0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Magdė

Ats: Jaukus kampelis skaitymui
« Atsakymas #390 Prieš 7 mėnesius »
 Baigusi pasakojimą, Alisa nusišypsojo. Magijos istorijos namų darbas jau buvo baigtas, tad ji, su palengvėjimu įkišo dailiai sulankstytą pergamentą ir į kuprinę.
 Knygos ten jau niekaip netilps...  apžvelgdama ją gaubiantį tomų ir rankraščių kalnyną, pagalvojo vela. Laimei, laiku prisiminė, turinti žavingą knygų krepšį, tad visą turtą sudėjo į jo vidų.
 Apsitvarkiusi kampelį, kuriame sėdėjo, penktakursė įsistebeilijo į Aurorą, godžiai rijančią knygą. Kai jos draugė baigė skaityti, ir nuėjo pasieškoti kito tomo tarp lentynų, švilpė jau ketino taip pat pradėti skaityti vieną iš knygų. Bet, deja, kažkas, bėgdamas pro šalį, užkliudė neapdariai ant pačio stalo krašto sudėtas penkiolikmetė knygas. Ju buvo tikrai nemažai, nes visos kartu, sudribusios ant Alisos, atrodė kaip koks Everestas. Ji negalėjo iš tos kaugės išsikapstyti. Mėgino pakviesti Aurorą, bet net negalėjo prasižioti.
 Kažkas akivaizdžiai mano, kad per daug skaitau. Nes blogesnės idėjos, nei palaidoti mane bibliotekoje, neįmanoma net įsivaizduoti. Ir kaip man iš čia išsikapstyti!?   paklaikusi karčiai pagalvojo mergina.
 Velos nosį buvo prislėgęs kažkoks labai storas tomas.
 Neįsivaizduoju ką daryti. sutrikusi pamanė gulinti penktakursė. Matyt, teks laukti Auroros...
 

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • IV kursas
  • *
  • 107
  • Taškai: 3
  • Lytis: Moteris
  • esu Katherine Silverstone įšventintas Garfildas.
Ats: Jaukus kampelis skaitymui
« Atsakymas #391 Prieš 7 mėnesius »
Abigailė nuėjo į patį tolimiausią ir tykiausią bibliotekos kampelį. Kad ir kaip nekentė skaitymo, Nestrof prisivertė paskaityti kelis skyrius ,,Magijos Istorijos. 1 dalis''. Varnanagė nusprendė, kad būtų visai neprošal sužinoti daugiau apie burtininkų praeitį.
Po gero pusvalandžio skaitymo pirmakursė suprato, jog vadovėlių skaitymas laisvalaikiu yra bergždžias reikalas.
-Ar man jau tikrai taip čiuožia stogas? Jeezzzz, Abigaile, ką tu bandai apgauti....- sau mintyse pasakė varnanagė.
-Kaip norėčiau kakavos ir sausainiukų,- nei iš šio, nei iš to pagalvojo Abigailė.
Deja, bet Madam Pensė bibliotekoje neleidžia nei valgyti, nei gerti, tad Nestrof teko keliauti iš bibliotekos.
"Lazanija - ne maistas, o gyvenimo būdas." - Katherine Silverstone.

*

Neprisijungęs Aurora Gler

  • II kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
Ats: Jaukus kampelis skaitymui
« Atsakymas #392 Prieš 7 mėnesius »
Nuėjus tarp lentynų ieškoti trečios knygos, Aurora išgirdo garsų bumtelėjimą, atrodė, kad kažkas sunkiai nukrito ant grindų. Grifė iškišo galvą iš už lentynų ir pažvelgusi pamatė didžiulę knygų krūvą, sukritusią ant minkšto kilimo. Pribėgusi arčiau Gler ėmė dairytis ir ieškoti Alisos. Kur ji pasidėjo...
- Alisa...?- tyliai pašaukė mergaitė - niekas neatsiliepė. - Alisa?!- garsiau pabandė Aurora, bet vistiek niekas neatsiliepė. Galiausiai Gler pamatė iš po krūvos kyšančią draugės koją ir visas kūnas nutirpo. Ji persigandus griebė lazdelę ir sukaupusi visas jėgas sušuko:
- Wingardium Leviosa!- knygų krūva šiaip ne taip, traškėdama pakilo. Gler negalėjo ilgai jų išlaikyti. Ji numetė knygas prie lentynų ir pribėgusi, puolė klupščia prie Alisos.
- Alisa?! ALISA? Ar tu sveika?- persigandusi kalbėjo mergina. - Alisa, prašau pasakyk, kad tu sveika...,- Gler iš akių pasipylė ašaros ir ji ėmė šaukti pagalbos.
- Pakentėk, aš nubėgsiu pakviesti madam Pomfri... Viskas bus gerai,- tarė Aurora ir iškūrė iš bibliotekos.
Po poros minučių ji atbėgo su madam Pomfri ir dabar jau žinodama, kad Alisai viskas bus gerai, šiek tiek nusiramino.

*

Magdė

Ats: Jaukus kampelis skaitymui
« Atsakymas #393 Prieš 6 mėnesius »
 Alisa gulėjo ant bibliotekos grindų, nei gyva, nei mirusi. Kai prie jos atlėkė Aurora ir madam Pomfri, mergina iš lėto atsikėlė, čiupinėdama to sunkaus tomo prispaustą nosį.
-Man viskas gerai, tikrai, aš sveika, Aurora, - tarstelėjo vela ir nusišypsojo, - Tai tik nelemtas nuotykis, ir tiek. Visos knygos nukrito ant manęs, bet aš nesužeista.
 Dar sykį patikinusi grifiukę, penktakursė ėmėsi krauti knygas atgal į krepšį. Jos buvo storos, sunkios, krepšys vos neplyšo.
Ne, šitaip nieko nebus...Turiu sugalvoti kitą idėją, kaip parsigabenti knygas. Pala! Taigi aš esu magijos pasaulyje!
 -Reducio! – ištarė švilpė, nukreipusi savo uosinę, netvirtą burtų lazdelę su velos plauku į knygas.
 Visos jos akimirksniu susitraukė iki žaisliukų dydžio ir patenkinta kerų poveikiu, penkiolikmetė sudėjo jas į krepšį ir užsimetė ant peties.
-Ačiū tau, Aurora. Ačiū už viską. Man jau metas eiti. Tikiuosi, pasimatysime pamokose ar koridoriuose, - nusišypsojo Alisa ir dar sykį mandagiai linktelėjo, atsisveikindama su drauge ir madam Pomfri, - Aš tikrai sveika, galite nesirūpinti, - šūktelėjo ir veržliu žingsniu išėjo iš bibliotekos.
 Matyt, suerzinau madam Pensnė šitaip „garsiai“ išbildėdama iš jos „kūdikėlių lopšio“, – ne itin kilmingai prunkštelėjo mergina ir linksmai pasileido bėgte, jaukaus Švilpynės bendrojo kambario link.

*

Neprisijungęs Aurora Gler

  • II kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
Ats: Jaukus kampelis skaitymui
« Atsakymas #394 Prieš 6 mėnesius »
- Atleisk, kad neatlėkiau anksčiau,- dar tarstelėjo Aurora ir padėjo draugei atsistoti.- Madam Pomfri, gal dėl viso pikto ją apžiūrėtumėte?- vis dar šiek tiek susirūpinusi, kreipėsi į seselę Gler ir rūpestingu žvilgsniu pažvelgusi į draugę, jai šyptelėjo. Ji stebėjo kaip švilpė po truputį atsigauna ir stojasi ant kojų.
Grifė stovėjo Alisai už nugaros ir stebėjo beviltiškas jos pastangas sugrūsti knygas į dailų krepšelį. Kai Aurora jau žiojosi pasiūlyti kitą būdą, Alisa išsitraukė burtų lazdelę ir sušnibždėjo burtažodį. Knygos susitraukė ir draugė jas klusniai suguldė į mažą krepšelį.
- Sudie, Alisa,- šypsodamasi atsisveikino mergaitė.- Buvo malonu susipažinti!- pavymui Alisai šūktelėjo grifiukė.
Likusi viena bibliotekos kampelyje, ji pačiupo iš lentynos kelias jau apžiūrėtas knygas ir tvarkingai jas sudėjo į kuprinę. Aurora apsisuko ant kulno ir nudrožė didžiųjų bibliotekos durų link.

*

Neprisijungęs Nike Maskvel

  • I kursas
  • *
  • 8
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Skausmas ne išeitis apsiginimui
Ats: Jaukus kampelis skaitymui
« Atsakymas #395 Prieš 6 mėnesius »
Nikė įėjo į biblioteką. Ji buvo visą niūriai pilka, bet jeigu ne tas akį traukiantis jaukus kampelis, esantis bibliotekoje, Nikė būtų išėjus. Nuėjusi Nikė prie to jaukaus kampelio skaitymui, išrinko knygą skaitymui ir pradėjo skaityti... ,,Įdomu... Kodėl knygoje parašyta...". Bet Nikė nebaigė savo minties, mat jai tai padaryti sutrikdė keistas ūžimas. ,,Kas tai?!" Trumpai pagalvojo Nikė ,,Gal geriau nereikėjo eiti į biblioteką penktą valandą dienos...". Staiga prie jos priėjo viena iš klastūnyno mergaičių ir prakalbo:
-Ei, Nike, ko tu čia baistaisi?!
-Aš... Aš... Tiesiog skaitau... - Atsakė Nikė.
-Penktą valanda beveik vakaro? Kodėl? Negalėjai dieną? Negalėjai ryte? -Atsakė klastūnė.
-Taip negalėjau - Ryžtingai pasakė Nikė. -Tik dabar galiu.
-Kvailelė melagė! - Pasakė nemandagioji ir išėjo. Nikė nustojo skaityti, padėjo knygą atgal ir liūdnai nušlepsėjo į klastūnyno mergaičių miegamąjį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 mėnesius sukūrė Nike Maskvel »

*

Neprisijungęs Aqua Watefall

  • I kursas
  • *
  • 8
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Draugai - gyvenimo malonumas!
Ats: Jaukus kampelis skaitymui
« Atsakymas #396 Prieš 5 mėnesius »
Įėjusi į biblioteką Aqua apsidairė. Čia buvo didžiulės lentynos prikrautos knygų. Įkvėpus jautėsi lapų kvapas, kurį Aqua taip mėgo. Praėjusi tiesiai ji čiupo pačią pirmą knygą kuri pasitaikė po ranka ir atsivertė kelis puslapius. Regis knyga buvo apie žiobarus, tad Aqua nieko nelaukdama užvertė knygą ir patraukė ieškoti kitos. Ji tikėjo, kad čia jai laikas neprailgs, be to pirmakursei labai patiko pati bibliotekos atmosfera. Mergina pamatė sena nugarėle knygutę ir ją ištraukė. Perskaičius pavadinimą labai susidomėjo. "Žemės gėrybių panaudojimas prieš Mirties valgytojus". Ha turėtų linksmai pasijuokti iš šitos knygutės. Apsidairiusi ir pastebėjusi šalia lango pufiką ir pradėjo eiti link jo. Staiga akį patraukė neįprasta nugarėlė. Knygutė buvo raudona ir autorius nustebino labiau negu pavadinimas. Tai buvo jos tėčio pavardė, nors jis gyvenime niekada nėra prasitaręs apie savo rašytą knygą. Mergina pirštu perbraukė pavadinimą "Testraliai, ar gamtos grožybė, ar mistinis pramanas?" Pavadinimas dar labiau sukėlė mistiką ir sujaukė mintis. Aqua padėjusi prieš tai paimtą knygutę į lentyną patraukė bibliotekininkės link. Ji negalėjo sulaukti kada galės paklausti tėčio apie šį kūrinį. Su bibliotekininkės leidimu mergina išskubėjo iš patalpos link bendrojo Grių gūžtos kambario. Šį kartą kaip reikalas iškvos tėvą.
Aqua Watefall

*

Neprisijungęs Luna Evanns

  • II kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • L+V will never be together
Ats: Jaukus kampelis skaitymui
« Atsakymas #397 Prieš 4 mėnesius »
Na ką gi Luna ir vėl Bibliotekoje kelinta Karta ji jau Čia lankėsi net pati švilpiukė nežinojo. Nors ir Evanns paskutiniu metu baisiai nesisekė, tačiau Luna visada žinojo, kad knygos kaip sakant geriausi vaistai nuo visko. Nors aišku kaip kam, kam gamta, knygos ir panašiai. Smagiai apsvarstė Luna ieškodama ką gi būtų galima paskaityti šiandien. Herbalogija, Kvidičas ar gyvūnai? Apie ką būtų geriausia aišku nesu kaip mano brangi pusseserytė Jessica Moony ir romanų neskaitau. Evanns nusijuokė galų gale išsirinkusi tai ką nori skaityti atsisėdo ant kėdės. Šypsodamasi švilpiukė atsivertė knyga ir tai nebuvo nei apie Kvidičą nei Herbalogija nei apie gyvūnus. O šį kartą tai buvo apie kerus, juk kartais Lunai reikėjo ir pasimokyti..
Sono fuori di testa, ma diverso da loro
E tu sei fuori di testa, ma diversa da loro
Siamo fuori di testa, ma diversi da loro
Siamo fuori di testa, ma diversi da loro

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • III kursas
  • *
  • 176
  • Taškai: 0
  • Lytis: Moteris
  • How do you run from what's inside your head?
Ats: Jaukus kampelis skaitymui
« Atsakymas #398 Prieš 4 mėnesius »
Meg nedrąsiai pravėrė bibliotekos duris. Švilpiukė čia lankėsi pirmą kartą. Nėra ko bijoti, juk tai tik biblioteka. padrąsino save mergaitė ir įėjo vidun. Biblioteka buvo erdvi, tačiau apstatyta nesuskaičiuojama daugybe knygų lentynų, pilnai užkrautų knygomis, knygelėmis, storais tomais ir vadovėliais. Meg patraukė vienu iš knygų tunelių ieškodama kokios nors knygos. Ji tiksliai nežinojo, ką nori paskaityti, todėl tik braukė pirštais per knygų nugarėles skaitydama pavadinimus. Švilpiukės žvilgsnis užkliuvo už niekada nematytos rudos nedidelės knygutės. Ši iš išvaizdos buvo sena, turėjusi daug savininkų. Meg susidomėjusi ištraukė knygą ir perskaitė pavadinimą. "Viskas apie knisius" perskaitė mergaitė mintyse. Ji prisiminė, kad Magiškų gyvūnų priežiūros pamokoje dabar nagrinėjama tema yra knisiai. Tikrai nepakenks sužinoti ką nors daugiau apie juos ir pasiruošti pamokai. nusprendė Meg ir, pasiėmusi knygą, patraukė per biblioteką ieškodama kur atsisėsti. Jos akį patraukė bibliotekos kampelis, kuriame ant kėdės sėdėjo kažkokia šviesiaplaukė. Irgi švilpiukė, tačiau ne jos kurso. Iš pažiūros atrodė draugiška, be to, Švilpynės koledžo mokinė. Gal tai bus mano pirmoji draugė? svarstė mergaitė. Net jei ir ne, tas kampelis atrodo labai jaukus, o ir į bendrąjį kambarį dar nenoriu grįžti. Paskaitysiu ten. nusprendė Meg, ryžtingai patraukė prie bendramokslės, įsitaisė šalimais ir atsivertė knygą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 mėnesius sukūrė Meg Pritz »
Death wants you to be terrified, but the scariest thing is wanting death.

*

Neprisijungęs Luna Evanns

  • II kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • L+V will never be together
Ats: Jaukus kampelis skaitymui
« Atsakymas #399 Prieš 4 mėnesius »
Pora minučių Luna niekino ne trukdoma skaitė knygą. Skaitymas skaitymu, bet, kad aš galiu ir nieko ne atsiminti todėl manau reikėtu ką nors užsirašyti. Taip pasvarsčiusi Evanns greitai išsitraukė iš savo kuprinės užrašinę ir kuo rašyti. Po kiek laiko prie švilpiukės priėjo rudaplaukė mergaitę kuri taip pat buvo iš Švilpynės koledžo. Luna jau norėjo pakviesti mergaitę sėstis, bet mergaitė atsisėdo pirmoji. Bet Evanns vis vien turėjo ką pasakyti todėl ištarė:
- Sveika aš Luna Evanns kaip tikriausiai jau supratai iš Švilpynės koledžo. - Kiek patylejusi švilpė suprato, kad tik pati kalbėjo, bet nieko ne paklausė taigi vėl ištarė:
- Na, o tu? Kuo tu vardu ir ką čia skaitai? - Evanns šyptelėjo mergaitei taip norėdamas padrąsinti mergaitę. Luna turėjo be galo daug klausimų kitai švilpynės koledžo mokinukei, tačiau net neįsivaizdavo nuo ko pradėti. Na bent jau vieno tikiuosi, kad gerai sutarsim. - Ir Luna šyptelėjo rudaplaukėi laukdama atsakymo.
Sono fuori di testa, ma diverso da loro
E tu sei fuori di testa, ma diversa da loro
Siamo fuori di testa, ma diversi da loro
Siamo fuori di testa, ma diversi da loro

*

Neprisijungęs Katerina Petrova

  • I kursas
  • *
  • 13
  • Taškai: 5
  • Lytis: Moteris
  • ,,Sėkmė neateina pas tave... tu eini pas ją
Ats: Jaukus kampelis skaitymui
« Atsakymas #400 Prieš 3 mėnesius »
    Gražų šeštadienio rytą pro kambario langūs skverbėsi saulės šviesa. Saulės spinduliai apšvietė merginos veidą. Mergina pajutusi saulės spindulių šilumą ant veido pramerkė savo gražias rudas akis. Jos akys blizgėte blizgėjo saulės šviesoje. Katerina lovoje tarp šiltų patalų pasivartė, pasiražė ir atsisėdo ant lovos krašto. Užsidėjo šiltas, švelnias tapkutes ir tyliai nepažadinant kitų miegančių kambariokių nužingsniavo link spintos. Atėjusi prie spintos ji atidarė girgždančias nuo senumo duris ir pasiemė rankšluosti, prausimosi daiktus ir rūbus kuriais šiandien apsirengs. Viską pasiemusi ir uždariusi spintos duris mergina nuėjo į vonia.
    Išsipraususi ir apsirengusi Katerina grįžo į kambarį. Ji susiklojo lovą ir pasiemė kuprine. Į kuprinę isidėjo rašalo buteliuką, pergamento lapą ir dar pasiemė knygą kurią skaito kiekvieną vakarą. Viską susidėjusi į kuprinę mergina išėjo iš kambario. Tuomet tyliai ir lėtai nužingsniavo į didžiąją sale pusryčiauti.
    Katerina papusryčiavusi išėjo į mokyklos kiemą pabūti griname ore ir pasigrožėti nuostabiu vaizdu kurį matė pro kambario langą. Mergina mintyse kalbėjo. Kokia šiandien graži diena. Dabar eisiu į biblioteka ir parašysiu laišką šeimai, o tuo met paskaitysiu knygą. Mergina kaip mąstė taip ir padarė. Eidama į biblioteka ji prasilenkė su jai patinkančiu berniuku. Katerinos skruostai paraudo, o mintys virte vyrė. Praėjus kelioms minutėms nuo tos akimirkos mergina pagaliau atgavo sveiką protą ir toliau ėjo į biblioteka. Atėjusi į biblioteka mergina pamatė jaukų bibliotekos kampą. Ten stovėjo dvi didelės, minkštos sofos. Prie jų buvo mažas pastatytas staliukas, o ant staliuko buvo pastatyta vaza su labai gražiomis pamerktomis gėlėmis. Tai buvo raudonos raudonos rožės. Mergina jas pamačiusi prisiminė kaip vienakarts rašė istorija ir toje istprijoje buvo šiek tiek kalbama apie rožes. Mergina tai prisiminė. Ar gali nupiešti man rože ? Rože kurios žiedlapiai butu raudoni kaip kraujas, lapai žali kaip katik pražydusi žolė, o spygliai durtu kaip adata. Ar gali nupiešti man viena tokią rože ? Tik tiek aš tavęs prašau. Mergina atgaivinus senus prisiminimus atsisėdo ant sofos krašto. Išsitraukė rašalo buteliuką, plunksna su kuria rašydavo tik laiškus skirtus šeimai. Ir taip pat išsitraukė pergamento lapa. Isitaisė sofoje tarp pagalvėliu, pamerkė plunksną į rašalą ir pradėjo rašyti. Ji net negalvojo ką rašyti, nes turėjo daug ką papasakoti. Nuo kiekvieno ryto ir iki kiekvieno vakaro praleisto mokykoje. Rašydama laišką mergina nepajuto kaip šalia jos atsisėdo vaikinas. Ji suprato tada kai jis su ja pasisveikino.
  - Labas Katerina, - vaikinas meiliu balsu pasisveikino.
  - Labas. 
  - Ką čia veiki ?
  - Rašau laišką šeimai. Prižadėjau, kad rašysiu tai va ir rašau, - ramiai kalba mergina.
  - Jau seniai šeimai nerašiau laiško. Na nesvarbu. Čia atėjau kai ko kito. Norėjau paklausti. Ar sutiktum su manim eiti į šiandien vykstančius šokius, - vaikinas nedrąsiai paklausė merginos.
  - Lukai aš...aš sutinku. Žinoma, kad sutinku su tavim eiti į šokius.
  - Tuomet puiku. Susitiksim varnonago bendrąjam kambarį septintą vakaro.
Mergina buvo tokia laiminga. Ji nužvelgė nueinanti vaikina ir toliau rašė laišką šeimai. Laiške paminėjo ir tai kas įvyko prieš kelias minutes. Mintys pynėsi galvoje. Todėl jai buvo šiek tiek sunku rašyti laišką. Aiškiai dėlioti mintis ir jas užrašyti. Baigus rašyti laišką mergina idėjo jį į voką ir užaspaudavo. Tuomet pažiūrėjo į laikrodį. Buvo trečia valanda. Katerina tyliai po nosimi tarė:
  - Gerai dar valanda paskaitysiu. Tuomet nunešiu laišką į pelėdyna ir po to eisiu ruoštis šokiams.
    Mergina pasiemė knygą ir pradėjo skaityti. Ji vertė knygos lapus su veide matomu susidomėjimu. Ji net nepastebėjo kaip greitai prabėgo ta valandžiukė. Tuomet susidėjo visus savo daiktus į kuprine, atsistojo, apsidairė ir tarė:
  - Šį vieta tiesiog nuostabi. Čia man šiandien tiek daug gero atsitiko. Labai jauki atmosfera mokintis ar šiaip pailsėti ir paskaityti knygą. O gal net pasinerti į savo apmąstymus. Būtinai čia ateisiu ir kita dieną. Na, o dabar einu į pėledyna.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 mėnesius sukūrė Katerina Petrova »
Vengdami problemų niekada nebūsite tais, kurie jas įveikė.


 

Ats: Jaukus kampelis skaitymui
« Atsakymas #401 Prieš mėnesį »
Juodas rašalas buvo įsigėręs ne tik į apčiupinėtą pergamentą, bet ir į jį spoksančias akis. Jei tuo metu Deoiridh būtų atsisėdusi šalia, greičiausiai būtų nustebusi - ne šviesios, bet baugiai tamsios akys žvelgtų jos veidan. Škotė bibliotekoje tikriausiai itin dažnai nesilankė (bent taip jau manė Sigurdas), tad jam nereikėjo jaudintis, kaip atrodo ir elgiasi. O ir kitų žmonių čia buvo vos keli. Jam pačiam taip pat labiau patiko leisti laiką bendrajame kambaryje, tačiau ten ramybės negalėjai rasti nė lašo. Po kojomis painiojosi pirmakursiai, skambėjo tariami burtažodžiai... Visi ruošėsi po kelių dienų prasidėsiantiems egzaminams, tik niekas nekreipė dėmesio į vargšus septintakursius, kurie mokėsi daugiau nei kiti sudėjus. Islandas irgi priklausė šiai kategorijai - jis turėjo tikslą, tiksliau tariant, svajonę. Tik neaišku, ar pavyks ją įgyvendinti.
Vaikinas sunkiai atsiduso ir pasitrynęs veidą pakilo nuo krėslo. Ar verta? Ar tai tikrai mano kelias? Ne kartą klausė to savęs, bet paėmus į rankas fotoaparatą, magišką ar ne, visos abejonės išsyk pranykdavo. Malonus jausmas užplūsdavo kūną, kaip ir pamačius Deoiridh - šito Sigurdas negalėjo paneigti. Dar vienas gilus atodūsis paliko lūpas, kai pasiražęs dirstelėjo į laikrodį. Rodyklės rodė dešimtą valandą ryto: savaitgalio pusryčiai nejučia buvo praleisti. Jau nuo šešių dirbančios smegenys ir skrandis įkyriai reikalavo duoklės. O jų nebuvo galima ignoruoti. Vis dėlto jis tingėjo žingsniuoti iki virtuvės bei prašyti namų elfų ko nors užkąsti, ypač dėl to, kad praeitą savaitę Kiauliasodyje nusipirko vieną gėrimą. Jį dauguma vyresnių mokinių vadino ,,Raudonąja kaukole'' dėl lengvai atpažįstamos logotipo. Skystis suteikdavo energijos bei numalšindavo alkį - galima teigti, tai buvo burtininkų energinis gėrimas. Tik sveikesnis variantas, nes į sudėtį įėjo ne žiobariški chemikalai, o ypatingas žolelių mišinys. Kadangi islandas vis dar jautėsi apsimiegojęs arba jau pavargęs, ,,Raudonoji kaukolė'' puikiai tiko. Tačiau egzistavo vienas ,,bet'': tokio tipo gėrimai Hogvartse buvo draudžiami. Vis dėlto šiaurietis dėl to pernelyg nesijaudino - tik persipylė jį į gertuvę, kad iš šalies neatrodytų įtartinas.
Net šyptelėjo nuo minties, jog daro kažką neleistino ir susidomėjęs paragavo persikų spalvos skysčio. Saldus kartumas nutekėjo gerkle, palikdamas malonų poskonį. Pirštų galiukuose švelniai sudilgčiojo, kai mintys atsigavo, tuščioje erdvėje pradėjo lakstyti kur kas greičiau. Šįkart lūpas iškreipė platesnis šypsnys, tačiau vaikinas susitvardęs pabandė vėl grįžti prie darbo. Deja. Smegenys nenorėjo susikaupti, tad jis pradėjo vaikščioti ratais aplink krėslą su stalu, leisdamas sau galvoti apie visokias nesąmones. Vylėsi po kelių minučių prisėsiantis mokytis.

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologijos profesorius
  • *
  • 505
  • Lytis: Vyras
  • "Ir dar - išmok kerėti." - Melijandra Julija Lorijan
Ats: Jaukus kampelis skaitymui
« Atsakymas #402 Prieš 3 savaites »
Savaitgalio proga Matthew norėjo šnektelėti su Deoiridh. Galbūt pasivaikščioti ežero pakrante ir pasidžiaugti geru oru. Žinoma, nerašyta taisyklė, kad jie apie ryšį nepasakos, niekur nedingo, tačiau dabar tai profesoriui nerūpėjo. Egzaminai buvo ant nosies, grifiukė nori nenori turės mokytis, tad norėjosi ramiai paplepėti, kol ji to nedaro (tarsi ji kada nors tą daro...). Svarbiausia buvo nesusipykti. Tiesą sakant, dar svarbiau buvo mergaitę surasti.
Tik atėjęs prie Storulės portreto Matthew prisiminė vadovaujantis jau ne Grifų Gūžtos, o Klastūnyno koledžui. Ši mintis kiek nustebino, tad profesorius ilgokai spoksojo į portretą tarsi bandydamas prisiminti slaptažodį. Galų gale atsitokėjo ir susiprato, kad reikia arba palaukti čia, arba eiti ieškoti mergaitės kažkur kitur. Tik klausimas, kur.
Kad ir kaip retai Deoiridh mokėsi, Matthew patraukė bibliotekos link. Jeigu jos ten neras, gal bent jau pasiims kokią knygą. Galės paskaityti ir pamiršti problemas, dažniausiai pasireiškiančias Hogvartso mokinių pavidalu.
Tik įėjęs į biblioteką Turner pamatė, kad čia yra keistai ramu. Turint omenyje, kad egzaminai ant nosies, netgi pernelyg ramu. Mokinių buvo visai mažai. Tai profesoriui visiškai tiko: tokia situacija didino tikimybę čia sutikti Deoiridh. Matthew neskubėdamas slinko tarp lentynų, kol pamatė kažkokį mokinį. Jeigu gerai suprato, jis vaikščiojo aplink stalą. Tai ir sudomino, ir sukėlė įtarimą. Negi tos "protą stimuliuojančios" medžiagos vis dar yra populiarios? suirzo profesorius, bet prisiartino prie to mokinio. Jo nuostabai, tai buvo ne kas kitas, o Sigurdas, aiškiai Deoiridh į akį kritęs vaikinas. Kiek herbologas apie jį žinojo, toks elgesys nebuvo tai, ko tikėtumeisi. Tad kurį laiką Matthew tiesiog stebėjo islandą tikėdamasis suprasti, ar jis ko nors išgėrė, ar šiaip kvailioja.
- Labas rytas, - išlįsdamas iš už lentynos pasisveikino Turner. Apsižvalgė, bet Deoiridh nepastebėjo. Suprantama. Jiedu susitikę tikrai nesimokytų... - Kaip matau, puikiai sekasi mokytis.
Matthew nežinojo, ką sakyti toliau. Ar iš viso reikia kažką sakyti. Gal reikėtų tiesiog išeiti ir palikti mokinį ramybėje? Kita vertus... Jeigu atsirado proga patrukdyti, kodėl to nepadaryti? Herbologas nusišypsojo.
- Ar jau nusprendei, ką veiksi po Hogvartso? - paklausė jis.

Ats: Jaukus kampelis skaitymui
« Atsakymas #403 Prieš 1 savaitę »
Mintys sukosi ratu. Rodės, kad jos niekad nepaliaus judėti. Nors taip mąstyti buvo gana klaidinga: vos tik Sigurdas išgirdo kažkieno balsą, jos tuoj pat sustojo, aprimo. Akimirką galvoje buvo tuščia tuščia. Akys nuslinko garso link ir šiek tiek išsiplėtė iš nuostabos. Vis dėlto tyla tetruko sekundę:
-Sveiki. - islandas neįsivaizdavo, kokį toną turėtų palaikyti, todėl kiek pasvarstęs prabilo taip. Vyras negalės kaltinti nemandagumu, nors tikrai ne dėl šios priežasties jis netikėtai pasirodė čia tarsi pilypas iš kanapių. Visus spėliojimus pasiliko sau, nors žvilgsnis šiek tiek atšiaurokai stebėjo herbologą. Negi nemato, kad esu užsiėmęs?
-Dabar tiesą sakant, nelabai. Atrodo, kad persimokiau. - atsakė vaikinas. Čia pat pasigailėjo taip prabilęs - Matthew suteikė galimybę pasilikti. O juk troško verčiau būti vienas.
Jis jautėsi gana kvailai stovėdamas šalia fotelio, bet nedrįsdamas atsisėsti. Jei tai būtų buvęs kitas profesorius, Sigurdas būtų elgęsis kiek kitaip. Vis dėlto žinodamas ryšį tarp jo ir Deoiridh, stengėsi atsargiai laviruoti tarp žodžių bei veiksmų. Kūnas laukė įsitempęs it styga, o gėrimo poveikis nė nemanė išsivadėti - mintys vėl dūzgė lyg niekur nieko. Apėmę dvejopi jausmai nedavė ramybės: galimybė kažką sužinoti iš herbologo ir erzinantis akylus stebėjimas, verčiantis jaustis kaip per padidinamąjį stiklą. Tačiau pro lūpas neišsprūdo atodūsis - jį sulaikė netikėtai veide pasirodžiusi ne pati gražiausia šypsena. Ne, septintakursio neišgąsdino išsikraipę dantys (o tokie jie tikrai nebuvo), o tai, kaip ji visiškai nederėjo prie pokalbio atmosferos ir ištarto klausimo. Kas jam negerai? Kas per... Laimei, islandas neužbaigė sakinio. Kas žino, kokiu žodžiu būtų pavadinęs škotės globėją.
-Taip. Gilinsiuosi į fotografiją, tiek magišką, tiek paprastą. Jei žinote, mano tėvas žiobaras. - pridūrė, nors greičiau kirste nukirto jis, taip nutraukdamas temą. Sulig tuo grįžo trupinėlis ryžtingumo, leidęs palaimingai sukristi atgal į minkštą odinį krėslą. Nors ne, Sigurdas neatsipalaidavo - šalimais stovėjo kiti foteliai, kurių savaime suprantama paskirtimi galėjo pasinaudoti herbologas.
-O jūs ką veikėt, kai baigėt Hogvartsą? - Man įdomu, kaip jis sugebėjo tai padaryti, jei nemoka kerėti. Mintyse pasmalsavo jis, šiek tiek sutvarkydamas ant stalo paskleistas knygas ir pergamentus.