[Sabrina Wolfhard]

Ašaros vis bėgo ir vis labiau bėgo, jau nebebuvo aišku ar iš laimės, ar iš liūdesio. Norėjosi tiesiog dukrelę pasiimti su savimi ir išeiti iš šios, kiek bauginančios palatos. Tiesą sakant, palatų, Sabrina išvis nemėgo, nors ir buvo gulėjusi kelis kartus dėl savo ligų, tačiau tai buvo vos keli kartai ir tai... po kelių dienų, ji pabėgo vidury nakties iš ligoninės, pasiėmusi rankoje dar gydytojos traškučius. Galėdavo išsigydyti ir pati, kerais, vis dėl to, juk ji kerėjimo profesorė, na ir visokiausiomis vaistažolėmis, o ir šiaip, vilkolakių imunitetas daug stipresnis nei paprasto burtininko. Net nesinorėjo prisiminti kas buvo praeitą naktį, per pilnatį. Vilkolakiai, praeitos Sabrinos manymu, tai buvo siaubingiausi padarai, o dabar, dabar ji jaučiasi puikiai ir daug stipresnė. Aštuoniolikmetė dar labiau apkabino Alisą ir perbraukė pirštu per Lunos galvytę.
-Numirtum,- Nusijuokė, pasakiusi šiek tiek per šiurpų "juokelį".- Alisa, kaip tu sulieknėjai... visai kaip ir aš... na nieko, mes dar išgyvensim,- Dar kartą, pabandė pakelti savo dukrai nuotaiką. Iš tiesų, mergina nelabai norėjo sakyti kaip rado, kas pasakė ir panašiai, bet ir nenorėjo meluoti, vis dėl to, kaip buvo taip buvo.
-Turiu gerą uoslę...- Priminė tai, jog yra vilkolakė.- Ne, jeigu rimtai tai... aš gavau laišką, jog esi ligoninėje, na ir reikėjo panaudoti gal penkis burtus, kad sužinoti kurioje, būtent ligoninėje esi...-Prisipažino jaunoji mama ir pasiėmė savo rankinuką, arčiau savęs. Iš jo paėmė raudoną obuoliuką, su dėžute, kurioje buvo pilną vaisių.
-Užkąsk,- Davė obuolį jai į plonytes, gal net šaltas? Rankas.- Tau reikia vitaminų, tu turi būti stipri, beje... taip ir nesupratau kas tau atsitiko, na turiu omeny, kodėl tu čia? Kas tave nuskriaudė?- Susirūpinusi, klausinėjo ji ir pati paėmė vieną vynuogę. Viskas gerai Sabrina, nusiramink, tu tik per daug nerimauji... Akys šiek tiek ašarojo nuo šalčio ir nekantravimo, vis dėl to, savo dukrai turėjo gerų žinių, bet nežinojo ar dabar tinkamiausias metas jas sakyti, galbūt dukra to net nenorėtų, o gal ir norėtų, svarbiausia buvo merginai tai, jog ji pagytų ir būtų vėl stiprioji, dosnioji Alisa Luna Bergman. Sabrina net turėjo mintį apie tai, kad pasikeisti pavardę ir būti Sabrina Bergman, bet... bet nežinojo ar tai gerai, tikriausiai visa Spellman'ų šeimyna jos nebekęstų.

[Magdė]

 Alisos skruostais vis dar ritosi rasos lašus primenančios ašaros. Buvo taip gera po tos siaubingos dienos ligoninėje pagaliau suspausti mamytę glėbyje. Ji kvepėjo ramybe, namais ir imbieriniais sausainiais. Šis aromatas merginai suteikė jaukumo ir nuramino, priminė, kad dar ne viskas prarasta, kad ji dar gali išsikapstyti iš šios ligoninės, grįžti namo, linksmai praleisti atostogas ir toliau laimingai gyventi.
 Išgirdusi Sabrinos nuogąstavimus dėl jos liesumo, vela nuleido galvą ir tyliai šniurkštelėjo.
 - Na...aš...aš....-baisiai kaltu tonu sutrikusi tarstelėjo penktakursė. Nežinojo, kaip pateisinti tokią išvaizdą prieš mamytę.
 Ji juk tokia graži, nuostabi, tiesiog tobula. Ar man su ja lygintis? Bet aš taip myliu mamytę, nenoriu jos apvilti.
 - Na, mamyte... Aš...Aš suprantu, aš labai negraži ir tu nenori manęs pasilikti, bet... bet aš...Aš visai nenoriu būti tau našta... - neryžtingiai išmikčiojo penkiolikmetė ir nutilo.
 Kai Sabrina pasiūlė jai obuoliuką, švilpė dar labiau sutriko. Ji labai mėgo obuolius, o šis buvoypatingai gražus - raudonas, prinokęs, viliojantis. Tačiau dabar ji negalėjo nieko nuryti. Visiškai nenorėjo valgyti, bet bijojo tai prisipažinti mamytei.Tada, be abejo, ji išsiaiškintų, kad Alisa nevalgė nei vakar, nei šiandien ir labai ant jos supyktų ir tikrai išsiųstų atgal į "Gyvybės upelį", o jai tai būtų pasaulio pabaiga.
 Nuo tokių sudėtingų ir jaudinančių svarstymų merginai ėmė svaigti galva, tad ji atsirėmė į pagalves. Žinojo, kad mamytei neprasprūs pro akis netikėtai nubalęs jos veidas, tačiau vylėsi, kad bent jau liūdno ir skausmingai išsikreipusio jos veido niekas neišvys.
 

[Sabrina Wolfhard]

Žydros it dangus akys žvelgė į dukrą. Sabrina apie nieką kitą negalvojo, tik apie tai, kaip ji ir dukra bus greitai namuose, prie siaubo filmo, su saldžiais spragėsiais. Deja, ne greitai. Juk ligoninėje Alisa buvo ne dėl menkų priežasčių, o dėl kažko rimto, dėl ko, mergina nežinojo. Ši tik bandė apsimesti, jog yra geros nuotaikos ir viskas gerai. Taip visados darydavo, nenorėdavo žmonių jaudinti ar panašiai. Vilkolakė nužvelgė dukros akis, plaukučius, delnus ir visą išvaizdą. Luna jai buvo išties labai graži, gražių plaukų ir labai panaši į pačią Sabriną. Išgirdusi tokius žodžius iš Bergman, tik susiraukė ir paėmė dukrelei už rankos.
-Dabar klausyk manęs,- Pasiruošė ilgam kalbėjimui.- Tu esi nuostabi, išvis Spellman'ų žodyne negali būti žodis "negraži", esi labai graži, Alisa, ir tu... tu esi man viskas,- Šiek tiek pravirko ir paleido mergaitės ranką. Buvo ant stalelio nosinaitės, tad vieną paėmė ir apsišluostė ašarėles. Kodėl aš verkiu? Sabrina, nusiramink...
-Ir niekada nebūsi man našta,- Pridūrė mergina.- Aš tave užauginsiu, tu turėsi nuostabią ateitį, mes keliausim, juoksimės, na ir... kažkada ateis tas metas kai turėsi mane paleist,- Pagalvojo apie mirtį ir dar labiau apsiverkė. Bet tai bus negreitai, vilkolakė buvo jauna, o mirti dar tikrai nesiruošė. Pamačiusi, jog Alisa nevalgo, dar labiau susijaudino ir pasižiūrėjo keistu žvilgsniu.
-Kodėl tu nevalgai?- Paklausė rūpestingai ir užsegė savo rankinę.- Ar gerai jautiesi?- Vis labiau rūpinosi dukra. Alisos veidas buvo išbalęs ir matėsi, jog buvo nukritę tikrai bent kokie du kilogramai, o tai nebuvo gerai, nes tai artėjo prie dar vienos ligos, kurią teko patirti Sabrinai nuo per mažo svorio. Mergina pasiėmė savo termosą, kuriame buvo arbatėlė, sumaišyta su trupučiu tekilos. Aišku, kas galėjo suprasti? Juk nesimatė. Na, reikėjo tikėtis, kad dukra nepaprašys tos arbatos, nes tada... tada gailėsis visą gyvenimą. Tai būtų pakenkę penkiolikmetei. Iš tiesų, Sabrina vis labiau ėmė suprasti tai, jog buvo vyresnė už dukrą tik trejais metais. Reiškia, kad jos tikrai turi apie ką pasikalbėti.
-Gal tau atnešti kokios sriubytės? Tu nusilpsi, tau reikia tvirto imuniteto, nes... nes yra žinių,- Įsišiepė ir iš rankinės traukė bilietus.- Spellman'ų šeimyna leidžiasi į kelionę!- Gal kiek per garsiai riktelėjo ir davė bilietėlį, Alisai.- Per vasaros atostogas, skrisim, aš, tėvelis, žiežula Veronica, mama mano sakė dar atvažiuos ir... saulės spindulėlis mano- Alisytė.- Džiaugėsi Sabrina, kad pagaliau galės per vasaros atostogas atšokti nuo darbų ir pailsėti. Sabrina laukė, kol ką atsakys dukra ir užkėlė koją ant kojos. 

[Magdė]

  Alisa visiškai sutriko. Stengėsi nepravirkti, bet nesisekė. Jau kelintą kartą per dieną apsipylė ašaromis ir kūkčiojo, apkabinusi mamą gležnomis, silpnomis rankomis.
 - Mama, labai gaila, bet aš nežinau, ar galėsiu važiuoti. Nežinau, ar apskritai išgyvensiu. Mama...Mama, man taip sunku. Aš... Aš...-nesiryžo pranešti mergina, - Aš sergu d-džiova.
 Velai buvo labai sunku apie tai kalbėti. Ji atrėmė galvą į minkštą pagalvę, užsitempė pūkinę antklodę ir užsimerkė.
 - Aš taip pavargau, - toliau liejo širdį, - Net nežinau, ar liksiu gyva, o juk dedu visas pastangas, kad išgyvenčiau. Laimei, kad čia esi tu, mamyte. Tu visą laiką manimi rūpinaisi, niekada nepalieki. Tu saulės spindulėlis. Myliu tave, mamyte.
 Po šių žodžių penktakursė visiškai prarado jėgas ir užmigo giliu, gaivinančiu miegu. Sapnavo, kad eina ilgu, prabangiu Spellman'ų namų koridoriumi, nuklotu raudonu aksominiu kilimu, išsiuvinėtu aukso siūlais. Sienose įtaisyti ryškiai, jaukiai rusenantys deglai, kabo keletas portretų. Retkarčiais kuris nors paveikslų gyventojas sujudėdavo, pasikasydavo pakaušį, nusižiovaudavo ar pastaisydavo drabužio klostę.
 Švilpė prižingsniavo prie didelio portreto vaizduojančio labai gražią šviesiaplaukę burtininkę su blyškiai žydro muslino suknele. Penkiolikmetė suėmė portreto kraštą ir atitraukė. Už jo vingiavo ilgas, gana siauras koridorius, purvinomis, voratinkliais apmegztomis skliautuotomis lubomis ir dulkėmis nuklotomis grindimis.
 Alisa ilgai ėjo juo. Rodėsi, tas pasivaikščiojimas slaptame koridoriuje truko ištisą amžinybę. Tačiau vos tik mergina su palenvėjimu atsiduso, išvydusi netoliese šviečiančią tunelio angą, kažkas slidaus pakliuvo jai po kojomis. Vela paslydo, pargriuvo ir nučiuožė žemyn stačiai einančiu tunelio taku.
 Kžažkoks dilginantis jausmas pervėrė penktakursę nuo galvos iki kojų. Toks stiprus, aštrus ir sukrečiantis,. kad ji akimirksniu pabudo, sušalusi, drebėdama ir išpilta šalto prakaito.
 - Mamyte? - sumurmėjo ir atmerkė žydras akis.
 Nosimi nuslydo saulės spindulys ir švilpė suprato, kad atėjo rytas. Švelnus, šviesus rytas, kurio metu, rodos, visame pasaulyje nebuvo jokių bėdų ir nepatogumų. Penkiolikmetė kilstelėjo galvą. Mama buvo šalia, atrodė, kad tebemiega ir švelniai šypsosi. O gal jai taip tik pasirodė?
 Alisa išsitraukė atsarginį savo užklotėlį iš lagaminėlio po lova ir užklojo juo Sabriną. Tada užplikė arbatos ir paruošė mamai skrudintos duonos, užteptos jos mėgstamu džemu. Jautėsi nekaip, tačiau galvojant apie mamytę visas skausmas trumpam išgaravo. Tačiau, kai ji grįžo iš ligoninės virtuvėlės pacientams ilgu, tuščiu koridoriumi ir vėl atsigulė į lovą, visas galvos skausmas ir silpnumas grįžo. Mergina užsimerkė, trokšdama atsidurti už tūkstančio kilometrų nuo čia, Spellman'ų namuose, jaukioje savo lovoje, apgaubta mylimos mamytės šilumos ir namų jaukumo.
 

[Sabrina Wolfhard]

Toks, nelabai koks, atsakymas sušokiravo buvusią varno nago mokinę. Apie tai svajojo jau ilgą laiką, bet dukra... dukra buvo svarbesnė už visas tas keliones. Reikėjo ją pagydyti, pasirūpinti, pabūti šalia. Vargšas mano zuikutis. - Pagalvojo, nuleidusi galvą žemyn. Norėjosi ją vėl stipriai, stipriai apkabinti. Sabrina kurį laiką patylėjo ir, kad nebūtų tos tylos, tarė kelis žodžius.
- Oh, Alisa....- Nuliūdo jaunoji motina, sėdėdama šalia dukros.- Ką? Alisa, ką? Ne, aš šito negirdėjau. Tu gyvensi dar tūkstantį metų, niekada nemirsi, būsi mano dukra ir geriausia draugė visą gyvenimą, niekada manęs nepaliksi,- Verkšleno Sabrina, susiėmusi už galvos. Jeigu būtų koks ligos žmogeliukas, vožtų jam iš visų jėgų, kad tik jis paleistų dukrytę. Taip, kad liga paleistų nekaltą žmogų. Ir kodėl taip būna? Kodėl ligoms patinka žmonės? Ar jos nemoka nelysti? Atsakymo į tai nebuvo, nei Sabrinos galvoje, nei dar kažkas galėjo paaiškinti šį filosofišką klausimą. Vienu žodžiu, ligos nepanaikinsi.
- Džiova?- Nelabai galėjo suprasti, kas tai buvo per liga, bet žinojo, kad tikrai ne į gerą. Vis dėl to, mergina nebuvo hilerė.- Vargšelė tu mano, bet... bet kaip mano sesuo pasakytų- mes dar zažaiviom, tai reiškia, kad dar ne pabaiga, išgydysim tave,- Ramino dukrą, padėjusi savo galvą ant Alisos peties. Gal jai nepatogu? - Pamąstė tai, jog mergaitė buvo išties plona. Ši patraukė galvą nuo jos peties ir vėl žiūrėjo tiesiai. Po tokių, Alisos žodžių, Spellman pajuto kaip kutena žandus, taip, ji išraudonavo, tokių žodžių dar iš nieko nebuvo gavusi, iš nieko.
-Tu irgi mano saulės spindulėlis,- Susigraudino dar kartelį, profesorė.- Tu išgyvensi, viskas bus gerai, mirtis? Tokio dalyko nėra, saulyte,- Pasakė tai ką mano ji, ir atsirėmė į pagalvėles. Jautėsi kaip namie, tos ligoninės pagalvės, jos nebuvo visiškai tragiškos. Svarbiausia yra, būti šalia savo šeimos. Pamačiusi, jog Luna miega, šyptelėjo ir atsistojusi, nuėjo prie lentynos kuri buvo ligoninėje. Paėmė keletą knygų ir savo tradicinių sūrelių, kad kai atsikeltų, pasijustų jaukiai, kaip namie. Sulaksčiusi per penkias minutes, grįžo prie Alisos ir perbraukė pirštu per Alisos kaktą. Knygas padėjo ant lovos, o pati suvalgė vieną sūrelį. Staiga, dukra atsikėlė ir dar taip keistai, matėsi kaip ji drebėjo ir ant kaktos buvo prakaito.
- Aš čia, ramiai, - Saugojo savo spindulėlį ir atsisėdo arčiau.- Na ir ilgai miegojai, ką sapnavai? Zuikučius ir lapes, ar kraujuotus skeletus?- Pajuokavo Sabrina ir šelmiškai įsišiepė. Naktis merginai buvo visiškai bemiegė, na, ji buvo naktinė pelėda, bet dar nebuvo taip, kad visiškai nemiegotų. Profesorės akis, traukė miegas. Pastebėjusi tokį rūpestį iš dukros, nuoširdžiai nusišypsojo. Tau nereikia...- Pagalvojo mintyse. Aš juk sveika... Vilkolakė užsiklojo švelnia antklode ir gurkštelėjo nuostabios arbatos, kurią padarė dukra. Sumuštinis irgi buvo skanus, vienu žodžiu, šie pusryčiai baltaplaukei patiko.
- Klausyk, tau nereikia elgtis taip, lyg viskas būtų gerai...- Paatviravo.- Na taip, gerai, jog esi pozityvi ir gerai tai, kad neprarandi vilčių, bet norėčiau, kad nevaikščiotum, juk blogai jautiesi, argi ne taip?- Susirūpino vilkolakė ir dar kartą gurkštelėjo arbatos.

[Magdė]

  Alisa sunkiai pakėlė galvą ir  paslėpė veidą raudono mamos megztuko klostėse.
 - Labas rytas, mamyte, - meiliai pasakė ji ir apkabino Sabriną glebiomis, silpnomis savo rankomis, -  Man viskas gerai, tikrai. Įprastinis nelemtas košmaras.
Merginos balsas virptelėjo, tačiau ji tikėjosi, kad mama šito nepastebės. Paėmusi nuo naktinio staliuko savo nosinaitę, vela nusišluostė prakaito lašelius ir pamėgino nusišypsoti.
 Išgirdusi susirūpinusį Sabrinos balsą, penktakursė švelniai patikino:
-Man jau geriau, viskas gerai. Nesijaudink, mamyte. Aš...aš...
 Švilpė mėgino susivaldyti, bet nepavyko. Penkiolikmetė sunkiai užsikosėjo. Ant nosinaitės ėmė kapsėti raudonas kaip žarijos kraujas.
 - Taigi, džiova. Dabar matai, kas tai per liga, mamyte, - liūdnai ištarė Alisa ir apsiverkė. Ašaros upeliais ritosi jos išbalusiais, įkritusiais, liesais skruostais. Vandenyno spalvos akys apsiblausė, nuo karščio ėmė nesveikai blizgėti.
 Mergina prisiglaudė prie mamos, trapiomis rankomis liesdama degančią kaktą.
 -Myliu tave, mamyte, - šniurkščiodama ištarė ji.
 Velos galva nusviro ant Sabrinos peties, apsunkusi nuo miego. Ji vis dar krūpčiojo ir kūkčiojo, tačiau netrukus nurimo, ėmė alsuoti giliai ir ramiai.
 Penktakursę apgaubė švelni nakties tyla. Ji ėjo vingiuotu takeliu, per žydinčią pavasario pievą. Tarp paslaptingų žolynų ir gilių elfų, lyg parašiutai skraidžiojo maži pūkeliai. Visą lauką tarsi žibintai nušvietė aukso spalvos pienių žiedai. Tyliai, raminamai tilindžiavo katilėliai ir ką tik iškritusi, vėsi, skaidri rasa.
 Iš dangaus švilpę stebėjo tūkstančiai išbalusių žvaigždžių veidų ir apsiblausiusi pilnaties akis. Anksčiau toks vaizdas būtų ją bauginęs, tačiau dabar tik keistai ramino, tarsi sakytų:
 - Nėra ko skubėti, nėra kur lėkti, pasilik čia, pasilik su mumis, čia tu būsi saugi ir laiminga.
 Tačiau ta ramybės akimirka netrukus baigėsi. Horizonte pavojingu greičiu artėjo juoduma. Debesys? Ne. Tai buvo sunki tartum jūros banga ir klastinga tarsi gyvatė,, paslaptinga, pikta jėga, turinti nedorų kėslų.
 Išnyko pienių žibintėliai ir pūkelių parašiutai, nebeliko ramybės, nesigirdėjo katilėlių ir rasos tilindžiavimo. Kažkur toli miške nebeskambėjo lietaus ir vėjo pirštais grojama arfos melodija.
 Juoduma horizonte vis sklido ir artėjo. Iš jos išlindo seniai nematytas padaras. Jį pamačius, švilpės širdis ėmė skausmingai daužytis tarsi laikrodis, mušantis vidurnaktį. Šešėlis. Baugus, paslaptingas, nesuvokiamą jėgą siunčiantis padaras.
 Sapne penkiolikmetė nieko negalėjo padaryti, todėl tik beviltiškai susirietė ir laukė, kol baisioji Šešėlio jėga smogs. 

[Sabrina Wolfhard]

Arbata buvo labai karšta ir skani, sočiai pavalgiusi žvelgė laimingu žvilgsniu į dukterį ir palaikė už rankos. Ranka buvo šalta ir švelni.
- Labas rytas, mano rožyte,- Nusišypsojo, savo gražiąja šypsenėle.- Košmaras? Man labai baisu dėl tavęs, gal man pasišnekėti su gydytojais? Mano dukrelė turėtų sapnuoti gėles, džiaugsmingas akimirkas...- Nuleido galvą žemyn ir suraukė antakius. Mergina patogiau atsisėdo, išgėrė visą savo arbatą ir pasižiūrėjo į gulinčias knygas, kurias planavo duoti Alisai, nakčiai. Merginai pradėjo šiek tiek svaigti galva, jau buvo tas metas, kada reikės gerti savo vaistus nuo depresijos, nerimų ir kitų ligų. Apie savo ligas dar nebuvo plačiai pasakojusi dukteriai, pernelyg dėl to jaudinosi, nenorėjo, kad galvotų apie ją kaip kažkokią nesveiką ligonę. Luna pradėjo kosėti, Sabrina staigiai žvilgtelėjo į ją ir pamatė ant nosinaitės kraują... ryškiai raudoną kraują. Jeigu būtų teta Veronica, tikriausiai Alisos nebeliktų, bet ir vilkolakę jis kažkiek erzino. Spellman paėmė nosinaitę, sulenkė ir išmetė į šiukšliadėžę. Iš akių pradėjo bėgti maži, vandeniniai, krištoliniai lašeliai.
- Ne,- Nebegalėdama klausyti viso šito, pabandė sustabdyti penkiolikmetės balsą, visa apsiašarojusi.- Kodėl? Kodėl tu susirgai... tu nenusipelnei viso šito,- Verkė, apsikabinusi dukrytę. Megztinis buvo visas šlapias, nuo merginos ašarų. Ši turėjo ir persirengti, ir išgerti savo vaistus. Galva galėjo suplyšti, nuo tokio skausmo, na bent jau taip atrodė Sabrinai.
- Ir aš tave myliu, - Vis labiau graudinosi jaunoji motina. Panašu, dukrytė vėl užmigo, o tai buvo gerai, nes kai žmogus serga, reikia tikrai daug, daug miegoti. Baltaplaukė tyliai, atsargiai, atsitraukė nuo Lunos ir atsistojo. Knygas, kurios buvo padėtos ant lovos, nunešė ant stalo ir nuėjo prie rankinės, kurioje buvo maišelis pilnas vaistų ir reikalingų priemonių, kaip veido kaukės, kremai ir panašiai. Iš tiesų, Spellman nemažai domėjosi apie žiobarų kosmetiką. Iš maišelio, paėmė buteliuką kuriame buvo daug spalvotų tablečių ir susitrynė vieną su šaukšteliu. Niekada tikriausiai neužmirš, kaip tabletė įstrigo gerklėje, reikėjo gal dvejų litrų vandens. Vaistas nuo nerimų, streso buvo jau išgertas. Žydros akys žvelgė į buteliuką, kuriame buvo narkotikai. Gal nepakenks viena tabletytė?- Pasvarstė ir vis žiūrėjo į jį. Pati žinojo, kad tai kenkia ir, kad tai nėra gerai sveikatai, bet kartais, kartais sunku susilaikyti. Šį kartą, ji susilaikė, ateis laikas ir kada ji išvis nebevartos kenksmingų dalykų, kaip alkoholis, narkotikai. Na, bent jau nebuvo tokia alkoholikė kaip Veronica Spellman. Ilgai pagalvojusi, gurkštelėjo šalto, ledinio vandens. Tai padariusi, pribėgo dar kartelį prie Alisos ir paglostė kaktą. Darėsi vis šilčiau, su vilnoniu megztiniu merginai pasidarė šiek tiek per karšta. Kaip ir ji planavo, nuėjo greitai į ligoninės tualetą ir persirengė į patogias kelnes, juodus, trumpomis rankovėmis marškinėlius. Atrodė labai paprastai, tai buvo kiek keista Spellman'ų šeimos atstovei. Lėtais žingsniais, grįžo pas Alisą ir atsisėdo ant lovos.

[Magdė]

 Alisa su baime laukė susidūrimo. Šešėlio debesis vis artėjo, kol galų gale prilietė ją savo šaltais lyg ledas, šiurpiais dūmų pirštais. Mergina suklykė ir krūptelėjusi, lyg nutrenkta žaibo, pabudo. Mamos šalia nebuvo ir merginą apėmė panika. Ji pradėjo taip drebėti, kad kratėsi visa lova. Net gilus kvėpavimas nepadėjo velai nusiraminti.
 Penktakursė atsistojo ir visa drebėdama prisiartino prie stalelio, kur gulėjo Sabrinos vaistai. Virpančiomis rankomis ji suėmė vieną dėžutę ir iškratė ant delno vieną tabletę. Įsidėjusi ją į burną, švilpė tuoj suprato, kad kažkas negerai. Penkiolikmetė apvertė dėžutę ir išplėtė akis. Norėjo išspjauti tabletę tabletę, bet buvo per vėlu.
 Alisa parkrito ant žemės, narkotikų dėžutė nukrito ant grindų, mažos tabletės nusirito per plyteles. Merginai pasidarė silpna, galva tiesiog plyšo iš skausmo, veidas išbalo. Ji lėtai nušliaužė lovos link ir liko gulėti, suėmusi smilkinius lediniais pirštais, nepajėgianti pakelti toną sveriančios rankų.
 - Mama, mama, mama, - šnabždėjo ji, paklaikusi iš baimės. Tikėjosi, kad Sabrina ją išgelbės. Bet ne, tai neįmanoma. Sabrinos nėra, ji dingo ir niekada nebegalės priglausti Alisos prie savęs. Žydrose akyse ėmė tvenktis skausmo ašaros.
 

[Sabrina Wolfhard]

Kad nepažadinti savo spindulėlio, vilkolakė tyliai nuėjo prie stalelio ir atvertė knygos puslapį. Skaityti mergina nelabai turėjo noro, bet ką gi galėjai veikti šioje ligoninėje? Vienintelis dalykas tai prižiūrėti dukrą, bet ką veikti kai ji miega? Veiklos, tiesą sakant Sabrina nerado, galbūt reiktų nueiti miegoti? Tačiau, ir to ji visiškai nenorėjo. Atsisukusi į Alisą, pamatė suprakaitavusią kaktą, veidas buvo visas išbalęs. Spellman puolė prie dukros ir ne stipriai, apkabino.
- Šėtone,- Ištarė velnio vardą sau po nosimi Sabrina, visa sutrikusi, šis vardas jai buvo kaip keiksmažodis.- Aš čia, kas atsitiko? Prašau, negąsdink manęs, juk žinai, kad galiu nualpti kai stipriai išsigąstu...- Sėdėjo šalia ir su rankomis pabandė pajudinti dukrą, judino taip, lyg bandytų ją pakelti į mokyklą. Ašaros krito nuo akių kaip visad, o širdis šoko tikriausiai valsą. Jaudulys taip apėmė profesorę, kad reikėjo viso litro vandens, šalto būtinai. Sabrina trumpam paliko savo gėlytę ir nubėgo rūpintis savimi. Atsigėrė dar kartą savo vandens ir pribėgo prie vaistų. Tikriausiai, vienos tabletės jai buvo per mažai. Ant grindų gulėjo jos vitaminai... narkotikai. Nesupratau?- Pagalvojo tai pamačiusi. Visą baltaplaukę išmušė karštis, o antakiai tuoj pat buvo suraukti. Susiėmusi už galvos, pakėlė dėžutę ir padėjo ant stalo. Ši tuoj pat ruošėsi aiškintis su dukterimi, bet buvo per vėlu, matėsi, jog nuo šių narkotikų tikrai, labai pablogėjo Lunai. O staugti savo griežtu balsu nesinorėjo, buvo per daug gaila jaunosios velos. Ką daryt? Ką daryt? Aš negaliu dėl šito ant jos pykt... bet ji, ji manęs juk dabar nebekenčia! Juk ji suprato, kad aš tai vartoju ir dar pagalvojo tikriausiai, kad aš narkomanė kokia!- Drebėjo trumpaplaukė. Ji ir vėl prisėdo prie dukters, apklojo pledu, pataisė penkiolikmetės pagalvę, kuri buvo jau visai nuslinkusi nuo lovos viršaus.
- Pasiaiškink,- Šiek tiek piktesniu balsu tarstelėjo.- Kodėl tu tuos vaistus išgėrei, juk žinai, kad jie gali pražudyti jauną žmogų ir dar gali jausti priklausomybę, kas atsitiko man,- Prisipažino jaunoji motina laikiusi ranką sau ant skaudančios galvos.
- Labai tave myliu, ir nenoriu tavęs prarasti... o ir dėl tų narkotikų, noriu, kad žinotum, jog aš juos dėl tavęs galiu laisvai mesti, tikrai... aš stengiuosi jų nebegerti, bet dabar ne apie tai. Reikia sugalvoti kaip tau pagelbėti, gydytojos kviesti negaliu, nes pagalvos, kad aš tau daviau narkotikų ir dar atims tave iš manęs, o aš negaliu išgydyti, nebent duoti nuo skausmo vaistų, dabar pasakyk man, ką regi? Ar nejauti šalčio rankose?- Bandė išsiaiškinti kas iš tikro yra, motina.

[Magdė]

 Alisa sunkiai pakėlė ranką, norėdama užčiuopti baltą miglą, gaubiančią jos akis. Tačiau merginos pirštai prisilietė visai ne prie rūko. Tai buvo kažkas švelnaus, minkšto ir kvepiančio.
 Mamytės plaukai.... - atpažinusi dailias šilko švelnumo garbanas pamanė vela. Jos veidą trumpai nušvietė palaiminga šypsena.
 Staiga penktakursė atsimerkė. Prieš akis išvydo mamytę ir puolė jai į glėbį. Apsivijo rankomis kaklą, glostė plaukus,  bučiavo veidą ir verkė iš laimės. Ašaros upeliais ritosi švilpės skruostais. Netikėtai, nugirdusi sekančius mamytės žodžius, penkiolikmetė paleido ją iš rankų ir išplėstomis iš siaubo akimis ėmė irtis atatupsta atgal. Galvos skausmas dar paaštrėjo, maža tabletytė slinko gerkle, nenorėdama patekti į kūną. Geriau ji ten išvis nebūtų atsidūrusi.
 - N-narkotikai? Tu...Tu k-ką, juos vartoji? T-tai aš jų p-paragavau? T-tai nebuvo vaistai? - išsigandusi, virpančiu ir trūkčiojančiu balsu šnabžėjo Alisa, vis slinkdamasi atatupsta.
 Staiga mergina suvokė baisią mamos žodžių prasmę. Sabrina vartoja tas tabletes dėl to, kad būtent ji, Alisa, sukėlė jai per daug skausmo ir rūpesčių. Ji dėl visko kalta, ji viską padarė.
 Kam aš iš viso gimiau? Aš neverta būti su mamyte. Ji tokia gera, nuoširdi, tiesiog auksinės širdies. O aš...Aš tokia... - nerado žodžių mergina. Jos akis vėl užliejo ašaros ir, nežinodama kur dėtis, vela įsikniaubė į pagalvę ir raudojo net pasikūkčiodama. Taip gailiai ji dar nebuvo verkusi. Širdį draskė skausmas, smilkiniuose nuo to verksmo ėmė tvinksėti. Išbalusi, virpančiomis lūpomis ir rankomis, penktakursė atsigrežė į mamą įraudusiu, ašarotu veidu ir užsiėmė iš baimės burną. Švilpės akys plėtėsi, plėtėsi, kol akinamo žydrumo virto nenusakomos juodos spalvos. Penkiolikmetę ištiko pirmas didelis panikos priepuolis. Sielvartaudama dėl savo atsiradimo pasaulyje, Alisa, drebėdama taip, kad kratėsi visas kūnas, atsistojo. Pasiekusi atvirą langą, užlipo ant palangės ir prisiartino prie krašto. Geriau kuo greičiau ir ramiau numirti ir mama gyvenimo nebekartinti.
 Giliai įkvėpusi, mergina atsisuko į mamą ir vienu žvilgsniu pasakė viską - ir dėkingumą, ir liūdesį, ir sielvartą, ir meilę, ir grožį. Tada išstumė likusį orą iš plaučių ir šoko.
 Kritimas, rodos, tęsėsi amžinai. Ausyse švilpė, plaukus sušiaušė vėjas. Likus vos porai metrų iki žemės, vela staiga sustojo. Daugiau jokio kritimo, jokio vėjo, jokio švilpesio. Tik švelni ramybė.
 Na, štai, miriau.Mamytė gyvens laimingai...- tramdydama verksmą pagalvojo penktakursė ir atsimerkė. Po švilpės kojomis švietė žemiška žolė, o prieš akis žydėjo vyšnia, auganti po jos palatos langais.
 Penkiolikmetė užkibo ant menko krūmelio, augančio tarp pastato plytų. Ji jau vos laikėsi. Šakos linko, žievė luposi, matėsi baltos skaidulos. Neišlaikęs krūmelis nulūžo, pasigirdo grėsmingas trakštelėjimas ir Alisa susmuko ant žolės. Visą dešinę čiurną nuvėrė aštrus deginantis skausmas ir mergina klyktelėjusi dar labiau išbalo. Liko gulėti, drebančiomis rankomis prisispaudusi prie žemės, skausmingai kvėpuodama per nosį.

[Sabrina Wolfhard]

Deja, į klausimą atsakymo iš dukros, Sabrina negavo. Na, o gal tiesiog neišgirdo. Laikas vis bėgo, neužilgo vakaras. Vakare planavo pabūti prie Alisos ir paskaityti kokį komiksą, na arba grįžti namo ir jaudintis dėl savo aukselio. Žinoma, pirmas variantas buvo daug logiškesnis ir priimtinesnis merginai. Juk Londonas- JAV, labai buvo toli nuo vienas kito. Sabrina išgirdusi tokį klausimą, baisiai susigėdo ir net nežinojo ką ir beatsakyti. Taip, ji vartojo narkotikus ir ne tik, bet juk ne kiekvieną dieną. Buvo tiesiog šaunu, paslaptis buvo išskleista kaip rožė, ir aštuoniolikmetė nenorėjo labiausiai, kad apie tai sužinotų Alisa Luna Bergman. Jos dukra. Garbanės manymu, nei vienas vaikas nenorėtų tokios motinos, kuri vartotų tokias nesąmones, gertų, sirgtų visokiomis ligomis. Nuo baltaplaukės skruostų nuriedėjo dar viena ašarėlė, kuri užlašėjo ant Alisos plaukų. Gal man tikrai metas važiuoti namo? Aš jai nereikalinga, jai bus lengviau be manęs, kam aš išvis reikalinga? Gal tik savo katei.
- Aš juos vartoju,- Dar kartelį prisipažino, visa susigėdusi. Norėjo tiesiog trenkti sau su pagalve per veidą. Kam ji išvis pasakė?- Paragavai, tavo organizmas gali nesuvirškinti ir tu gali...- Nepasakė paskutinio žodžio "mirti", apsižliumbusi. Tas žodis jai buvo pats baisiausias iš visų. Mirtis. Savęs ir gyvenimo praradimas.
 - Va todėl aš ir supykau, per daug susijaudinau, tai tikrai yra nuodinga, bet labai tikiuosi, kad tau tai žalos nepridarys ir, kad nejaustum priklausomybės jiems,- Bandė nusiteikti pozityviai Sabrina. Na ką, pasirodo pozityvumas nepadėjo. Kai dukra pradeda verkti, motinai plyšta širdis. O ji taip stipriai verkė į pagalvę, kad net matėsi visa šlaputė. Šėtone... Žydros akytės, virto į juodas, kas baisiai sujaudino Sabriną. Ji buvo visa sušokiruota, norėjo nuraminti savo gėlytę, bet nežinojo kaip. Nežinojo išvis, kaip padėti.
- Saulyte, nusiramink,- Kažkaip ramino dukrelę. Gal reikėjo jai duoti savo vaistų kurie tiesiog užmigdytų ją? O gal duoti stiklinę vandens. Kodėl ji stojasi? - Kur tu eini? Tau negalima daug vaikščioti, juk žinai tą,- Išpūtė akis pamačiusi, kad ji kažkur išsiruošė eiti. Vilkolakė staigiai, greitais žingsniais ėjo paskui penkiolikmetę. Tikrai nesiruošė jos neprižiūrėti. Darėsi kažkas ne taip, labai ne taip. Atsisėdimas ant palangės, jau baigė nužudyti motinos širdį.
- Staigiai nulipi,- Griežtoku tonu įsakė ir griebė Alisai už rankos. Deja, nepasekė. Dukra pradėjo kristi. Vilkolakės širdis ėmė lėtėti. Tai reiškia, kad ją beveik ištiko infarktas.
- Ne! - Suklykė Sabrina. Ši velnišku greičiu šoko pro langą. Neturėjo susižeisti ir jausti skausmo, nes buvo vilkolakė, bet tai jau nebuvo galvoj, buvo galvoje išgelbėti savo dukrą. Ji net nepajautė kaip atsidūrė ant žolės, prie savo gėlytės. Trumpaplaukė prisėdo prie jos, apkabino ir vėl verkė.
- Tu norėjai mane palikti, kodėl? Aš jau norėjau nusižudyti, be tavęs man gyvenimo nėra, dabar einame, nunešiu tave iki palatos, melskis, kad nebūtum susilaužiusi stuburo ar kažko panašaus.- Tarstelėjo ir paėmė ją į rankas. Tiesą sakant, buvo sunku nešti, nes pati svėrė tiek pat, o gal net mažiau, bet ir tikrai nesiruošė jos palikti lauke, tokios sužeistos. Per keletą minučių, ji sėkmingai grįžo, paguldė savo dukrelę ant lovos ir iškvietė greitai gydytojus.
- Gydytojai greitai ateis, nebijok,- Laukė daktarų, sukryžiavusi rankas. Prisiminė dar tą, jog šiandien pilnatis, vilkolakės virsmas.. O ne..

[Magdė]

Alisa lyg per miegus juto, kaip dilgčioja sužeista čiurna. Girdėjo šlamančius vyšnios lapus ir juto gėlių kvapą. Ir staiga tarp tų kvapų, garsų ir jausmų prasimušė kažkas naujo. Kažkoks pažįstamas, nuostabus aromatas. Tarsi palei pat merginos nosį būtų levandų puokštė.
 Mamytės kvepalai.... - palaimingai pagalvojo vela. Tuomet kažkas ją pakėlė ir nunešė tolyn nuo vyšnios. Šlamesiai ir vėjo kuždesiai dingo ir nebepasiekė penktakursės, bet svaigus ir malonus levandų aromatas išliko.
 Tą akimirką ji visiškai prarado sąmonę. Atsipeikėjo savo palatos lovoje. Akyse tavaravo, skaudėjo galvą, gerklę kuteno kosulys. Švilpė mėgino atsikelti, bet į čiurną lyg žaibas kirto skausmas. Penkiolikmetė tik šaižiai aiktelėjo ir susmuko ant patalų.
 Tada lyg durklas nuvėrė aštrus karčios tiesos suvokimas ir Alisos skruostais nusirito ašara. Tame mažame lašelyje tilpo visas skausmas, nugulęs į jos širdį.
 - Mama...Aš...Aš mirštu...- liūdnai pasakė mergina ir priglaudė mamytės galvą prie krūtinės, toje vietoje kur buvo širdis. Glebios, silpnos velos rankos užčiuopė mamos plaukus ir ji kiek nurimo. Penktakursės širdis plakė silpnai, lyg paukštelio. Galvoje ritosi mintys, ką pasakyti mamai prieš amžiną išsiskyrimą.
 -Myliu tave, mamyte. Tu mano saulė, mano dangus, mano gėlė ir mano svajonė. Tu...Tu esi Dievo atsiųstas angelas, - virpančiu balsu pasakė švilpė. Norėjo dar pridurti svarbiausią sakinį, bet nespėjo.
 Alisos veide šmėstelėjo šypsena, ji palietė lūpomis mamos skruostą ir liko sustingusi, nebekvėpuodama. Žvilgsnis tapo tamsus ir tuščias. Mergina nuskriejo į mirties juodumą.

[Sabrina Wolfhard]

Jaunosios motinos širdis, tiesiog plyšo. Dar lašelis, ir ji pati būtų nebegyva. Kiek šią dieną buvo sunkumų, tikriausiai viena iš skaudžiausių dienų. Sabrina vis dar sėdėjo prie savo mažosios dukrelės ir galvojo ką daryti, kaip jai pagelbėti, juk ji buvo ant mirties slenksčio! Pasitrynusi akis, kurios baisiai merkėsi, pradėjo mintyse melstis. Iš visos Sabrinos giminės, labiausiai mėgo melstis ir tikėti Dievu- Christina Granger. Šviesiaplaukė išvis, labiausiai tikėjo velniais, demonais, turėjo savo namuose net blogąsias dvasias, bet ką galėjai žinot? Gal tos maldos išties padeda? Geriau nieko nesugalvojusi, šiek tiek pasimeldė mintyse ir atsisuko į Alisą. Būsena pas Luną nepasikeitė, atrodė vis dar pačiai, nuvargusi ir sužeista. Ką man daryt, ką man daryt?- Apsiverkusi mąstė trumpaplaukė. Ką daryt? Tikriausiai kviest žmones, kurie tikrai mokėtų išgelbėti susirgusią mergaitę. O gal tiesiog palaukti ir duoti savo vaistų, kurie labai kuo nepadės. Padėtis, be išeities. Dar girdėti tuos žodžius iš savo dukros, buvo per daug žiauru ir skausminga širdžiai. Visas veidas pas šviesiaplaukę, buvo apverktas ašaromis.
- Nedrįsk taip sakyti, - Susinervino buvusi varno nago mokinė.- Tu nemirsi, niekada nemirsi, paprasčiausiai aš tau to neleisiu, pati mirčiau, kad tik tu gyventum! O jeigu tu taip nori mirti, tai aš išeinu, nežiūrėsiu kaip tu miršti!- Nebesusivaldžiusi rėkė motina, gal per stipriai pasakius žodžius, savo dukrelei. Ji nenorėjo taip įskaudinti Alisos, tikrai nenorėjo, ir pati gailėjosi, kad tokius žiaurius žodžius pasakė, bet paprasčiausiai nenorėjo atsisveikinti, net nejuto, jog tai pabaiga. Tai dar negalėjo būti pabaiga, tai juk buvo tik pradžia. Juk Luna buvo baisiai jauna, gyvenimas dar prieš akis, ji privalo dar susipažinti artimiau su gyvenimu, o ne taip greitai jį paleisti ir atsisveikinti su savo šeima, artimaisiais. Ką aš padariau? Kodėl aš ją taip įskaudinau...- Negalėjo susitaikyti tai ką pasakė, Spellman. Pati tokių žodžių mirštant, nenorėtų gauti.
- Aš tikrai nenorėjau aš, aš tave myliu, esi man viskas, dukryte. Aš nenoriu su tavimi atsisveikinti, o kadangi esu tau angelas, turiu pareigą tave saugoti nuo mirties,- Stipriai susigraudinusi laikė už Alisos delno, Sabrina. Aštuoniolikmetė pajuto kažką keisto, kažką tokio kaip mirtis. Ji...Ji? Delnas irgi pasidarė kažkoks šaltas ir linkęs į violetinę pusę. JI MIRŠTA! Širdis dar labiau greitėjo. Baltaplaukė bėgo, dideliais žingsniais iš palatos ir ieškojo kokio nors gydytojo ar gydytojos. Buvo pati, baisiai uždusus.
- Prašau, padėkite mano dukrai, ji mirs!- Vos prakalbėjusi, rėkė gydytojai. Buvo džiugu, kad žmogus suprato ir greitai nuėjo paskui Sabriną, link palatos. Mergina atsisėdo vėl prie savo dukros, išpūtusiomis akimis ir laukė kol prasidės gydymas. Daktarė tik uždėjo kažkokį aparatą ant Alisos nosies, kuris turėjo pažadinti ar prabudinti velą. Jeigu tai nepadės, reikės imtis kažkuo stipriau, gydimo kerais arba juodosios magijos kerais. Kelkis, nepalik manęs.

[Magdė]

 Alisa nuskriejo į tamsą. Jos lūpos prasivėrė ir išsivežrė šiurpus, neviltingas skausmo klyksmas. Tą akimirką mergina nebegalėjo nė garso išleisti. Tik juto, kaip kažkas užspaudė jai nosį. Vela ėmė dusti. Jos veidas pabalo, tada paraudo, pamėlo ir galiausiai pasidarė nepatraukliai violetinis. Šeštakursė švokšdama gaudė orą.
 Kažin, kodėl aš dar tebejaučiu žemiškus jausmus? Kodėl tebegaliu dusti? Pala...Kaip aš iš viso dar galiu galvoti?!
 Svarstydama šiuos klausimus ir ieškodama atsakymo, šešiolikmetė vėl kai ką pajuto ir nusistebėjo savo kūnu. Jos veidą paglostė švelnūs saulės spinduliai. Vokai tapo švininiai. Gyventi liko kokia minutė. Netrukus švilpė turės amžiams atsisveikinti su žemiškais jausmais, su mama, su saule ir su šiuo pasauliu. Liks tik baugi ramybė, šiurpinanti tyla ir tamsa.
 Alisai net į galvą neatėjo mintys apie rojų. Ji buvo per daug baisi, nedora ir nedėkinga. Tas merginai nuo vaikystės buvo kalama į galvą, kol ji pati patikėjo šiais paistalais. Vela neabejojo - ji nenusipelnė amžino gyvenimo. Ji verta mirties, tamsos ir šiurpo. Juk rojuje - amžinas gyvenimas, ramybė, gėris ir grožis. Šeštakursės galvoje skambėjo žodžiai, kuriuos kažkada ištarė ponia Roden, "Gyvybės upelio" savininkė:
 - "Tu neverta šios patogios lovos. Gyvensi rūsyje. Geriausiu atveju - senoje kiaulidėje už namo. Bergmanų kiaulaitė riesta uodega ir skystomis smegenėlėmis. Bukaprotė, silpna ir kvaila."
 Švilpė nė pati nepajuto, kaip skruostais ėmė ristis ašaros. Dusulio jau nebejuto, lūpos beviltiškai gaudė orą. Atsimerkusi, šešiolikmetė, mėgindama suvaldyti galvos svaigulį ir nuramdyti raibuliavimą akyse, kilstelėjo galvą. Vis dar sunkiai matė. Prieš akis sušmėžavo balta vilna. Avytė? Alisa ištiesė ranką, norėdama užčiuopti švelnią vilną. Ne avytė, plaukai... Kaip keista... Staiga merginai prieš akis jau aiškiai pasimatė mamos veidas. Gražios, žydros akys, banguoti, balti plaukai, maža nosis ir raudonos lūpos. Šalia jos sėdėjo apkūni juodaplaukė gydytoja su akiniais.
 - Mama, - smarkiai mikčiodama, virpančiu, lūžinėjančiu ir silpnu balsu sušnabždėjo vela.
 Ašaros tebesirito jos strazdanotais, apvaliais skruostais. Nusiraminti nepavyko, kad ir kaip šeštakursė stengėsi. Bijojo, kad gydytoja ir mama nepalaikytų jos silpnaprote ir kvaile, kaip ponia Roden, ir negrąžintų į "Gyvybės upelį".
 - Labai tuščia...Tamsu...Skauda...Mirtis...Myli u...Mama...- lyg apsvaigusi, skaudama galva kuždėjo švilpė. Ašaroti skruostai spindėjo ryto saulėje. Šešiolikmetės kūną purtė drebuilys, gėlė kiekvieną kaulelį ir raumenėlį, kojos nelaikė. Darėsi silpna, apėmė baimė, kad vėl atėjo galas. Antrasis galas be pabaigos. Be šviesos tuneluio gale. Be meilės. Be mamos. Be tiesos.

[Sabrina Wolfhard]

Sabrina laukė kol pabus dukra, kol galės nebekentėti iš skausmo. Susigūžusi, drebėjo iš baimės, norėjo, kad Alisa atsikeltų. Laikiusi už rankos, pastebėjo kaip visa kakta išprakaitavusi. Staigiai, gurkštelėjusi savo šalto, su ledukais vandens, pasijautė kiek geriau. Pažvelgusi į gydytoją, gailiai paklausė.
- Ar ji atsikels? Ar ji nemirs? Išgydykite ją, ji nusipelnė gyvenimo,- Kiek įmanoma, prašė Sabrina. Gydytoja tik šyptelėjo ir mandagiai atsakė.- Ji nemirs,- Tik dvejais žodžiais, galėjo užtikrinti baltaplaukę. Išgirdusi tą nuostabų žodį "mama", vilkolakė apsiašarojo ir atsisuko į savo dukrytę.
- Aš čia... Mamytė su tavimi,- Laikė jai už rankos, Spellman.- Tave išgydys, tu būsi sveika, tu gyvensi ilgą gyvenimą, jau aš mirčiau geriau nei tu,- Kalbėjo tikrų tikriausiais žodžiais. Gydytoja priėjo prie Lunos ir sugirdė vaistus. Kažkokias rožines tabletes, kurių neteko regėti Sabrinai. Vis dėl to, kokie keisti tie žiobarų vaistai. Išvis, kodėl aš galvoju apie vaistus? Mano dukra ant mirties slenksčio. Išgirdusi tuos žodelius, mergina stūmė gydytoją tolyn ir suspaudusi visą dukrytės ranką, vos ne rėkė.
- Kur tuščia? Kas tamsu? Tau vaidenasi, nieko čia nėra,- Visai ne taip supratusi, ramino ją, kol neišgirdo to baisaus žodžio, mirtis. - Nebandai, Alisa, aš tave prikelsiu, nebandai, nebandai, nebandai..- Kartojo vis tuos pačius žodžius, tikėdamasi, kad ji nemirs. Aš ir tave myliu, bet tu net nesvajok mirti. Daktarė kiek įpykusi, patraukė Briną ir ruošėsi kažkaip ją išgydyti.
- Teks jai operaciją daryt,- Tik tiek galėjo paaiškinti daktarė. KĄ TOKIĄ? NE UŽ KĄ, NEGALIU PASITIKĖTI ŠIA GYDYTOJA, NEREIKIA. Tačiau privalėjo, privalėjo išeiti.
- Episkey,- Tarstelėjo kerus, nusukdama lazdelę į Alisą. Ji privalo pagyti. Prisiminusi, kad yra žiobarų teritorijoje, baisiai išsigando. - E... čia mėgstamiausias Lunos žodis, tiesiog pasakai ir ji džiaugiasi,- Nusišnekėdama paaiškino juodaplaukei, ir išėjo trumpam iš palatos.