0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Arabella Dawson

  • II kursas
  • *
  • 42
  • Taškai:
Ats: Laiptai
« Atsakymas #225 Prieš 6 mėnesius »
  Vaikinas atrodo nereagavo į jokius grasinimus ar perspėjimus, toliau buvo pasipūtęs ir įžeidinėjo mergaitę, blogino situaciją sau ir žaidė su jos nervais, kurie ir taip nebelaikė, buvo peržengę ribas. Gi kuri mergina džiaugtųsi, jeigu ją apkerėtų žuvies oda, tada, kai ši neturi galimybės apsiginti, tada, kai ji jau yra apkerėtą meilės kerais? Būtent, nei viena! Tad ir Arabella netryško džiaugsmu, kaip tik, atvirkščiai. Norėjo sutraiškyti tą pasipūtelį į gabalus, kas buvo per silpna jos jėgoms. Ji nebuvo dar labai gerai ištreniruota tam ir turbūt net nebūtų sugebėjusi apsiginti, jeigu vaikinas sugalvotų jai trenkti atgal...
 - Tu klausi kas man negerai?! Pagalvok, tu mane, o ne aš tave užkerėjai meilės kerais, o po to dar ir žuvies oda, tada, kai nesugebėjau apsiginti. Tu, o ne aš stovėjai, juokeisi, tyčiojaisi vietoj to, kad bandytum atkerėti. Tu čia suknistas savanaudis, o ne aš. Galvoji tai malonu? Ar tau patiktų, jeigu aš būčiau taip pasielgusi? Patiktų? Tai galbūt man taip pasielgti prieš visą klasę?! -  nekontroliuodama savęs ir stengdamasi neapsiverkti nuo viso jau per daug susikaupusio pykčio ir gėdos, būdama visiškai ne savimi, tačiau stengdamasi apginti save, tarė varniukė.
  Ištraukusi riešą iš klastuolio gniaužtų, kiek suskydo, parodė savo silpnąją pusę, nusibraukė skruostu nutekėjusią ašarą ir pasitrynė skaudantį riešą.
  - Tiesiog... kodėl aš? Galėjai pasityčiojimui pasirinkti bet kurią kitą merginą, bet pasirinkai mane... Prašau, daugiau nesiartink prie manęs, nenoriu tavęs matyti... Pas mane gyvenime ir taip pakankamai problemų ir be šių nesąmonių.. - neleisdama daugiau ašaroms išdavikėms nuriedėti skruostais, nenorėdama pasirodyti silpna, kokia iš tiesų ir buvo(nors jau tokia ir pasirodė), nusiramindama ir grįždama į tikrąją, švelniąją ir gerąją save, tyliu balsu tarė mergaitė ir tikėdamasi, kad nebus daugiau sustabdyta, stengėsi pasprukti, grįžti į savo kambarį.
  Ir į kokį monstrą aš patapau? Kas gi čia per vieta? Luna, Elijah, aš noriu namo... Man čia nepatinka...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 mėnesius sukūrė Arabella Holland »

*

Neprisijungęs Indio Dellso

  • III kursas
  • *
  • 78
  • Taškai: 14
  • Why so serious?
Ats: Laiptai
« Atsakymas #226 Prieš 5 mėnesius »
Gerai, kad kelis kartus nusivalius kraują jis nustojo bėgti. Bet rankovė vis dar liko raudona. Arabella daugiau nenorėjo muštis. Vietoje to, ji pradėjo kolioti klastuolį vaidindama jau labai didelę auką. Berniukas negalėjo paneigti, kad mergaitės žodžiuose buvo tiesos, tačiau negi reikia taip viską išpūsti. Indio niekada iš jos nesityčiojo, o apkerėti vienas kitą meilės kerais buvo užduotis visiems. Tai negi ji tikėjosi, kad vienas Indio bus klounas prieš visą likusią klasę?
- Ko tu čia purkštauji, nei aš iš tavęs tyčiojausi nei ką. Tavo žiniai, tokia užduotis buvo skirta visai klasei, taigi aš turėjau tave užkerėti. O jei tu nebūtum buvusi tokia bjauri, gal ir be žuvies odos burtažodžio būčiau apsiėjęs. Aš irgi dabar galėčiau paveršklenti, kad tu mane palikia užkerėtą ir pati pabėgai.
Visą savo susikaupusį per pamoką ir čia stovint koridoriuje pyktį išliejo Indio. Arabellos anksčiau paskayti žodžiai privertė juodaplaukį šiek tiek susigėsti, tad šį kartą jis pabandė šnekėti pagarbiau.
- Aš tavęs nesirinkau tyčiotis, man reikėjo partnerio užduočiai atlikti, nes daugiau neturėjau su kuo. Ir nemanyk, kad tu viena turi kitų problemų, - pastąrąjį sakinį Indio ištarė kiek pikčiau. Šiek tiek pagražinęs tiesą Indio dėl to per daug nesielvartavo, nes šalia jo stovinti mergaitė iš mažo dalyko išpūtė labai didelį burbulą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 mėnesius sukūrė Indio Dellso »

*

Neprisijungęs Arabella Dawson

  • II kursas
  • *
  • 42
  • Taškai:
Ats: Laiptai
« Atsakymas #227 Prieš 5 mėnesius »
  - Tu sakai, kad aš buvau bjauri? Indio, aš nepadariau nieko blogo. Tu manai, kad apkerėta meilės kerais sėdėsiu ir nieko nedarysiu? Dieve, aš tikrai nenorėjau meilintis tau ar tave kabinti ir man tu tikrai nepatinki, kaip tik atvirkščiai, jaučiu neigiamus jausmus tau. Ir dėl to, kad tu apkerėjai mane meilės kerais ir aš negalėjau pasikliauti sveiku protu aš buvau bjauri? Dėl to reikėjo mane apkerėti kerais ir tokiu būdu išsityčioti? Ir taip, tai buvo patyčios, bet aš tau atleidžiu, jeigu tu nebūsi toks idiotas ir atsikabinsi nuo manęs, nes jau ir taip pakankamai pridirbai, - ramiu, kiek pavargusiu nuo visų šių nesąmonių, balso tonu, tarė sustodama, tačiau neatsisukdama į vaikinuką, kalbėdama būdama atsukusi jam nugarą.
  Arabella tiesiog norėjo ir tikėjosi, kad visos šios nesąmonės yra tik laikinas įvykis ir šiai neteks kęsti jų visus 7 metus mokantis Hogvarte, burtų ir kerėjimo mokykloje.
  - Žinoma nesirinkai manęs vien dėl to. Ir aš nesakau, kad tu neturi ir savų problemų, bet sakau, kad užknisai ir galėtum daugiau nesirodyt akyse, nes man nereikalinga dar viena problema, kuri būtum tu, - jau kiek piktesniu balso tonu tarė.
  Nors mergaitė ir jautė, kad elgėsi ne taip, kaip buvo būdinga jai, ši nebuvo savimi, tačiau ištartų žodžių jau nepakeisi, o šiuose buvo ir šiek tiek tiesos, tad ji nesiskundė. Dar kartelį per petį atmestinai pažvelgusi į jos dieną sugadinusį klastuolį, tikėdamasi daugiau niekad neišvysti jo veido, nusisuko ir dingo iš jo akiračio.

*

Neprisijungęs Indio Dellso

  • III kursas
  • *
  • 78
  • Taškai: 14
  • Why so serious?
Ats: Laiptai
« Atsakymas #228 Prieš 5 mėnesius »
Kuo daugiau Arabella šnekėjo tuo Indio labiau norėjo demonstratyviais vartyti akis. Jos kalba buvo tokia dramatiška ir tokia betikslė, kad Indio nuoširdžiai prarado visą įdomumą šnekėti su mergaite.
- Aš mielai nesirodyčiau akyse, jei nebūtum palikusi manęs ten užkerėto. Tu ką, manei, kad aš čia tave atsekiau savo noru? - ir taip žinodamas atsakymą pasakė Indio pikčiau negu planavo. Bet kita vertus tuo nesigailėjo, nes Arabella jau kaip reikalas ėmė nusišnekėti.
Nors Indio negalėjo paneigti, kad elgtis galėjo ir gražiau, bet erzinti varniukę buvo tikrai labai smagu. Tačiau kol kas nei vienas iš jo erzinamų aukų nežiūrėjo į visą reikalą taip perdėtai dramatiškai. Indio tai siutino. Mergaitė turbūt neturėjo kur išsileiti ir visą, akivaizdu jau ne vieną mėnesį kauptą, pyktį išleido ant pirmo pasitaikiusio žmogaus, kuris šiuo atveju buvo Indio. Klastuolis bandė numoti ranka į visus Arabellos pasakytus žodžius, laikydamas juos sapalionėmis, kai širdyje žinojo, kad juose yra labai menkas lašelis tiesos.
Indio dar norėjo kažką sakyti, tačiau mergaitė labai greitai pasipustė padus ir dingo. Indio ant laiptų liko pats vienas ir nesugalvojo ar tai gerai, ar blogai.

Ats: Laiptai
« Atsakymas #229 Prieš 4 mėnesius »
Susikaupti... susikaupti... susikaupti. Sigurdas atsiduso. Drausminti ir suvaldyti galvoje verdančią minčių košę buvo sunku, ypač po nelabai nusisekusio magijos istorijos testo. Reikėjo ten kitaip parašyti, paminėti datą, prisiminti visas priežastis, iškaltas kelios minutės prieš atsiskaitymą... Buvimas šeštakursiu reiškė padidėjusį krūvį, kiekviename žingsnyje spaudžiančius profesorius. Juk kitais metais jis jau baigs Hogvartsą. Tas faktas iki šiol skambėjo neįtikimai, bet tai buvo tiesa. Skaudi tiesa. Ką vaikinas per šiuos metus naudingo nuveikė? Beveik nieko. Ką jis darys ateityje? Į šį klausimą taip pat buvo sudėtinga atsakyti. Pamažu tai ėmė kelti šiokį tokį nerimą, nuolat kirbantį smegenų kamputyje. Visada po šių gana nuoseklių minčių išlįsdavo kokia nors, kad ir mažytė, užuomina apie Deoiridh. Štai ir dabar. Pasukus dešinėn islandas pamatė duris, už kurių slėpėsi kambarys su židiniu, menančių nejaukų susitikimą su herbologu bei škote. Širdis kelis kartus dungstelėjo šiek tiek greičiau.
Susikaupk. SUSIKAUPK! Nagai skaudžiai įsikirto į delno odą, vis dėlto tai tik šiek tiek padėjo. Jis pamėgino nusiraminti giliai kvėpuojant, nes grėsmingai artėjo kita pamoka. Ir ne šiaip paprasčiausias kerėjimas, o tokia, kur reikėjo praktikuoti bežodžius kerus. Pašaliniai dalykai galėjo lemti nesėkmę, vadinasi, savikontrolė - itin svarbi. Tačiau ką daryti, jei jos nėra? Treniruotis - būtų sakę mokytojai, bet... minčių tėkmė buvo šiurkščiai sutrikdyta nemažos mokinių masės, zujančios laiptais aukštyn žemyn.
Sigurdas atsiduso - menki šansai spėti iki varpo dūžio, nors jis iš tikrųjų nesistengė būti ypač pavyzdingu. Tiesiog norėjosi kažkiek sutaupyti laiko ir gal net pasiruošti sunkiai veiklai - prieš kitus netroško pasirodyti esantis nevykėliu. Jauni, vyresni bei beveik suaugę plūdo įvairiomis kryptimis. Nors vaikinas galėjo matyti virš žmonių jūros, tai davė menką pranašumą braunantis pro laiptus. Kojos iš lėto kilo daugybės pėdų numindžiotomis pakopomis.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • VII kursas
  • *
  • 664
  • Taškai: 59
  • Varliokas
Ats: Laiptai
« Atsakymas #230 Prieš 4 mėnesius »
Velniai griebtų tuos VML ir, tuo labiau, Monicą prakeitą Lilly Moonthedarkesthell! Labai čia reikia tų nuodų ir vaistų, kuriuos tik išlaikiusi (arba ne) Deoiridh iš karto pamirš! Kvaila pamoka su dar kvailesne profesore priešakyje visiškai sugadino penktakursės grifės nuotaiką. Visai priartėjo vasara, kada jiedu su Matthew pakeliaus po šalį (plačiu lankstu aplenkdami Godriko Daubą, žinoma), praleis daug laiko Škotijoje ir... Nenoromis atėjo į galvą mintis, kad visus tuos du mėnesius ji tikriausiai neišgirs nė menkiausio žodelio iš Sigurdo. Iš viso, ką jis veiks? Galbūt keliaus į Islandiją, o gal...
Nespėjus pabaigti sakinio minčių objekto galva nušvito virš minios. Gal paimti ir paklausti? Taip, galbūt tai šiek tiek praskaidrins subjurusią nuotaiką. Dėl visko kalta, žinoma, buvo tik ta kvaila babcė, vadinanti save profesore.
- Sigurdai! - iš tolo šūktelėjo Deoiridh nevengdama pasinaudoti alkūnėmis, kad prisiartintų prie islando. Labai norėjosi pašnekėti su ją suprantančiu žmogumi, kuris nepradeda kabinėtis dėl kiekvienos nesąmonės. Piktokai nustūmusi kažkokį mažių rudaplaukė pagaliau prisigretino prie koledžo draugo.
- Labas, - pasisveikino mergaitė ir tik tada suprato, kad neįsivaizduoja, ką sakyti toliau. Vaikinas atrodė susimąstęs ar galbūt irgi ne pačios geriausios nuotaikos. Reikėjo pasakyti ką nors, kas padėtų jiems abiems kiek atsipalaiduoti ir pralinksmėti.
- Ar turi kokių planų atostogoms? - paklausė ji. Laimei, sugebėjo prisiminti ketinusi būtent tuo ir pasidomėti, tad bene pirmą kartą (galbūt) galėjo tikėtis, kad neatrodo kaip visiška kvailelė, kuri niekada nežino ką pasakyti.
Į netrukus prasidėsiančią Matthew pamoką Deoiridh eiti nė neketino, tad lėtai slinko ta pačia kryptimi kaip ir Sigurdas tikėdamasi bent kartą turėti nesudėtingą pokalbį, kuris abiems bus naudingas ir smagus.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


Ats: Laiptai
« Atsakymas #231 Prieš 4 mėnesius »
Sigurdas tikėjosi, kad laiptai nepradės judėti pačiu netinkamiausiu momentu - tuomet jau būtų visiška katastrofa. Spėti į pamoką būtų buvę neįmanoma. Laimei, kol kas buvo ramu, nepaisant nemažo mokinių srauto, kartkartėmis alkūnėmis apkumščiuojančio islandą. Beliko tik tinkamai nusiteikti rimtai veiklai, bet, deja, to šiandien nebuvo lemta pasiekti. Pro šurmulį prasiveržęs būtent jam skirtas žodis nepataisomai sugadino taip sunkiai statytą susikaupimo atmosferą. Akimirką jis pyko, bet atpažinusi balsą neigiama emocija ištirpo tarsi pavasarinis sniegas saulei skaisčiau pašvietus. Savo egzistenciją nusprendė parodyti tik išgyvenusio susierzinimo pėdsakai - o ir tai atlikti buvo didvyriškas darbas, mat viduje karaliavo susidomėjimas bei džiaugsmas. Jei taip buvo teisinga pavadinti atsiradusius jausmus. Gal jie iš tikrųjų turėjo kitus vardus?
Grįžtelėjęs vaikinas pamatė gana šiurkštokai besiskinančią kelią Deoiridh. Net nespėjo nutaisyti kokios nors išraiškos, kai ji jau atsidūrė šalia. Švelniai nudiegus paširdžius jis prikando lūpą. Susiimk. Regis, pusė mokyklos matė, kaip įžūlioji varlių mergaitė draugiškai bendravo su kažkokiu vyresniu mokiniu. Bet pagaliau kam tai rūpi? Nebent Matthew.
-Labas, - atsakė į pasisveikinimą Sigurdas. Mintyse spėliojo, ko škotei galėjo prisireikti tokiu metu, tačiau buvo malonu pasimatyti, kad ir taip netikėtai. Iš tikrųjų, beveik visi susitikimai būdavo neplanuoti. Gal dėl to vėliau smagūs prisiminti, kaip antai murkdymasis purvo duobėje? Jis šyptelėjo ir ketino tai paminėti, nes atrodė, jog rudaplaukė neprabils. Deja, klydo. Klausimas privertė sutrikti, todėl nenuostabu, kad akyse žaidusi šiluma trumpam dingo.
-Galvoju grįžti namo, - pamąstęs tarė islandas, - kaip visada. Bet kadangi tai bus paskutinė vasara, norėčiau... - nutilęs vidury sakinio, jis nenutuokė, kaip tinkamai išreikšti mintį. - ...Gal praleisti ją kitaip?
Paskutiniai žodžiai išėjo sulig tyliu atodūsiu. Vos girdima neviltis pasirodė balse - ne be priežasties. Kai esi išmaišęs savo šalį, norisi keliauti toliau. O ką daryti, jei negauni leidimo bastytis kažkur kitur? Ir dar vienam? Kažkoks signalas sukirbėjo galvoje ir šiaurietis pasisuko į Deoiridh:
-Tu kažką planuoji?
Jie iš lėto slinko aukštyn, būdami nužiūrėti ne tik mokinių, bet ir paveiksluose esančių personų, kartais palydinčių grifus įvairiais žodžių junginiais.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • VII kursas
  • *
  • 664
  • Taškai: 59
  • Varliokas
Ats: Laiptai
« Atsakymas #232 Prieš 4 mėnesius »
Bendravimas niekada nebuvo stiprioji Deoiridh pusė. Normalus ir draugiškas bendravimas. Kai reikėdavo numesti sarkastišką repliką ar apstaugti Monicą Lilly Moonlight, mergaitė galėdavo pasirodyti esanti netgi labai šneki.
Vis dėlto dabar situacija buvo kita. Ji pati priėjo prie labiausiai mokykloje trikdančio žmogaus ir dabar pati turėjo sugalvoti, kaip pradėti pokalbį.
Į galvą atėjęs klausimas lyg ir buvo nesudėtingas ir galbūt netgi smagus. Koks mokinys nelaukia atostogų? Deja, atrodė, kad Sigurdui tas klausimas kažkuo neįtiko. Ar jis buvo netinkamas? Gal islandas visai nenori galvoti, ką veiks tuos du mėnesius? Prisiminusi, ką jis buvo minėjęs apie namus, Deoiridh suprato galbūt suklydusi ir jau norėjo atsiprašyti. Įskaudinti draugą (?) ji norėjo mažiausiai.
Kai vaikinas pagaliau atsakė, atrodė, kad jam kalbėti yra be galo sunku. Paskutinė vasara? nustėro Deoiridh tik dabar supratusi, kad kiti mokslo metai Sigurdui bus paskutiniai. O kas bus po to? Ar jiedu iš viso bendraus? Dabar atrodė, kad ryšį palaikyti tikrai norėsis, bet kaip bus iš tiesų?
- Manau, kad paskutinę vasarą išties gali praleisti kaip nors ypatingai, - sumurmėjo ji, nors ir tikėjosi, kad vaikinas neįžvelgs čia jokių užuominų. Kita vertus, Deoiridh neturėtų ką ir pasiūlyti: visą vasarą praleis kartu su Matthew.
- Keliausime po šalį. Matt... hew sakė, kad iš karto po egzaminų vyksime į kažkokį Koukvortą, nors neįsivaizduoju, kas ten yra. Gal esi kada buvęs?
Deoiridh pakėlė į Sigurdą akis. Tą akimirką kažkoks mažius trenkėsi jai į nugarą, tad mergaitė atsisuko ir jau norėjo įžūlėlį gerai pamokyti. Vis tik to žmogaus buvimas šalia sustabdė mergaitę. Prie jo nenorėjo atrodyti esanti pikta ir bjauri, kokia ji, tiesą sakant, ir buvo.
- Kažkiek laiko praleisime ir Aberdine, - po kiek laiko pratarė Deoiridh, visai pamiršusi, kad Sigurdas galbūt eina į pamoką. Norėjosi tęsti šį pokalbį, tik į galvą daugiau neatėjo nė vienas klausimas.
- Linkiu mums abiems geros vasaros, - kvailokai sumurmėjo grifiukė ir tą pačią akimirką pasigailėjo kažką sakiusi. Dar kartą atsargiai pažvelgė į vaikiną, bet po to skubiai nusuko akis. Skruostai pamažu nusidažė švelniai rausva spalva.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


Ats: Laiptai
« Atsakymas #233 Prieš 3 mėnesius »
Pasirodė keista, kad Deoiridh šį sykį turėjo ką pasakyti, todėl sukirbėjo nuojauta, ne veltui tas klausimas buvo ištartas. Mestelėtas kažkokio impulso Sigurdas pasiteiravo apie tai, kas pastarąsias kelias sekundes nedavė ramybės. Ir iš tiesų - škotė turėjo planų, kitaip nei jis, greičiausiai praleisiantis vasarą kaip visad. Kitas skausmingas atodūsis liko uždarytas kūne - kam priminti savo dabartinę situaciją bei taip nupūsti tą malonią, vos apčiuopiamą atmosferą? Kam? Vis dėlto sekantis jos sakinys nelauktai taip nutvilkė sąmonę, kad vaikinas net stabtelėjo - glaudžiai susipynusi minčių pora atskleidė puikią idėją. Apie Koukvortą jis buvo girdėjęs - ir ne kartą, mat Grifų Gūžtoje mokėsi vienas ypatingai girtis mėgstantis pirmakursis. Kaip animagė sugebėjo apie miestą nieko nežinoti - čia jau paslaptis, gal ji užčiaupdavo įkyruolį šiam nespėjus ištarti nė vieno žodžio? Šiaip ar taip, tai reiškė, kad islandas pats turės trumpai pristatyti Koukvortą bei apsakyti bent dalį savo plano. Laimei, veide pasirodęs džiaugsmingos nuostabos ir lengvumo pojūčio mišinys tikriausiai liko nepastebėtas, mat staiga Deoiridh dėmesį atitraukė kažkoks mažvaikis. Tačiau būtent jis leido susirikiuoti mintis bei šiek tiek nuraminti sukilusias emocijas. Sigurdas suskubo prabilti, nes atrodė, jog mergina nepraleis progos atsilyginti tuo pačiu vargšui mokinukui, kuris, regis, jau gailėjosi išvis gimęs:
-Ne, nesu. Bet žinau, kad ten veikia atrakcionų parkas. - liežuvis neapsivertė kaip nors pajuokauti, pavyzdžiui, apie herbologą amerikietiškuose kalneliuose - juk škotė galėjo įsižeisti. Be to, buvo aišku kaip ant delno, jog ne dėl šios priežasties profesorius trenktųsi į šį miestą. - Gal vis dėlto galėtume susitikti Koukvorte, kai atvažiuosi. - pridūrė jis, kai buvo paminėtas Aberdinas.
Islandas siekė sugriebti praėjusio sakinio giją, kol pokalbis nenukrypo kita linkme. Bet be reikalo jaudinosi - bendrakoledžė kažką tyliai sumurmėjo apie gerą vasarą. Matyt, ir jai tai neišėjo iš galvos. Nuleidęs akis jis ketino atsiprašyti bei paspartinti žingsnį, nes varpas turėjo tuoj nuskambėti, bet susidūręs su rudaplaukės žvilgsniu nieko neištarė. Vietoj to nužvelgęs paskutiniąsias laiptų pakopas lengvai raustelėjo, ignoruodamas itin painius jausmus viduje. Į juos pakankamai įsigilinti būtų reikėję amžinybės, tad vaikinas pagaliau prabilo, vis dar kažin kodėl vengdamas pasukti galvą jos pusėn:
-Nežinau kaip tau, bet man netrukus bus pamoka. Būtų geriau nepavėluoti. - O gal kaip tik nepasirodyti? Deoiridh, atrodo, kad niekur neskuba. - Suksiu į dešinę. - tarstelėjo jis, jausdamasis be galo kvailai. Nepatiko apsimetinėti esantis kažkokiu pareigingu mokiniu, nes išties toks nebuvo.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • VII kursas
  • *
  • 664
  • Taškai: 59
  • Varliokas
Ats: Laiptai
« Atsakymas #234 Prieš 3 mėnesius »
Ar ši situacija buvo bent kuo nors kitokia nei bet kuri ankstesnė? Ko gero, ne. Bet... Juk tu pati prie jo priėjai, ar ne? bandė save paprotinti Deoiridh ir suprato: ankstesnės situacijos tikriausiai dėl to ir buvo tokios keistos: jos buvo ne tik neplanuotos, bet pirmasis prabildavo Sigurdas. Vadinasi, dabar viskas turėtų būti lengva ir paprasta. Bent jau teoriškai. Deja, šią akimirką rudaplaukė gailėjosi užvedusi šitą pokalbį, nors jis ir neatrodė esantis sudėtingas.
Atrakcionų parkas buvo viena iš tų sąvokų, kurios mergaitei buvo girdėtos, bet ne visai suprantamos. Tiesa, ji nesiryžo pasakyti islandui, kad nelabai supranta, ką tai reiškia. Svarstė, ar reikėtų užsiminti. Buvo gerokai baisu - ką vaikinas pagalvos apie mergiotę, kuri net nežino, kas yra atrakcionų parkas?
Laimei, nespėjus apsispręsti, jis vėl prabilo. Ištarti žodžiai dar labiau išgąsdino Deoiridh, bet jie padėjo nukreipti mintis nuo to, kad ji neišmano pačių paprasčiausių dalykų. Sig... Jis man pasiūlė susitikti? Per atostogas? Kažkokiu būdu reikėjo užgniaužti širdyje pasklidusį džiaugsmą. Dar ką tik Deoiridh galvojo apie tai, kad ištisus du mėnesius nieko neišgirs iš vaikino, bet jis sugalvojo šią mintį paneigti!
- Galbūt ir būtų įmanoma, - stengėsi nutaisyti kuo abejingesnį balsą grifiukė. - Jeigu tik... Matth... Na, jeigu man pavyks, - gerokai tyliau užbaigė ji. Nepaisant to, kad islandas jau senokai žinojo apie tai, kad ji ir herbologas nėra tik mokytojas ir mokinė, vadinti profesorių vardu vis dar buvo ganėtinai sudėtinga.
Neaišku, ar islandas išgirdo neužtikrintą sutikimą. Neaišku ir tai, ar jis išties norėjo susitikti. Galbūt tie žodžiai išsprūdo netyčia? Šito Deoiridh nežinojo. Bet viena buvo aišku: Sigurdui reikia į pamoką - ar bent jau  jis pats taip sako. Prieštarauti nebuvo nei priežasties, nei, tiesą sakant, noro: mergaitei reikėjo surikiuoti mintis.
- Aha, - tesugebėjo pratarti ji ir įsidrąsino pakelti akis į Sigurdą. Buvo apmaudu: ji pati pradėjo šitą pokalbį, bet jo pabaigoje ir vėl viskas buvo taip pat: baisu sudurti žvilgsnius, neaišku, ką sakyti toliau ir, kas blogiausia, neaišku, kada jiedu vėl pasimatys.
Bent jau neliksite nesimatę du mėnesius! neklaužada mintis atslinko į smegenis. Deoiridh pastebimai krūptelėjo, bet tikėjosi, kad koledžo draugas jau nusisuko eiti klasės link. Raustelėjusi mergaitė nusigręžė į priešingą pusę ir pradėjo lėtai lipti laiptais žemyn. Į pamoką eiti nė neketino, bet labai norėjosi gryno oro: labai reikėjo pagalvoti.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight