[Persefonė Peloquin]

Persefonė ranką užkišo už nugaros ir bandė sugraibyti suknelės medžiagą ir ja pridengti nuogą nugarą, tuo pačiu atsiremdama į sieną ir nekaltai žiūrėdamą į Aroną.
-Tau tai patiktų tokią antraštė "Visų gerbiamas teisėjas bando suvilioti ministerijos darbuotoją", o po ja didžiulė tavo nuotrauka bei aš, suplyšusia suknele. Turbūt gyvenime manęs daugiau nebepamatytum,- prikando lūpą Persefonė.
-Tai velniop ir tavo kelnes,- pavartė akis, bet vėliau suprato, kad tai visai nejuokinga, jis kaip tik to ir siekia,- eik pats velniop!- jos nugara dabar buvo atsigulus ne ant sienos, o ant jos stalo. Ji susikrimto. Viskas Persefonei patiko, ir jis, ir jo judesiai, bet tas artumas ir žinojimas, kad jie pažįstami tiek neduag laiko, bandė tik atskirti juodu. Ji pabandė atsistoti, bet vietoj to, Aroną netyčia užsivertė ant savęs. Pasimuistė, buvo gana nepatogu.
-Aš irgi nežinau. Tik galime pabandyti tai išsiaiškinti,- mirktelėjo jam, o pati ranką išlaisvino ir perbraukė per jo veidą.

[Leonas Hollandas]

Išgirdęs, kad Persefonė pasakė velniop jo kelnes, šelmiškai nusišypsojo ir užkišo jos palaidą sruogą už merginos ausies.
-Norėtai, kad jas nusimaučiau, taip? Bet man labiau patinka, kai man jas numauna, - sumurkė.
Lūpos priartėjo prie jos kaklo ir nedrąsiai pakštelėjo į jį. Jos kvapas tiesiog varė jį iš proto, erzino jį, jis taip ir norėjo paimti ją, bet negalėjo, nes jo vaidmuo nebuvo toks. Tas dirbtinis Aronas priversdavo merginas eiti iš proto, trokšti jo, geisti, maldauti, kad jis jas pabučiuotų, tačiau Persefonė buvo kitokia. Nors ji to norėjo (tai išdavė nerangūs jos judesiai, karts nuo karto suvirpėjusi lūpa), bet neketino to jam pasakyti ir tai siutino Martelį.
-Matau esi kitas riešutėlis, - sušnabždėjo. -Bet man tokie kur kas labiau patinka. Nors sunkiai išsilukštena, bet viduje randi tikrą auksą.
Tada ji pasakė, kad ir pati nežino, ką reiškia tas išsireiškimas, ir išlaisvinusi savo ranką, perbraukė per jo veidą. Jis keistai pažvelgė į ją ir suėmė ją už riešo.
-O gal geriau ja nusileisk ten, - akimis nusileido link savo tarpkojo. - Ir padaryk, ką minėjai pradžioje. Nuplėšk mano kelnes.
Baigęs kalbėti įsmeigė akis į josios, lyg mesdamas iššūkį, stebėdamas, ką ji darys toliau.

[Persefonė Peloquin]

Šiltas bučinys nuvilnijo per kaklą, perėjo per kūną, Persefonė virptelėjo. Norėjo atsipalaiduoti, bet tuo pačiu jai to padaryti neleido ji pati.
-Neminėjai, kad tokius žaidimus nori žaisti,- balsas kiek drebėjo,- o tu pats ne iš lengvųjų, man skauda, gal gali nulipti?- mergina bandė išsiriesti, pasisukioti į visas puses, nes apnuoginta nugara stipriai buvo prispausta į stalą, kad atrodė tuoj kaulai lūš. Visi vyrai vienodi...ir...ir kiaulės.
-O tu nenori pats paimti savo ranką ir ją nuleisti ten, kur nori, kad nuleisčiau aš,- drastiškai nusišaipė ji. Ir vėl.- tu ne mažas vaikas, kelnių nemoki nusimti? O ir beje, čia mano darbo kabinetas, nereikia bėgiojančių nuogų vyrų,- ji bandė įsižiūrėti į jo akis. Po prieš tai uždarytų užuolaidų, kambaryje tvyrojo tamsuma, bet Persefonei sekėsi gerai viską matyti, net kaip Arono akys rijo jos kūną.

[Leonas Hollandas]

-O aš maniau, kad tu supratai, kokius žaidimus mes žaisime, - tarė jis ir pasitraukė nuo jos. -Na, jei jau taip nori, tai gerai.
Galvą mostelėjo atgal, priversdamas plaukus pasitraukti nuo akių. Jis tyliai sumurkė ir dar žengė žingsnį tolyn nuo jos, norėdamas išvysti jos reakciją. Kodėl tu taip priešiniesi? Žinau, kad tu nori manęs, o aš tavęs, bet ko taip delsi? Nesivaržyk, atsiskleisk. Tada netikėtai ji pasiūlė Aronui pačiam ten nuleisti ranką ir nusiplėšti kelnes. Jis suprunkštė ir atkirto:
-Juk ne aš to noriu, o tu. Juk pati neseniai pasiūlai tai, - dirbtinai suurzgė. - Jūsų moterų neįmanoma suprasti.
Pasakęs krito į mažą foteliuką ir nužvelgė Persefonę.
-Šiaip tai padorūs žmonės, kaip aš, po kelnėmis dėvime apatinius, tad nelakstyčiau nuogas po tavo kabinetą. Tikrai nenori? Pasiūlymas tau visada galioja.
Pasakęs atsistojo ir pradėjo žingsniuoti link kabineto durų. Atsainiai mostelėjo lazdele, panaikindamas kerus, ir atidarė duris. Atsigręžė į ją ir tarė:
-Iki? - jis vis dar tikėjosi, kad Persė jį sustabdys.

[Persefonė Peloquin]

-Tavęs niekaip nesuprasi,- pakraipė galvą Persefonė,- ačiū.
-Nesiūliau aš tau nieko. Tik juokavau,- dabar ji nutilo, ji nerėkė ant jo, bet kalbėjo švelniai? Ką jis dabar pagalvos?- Jūsų taip pat,- žengė žingsnį atbulai, vos nesitrenkė į stalą vėl. Išties, moterys ir vyrai nesupranta vienas kito. Vyrams tik seksas ir terūpi, kai moterims yra kažkas svarbiau nei tai.
-Šiaip, padorūs vyrai jų net nenusimauna, o tavo požiūriu, tu ne tik kelnes, bet ir likusius drabužius dėl manęs ar kitų merginų nusimautum.
Pala, pala, kur tu eini? Aš nenoriu, kad išeitum... Ką reiks pasakyti Natanieliui, kai turėjau galimybę, bet ir toliau likau kaboti ant jo sprando. Ne, Aronai, tu man patinki. Pala, ką? Ne, neik...
-A-aronai, palauk!- pasakė, bet pati nepajudėjo iš vietos.

[Leonas Hollandas]

Jo ausis dar spėjo pasiekti šiek tiek juokingas sakinys, kuriame tiesos šiek tiek buvo. Dėl tavęs? Dėl tavęs, dėl tavo kūno, dėl tavo meilės padaryčiau bet ką. Perse, tu kitokia nuo kitų, bet... Giliai įkvėpė, pakratė savo plaukus ir atkirto:
-Cha. Nemanyk, kad kuo skiriesi nuo kitų merginų, su kuriomis bendravau. Visos merginos aistringai nusega mano kelnes, o ne aš pats.
Nurijo gerklėje atsiradusį gumulą ir žengė žingsnį per slenkstį, kai netikėtai Persefonė sušuko. Jis atsigręžė į ją ir šelmiškai, su pasididžiavimu nusišypsojo. Mielu balseliu tarė:
-Dar nespėjau išeiti iš kabineto, o jau pasiilgai ar permąstei mano pasiūlymą dėl kelnių, a?
Tada jis atsirėmė į durų staktą, pasitaisė plaukų sruogas ir sunėrė rankas ant krūtinės.

[Persefonė Peloquin]

-Ne dėl kelnių,- atkirto,- dė-ėl Tavęs, nes... Nes tiesiog tu kitoks. Ir...Ir noriu, kad dar šiek tiek pasiliktum. Ži-inai, galiu pasiduoti. Tik šiandien, gerai?- ji pažvelgė pro langą. Net pro tamsias užuolaidas matėsi ryškus mėnulis. Sutemo.
-Nors ne, man atrodo jau laikas namo. Mano namai toli, tad aš pasiliksiu čia, ryte daug darbo turiu, o su tavim gal kitą kartą susitiksim?- prikando lūpą Persefonė ir panaikinusi du tamsius foteliukus, išbūrė jai patogią lovą.
-Prašau nusisukti,- paskelbė garsiai, bet ir pati nusisuko, nusirengė suknelę. Likusi vie su apatiniais ir liemenėle, greitai, kol Aronas nespėjo pamatyti jos pusnuogės, įsirausė į patalus. Iš tikrųjų ji net nesiruošė miegoti, bet atidžiai stebėjo vaikiną.
-A-ar tu neini? Tau vietos miegoti nelabai yra...- tarė sukikenusi.

[Leonas Hollandas]

Įdėmiai klausėsi, ką jam norėjo pasakyti Persefonė. Pirštais nusibraukė šviesią sruogą nuo akių ir įsmeigė į ją akis. Išgirdęs, kad merginai jis kitoks, ne kaip visi, pasimetė, bet išorė to neparodė. Kitoks? Kaip? Kodėl? Pasakyk daugiau nei tai. Prašau. Kalbėk. Galvoje sukosi tikra tiesa, bet iš lūpų išlindo tikras melas.
-Ir ką siūlai? Manai, jei mergina pasakys, kad aš kitoks, Aronas Martelis suskys ir pasiliks? Cha, svajok toliau.
Gal aš su ja per šiurkščiai? Netikėtai mergina persigalvojo ir jau liepė vaikinukui išeiti, nes jau buvo vėlyvus vakaras ir ji turinti rytoj daug darbo. Mostelėjo Persė savo lazdelę, du foteliukus sujungdama į vieną lovą ir paliepė Marteliui nusisukti. Žinoma, jis to nepadarė ir mergina pati nusigręžė nuo jo bei nusiėmė savo suknelę. Ji stovėjo prieš Aroną tik su kelnaitėmis ir liemenėle. Jis pradėjo ją ryti akimis, svajoju apglėbti ją per liemenį, įsiskverbti į jos kaklą, mylėti ją, tačiau tėvo smurto sukurtas Aronas negalėjo sau to leisti. Jis toliau rijo ją akimis ir varvino viduje seilėje. Persė greitai šoko į lovą ir palindo po patalais.
-Matau, ne aklas gi esu. Tad jei jau taip reikalaujate, išeisiu. Žinoma susitiksime, kur nesusitiksime, kai dirbame toje pačioje įstaigoje, - Apsisuko aplink savo kulną ir patraukė link durų. Išėjęs stipriai jas užtrenkė, tikėdamasis, kad mergina pradėt galvoti, ką prarado. Net nespėjus įlipti į liftą, jis jau norėjo sugrįžti pas ją, paimti ją į savo glėbį. Jau ruošėsi grįžti, kai netikėtai užsidarė lifto durys ir jis pradėjo leistis žemyn.
-Velniava.

[Persefonė Peloquin]

Persefonė tylėjo. Girdėjosi užtrenkiamos jos kabineto durys, vėliau uždaromas liftas.
-Aš maniau, kad tu suprasi mane, neišeisi,- tyliai sumurmėjo ir priėjo atskleisti užuolaidų, nes tokiomis akimirkomis ji stebi mėnulį. Jai norėjosi verkti. Kas čia vyksta? Dar prieš pora valandų norėjo mirti dėl beprasmiško ir kvailo gyvenimo, o dabar nori gyventi, tik su Aronu glėbyje. Kaip žmonės gali pakeisti kitus. Persefonė dar niekada nebuvo taip giliai įsivėlusi į tokį reikalą. Meilė yra sunkus dalykas. O gal tai buvo ne meilė, o tik paikas vienkartinis susižavėjimas kitu asmeniu? Keista manyti, kad taip išvis įmanoma. Beviltiška, Persefone, beviltiška liūdėti, pati jį išvarei. Ji jautė mėnulio žvilgsnį, o pati nutilo, tarsi amžiams.
-Sugrįžk...

[neptunica]

Neptunika gyliai įkvėpė ir priėjo prie savo naujojo kabineto durų. Merginai nesitikėjo - ji tapo vadove, o Persefonę nužemino iki paprastos darbuotojos. Įdomu kas tokio įvyko, kas ji nebe vadovė? Gaila, tiesa sakant, jog taip įvyko, tačiau reikia gyventi toliau. Tiesa, Mera, Regalai? Pažvelgė į savo augintinius blondinukė. Nužvelgė duris vaje, matyt ji nebuvo itin laimingas žmogus, tamsios medienos duris su žalvarine gyvate ant rankenos netrukus pakito, dabar įėjimas į kabinetą buvo baltojo ąžuolo durys su modernia chromo spalvos rankena ir chromo spalvos lentele ant durų, kurioje buvo parašyta „MM6 vadovės kabinetas“. Padrąsinta Meros, Eimešvilė patraukė durų rankeną ir užėjo į kabinetą. Aštuoniolikmetė beveik nustėro, tikrai nesitikėdama pamatyti mažą, niūrų ir niekuo neypatingą kabinetą, visą laiką manė jog Persefonė dievina linksmybes ir vaikiškumą, tikėjosi pamatyti mažų mažiausiai pastelinės rožinės spalvos sienas, 2 minkštas sofutes, papuoštas pagalvėlėmis bei kavos staliuką. Dar kart peržvelgusi kabinetą, Nep nukreipė lazdelę ir ištarusi mažiausiai dešimt burtažodžių šyptelėjo. Kabinetas pavirto visai kitokia patalpa.
Sienos nusidažė akių nerėžiančia švelnia kremine spalva, langas padidėjo bene 3 kartus - dabar jis buvo metro pločio, o aukščio iki pat lubų. Grindys išsiklojo pilkos ir baltos spalvos plytelėmis(visai kaip šachmatų lenta). Vienos sienos kampe atsirado kreminės spalvos židinys, kuris netrukus užsikūrė ir kabinete kaip mat pasidarė jaukiau. Tvarkingai sudėlioti dokumentai nugulė į raudonmedžio spintą. Prieš tai buvusio plataus stalo nebeliko, prasmės turėti tokį didelį stalą Nika neturėjo, vietoj jo atsirado gan aukštas kavos staliukas(kad vis tik prireikus, galima būtų panaudoti kaip rašomąjį stalą), prie stalo atsirado dvi minkštos medaus spalvos „zomšinės“ sofutės lankytojams taip pat tokio paties stiliaus foteliukas departamento vadovei. Prie spintos atsirado mini virtuvėlė - užburtas arbatinukas, puodeliai, lėkštutės, pienas su cukrumi ir vazelė su sausainukais. Ant sienos atsirado paveikslai su gamtos vaizdais. Prie pat Neptūnės fotelio atsirado gultas augintiniams.
Neptūnė šypsojosi - dabar kabinetas tikrai priminė MM6 vadovės darbovietę, kur vargu ar susigadinsi nuotaiką. Vis tik ex-švilpę kažkas neramino - kažko trūko. Dar kart atidžiai peržvelgusi kabinetą, beveik juokdamasi atsiduso - trūko bent vieno augalėlio. Pasvarsčiusi ką galėtų iš augalų apgyvendint savo naujoje darbo vietoje prisiminė Penelopę, kuri domisi žiobariškais augalais. Ką gi. Toptelėjo jai ir prie lango atsirado vaškuolė bei platus vazonas su tomis pačiomis magiškomis samanomis, augančiomis merginos sode. Patenkinta savo kabinetu, vadovė klestelėjo į fotelį ir atsipalaidavo.

[Anmeya]

Nors buvo prieš, tačiau štai - Roana stovi sesers kabinete ir laukia jos. Neptūnė sakė, kad ji ir tėvai norėtų pranešti jai kai ką svarbaus, todėl mergaitė turėtų sutikti persikelti iš Hogvartso teritorijos į optimaliausią vietą - Nep kabinetą. Atsisėdusi ant minkštos sofutės apsižvalgė. Kabinetas labai priminė vyresnėlės kambarį Belfaste - tokios pat kreminės sienos, šachmatinės grindys ir minkšti baldai. Netrukus pastebėjo atskriejantį tiesiai į baltaplaukę neaiškų objektą kas dabar? pagalvojo prisiminusi tą raštelį apie Dulkių kambarį. Vis tik daiktui priartėjus išaiškėjo, kad tai glaudžiai susidėlioję arbatinukas, puodelis ir kiti reikmenys arbatai. Paėmusi puodelį arbatos gurkštelėjo pipirmėčių nejučia šyptelėjo prisiminusi kaip skaniai visad sesė užvirdavo arbatos. Žinoma Roana paslapčia pasiimdavo puodelį, bet to niekas nepastebėdavo net 5 metus. Dėmesį atkreipė užėję tėvai ir grįžusi Neptunika.

[neptunica]

Dar kurį laiką pasišnekėjusi MM8 aukšte su tėvais, Nepūnė su šeima pakilo 2 aukštais aukščiau. Gyliai įkvėpusi ir iškvėpusi mergina nuėjo kabineto link. Nežinia ko jaudinosi - juk žinią pasakys ne ji, o tėvai. Vis tiek vyresnėlei iš seserų buvo liūdna, labai liūdna. Galų gale kartu su tėvais MM6 vadovė įėjo į savo kabinetą ir nieko nelaukdama atsisėdo prie savo stalo ir pradėjo gurkšnoti arbatą, bandydama nurimti. Jautė Roanos sutrikimą, kai nuotaika kabinete pasikeitė iš neutralios į slogią. Stebėjo tėvus sėdančius ant sofutės priešais antrakursę. Iki šiol negalėjo patikėti tokia žinia.
Dafnė, jų motina prakalbo pirma. Stengėsi kalbėti ramiai.
- Roana, tavo sesuo... Penelopė... Ji žuvo... - Neptūnei gerklėje užstrigo ašarų gumulas, kai išgirdo mamą tai ištariant.

[Anmeya]

Tėvams atsisėdus ant sofutės, nuotaika kabinete staigiai pasikeitė. Suraukusi nosytę, Roana pastatė puodelį arbatos ant staliuko ir pažvelgė į Neptūnę, o tada į tėvus ir laukė pasiaiškinimo. Sesuo atrodo ramiausiai gurkšnojo arbatą, tėvai neatrodė ramūs ir laimingi. Gal pagaliau išsipildė noras ir tėvai pasakys, kad Roaną atiduoda į vaikų namus, kur niekas ja apsimestinai nesirūpins. Miročka mėgo būti savarankiška ir nepriklausoma.
Nustėro išgirdusi žinią, kurios nesitikėjo.
- Penelopė? Gal ir tai gerai Kaip? - Pasiteiravo. Tėvai viską papasakojo.
Pirmus Roanos mokslo metus viskas buvo gerai, Penelopė ne itin "parinosi" dėl to, kad būtent ji yra nevertėlė, tačiau visą vasarą dvynei teko praleisti psichiatrinėje ligoninėje. Mergaitę išleido mokslo metams žiobariškoje mokykloje, tačiau prieš kelias dienas ji šoko mašinai po ratais ir nebeatsibudo.

[Neptunica Ameshville]

Neptūnei buvo liūdna klausytis tos pačios istorijos antrą kartą. Žvilgtelėjo į Merą, kuri užšoko jai ant kelių ir tarė „nurimk, tu stipri, neverk“. Turbūt tik Meros ir Regalo dėka mergina laikėsi nepravirkdama. Norėjosi pulti tėvams į glėbį, kartu pasiimant Roaną ir visiems išsiverkti.
Žvilgtelėjo į seserį. Mirabetė sėdėjo bejausmiu veidu, žinoma, jai neberūpėjo šeimos problemos kai visa giminė išsižadėjo "nevertėlės". Sunkiai iškvėpdama atsiduso.
- Ro... Roana. Ar galėtum atleisti mums už mūsų nepadorų elgesį su tavimi? - Vilties kupinom akim, tikėdamasi jog baltaplaukė nusišypsos, pasakys jog atleidžia ir grįš į šeimą, žiūrėjo į Aną.
„Tu tikrai tikiesi, kad ji atleis?“ paklausė Regalas. Taip, Regalai. Nenoriu prarasti galutinai ir antros sesers. Pajuto Regalą užsiropščiant juodu apsiaustu ir atsisėdant ant peties. Gyvūnėlis žvilgtelėjo į Roaną irgi laukdamas atsakymo.

[Anmeya]

Atleisti? Atleisti už elgesį kaip su kažkokia būtybe ne iš šio pasaulio? Na jau ne! Pyktis kunkuliavo mergaitės venomis. Ji norėjo pulti, pulti visus esančius kabinete. Ne fiziškai. Psichologiškai. Norėjo rėkti ant jų. Išrėkti į jų prakeiktus veidus viską ką jaučia. Bet susilaikė. Pažvelgė į Regalą. Gebėjo girdėti šio gyvio mintis, matyt nė nesistengė slėpti.
Pakračiusi galvą, antrakursė išbėgo iš kabineto. Puikiai žinojo kuriame skyriuje dirba jos sesuo, tad iš darbuotojų kabineto nusivogusi nešyklė nubėgo laiptų link ir pakilusi į MM8, kelionmilčiais persikėlė į mažiau saugomą vietą. Ten nurimo, susikaupė ir pasinaudojusi nešykle, sugrįžo į mokyklą. Nešyklę paskandino kažkur ežere, dumblinoje vietoje, o pati grįžo į Varno Nago bokštą.