[Olivia Legrand]

Mitais bei įvairiausių tipų legendomis apipintas Juodasis miškas įsikūręs pietvakarių Vokietijoje, visai netoli Prancūzijos bei Šveicarijos sienų. Žiobarų legendos byloja apie apsėstas miško proskynas, paslaptingą tamsą ir saulei neprieinamas plotmes. Besidriekiantys kalnai, įvairialapiai glaudžiai suaugę medžiai, krūmai, neaiškios ir net knygose neregėtos gėlės, daug pilko atspalvio turinčios samanos. Vandeningos salelės ir rūkas. Ne veltui gavo juodojo miško pavadinimą - vaizdas kraupus, tačiau savotiškas traukia akį savo išskirtinumu. Juk neįprasta regėti tokią tamsą tarp sužaliavusių medžių lapų. Kūrė itin niurę atmosferą, it pasaulio pakraštys, tačiau realybė kur kas paprastesnė nei žiobarų legendos. Na, bent jau burtininkams realybė gana paprasta ir suprantama.
Ne be reikalo miškas apipintas paslaptimis ir įvairiais spėjimas. Tarp medžių slėpėsi ir burtininkams priklausantis pavojingas "pasakų" kampelis. 160-ties kilometrų spinduliu vos tik du įėjimai galėjo atvesti į apleistą ir mažai kam žinomą magiškų gyvūnų mišką. Pirmasis įėjimas legendose įvardijamas kaip lengvasis - šliaužiant tankiais spygliuotais krūmais į pačią aukščiausią juodojo miško vietą kalnuose, beveik dviejų kilometrų aukštyje. Pasiekus aukščiausiąjį šlaitą atsiveria perėjimas į magišką mišką. Antrasis įėjimas - tiesiogiai per juodąjį ežerą. Atrodo paprasta, tačiau juodame vandenyje taip pat slepiamos paslaptys, o konkreti juodojo ežero vieta nenurodyta jokiame žemėlapyje.

Ankstyvas pavasaris, labiau primenantis vėlyvą rudenį. Tamsių, bangomis pagražintų plaukų savininkė keliavo pasidabinusi aukštais, beveik kelią siekiančiais juodais batais. Nepagalvojo, jog aukštas kulnas smigs į samanas. Prakeikti batai, prakeiktas miškas. Žingsnis po žingsnio ir galva apsisuko. Neturėjo net menkiausio supratimo kurioje miško dalyje randasi. Po galais, kiekvieną suknistą kartą! Užvirusius nervus nuramino pridegta cigarete ir itin giliai įkvėptu nikotino dūmu. Karštakošė Olivija jau leido į galvą slinkti mintims, jog pats metas apsisukti ir grįžti atgal, tačiau ir ryžto nemažai savyje turėjo. Jau kelis metus planavo atrasti magišką mišką.
- Adelonda, nešk kudašių čia, - šiurkščiai leptelėjo. Drakonė demonstratyviai nusileidusi ant kelmo, atsuko mėlyną nugarą į šeimininkę. Aštrią uodegą agresyviai mosikavo iš kairės į dešinę. Ir atvirkščiai.
- Rimtai? Dabar savo kaprizus rodysi? - pašnairavo į augintinę. Susipyko vakar. Ko? Velniai žino. Nuolatos pykosi, bet kiekvieną kartą rasdavo kelią atgal į draugystę. Tiek šeimininkė, tiek drakonė turėjo aštrų charakterį, ryškius kaprizus ir niekada nesibaigiančią impulsyvumo bei užsispyrimo kovą.
- Kurioj pusėj saulė? - beprotiškai tamsus miškas neleido įžiūrėti dangaus, tačiau į šeimininkės klausimą Adelonda supurkštavo. Gal ugnį išpyškint bandė? Krypties nenurodė, tik aštria uodega sumosikavo intensyviau.
- Na ir sėdėk užpakalį suraukus, vakare galėsi pieną lakt vietoj skanios, šviežios jautienos, - pavarčiusi akimis moteris atšliejo nuo samanoto medžio kamieno. Samanos! Teisingai! Samanų augimo kryptis nurodo šiaurinę pusę. Puiku, keliaujam į šiaurę.
Valanda, antra, o ir trečia jau įpusėjo. Nuvargo brunetės kojos, o ir besibaigiantis kartoninis cigarečių pakelis kiek gąsdino, tačiau priešakyje šviežiai išmintas takelis įžiebė Olivijos veide smalsumą. Koks idiotas keliautų į juodojo miško vidurį? Na, neskaitant pačios Olivijos. Pasitikrinusi burtų lazdelę galinėje, juodų kelnių kišenėje, prisimerkusi sliūkino takeliu pirmyn. Iš palengvėjimo net atsikvėpė, kai atsivėrė vaizdas į juodą, kiaušinio formą primenantį vandens telkinį. Visai kaip legendose. Tik žmogaus siluetas legendų nepriminė.
- Šlapiu maišu trenktas būsi ar šiaip gyvenimo paskutines minutes skaičiuoji? - siluetą palaikiusi eiliniu žiobaru, įžūliai plieskė žodžius.

[Benjamin Dawson]

Benjaminas visą dieną praleido lyg sliekas šliaužiodamas pro aštrius spyglius ir raizgynus. Nuo smailių dyglių jo išeiginis, vienas iš prabangesnių, apsiaustų pavirto į benamišką apdarą. Tokį, kurį žiobarų pasaulyje dėvėdavo prasigėrusios, visiškai neatpažįstamai sumenkusios žmogystos. Dar besisvečiuodamas Čikagoje, prieš pora mėnesių, vieną iš tokių keistuolių sutiko. Nesupratęs žiobaro amerikoniško akcento nedavė cigaretės ir štai kad tau - gavo pora nekokybiškų smūgių į nosį, iki kol užpuolikas pats savęs nenusprendė garbingai eliminuoti iš dvikovos. Matyt dėl padauginto alkoholio praradęs lygsvarą, keistuolis teškėsi veidu į kietą trinkelėmis nuklotą parko takelį ir prapliupo keiktis visomis kalbomis kokias tik išmanė. O išmanė jis nedaug kalbų. Laisvai kalbėjo tik angliškai. Visgi, po tokių atostogų Benjaminą apėmė noras persikvalifikuoti į žiobarotyros kryptį, tačiau vyras susilaikė. Su tokiu mokslu ne žiobarų primityvų būdą būtų tyrinėjęs, o kartu ant parko suoliuko penkių žvaigždučių skalėje pigų alkoholį vertinęs.
Pažįstamas, įkyrus ir erzinantis balsas ištraukė iš prisiminimų apie Ameriką. Lėtai pasisukęs į moterį vyras nesusilaikė ir prunkštelėjo. Olivija Legrand... Šito vardo niekaip iš galvos, net ir labai stipriai prisigėręs, nebūtų išmetęs. Su moterimi praktiškai užaugo. Mokykloje visada už kasų patampydavo, jai sėdantis kėdę atitraukdavo ar vargšelei ramiai, savais keliais žingsniuojant, koją pakišdavo. Mergičkėlės tikrai nekibino, bet ir baisia nelaikė. Na gal tik charakterį su supuvusia bulve karts nuo karto mintyse palygindavo.
- Kokią turėjai kreivą nosį tokią ir turi. Žiūriu metai bėga, o tu nesikeiti, - ramiu, nekaltu balseliu pareiškė. Savo žodžių nė velnio nesureikšmino.

[Olivia Legrand]

Putlios brunetės lūpos kaip mat sustingo ir sustojo įtemptos tiesioje linijoje. Pakilę ir suraukti antakiai bylojo apie didį chaosą - menką sutrikimą ir didžiulį nepasitenkinimą. Nė nebandė nuslėpti surauktos veido išraiškos atpažinusį vaikiną. Kokį vaikiną, vyrą. Dekada metų iš ties Benjaminą pavertė į vyrą. Tvirto sudėjimo, plačių pečių, itin ryškios žandikaulio linijos. Likimu netikėjo, bet kitaip ir liežuvis nesivertė pavadinti situacijos. Eilė išvaistytų metų paslinko taip greit, jog atrodė dar praeitą savaitę stovėjo Hogvartse drauge su Benjaminu. Piktą veidą laikė it peilį įsmeigtą į tamsiaplaukį jo mokslo baigimų dieną. Nerodė nei jautrumo, nei liūdesio, burbėjo šlykščius atsisveikinimo žodžius, tačiau viduje širdis verkė. Vienintelis draugas, kurio garsiai draugu negalėjo įvardinti dėl išskirtinio judviejų bendravimo - išvyko. Baimė mokslus ir negrįžtamai išvyko, o Olivija liko tarp tamsių mokyklos sienų ir džiaugsmingai klykiančių pirmakursių.
Papurčiusi galvą prisivertė sugrįžti į realybę.
- Ak! Kaip malonu tave matyti, - degdama ironija nutraukė tylą, kurioje girdėjosi tik gegučių kūkavimas.
- Šok į vandenį, teko girdėt, kad prilygsta modernų, žiobarišką džiakuzį, - Olivija sukryžiavo rankas po krūtine. Sveiku protu siūlė pasimaudyti mirtiname ežere. Galės kūkuoti kartu su gegutėmis, kai užpakalį aštrios iltys kandžios.

[Benjamin Dawson]

Mažytė, arogantiška, nė kiek nedraugiška šypsenėlė sušmėžavo vyriškio veide. Benjaminas žengė vieną didžiulį žingsnį į priekį, atsidurdamas tiesiai prieš moterį. Už Oliviją buvo gerokai aukštesnis, tad pašaipiai palenkė galvą žemyn, savo mėlynas akis įsmeigdamas į moters. Paskutinis atsisveikinimas sugniaužė Benjamino širdį, tačiau dar stipriau užgavo ego. Beveik penkiolika metų atgal, stovėdamas Hogvartso didžiojoje menėje, vylėsi iš Olivijos sulaukti nuoširdaus pasveikino baigiant mokyklą, bet vietoj to gavo tik šusnį įžūlokų pašaipų. Visada su moterimi bendravo kaip seniai susituokusi porelė. Be problemų gebėjo kaip dvi katės kibti į vienas kito kailį dėl menkiausio mažmožio, bet abu neįstengdavęs ilgai pykti, konfliktą greitai pamiršdavo. 
Tačiau Hogvartso baigimu pažymėta diena buvo visai kas kita. To momento tamsiaplaukis laukė taip ilgai ir jam pagaliau atėjus, visą laimę pasiglemžė Olivijos surūgęs veidas. O juk Liv žinojo... Ne kartą užsisvajojęs brunetei pyškino apie geresnius laikus, kuriuose septyneri metai praleisti Hogvartse bus tik miglotas atsiminimas.
- Mesk savo netikusias replikas į šalį, Olivija, - po ilgos tylos tamsiaplaukis tarsi grizlis suurzgė. Vaikiškų nuoskaudą taip paprastai pamiršti negalėjo. Nemokėjo. Kažkodėl per daug skaudėjo stovėti priešais moterį ir žiūrėti į jos veidą.
- Čia tau reikėtų išskalaut burną. Gal pabandyk atsigert? - vyras kilstelėjo savo antakį į viršų, rankos mostu parodydamas į tamsų ežerą. Kaip ir moteris, puikiai suvokė, jog tas, kuris palies ežerą mirs, tačiau vis tiek svaidėsi tokiais žodžiais be jokio gailesčio.

[Olivia Legrand]

Vienu ritmu, drauge su Benjamino nuleidžiamomis akimis žemyn, brunetės žvilgsnis pakilo aukštyn. Dėl didelio ūgių skirtumo teko nemenkai iškelti galvą viršun, vyrui masyviai priartėjus. Velnias, lygybe čia nebešvietė. Paauglystėj stumdė lygiomis jėgomis, mat vaikinukas buvo lieknas it jaunas berželis. Dabar.. Dabar tektų vadovautis ne fizine jėga, o gudrumu. Fizine jėga praloštų nė nemirktelėjusi.
Ne menkas kiekis prisiminimų praūžė galvoje. Pozityvių, liūdnų, neutralių. Pykosi, žeidė, erzino kiekvieną mielą dieną vienas kitą, bet būdami vaikai ir jauni paaugliai sugebėjo išlaikyti balansą tarp apturėtų kovų ir draugystės. Garsiai niekada neįvardijo, bet buvo draugai. Galimai net ir geriausi draugai, tad ir Benjamino mokyklos baigimas, išvykimas gausiai užpildė tuštuma, pykčiu. Kaltino tą liekną vaikinuką su baigimo kepurėle tolstanti nuo Hogvartso teritorijos.
Adelonda dviejų metrų aukštyje ramiai išsėdėjo tik pirmąsias šeimininkės ir nepažįstamo žmogystos susitikimo minutes. Netrukus be jokio garso nusileido ant minkštų samanų tiesiai Benjaminui už nugaros, negailestingai besdama aštria uodega aukščiau šlaunų, tačiau iki užpakalio ir drakonei ūgio pritrūko. It didžiuodamasi mėlynojo gyvūnėlio elgesiu, Olivija plačiai išsišiepė. Pašaipiai, gal net kiek piktai.
- O tu pasikeitei, Benjaminai, - prabilo itin ramiu tonu, it sekantys žodžiai turėtų deklamuoti gražų komplimentą. Deja.
- Plikė šviečia, žilė ryškėja. Jei nepažinočiau, sakyčiau, jog į tėvus man kandidatuot gali, - caktelėjo liežuviu. Kirbėjo mintis pavartyti akimis ir tiesiog apglėbti vyrą sekundėlei, tačiau tai ne Olivijos bruožas. Švelnumu niekada nepasižymėjo. O ir pyktį pažadino iškilę prisiminimai. Juk tas kuilis net laiško neatsiuntė baigęs mokyklą!

[Benjamin Dawson]

- Baigei? - Benjaminas paniekinamai prunkštelėjo. Tokių perdėtų žodžių apie save seniai negirdėjo. Net ėmė galvoti, jog moteris kažkur stipriai susitrenkė galvą. Juk jei tarp vešlių, juodų it anglis, plaukų matė plikę, akivaizdu, kad protelio nebeturėjo. Nors ką čia bandė apgauti? Dar mokyklos laikais pagaudavo save apie moterį mąstant kaip apie silpnaprote. Šitaip tarsi bandydavo pateisinti jos neadekvatų elgesį ir surasti sau priežastį, kuri padėtų nors šiek toleruoti Olivijos niūrią egzistenciją.
Iš apsiausto kišenės išsitraukęs burtų lazdelę, su Wingardium Leviosa kerų pagalba, į orą pakėlė vidutinio dydžio akmenį. Nebuvo jis nei didelis, nei mažas. Maždaug krepšinio kamuolio apimties. Be žodžių sviedė jį į Adelondą, taip pavėluotai sureaguodamas į drakonės veiksmus. Jokio skausmo neparodė. Tiesą sakant, net nejautė jo. Buvo per stipriai apglėbtas neapykantos, jog gebėtų pastebėti ar pajausti kas vyksta aplink.
- Visada galvojai tik apie save. Jei tavo dienos būdavo nesėkmingos, visų aplink tave dienos turėdavo būti tokios pačios, - po ilgos tylos galiausiai kimiu, grėsmingu balsu prabilo. Nuo savęs į šalį grubiai stumtelėjo moterį, tačiau neapskaičiavęs savo jėgų, negailestingai įmetė ją į drumzlyną, tamsų, šaltą ežero vandenį.
Jaustą neapykantą kaip mat pakeitė baimė. Suparalyžiuotas teroro gerą minutėlę spoksojo į tašką, kuriame paskutinį kartą matė moterį, prieš jai pasinerent po vandeniu.
- L... Liv...? Nejuokinga. Olivija!

[Olivia Legrand]

Brunetės veide išryškėjo dar kelios nepasitenkinimo raukšlės. Sugebėjo pasimest situacijoje ir nebesuprast kuris ant kurio šiuo momentu pyko. Keista, jog po šitiek daug metų nuoskauda ir vėl atgijo. Juk buvo pamiršusi, gyveno savo gyvenimą, tūnojo savo sukurtoje mažutėje iliuzijoje ir vargo nematė. Hogvartso laikai galvoje praskriedavo itin retai, tačiau dabar.. Dabar Benjamino veidas privertė sugrįžti į paauglystę. Akimirką pasirodė, jog būtent dabar stovi mokyklos hole ir smerkiančiu žvilgsniu nulydi išeinantį liesą, aukštą, itin tamsių plaukų vaikinuką.
- Nejaugi?! - viena oktava intonacija pakilo. Sudėlioto šiurkštaus atkirčio taip ir negavo progos panaudoti. O juk būtų sviedusi visą tiesą į akis. Kažin, kodėl slankiojo iš paskos, jei laikė merginą savanaude?
Stumtelėjimas ir iš instinkto paeitas žingsnis atbulomis visai nepadėjo susiklosčiusiai situacijai. Ledinis vanduo sukaustė visą kūną, o blauzdas kažkas kratė elektra. Sekundėlę išgyvenimo instinktas liepė maskatuotis, likti paviršiuje, bet tiek bebaimiškumas mirčiai, tiek surakintas kūnas netrukus pilnai panėrė į akliną tamsą. Juodosios skylės tamsumo vanduo užgulė ausis, nosį, akis. Jautė kažką plaukiojant šalimais, bet gyvių įžiūrėt nesugebėjo. Per daug drumzlinas vanduo, tik itin smulkų trijų išsikišimų šviesą įžiūrėjo pačiame dugne. Kūnui leido natūraliai nugrimzti žemyn. It atradusi vidinę ramybę moters širdies ritmas sulėtėjo, tačiau tas prakeiktas Benjamino pakeltas akmuo aktyvavo srovę pačiame dugne, kuri mikliai į save pasiglemžė Olivija. Alkūne vožėsi į slidžias uolienas, skruostu giliai brūkštelėjo neaišku išsikišimą. Gal akmuo? Ar šimtamečio medžio šaknis? Velniai žino, nieko įžiūrėt nesugebėjo. Srovė galingai šliūkštelėjo moters kūną į krantą. Išnėrusi ir iki skausmo užsikosėjusi net nepastebėjo atsivėrusio vaizdo į magišką mišką. Matyt, pajudintas akmuo nebuvo galutinis taškas nutraukiant visus užkeikimus, mat Olivijos kojos, net ir per juodas kelnes sudorotos elektros srovėmis, padabintos jau ryškėjančiomis pūslėmis. Prakeiktos medūzos. Jeigu nuodingos, brunetės laikas suskaičiuotas.