: 22
  • Lytis: Moteris
  • La mer sent meilleur que toi. Tu pues.
Ats: Pirma AB pamoka visiems kursams | '21 vasara
« Atsakymas #22 Prieš 2 mėnesius »
 Visa laiptų raizgalynė rodės užbūrė mergaitę, ji tik gulėjo ir stebėjo. Bet staiga sustojus laiptams pastebėjo kažką stovint ir laukiant. Varnė net nepažvelgusi į žmogystą staigiai pakilo ir pasišalino nuo laiptų į kažkurį koridorių iš gėdos.
 Dabar ji jau stovėjo vidury languoto koridoriaus ir bandė susivokti, kur esanti. Ją erzino tokia nežinomybė, tad tiesiog užsispyrė ir pasuko kairėn, pasikliaudama pačiu koridoriumi. Kaip tyčia, tai buvo ilgoji koridorių raizgalynės dalis, bet Elodie per daug dėl to nepyko, nes galėjo pamąstyt daugiau, o dabar galvoje spiečius tik didėjo. Ir štai, ji tik ėjo ir ėjo, o koridorius mainėsi į beslenkantį vaizdą už langų ir sienų. Hm, šioji profesorė gan keistoka iš tiesų. Paleisti mokinius laisvai lakstyt po pilį be jokios logiškos užduoties. Matosi, ne angliškas mąstymas. Įdomiai, kaip žemai varniai kris su ja... Rudaakė ėjo kaip transe, paskendusi savosiose mintyse, iki kol ji vėl pajautė tą keistą, nepaaiškinamą jausmą, o gal ir balselį, viduje. Šį sykį jisai varnei liepė laikytis dešiniosios koridoriaus dalies, kas pasirodė dar keisčiau vienuolikmetei, bet nespėjus nė pagalvoti, kojos jau suko link dešiniosios pusės. Na, ką dabar, visgi bent vaizdas gražesnis pro langus iš arčiau. Bet staiga, einant po stebėtinai daug durų turintį koridorių, vienos iš durų taip staigiai atsilapojo, išleisdamos beklykaujančius vyresniuosius vaikus, kad tamsiaplaukė net krūptelėjo iš netikėtumo. Tai ją privertė sustoti, nes pagalvojusi ji suprato, kad jeigu tebūtų ėjusi ta pačia puse, šios nemažos ir sunkokai atrodančios durys būtų pavertusios ją benosiu Voldermortu. Gal taip tasai Voldis ir prarado savo nosį? Gan logiškai atrodytų. Atsitokėjusi pirmakursė nusprendė tiesiog tęsti pasivaikščiojimą, net nežiūrint į tai, kas už durų. Ką aš žinau, o galbūt ten kokia dar viena klastūnyno gyvatė, norinti sviest iš knygos galvon, atsarga gėdos nedaro.
 Neilgai trukus, besimainantys koridoriai jai pasirodė jau panašesni, vadinasi - artėjo grįžimas į indės klasę. Elodie to visai ir laukė, nes toks bąstymasis po pilį jai pradėjo jau nusibosti, o jeigu dar ilgiau reikės taip slampinėti, tikrai kas nors susilauks jos irzulio išliejimo per makaulę.
 Po daug laiptų ir koridorių, žemaūgė jau matė reikiamas kabineto duris priešais. Tad link jų, neskubėdama, pradėjo eiti. Jau beveik prie pat prisiartinus, senasis vidaus balselis liepė jai luktelt. Ne itin tuo patenkinta, suniurzgėjusi ji su tuo sutiko. Pačiu laiku, nes pro ją prazvimbė keletas mokinių, nežiūrėdamų kur eina, ir kaip audra, sugūžėjo vidun. Žemutei būnant, ji būtų buvusi arba nuskraidinta šonan, arba sutrypta. Anaiptol, džiugu buvo dėl abiejų, žinant, kad visiems nutikimams trūko akimirkos iki Gold nudėjimo. Gan įsižeidusiai atsidususi, ji nieko nelaukusi įėjo vidun, atgal pas keistuolę indę. O jergutėliau, buvau pamiršusi kaip nesąmoningai čia viskas atrodo. Nors imk ir padek viską. Pasišlykštėjusi, varnanagė visgi pasijudino iš vietos, ir nuėjo prie pagaliau laisvos profesorės.
 - Nujaučiau vieną iš skraidančių laiptų norint man nunešti galvą, nujaučiau sunkias duris, norint man sumalti nosį keletos puskvailių mokinių dėka, bei nujaučiau dar keletą pusgalvių, norinčių iš manęs padaryti blyną ant grindų. Vienu žodžiu, tris sykius išvengiau nujausti mirties nuosprendžio išvengimo, manau tam būtų atitinkamai lygūs maksimalūs taškai. - šaltu, monotonišku balsu rudaakė išdėstė visas jos nelaimes su trupučiu pasipiktinimo. Ji tiesiog nekantravo iš čia nešdintis, viskas čia atrodė nesąmoninga.
B r i g h t o n ,  U K

*

Neprisijungęs Stela Dragring

  • II kursas
  • *
  • 44
  • Taškai: 9
  • Lytis: Moteris
Ats: Pirma AB pamoka visiems kursams | '21 vasara
« Atsakymas #23 Prieš 2 mėnesius »
  Vos ižengusi į Ateities Būrimo klasę Stela panoro apsisukti, išeiti ir jei kas nors  klaus apsimesti, kad blogai jaučiasi. Nors nereikėtu ir apsimesti, ja tikrai pykino nuo smilkalų kvapo. Varniukės močiutė labai mėgo smilkalus. Jos namai, visada būdavo pilni ivairiu smilkalų kvapų, todėl Stela ižengusi į klasę iš pradžiu net pagalvojo, kad ne ten pataikė ir kažkokiu stebuklingu būdu atsidūrė močiutės name. Dabar būtu juokingiausia jeigu pasirodytu, kad profesorė yra mano močiutė. Nors tai neimanoma nes močiutė niekada nemėgo Ateities Būrimo. Kiek kartu ji man sakydavo, kad Hogvartsas nuostabi mokykla, tačiau jos gerumas stipriai sumažėja vien dėl to, kad joje dėstomas Ateities Būrimas. 
  Galiausei Stela susitvardė ir žengė į klasės gilumą, į smilkalų karalyją. Apsižvalgiusi po klasę varniukė pastebėjo, kad vietoj kėdžiu prie staleliu pastatyti pufikai. Ši klasė šauni. Galėtu kiekvienas mokytojas savo klasėja vietoj kėdžiu pastatyti pufus. Parlinksimnta minčiu apie pufikus mažoji raganaitė - visai pamiršusi nemalonu smilkalų kvapą - pradėjo dairytis kur atsisėsti. Greičiau apsispresti kur sėdėti Dragring padėjo tai, jog pamatė prie vieno staliuko sėdinčia savo draugę Lisą. Stela linksma klestelėjo į pufą ir pasisveikino su drauge.
- Labas.
- Labas. Kaip manai smagi bus pamoka. - paklausė Lisa kuriai, iš jos veido išraiškos aiškiai nepatiko smilkalų kvapai ir kita klasės aplinka.
- Manau, kad man patiks ir, kad bus smagi bet ar tau patiks ir bus samgu nežinau.
Vos tik draugės baigė tylu pasisveikinimą kurio niekas klasėje negirdėjo profesorė paskelbė teorija. Šeip Stela visada norėdavo kuo greičiau atsakyti be habar jai buvo smagiau tylomis aptarinėti su Lisa kitų atsakymus. Bekalbėdamos jos net nepastebėjo, kad visi jau baigė atsakineti teoriją ir profesorė Khanna pradėjo pasakoti apie praktikos darbą Varniukė pradėjo nerimauti, nes pilnai neišgirdo praktikos, o klausti ji nesiryžo. Tačiau jai šendien buvo sėkminga diena nes profesorė pakartojo praktikos užduoti ir šykart Stela Dragring klausėsi ištempusi ausis. Kagi... nuostabi praktika. Galėsiu išeiti iš šito smilkalų krašto ir pasivaikščioti. Laiminga raganiukė taip greitai atsistojo, kad teko pasitaisyti akinius kurie buvo benukrentantys. Išėjusi iš klasės mergaitė giliai atsiduso. Dabar savrbu naujausti tris dalykus ir gryžti į klasę gerai atlikus praktiką. Taip galvojo Stela eidama koridoriumi.

*

Neprisijungęs Cessiondi Shetaka Khanna

  • Ateities būrėja
  • ***
  • 165
  • Lytis: Moteris
Ats: Pirma AB pamoka visiems kursams | '21 vasara
« Atsakymas #24 Prieš mėnesį »
 Cessiondi stebėjo, kaip paskutiniai mokiniai išeina iš klasės. Reikėjo tikėtis, jog nė vienas nesugalvos numirti pamokos metu, mat būtų gan prastas mokslo metų startas. Laisva minutėlė atrodė trumpa it akimirka, netrukus tai po vieną, tai po du pradėjo rinktis mokiniai bei pasakoti, ką tokio jau spėjo nujausti. Kadangi nebuvo kažko labai ypatingo, negalėjo pasakyti, jog buvo labai įdomu klausytis, geriau jau stebėti mokinius (kurie, tiesą sakant, nustebino. Deja, ne visi ypatingu protu, tačiau nesugebėjimas išeiti pro duris irgi neprastas talentas). Visgi ši pamoka buvo skirta ne kažką išsiburti, o įrodyti mokinukams, jog ateities būrimas iš tiesų egzistuoja ir jų profesorei nereikia gultis į Skutelio psichiatrijos skyrių.
 Sulaukė ir klausimo, kurį uždavė klastuolė. Ne viskas sukasi aplink tave, mieloji. Susitaikyk.
 - Geras pastebėjimas. Iš tiesų ateities būrimas nėra pats tiksliausias mokslas ir kai kurie būrimai nėra visai tikslūs. Tai, jog nujautei, kad kažkas nutiks su paveikslu yra labai gerai. Jeigu nuojauta būtų buvus silpnesnė, būtum galėjus tik nujausti, jog šitoj vietoj kažkas nutiks, ne konkrečiai su paveikslu. Ateitis yra gan paslaptinga. Taip, mes galime tobulėti mėginant atspėti ateitį, tačiau ji gali visko neatskleisti. Tačiau tavuoju atveju tai greičiausiai tėra patirties trūkumas. Nesijaudink, dar visi metai priešaky ir tikrai patobulėsi. Jeigu tik norėsi.
 Tuomet sekė mergaitė, kuri atrodė gal kiek nervinga, tačiau Cessiondi nebuvo dėl to tikra, tad tik įdėmiau pažiūrėjo ir nieko nedarė. Jeigu bent kartą šie mokiniai kažką pajuto, tai pamoka nebuvo veltui. Ir galiausiai - varnanagė, kuri atrodė nepatenkinta šia pamoka, o gal ir visu gyvenimu.
 Kai kurie mokiniai susiteikė sau teisę palikti kabinetą patys, kai kurie dar nelabai patenkinti sėdėjo, o ir pati Cessiondi apsidžiaugė išgirdusi varpą ir galinti paleisti mokinius iš pamokos.
 - Dėkui visiems už darbą, susimatysime per kitą pamoką.
[Taškai bus surašyti netrukus]
It’s only a matter of time.