[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Situacija buvo... Keista. Abu jie buvo pernelyg susikaustę ir nenorintys ar nedrįstantys pripažinti kito draugystės. Tiesą sakant, šis bendravimas kažkuo priminė Dafydd ir Mayros pradžią. Abu bijojo mylėti ir pripažinti, kaip labai kitas yra reikalingas. Ir abu kartus pirmąjį žingsnį turėjo žengti Dafydd. Tai buvo beprotiškai baisu - daug baisiau nei tada, prieš aštuonerius metus. Žinoma, ir jausmai skyrėsi - tokios meilės, kokia suliepsnojo jo širdy, jis nejaus niekada gyvenime. Aurio atžvilgiu tai buvo tik tam tikras draugiškumas ir galbūt šioks toks supratimas. Jausmas, kad galima kalbėtis. Už tai vaikinas buvo dėkingas, bet prisipažinti buvo drovu. Vis dar.
Netrukus Auris vėl prašneko, tad Dafydd ramiai jo klausėsi. Nenuleido akių nuo antkapyje iškalto vardo, tačiau stengėsi išgirsti viską, ką sako šalia stovintis vyrukas. Jo žodžiai kažkodėl visai nenustebino, tačiau kartu parodė, kad jis nėra blogas žmogus. Ko gero, tą kartą turguje tiesiog pasitaikė tokia nuotaika. O štai Dafydd turėjo talentą atsidurti netinkamoje vietoje netinkamu laiku. Taip atsitiko ir tą kartą. Nors jau nelabai ir prisiminė, kaip tiksliai ten viskas buvo. Pažeminimas nebuvo skirtas jam asmeniškai.
- Kas buvo, tas buvo. Nemanau, kad dabar tai labai svarbu. Svarbiau tai, kad mes... - čia labai pritrūko drąsos. Kaip tik šią akimirką ir reikėjo pasakyti, koks svarbus šitas bendravimas, bet buvo labai sunku. Kodėl Dafydd bijojo? Ne, jis negalvojo, kad bus išjuoktas. Tiesiog žmonių, su kuriais jis norėtų dalintis savo jausmais, šiame pasaulyje buvo vos šeši. Būtų septyni, jeigu ne...
Tai buvo skausminga mintis, ir akyse vėl pasirodė ašaros. Nesinorėjo verkti prieš Aurį, bet kartais tai geriau negu kalbėti apie savo jausmus. Dafydd vėl suklupo prie kapo ir nė nepastebėjo, kad jam tylomis verkiant pradėjo krūpčioti pečiai.

[Auris Senkleris]

Jie užbraukė tą kvailą susitikimą turguje. Turbūt tas buvo padaryta jau seniai. O dabar tai tiesiog užtvirtino žodžiais. Šiandiena buvo Auriui tokia neįprasta. Dar vis stebėjosi dėl savo paties poelgių.
Dafydd vėl pradėjo verkti. O Auris dar sykį pagalvojo, kad geresnės vietos ir laiko savo pasakojimams atrasti negalėjo. Juk atėjo jie čia aplankyti jo sūnaus kapo, o ne aiškintis Aurio praeities ar viso kito ko šiandien prikalbėjo. Nors kita vertus tikriausiai kur nors prie kavos puodelio nebūtų ėmęs tiek atvirauti ir kažin ar jie būtų priėję prie savo pačių draugystės klausimo. Paprasčiausiai čia Senkleris sunerimo dėl Dafydd dar tada, kai jiems čia atėjus jis ilgai skendėjo ašarose. Kitoje vietoje Auris greičiausiai nebūtų pripažinęs, kad jam svarbus šitas bendravimas.
Dabar kai Dafydd liejo ašaras dėl sūnaus Auris jau nesinervino taip kaip prieš kurį laiką. Taip tiesiog turėjo būti. Tai Dafydd turėjo išgyventi, nes kitaip būti juk nebegalėjo. Vaikas nesugrįš ir skausmas niekur nedings. Dafydd tikriausiai sugrįš čia dar ne kartą. Prisiminimai apie sūnelį jo nepaliks. Na o Auris tegali jį tik palaikyti. Šią akimirką tegalėjo pabūti kartu, patylėti kartu. Na o prireikus galėjo jį išklausyti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Auris neatsakė, bet čia nieko ir nereikėjo. Atrodė, kad jie vienas kitą suprato ir taip. Tiesa, Dafydd nė neketino patikėti, kad šitam žmogui bendravimas yra bent perpus tiek svarbus kiek jam. Bet koks vis dėlto skirtumas? Tai, kad Auris vis pradeda šnekėti apie keistus ir asmeniškus dalykus, tarsi parodo, kad kažką ši draugystė jam reiškia. Tai buvo netikėta ir kartu malonu. Elijah draugystė visai nerūpėjo (šitoje vietoje visai nepadėjo, kad ant kapo buvo užrašytas šis vardas), ką jau kalbėti apie Mioną. Iki šiol tik Mayra parodė, kad Dafydd gali būti svarbus. Norėjosi kažkaip atsidėkoti Auriui, parodyti, kaip tai vertina. Deja, čia buvo ne laikas ir ne vieta. Reikėjo pagerbti niekada nepažinotą sūnelį.
Visos šitos mintys sukosi galvoje, o vaikinas ilgokai kiūtojo prie naujagimio kapo. O gal praėjo tik akimirka - dėl šito jis nebuvo tikras. Galiausiai ašaros šiek tiek aprimo, ir Dafydd ryžosi atsistoti ir netgi pažvelgti į Aurį. Jis vis dar buvo čia, o tai turėjo reikšti labai daug. Tai ir reiškė labai daug. Velsietis buvo be galo dėkingas, bet nežinojo, kaip tai reikėtų išreikšti. Atsargiai pažvelgė į šalia stovintį vyruką ir ieškojo žodžių.
- Aš... - bandė pradėti. - Man tikrai daug reiškia, kad sutikai čia ateiti. Ačiū.
Žinojo jau dėkojęs, bet kažką pasakyti reikėjo. Pasijuto šiek tiek geriau. Nors buvo gėda, kad sūnaus kapui aplankyti prireikė trejų metų, dabar jautėsi kažką nuveikęs. Nors tai buvo labai skausminga, tačiau šiek tiek pagerėjo. Galbūt netgi išdrįs pasakyti Mayrai, kad čia apsilankė.
Norėjo keliauti iš čia, bet kažkodėl atrodė, kad reikia sulaukti Aurio iniciatyvos. Tai buvo siaubingai kvaila, tačiau Dafydd taip ir liko stovėti ir spoksoti į Elijah Llewellyn kapą.

[Auris Senkleris]

Praėjo kažkiek laiko. Auris užklydo į savo prisiminimus. Juk šiose kapinėse buvo palaidota ir jaunuolio mama. Bet prie kapo Auris nebuvo labai seniai. Nuo pat laidotuvių dienos. Ir lankytis neketino. Nenorėjo ir gana. Mamos tame šaltame kape tikrai nebuvo. Ten jau tikriausiai nieko nebeliko. Įdomu ar kas nors tą vietą tvarko? Gal Alano mama? Staiga toptelėjo mintis.
Dafydd atsistojo. Ir pradėjo kalbėti. Auris jam atsakė linktelėjimu. Kažkodėl buvo sunku išmąstyti ką daugiau pasakyti. Tada nusidriekė tyla ir Auris galop ją nutraukė.
- Ar dar nori čia pabųti? - Tikėjosi, jog Dafydd nepagalvos, kad jis labai skuba išeiti.
- Gal nori nueiti išgerti kavos? Turbūt sustingai į ledą. - Juk buvo šalta diena. O Dafydd nemažai laiko praleido gūždamasis ant apsnigtos žemės.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mintys pynėsi, o tai gerokai trikdė. Reikėjo išlikti tvirtam ir užtikrintam tuo, ką čia daro. Deja, Dafydd kaip tik to ir trūko. Jautėsi pasimetęs ir sutrikęs. Vis dar klausė savęs, kodėl Auris sutiko čia ateiti. O gal jie iš tiesų buvo draugai? Ką ten gali žinoti... Turbūt reikėtų paklausti tiesiai šviesiai. Kodėl jis čia. Ir kas jie tokie yra. Bet dabar tam tikrai nebuvo laikas.
Pasiūlymas išgerti kavos nustebino. Dafydd buvo įsitikinęs, kad Auris tik ir ieško progos pabėgti ir pasislėpti nuo šitos situacijos. Vis dėlto jeigu jis pakvietė kažkur kartu nueiti, ko gero, viskas buvo priešingai. Na, ar bent jau ne taip kaip galvojo Dafydd. Vis dar spoksojo į sūnelio kapą, bet pradėjo svarstyti, ar reikėtų sutikti. Mayrai nepasakė, kur eina, tad ji turbūt nepasiges. Bet išgyvenus šią skausmingą akimirką tiesiog verkiant reikėjo ją apkabinti ir priminti, kokia ji yra mylima. Myliu tave. Bet suprasi, jeigu nueisiu su juo į kavinę, ar ne? Juk nepyksi? mintyse kalbėjo su žmona Dafydd ir galiausiai atplėšęs akis nuo antkapio atsisuko į Aurį.
- Turbūt gerai, - neprieštaravo ir nuleido akis. Itin keistoje vietoje pasišnekėjo netikėtai atvirai. Vis dėlto buvo likę dar daug klausimų, kuriuos užduoti buvo baisu. Nežinia, kaip čia viskas pasisuks. Vis dėlto Dafydd norėjo sužinoti bent šiek tiek daugiau apie tai, kas sieja jį ir šitą žmogų.
- Eime? - paklausė ir dar kartą metęs žvilgsnį į sūnaus vardą trumpam užsimerkė ir pagaliau nusisuko. Bijodamas, kad gali vėl susigraudinti, pradėjo lėtai žingsniuoti išėjimo link.

[Auris Senkleris]

- Eime. - Atsakė. Ir patraukė paskui jį tuo pačiu keliu, kuriuo ir atėjo. Atėjo labai piktas ir kupina galva ne pačių gražiausių minčių. Išėjo ramesnis Nors viskas susiklostė ne taip, kaip planavo.
Pakviesti tai pakvietė. Bet kur konkrečiai jie eis nežinojo. Todėl dabar susimąstė apie tai, kur geriau pabūti. Triukšminga vieta kažin ar dabar būtų tinkama. O šiaip ir pats nenorėjo eiti kažkur, kur grotų garsi muzika ar kur susitiktų daug pažįstamų.
Priėjus vartus prisiminė vieną gal ir tinkamą vietą. Susimąstė kaip nukeliauti kuo greičiau. Oru keliauti pirma, nekentė. Antra, nemokėjo. Todėl tiesiog mostelėjo lazdele ir iškvietė reaktyvinį autobusą.
- Važiuojam taip gerai? - Paklausė.
Kapinės liko tolumoje. Auris pagalvojo, kad labai gerai padarė, jog nespėjo pasakyti to ką planavo. Nes tada būtų jautęsis kur kas blogiau, nei dabar.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Klausimai buvo du. Ar šis žygis padės jiems susilaukti dar vieno mažylio? Neaišku, kodėl, bet Dafydd atrodė, kad apsilankymas kapinėse gali tapti tarsi ženklu ar postūmiu sėkmės link. Kitas klausimas buvo neką mažiau svarbus. Ar jis turi teisę verkti? Tą kartą, kai atvyko čia su Auriu (o po to taip nė karto vienas ir neapsilankė), ašaras liejo gausiai. Bet draugą tam ir pasikvietė, kad padėtų ištverti, kad pabūtų kartu. Prie žmonos jautėsi privalantis likti tvirtas ir stiprus. Jeigu praskys, toks tikrai nebus. Bet gal Mayra jį supras ir nemenkins? O gal jis privalės leisti išsiverkti jai ir būti šalia?
Viso to nesužinos, kol iš tiesų nenuvyks į kapines. To paprašyti prireikė daug drąsos, tačiau persikelti oru pasirodė žymiai sunkiau. Dafydd nuoširdžiai bijojo tiek savo, tiek mylimosios reakcijos, kai pamatys antkapyje iškaltą vardą. Kartais susimąstydavo apie tai, kaip jausis David, kai sužinos, kad jo vardą turėjo gauti neišgyvenęs broliukas. Anksčiau ar vėliau mažiesiems turės papasakoti apie netektį. Bet tą padarys vėliau. Dabar laikas mažylio tėvams jį aplankyti.
Kai pora susiruošė keliauti, Dafydd ilgą laiką stovėjo laikydamas Mayros ranką ir nesiryždamas apsisukti ant kulno. Galiausiai tai padarė, ir jie atsidūrė prie nemaloniai pažįstamų kapinių vartų. Iš karto suspaudė širdį, bet kol kas graudulio nepajuto. Pažvelgė į mylimąją ir tylomis ją apkabino. Ilgai taip stovėjo ir galiausiai tyliai ištarė:
- Mes turime padaryti tai kartu. Tiesiog jaučiu tai.
Vylėsi neįskaudinsiantis brangiausio žmogaus pasaulyje ir paėmęs už rankos pradėjo lėtai eiti reikiamo kapo link. Nors po laidotuvių lankėsi čia tik vieną kartą, kelią rastų net ir pažadintas vidury nakties.

[Mayra Llewellyn]

 Nuo pat ryto, Mayros širdį slėgė sunkus akmuo. Niekaip negalėjo atsikratyti užkritusios melancholijos skraistės. Mažieji, turbūt, tą labai gerai pajuto, mat suruošti vaikus šį rytą buvo neįprastai lengva.
 Moteris ilgai galvojo, ką apsirengti. Kiekvienas vaikelio kapo aplankymas iškeldavo šį klausimą. Juodai? Kasdieniškai? Joks audeklas regis negalėjo tinkamai perteikti moters skausmo.
 Galiausiai, Mayra susiruošė, slėpdama save tamsumos jūroje.
 Vienai aplankyti kapelį būtų lengviau. Tačiau Dafydd norėjo nuvykti karto ir moteris buvo pasiruošusi palaikyti savo mylimą vyrą. Žinojo, kad jam ir taip sunku išreikšti emocijas, o vaiko netektis... Pati Mayra sunkiai galėjo rasti žodžių, apibūdinančių tą skausmą. Tačiau stengėsi apie tai negalvoti. Šis aplankymas ne jai skirtas.
 Prieš akis išdygę kapinių vartai smogė moteriai į širdį. Tartum ji išgyventų laidotuves dar kartą. Moteris sustingo ir stirna žibintų šviesoje. Prireikė daug valios, kad pagaliau žengtų pirmąjį žingsnį.
 Ji stengėsi į kitus kapus nežiūrėti. Juodaplaukės žvilgsnis tvirtai buvo nukreiptas į takelį. Nustebo jiems sustojus. Ir tik tada pakėlė akis.
 Šaltas akmuo priminė negyvo sūnaus kūnelį jos rankose. Net jei ir norėtų ką nors pasakyti, Mayra negalėjo - ašaros užspaudė gerklę. Tačiau moteris buvo pasiryžusi neverkti. Ne šiandien. Ne dabar. Sustingusi kaip akmuo, moteris stovėjo, švelniai siūbuojama kartais pasirodančių vėjo gūsių. Jos lediniai pirštais stipriai sugniaužė Dafydd ranką. Laukė, kol vyras ką nors pasakys ir išsklaidys nemalonią tylą.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ar tikrai buvo protinga čia ateiti? Net jeigu ir pavyks susilaukti septintojo (aštuntojo?) mažylio, net jeigu vėliau jų bus dar daugiau, vienas amžiams liks čia, Londone. O gal reikėjo bent jau palaidoti Sautende, kur šeima kuria savo gyvenimą? Bet ar jis norėtų, kad kapas būtų taip arti namų?
Kodėl kyla tiek daug klausimų, į kuriuos nėra atsakymų? Ir, svarbiausia, ar jis kada nors išdrįs viso šito paklausti Mayros? Atrodo, tai buvo tema, kuria sutuoktiniams reikėtų išsikalbėti. Pasidalinti skausmą ir parodyti, kad liks šalia. Bet prarastas mažylis tapo tarsi savotišku tabu, ir todėl prašymas čia atvykti tapo tikru išbandymu. Ką jau kalbėti apie pačią kelionę į kapines.
Laikydamas mylimosios ranką ir spoksodamas į iškaltą vardą nejučia susimąstė ir apie kitą dalyką. Kažkada mažieji turės sužinoti apie broliuką. Ar David, sužinojęs, kad gavo mirusio brolio vardą, nesijaus nesmagiai? O gal nutylėti? Bet ar tai nebūtų neteisinga?
Gal kada nors to paklaus Mayros. Bet ne dabar. Dabar reikėjo... Nežinia ko. Kaip ir nežinia, kodėl jie čia atvyko. Pasidalinti skausmu? Jis niekur niekada nedings. Žinoma, per laiką pavyko nugrūsti kažkur į savęs gilumą, bet jis tebebuvo gyvas.
- Manau, turėjome atvykti čia kartu, - galiausiai sumurmėjo Dafydd ir apkabino žmoną viena ranka. Mintyse sukosi daugybė žodžių, bet jų sudėlioti į sakinį niekaip nesisekė. Tai, o gal žinojimas, kad jie niekada nepamatys šio mažylio, privertė akyse sužibti ašaras. To nesidrovėdamas, bet kiek bijodamas, kad Mayra palaikys jį pernelyg silpnu, pažvelgė į ją ir tyliai sumurmėjo: - Ačiū, kad esi su manimi...
Tas sakinys turėjo turėti daug gilesnę prasmę. Ar Mayra tai supras, neaišku, bet šią akimirką Dafydd visiškai užteko to, kad ji yra šalia.

[Mayra Llewellyn]

 Tyla ir gedulas spaudė moterį. Atrodė, kad ji stovėjo stiklinėje dėžėje, kuri buvo pripildyta vandens. Norėjosi daužyti kumščiu į sieną, rėkti, spurdytis, tačiau moteris pasidavė melancholijos bangai. Ji dušo į jos sielos akmenis, lėtai juos tirpdydama.
 Net jeigu jie susilauks dar vieno mažylio, ar ji galės pamiršti savo mirusį sūnų? Ar galės laikyti savo džiaugsmą rankose, pamiršdama šaltį ir skausmą? Ar ji vis dar galės mylėti?
 Minčių sūkurys uždarė juodaplaukę jos mintyse. Ji juto šalia stovintį Dafydd, juto nuo jo sklindančią šilumą, tačiau vyro balsas buvo tolimas, tarsi Mayra net nebūtų čia.
 Susvyravusi, moteris įsikibo į raudonplaukį. Kojos nebenorėjo jos laikyti.
-Dafydd...-jos balsas užlūžo. Ar ji suklydo, atvykdama čia ne viena? Kodėl ji negalėjo būti stipri būtent šiandien, būtent čia? Kodėl ji negalėjo susiimti ir būti gera žmona ir motina? Kodėl ji buvo tokia nevykusi?
-Dafydd... Kas... O kas... Jeigu aš nemylėsiu mūsų vaikelio? Kas, jeigu aš negaliu?-tyliai prabilo moteris ir sukūkčiojo, įsikibdama mylimajam į krūtinę. Kad ir kaip skausmas draskė jos krūtinę, nė viena ašara neišbiro iš juodaplaukės akių. Tarsi visos ašaros, skirtos mirusiam sūneliui, jau būtų buvę išlietos. Liko tik sielą draskantis skausmas.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tarp sutuoktinių kabanti tyla galėjo reikšti labai daug. Dafydd nuoširdžiai troško, kad šalia esanti mylimoji suprastų. Suprastų, kaip jis jaučiasi, kodėl norėjo čia atvykti kartu. Deja, bijojo net bandyti visa tai paaiškinti, tad taip ir liko tylėti. Bet ką galvoja Mayra? Ar ji nesikankina? O gal mintyse plaka jį, kad sugalvojo draugiškai pasikankinti? Skausmas neišnyks niekada - tą, ko gero, suprato jie abu.
Mayra įsikibus į jį, Dafydd pasijuto šiek tiek geriau. Atrodė, kad mylimoji priima jo buvimą šalia. Leidžia jam pabūti tuo, kuriuo kartais be galo norėjo būti - atrama ir ramybės uostu. Būtent tai mylimai šeimai Dafydd siekė suteikti.
- Mayra? - tyliai kreipėsi, kai mylimoji pradėjo kažką sakyti. Vis dėlto neragino - leido jai kalbėti savo tempu. Žodžiai nustebino. Ar ji kalbėjo apie tą mažylį, kurio niekaip nesiseka susilaukti? Ir iš kur tokia baimė? Dafydd žinojo: Mayra be proto myli visus vaikus. Tiek vyresnius už šį, likusį Londono kapinėse, tiek tuos, kurie gimė jau po netekties. Kodėl dar vienas mažylis turėtų būti kitoks? Bet viso šito tikrai neklaus. Vietoj to pasakė:
- Žinoma, mylėsi. Žinau, kad myli visus šeimos narius, tad mylėsi ir būsimą vaikelį.
Šios mintys tiesiog turėjo kilti dėl to, kad jie buvo čia. Mayrai pradėjus kūkčioti Dafydd nurijo savęs kaltinimo sakinį taip jo ir neištaręs. Norėjo atsiprašyti, kad atitempė žmoną čia, bet vietoj to tik tvirtai apkabino ją ir priglaudė prie savęs. Tik ką pasakyti, kad bent šiek tiek padėtum? Jis tikrai nebuvo tokių situacijų ekspertas.
- Pamatysi - vaikutis mylės tave. Kaip ir tu jį. Esi ypatinga ir labai mylima. Niekada to nepamiršk, - dar kuždėjo nepaleisdamas mylimosios. Jiems privalo pasisekti. Privalo. Stengdamasis nusiteikti, kad viskas bus gerai, Dafydd ir toliau laukė glėbyje mylimiausią žmogų pasaulyje ir bandė sugalvoti, kaip galėtų jai padėti.

[Mayra Llewellyn]

 Skausmas plėšė širdį, smelkėsi iki pat kaulų smegenų. Mayrai atrodė, kad ji kraustosi iš proto. Iš kur tokios mintys? Ji myli savo vaikus. Visus. Tuos, kurie namie, ir tą, kuris guli po žeme. Iš kur tas nerimas? Ar ji nesugebėtų mylėti kūdikio, kurį išnešiotų po sava širdimi?
 Įsikibusi į Dafydd, Mayra susvyravo. Nebenorėjo būti šaltose, mirtimi smirdančiose kapinėse. Norėjosi pasislėpti saugiai namų tamsoje. Apsupti save kasdieniu šurmuliu, kur neturėjo laiko ir energijos galvot ir kapstytis savo galvoje. Moteris jautėsi kaip beržas, talžomas audros.
-Dafydd, einam namo, nebegaliu,-sušnabždėjo juodaplaukė. Visko jai buvo per daug. Smulkus žvyras po batų padais skleidė per daug garso. Šviesūs antkapiai per daug atspindėjo šviesos. Paukščiai, čiulbantys aplinkui, savo giesmes giedojo per garsiai. Rūbai, liečiantys jos odą, ją dusino.
 Įsikibusi į Dafydd ranką kaip skęstantysis į plaustą, Mayra pasileido bėgti. Tolyn nuo kapo. Tolyn nuo mirusio sūnaus.
 Tolyn nuo savo praeities.
 Moteris nenustojo, iki kol neatsidūrė už kapinių vartų. Plaučiai degė, širdis daužėsi kaip paukštis, įkalintas narve. Tamsiomis, nerimo ir baimės akimis žiūrėdama į savo mylimąjį, ji tik sušnabždėjo:
-Keliaujam namo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mayra nieko neatsakė. Bet turbūt to ir nereikėjo. Žinoma, ji mylės dar vieną mažylį, kai tik pavyks jo susilaukti. Jeigu jų bus ir daugiau (Dafydd norėjo tikėti, kad taip ir bus), juos taip pat mylės. Ji kitaip negalėtų. Žinoma, praeitis paliko gilų pėdsaką jų abiejų asmenybėse, bet Mayra savo vaikus be galo myli. Ir tie vaikai lygiai taip pat myli ją.
Glausdamas žmoną prie savęs Dafydd bandė suprasti, ar nepadarė klaidos čia atvykdamas. Atrodo, akivaizdu, kad vos gimusį sūnelį palaidojusiems tėvams reikia aplankyti kapelį kartu. Bet ar jų praeities žaizdos ir baimės šios užduoties nepaverčia neįmanoma?
Dafydd jautėsi taip, tarsi būtų kažkur toli. Regis, nė nesusivokė kur esąs. Kaip ir to, kad yra čia su mylimiausiu žmogumi. Vis dėlto taip gerai pažįstamas balsas privertė sugrįžti į Londono kapines. Visa laimė, pasisekė išgirsti, ką Mayra pasakė. Prašymas suspaudė širdį - akivaizdu, kad jis suklydo. Ir vėl suklydo bei įskaudino mylimąją. Norėjo atsiprašyti ar bent pasakyti sutinkantis keliauti namo, bet nespėjo - Mayra pasileido bėgti, tad jam teliko sekti iš paskos. Keistas tai buvo būdas palikti kapines, bet Dafydd nieko nesakė. Tik su apmaudu pagalvojo, kad ant kapo nepaliko nė gėlelės.
Galiausiai sustojo ir pažvelgė į mylimąją. Mintyse prašė jos parodyti bent menkiausią ženklą, kuris padėtų suprasti, kaip ji jaučiasi. Ar pernelyg nepyksta. Bet ne, ji tik pakartojo prašymą, ir Dafydd nuleido galvą leisdamas plaukams užkristi ant akių.
- Aš atsiprašau, - vos girdimai sumurmėjo ir apglėbė mylimąją rankomis. Turėjo paaiškinti, kodėl norėjo čia apsilankyti kartu. Turėjo išsakyti gerokai daugiau nei išsakė, bet nesugebėjo viso to padaryti. Taigi tiesiog paėmė žmoną už rankos ir galvodamas tik apie mylimą namą Sautende apsisuko ant kulno ir iškeliavo namo.

[Keitas Kolinsas]

Naktis buvo tvanki, o tyla tarsi sunki skraistė gobė kapines, kuriose Keitas nesilankė jau daugelį metų. Kaltinkim gyvenimą, daug laiko atimančią karjerą, vis naujais vingiais apsipinantį romaną su Livi, bet galų gale viskas vedė į vieną ir tą patį — vaikinas nemėgo mirties, nemėgo žvilgsnių į praeitį, čia atėjus iškylančių bandymų savo pasirinkimus nurašyti tam, kas atsitiko.
Apšvietimas nebuvo pats geriausias, o ir jo žingsnių čia seniai nebesimatė, bet kelią žinojo puikiausiai. Nesirengė gedului, nes viskas buvo taip seniai. O ir jo liūdesys nesireiškė įprastai — kelios bute pakabintos nuotraukos ir vienas apsilankymas čia, per metines. Jokių ašarų ar gilesnių minčių. Net nesirengė kaip veikiausiai priderėtų — juodos pusiau kostiuminės kelnės ir marškinėliai su apsitrynusiu neaiškios roko grupės užrašu.
Vienas antkapis ir plotas, kuriame tilpo trys žmonės. Jis — po audringo vakarėlio plyštančia galva ir vis dar žalias raineles praryjusiais išsiplėtusiais vyzdžiais. Du garbingi aurorai, mirę kovoje su juodosios magijos apsėstais burtininkais. Sesutė, kuriai niekad nesukaks dvylika. Prie antkapio buvo galybės puokščių baltų gėlių — atrodo, tie, kurie atsiminė jo tėvų darbą, gedėjo labiau negu sūnus. Svarstė, ar čia atsiplėšęs nuo magijos ministerijos reikalų jau buvo apsilankęs brolis. Gal į Angliją pagaliau grįžo sesuo?
Buvo gėda pripažinti, kad dabar jau nebepasakytų, kaip jiems sekasi gyvenime. Velniop, galų gale nė neatsimintų jų amžiaus. Negali gedėti gyvųjų.
Kvidičo žvaigždės gyvenimo aukštumos — apie šitokias magijos pasaulio laikraščiai nerašė. Uždegė žvakę ir tuo pačiu žiebtuvėliu vikriai prisidegė dantyse įsitaisiusią cigaretę. Giliai įtraukė dūmų. Oliviai sakė, kad rūkyti metė. Balkono peleninė liudijo priešingai. Lėtai išpūtė, nužvelgdamas, kaip balta srovė sutirpsta nakties ore.
— Ar dabar manimi didžiuojatės? — sužnabždėjo Keitas, lyg jie galėtų girdėti. Aurorai tėvai ir jis, spjovęs į talentą kerėti ir pasirinkęs skraidžioti padangėmis. Jis, niekada nespjaunantis į pasiūlymą atšvęsti — laimėjimą, pralaimėjimą, cha, galų gale — gyvenimą. Suknistas bohemikas.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tai turėjo būti trumpas susitikimas su užsakovais. Deja, jis užsitęsė. Ir, maža to, labai stipriai paveikė. Piešinį užsisakiusi šeima ką tik palaidojo trejų metų sūnelį. Taip ir nesuprato, kas jam atsitiko, bet skausmas tiesiog švietė iš tolo. Blogiausia tai, kad Dafydd tą skausmą puikiai suprato. Nežinia, kas sunkiau - prarasti mažylį nespėjus nė paimti jo ant rankų ar prarasti jau paaugusį vaikutį.
Kad ir kaip ten būtų, Llewellyn šeimos vyras ir tėvas juto, kad reikia apsilankyti kapinėse. Tuo labiau, kad anksčiau ar vėliau reikės atvesti čia ir vyriausius mažylius. Jiems reikės susipažinti su broliuku - kiek tai įmanoma. Taigi pasiuntęs gynėją, pranešantį Mayrai, kad užtruko Londone, Dafydd persikėlė oru prie nemaloniai pažįstamų vartų. Nors lankėsi čia jau kelis kartus, vieną iš jų netgi su žmona, nesidarė lengviau. Ar ši žaizda kada nors užgis? Ko gero, ne, nors teko išmokti su ja susigyventi. Dėl mylimosios ir mažylių. Tik ar taip jis neparodo, kad amžinai čia liksiantis berniukas yra mažiau svarbus? Dafydd pasistengė nuvyti tas mintis į šoną. Giliai įkvėpė ir patraukė reikiamo kapo link.
Buvo jau vėlu, tad tikėjosi, kad kapinės bus tuščios. Vis dėlto artėdamas tikslo link pamatė švieselę. Spėjo pagalvoti, kad žvakė dega ant kelias akimirkas teišgyvenusio mažylio kapo. Mayra? nustebęs mintyse kreipėsi ir paspartino žingsnį. Tik priėjęs visai arti suprato: kažkoks vyrukas lankė šalia esantį kapą. Dafydd niekada neatkreipė į jį dėmesio - nebūtų galėjęs domėtis niekuo, kas yra šalia sūnelio. Dabar tik žvilgtelėjo į žmogų tarsi norėdamas išsiaiškinti, ar jo nepažįsta. Lyg ir ne, o cigaretė lūpose privertė suprasti - tas žmogus jam nepatinka. Po galais, tai buvo siaubinga nepagarba jo sūneliui.
- Ne pati tinkamiausia vieta rūkyti, - nesusilaikęs ištarė ir atsitūpė prie antkapio, ant kurio buvo parašytas Elijah Llewellyn vardas. Norėjo pabūti su sūneliu, bet juto padaręs klaidą. Ką gali žinoti, kaip anas reaguos į repliką.