[Kaden Peyton]

  Yra toks vaikiškas, bet visgi tiesą kalbantis posakis: „ne noriu – nenoriu, o reikia – nereikia.“ Ir būtent dabar, jausdamas nežmonišką baimę vyras apie jį galvojo. Šimtai ir milijonai dalykų kurie dabar galėtų atrodyti geriau, jei jis anksčiau būtų pasielgęs teisingai kitaip. Jei būtų pasielgęs kaip reikia, o ne kaip jis norėjo. Daugiau tai nepasikartos. Jis išsinešdins iš čia kartu pasiimdamas ir šias dvi merginas.
  Mosuodamas rankomis, baksnodamas Kaden erzino Gorgonę, kad ši sektų paskui jį į viršų. Šokinėdamas per dvi pakopas jis vis atsisukdavo atgal pasižiūrėti ar ji vis dar lipa paskui. Įtūžęs monstras nė neketino atsilikti. Vyro rankos kiek drebėjo pagalvojus, kad planas gali baigtis ir ne taip jau sėkmingai kaip suplanuota. Tačiau kelio atgal nėra. Tiesiogine šių žodžių prasme.
  Pasiekęs aptrupėjusių plytų langą Kaden sustojo, apsisuko ir nespėjus nei vienam sureaguoti, kibo į pabaisos atlapus. Ši šnypšdama pradėjo kibo jį skaudžiai suleisdama savo nagus į rankas. Netrukus pasirodė šviesiaplaukė ir, atrodo, visai be jokių pastangų išpūtė Kaden su Gorgone pro skylę sienoje. Abu gyviai nenorėdama baigti savo dienų tokiomis aplinkybėmis įsikibo į akmeninę atbrailą.
  Jūros vėjas nemaloniai pradėjo pūsti iš visų šonų. Bet kokia kita aplinkybe vyras būtų mėgavęsis jais, bet dabar jie tiesiog trukdė. Makaluodamas kojomis ir stumdydamas pečiais jis bandė nustumti pabaisą žemyn. Už jį darbą atliko Gabrielle.
  Tik išgirdęs pūkštelint kūną į vandenį jis atsipalaidavo ir pradėjo mąstyti apie išsigelbėjimo planus. Kojomis už kažko užsikabinti buvo neįmanoma, viskas buvo nugludinta. Tad tik tvirtai suspaudęs moters ranką jis kabėjo virš aštriomis uolomis nusėdo vandenyno dugno.
  Atmetęs antrąją ranką tamsiaplaukei pagauti jis pradėjo rangytis kopdamas į viršų ir trūko visai nedaug, kad galėtų tvirtai įsikibęs persimesti per bortą, kai netikėtai tamsiaplaukė neišsilaikė ir per daug persisvėrus persivertė per palangę. Stipriai sugniauždamas jos ranką savojoje Kaden smuktelėjo žemyn. Aplinkui skraidantys psichai keistai nelindo prie šito komiško vaizdo. Kaden įsikibęs į Gabriellės ranką kitoje gniaužė visai kabančią kitą moterį. Pradėjo jausti kaip net pabaltavę pirštai pradeda pasileidinėti nuo šviesiaplaukės plonų rankų, tiesiog buvo per sunku viską išlaikyti.
  - Magija, Gabrielle. Paleisk mus ir pasinaudok magija.- pasiūlė dar vieną, šį kartą žymiai sudėtingesnį planą vyras.           

[Brielle Siri Devers]

Būdavo šiaip dienų, kai viskas krisdavo iš rankų. Ir dažniausiai suduždavo, išsitėkšdavo, smarkiai apsidaužydavo, sukeldavo baisiai didelį garsą ir šiaip jau. Ji nujautė, kad toks likimas laukia anų, kurių lyg ir vienintelis išsigelbėjimas yra jos pirštais, iš kurių jau irgi slysta - visai kaip anais laikais.
Išties, mintis, kad savais plonais piršteliais turi išlaikyti dvi gyvybes, buvo labai gąsdinanti. Verčianti beveik panikuoti. Gabė pasijuto baisiai kvailai. Net jos dėl didesniojo gėrio siekiami tikslai ėmė atrodyti šūdo verti. Velniai rautų, niekad ji netroško būti atsakinga už kažkieno gyvybes ir panašius dalykus - tegul patys gelbėja savo subines. Nes jai mąstyti tokiomis beveik kritinėmis situacijomis visai nesisekė. Laimė, kad aplinkui pasitaikė smegenų dar nepraradusiu žmonių, bet ir jų smegenys nuvildavo.
- Eik tu šikt, - pratarė. Visai ji nenorėjo nei vieno iš jų išvysti išsitėškusio į dailias balutes kažkur apačioje.
Ėmė galvoti ir prisiminė turinti dar vieną ranką. Sugriebusi kitu delnu Keideno riešą, ėmė įsiręžusi traukti aukštyn. Buvo žiauriai sunku.
- Dane, dėl dievo meilės, išsitrauk lazdelę iš subinės, ką nors padaryk, numesk svorio, dar kažką!
Galiausiai baisiai keistais būdais ji užkabino žmogžudžio ranką už "palangės" krašto ir liepė kartis pačiam. Ar bent jau laikytis. Pati tuo tarpu prisiminė keletą sudėtingesnių transfigūracijos burtažodžių ir iš ladelės galo ėmė traukti visai patikimai atrodančią, gana storą virvę ir mesti pro langą. Kažkada pajuto (o galo nepajuto, tik apsimetė), kad anos galas pasiekė žemę. Burtais pritvirtinusi virvę prie langui priešingos sienos, liepė abiems kabintis ir leistis žemyn. Virvei patikėti anų gyvybes buvo lengviau, nei pačiai jomis rūpintis.

[Danielle Ophelia Devereux]

Tikriausiai tas pasakymas, kad „bėda po vieną nevaikšto“ nėra toks jau klaidingas. Lyg maža jiems būtų neaiškaus plauko monstro ir kitų plane nenumatytų dalykų, tai dabar dar ir rankioti kaulus po vieną teks. Žinoma, jei tik liks kas nors, kas galės juos surankioti. Na, o jei ne, tai visuomet atsiras koks nors apkiautęs psichas, kuris ir už bedvasį kūną bus pasiryžęs paaukoti kelias minutes savo laiko.
Persisvėrusi Danielė vos spėjo sugrabalioti palangės krašto, kai, it skudurinė lėlė, pakibo šalimais bėglio. Nieko nelaukdama paleido vis dar gniaužiamą Keideno ranką (jei vienas kris, tai bent jau antro su savim nenusitemps) bei švystelėjo ją aukštyn, mėgindama sugriebti atbrailos. Deja, nieko gero iš to neišėjo, mat tik vožtelėjo pernelyg arti esančiam vyriškiui. Ką gi, tikriausiai iš jų trijulės jis to buvo nusipelnęs labiausiai.
Išgirdusi kandų Gabrielės šūksnį, tik piktai prunkštelėjo. Išsitrauk lazdelę - o kad būtų taip paprasta. Moteris nė atbrailos padoriai pasiekti negalėjo, tai ką jau kalbėt apie (kaip vaizdžiai išsireiškė prancūzaitė) subinės graibymą persikreipus. Na, bent jau gerai, kad ji turėjo daug malonesnių vietų, kur galėjo susikišti lazdelę. O vos ją pasiekusi, galėtų imtis ir savo fokusų marokusų, kuriuos taip dažnai stengdavosi paslėpti. Bet tiek jau to. Geriau nusileisti savo principams nei išsitėkšti ant smailios uolos prie pat finišo tiesiosios - Keideno išvadavimo.
Gabrielei trumpam dingus iš akiračio ir netrukus pasirodžius su virve rankose, moteris nė nebesivargino jos sugriebti. Nenorėjo, kad kas nors vis mindytų galvą, kankinamai lėtai raitantis virve it kokiam niekingam kirminui, o kadangi pastarosios amžinybės nepraleido uždaryta šiam beprotnamy su psichais, turėjo šiokių tokių privalumų, kurie iš brangiojo Keideno buvo atimti. Taip taip, toji burtų lazdelė ir ne, nesukišta tarp sėdmėnų. Nors jau turbūt geriau tokia nei jokia.
Šiek tie pasimuisčiusi, šiaip ne taip už pačio galiuko sugraibė tąjį magiškąjį įnagį tarp drabužių klosčių ir, nebesukdama galvos, pasileido. Keliskart apsivertusi ir suėmusi tvirčiau savo raktą į gyvenimą su visomis kūno dalimis, Danielė porą kartų mostelėjo ranka ir ne itin dailiai sustabdė kritimą. Ji tikrai galėjo patvirtinti, kad itin ilgą laiką nesipraktikuojant, tai tampa vis sunkiau ir sunkiau. Na, bet galiausiai suvaldžiusi magiją, kiek nerangiai pakilo atgal prie lango ir įsivertė vidun. Galbūt būtų pagelbėjusi ir vaikinui, tačiau kaip tik tuo metu jis ir pats pagaliau sėkmingai ėmėsi kabarotis į viršų. Azkabano sargai, regis, dar nespėjo iščiulpti visų jo jėgų.
- Tikriausiai reiktų paskubėti kol neprisistatė ne tik dar vienas neaiškus siaubūnas, bet ir gvardija psichų, - pirštais pašukavusi vėjo suveltus plaukus, lyg tarp kitko tarstelėjo bendražygiams.

[Kaden Peyton]

Pabalusi, nebrozdinta ranka užkibo ant akmeninės palangės krašto. Tartum įduotas raktas kaliniui į ranką kuždėjo viltį. Viltis durnių motina, tačiau miršta paskutinė. Juodaplaukei pasileidus viskas tapo kiek lengviau. Kuomet jos gležna ranka pasileido, Kaden apėmė palengvėjimas. Ji burtininkė, visuomet ras magišką išeitį iš padėties, vyrui palengvėjo ne dėlto, kad tapo lengviau kaparnotis pačiam, paleidus ją į vandenyną. Bent jau taip sakė sau, juk dabar sunku suprasti kas kur, ypač atsėdėjus bala žino kiek laiko kalėjime.
  Laisva ranka įsikibus į šaltą akmenį, pajuto raumenyse palengvėjimą. Persiversti per bortą buvo lengviau. Galiausiai atsidūręs viduje susmuko atsiremdamas į sieną. Jam reikėjo bent minutės aprimti, sudėlioti dalykus į vietas, prieš vėl šokant į kvailai didvyriškas situacijas. Kilstelėjo galvą į Gabrielle ir mintis staiga vėl toptelėjo tamsūs jos draugės plaukai. Juk ji vis dar ten, apačioj.
  Pašokęs ant kojų Kaden priėjo prie lango skylės. Sunku buvo prieiti taip pat drąsiai kaip anksčiau. Iškišęs galvą nusuko akis žemyn. Tamsiai mėlyno siaučiančio vandenyno ir aštrių pilkšvų olų fone plaikstėsi ir juodaplaukės plaukai. Ji buvo gyva ir sveika. Dar sykį per tokį trumpą laiką vyrą apėmė palengvėjimas. Nedidelis, mat niekad rimtai netikėjo, kad jai kažkas ten nutiko.
  Įtraukęs sušiauštą jūros vėjo galvą vidun pakėlė nuo žemės jau beveik užgesusį deglą ir palaukęs kol Danielle atsidurs šalimais patraukė iki paskutiniojo aukšto be jokių staigmenų. Nors slinko ganėtinai lėtai ir atsargiai nieko daugiau nebesutiko.
  Vesdamas per tamsius, drėgme ir pelėsiais atsiduodančius tunelius Kaden baltu akmenėliu brėždavo ant sienos brūkšnelius. Azkabano požemių labirintai yra saugesnis variantas už paradines duris, bet be galo painus. Tam tikrus koridorius reikia praeiti porą kartų, kitus tik vieną į trečius negalima įžengti nė karto. Ant vienų plytelių šiukštu negalima buvo užminti, o kitas spustelėti reikėjo norint eiti tolyn. Galiausiai po amžinybės, tiksliau sakant, po poros valandų, vyras sustojo ties metalinėmis kopėčiomis vedančiomis į viršuje esančią angą.
  Atsisuko atgal patikrinti kaip sekasi moterims ir įsitikinęs, kad viskas gerai, pradėjo kopti į viršų. Vėlgi manieros turėjo pagulėti stalčiuje vienišos, vardan saugumo.
  Atvėręs angos duris prisimerkė. Dienos šviesa pagavo vyro galvą po ilgo laiko tuneliuose. Veidą papuošė šypsena. Jis jautė laisvę. Džiaugėsi, nors dar toli gražu nebuvo metas tam.
  - Po perkūnais.- tyliai sumurmėjo sau panosėje palaikydamas angos duris moterims.- Metas namo. Ar bent jau ten, kur mane vedate.
Už poros šimtų metrų plūduriavo paslėpta valtelė. Mušama bangų ji vis šokinėdavo tai į priekį, tai atgal. Pritraukęs ją arčiau kranto Kaden atkišo ranką Gabriellei įsėsti pirmai. Pasirodė jam, kad galbūt šviesiaplaukė norės sėdėti priekyje kaip šturmanas ir rodyti kelią.
  Galiausia nustūmęs medinę valtelę atgal į vandenį įlipo pats. Atsisėdęs gale patrynė rankas vieną į kitą. Vienas gražiausių reginių, kuomet burtų pagalba valtis panyra po vandeniu ir pradeda plaukti kaip povandeninis laivas niekeno nepastebima.

[skrickus123]

Ji gulėjo ant šaltų kameros grindų ir inkštė lyg būtų koks mažas kūdikis, visą parą negavęs čiulptuko. Delphini baisiai norėjo namo, mergina negalėjo išreikšti to noro jokia žmogui ar nežmogui suprantama kalba. „Kodėl, kodėl čia, kodėl ne kur nors apačioje.“ Vis klausinėjo ji savęs. Prakeiktoji sirgo, sunkiai sirgo. Ir tai nieko nebūtų nustebinę: drėgnas, šaltas jūros klimatas, kiaurai košiantis, nuolatos stūgaujantis vėjas, kurtinanti bangų mūša ir ta neviltis, visa gaubianti praradimo duobė. Delphi žinojo, jog tuos pragariškus jausmus skleidė tikrai ne kameros atmosfera, tai buvo psichų kruopščiai atliekamos pareigos. „Kodėl čia? Ką aš tokio padariau.“ Mergina susirietė į kamuoliuką ir gailiai pravirko.
-Tėti, tėti, tėti... – kartojo it mantrą vis silpstančiu balsu tamsiaplaukė. Plaukai buvo nutriušę, atgavę savo natūralią spalvą, mat metamorfmagija pasinaudoti prakeiktojai nepakako jėgų. Ji šnypštė, taččiau aplinkui nesimatė nei vienos gyvatės, tik kur ne kur prabėganti juoda utėlė, o jų kalbos Delphi nemokėjo. „Juk tik pavogiau tą prakeiktą laiko atsuktuvą iš ministerijos, nenužudžiau nei vieno iš tų vaikių! Negi neužsitarnavau padoresnės vietelės Azkabane?“ širdo mergina, o laikas slinko taip lėtai, kaip zaporožietis slinkdavo plentu užgrūsdamas visą juostą ir stabdydamas eismą. Delphini krėtė šaltis, perštėjo akys, siaubingai skaudėjo gerklę, plaučiai atsisakinėjo pumpuoti orą, o širdis varinėti kraują į gyslas. Tačiau ji buvo našlaitė, niekam nereikalinga. Tėtis jau niekada nebeateis ir jos neištrauks iš šitos baisios vietos, o kai ji visai nusibaigs ir išgaišusi it kokia prašvinkus žiurkė tįsos ant pačios baisiausios Azkabano kameros grindų – ateis psichas ir ją pabučiuos, tarsi miegančiąją gražuolę, pabudins naujam gyvenimui, be sielos. „Jau geriau man tėvukai būtų davę ne tiek daug talentų, iš kurių dabar nėra jokios naudos, o stiprų fizinį pasirengimą.“ Skundėsi tamsiaplaukė sau pačiai. Dabar ji panėšėjo į atjaunintą savo motinos versiją: ilgi nususę tamsūs plaukai, išblyškusios akys, nubalusi oda. Tik viena skyrėsi – Belatriks niekuomet nebuvo bejėgė, ji laukė, o Delphi, deja, neužteks jėgų. Mergina užmerkė akis ir pasiruošė viskam, kas jos laukė, ji pasidavė, pasiruošė išeiti, palikti šį pasaulį.
-Kokia aš apgailėtina tėveli, net nusižudyti valios neužtenka... – raudojo Delphi dar kiečiau apsivydama save rankomis, lyg tikėdamasi bent mažumėlę apšilti. Jos mintys vis labiau blausėsi, ant grindų prakeiktoji išspjovė sukrešėjusio kraujo gabalą ir ėmė dusti. Akis aptraukė migla, gerklės skausmas nebeleido įkvėpti, o vėjo bei bangų garsai nutolo, palikdami Delphini vieną, gulėti ant šaltų, pačios baisiausios Azkabano kameros grindų.
Ji matė šviesą tunelio gale, kurios link sparčiai žingsniavo.
-Tėti, pagaliau! – sušuko Delphi ir pasileido bėgte link žiburio. Tik staiga, žiburys nustojo spingsėti blausia žvakių šviesa ir sušvito mėlyniausiu mėliu.
-Aš nenoriu, maldauju, ne... – silpną merginos pasipriešinimą psicho bučiniui nutraukė ganna stiprus bakstelėjimas į nuogą rankos odą, privertęs ją išsiplėšti iš lengvumo karalystės ir vėl atmerkti paraudusias akis tam beprotiškam skausmui, bei klimatui. Delphi drebėdama ir gokčiodama vos ne vos atsisėdo ir apsidairė. Kameroje nebuvo nei vieno psicho, kaip kad jai pasirodė, tik ant grindų, šalia jos buvo nutūpęs nuostabaus grožio feniksas, raudonomis ir auksinėmis plunksnomis paukštis žvelgė į prakeiktąją mėlyniausio mėlio akimis, baksnodamas snapu jos ir taip skaudamą dilbį ir brukdamas delnan laišką, raudoną žvieglio voką.

[skrickus123]

-aaa. Iš kur čia tu paukšteli? – sudejavo Delphi vos ne vos pasikeldama nuo žemės klūpomis. Visus kaulus skaudėjo, ilgos kojos pynėsi tarpusavyje. „Viską atiduočiau, kad tik galėčiau dabar save sumažinti.“ Mąstė metamorfmagė, tačiau, kad ir kiek bandė, veidas tik paraudo, o kakta išrasojo prakaitu, daugiau nieko neįvyko. Mergina pamėgino paimti voką iš paukščio. „Dar mažai iš manęs prisišaipė, žvieglį atsiuntė.“ Jau kone raudojo Delphini iš nevilties, begalinio sielvarto ir noro numirti.
-klausyk, paukšteli, gal tu gali mane nužudyti? Prašau. – kreipėsi tamsiaplaukė nudelbusi akis lyg koks šunytis prašantis, jog gautų dešros gabaliuką. Delphi niekuomet nėra tekę ko nors prašyti, visi prašydavo jos. Kai stojo į Ilvermonį, pamena, visos statulos sureagavo, visos jos norėjo, o kas dabar nori. Paukštis ėmė glaustytis aplink merginą, tarsi sakydamas: „Aš, aš tavęs noriu.“
-ir ko gi tu nori paukšteli? – vėl gana švelniai paglostė raudonas su auksiniu plunksnas prakeiktoji. Žingsniai, tylūs, klastingi... jie pasigirdo tyloje iš nežinia kur, lyg sėlintų mirtis, atsinešdama su savimi viską, ir pasiimdama nieką. Tai psichai tyliai sklendė link jos kameros. Jie norėjo jos, norėjo garsiosios Delphi Diggory, tamsos valdovo bei ištikimiausios jo tarnaitės dukters bučinio. „Tai štai, kas manęs dabar nori, psichai!“ panika sukilo merginos kūne, šią akimirką ji labiau už bet ką norėjo gyventi, norėjo nepasiduoti, neatiduoti savęs tiems šlykštiems pūvantiems padarams, būtų visą gyvenimą paaukojusi tam, kas ją dabar apgintų. „Paukštis.“ Bejėgiškai pagalvojo Delphi ir vėl nuslydo ant žemės.
-skrisk iš čia, gelbėkis, gelbėkis bent tu. – panelė Diggory jau sunkiai gaudė orą ir žinojo, nuo psicho atsiginti, jai nebeužteks nei jėgų, nei galių. Jei ne jos stebuklingosios galios, psichai jau pačią pirmą dieną būtų ją pabučiavę. Kai pro duris įslinko tamsus kaip naktis apsiaustas, ir iš po jo išlindo pūvanti ranka, Delphini silpnai suriko ir įsitvėrė fenikso plunksnų. Rodės, paukštis tik to ir laukė, rodės, jog jis ir skraidė aplink įkyriai glaustydamaisis vien tam, kad ji įsikibtų jo sparnų. Plunksnos užkaito, ir mergina paniro į tamsą. Delphi Diggory pradingo su gražiuoju feniksu, palikdama siaubingąją kamerą tuščią ir šiurpųjį kalėjimo sargybinį stovėti bežadį, su pusiau nusmauktu gobtuvu bei iš po apsiausto kyšančia supuvusia ranka.

[Melijandra Julija Lorijan]

Kai pasiekė kamerą, buvo sudėtinga atpasakoti kas įvyko: grupė atsiskyrė dalimis - vieni nulėkė tolyn koridoriais, ieškodami pasislėpusių Senato vilkolakių ar Medžiotojų pakalikų, tikėdamiesi juos užpulti netikėtai, antri sustojo prie kameros nr. 386 durų, treti - stengėsi įsibrauti į ją. Melijandra buvo trečiojoje komandoje. Kaip lobių atkeikėja, ji specializavosi užkeikimų sulaužymuose. Neturėjo raktų, tai ko kito griebsis? Prie kameros buvo ganėtinai ramu, tik visi įsitempę laukė, klausėsi ar ko negirdi.
Melijandra dar kuitėsi prie durų. Nei vienas, nei kitas jai žinomas burtažodis čia netiko, o laikas vis nenumaldomai ėjo ir ėjo, o kas kraupiausia - tai, kad nieko negirdėjo kas vyko už kameros durų. Mintys, jog Igorį ras negyvą, vertė kraują užkaisti iki pat pragaro liepsnų. O kas, jeigu rasim Igį išprotėjusį? Galiausiai iš nevilties, visus įspėjo trauktis, ji pati žengė atgal ir išdrėbė tiradą sprogstamųjų burtažodžių. Jei Magijos Ministerija kris - niekas nesisuks galvos, kas čia Azkabane įvyko. Bent reikia pasistengti, jog kokios nors sienos neišsprogdintų ir bus gerai.
DRŪNKT! DŪŽT!
Durys sudrebėjo, sulinko ir pagaliau su visu trenksmu trenkėsi ant grindų su visais vyriais. Melijandra nieko nelaukusi žaibiškai peršoko per duris ir įlėkė į kamerą.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Skausmas perrėžė nugarą.
Dejonė išsprūdo iš kruvinų lūpų. Pakilo ranka su burtų lazdele.
Virvės įsitempė.
-Ne.
Kraujo srovelė nutekėjo per kaklą.

Igoris, išpiltas šalto prakaito, staigiai atsibudo. Apsiblaususios nuo košmaro mėlynai pilkos akys permetė per tamsų kambarį.
Niekas nepasikeitė.
Apsunkusi galva nusileido ant pagalvės, akys užsimerkė.

-Kur ji?
Širdis suspurdėjo greičiau, iš lūpų išsprūdo dar viena dejonė, vos kai kakle atsirado dar vienas kruvinas rėžis.
-Kur ji?
Lazdelė darbavosi mikliai: aukai neatsakius į klausimą, nugaroje įsirėžė dar vienas bežodžių kerų sukeltas pjūvis.
Storos, tvirtos virvės įsitempė sulaikydamos nusilpusių aukos rankų judesius, tačiau dejonės - ne.
-Jis neatsakys, - niūriai konstantavo faktą vienas iš kelių vyrų, esančių šlykščiai apšviestame kambaryje.
Tas, kas laikė burtų lazdelę, kankinančią nelaimėlį, nuleido ranką. Kankinio kūnas susmuko, atsipalaidavo, tačiau vis dar drebėjo iš kartaus skausmo.
-Tada, jei taip sakai, panaudok Crucio. Mes vienaip ar kitaip turime sužinoti, kur ji yra.

Mėlynai pilkos akys buvo plačiai atmerkos. Krūtinė vos kilnojosi. Sustingęs iš siaubo kūnas buvo it akmeninis, nejudrus, ne jam priklausantis, o kažkam kitam.
Igorio lūpos virptelėjo ir tylūs, slopūs žodžiai paliko jo suskeldėjusias ir kruvinas lūpas:
-Ne.
Ašaros pabiro skruostais, kūnas sudrebėjo, plėšomas taip ilgai tramdytos raudos.
Jis nežinojo kiek laiko praėjo. Nežinojo, kas jo laukia, nežinojo kas kitų laukia.
Emi...
Sielvartas ir skausmas sujaukė jo protą, jaunas vyras  sunkiai pakilo, tvirtai aptvarstytus, nelanksčius pirštus panardindamas į rudų garbanų kaltūną.
Susilenkdamas, nugarą perrėžė skausmas, kaip ir visą likusį kūną.
Jis buvo išvargęs, sugniuždytas, beveik palaužtas.
Kūną vargino, laužė kankinimų paliktos žaizdos, bet ir troškulys su alkiu.
Buvo mažai belikę, kad garsiai rėktų iš psichologinio skausmo.
Jis buvo sulysęs it pagalys. Silpnas kaip surūdijęs metalas. Beveik palaužtas kaip beveik trupantis stiklas.
Akys senai matė dienos šviesą, oda šiupo nuo nuolatinio tūnančio šalčio šioje vienutėje, plaučiams trūko šviežio ir gaivaus oro.
Igoris užmerkė akis, trūsmingai įkvėpdamas ledinio oro. Jis buvo pamiršęs ką reiškia šiluma, buvo pamiršęs ką reiškia poilsis ir ramybė.
Nerimas nuo jo nesitraukė, visados sustiprėdavo, vos tik į vienutę įeidavo tie, kurie jį kankindavo.
Dar pradžioje priešinosi, buvo spėjęs kelis  paguldyti ant menčių jau bedvasius, tačiau tai ilgai netruko. Neturėdamas burtų lazdelės jis tapo pažeidžiamu ir tik laiko klausimas kada tai nutiks.
Mėlynai pilkos akys lėtai peržvelgė tamsų ir mažą keturkampį kambarį.
Jis juto, kaip stiprybės smėlio laikrodis skaičiuoja paskutines smiltis.
Kankintojai būtų galėję pasigriebti sidabrą ir visą informaciją greičiau užgauti, tačiau Naujasis Senatas pasakė kitaip, kai tik jie abu bus sugauti, tada bus kankinamas su sidabru, kol patekės pilnatis.
Medžiototojams teko tik gūžtelti pečiais ir pasinaudoti tradiciniais įrankiais ir kerais.
Jie puikiai pažinijo vilkolakius. Jie puikiai žinojo, kaip galima jį priversti kalbėti.
Ir tuo jį privers kalbėti.
Igoris pirštais nusibraukė šlapius skruostus ir nunarino galvą.
Jis vos jautė savo kūną, jis vos galėjo kvėpuoti.
Tylą perpjovė stipriai apkerėtų durų girgžtelėjimas.
Šviesos ruožas metėsi ant grindų, apšviesdamas mažytį kambarį su vienu čiužiniu, ant kurio sėdėjo Igoris. Šis prisimerkė, ranka prisidengdamas nuo šviesos, sklindančios iš koridoriaus.Į kambarį įėjo keli Medžiotojai.
Vieno iš jų rankoje išvydo grandines.

-Baigta,- ramiu balsu paskelbė viena moteris, atsitraukdama nuo žiaukčiojančio ir išbalusio Igorio, tysančio ant metalinio gulto. Jis visas buvo suvaržytas grandinėmis.
Apdaužytame veide, pradedančiam įgauti vos ne violetinę spalvą, spindėjo paniška baimė. Lūpos desperatiškai virpėjo, tačiau lūžinėjančių žodžių niekas neišgirdo - balsas buvo galutinai išrėktas.
Moteris Medžiotoja atsigręžė į tolėliau stoviniuojančias kolegas, kurie padėjo atlikti darbą, ir Naujojo Senato (kurio idėją pakišo Mišelė Streikers) vadų pasiųstus atstovus, kurie įdėmiai žvelgė į įstatymo sulaužytoją, į savotišką savo rasės išdaviką.
-Nuodai suveiks greitai,- tarė moteris, padėdama burtų lazdelę, kurios dėka privertė Igorį išgerti nuodų.
Jai dar buvo keista, jog Medžiotojai sutiko dirbti su Naujojo Senato nariais, kurie tik atsitraukę iš Senato būstinės, netrukus užėmė valdžią, vos tik po Susidūrimo su priešinga puse: Lorijanais ir Emousais.
Tačiau ji nesipriešino tokiai keistai sąjungai, vos tik jie sučiups sireną Emilijaną ir juos nubaus ir kiekviena pusė gaus po savo dalį, priešiškumas vėl atgis, tačiu Medžiotoja neatmetė galimybės, kad taika gali užsibūti ilgiau.
Naujasis Senatas norėjo tiek vilkolakį, tiek sireną nubausti, tačiau Medžiotojams pareiškus norus dėl sirenos, antgamtikų valdžia sutiko pasidalinti su nusižengusiasias.
Medžiotoja nenuleisdama akių nuo Igorio šyptelėjo.
Emilijanos jiems reikėjo vien dėl to, kad vienas iš jų medžiotojų - Ahailas - įsimylėjo šios sirenos seserį, kuri, deja, dingo be žinios po Susidūrimo. Emilijanos mirtis pagaliau numalšins ilgą laiką tūnojantį pyktį Ahailui ir tarpusavyje besiriejančius Medžiotojus.
Vienas iš atstovų, žengtelėjo prie Igorio.
-Kur yra Emilijana Leinė MacWellė? - pasilenkdamas paklausė.
Jaunas vyras tik papurtė galvą. Jo veide akivaizdžiai galėjai įmatyti kovojimą su agonija. Agonija, kurią sukėlė šie jos sugirdyti nuodai.
Atstovas žvilgtelėjo per petį į Medžiotoją.
Ši suspaudusi lūpas į tiesią liniją, vyptelėjo.
-Duok jam laiko ir jis pasakys viską.

Jis raitėsi iš skausmo ant čiužinio. Nuspirta, apkruvinta antklodė gulėjo ant grindų.
Igoris gergžiančiu balsu rėkė. Nagai desperatiškai smigo į tvarsčius, nuogą odą, į kelnes. Pro pradraskytys tvarsčius sunkėsi raudonas, tirštas, lipnus kraujas.
Igoris kaip niekad troško išsinerti iš odos, nusidraskyti tvarsčius, šašais aplipusias žaizdas, kad tik tas prakeiktas skausmas nusloptų!
Tačiau negalėjo.
Vis kiekvieną akimirką Igoriui dingnojosi, jog mirs.
Traukuliai apėmė kūną. Kraujas plūstelėjo į burną. Plaučiai rėkte rėkė deguonies.
Jis Duso. Springo. Kosėjo.
Drebėjimas, alpulys nenuslopo, net tada, kai nuodai paliko išvargusį Igorio kūną.
Bukas, stiklinis žvilgsnis žvelgė į lubas. Matymo šonuose pasirodydavo batai, kažkur dzingteldavo kažkokie įrankiai, burtų lazdelės.
Igoris į nieką nekreipė dėmesio.
Ašara nuriedėjo kruvinu skruostu.
Jis pasidavė.

***

Nežinojo kiek laiko praėjo. Girdėjo tik vėjo kaukimą, ūžesį, psichų šaltį, vos šie praskriedavo šalia pat jo kameros durų. Tačiau šiandien nepajuto psichų šalčio. Išgirdo trenksmą, dundesį ir sprogimą. Sunkiai suprato kas čia įvyko, tik be energijos tysojo ant čiužinio ir apsiblausiusiu žvilgsniu žvelgė į nežinia kokios jėgos išluptas duris ir kažkokias žmogystas. Igoris tylėjo.

[Melijandra Julija Lorijan]

Melijandra išvydo Igorį. Ji su siaubu sustojo.
-Igi?
Ji nežinojo ko griebtis, ji buvo sustingusi, apstulbusi ir nesuvokianti kaip jos brolis pasikeitė. Silpnas, apsiblausęs, nejudrus. Staiga Mela atkuto ir prišoko prie Lorijano.
-Igi! - delnais palietė šio veidą. Sesuo suprato, jog Igoris dar gyvas, bet toks šaltas!- Klausyk, klausyk, Igi, mes tave tuoj ištrauksim iš čia! - Melos balsas drebėjo iš baimės, jaudulio, menko džiaugsmo. Ji nežinojo ką Medžiotojai ir Senatas jam padarė, nežinojo ar iš viso Igoris galės atsigauti po viso šito košmaro.
Lobių atkeikėja staigiai atsisuko už jos stovinčius personas, šūktelėjo, jog Igis gyvas ir tuoj reiks judėti. Rudai pilkos akys sutiko žalias sirenos su nebyliu prašymu padėti - "tu dabar esi vienintelė hilerė, padėk man!" Mela vėl pažvelgė į nusilpusį brolį.
-Igoriuk, Emi čia yra.

[Emilianne Mcwelle]

Galinga sprogimo jėga ūžtelėjo pro ausis, tačiau audros kakofonijoje buvo veik negirdima. Emilijana paskubom nusekė Melijandrą ir nuslydo nuo testralio jam dar nespėjus dorai sustoti. Širdis daužėsi, mintyse nejučiomis lyg juosta ėmė suktis: jis prirakintas grandinėmis šviesos plote vidury užtemdyto kambario, vos gaudo orą, jis ant grindų, siekia suvaryto sidabrinio durklo, paplūdęs kraujais, nukankintas... Nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog dauguma vaizdinių buvo paimta iš atminties, jau patirti ir išgyventi. Nė už ką nenorėjo pakartoti nei vieno iš jų, todėl tai, ką ras (jeigu išvis ras) celėje, vis labiau gąsdino. Bijojo jie visi, tačiau tai nėkart nebuvo išsakyta žodžiais. Galų gale ir nereikėjo: įtampa trykšte tryško iš ryžtingai suspaustų Melijandros lūpų,  visų skubrių lazdelės judesių. Visi rizikavo. Tačiau tą pačią sekundę, kai kojomis palietė kalėjimo koridoriaus grindinį, baimė dėl psichų, nesėkmių, galų gale kažkur aukštai skraidžiojančio Kajaus išnyko ir nusileido staiga smogusiam suvokimui - jis čia.
Bėgte nusivijo Melijandrą, tankiai alsuodama sustojo prie durų. Jis čia pat. Galbūt dar gyvas. Leido sau tokią viltį tik tam, kad ištvertų tas be galo prailgusias minutes, kol mergina šalia krapštinėjosi prie durų. Judant buvo lengviau; laukimas darėsi nepakeliamas. Atrodė, įmanytų pereiti kiaurai - kas tie užkeikimai, akmenys ir nežemiškas tvirtumas. Suprato, kad Melijandra jaučiasi lygiai taip pat - tada, kai atsargumą permušė įsiūtis ir baimė dėl brolio, duris tiesiogine to žodžio prasme nutrenkė į šalį. Tamsiaplaukė jas peršoko iškart, o Emilijana tarsi suakmenėjo. Nujautė, kad pamatys tai, ko visa esybe troško išvengti. Laukė metus. Dabar ji čia. Igoris. Galbūt dabar skaičiuojantis paskutines sekundes. Nebegirdėjo merginos žodžių.  Merlinai...
Liuoktelėjo paskui Melą ir sustojo jai už nugaros. Nejučia įsikabino merginai į petį ieškodama tvirto paviršiaus atsiremti. Pavėlavo. Anksčiau įsivaizdavo blogiausius scenarijus, prisiminė praeityje matytus vaizdus, kurie atrodė beviltiški, tačiau dabar... Atiduodant pagarbą banalumui būtų galima pasakyti, kad Igoris atrodė blogiau nei sirenos košmaruose, kurių įveikt nesugebėdavo nei dviguba besapnio miego eliksyro porcija. Matė prie jo parklupusią Melijandrą, girdėjo ją kalbant. Apdujusi bandė suprasti kodėl. Numirę juk negirdi. Vienutėje buvo likęs tik Igorio kūnas: nukankintas, kruvinas, sulysęs ir nusilpęs, beveik neprimenantis žmogaus, kurį ji mylėjo. Sugavo Melos žvilgsnį, prašantį pagalbos. Kokios pagalbos? Negi dar įmanoma kažką padaryti? Šalta. Artėja psichai. Kovoti su jais? Kokiu būdu? Tik ne stovint prie apatiško, nejudraus kūno. Vienintelio vizualaus visų buvusių gynėjo prisiminimų įsikūnijimo. Juk tokia baigtis buvo įmanoma? Praėjo metai, ištisi metai. Nužudoma ir per trumpesnį laiką. Nejučia krūptelėjo. Tai neatrodė panašu į tiesą, ne tokią tiesą, kokia ji norėtų patikėti. Žengė žingsnį artyn, priklaupė šalia Melos. Negalėjo žiūrėt į patamsyje sustiklėjusį žvilgsnį, gąsdino ir iškankintas kūnas. Tiek ištverta veltui. Šalia mergina vis dar kalbėjo su lavonu. Emi tylomis nuleido ranką ten, kur turėtų plakti širdis. Stuburu žemyn nubangavo šiurpuliukai. Prireikė ištisų sekundžių pajusti duslų, nelygų, silpną, tačiau vis dar egzistuojantį plakimą.
 - Jis gyvas...- lyg netikėdama sušnabždėjo. Nesuvokiama, kad šaltas, žaizdotas kūnas dar gali palaikyti gyvybę. Drebančiomis rankomis Emilijana pakelė nuo žemės numestą lazdelę ir tvirtai ją suspaudė. Anksčiau klydo. Jai nebe dvidešimt, kai tegalėjo stebėt Igorį mirštantį. Čia ji vienintelė gali padėti, nuo jos priklauso, ar abi su Mela išties liks klūpėti prie negyvėlio.
 - Ką jie tau padarė...- pirštai švelniai nuslydo sudarkyta oda. Kadaise ji buvo šilta.
 Pakuždom vieną po kito tarė užkeikimus: nepasitikėjo savo balsu. Smaragdinės akys nejučia išsiplėtė iš siaubo - žaizdos (o jų buvo daugiau, negu pirmąkart pastebėjo) vos vos užsitraukė, nors naudojo stiprius kerus, kurie turėtų sugydyt be žymelės. Kūne nematė sveiko lopinėlio, o į negyvą veidą juo labiau stengėsi nežiūrėti.
 - Paduok eliksyrus,- paprašė vildamasi, kad juos numetė kameroje, kai pamačius Igorį viskas išslydo iš rankų, o ne  koridoriaus pradžioje per skubėjimą. Nebegalėdama žiūrėti į savo kruvinas rankas,  pakėlė akis į Melijandrą.- Aš neįsivaizduoju, kaip jis išgyveno. Tokie sužeidimai...- Emi nerado žodžių. Norėjo paguosti merginą - taip, kaip ji daug kartų guodė ją pačią, pasakyti, kad viskas bus gerai, tačiau pati tuo sunkiai tikėjo. Atsargiai prisilietė prie jo skruosto bijodama užkliudyti kraujuojačias vietas. Paglostė svarstydama, ar Igoris tada radęs ją miške jautėsi panašiai. Atsiduso. Nors ji tada nebuvo nei iš tolo taip sužeista. Papurčiusi galvą sirena nuo diržo nusikabino universalaus priešnuodžo buteliuką ir vėl ėmėsi darbo. Vilties buvo. Kol kas.

[Melijandra Julija Lorijan]

Kiek suprato, Emilijana buvo išmušta iš vėžių. Jos veide įskaitė sutrikimą, apdujimą, bandymą suprasti kas įvyko. Melijandra buvo įsitempusi, nežinojo kaip sirena pasilegs, ar iš viso nepripražins tiesos, jog Igoris gulįs prieš jos akis. Tiek laiko, tiek nesimatę...Visko galėjo nutikti. Tik Igorio sužadėtinei atsiklaupus šalimais jos ir netrukus pareikalavus eliksyrų, lobių atkeikėja pagaliau atsikvėpė ir tučtuojau pradėjo vykdyti tas kas buvo liepta.
Šoko ant kojų, nudūmė prie numesto krepšio su eliksyrais. Gan greitai šį suradusi, Melijandra jį padavė Emilijanai. Rudai pilkos akys sekė hilerės rankų judesius, retkarčiais žvilgsnis nuslydavo brolio pusėn. Prašau, gyvenk!
-Ar jis ištemps iki Ūdrų Žabangų? - paklausė, o kitą akimirką vienas iš bendrininkų šūktelėjo, jog turime kuo greičiau nešdintis iš čia. Netoli Senatas ir Medžiotojai. Vieni bando juos sulaikyti, jau yra mirusiųjų ir sužeistųjų.
Kita akimirka ir visi pradėjo skubėti pasitraukti iš Azkabano. Melijandra burbtelėjo levitacijos kerus ant Igorio, kad brolio kūnas pakiltų ir būtų lengviau šį išgabenti iš šios prakeiktos vietos.
Lėkdama koridoriu, akies krašteliu matė kaip iš kitų koridorių traukiasi Lorijanų vilkolakiai, iš jų vieni smarkiai atsiduodavė dūmais. Kažkas iš jų panaudojo ugnies kerus ant kritusiųjų, negalėdami jų atsikovoti iš priešų. Niekas suanglėjusių nesugebės antpažinti.
Klausa užfiksavo audros triukšmą, jūros šėlsmą. Išėjimas arti!
Melijandra liko apačioje, stebėjo veiksmą koridoriaus gale, kai ant stogo užsikabaroję giminaičiai su kerais kėlė Igorį į viršų. Jos galvoje dūzgė mirusiųjų skaičius - penki.
Koridoriaus gale, rodėsi, tuščia, nieko nebuvo. Kiek spėjo išgirsti, buvo nuversta siena, kuri užvertė kelią Senatuo ir Medžiotojams pas juo. Dar išgirdo, jog Daimonas nužudė kažkokį medžiotoją, kurio mirtis išmušė iš vėžių visas priešų pajėgas, esančias čia, Azkabane.
Vėliau išsiaiškinsim, kas ten buvo,- pažadėjo sau Melijandra ir su kitais likusiais apačioje, vienas po kito užsikabarojo ant Azkabano stogo.
Audra dar ūžė. Per lietų, smarkų vėją niekas nesimatė, vos buvo galima įžiūrėti šalia savęs esančius žmones. Freiras tupėjo toje pačioje vietoje, matėsi, jog psichai jo nelietė iš baimės.
-Igorį užkelkit ant Freiro! Emilijana, tu skrisi kartu su manimi!- suriko per audrą lobių atkeikėja.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Jis nieko negalėjo padaryti, tik blausiu žvilgsniu stebėti, kaip tos žmogystos artėjo link jo. Baimės nejautė, nesitraukė prie kampo kaip anksčiau. Igoris buvo viskam apatiškas, jam nerūpėjo kas jam šiandien nutiks. Jis išdavė Emilijanos vietą, todėl siuto ant savęs ir netroško nė gyventi. Tačiau jis nežinojo, jog ta informacija nieko nepakeitė jo ir Emilijanos gyvenime. Jis nežinojo, jog Senatas ir Medžiotojai nespėjo nieko blogo padaryti Emilijanai.
Keliskart išgirdo savo vardą. Kaip ilgai jis negirdojo taip jo ištarto...Taip švelniai, taip atsargiai. Kažkur praeityje jį taip kviesdavo Melijandra, jo jaunesnė sesuo. Bet ką ji turėtų čia veikti, šioje šaltoje patalpoje? Negi jam vaidenasi? Taip, jam vaidenasi.
Stiklinis jo žvilgsnis sekė, kaip manė, haliucinacijų sukeltą Melijandros figūrą. Nuo kitų jos žodžių, širdis suirvpėjo. Kažkas buvo netaip, kažkas buvo netaip. Bet kas? Igoris nesuprato. Tiek laiko tylėjęs vidinis balsas sucypė, jog tai turi būti realybė. Niekas kitas, bet realybė. Haliucinacijos per žmogiškai atrodo, jis pats nesugebėtų taip įsivaizduoti savo sesers, vos šį suradusi Azkabane. Tai turi būti realybė.
Ir buvo.
Matė prieš save stovinčią albinosę merginą. Ne, tai ne albinosė,- pataisė save,- Tai...
Prireikė tik vieno prisilietimo prie jo veido, jog prisimintų kas toji buvo.
Emi. Jo Emi.
Širdis greičiau suplakė, tarsi kerų siena užkerėti ant jo, suskilo, sutrūkinėjo, Igorio apatija it ryto rasos lašai išgaravo skaisčioje, karštoje vasaros saulės kaitroje.
-Emi,- gergždančiu balsu ištarė. Jo žvilgsnis ryte rijo savo sužadėtinės veidą. Ko ji bijo? Ko ji taip išsigandusi? Juk jis gyvas! Juk jis ją ir savo seserį atpažino! Jis nėpagalvojo, kaip bjauriai atrodė, į save net nebuvo panašus.
Mela... Jis dirstelėjo į savo seserį. Jos čia...jos jį surado. Jis išgelbėtas. Norėjo pakelti ranką ir paliesti Emilijaną, tarsi pasitikrindamas ar jis tiesą suprato, ar tik jam nesimaišo protas nuo tokių kančių, bet neturėjo daug jėgų. Jo tik delnas šiek tiek pasikėlė ir nieko nepalietęs sudribo atgal ant čiužinio.
Bet buvo kitas įrodymas. Palaima, palengvėjimas nuvilnijo jo kūnu, pajutęs kaip kerai gydo jo žaizdas, jo nusilpusį kūną. Jis nematė kaip daugelis randų išnyko taip, tarsi jų nė nebuvo. Igoris blausiai, silpnai nusišypsojo ir tyliai atsiduso, jausdamas kaip pajunta ramybę savyje. Jis išgelbėtas...Grįš namo. Pamatys Kajų, Wreną...Širdis nusirito į kulnus, suvokęs, jog buvo užmiršęs savo du globotonius. Pasidarė bloga, nes jų šalia savęs nepamatė.
-Kur....Kajus...ir Wrena?- dusliai sugergždė vėl, žvilgteldamas į Emi veidą,-Jiems...viskas gerai?
Norėjo tikėti, jog jiems viskas gerai.
Kas vyko po to klausimo nelabai suprato -viskas vyko taip greitai. Buvo pakeltas kerų į orą, išplukdintas iš kameros. Kokie jausmai tada jį apėmė buvo sunku paaiškinti. Vėliau buvo koridorius, o tada...Kažkas jį trūktelėjo viršun, ir nežinia po kiek laiko Igoris išvydo dangų. Audra siautė kaip be proto, Merlino laimei, kažkas paskutinę akimirką jį apkerėjo, jog nebūtų permerktas lietaus siausme. Akimirkai sutriko, atsidūręs ant Freiro nugaros. Audrapaukštį sunkiai, bet atpažino (toks išaugęs!).

[Emilianne Mcwelle]

Veikė instinktyviai, eliksyrais atsargiai užpildama pavojingiausias žaizdas, burtais nuimdama skausmą nuo ne tokių pavojingų. Naudojo ir tokius, prie kokių šiaip būtų nesilietusi: gana stiprius narkotinius, jėgų papildomuosius, raminančiuosius. Žinojo, kad jų veikimas ilgai netruks, klausimas, ar paskui nepablogės, bet taip pat suprato, kad tai vienintelis šansas ištraukti Igorį iš čia. O paskui jau žiūrės.
 - Nežinau,- atsakė nepakeldama akių.- Darau viską, ką galiu, bet,- Emi prikando lūpą. Nenorėjo to pasakyt garsiai - kad gali kiek nori darbuotis prie fizinių žaizdų, bet viskas priklausys nuo to, ar pats Igoris pabus iš apatijos. Ir tada išgirdo savo vardą. Teisybė, ištartą gergždžiančiu, silpnu balsu, tačiau tai buvo pirmas ženklas, kad Igoris gyvas, sąmoningas, jas atpažino.
 - Aš čia,- tyliai atsiliepė, atsargiai spusteldama ranką, kurią jis bandė pajudinti. Išdrįso pažvelgti jam į akis - anksčiau to nedarė bijodama sutikti išsklidusį, iškankintą, nieko nematantį žvilgsnį. Žiburiukai jo akyse buvo prigesę, tačiau, svarbiausia, buvo. Įstengė puse lūpų nusišypsoti. Kai jau matė Igorį šalia savęs, kad ir pusgyvį, prarasti jo nesugebėtų. Niekaip.-  Dabar jau viskas gerai, tik nenualpk, neužsimerk ir neatsijunk,- pridūrė išgirdusi šūksnius iš už sienos. Akimirkai apmirė susipratusi, kad pavojus tyko ne tik šioje kameroje. Kad kažkur audroj jų globotiniai (ne, vaikai) ir Lorijanų vilkolakiai bando įveikti Azkabano sargybą. Melijandra kaip visada reagavo greičiau - Emi nejučia susiraukė pamačiusi plikus levitacijos kerus, bet suprato, kad burti tvirtus neštuvus, kelti ir tik tada levituoti laiko nebuvo. Nuo grindų sugriebusi lazdelę ir eliksyrus, nuskubėjo paskui merginą saugodama jos užnugarį, tačiau koridoriuj buvo stebėtinai tuščia, tik užuodė dūmus. Dėl viso pikto skydą laikė iki pat Igorį perduodant kitiems. Iš apačios matė dangų lyg įrodymą, kad išsikapstyti iš čia galbūt visgi pavyks, girdėjo tebesiaučiančią audrą. Impervius mintyse ištarė, lazdele nusitaikydama į Igorį, tada į Melą ir į save. Abiem reikės aiškesnio regėjimo nei pirma. Užsikišusi lazdelę už diržo užsikabarojo ant stogo paskui Melijandrą iš visų jėgų mėgindama nenuslysti žemyn ir neužkliudyti trapių eliksyrų buteliukų. Teturėjo pačius svarbiausius ir tik po vieną, tad dužimas galėjo baigtis liūdnai. Atsargiai atsistojo nepaisydama bloškiančio vėjo. Vos išgirdo Melos žodžius, kuriuos ji turėjo rėkte išrėkti. Jeigu išsikapstysim iš čia gyvi, prisiekiu, žodžio nepasakysiu apie Freirą... Bet tu tikra, kad jis noriai paneš tris žmones? Visgi Emi paskubom įsitaisė audrapaukščiui ant nugaros, tuo pačiu prilaikydama Igį. Nebuvo tikra, ar jis ištvers kelionę ant Freiro nugaros, tačiau teleportuotis, net jei būtų buvusi galimybė, juolab nesiryžo. Atsigręžė per petį, akimis ieškodama Melos. Vylėsi, kad pro psichus brautis nereikės, nes vienai jų teks saugoti visus tris vienu metu. Spustelėjo Igoriui ranką.
 - Laikykis. Jau nedaug.

[Melijandra Julija Lorijan]

Išgirdusi Emilijanos atsaką, Mela tik linktelėjo. Dabar ir vėliau Igorio gyvybė kabos sirenos rankose. Buvo per pavojinga pirmu numeriu išsiųsti Igorį į Švento Skutelio ligoninę. Sukels tik nereikalingų klausimų.
Pajutusi, jog rega daug labiau pagerėjo, linktelėjo Emilijanai, tačiau nežinojo ar ši tą pastebėjo per lietų. Buvo per daug įsigilinusi į savo darbą, jog nepastebėjo, kaip ją apkerėjo Igorio sužadėtinė.
Kiekvieną akimirką rodėsi, jog žemė ir dangus tuoj susimaišys, tarsi, Atlanto pečiai vis labiau svyro žemyn nuo dangaus naštos.  Melijandra nesuprato, kaip Freiras turi tokios galios gražų orą paversti tokia makalyne. Ne veltui senajame Magijos Ministerijos laikraščio numeryje tas žurnalistas klykė dėl Freiro pavojingumo. Na, Melijandra per daug nepergyveno dėl to, atvirškčiai - pasijuto kaip Hagridas, išvysdamas dar pavojingesnį magišką gyvūną. Ačiū Merline, jog šiuo metu negrįžo į magiškų gyvūnų priežiūros profesorės kėdę. Pusę mokinių žūtų jos pamokose.
Melijandra žaibiškai užšoko ant Freiro, įsitikinusi ar likusieji gyvieji užsikorė ant testralių. Dar dirtselėjo per petį ar Emilijana tvirtai įsikibusi su Igoriu.
-Kylam, Freirai!- palietė šio kaklą ir kitą minutę, galingi Freiro sparnai suplakė orą, kojomis atsipyrė nuo Azkabano stogo. Trijulė ant audrapaukščio pakilo į orą.
Mela viena ranka laikysdamasi už Freiro plunksnų (iškilo idėją suregzti virvę, už kurios galėtų įsikibti skraidant), kita ranka su burtų lazdele išraitė kelias kilpas ir kerų skydas apgaubė antgamtus. Lietaus lašai skardžiai barbeno į kerų skydą ir vėl peršlapusi Mela gavo progos iki namų šiek tiek išdžiūti.
Vis tolyn skrendant tolyn nuo Azkabano audros kokofonija slopo, smarki liūtis virto į visiems įprastą lietų, vėliau persikeitė į dulksną. Tuo momentu, link jos oru atskuodė sidabrinis Kajaus gynėjas, pranešęs, jog jo šeimininkas ir su juo esantys bendražygiai yra gyvi. Mela lengviau atsikvėpė, nusišypsojo ir tarstelėjo, jog vokiečių aviganis nuneštų žinią - Igoris gyvas.
Tik Azkabanui išnykus horizonte, Melijandra atsisuko į Emilijaną ir su plačia šypsena veide apsidžiaugė:
-Mums pavyko!
Neužilgo Freiro nešama trijulė ir kiti nuskriejo Ūdrų Žabangų miško pusėn.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Emi ranka. Atrodo po šio siaubo, visą savo likusį gyvenimą norės tik savo glėbyje laikyti Emilijaną ir nuo jos nepasitraukti nė žingsnį. Blausios mėlynai pilkos akys sekė kiekvieną Emi judesį. atsargiai linktelėjo, leisdamas suprasti - Emi žodžius įsidėmėjo. Neketins nei apalpti, nei užsimerkti, nei atsijungti. Norėjo pasakyti: "aš pasistengsiu, Emi. Kiek mano jėgos leis."
Jos buvimas šalia jį ramino. Ramino ir tada, kai ši užlipusi ant Freiro nugaros, prilaikė jį. Igoris norėjo galvą padėti ant jos kelių, kad galėtų žvelgti į jos veidą. Taip, skambėjo banaliai, bet kai kūnas yra išlaisvintas iš skausmo ir kančios, tik vienas apdujimas neduoda tau ramybės, tą ką daugiau bedarysi? O ir tiek laiko nematė savo artimųjų...Kiek? Du, trys mėnesiai? Pusmetis? Metai? du metais? Igoris nesigaudė laike. Vylėsi, jog Azkabane praleido ne tiek daug laiko, antraip turės problemų pasivijant likusį pasaulį su žiniomis.
-Žinau,- sumurmėjo Emilijanai, trumpam usžimerkdamas. Bandė įsivaizduoti Ūdrų Žabangus. Ar jų namai liko tokie patys? Ar jie pasikeitė? Buvo daug klausimų, bet neturėjo tiek jėgos visų visko išklausinėti. Atsimerkė.
Akimirką Igorį sukaustė baimė, vos Freiras pakilo nuo Azkabano. Vos ne gulomis gulėti ant visai ne mažo magiško paukščio buvo tikrai nelinksma. Igis stipriau įsitvėrė į Emilijanos delną. Tik sesers audrapaukščiui jau nebekilus, o horizontaliai skrendant, Igoris atsipalaidavo. Kuo puikiausiai žinojo - jam tai pirmas ir paskutinis kartas, skrendant ant Freiro. Ką ateityje jam besakys Mela, vis vien neliks ant Freiro. Nė už tūkstantį galeonų. Viskas. Taškas.
Akies krašteliu stebėjo kaip tolo Azkabanas, klausą suvirpino gynėjo balsas. Igoris suvokė, jog Kajus moka išaukti gynėją. Džiaugsmas ir pasidžiavimas užplūdo jo krūtinę. Igoris nuoširdžiai šypsojosi.
Po keliolikos minučių, Lorijanas jau nebeišvydo Azkabano, paliko jo apylinkę ir pirmą kartą po šitiek laiko pasijuto laisvas.