[Cassidy Melens]

Vovere gal kelias valandas kankinosi lovoje jai vis nėjo užmigti.Kol pagaliau ji suprato ,kad nieko nebus ir ,kad reikia pasivaikščioti.Ji pasiėmė mantija ir išėjo.Naktinis Hogvartsas buvo visiškai kitoks .Nebuvo jokių triukšmų ir pirmakursių šūkavimų.Vienintelis garsas tebuvo tylus pelių ar vaiduoklių krebždėjimas.Ji nežinojo kodėl ,bet jai atėjo noras išvysti naktinį vaizdą.Tad ji patraukė link stogo.Nors ji žinojo ,kad galėjo eiti į lauką ar į astronomijos ar varno nago bokšta .Bet jai labai knietėjo pamatyti vaizda ir pajusti dar nepažinta jausmą. Ji dar niekada nėra buvusi ant jo ,bet kelia žinojo iš neseniai girdėtu penktakursių varno nago bokšte.Tad varniukė nebijodama lipo laiptais.Ji lipdama laiptais pradėjo galvoti apie  vaizdą kurį turėtu pamatyti ir ar ikrai jis bus toks nepakartojamas kaip kiti sako.Ir apie tai galvodama ji nei nepastebėjo kaip dvylikametė jau buvo prie praviro lango.Ji atsargiai perlipo palange ir jau buvo ant stogo.Iš pradžių joje tvyrojo tik baimė.Ir tik po kelių minučių antrakursė pastebėjo kerintį vaizdą.Jis kaip magnetas ją labai traukė ir jai tai atrodė tikrą pasaką.Ooo kaip gražu net niekada nebūčiau pagalvojusi ,kad čia taip gražu. Pagalvojo Vovere.Ir netraukdama akių atsisėdo ant jau pasenusių čerpių. 

[Nikolė Parker]

Nikolė jau ankščiau buvo ant stogo, mat vos ne kiekvieną vakarą ji ten lankosi. Jei nepavyksta užmigti nepabuvus gaiviame ore prie žvaigždžių. Kai dar nėjo į Hogvartsą Parker tai darydavo savo balkone. Parker labai mėgsta vakarą praleisti šiltai, tad atėjo susisukusi į šiltą pledą, atsinešė arbatos ir knygą iš bibliotekos apie Hogvartsą. Staiga išgirdusi žingsnius varniukė šmurkštelėjo į prieblandą, kad atėjęs žmogus jos nepamatytu. Po minutėlės ant stogo užlipo mergina (II-III kurso), ji buvo iš Varno Nago, Nikolė ją dažnai matydavo bendrajame kambaryje. Mergina Nikolei iki šiol nepatiko, o dabar Nikolė dar labiau supyko ant merginos, kam ji sutrukdė jei ramų pasibuvimą ant stogo. Nikolė sau prisiekė, kad niekada su ja nedraugaus. Ir dar to betrūko! Mergaitei staiga pasirodė, kad mergina su savimi yra atsinešusi knygą iš bendrojo kambario, tad norėdama įsitikinti ji pasislinko arčiau. Ir be reikalo! Vienuolikmetė netyčia palietė merginą. Nikolė išsigando ir sustojo lyg suakmenėjusi. Tada šiaip ne taip ištarė:
- Kuo tu vardu? - Nikolė pati nustebo, kad ištarti žodžiai nuskambėjo taip piktai ir agresyviai.

[Cassidy Melens]

Mergaitė grožėdamasi  nakties vaizdu visai nepastebėjo kaip kažkas atėjo.Ji nesureagavo net  išgirdusi klausimą.Į kurį net neatsigręžusi klaidingai ir  tyliai pasakė.Jai net nerūpėjo, kad žmogus klausimą paklausė agresyviai. Vovere žiūrėdama pajuto ,kad jai jau darosi šalta.Ir ji atsistojo ,atsigręžė ir visiškai netikėtai ir praradusi amo pamatė visiškai iš nieko atsiradusia {Vovere taip manė} mergaite .Varniukei  pasidarė labai nejauku stovėti prieš paslaptinga mergaite. Ir ji su įtraukta kaktą abejingai paklausė :
- Ką tu čia veiki ir kaip tu čia atsiradai?- antrakursė visiškai nebuvo prisiminusi kaip atsakė į klausimą,- juk aš visą laiką buvau čia ir tavęs nepastebėjau.
Dvylikametė buvo visiškai sutrikusi dėl paslaptingai atsiradusios mergaitės.Ir ji pradėjo akylai kaip erelis žvairuoti į rožinių plaukų savininkę.Aš nesuprantu kaip jai pavyko man visiškai nepastebimai atsirasti čia.Ar ji jau gali teleportuotis ir moka galingų burtažodžių ? Nors ne ji dar per jauna. Antrakursės mintyse buvo didelė sumaištis.Ir ji kelis kartus apžvelgė mergaitė.Ir ji tik dabar suprato ,kad ją buvo mačiusi varno nago bendrajame kambarį. Tad ji įtartinai paklausė:
-Tu iš varno nago ?
Ir Voveres akys įsmigo į ją.

   

[Nikolė Parker]

- Tai  aišku, kad iš Varno Nago. Beje mano vardas Nikolė ir čia buvau jau anksčiau už tave, tik tu nepastebėjai manęs. - staiga varniukė pastebėjo, kad Vovere nenuleidžia nuo jos akių ir sušuko - Ko tu spoksai į mane?! Tada suprato, kad persistengė ir sušuko per garsiai, juk galėjo kažkas išgirsti, bet per daug tuo nesijaudino, nes negalėjo pakęsti stypstančios ir į ją spoksančios merginos, nors ir jos buvo iš bendro koledžo. Tada abi varniukės prastovėjo viena į kitą bespoksančios kokią valandikę. Galiausiai Nikolė nebegalėjo pakęsti tų mėlynų akių tuštaus žvilgsnio, tad (pati nesuprato kodėl, gyvenime taip nėra padariusi, o ką jau kalbėti apie nepažystamąjį žmogų) iškišo liežuvį, pasimaivė prieš tą nieko nesuprantančią mokinę, apsisuko, nulipo nuo stogo ir nukurnėjo laiptais į savo koledžo mergaičių miegamąjį. Gulėdama lovoje ji dar ilgai mąstė kas įvyko ir visą laiką sau kartojo Niekada nesusidėk su ta mergina. Ji niekada nebus man draugė!.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh lėkė laiptais žemyn. Matthew davė mergaitei savo varlę, kad jie galėtų visi trys pabendrauti. Tad grifiukė leido laiką su Davina ir Matthew (varle, žinoma) ant stogo, kol abi varlės kažkaip sugebėjo įlįsti į kažkokią landą, iš kurios niekaip nesisekė žaliaodžių ištraukti. Deoiridh bandė tiek accio kerus, tiek kišti ranką, kažkuriuo metu svarstė netgi įlįsti ten pati, tačiau šitam poelgiui vis dėlto nepasiryžo. Teko skuosti pas Matthew (profesorių) ir prašyti pagalbos. Arba bent jau pranešti, kad Davina kažkur įkrito, ir ji nebegali varlės ištraukti. Tiesą sakant, buvo labai nejauku, mat mergaitė neįsivaizdavo, kaip herbologas reaguos į tokias žinias apie savo augintinę, tačiau ir slėpti nesinorėjo.
Laimei, pavyko greitai rasti koledžo vadovą ir pranešti nemalonias naujienas. Dabar jie abu lėkė tais pačiais laiptais aukštyn. Deoiridh pasirodė, kad Matthew išsigando ne tiek to, kas atsitiko Davinai, kiek mergaitės reakcijos. Rudaplaukė dėl to jautėsi kiek kvailai, bet pati be galo jaudinosi dėl Matthew (keturkojo). Užlėkusi ant stogo mergaitė vos nenusivertė. Laimei, pavyko išsilaikyti ant kojų ir galiausiai atgauti kvapą. Kiek aprimusi Deoiridh iš karto išgirdo gailų kurkimą, tik iš balso neatskyrė, ar kurkia Davina, ar Matthew. Nedrąsiai pažvelgusi į herbologą mergaitė greitai nuleido akis - ji visai nenorėjo skriausti būsimo tėčio augintinės.
- Aš tikrai netyčia, neįmečiau jų ten! - bandė pasiteisinti Deoiridh. Priėjusi prie plyšio, į kurį įkrito abi varlės, mergaitė įdėmiai pažvelgė ten, tačiau keturkojų nepamatė. Kurkimas skambėjo garsiau, ir grifiukė suprato, kad dabar jau girdi abi varles. Dar kartą atsisuko į profesorių ir sumurmėjo: - Neįsivaizduoju, kaip jas iš ten ištraukti...
Mergaitė priėjo prie Matthew ir įsidrąsinusi jį apkabino. Iš paskutiniųjų stengėsi nepravirkti.

[Matthew Turner]

Matthew sėdėjo savo kabinete ir vargo su namų darbais. Jautėsi labai pavargęs ir tik artėjanti vasara šiek tiek palaikė nuotaiką. Ją, žinoma, pakėlė ir faktas, kad Deoiridh pagaliau teikėsi pasirodyti herbologijoje, tačiau šiuo momentu nuovargis ėmė viršų. Jau atrodė, kad tuoj užsnūs, kai kažkas įlėkė į kabinetą. Prisivertęs atmerkti akis Matthew gavo nustebti: tai buvo ne kas kitas, o ta pati Deoiridh. Ji aiškiai buvo dėl kažko išsigandusi, kas privertė panašiai pasijusti ir patį profesorių. Atidžiai klausėsi mergaitės žodžių, tačiau iš jų aiškiai suprato tik viena: reikia kuo greičiau kažkur eiti su ja.
Didelei Matthew nuostabai, tas "kažkur" buvo stogas. Vyras gerokai pavargo lipti laiptais, tačiau galų gale jiedu atsidūrė viršuje. Tarsi būtų nepakankamai sunerimęs, Deoiridh nutarė pagąsdinti jį dar labiau vos nenusiversdama žemyn. Ir tada Matthew viską suprato: gailus kurkimas, sklindantis iš... kažkur viską tarsi paaiškino. Kad ir kas čia atsitiko, varlėms reikėjo pagalbos. Deoiridh pradėjus teisintis herbologas suprato, kad mergaitė kaltina save. Jis, žinoma, neįsivaizdavo, kas tiksliai čia nutiko, tačiau nenorėjo, kad jo mylimiausia mokinė taip liūdėtų.
- Viskas gerai, nesijaudink, - bandė raminti rudaplaukę Turner. Kiek nustebo, kad Deoiridh įsidrąsino jį apkabinti, tačiau su mielu noru atsakė tuo pačiu. Jiedu ilgokai taip stovėjo, kol Matthew nutarė, kad reikia galų gale varles ištraukti. Nepaleisdamas mergaitės rankos priėjo prie to plyšio ir pasižiūrėjo žemyn. Deja, nė vieno iš gyvūnų nesimatė. Kiek padvejojęs Turner išsitraukė lazdelę ir įkišęs ją į plyšį tarstelėjo:
- Accio.
Savaime aišku, jam nepasisekė. Netgi priešingai - kažkas garsiai dunkstelėjo ir pasigirdo gailus kurktelėjimas. Juodaplaukis be galo išsigando.
- DAVINA! - garsiai sušuko jis. Kiek tyliau pridūrė: - Matthew?
Herbologui pasirodė, kad Deoiridh tuoj tuoj apsiverks, tad vėl ją apkabino.
- Nebijok, ištrauksime jas, - negarsiai pratarė jis, nors kol kas neįsivaizdavo, kaip reikės tą padaryti.

[Sabrina von Sjuard]

   Pieštukas švelniai brūkštelėjo per baltą popieriaus lapą. Dar vienas brūkšnys, po šio dar begalė, tada dar šiek tiek, galiausiai rankose atsidūrė kitokios spalvos įrankis. Ta pati procedūra, tik kitoje vietoje, kita detalė. Spalvų ir atspalvių pakeitė bent dešimt. Pieštukai pamažu baigdinėjosi, o tai reiškė, kad Sorenas ir vėl turės pasirūpinti jaunesniosios sesers hobiu. Gera žinia ta, kad pastarųjų užteks dar keliems piešiniams, o tuomet teks atsisveikinti su Hogvartsu ir blizgančiomis akelėmis žvelgti į vyresnėlį, įteikiantį jai dar vieną rinkininį spalvotų pieštukų. Kokia ji tada būdavo laiminga! Tarsi vaikas gavęs mėgstamą saldainį...
   Lėtai atitraukė švelniai melsvą pieštuką nuo lapo. Auksinės akys nuslydo iš lapo žvelgiančiu haskiu, iškišusiu liežuvį ir... Kažko trūko... Kažkas buvo ne taip. Tyliai atsiduso suglamžydama lapą ir švystelėdama į šiukšlinę. Marso sakalas tik liūdnai nulydėjo nebereikalingą šedevrą, virstantį šiukšle. Ši prisijungė prie dar bent kelių panašių šedevrų. Sabrinai niekaip nepavyko tinkamai nupiešti savo augintinio, tik neįsivaizdavo kodėl. Galbūt išsikėlė per didelius reikalavimus? Norėjo tobulo piešinio?
   -Nebegaliu,-suirzusi stryktelėjo nuo savo lovos ir sudėjusi viską į savo vietas dingo iš Varno Nago mergaičių miegamojo. Lyg ištikimas sargas ant peties nutūpė ir Fandangas.
   Kurį laiką taip ir slampinėjo po pilį bandydama nusiraminti ir keikdama save dėl tokio nevykėliškumo. Teik laiko piešė, o haskio nupiešti taip ir nesugebėjo. Girdėdamas von Sjaurd mintis Fandangas tylėjo ir mergina nuoširdžiai buvo dėkinga. Jai užteko nebylaus palaikymo, o ir pyktis galiausiai atslūgo. Pralinksmėjusi ir nuotaikai pasitaisius priėmė kiek netikėtą sprendimą - popietę praleisti ant stogo. Tokiu būdu galės atsiriboti nuo išorinio pasaulio, leisti sau pailsėti ir galutinai nurimti.
   Deja, regis, pabūti vienai su savo mintimis jaunajai von Sjuard nebuvo lemta. Auksinės akys susidūrė su visiškai netikėtu vaizdu - ant stogo stovėjo apsikabinę profesorius Turner ir Deoiridh! Ta pati mergaitė, kuri taip dievina Grifų Gūžtos vadovą. Praradusi amą ir apstulbusiomis akimis stebėdama abu asmenis, stovėjo it stulpas. Rodos, pamiršo netgi kaip ir kalbėti. Neįstengė prisiminti nė vieno žodžio.
   Nieko sau vaizdelis...
   Ką dabar galvoti? Kad profesorius Turner yra ištvirkėlis? Kabinėjasi prie jaunų mergaičių? Todėl savo varlę ir pavadino Davina? Jis ir prie jos kabinėjosi? Jei taip... Sabrina stipriai sukando dantis iš įtūžio, tačiau čia pat buvo nuraminta.
   -Vargu, kad tai įmanoma. Jis bando ją tik paguosti.
   Marso sakalo balsas nebuvo toks tvirtas, kokio jis turbūt pats tikėjosi, bet šitai padėjo. Rudaplaukė tik prisimerkė įtariai nužvelgdama abi personas.
   -Ar dabar jau teiksiesi paaiškinti?-suirzusi sukryžiavo rankas dėbtelėdama į grifę,-kas čia vyksta?

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh labai sunkiai tramdė ašaras. Pati nesuprato, kodėl taip praskydo, tačiau žinojimas, kad Davinai ir Matthew kažkas galėjo atsitikti, labai gąsdino. Ypač dėl to, kad tai buvo jos kaltė. Kad ir ką kalbėtų Matthew (profesorius, žinoma), rudaplaukė negalėjo nusiraminti. Tad stovėjo apsikabinusi būsimą tėtį ir, ko gero, pirmą kartą gyvenime džiaugėsi, kad turi prie ko prisiglausti.
Ji nė neišgirdo, kaip kažkas dar užlipo ant stogo. Tikriausiai to neišgirdo ir herbologas, mat tikriausiai būtų ją perspėjęs. Tad balsas, staiga pasiekęs Deoiridh ausis, gerokai ją išgąsdino ir sutrikdė. Pamačiusi, kas čia kalba, mergaitė sudejavo. Sabrina... Ši mergina galiausiai tapo kažkuo, ką galbūt galima pavadinti drauge. Grifiukė tikėjo, kad galėtų ją šitaip apibūdinti. Vis dėlto apie Matthew niekad jai taip ir nepasakė. Ką varnė pagalvos dabar?..
Šios mintys privertė mergaitę nesulaikyti ašarų. Ji įsirausė į Matthew megztinį ir pradėjo sriūbauti. Nebuvo profesoriui sakiusi, kad lyg ir susidraugavo su von Sjuard, tad įtarė, kad tokia reakcija jam bus labai netikėta. Deja, nieko negalėjo padaryti. Įtarė, kad Varno Nago atstovė dabar labai blogai galvoja apie herbologą, tačiau vis tiek nieko neaiškino - neturėjo tam jėgų. Vienintelis dalykas, kurį Deoiridh dabar sugebėjo daryti, buvo graudus verksmas. Varlės nukentėjo per ją, Matthew nežino, kaip jas ištraukti, o dar ir Sabrina atėjo būtent čia pačiu netinkamiausiu momentu.
- Matthew... - kuo tyliau sušnibždėjo mergaitė. Labai norėjo, kad varnė šių žodžių neišgirstų. - Ji... Manau, kad galiu ją laikyti drauge. Bet nieko nesakiau jai...
Neužbaigusi sakinio grifiukė dar labiau įsiverkė. Norėjosi prasmegti skradžiai žemę. Kažkodėl buvo tikra, kad Sabrina nepatikėtų, net jeigu išgirstų tiesą. O tai tikriausiai reiškė, kad praras šios merginos - pirmosios ir vienintelės draugės - pasitikėjimą amžiams... Vėl pasigirdo garsus kurkimas, tačiau Deoiridh net neatkreipė dėmesio.

[Matthew Turner]

Matthew stovėjo apkabinęs mergaitę. Nesitikėjo tokios jautrios jos reakcijos. Varlės buvo gyvos, tai kol kas buvo svarbiausia. Herbologas sugalvos, kaip jas ištraukti, teliko tikėtis, kad daugiau nereikės naudoti burtų lazdelės. Bandymas, kurį visai neseniai atliko Grifų Gūžtos vadovas, parodė, kad to geriau nedaryti. Jis įtemptai mąstė, kaip galėtų ištraukti Daviną ir Matthew iš tos skylės, tačiau kol kas į galvą niekas neatėjo. Glostė Deoiridh galvą ir jautė liūdesį sumišusį su džiaugsmu: žinoma, buvo liūdna, kad mergaitė tokia nelaiminga, tačiau kartu vyras jautėsi ir keistai laimingas, nes sunkią akimirką ji nepabijojo apsikabinti ir prisiglausti. Norėjo kažką sakyti, kai mintis buvo pertraukta dar vieno žmogaus. Herbologas atsisuko ir pamatė tą, kurią dabar matyti norėjo užvis mažiausiai - nuolat keistų dalykų klausinėjančią ir dar su Davina kažkaip susijusią mokinę. Ji, žinoma, nepraleido progos griežtai pasidomėti, kas čia vyksta, tačiau jos ištartas "dabar" ir tonas, kuriuo buvo užduotas klausimas, nustebino Matthew. Vis dėlto jam teko dar labiau nustebti, kai grifiukė, esanti jo glėbyje, staiga pradėjo graudžiai verkti. Herbologas apdovanojo Sabriną ne pačiu maloniausiu žvilgsniu, kai išgirdo tylius Deoiridh žodžius. Jie taip nustebino profesorių, kad jis stovėjo kaip stulpas ir net neįsivaizdavo, ką sakyti ar daryti dabar. Jos draugės? Kaip Sabrina sugebėjo įgyti Deoiridh pasitikėjimą? Ką ši mato toje merginoje? niekaip negalėjo suprasti herbologas. Vis dėlto buvo akivaizdu, kad dabar grifiukė nemelavo. Tai reiškė, kad kažkaip reikėjo suktis iš padėties.
Davina ir/arba Matthew priminė apie save, tačiau Grifų Gūžtos vadovas to nepaisė. Dabar daug svarbiau buvo apsaugoti Deoiridh nuo šitos nemalonios situacijos. Tik kaip tą padaryti? Sakyti tiesą? Kuo Sabrina tokia ypatinga, kad turėtų žinoti tai, kas jai visai neaktualu? Žinoma, iš klausimo pasirodė, kad jos yra kažką kalbėjusios, tikriausiai buvo paminėtas ir jis pats. Bet argi tai von Sjuard reikalas? Matthew perbraukė ranka per rudus Deoiridh plaukus ir atsisuko į Sabriną.
- Nemanau, kad tai tave liečia, - griežtokai ištarė jis. Žvilgsnis aiškiai bylojo, kad varnė šiuo momentu negalvoja apie Matthew labai teigiamai. Ką gi, turbūt teks pasakyti. - Ar tau atrodo, kad tėtis su dukra neturi teisės praleisti laiko kartu vien dėl to, kad yra mokytojas ir mokinė?
Pačiam šie žodžiai nuskambėjo labai keistai - pirmą kartą mergaitę garsiai pavadino dukra. Vis dėlto nesigailėjo, kad tai pasakė: labai tikėjosi, kad ir Deoiridh pasijus nuo to geriau. Nenuleido akių nuo Sabrinos ir labai tikėjosi, kad ji sugalvos, kaip ištraukti tas dvi kurkiančias būtybes iš bėdos.

[Sabrina von Sjuard]

   Neįsivaizdavo, kas čia vyksta, tačiau suprato - atsidūrė visai ne laiku, o galbūt priešingai - pasirodė tinkamu metu? Nežinojo, kuri svarstyklių pusė sunkesnė: ta, kuriai šaltas proto balas, kaip ir Fandangas, sakė, kad profesorius paprasčiausiai ją guodžia dėl to, ko Sabrina nežino ir nesupranta, ir ta, kuri sakė, kad šitas Turner nėra pats padoriausias vyrukas žemėje. Nuo tokios minties merginai užvirė kraujas.
   Deoiridh laikė drauge. Na, iki tikros draugystės lyg ir trūko dar žingsnelio, tačiau dabar tai nebebuvo svarbu, jei grifei reikia pagalbos, ji būtinai jai padės. Neleis jokiam profesoriui kabinėtis prie mergaitės, kuri taip visų bijo ir visais nepasitiki.
   -Kas tu per...
   Iškrypėlis...
   Žodžiai įstrigo kažkur gerklėje. Liūdnos rudaplaukės akys, trumpam žvilgtelėjusios į ją, Varno Nago globotinę, ir graudus verksmas privertė nutilti. Kelias akimirkas taip ir stovėjo nepratardama daugiau nei žodžio. Vis dar įtemptai bandė suprasti, kodėl profesorius laiko mergaitę savo glėbyje ir kodėl ji verkia taip stipriai įsikniaubusi į jo megztinį. Liūdnomis auksinėmis akimis žvilgtelėjo į grifę. Mielai būtų ją apkabinusi ir tokiu būdu atitraukusi nuo to iškrypėlio.
   Vėjo gūsis atnešė tylų, kaltės ir liūdesio persmelktą balsą. Mintyse padėkojo savo vampyriškai klausai, nors ir jautėsi kiek kalta, mat, nujautė, kad mergaitė norėjo, jog ji, von Sjuard, jos žodžių negirdėtų. Regis, likimas palankus jai.
   Nieko nesakei? Ko man nesakei?
   Į nemalonų Turner žvilgsnį atsakė tuo pačiu gestu. Dėbtelėjo į šį ir žengtelėjo arčiau rudaplaukės ketindama ją atitraukti. Čia pat pasigirdo varlių kurkimas, tik, kaip ir dvi kitos personos, Sabrina taip pat nekreipė į tai dėmesio bei griežtas balsas, sustabdęs von Sjuard.
   -Ji mano draugė, todėl...-eilinį kartą buvo nutraukta vidury sakinio.
   Turbūt labiausiai stebino tai, kokiu tonu buvo ištarti žodžiai. Ji nuoširdžiai nemanė, kad šis profesorius gali būti griežtas ir piktas. Laikė jį... Na, nevykėliu, tačiau geru ir draugišku, o štai dabar... Dėbtelėjo į šį nepatenkinta ir jau ketinama kirsti atgal, kai gavo smūgį į veidą. Perkeltine prasme. Apstulbusi, didelėmis auksinėmis akimis, pravira burna prancūzė stovėjo ant Hogvartso stogo it čia pastatyta dekoracija. Reikėjo tik nupurkšti kokiais sidabriniais ar auksiniais dažais.
   -Tėtis su dukra?-kvailai pakartojo Turner žodžius.
   Tai štai, kodėl...
   -Deoiridh niekad neminėjo, kad... Ji... Mes niekad apie tai nekalbėjom...-nudelbė akis į stogo paviršių. Jautėsi kalta. Derėjo viską išsiaiškinti anksčiau, o dabar... Ji palaikė grifės tėtį iškrypėliu! Nusipurtė nuo tokios minties lėtai pakeldama akis.
   -Aš... atsiprašau...-žodžiai buvo skirti Matthew,-turėtum būti laiminga, kad gali su tėčiu būti visą laiką,-auksinės akys nukrypo į mergaitę. Viduje sukirbėjo pavydas. Gilberto ji nė matyti nenorėjo, apie apsikabinimą ar pokalbį su juo apie paprastus dalykus taip pat negalėjo pagalvoti, o Sorenas... Jis per daug laiko praleido Hogvartse, kad būtų galėjęs su seserimi čia leisti laiką. Niekad sau neleido pagalvoti, kaip viskas būtų buvę, jei į Nuodų ir Vaistų pamokas ji būtų ėjusi pas savo vyresnėlį brolį. Kokių išdaigų būtų galėjusi jam prikrėsti! Ir visuomet, visuomet būtų turėjusi užnugarį ir žmogų, pas kurį nebijodama galėtų atbėgti pasiklausti ar gauti patarimą. Pirmieji metai Hogvarste nebūtų buvę tokie baisūs...
   -Bet... pirmuose kursuose tu... jūs...-nežinojo, kaip derėtų pateikti klausimą, tad paprasčiausiai nutilo vildamasi, kad jai bus paaiškinta.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Blogiau nebegalėjo būti. Situacija atrodė tokia tragiška, kokia tik galėjo būti. Deoiridh nežinojo, ką daryti dabar, tad ji ir toliau verkė įsikniaubusi į Matthew megztinį ir stengėsi apsimesti, kad Sabrinos čia nėra. Buvo labai apmaudu, mat von Sjuard buvo draugė. Ar bent jau beveik draugė. O dabar... Ji tikriausiai labai nekaip galvoja tiek apie Matthew, tiek apie ją, Deoiridh.
Neužbaigtas klausimas nesukėlė jokių emocijų. Grifiukė beveik ir negirdėjo, ką pasakė Sabrina, nes viską gožė jos pačios rauda. Vis dėlto žingsnį artyn Deoiridh sugebėjo pajusti. Tai atkreipė dėmesį, tad ir naujus žodžius pavyko išgirsti - ir suprasti. Iš pradžių rudaplaukė supyko: buvo akivaizdu, kad ji labai negerai pagalvojo apie Matthew. Ar ji manė, kad herbologas kabinėjasi? Šito Deoiridh nežinojo, tačiau pakėlė ašarotas akis ir jau norėjo aprėkti Sabriną. Vis dėlto paskutinę akimirką škotė suprato: varnė taip elgiasi dėl to, kad jai rūpi. Ji nenori palikti draugės bėdoje. Nepaisant to, kad ta bėda buvo tik įsivaizduojama, Sabrina norėjo padėti. O tai buvo toks elgesys, su kokius Deoiridh dažnai nesusidurdavo. Pykčio staigiai neliko nė kvapo, jis užleido vietą dėkingumui.
Jau norėjo ištarti "ačiū", tačiau teko staigiai užsičiaupti, mat prakalbo Matthew. Ir jis tiesiog viską pasakė. Na, beveik viską, neužsiminė apie tai, kad dokumentai dar nesutvarkyti. Mergaitė pagaliau nustojo verkti ir atsargiai pažvelgė į draugę. Kaip ji reaguos? Gal net nepatikės? Iš pradžių pasirodė, kad būtent taip ir yra. Deoiridh sunkiai atsiduso, kai išgirdo atsiprašymą. Vėl pakėlė akis į von Sjuard. Tik dabar suprato, kokia vis dėlto turėtų būti laiminga dėl to, kad ši mergina su ja mandagiai elgiasi. Juk per pirmąjį susitikimą ji, Deoiridh, buvo tikrai bjauri. O štai Sabrina stengėsi prieiti ir padėti. Ar jai "rūpėjo praeiti sienas, kuriomis ji buvo apsistačiusi"? Ko gero, taip. Vadinasi, šią Varno Nago atstovę tikrai galima laikyti drauge.
Deoiridh pajuto esanti be galo laiminga. Dar ką tik atrodė, kad blogiau nebegali būti, o štai vos per kelias akimirkas viskas apsivertė aukštyn kojomis.
- Aha, laiminga, - pagaliau išdrįso sumurmėti mergaitė. Sabrina dar kažką sakė. Ko gero, norėjo išsamesnio paaiškinimo, kas būtų visai natūralu: Deoiridh jau per pirmąjį susitikimą būtų galėjusi paprasčiausiai pasakyti, kad herbologas yra jos tėtis. Nenuostabu, kad vyresnė mergina iškėlė šį klausimą. Vis dėlto dabar visko aiškinti nesinorėjo. Laimei, iš nepatogios situacijos grifiukę išgelbėjo vėl sukurkusios varlės. Ji priėjo prie plyšio ir pakėlė akis į Matthew (profesorių). Kiek pamąsčiusi atsisuko į Sabriną:
- Gal turi idėjų, kaip jas iš ten ištraukti?
Jautėsi šiek tiek kvailai, nes šis klausimas tarsi išdavė, kad Matthew (profesoriui) to padaryti nepavyko. Vis dėlto augintines kažkaip gelbėti reikėjo. Ir skubiai.

[Matthew Turner]

Piktokai pradėtas ir neužbaigtas klausimas, kurį uždavė von Sjuard, tarsi pakišo mintį, ką ji pagalvojo apie herbologą. Tiesą sakant, tai jo nenustebino. Išties - kaip atrodo profesorius, laikantis glėbyje mokinę? Tuo labiau, kad žvitrios akys galėjo ir pastebėti Deoiridh žvilgsnį per herbologijos pamoką. Sabrina von Sjuard, deja, žvitriomis akimis pasižymėti tikrai galėjo. Tai Matthew labai nepatiko. Jis tikrai neprivalėjo nieko aiškinti šitai gan įžūliai mokinei, kuri kabinėjasi prie jo varlės vardo. Vis dėlto tai atrodė geriausias būdas apginti Deoiridh, tad Matthew nesigailėjo pasakęs tiesą - ar bent jau beveik tiesą.
Draugės? Deoiridh ir Sabrina yra draugės? niekaip negalėjo patikėti Grifų Gūžtos vadovas. Jo... dukra neprisileido jokio žmogaus. Jam pačiam ilgai teko dirbti, kad iškovotų mergaitės pasitikėjimą. Tad ką tokio ypatingo padarė ši šalimais stovinti mergina? Kadangi niekad iš Deoiridh nebuvo girdėjęs von Sjuard vardo, spėjo, kad jos pradėjo bendrauti (tapo draugėmis?) tik šiais metais. Bet tai buvo taip neįtikėtina, kad Turner tiesiog nesuvokė šio fakto. Bet vis dėlto Deoiridh sakė tą patį, o kam jai ginti šitą merginą? Prieš tai Sigurdas, dabar Sabrina... Galbūt ji pagaliau pradeda bendrauti su bendraamžiais? Šis supratimas buvo visai džiugus. Kiek apmaudu buvo tai, kad von Sjuard yra septintame kurse. Ar jo mergaitė praras draugę vos ją susiradusi? O galbūt sugebės išlaikyti bendravimą net ir tada, kai Sabrina nebesimokys toje pačioje mokykloje? Matthew suprato, kad jeigu jos iš tiesų yra draugės, reikės paskatinti Deoiridh palaikyti ryšį. Draugai visada praverčia.
Herbologui lyg ir pavyko save įtikinti, kad šios dvi mergaitės yra draugės, tad atsiprašymą priėmė ir atsakė į jį šypsniu. Jis galbūt buvo daugiau apsimestinis nei išties draugiškas, tačiau buvusiam grifui nepavyko taip lengvai pamiršti tų problemų, kurių jam pridarė Sabrina.
O štai Deoiridh, atrodo, pasitikėjo Varno Nago atstove. Buvo šiek tiek apmaudu, kad ji kreipiasi į von Sjuard pagalbos su varlėmis, kai čia buvo ir jis, tačiau puikiai suvokė: jis augintines jau bandė ištraukti ir jam, deja, nepavyko. Kad tik nepradėtų vėl kabinėtis prie Davinos... susirūpino Turner. Žvilgčiojo tai į Deoiridh, tai į Sabriną ir įtemptai galvojo. Vis dar niekaip negalėjo suprasti, kas turėjo atsitikti, kad šitos dvi mergaitės tapo draugėmis.

[Sabrina von Sjuard]

   Nuo škotės žvilgsnio Sabrina krūptelėjo. Tai tebuvo paprastas žvilgsnis, įpykęs ir aiškiai rodantis, kad netrukus ji bus apšaukta dėl tam tikrų priežasčių, bet žinoti, kad jis skirtas jai, buvo skaudu. Galbūt dėl to, kad grifę laikė savo drauge ir tenorėdama padėti tik pablogino situaciją. Laimei, netrukus Deoiridh, regis, suprato ir jos žvilgsnis sušvelnėjo von Sjuard atžvilgiu. Išsitiesusi ir netgi menkai šyptelėjusi kone apsidžiaugė pagerėjusia atmosfera.
   Profesoriaus Turner buvimas situacijos nepagerino, bet jau ir nebekėlė herojiškų tikslų. Išsiaiškinus, kas čia vyksta, mergina tenorėjo atsakymų ir kai jau atrodė, kad juos gaus, teko nusivilti. Nei Matthew, nei grifė neketino jai paaiškinti, kodėl jų neteko kartu matyti anksčiau. Nujautė, kad kada nors atsakymus vis tiek gaus. Vienaip ar kitaip.
   Visus tris asmenis privertus atkreipti dėmesį į kitą pagalbos šauksmą, Sabrina akylai stebėjo profesorių. Šis, regis, įnirtingai bandė išsiaiškinti, kaip jo dukra galėjo susibendrauti su ta, kuri vos per pirmą pamoką užsipuolė dėl varlės vardo ir pridarė tiek daug problemų. Tarkim, kad ir milžiniškas musėkautas, prarijęs juodaplaukio galvą. Prisiminus tai auksaakė vos susilaikė nesuprunkštusi ir iš paskutiniųjų stengėsi išlikti rami ir rimta. Abejojo, kad Deoiridh dar kartą į ją pažvelgtų taip dėkingai, jei ši imtų kvatoti.
   -Eee... Ką?-spoksodama į profesorių nesiklausė to, kas jai buvo sakoma. Matthew dukters kreipimasis į draugę, regis, nuliūdino.
   -O...-dar kartą laiku užsičiaupė. Be abejo, mielai būtų leidusi pasireikšti vyriškiui, įrodyti, koks jis nuostabus burtininkas, tik turbūt visi čia esantys puikiai suvokė, kad šito geriau nereikia, o ir grifė būtų tik įskaudinta, jei Sabrina pasišaipytų iš jos tėvo.
   -Žinoma,-galiausiai linktelėjo. Kryptelėjusi galvą žvilgtelėjo į ant peties tupintį Marso sakalą, o tada į plyšį, kuriame krukė varlės. Vikrus ir nedidelis paukštis puikiai turėjo su tuo susidoroti. Nė nelaukęs paskatinimo Fandangas grakščiai nėrė į plyšį ir vos po akimirkos į savo šeimininkės rieškučius nutupdė dvi varles. Viena iš jų buvo sužeista.
   Nenorėdama sukelti nepasitikėjimo ir pati ją išgydyti žvilgtelėjo į rudaplaukę, o tada į profesorių.

[Matthew Turner]

Visus tris šita situacija gerokai trikdė ir stebino. Tai buvo akivaizdu. Matthew nelaimei, jis buvo vyriausias ir dar profesorius. Tai tarsi reiškė, kad jis turėtų geriausiai tvarkytis ir žinoti, kaip elgtis. Deja, šiam teiginiui iki tiesos trūko labai daug, mat herbologas nė neįsivaizdavo, ką dabar sakyti. Gailėjosi anksčiau nepasidomėjęs, ar Deoiridh nesusirado kokių draugų. Išties - juk ją tikrai kažkas siejo su Sigurdu, kodėl mergaitė negalėjo susirasti ir daugiau artimų žmonių?
Matthew žvelgė į Sabriną ir bandė suprasti, ar jos išties gali būti draugės, ar Deoiridh dėl kažkokių priežasčių tiesiog gina Varno Nago mokinę. Vis dėlto prašymas padėti varlėms, skirtas būtent von Sjuard, parodė, kad grifiukė išties pasitiki ta mergina. Reikėjo kažkaip neparodyti, kad tas prašymas nebuvo malonus. Matthew pasirodė, kad Sabrina pastebėjo herbologo nepasitenkinimą, tačiau nutylėjo. Nenorėjo įstumti Deoiridh į dar nepatogesnę situaciją.
Laimei, netrukus abi varlės jau buvo Sabrinos rankose. Matthew iš karto pastebėjo, kad Davinai kažkas negerai. Norėjo garsiai riktelėti augintinės vardą, tačiau bent kartą pavyko prikąsti liežuvį. Prisiartinęs prie von Sjuard jis paėmė Matthew (varlę) ir įteikė jį  Deoiridh. Tačiau ką daryti su Davina? Tai buvo jo augintinė, tad jautė, kad turėtų pats apsiimti jos gydymu, tuo labiau, kad žinojo gan paprastą burtažodį, kurio čia turėjo užtekti. Ir vis dėlto... Ar keturios akylai jį stebinčios akys nesutrukdys atlikti kerų? Matthew neprisiminė, ar kada bandė tą burtažodį, tad negalėjo būti tikras, kad pasiseks. Dar prisiminė, kaip prie šiltnamio durų atsirado krūva stiklų nuo paprasčiausio alohomora bandymo.
Galiausiai Turner ryžosi. Išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją į Daviną. Mintyse kelis kartus palinkėjo savo varlei sveikatos ir tvirtybės. Gaišti labai nesinorėjo, nes įtarė, kad atrodys dar kvailiau, tad nieko nebelaukęs tyliai pratarė:
- Epsikey.
Nespėjo suprasti, kas atsitiko, kai iš lazdelės iššoko ugnies liežuvis ir tą pačią akimirką stryktelėjo tiesiai Sabrinai į plaukus. Matthew išsigandęs krūptelėjo ir skubiai nusuko lazdelę nuo merginos, tačiau buvo akivaizdu, kad jau per vėlu. Herbologo bandymas panaudoti magiją eilinį kartą baigėsi visišku fiasko. Akimirką pasvarstęs jis nutarė daugiau net ir nebandyti - beliko viltis, kad mergaitėms kerėti sekasi geriau negu jam.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Situacija buvo... keista. Matthew, žinoma, buvo artimiausias ir brangiausias žmogus. Sabrina tokiame sąraše, reikia pripažinti, irgi būtų užėmusi garbingą vietą. Deoiridh nenoromis susimąstė, kur sąraše dėtų Sigurdą, tačiau skubiai nuvijo tą mintį šalin: viskas buvo ir taip komplikuota, tad mąstyti apie islandą tikrai nelabai tesinorėjo. Labiausiai norėjosi pasislėpti ir pasišnekėti su abiem čia esančiais žmonėmis, tačiau padaryti tą be kito kompanijos.
Grifiukė nebuvo tikra, ar herbologą užgavo Sabrinai skirtas prašymas pagelbėti varlėms. Labai tikėtina, kad Matthew būtent taip ir jautėsi, tačiau sėkmingai tai nuslėpė. Dėl to mergaitė jautėsi šiek tiek nesmagiai, tačiau šiuo metu labiau rūpėjo keturkojų gerovė, o profesoriui jų ištraukti nepavyko. O štai von Sjuard pasirodė visu gražumu. Žinoma, ne ji pati, o jos paukštis, tačiau varlės buvo varnanagės rankose, ir tai buvo svarbiausia. Atrodė, kad ji pati nori ir pagydyti sužeistą varlę. Iš karto suprato, kad tai Davina, tad įtarė, kad Matthew norės pagelbėti savo augintinei pats. Labai norėjosi pasakyti, kad jam to geriau nedaryti, tačiau žeminti profesorių von Sjuard akivaizdoje nesiryžo. Tad tik laukė ir gerokai nervindamasi žiūrėjo, kas bus toliau. Deja, labai jau greit paaiškėjo, kad nervinosi ne be reikalo. Deoiridh neišgirdo, kokį burtažodį panaudojo - ar, tiksliau, bandė panaudoti - Matthew, tačiau buvo akivaizdu, kad jam nepavyko. Bent jau mergaitė norėjo tikėti, kad herbologo tikslas nebuvo padegti Sabrinos plaukus. Grifiukė labai išsigando, tačiau neįsivaizdavo, ką daryti. Greitai išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją į Varno Nago mokinę. Žinojo, kad yra kažkoks burtažodis, paleidžiantis vandens srovę. Deja, niekaip negalėjo jo prisiminti. Nenoromis prieš akis iškilo vaizdas, kaip Sigurdas sukruvinta nosimi guli ant žemės kvidičo aikštėje, o ji neįsivaizduoja, ką daryti. Negalvok apie tai!
Deja, galvoti nesisekė apie nieką, o plaukai degė. Deoiridh prisiartino prie draugės ir pradėjo gan švelniai mušti jai per nugarą tikėdamasi, kad taip pavyks užgesinti ugnį. Daugiau neįsivaizdavo, ką galėtų nuveikti, o ir Matthew neatrodė turintis itin daug idėjų.