0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Beatrice Mae Peck

  • VII kursas
  • *
  • 604
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
    • YOUSHOULDBURN
Laiptai
« Prieš 12 metus »
Laiptai - iš pažiūros daugiausia vietos pilyje užimanti vieta. Balti laiptai, turintys turėklus tęsėsi nuo pat pirmo iki aštunto pilies aukštų, neskaitant laiptų, vedančių aukštyn į bokštus. Daugeliui jie buvo painūs, mat bet kuriuo momentu galėjo pakeisti kryptį ir dažniausiai ne mokinio ar profesoriaus naudai. Dažnokai būtent laiptų dėka pirmakursiai užklysdavo ten kur nereikia - į vaiduoklių koridorių, ketvirtą aukštą ar klaidingą koridorių. Kaip nepaklysdavo vyresni? Vieni teigia, kad įsimena paveikslus, kiti - keičiantys laiptų krypčiai žiūri į jiems reikiamą išėjimą ir laukia kol laiptai juos ten nuves. Tačiau laiptai - vienas iš svarbesnių Hogvartso objektų, mat tik jais gali pakilti į grifų gūžtos ar varno nago kambarius bei daugelį klasių.

Miriana eidama iš savo koledžo priėjo laptus. Jų buvo labai daug, tai ilgi, tai trumpi, tad turėtum žinoti, ant kurių lipti, jog patektum ten, kur tau reikia.
- Em... Pirmą kartą jie taip... Greit lekia. Kur jie mane nuneš? Šiaip tai noriu nueiti prie ežero, tačiau ant kurių laiptų lipti?- tuomet prie Mirianos atskriejo laiptai.
- Na, bandysiu laimę su šitais,- su entuziazmu tarstelėjo Miriana, ir užlipo ant laiptų.
Jie kelias sekundes persikėlinėjo, ir atsidūrė apačioje.
- Na, man pasisekė. O kas, jeigų būčiau užlipusi ne ant tų laiptų? Turbūt būtų buvę šakės, kadangi šios mokyklos labai gerais nepažystu,- tarstelėjo Miriana nulipdama nuo laiptų ir nužingsniuodama link šauniojo ežero.

*

Sakura Yamasaki

Ats: Laiptai
« Atsakymas #1 Prieš 12 metus »
Sakura išlėto padėjo savo koją ant vieno iš pirmųjų laiptelių. Girdėjau, kad jie gan pavojingi, tad reikia saugotis... Kadangi nieko nenutiko, Yamasaki išdrįso dėti ir antrąją koją. Vos jai tai padarius, laiptai ėmė suktis lyg pašėlę. Tvirtai įsikabinusi į turėklus, mergaitė laukė kol jie sustos. Ir kaip bebūtų keista, jie nunešė Sakurą būtent ten kur jai reikia - į Didžiąją salę. Yamasaki staigiu judesiu šoktelėjo nuo laiptų ir visa persigandusi nužingsniąvo salės link...

*

Eva

Ats: Laiptai
« Atsakymas #2 Prieš 12 metus »
Eva atžygiavo ant laiptų. Atidususi peržvelgė juos.
- Nagi kurie jūs.
Susiraukė ji ir užlipo ant trečių laiptų. Jie mergaitę nunešė prie didžiosios salės.
- Okay... Na gerai.
Šyptelėjo Eva patu sau ir nuėjo į didžiają salę.

*

Neprisijungęs Beatrice Mae Peck

  • VII kursas
  • *
  • 604
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
    • YOUSHOULDBURN
Ats: Laiptai
« Atsakymas #3 Prieš 12 metus »
Miriana atėjo prie laiptų. Kaip visuomet, jie nestovėjo vietoje. Judėjo iš vienos vietos į kitą...
- Oky, man reikia į biblioteką. Įdomu, kurie laiptai ten neša?
Staiga prie stovinčios Mirianos atkeliavo laiptai. Jie atrodė tarsi nauji, nenumindžioti, nenutrinti.
- Nemanau, jog jie mane nuneš į biblioteką. Jie man kažkokie... Įtartini. Jau mieliau lipsiu ant kokių senesnių, "apdriskusių"...
Šiek tiek palūkuriavus, prie merginos atsirado dar vieneri laiptai. Miriana šį kartą neabejojo - jie turėjo būti tinkami. Ji užlipo ant laiptų. Jie ėmė suktis tarsi pašėlę. Tuomet jie, tarsi perskaitę Mirianos mintis, sustojo prie bibliotekos aukšto. Miriana nulipo ir nupėdino į biblioteką.

*

rulonaS

Ats: Laiptai
« Atsakymas #4 Prieš 11 metus »
  Tarsi kas būtų Hogvartso pilį uždėjęs ant patefono. Viskas sukosi. Klastuolei buvo žiauriai bloga. Mergaitė prisėdo ant laiptų ir net nepastebėjo, kaip anie nuskriejo kažkur į pilies gelmes.  Palaimingai atsidususi, Mery priglaudė savo perkaitusią galvelę prie šaltų laiptų turėklų ir ėmė giliai alsuoti - buvo gera. Ramiai. Įkvėpt. Iškvėpt. Įkvėpt... Svaigulys dingo, tačiau galvos skausmas liko lyg visą laik ten gyvenęs. Atsisėdo ir susimąstė. Laiptai kažkur "prisišvartavo", bet vilkolakė nekreipė dėmesio. Stengėsi atsiminti ką šiandien veikė.
  Skersinis skersgatvis. Gringotsas. Įtikinau goblinus, kad aš ta pati Mery Fate, kurios saskaitoje, uh, kiek pinigų prisikaupė per tiek metų. Todėl ir myliu bankus. Prisikrovusi pilną maišelį galeonų, patraukiau į parduotuves. Drabužiai, knygos, lazdelė... Po to paūžauti smuklėj. Kurgi ne. Bet iš kur tas galvos skausmas... Bet aš atrodau kaip vienuolikos. Bet esu senutė - keturiasdešimt metų tai ne juokas, tačiau tas faktas neįtikino to vyro su vynu... O man taip reikia pasigert. Reik ištrint iš galvos kas buvo.  Ak, tiesa, paskui sutikau savo pažįstamą. Ji manęs iš pradžių neatpažino, kur jau ten, bandė nužudyti, bet po to kažkaip atsileido. Pasakė jog   artimiausiu mano gyvenimo laikotarpiu mano kūnas geriausiu atveju pasens dar keletu metų, o maždaug po trisdešimt, keturiasdešimt metų susikūprinusia senute tapsiu vos per kelias dienas. Mirsiu aštuoniasdešimties ir visa raukšlėta, jei prieš tai kas nors nenudės. Puikios naujienos, kažin, ar tiesa, pagalvosiu. O mieloji Rouzė man kažko sugirdė ir pabėgo. Šiknė. Kaip atsidūriau Hogvartse težino tik mano šluota. Kai išmoksiu kalbėtis su daiktais būtinai to jos paklausiu.
  Žalios liemenės kišenėj gulėjo naujoji Mery lazdelė. Mergaitė ją išsitraukė ir apžiūrėjo. Pats kiečiausias modelis, bent taip sakė pardavėjas. Jis meluoja. Visi meluoja. Et, kam tai rūpi, svarbu jog gavau bent jau tokią.
  Pirmakursė, pati gerai nesuvokdama ką daro, priglaudė lazdelės galiuką prie smilkinio ir tuoj pat atitraukė. Sidabriška miglos gija ramiai mirguliavo toje menkoje šviesoje. Mery nustebo. Skausmas dingo. Tačiau jaučiuosi lyg būčiau kažką pamiršusi. Logiška, kad turėčiau taip jaustis, bet įdomu, kad man pavyko tokie įdomūs ir sunkūs kerai. Kuprinėje gulėjo keletas nedidelių buteliukų, skirtų nuodų ir vaistų pamokoms, vilkolakiukė patalpino savo mintį (mintis) jame ir saugiai paslėpė kuprinės dugne.
  Laiptai vėl kažkur sustojo. Mery sunkiai pakilo ir nuėjo, žinoma, prieš tai pagriebusi kuprinę. Juodos garbanos spindėjo pavasario saulės šviesoje.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 11 metus sukūrė Mery Fate »

*

Neprisijungęs Xantoria Taraxanum

  • Burtininkė
  • ***
  • 127
  • Lytis: Moteris
Ats: Laiptai
« Atsakymas #5 Prieš 11 metus »
Kaip dar ne visai vėlyvai valandai, mokyklos koridoriai buvo neįprastai tušti. Varvanti basakojė žmogysta lėtai kopianti laiptais buvo vienintelė gyva būtybė šioje pusėje. Net paveikslai snudūriavo arba tylėjo iš aukšto žvelgdami į Xantorią. Tiesą sakant vaizdelis nebuvo žavingiausias. Šlapi plaukai išsidraikę ant nugaros, nuo tirpstančio sniego nukarusi mantija ir dar pamėlusios kojos. Tiesiog magiška bomžė. Xan neskubėjo. Ir nebuvo ko, čia buvo šilta, o stovėjo ji ant minkšto raudono kilimo, kurį po truputį ėmė jausti kojomis. Ilgai nesvarsčiusi moteris klestelėjo vidury pakopų ir giliai atsiduso. O paskui sukikeno suvokusi padėties beviltiškumą. Prasidėjus naujiems mokslo metams hogvartse ir pradėjus dėstyti magijos istoriją ji išsikraustė iš nuodų ir vaistų kabineto, tačiau naujo taip ir negavo. Pastarąjį laiką ji glaudėsi Kiauliasodyje. Tačiau iš kuklios mokytojos algos net užeigose ilgai negyvensi. Negana to, dar ir visa manta kaži kur prašapo. Trumpai tariant Xan šiuo metu vilkėjo visu savo turtu. Deja, neavėjo. Dėl to ji vėl save keiktelėjo. Na ir kodėl aš tuos batus į nebūtį....Aa? Nu kodėl?...Noriu naujų rūbų!
- Tuojau pat!
Portretai piktai dėbtelėjo į galimą rėksnę. Moteris tik įžūliai nudelbė sienas akimis. Na kągi mieloji... Laikas ieškoti šioj mokykloj draugų... Tiksliau draugiškų geranoriškai sutiksiančių paskolinti kokią palaikę mantiją. Įdomu, kas tokiu metu bus gerai nusiteikę?.... O gal surizikuot ir pasinaudoti esama padėtimi. Ha ha, jau įsivaizduoju- "Mieloji Dorotėle, sušelpk savo vyresniąją seserį. Juk jei ne tu, ji nuoga vaikščiotų."...
Taraxanum nukratė šiurpas vien nuo tokios minties, nors kita vertus kilo pasiutęs noras įsibrauti pas ją į kabinetą ir sugadinti vakarą. Šiokias ir anokias, bet vistiek nedoras mintis pertraukė garsus Apčii. O tada ragana užsikosėjo. Kosėjo, kad mažai trūko iki pasirodančių ašarų, bet galiausiai liovėsi. Vaizdas akyse šiek tiek raibuliavo. Xan nusipurtė lyg vydama šalin visokias bacilas. Peršalti ji visai nenorėjo. Bet nenorėjo ir keltis nuo laiptų. Žinoma kilimas, ant kurio sėdėjo, nebebuvo toks minkštas, nes spėjo permirkti sniego tirpsmo vandeniu, bet galų gale juk kilimas, o ne šaltas marmuras.
- Aš čia tik dar kelias minutes pasėdėsiu ir eisiu,- Atsiduso pati sau.
O tada vėl nervingai ranka liuobė sau į kaktą. Jo jo... Pati ta ėjikė... Xan, po paraliais, kur tavo sveikas protas?... Kaip man pačiai sau paaiškinti, kad basa į Kiauliasodį neisi. Bent jau su tokiom kaladėm vietoj pėdų.
Tas irgi buvo tiesa- pėdos buvo apibraižytos kieto sniego, šiek tiek pamėlynavusios. Ir dar visai nejautrios. Tą ragana išbandė atrodytų švelniai baksteldama į turėklą ( Storo ąžuolo turėklams žinoma nieko, tačiau Xantorios didysis pirštas kažkaip keistai užlinko).
Disclaimer: Ideas and opinions expressed by Xantoria are fictional and in no way represent the real person behind this character.

*

Neprisijungęs Xantoria Taraxanum

  • Burtininkė
  • ***
  • 127
  • Lytis: Moteris
Ats: Laiptai
« Atsakymas #6 Prieš 11 metus »
Xantoria ant laiptų prasėdėjo dar kelioliką minučių. Pro šalį tyliai žvangėdamas grandinėmis praplaukė kruvinasis baronas. Ragana puikiai išgirdo kaip vaiduoklis su panieka tyliai burbtelėjo "Valkata". Moteris piktai nulydėjo baronieną akimis, bet nesumojo kaip atsikirsti. prasidėjo nevaldomo drebulio priepuolis. Šiltame koridoriuje ji jautė tik sunkius, nuo sniego sušlapusius, drabužius ir pamėlusias kojas. Jos kaip tik tapo raudonos kaip virti vėžiai ir siaubingai gėlė. Kalendama dantimis, kad skambėjo visa laiptinė, Xan šiaip taip atsistojo ir žengė žingsnį, kitą. Vis dėlto spyris į turėklus sulaužė ar išnarino pirštą. Kojos šilo ir ėmė skaudėti. Ragana nepatingėjo dar kartą nusikeikti.
- Kur mano protas?
- Nežinau, greičiausiai juodojoj rinkoj prakalei.
Xan nusijuokė ir apsižvalgė. Palubėj kabėjo nedidelis sudžiūvusio žmogėno portretas. Jis įžūliai šiepė dantis prieš raganą. Draugiškai jam pagrūmojusi, priėjo prie sienos. Viena ranka į ją remdamasi atsargiai nuslinko pasieniu vilkdama kojas. Mantija taip pat šiūravo grindis. Kiek paėjusi ji sustojo ir vėl užsikosėjo. Gerai, mieli kolegos, miegat ar ne, bet kokią nors suknistą vienybę ar draugiškumą parodyti turėsit... Xantoria patraukė į mokytojų kabinetų aukštą pasiryžusi belsti į pirmas pasitaikiusias duris.
Disclaimer: Ideas and opinions expressed by Xantoria are fictional and in no way represent the real person behind this character.

*

Makoto

Ats: Laiptai
« Atsakymas #7 Prieš 11 metus »
Taip beklaidžiodama koridoriais Makoto priėjo "liepto galą". Keisčiausia, kad toje vietoje net turėklo nebuvo.
-Ir kaip čia niekas neužsimuša?
Paklausė savęs mergina ir tik tada atkreipė dėmesį į apačią. Štai ji buvo priversta išduoti savo nuostabą išoriškai iš ketvirto aukšto žiūrėdama į kylančius ir besileidžiančius laiptus. Jie tiesiog levitavo ore! Šiek tiek pražiojusi burną mergina stebėjo laiptus. Netrukus jie pradėjo kilti ketvirto aukšto link ir prisijungė prie nutrūkusio grindų galo. Makoto bailiai žiūrėjo į laiptus, jie visi judėjo. Supratusi, kad ir šie laiptai jos gali nepalaukti, mergina sumušė savo pačios rekordą taip greit įsidrąsindama ir, nors ir nepatikliai, bet žengė žingsnį pirmyn. Užlipo ant laiptų. Vos tvirtai pastačiusi antrąją koją ant laipto, ji pajuto truktelėjimą. Tai buvo atsiplėšiantys nuo grindų pagrindo laiptai. Iš tos baimės Makoto jau matė save besiverčiančią nuo laiptų ir dideliu greičiu neriančia pirmo aukšto link. Žinoma tai buvo tik jos vaizduotė. Pasijautė dar vienas truktelėjimas, kai laiptai nusileido ir prisijungė prie trečiojo aukšto grindų pagrindo. Makoto greit nušoko nuo laiptų ir atsisuko į juos pažiūrėti. Jie nieko nelaukdami atsiplėšė ir vėl skriejo ketvirtojo aukšto link.
-Įspūdinga.
Sau sumurmėjo ir nubėgo prie kitų laiptų, kurie turėjo leistis dar žemiau.
-O man tai visai patinka.
Toliau su savimi kalbėjo mergina laipiodama laiptais taip lyg žaisdama kokį žaidimą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 11 metus sukūrė Makoto Vermilion »

*

Neprisijungęs Zwei Eberhardt

  • VI kursas
  • *
  • 260
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • No comments
Ats: Laiptai
« Atsakymas #8 Prieš 11 metus »
Laiptais žingsniavo Samanta. Susirišusi plaukus į nedidelį kuoduką, visa susitvarkiusi ir su pleistriuku ant veido. Merginos paakiai buvo pajuodę nuo miego trūkumo. Ji skubėjo.. Mažytės pėdos nešė klastuolės kūnelį. Mergaitė skubėjo... rankose Samanta laikė lazdelę. Mergaitė skubėjo.. Rankinio laikrodžio rodyklės tiksėjo ir mergaitė skubėjo. Rodyklei sustojus be penkių minučių šešios Sam sustojo ir stovėjo kaip kuolas...
Ji laukė. Laukė Rosos. Jau pradėjo dairytis tai į vieną, tai į kitą pusę vis tikėdamasi, kad ši neateis. Išsigando... Gailiuosi, kad neprilupau jos taip, kad šiandien kovoti negalėtų... Bet ką padarysi... Noriu miego... Samanta giliai atsiduso ir nusižiovavo. Garsas atsimušė į sieną ir aidu grįžo atgal pas klastuolę. Mergina norėjo atsisėsti, nes kojos tiesiog linko iš nuovargio. Norėjosi jau lyg ir valgyti, tačiau... tačiau... galbūt po kovos ji galės pavalgyti, jeigu tik dar tam turės jėgų.
Drėgnas oras patalpoje. Samanta pajuto, kad jai atsiranda sloga. Peršalo maty šią naktį. Dėl viso šito kalti apgaulingi pavasario orai. Klastuolė tebeturėjo mažai jėgų. Dabar ji keikė save, kad išėjo pasivaikščioti ir keikė save, kad nesiilsėjo. Tačiau gal tai tik į naudą. Galbūt ji taip išsiugdys savo fizinę ir dvasinę ištvermę, kurios taip trūksta šiai klastuolei.
- Na gi? Kurgi ji... – nerimastingai savęs klausė Samanta vis mėtydama žvilgsnį į laikrodį – geriau jau ateitų, nes nenorėčiau būti jos vietoje jeigu ji neateis – toliau kalbėjo su savimi Samanta.
Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. (Seneka)

2010.10.30. Tik šiandien supratau kokie mes, broliai lietuviai, menininkai - turime meno gyslelę kapų daržininkystei.

*

Neprisijungęs Rosa Fabes

  • VI kursas
  • *
  • 190
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Laiptai
« Atsakymas #9 Prieš 11 metus »
Rosa niekur neskubėjo. Net nuėjo į mergaičių kambarį persirengti. Ir greitai pavalgė.Ėjo apsiavusi patogias kelnes kur galėjo nespastebimai paslėti lazdelę. Ėjo lėtai žiūrėjo portetus kabančius ant sienų. Jau su vienu spėjo susipykt. Asilas ant galvos.Silkės ausį. Norėčiau kovot dabar su.. Adora. Galėtumet net pažvengt. Atsiduso. Ką jau padarysi. Priėjusi savo tikslą Rosa specialiai įgrūdo rankas į kišenę. Jausdama savo naują ją pasirinkusi lazdelę Rosa nusišypsojo. Ji buvo daili. O kad ji nelūžtų.. Kažkodėl prie jos pripratau. Kai ji ėjo jos palaidi plaukai tik žaidė ore. Gaudynes. Išgirdusi Samanthos žiovavimą priėjo šalia jos.
- Laaaaabas. - ataidėjo aidas. - Jau senai lauki?Jau išsikyrei su savo gynėja? Jos dabar nebus. - apsidairė.
Dar kartą pajutusi savo lazdelę Rosa pajuto palengvėjimą.
- Tai ko laukiam?

*

Neprisijungęs Zwei Eberhardt

  • VI kursas
  • *
  • 260
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • No comments
Ats: Laiptai
« Atsakymas #10 Prieš 11 metus »
Samanta negalėjo patikėti, kad kovoja. Tikroje dvikojoje. Ją užplūdo tokia ekstazė, toks adrenalino poreikis, jog rodėsi, kad ji tuoj ims šokinėti iš laimės. Ji norėjo mąstyti blaiviai, tačiau vis plėšėsi savyje. Emocijos prieš blaivų protą... Kas laimės? Klastuolė vienu metu lyg ir susidvejino. Jos viduje pasidarė maištas. Blogis protavo, gėris gyveno emocijomis. Samanta norėjo protauti, tačiau tas angelas vis praskrisdavo jos sielos kertelėse ir vis sutrugdydavo jai mąstyti blaiviai vis pakišdamas kokią nors nerimąstingą emoją.
Mergaitę apimdavo tai baimė, tai džiaugsmas, tačiau jos veidas vėl greitai tapdavo ledinis ir nerodantis jokių emocijų. Tik mintyse skambėjo Kur ta vienybė dabar... Kaip tik dabar reikėjo tos asmeninės vienybės, asmeninės harmonijos viduje. Mery nėra... gal taip ir geriau... Samanta apsidairė, norėdama įsitikinti, kas iš tikrųjų jos ten nėra. Nieko... vilkolakės nebuvo nei kvapo ir nei menkiausios vilties, kad ji pasirodys.
Mažučiai žmogeliukai Samantos galvoje pradėjo lakstyti keldami vis didesnę paniką. Ji bandė save raminti. Sam pagaliau pasidavė emocijoms ir jos veide išryškėjo jaudulys. Merginos rankos kiek sudrėko ir ji nušišluostė viską į kelnes. Ai bala nematė... Klasuolė mikliai išsitraukė lazdelę.
-   Na jei man pradėti, tai man pradėti. Nėra ko laukti – burbtelėjo mergina. – Densaugeo
Sušuko Samanta. Ji nežiūrėjo ar pataikė į Rosą. Ji vis mintyse aptarinėjo ne savo veiksmų planą, o galvojo, kaip kovos metu susitvarkysi su draskoma savo asmenybe. Klastuolės akys nebežibėjo... Buožė... Į pilvą... Kulką... Į kaktą... Nebegyvas... Negaliu pralaimėti, nes nenoriu kentėti, patyčių, kurios gauš mane, jeigu pralaimėsiu prieš ją... Mintyse dėliojo rimuotas mintis klastuolė.
Greitai atsipeikėjusi mergina pradėjo blaiviau mąstyti.
- Bombarda – riktelėjo Samanta nutaikiusi į grifę.
Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. (Seneka)

2010.10.30. Tik šiandien supratau kokie mes, broliai lietuviai, menininkai - turime meno gyslelę kapų daržininkystei.

*

Neprisijungęs Rosa Fabes

  • VI kursas
  • *
  • 190
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Laiptai
« Atsakymas #11 Prieš 11 metus »
Rosa žinojo kad Sam veiks žaibiškai. Burtai buvo visai šalia jos..
- Protego! - ir Kerai nebeveikė. Bet.. Likimas krečia pokštus. Surikus tą veiksmą Rosa manė kad jau viskas. Juk neberėksi Protego kerus? Stengėsi greičiau nubėgti nuo tų kerų. Ir vos pavyko. Ir iš tikrųjų pavyko! Vos vos..  Siaubas ką dabar daryt?Jokių aš daugiau nenumanau.. Bet panaudosiu tuos kerus kokius naudojo Kaja! Pasidžidžiavo Ji. Gal..
~ Confundus! - neregėtai iššovė kerai. ((Suklaidina priešą)). Turėjo pataikyt ~ Furnunculus! ~ suriko.
Varge... Rosa mąstyk mąstyk.
~ Langlock!!  ~ Ką dabar daryt? Jau įsibegėjo ta. Rosa buvo budri. Pagaliau išgirdo portreto riksmą
~ Kas čia vyksta?! Kas čia pešas? ~ atsiliepė surūgęs vaikinas
~ Jei nematai avigalvi čia kova ir netrukdyk su savo tais nupususiais veido bruožais.! ~ Atsiliepė dar vienas portretas.
Rosa vos nemirė iš juoko.

*

Neprisijungęs Zwei Eberhardt

  • VI kursas
  • *
  • 260
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • No comments
Ats: Laiptai
« Atsakymas #12 Prieš 11 metus »
Samanta strygsėjo vietoje kaip maža žaislinė spyruoklėlė. Klastuolė jau dabar pradėjo keikti dvikovą, tačiau tik dabar ji pajuto malonumą. Dabar, kai prasidėjo visas veiksmas. Dabar, kai jai kilo pavojus. Galbūt ir nemirtinas, tačiau vis viena pavojus dėl garbės.
Klastuolė suklupo ant žemės išvengdama pirmų kerų. Antrų kerų ji nebespėjo išvengti. Ant mergaitės odos pradėjo rodytis didelės ir riebios, bei skausmingos votys. Samanta kėlėsi nuo žemės jausdama tokį skausmą, kuris taip smelkėsi per jos kūną, jog buvo sunku judėti. Kiekvienas judesys buvo toks skausmingas, kad tik dabar klastuolė pajuto, ką reiškia jauti rankas, ką reikią jauti prisilietimą, o juo labiau ką reiškia nervų galūnėlės.
-    Tarantallegra – Samanta nukreipė lazdelę į Rosą, bet kaip tik atlėkė kitas spindulys, nuo kurio klastuolė nesugebėjo apsiginti.
Merginos liežuvis prisiklijavo prie viršaus ir ši jau manė, kad atėjo pabaiga. Tačiau Samanta iš kišenės išsitraukė savo peiliuką. Tą patį peiliuką, su kuriuo ji nužudė triušiuką. Tą patį peilį, kuris jau buvo suteptas krauju. Sam įsikišo peiliuką į burną ir pasuko tarp liežuvio ir gomurio. Liežuvis po truputėlį atsilaisvino, bet aštrūs peilio ašmenys įbrėžė į liežuvį ir pasirodė kraujas. Visa laimė, kad Samanta galėjo tarti burtažodžius.
-   Ššššškauda – šveplai kalbėjo Sam.
O taip... dabar dar aš ir šveplai kalbėsiu. Po velnių, kaip aš burtažodžius tarsiu? Samanta nutaikė lazdelę į žemę.
- Bombarba – žemėje liko didžiulė skylė. – Aguamenti – didelė vandens čiukšlė pasileido apinkui.
Klastuolė ištaškė vandenį visur aplinkui. Beliko tik vienas vienintelis formalusmas:
-   Glacius – Viskas aplinkui užšalo. – Accio lentą.
Į klastuolės rankas pateko kažkokia lenta, kuri buvo panaši į snieglentę. Neklauskit, iš kur ji čia atsidūrė. Matyt, kad koks nors pirmakursis buvo ją palikęs ir pamiršo pasiimti.  Mergina greitai užšoko ant lentos ir pradėjo taip greitai judėti ledu, kaip žuvis vandenyje.
Klastuolė šyptelėjo grifei ir jos žalios akys pagaliau pagavo kovos dvasią...
-    Silencio – nutaikė klastuolė į grifę.
Mergina skriejo aplink Rosą kaip niekad greitai. Maži laiptukai buvo it maži tramplynai, tačiau buvo smagu jais pasivažinėti kaip riedlente.
Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. (Seneka)

2010.10.30. Tik šiandien supratau kokie mes, broliai lietuviai, menininkai - turime meno gyslelę kapų daržininkystei.

*

Neprisijungęs Rosa Fabes

  • VI kursas
  • *
  • 190
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Laiptai
« Atsakymas #13 Prieš 11 metus »
Pirmieji Samanthos kerai paveikė Rosą. Ji pradėjo šokti. Bet viskas tingiai. Kojos vos kėlėsi. Grifė bešokinėdama praleido silencio kerus. Ji taip ir nesuprato ką ta veikia. Pagaliau šokis ją nuvedė prie ledo. O ne.. Kas bus? Kojos šokdamos užsikėlė ant ledo. Rosa pradėjo svyruoti. Kelis kartus ne taip šokdamos kojos atrodė kaip tyčia : tai Rosa griuvo ant galvos tai ant kelio. Ir kt. Pagaliau prisiminusi kaip išnaikinti tą kerą atsibūrė. Spėjo ant galvos pakaušio bus melynės. :
- Paskaudės tau dar mergyt - atšovė Rosa išgirdusi Sam dejavimo. O ką čia ta klastūnkė daro? Čiuožinės? Rosai nesmagu pasidarė. - Tai ką čia dabar? Nesupratau...
Rosai pikta pasidarė:
- Accio  pačiūžas! - atsirado pačiūžos. Kažkodėl Rosai priminė kad jis pavemtas. Nuvaliusi apsimovė ir atsirado vidurį ledo. - Expelliarmus!. Dar nori vočių? A? Gal ne.. Geriau pašok! Tarantallegra!. Šok Šok. Šok su manimi - dainavo Rosa.

*

Neprisijungęs Zwei Eberhardt

  • VI kursas
  • *
  • 260
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • No comments
Ats: Laiptai
« Atsakymas #14 Prieš 11 metus »
Samanta sulenkė kelį ir jautė, kad ties sąnariu pasidarė drėgna. Tas pats atsitiko ir ties alkūne. Klastuolė pasižiūrėjo į ranką. Visa ranka buvo drėgna. Geltoni pūliai bėgo iš vočių. Skausmas buvo nežmoniškas. Kiekvienas sąnario sulenkimas kėlė vis didesnę agoniją, kiekvienas judesys buvo agonija. Atrodė, kad lyg Samanta būtų prikalta lyg Prometėjas prie akmens ir vanagas dieną skristų ir rytų jos kepenis taip vis tęsdamas begalines kančias.
Jos prapjautas liežuvis dar šiek tiek kraujavo. Klastuolė tik dabar pajautė savo kraujo skonį burnoje. Atrodė, lyg gertum kažką panašaus į geležį.
Sam ledu judėjo taip greitai, kad tildymo kerai prašovė pro šalį. Klastuolė su lenta judėjo taip greitai, kad ledas kartas nuo karto pavirsdavo mažais vandens lašeliais, tačiau jie per kelias sekundes vėl pavirsdavo ledu. Samanta čiuožė taip greitai aplink Rosą, kad rodėsi, jog visas vaizdas susilieja.
Negerai... Oi negerai, kad ji su pačiūžomis galvojo Samanta stebėdama su pačiūžomis grifę. Mergina stebėjo, kaip jos lazdelė krenta iš rankų, tačiau kiek įsibėgėjusi mergait nutaikė lazdelę į vieną iš laiptukų.
- Spongify – suriko klastuolė.
Ji spėjo pačiu laiku užšokti ant tramplyno ir sučiupo ore skrendančią lazdelę. Chaaa... svajok brangute, svajok... besileisdama ant žemės galvojo Samanta.
Mergina taip švelniai nusileido ant žemės ir čiuožė ledu toliau. Paleisti šokio kerai skriejo pro šalį dėl Samantos didelio greičio, šie nespėjo įvilioti jos į tą šokio sūkurį, kuriuo jau mėgavosi Rosa.
-    Incarcerous – suriko Samanta. – Pirmyn į vakarėlį, brangute – šyptelėjo Sam klastūniška šypsenėle.
Samanta pasuko keliais laipsniais lentą ir maži sniego gabaliukai pakilo į orą ir staigiai vėl nusileido žemyn. Samanta staigiai sustojo.
- Steleus – riktelėjo Sama.
Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. (Seneka)

2010.10.30. Tik šiandien supratau kokie mes, broliai lietuviai, menininkai - turime meno gyslelę kapų daržininkystei.