[Keitas Kolinsas]

Keitas nesimėgavo tyla. Nepatiko joje skęsti, narplioti į galvą nepaliaujamai lendančias mintis. Ją visada bandė užpildyti kalbėdamas. Su savimi kapinėse nelabai pakalbėsi. O tai dar pagalvos, kad matai praeities vaiduoklius, nutarei iškloti savo skaudulius jiems, o ne nepažįstamam „kolegai“ viename iš Londono barų.
Beveik apsidžiaugė užkalbintas, net jei žodžiai nebuvo malonūs. Keitas įkvėpė dar nikotino perpildytų dūmų, pilnai atsisuko į pasirodžiusį raudonplaukį vyrą. Nebuvo matytas. Kolinsas nė nežinojo burtininkas jis ar žiobaras. Galų gale, ar tai išvis buvo svarbu?
— Tėvų ir sesės mirties metinės. Rūkau, nes nenoriu apie tai galvoti. Dar esu apsinešęs, jei tai tau turi kokią nors prasmę, — papurtęs galvą atsakė vaikinas. Šviesios garbanos užkrito ant akių. Jie norėjo juoktis. Juk nė nežinojo, koks kapas šalia. Kad čia atėjusio žmogaus skausmas didesnis negu jo paties. O ir ar jam tai rūpėjo? Veikiausiai tokioje stadijoje — nelabai.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Šitam mažyliui būtų jau aštuoneri. Jis mokytųsi žiobariškoje mokykloje, važinėtų dviračiu ir galbūt žaistu su Eliotu futbolą. Pastarasis aiškintų, kad su mažiukais žaisti neįdomu, bet vis tiek priimtų broliuką. Jis būtų geras Hannah draugas ir užtarėjas. Panašiai kaip Oliveris, tik mažesnis amžiaus skirtumas juos dar labiau suartintų. Galbūt mėgtų piešti, ir jie galėtų tą daryti kartu. Galbūt...
Negalvok apie tai! griežtai pertraukė pats save Dafydd, kai pajuto, kad ašaros graužia gerklę. Nepaisant to, kad kapinėse verkti gal nėra taip jau neįprasta, velsietis nenorėjo pasirodyti esąs skystas. Tik jau ne prie kažkokio keistuolio, kuris tokioje vietoje tesugeba rūkyti.
- Nemanai, kad prieštarauji pats sau? - žvelgdamas į iškaltą vardą paklausė. Atsistojęs atsargiai dirstelėjo į vaikiną. Jis aiškiai nebuvo vyresnis už jį patį. Kažin kas atsitiko tėvams? O sesuo? Ar gali būti, kad čia slypi kokia istorija? Na, bet dabar svarbiausia buvo pabūti su šiuo mažyliu, kuris gimė kaip David, bet palaidotas Elijah vardu. Ta mintis privertė krūptelėti. David yra namuose. Mayra norėjo mažylio, pavadinto tėvo garbei.
- Kas nutiko, kad būdamas toks jaunas netekai tėvų ir sesers? - vėl kreipėsi į tą šviesiaplaukį. Nei buvo labai įdomu, nei ką. Bet, pasirodo, lankyti akimirkas išgyvenusio sūnelio kapą vis dar buvo sunkiai įvykdoma užduotis. Jeigu yra galimybė nukreipti mintis kitur, turbūt taip ir reikia padaryti. Tik ar jis taip neparodo nepagarbos tam mažyliui?
Tai, deja, buvo klausimai, neturintys atsakymo, tad Dafydd stengėsi jų ir nekelti. Tik stebėjo antkapį, tarsi atkaklus spoksojimas galėtų kažką pakeisti, ir bandė suprasti šalia esantį žmogų.

[Keitas Kolinsas]

Keitas papurtė galvą. Lyg kam kapinėse, kur palaidoti tūkstančiai, rūpėtų kodėl ir kaip mirė būtent jo artimieji. Lyg tarp tiek skausmo mačiusios vietos jo būtų kaip nors svaresnis už kitų. Žvitrios žalios akys nužvelgė kapą priešais kurį stovėjo nepažįstamasis. Gimimo metai buvo tokie pat kaip mirties. Brolis? Sūnėnas? Mintis, kad ten galėjo būti palaidotas šio raudonplaukio vaikas, nė nešovė į galvą. Juk pačiam tokie dalykai atrodė visiškai svetimi ir tolimi. Žinoma, nepadėjo ir tai, kad vis dar jautė jau išsivadėjantį svaigiųjų medžiagų efektą. Bent kapinėse nemedžiojo pakvaišę žurnalistai. Ši diena buvo sunkesnė negu kitos, bet negalėjo to pripažinti net sau. Velniop viską.
— Žinomi aurorai ir tuo metu namie buvęs aurorų vaikas neįtikę... Kitokį požiūrį propaguojantiems. Nieko daugiau, nieko mažiau, — trūktelėjo pečiais Keitas. Įkvėpė dar dūmų. Mintyse nė neužregistravo, kad panaudojo magijos pasaulio terminą. Et, jei žiobaras, galės Keitą tiesiog nurašyti kaip psichą, kliedintį nesąmones.
Jei kam ir rodo nepagarbą, tai tik tėvų ir sesers atminimui. Nors tėtis visuomet mėgo rūkyti. Gaila, kad tai buvo vienintelis dalykas, kurį sūnus iš jo paveldėjo. Labiau pasisuko į nepažįstamąjį, ranka mostelėjo į antkapį, kurį prieš tai buvo nužvelgęs.
— Manieji bent gavo pagyventi prieš tai, kol juos išnešiojo. Kas jis tau? — paklausė tylesniu balsu.
Niekad nemokėjo būti jautrus, bet ši situacija buvo daugiau nei liūdna. Kaip išvis gedėti žmogaus, kurio nė nespėjai pažinti?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Niekada neįsivaizdavęs, kaip šis mažylis galėtų atrodyti (o gal atkakliai vijęs tokias mintis šalin) dabar Dafydd mintyse aiškiai matė berniuką. Panašus į David, tik vyresnis. Bet toks pat smalsus ir judrus mažylis lakstė aplinkui ir klausinėjo įvairiausių dalykų. Jis pats vargo bandydamas į viską atsakyti, tačiau jautėsi be galo laimingas.
Vaizduotėje vaizdas buvo toks aiškus, kad atsitokėjęs velsietis krūptelėjo. To niekada nebus. Kad ir kiek susilauktų vaikų, vienas jų amžinai liks čia. Apsidairęs tarsi tik dabar pamatė kažkokį šviesiaplaukį, kuris lyg tyčia kuo ramiausiai švaistėsi magijos pasaulio žodžiais. Atidžiau pažvelgė į jį. Gal koks pažįstamas iš Hogvartso? Laimei, ne. Tokioje vietoje susitikti su kažkuo, su kuo paauglystės laikais pešėsi, norėjo mažiausiai.
- Ak, atsiprašau, - prisivertė ištarti tam, kad bent kažką atsakytų. Jeigu šito žmogaus tėvai buvo Aurorai, gal teko susidurti su jais? Vis tik neatrado savyje jėgų žiūrėti, kada jie paliko šį pasaulį. Galvoje sukosi per daug minčių apie mažylį, palaidotą šalia tų Aurorų. Jo mažylį, kurio jis nė nepažino. Ne tik nepažino - nespėjo net paimti ant rankų.
Atskriejęs klausimas sutrikdė. Žodžiai skambėjo kiek šiurkščiai ar gal netgi kandžiai. Ar jis šaiposi? O gal ieško progos įgelti? Bet tą padaryti galėtų ir negavęs atsakymo, tad Dafydd prisivertė ištarti:
- Jis... Mano sūnelis. Mūsų mažylis.
Ak, Mayra... nuaidėjo mintyse. Velsietis puikiai prisiminė žmonos skausmą ir tai, kaip tragedija vos nesugriovė šeimos. Gal tikrai be reikalo čia atėjo? Pajuto, kad akyse sužibo ašaros, bet jų nepaisė. Atsitūpė prie kapo ir priglaudė delną prie žemės. Tai buvo vienintelis būdas pabendrauti su šiuo mažyliu.
- Niekada tavęs nepamiršime, - vos girdimai sumurmėjo, regis, pamiršęs šalia esantį žmogų. Vis dėlto atsistojęs atsargiai dirstelėjo į jį tarsi laukdamas puolimo ar naujos patyčių bangos.